J. Gedmintaitė: svajonės išsipildo, tik kartais žmogus pamiršta, apie ką svajojo

Jei reikėtų įrodyti, kad operos primadonos gali būti labai pozityvios, šiltos ir darbščios asmenybės, užtektų pristatyti tik vieną. Visus neigiamus stereotipus nugali operos solistė

Joana Gedmintaitė. Įdomu, kad susidomėjimas klasikine muzika vaikystėje ją užklupo netikėtai – nei tėvai, nei mažo miestelio aplinka jos neskatino. Rietave muzikos mokyklą (akordeono specialybę!) ji pradėjo lankyti slapčia, o noras mokytis Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje jos tėvus taip pat nustebino. Kelias buvo tikrai įdomus ir nelengvas, o dabar Lietuvos operos scena jau neįsivaizduojama be nuostabaus J. Gedmintaitės soprano.

Ieva BUDRIŪNAITĖ

Ar tai būtų du Auksiniai scenos kryžiai, ar paprastas žiūrovo ištartas „ačiū“ – kiekvienas įvertinimas solistei įrodo, kad eina teisingu ir prasmingu keliu. Gausus

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) spektaklių repertuaras jai neleidžia dažniau apsilankyti Lietuvos pajūryje, tačiau balandį J. Gedmintaitę uostamiesčio publika galėjo išgirsti dainuojančią festivalio „Klaipėdos muzikos pavasaris“ koncerte „Ekspresionizmo genijai“, kuriame ji pasirodė su LNOBT simfoniniu orkestru, kolegėmis solistėmis Monika Pleškyte ir Evelina Volodkovič.

Su operos soliste kalbėjomės apie pozityvumą, geriausią atsipalaidavimo būdą, muzikos mokslų Klaipėdoje laikus, karjeros autoritetus ir iššūkius.

Publika labai svarbi

– Galima susidaryti įspūdį, kad esate labai pozityvus žmogus. Kas jums padeda tokia išlikti net ir, pavyzdžiui, ilgai užsitęsusią žiemą? – Juokauju, kad aš, kaip koks Obeliksas, įkritau į kažkokį skystį, tik jis suteikia ne jėgos, o būtent optimizmo. Galbūt tai užkoduota ir genuose, tai yra mano charakterio bruožas. Nepasiduodu negatyvioms ir negeroms mintims, nes visos tos mintys kenkia tik pačiam žmogui.

Savo tėvelį prisimenu kaip labai pozityvų žmogų. Net iš problemiškų situacijų jis visada rasdavo išeitį ir niekada nenuleisdavo rankų. ►

Violeta – G. Verdi operoje „Traviata“.

◄ Greičiausiai vaikams persiduoda toks tėvų elgesys. Daug pozityvumo duoda ir tikėjimas: žinai, kad esi ne vienas, kad šioje žemėje niekas nevyksta šiaip sau, net ir patys baisiausi dalykai. Tai yra evoliucija, keitimasis, gyvenimo amplitudė – kritimai ir kilimai. Toks yra gyvenimas, o mes turime prisitaikyti.

– Ką jums reiškia asmeninis gerbėjų dėmesys? Ar tenka sulaukti jų dėmesio už teatro ribų? Ar užkalbina tiesiog gatvėje?

– Mūsų profesijoje labai reikalingas grįžtamasis ryšys. Kai savo veikloje įdedi visą širdį, atsiduodi darbui ir kūrybai, norisi to ryšio. Tai labai gerai išsigrynino per pandemiją, kai nebuvo renginių. Nors ir dainavome, ir įrašus darėme, bet nebuvo to pasitenkinimo, bendrystės tarp atlikėjų ir žiūrovų. Publika yra labai svarbus dalyvis. Tikrai labai malonu išgirsti net paprasčiausią žodelį „ačiū“, kurį dažnai pasako ir visai nepažįstami žmonės. Tada suvoki, kad tikrai eini teisingu keliu ir sugebi į savo darbą įdėti meilės, ją išspinduliuoti, ištransliuoti teigiamą energetiką žiūrovams. Tikrai manau, kad kiekvienas scenos žmogus – dainininkas, šokėjas, aktorius ar net oratorius – yra laimingas, kai žiūrovai reaguoja ir pasako gražų žodį.

