šiandien, rytoj“: pro jektas

Violeta MILVYDIENĖ

Faktai ir statistika

Prieš pasidalijant savitomis įžvalgomis apie naująją programą ir kiek konkrečiau apibūdinant kūrybinius darbus, įgyvendintus balandžio 29-osios vakarą Klaipėdos kultūros centro Žvejų rūmų Didžiojoje salėje, maga apžvelgti svarbiausius projekto raidos faktus ir statistiką.

Pirminio KVMT projekto, pavadinto „Dėmesio! Baletas“, tikslas buvo (ir tebėra) paminėti Tarptautinę šokio dieną, o idėjos prasmė – atskleisti ir skatinti jaunųjų choreografų bei veržlių ir iniciatyvių baleto trupės atlikėjų kūrybinį potencialą.

Dar 2020-ųjų pavasarį sumanytas projektas dėl pandemijos ir karantino buvo parodytas tik rudenį. Spalį buvo pristatyta 15 šokio kompozicijų, sukurtų 10-ies savų bei kviestinių choreografų. Sulaukus gausios publikos dėmesio (rodytas gyvai, transliuotas tiesiogiai teatro paskyroje socialiniuose tinkluose ir per informacinių partnerių kanalus), nuspręsta tęsti ir kasmet kartoti šį unikalų projektą.

Antrajame choreografinių miniatiūrų vakare (2021-ųjų pavasarį) parodyta 14 choreografinių miniatiūrų, sukomponuotų 9-ių kūrybinio proceso dalyvių, tarp kurių –ir jau daugiau ar mažiau žinomi ►

◄ choreografai, ir debiutuojantys šiame amplua baleto trupės artistai. Pernykščiame projekte (2022 m.), taip pat pristatytame Tarptautinę šokio dieną – balandžio 29ąją, šokio gerbėjų dėmesiui buvo pateikta 13 septynių kūrėjų sukomponuotų šokio miniatiūrų. Lygiai tiek, kiek ir šiemet. Tik choreografų dabar – kiek daugiau (9): tai lietuvės Aušra Krasauskaitė ir Viktorija Galvanauskienė, kolumbiečiai Laura Carolina Figueroa Orduz ir Brayanas Stevenas Valencia Sarmiento, ukrainiečiai Romanas Semenenka, Daria Verovka, Romanas Budko, Yuliia Kovalenko ir amerikietė Kirstin Ann Zahradnick.

Dar norisi akcentuoti aktyviausių, nuolatinių kūrėjų vardus, pateikti jų sukurtų miniatiūrų skaičių (apimant visus keturis kartus). Čia lyderiauja D. Verovka, pristačiusi dešimt kompozicijų, aštuonias parodė A. Krasauskaitė, V. Galvanauskienė – septynias (tiesa, viena jų pakartota iš 2021 m.). Taurūno Baužo indėlis – penki kūrybiniai darbai, R. Semenenkos – keturi.

Tokie „sausi“ rodikliai.

Naujos programos ypatybės

Šiųmetis projektas įgavo naują koncepciją (dedikuotas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui) bei įvardijimą –„Klaipėda: vakar, šiandien, rytoj“. Matyt, pradinis pavadinimas („Dėmesio! Baletas“) ir nebetiktų – vien todėl, kad dauguma miniatiūrų sukurta remiantis ne baleto, o šiuolaikinio šokio stilistika bei leksika.

Šįkart ir programos struktūra – kitokia, ne ištisinė, o sudaryta iš trijų dalių. Kiekvienoje jų atitinkamai, gana tolygiai išdėstyti solo pasirodymai, duetai, grupinės kompozicijos. Beje, pastarųjų šiemet kiek daugiau (penkios), panašu, kaip ir anksčiau, pateiktos keturios duetinės, dvi solinės, po vieną – merginų kvarteto ir mišrios penkių šokėjų sudėties atliekamos miniatiūros.

Kita nauja ypatybė – prieš kiekvieną scenoje gyvai rodomų kūrybinių darbų dalį didžiuliame avanscenos ekrane demonstruojami iš anksto parengti trumpametražiai filmai. Kūrybinėje komandoje – meno vadovai Aurelijus Liškauskas ir Jelena Lebedeva, choreografo asistentės Oleksandra Borodina ir D. Verovka, videografas Imantas Boiko, garso takelio kūrėjas Kristijonas Lučinskas, kostiumų stilistė Ernesta

Venckutė, grimo ir šukuosenų dailininkė

Aira Braždienė, projekto koordinatorė

V. Galvanauskienė.

Išties įspūdingas vaizdo koliažas erdvėje ir laike, savitai interpretuojantis deklaruotą temą ir deramai subalansuotas. Intensyvus atlikėjų judėjimas, natūraliai susiliejantis su gamtos vaizdiniais ir muzikiniais garsais, su tautiniais niuansais, bangų ošimu. Šokama prie jūros, Kretingos muziejaus žiemos sode, Pajūrio regioninio parko, Palangos gintaro muziejaus, Klaipėdos etnokultūros centro teritorijose, Lietuvos jūrų muziejaus požemiuose, betonuotose aikštelėse tarp konteinerių.

