FOTOGRAFIJA

Atvaizdai, mintantys paslaptimi

Gegužę startuosiančioje virtualioje Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos meno galerijoje pirmiausia bus pristatyta klaipėdiečio fotomenininko Artūro Šeštoko ambrotipų paroda „Portretas Nr. 21“. Virtualios galerijos idėja – pasiūlyti žiūrovams galimybę saugiai, jiems patogiu metu susipažinti su menininkais, kurie susiję su bibliotekoje vykdomomis veiklomis. A.Šeštokas yra vienas iš autorių, kurio fotografijų archyvas saugomas būtent šioje bibliotekoje įsikūrusiame Klaipėdos fotoarchyve. Naujausius ciklo „Portretas Nr. 21“ kūrinius originaliu formatu – ambrotipų plokšteles nuo gegužės 3-iosios bus galima gyvai apžiūrėti bibliotekos Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriuje (darbo laikas: I–V – 11–17 val., VI – 11–16 val.). Tiek virtualioje parodoje (https://klavb.lt/-arturas-sestokas.-portretas-nr.-21-), tiek fizinėje bibliotekos erdvėje bus galima įdėmiau patyrinėti šlapio kolodijaus metodu sukurtus portretus, kuriuose visiškai kitaip atsiveria žinomi ir nežinomi veidai.

A.Šeštokas. Iš ciklo „Portretas Nr. 21“.Toma. Danielius.

mintantys paslaptimi

Danguolė RUŠKIENĖ

Archajiška technologija

Portreto užduotis tradiciškai visada buvo aiški – pavaizduoti asmenį, išlaikant jo atpažįstamumą. Šis žanras atsirado ir subrandino vaizdavimo schemas dar gerokai prieš gimstant fotografijai. Jai beliko jį prisitaikyti, teisingiau – žmogaus vaizdavimo šablonus perimti iš tapybos. Tai ji ir padarė. Juolab kad fotografijai buvo keliamas lygiai toks pat uždavinys – kopijuoti, siekti atpažįstamumo tiek kalbant apie objektus, tiek apie žmones. Turint tą patį tikslą – įamžinti. Pernelyg nenutolstant į šio žanro formavimosi pradžią, galima būtų teigti, kad sparčiausiai jo sąvoka keitėsi pastaraisiais dešimtmečiais. Ir ne tik fotografijoje. Portretas jau seniai nėra vien dokumentas ar charakteristika. Jo tikslai dažnu atveju žymiai platesni ir sudėtingesni. Vienas iš tokių – demaskuoti portretuojamąjį, parodyti jį tokį, kokio paprastai gyvenime nematome. Kitaip tariant – atskleisti jo esmę kartais jam pačiam netikėtu kampu, neretu atveju visiškai atsisakant tiesioginio atvaizdavimo.

Paradoksalu, kad kurdamas portretą ir siekdamas tokių ar labai panašių tikslų, A.Šeštokas nesiima naujų technologijų ir neieško novatoriškų sprendimų. Jis tiesiog atsigręžia į vieną seniausių fotografavimo priemonių – šlapio kolodijaus metodą. Anglo Fredericko Scotto Archerio išrastas atvaizdo kūrimo būdas kažkada natūraliai pratęsė fotografijos vystymąsi, o šiandien tai – archajiška technologija, reikalaujanti iš fotografo specifinių žinių, neįprastų medžiagų bei technikos ir, žinoma, įgūdžių. Mainais tokios fotografijos autorius gauna galimybę pasimėgauti lėtu, šamanavimą primenančiu procesu. Ir tai dar ne viskas. ►

Algirdas. Benas.

Edvardas. Valentinas.

◄ Šlapio kolodijaus būdu sukurta fotografija – ambrotipas (sen. graikų kalba ἀνβροτός – nemirtingas) gali būti planuojama, šiek tiek nuspėjama, bet iki pat pabaigos rezultatas nebus visiškai aiškus. Visa tai ne tik fotografui, bet ir portretuojamajam leidžia patirti kažką keisto, sunkiai įvardijamo. Be kita ko, masina ir žinojimas, kad šis metodas atkeliavo iš tolimo XIX a. ir šiandien naudojamas tik retais atvejais, o gaunamas atvaizdas ant stiklinės plokštelės yra vienintelis. Mūsų besaikio vaizdų tiražavimo laikais tai suteikia jaudinantį, paslaptingą potyrį.