VIZItInė Kortelė

operos dainininkė Joana Gedmintaitė gimė 1974 m. Pelaičiuose, netoli rietavo, mokėsi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, studijavo lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (Irenos Milkevičiūtės klasėje).

nuo 2002 m. – lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė. Šiame teatre sukūrė 20 vaidmenų operose. Išrinkta „operos švyturių“ apdovanojimų Metų operos viltimi (2002) ir Metų operos soliste (2010, 2014).

Pirmąjį Auksinį scenos kryžių pelnė už rozinos vaidmenį operoje „Sevilijos kirpėjas“ (2015), o antrąjį – už Aną Bolein operoje „Ana Bolena“ (2021). Solistė taip pat atlieka stambios formos vokalinius-simfoninius kūrinius ir kamerinę muziką. tarptautinių konkursų laureatė yra koncertavusi ne tik visoje lietuvoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, Japonijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Šveicarijoje.

Tikrai ne vieną kartą esu užkalbinta viešumoje. Žinoma, teatro scenoje, kurią žiūrovai mato iš tolo, žmogus atrodo visai kitaip. Man sako, kad scenoje atrodau didelė, aukšta moteris, o iš arti – smulkutė, mažutė. Po spektaklių sutinku daug žmonių, kurie pamalonina šiltais atsiliepimais.

Palaiko ryšį

– Kas jums labiausiai padeda atsipalaiduoti po darbų teatre?

– Tyla (juokiasi). Mano pats geriausias atsipalaidavimas yra išėjimas į mišką, šalia jo gyvenu. Ten randu įkvėpimą, prisipildau energijos. Paukščių čiulbėjimas, lapų šlamėjimas, vėjo glostymas, saulės spinduliai sugrąžina visą energiją su kaupu.

– Koks jūsų santykis su Lietuvos pajūriu? Ar dažnai aplankote?

– Tikrai stengiuosi kasmet aplankyti, ypač vasarą. Žiemą gal rečiau, nes tuo metu –pats teatro sezonas, vyksta darbai. Vasarą stengiamės su šeima atvykti ir nors kiek pabūti prie mūsų Baltijos. Kad ir kaip kiekvienais metais viskas brangsta, vis tiek norisi pasidžiaugti savo kraštu, gimtinės grožiu.

– Jūs ir daug kitų žymių Lietuvos muzikų mokėtės Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje, šiemet mininčioje įkūrimo 100-metį. Kokie jūsų prisiminimai iš šios mokyklos laikų? Ar palaikote ryšius su kitais „šimkiukais“?

– Kaip ir daugeliui, studijų metai yra patys nuostabiausi, patys geriausi, nors būta visko – ir ašarų, ir dienų, kai galvoji, ką čia suvalgius, nes pilvas gurgia, o kišenėje švilpia vėjas...

Turiu draugę, su kuria bendraujame nuo pat konservatorijos laikų. Tai pianistė Violeta Rožytė. Ji liko Klaipėdoje, dirba Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje. Mes labai gražiai draugaujame šeimomis. Prisimename bendrabučio laikus, kaip ji mane gelbėjo, nes bendrabutyje vyko remontas. Aš ilgai gyvenau jos namuose, nors vietos buvo nedaug. Nuostabi jos mamytė, tokių žmonių maža, ji irgi pianistė. Beje, draugės tėvelis buvo pirmasis E. Balsio menų gimnazijos vadovas ►

◄ Tikrai nuostabūs žmonės. Iki šiol bendraujame, palaikome ryšį. Žinoma, „šimkiukų“ tenka sutikti ir mūsų teatre. Pavyzdžiui, LNOBT orkestro direktorius Domas Memėnas yra mano buvęs bendrakursis. Vilniuje mūsų yra tikrai labai daug.

Dirbti ir svajoti

– Esate pasakojusi, kad vaikystėje televizoriaus ekrane jus sužavėjo operos solistė Irena Milkevičiūtė, kuri vėliau tapo jūsų specialybės dėstytoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kaip manote, ar reikia savo profesiniame kelyje turėti ryškų autoritetą?

– Augau ne didmiestyje, o prie mažo Žemaitijos miestelio Rietavo. Tėvai nebuvo klasikinės muzikos gerbėjai, o man tos klasikinės programos, rodomos per televizorių, buvo tikras stebuklas. Juokdavosi iš manęs, kad jei groja orkestras, manęs neįmanoma prisišaukti, aš nieko kito negirdžiu. Taip pat prisimenu, kad visuomet dainuodavau aukščiau užsilipusi. Kai pirmą kartą išgirdau I. Milkevičiūtę, ji man atrodė idealas su nuostabiu balsu. Galbūt tai ir pastūmėjo į tą sferą. Tokie epizodai trumpi, bet išlieka giliai širdyje, tarsi duoda postūmį.