Įtikina, užburia, įtraukia ir šviesios, pakilios, ir nervingai, desperatiškai perteikiamos būsenos, atspindinčios istorijos štrichus, nacionalinio tapatumo bruožus, globalių problemų akcentus.

Ypač raiški solistė D. Verovka – jungiamoji grandis, įkūnijanti prasmę tarp skirtingų dalių ir epizodų, kuriuos dar vienija ir juose dominuoja jūros pakrantę vaizduojantys kadrai.

Kiek vėliau tapo akivaizdu – videomedžiagoje užfiksuoti choreografiniai fragmentai ryškesni, nes labiau įprasminti (ir ne vien tematiškai), palyginti su kai kuriomis sceninėmis kompozicijomis.

O iš 13-os pamatytų gyvai išskirčiau miniatiūras, labiausiai pritraukusias dėmesį, sukėlusias kiek stipresnes emocijas, ilgėliau išlikusias atmintyje.

Solo ir duetų įvairovė

Solo iš ateities (dalyje „Rytoj“) – tai pavyzdys, kaip mintys, jausmai ir emocijos gali būti virtuoziškai išreikšti pagrindiniu šokio instrumentu – kūno kalba. Švytinti elegancija, tvirta laikysena, subtili, kartu ekspresyvi eisena, „iškalbinga“ nugara –juntamas vidinis intelektas (turint omenyje prasmę). Skoningo, estetiško judesio, aistros ir seksualumo kupinas derinys. Sukeltas jaudulys neatslūgsta visą miniatiūrą – išlaiko įtampą nuo pradžios iki pabaigos. Moteriškai jausmingas, brandus, aukštos prabos kūrybinis darbas. Svarbi ir puikiai perteikta mintis, atitinkanti pavadinimą „Kitas“ / „Next one“ (muzika –

Maxo Richterio „Sarajevo“). Aplodismentai skamba D. Verovkai – ir kaip kūrėjai, ir kaip atlikėjai.

Ypatingo dėmesio verta miniatiūra „459“ (muzika – Dirko Maasseno „Ocean“), sukurta R. Budko ir atlikta jo paties su Y. Kovalenko. Veiksmas, vykstantis vonioje ir šalia jos, akimirksniu pritraukia originaliu sprendimu, jautria, emocionalia jaunų žmonių bendrų išgyvenimų raiška ir iki galo nebepaleidžia. Tik víena liko neaišku – kodėl šis mylimųjų duetas priskirtas praeičiai („Vakar“)? Argi dabar žmonės nebemoka mylėti?..

Kitas irgi mišrus duetas, parodytas toje pačioje dalyje, – „Daina, kurios neužmiršime“ / „The song we won’t forget“ (choreografė ir atlikėja – K. A. Zahradnick, jos partneris – Mykhailo Mordasovas, garso takelis – paukščių giesmių įrašai). Šokama visiškoje tyloje, be jokio muzikinio akompanimento, naudojant vien ritmus – plojant, trepsint, pliaukštelint delnais per įvairias kūno vietas. Simpatiškas etiudinės formos žaismas, pažinimo pojūtis, pasitikėjimu grįstas santykis, išlaikant balansą tarp šokio technikos ir šiaip lengvo judėjimo. ►

◄ Romantiškoje aplinkoje – kartu su paukščių čiulbesiu – choreografija tarytum sustoja arba itin ribotai naudojama. Tuomet svajingai kartu gaudomas paukštelis, jaunuoliai susijungia gestais, bendraujama per vidinę energiją. Galbūt nevertėjo užtęsti to sentimentalaus baigtinio epizodo, t. y. kartoti jį lyg specialiai sugrąžintą filmo kadrą?.. Vaikinų duetas „Išsiskyrimas“ / „Severance“ (choreografas – R. Semenenka, muzika – Hilduro Guõnadóttiro „Mortar“ iš kino filmo „Tár“, 2022 m.) priskirtas ateičiai („Rytoj“). Čia baleto trupės solistai Yanas Malaki ir M. Mordasovas – lygiaverčiai partneriai, jų atlikimas – harmoningas, techniškai nepriekaištingas, o choreografija valdoma lengvai, koordinuotai, darniai ir sklandžiai. Deja, man pristigo pabaigos –galutinis „taškas“ galėjo būti ryškesnis nei primityvokas nukritimas ant grindų.

D. Verovkos suformuotas solinis etiudas „Mentalitetas“/„Mentality“ (muzika Jóhann Jóhannsson), papildęs kompozicijas dalyje „Šiandien“, taip pat stokoja išbaigtumo. Jis pastatytas studijos „Baleto erdvė“ V. Galvanauskienės baleto klasės auklėtinei Safinai Judinai. Stebint kuklų, nedrąsų, dar neištobulintą judesį, mintimis „nusikėliau“ į kažkurį iš keliasdešimt matytų bei vertintų vaikų ir jaunimo baleto ir šiuolaikinio šokio konkursų. Šį dalyvavimo atvejį vertinčiau kaip puikią jaunosios atlikėjos motyvaciją tobulėti ateityje, tačiau viso projekto kontekste – labiausiai abejotiną, diskutuotiną pasirinkimą. Vis dėlto manyčiau, kad rizikinga į suaugusių profesionalių artistų programą įtraukti itin kontrastingą – kito atlikėjo amžiaus ir lygmens – pasirodymą.

Apie grupines miniatiūras

D. Verovkos sukomponuota miniatiūra „Gimę prie jūros“ / „Born by the sea“ (muzika – Johnny’o Klimeko, Reinholdo Heilo ir Tomo Tykwerio iš filmo „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“) mus dar kartą sugrąžina į smėlėtą pakrantę. Atlikėjų kvarteto (O. Borodina, Anna Chekmarova, Y. Kovalenko, K. A. Zahradnick) šokį pavadinčiau „undinišku“ – grakščiau, plastiškiau, išraiškingiau judama viršutine kūno dalimi ir rankomis nei kojomis. Nuo scenos sklido liūdesys, persmelkė vienišumo jausmas... Dviejų trupės atlikėjų – L. C. F. Orduz ir B. S. V. Sarmiento – choreografinis kūrinys „Por qiunta vez“ pagal popmuzikos hitą (Héctoro Riveros dainą „Mujer Divina“ / „Dieviška moteris“) – pirmasis, parodytas dalyje „Rytoj“. Penkių personažų (šokėjai –Y. Kovalenko, R. Budko, M. Mordasovas, K. A. Zahradnick ir Tymuras Orobchenka) „pasakojama“ istorija suskaidyta į situacijas kaip ir pati choreografija. Jose pavaizduoti individų charakteriai, skirtingi įvaizdžiai, saviti interesai ir instinktai. Nejaukiai, sujauktai, net kiek absurdiškai atrodė ir trikdė dėmesį, rodos, beprasmiškas partnerių kaitaliojimas – užsitęsęs žaidimas buvo panašus į kažkokį beprotišką vakarėlį. Teatleidžia kūrėjai, jeigu nepastebėta gilesnės siužeto esmės. O gal ir nesiekta tokios atskleisti?

Apie masines kompozicijas

Choreografija, jau tapusi standartu, – vyrauja elementai, primenantys ritminių judesių sistemą, būdinga greita ir įvairi piešinių kaita, aktyvūs perėjimai, išlaikant simetriją. 16-os nešinų lagaminais šokėjų energetika dažniausiai fokusuojama į žiūrovų salę. Suvienodinti juodais lietpalčiais, baltais perukais, supanašėję veidų mimikomis arba grimasomis arba visiškai be emocijų atlikėjai juda tarsi robotai. Visa tai reiškia, kad šou šokio stilius tebeegzistuoja ir baleto scenoje? Tik šiek tiek kitaip paanalizavau

V. Galvanauskienės kompoziciją „Intencija“ / „Intention“ (pagal Zacko Hemsey „The Runner“ muzikos įrašą), matytą 2021-ųjų projekte „Dėmesio! Baletas“. Manyčiau, ši miniatiūra labiau būtų tikusi dalyje „Vakar“ nei „Rytoj“ – tiek dėl choreografijos ypatybių, tiek dėl nebeaktualios idėjos. Kita vertus, žmonės keliavo vakar, keliauja šiandien, keliaus ir rytoj – argi ne? Svarbu neišvykti iš tėvynės visam laikui, kaip jau padarė apie 1 mln. lietuvių.

Dalyje „Vakar“ pristatyta dar viena V. Galvanauskienės kompozicija „Be teisės pasirinkti“ / „Without the right to choose“ (pagal Z. Hemsey muzikinį kūrinį „The Pursuit of Knowledge“) – ne tik viena masiškiausių (18 atlikėjų) šiame projekte. Bent man ši choreografija atrodė mo- dernesnė, sudėliota įdomiau ir įvairiau. Šokama skirtingai – atskiromis grupėmis, neįprastame asimetriškame piešinyje, kiek vėliau – visiems kartu bendroje dermėje, pabaigoje, kaip ir pradžioje, panaudotas polifonijos principas. Vėl aiškiai matomas kruopštus ir skrupulingas kūrėjos kaip repetitorės darbas. Moteris (pati choreografė), apsirėdžiusi lietuviškais tautiniais rūbais, – stilingai į visumą įpintas leitmotyvas. Vis dėlto kilo klausimas: nejau močiutės nustojo megzti? Argi šis procesas, kurio „produkcija“ skirta artimųjų dovanai su šiluma, liko praeityje?.. ►