Manau, kad jaunam žmogui reikia turėti atramos tašką, į ką lygiuotis, kuria linkme eiti. O paskui gali tęstis savęs ieškojimai, svarstymai, kuo tu nori tapti.

– Įsivaizduokite, kad jus užkalbina jaunas žmogus, kuris Klaipėdoje mokosi dainavimo ir svajoja apie operos sceną. Ką jam pasakytumėte, patartumėte?

– Dirbti ir svajoti. Svajonės išsipildo, o darbas tai pagreitina. Būna, kad jauni žmonės pasiteirauja, bet kiekvienas yra unikalus, labai sudėtinga kažką patarti. Vienintelis patarimas – svajoti ir dirbti. Svajonės anksčiau ar vėliau išsipildo, tik kartais žmogus pamiršta, apie ką svajojo.

– Kai kurie operos ir muzikinio teatro srities atstovai teigia, kad daug patogiau ant scenos jaučiasi atlikdami vaidmenį, o ne koncerto metu, kai nėra kostiumų, dekoracijų, režisūros, tarsi nėra už ko pasislėpti...

Kaip yra jums?

– Greičiausiai aš irgi esu iš tų žmonių. Vis dėlto daug priklauso nuo to, ką atlieki, kaip sugebi persikūnyti. Jei tai ilgas kūrinys, pavyzdžiui, oratorija, tada yra lengviau. Bet jei koncerto programoje yra labai skirtingų stilių ir epochų kūriniai, reikalaujantys skirtingo atlikimo, tada įsijausti būna žymiai sudėtingiau. Žinoma, labai priklauso nuo to, kiek esi pasiruošęs. Kartais tenka pavaduoti kolegą koncerte ir programą išmokti labai greitai. Tada jautiesi lyg nusikaltęs ir žiūrovams, ir sau, kad negalėjai visko atlikti maksimaliai gerai, kad įgyvendinti programą pavyko tik paviršutiniškai. Bet jeigu labai gerai žinai savo repertuarą, ką dainuoji, ką darai, tada joks koncertas nėra sudėtingas.

Graži muzika

– LNOBT kolektyvas retai išvyksta koncertuoti už teatro ribų, į kitus miestus, tačiau šį kartą teatro pastato rekonstrukcija suteikia tam puikią progą. Kaip manote, kuo ši situacija bus naudinga patiems atlikėjams? – Jau pats klausimas beveik ir atsako. Tai yra reta galimybė išvažiuoti, parodyti save ir pamatyti kitus, atvežti kitokį žanrą. Su simfoniniu orkestru nedažnai tenka keliauti, dažniau būna kameriniai koncertai. O čia yra galimybė su visu orkestru pasirodyti kitose erdvėse, pristatyti ištraukas iš tokių operų, kurios retai skamba Lietuvos koncertų salėse. Pavyzdžiui, iš Richardo Strausso operos „Rožės kavalierius“.

– Klaipėdoje jūs esate dainavusi ne kartą?

– Tiesa, tai daugiausia buvo kamerinės muzikos koncertai. Prisimenu klaipėdiečio kompozitoriaus Remigijaus Šileikos naujo kūrinio „Snieguoto pasaulio melodija“ pristatymą su ansambliu „Vilniaus arsenalas“, Giedriaus Kuprevičiaus kūrinio „Echo“ premjerą su trio „Grazioso“ (fleitininke Viktorija Zabrodaitė ir pianiste Vilma Rindzevičiūtė). Įvyko ir teatrališkas koncertas „Moters portretas“, kuriame pasirodžiau kartu su pianiste Egle Kasteckaite, aktore Nele Savičenko ir merginų choru „Liepaitės“. 2008 m. su LNOBT orkestru dainavau festivalio „Klaipėdos muzikos pavasaris“ koncerte „Operos galia“. O į šiemetį festivalį sugrįžome su operinės ir simfoninės muzikos programa „Ekspresionizmo genijai“, kuriai vadovavo LNOBT simfoninio orkestro vyriausiasis dirigentas Ričardas Šumila. Koncerto klausytojai galėjo pasimėgauti labai gražia muzika – R. Strausso operos „Rožės kavalierius“ ištraukomis ir Gustavo Mahlerio Penktąja simfonija.