Veiksmas, kuris įtraukia

A.Šeštokas nebuvo pirmasis Lietuvoje, kuris susidomėjo ambrotipija. Eksperimentuoti su šiuo metodu jis pradėjo maždaug prieš penkerius metus. Tada pagrindiniu jo kūrybos įrankiu dar buvo juostinis fotoaparatas, o dėmesio centre paprastai atsidurdavo gamtos peizažai („Šviesos kaligrafija“, 2003–2008). Tiesa, beveik prieš 20 metų jam teko kurti ciklą, kuriame istorija pasakojama per žmonių atvaizdus („Macikų pensionatas“, 1994), bet ši socialinė fotografija sau kėlė jau kitus tikslus. 2018 m. pradėta kurti ambrotipų serija „Portretas Nr. 21“, A.Šeštoko teigimu, siekiama sukurti mūsų laikmečio ir vietos gyventojų atvaizdus, senąją fotografavimo techniką atgaivinant ir pristatant kaip modernią amžinybės estetiką. Ciklo pavadinimą „Portretas Nr. 21“ galima interpretuoti įvairiai: XXI a. gyventojo fotografija, 21-erių metų amžiaus asmens fotografija, 21-os sekundės ekspozicijos fotografija, parodoje eksponuojamas 21 portretas, žmogaus, gyvenančio 21-ajame name ar bute fotografija ir t. t. Autorius nelinkęs įbrukti suvokėjams konkrečių reikšmių ir leidžia rinktis patiems.

Priešais mįslingą kamerą iš pradžių sėdosi fotografo šeima ir draugai. Pozuotojų ratas, kaip ir jų atvaizdus įamžinusių plokštelių kolekcija, nuolat plėtėsi. Pažįstamus keitė nepažįstami, kurie po kelių valandų fotografavimo studijoje tapdavo savais. Visi paruošiamieji darbai – kontakto užmezgimas ir bendravimas, vaizdo fiksavimas, net rezultato aptarimas čia tampa sudėtine proceso dalimi. Veiksmo, kuris įtraukia ne tik autorių, bet ir pozuotoją. A.Šeštokas nelinkęs pernelyg kištis į kadrą, nemėgsta

režisuoti, stengiasi nepažeisti akimirkos natūralumo. Jis suteikia galimybę tiek atsiskleisti, tiek užsidaryti. Galima teigti, kad tam tikru požiūriu palieka savo portretuojamąjį vieną, kad jis pats netrukdomas susidėliotų savo atvaizdą. Jokios skubos, abipusis pasitikėjimas ir įsiklausymas.

Visa tai – dėl paslapties, prie kurios norisi priartėti ir kurios dalimi tikiesi tapti.

Augustinas. Beatričė.

Atėjęs čia netrunki suprasti, kad visa tai ne dėl autoriaus, ne dėl proceso ir net ne dėl rezultato. Visa tai – dėl paslapties, prie kurios norisi priartėti ir kurios dalimi tikiesi tapti.

Lieka erdvės nežinomybei

Nūdienos personažų atvaizdai trapiose plokštelėse labai skirtingi. Vienų žvilgsniai tiesūs ir griežti, kitų – ramūs ir švelnūs, treti – atsipalaidavę, dar kiti susikaupę, tarsi susirūpinę. Tačiau visi jie atrodo pilni gyvybės, esantys kaip niekada savimi. Šiuose atvaizduose išnyksta apibendrinimai ir išryškėja individualumas. Žmonių skirtybės taip užaštrinamos, kad priimamos kaip esmė, jų atsivėrimas. Čia dingsta socialiniai vaidmenys, įprastai dėvimos kaukės. Todėl nieko keisto, kad sunkiau juos pažinti. Neradus įprastos išraiškos, žvilgsnio, veidas atrodo svetimas, nes tokio dar nesi regėjęs. Atsiranda keistas jausmas, kurio negali paaiškinti. Žmogus vienu metu yra pažįstamas ir nepažįstamas ne tik kitam, bet ir sau pačiam. Smagu tai aptikti, tuo patikėti ir nebenorėti išsiaiškinti, ar toks fotografijos įsiskverbimas iš tikrųjų egzistuoja, ar jis yra tik išalkusios vaizduotės padarinys.

Magiškam procesui, mistiniam jo rezultatui padeda ir dar vienas prasmių lipdymo sluoksnis. Jis užkoduotas pačioje medžiagoje. Šlapio kolodijaus proceso metu naudojama stiklo plokštelė kartais įskyla, nevienodai pasidengia chemikalais ir pan. Tokiais atvejais išryškėjusiame vaizde atsiranda papildomas turinys, kuris jau niekaip nesusijęs su realybe. Kartais tokios detalės atrodo atsitiktinės, o kartais – kažkieno nulemtos. Iš principo tai – defektas, kuris XIX a. būtų įvardytas kaip šios fotografijos trūkumas. Tačiau šiandieniniame kontekste, kai apstu tobulai švarių skaitmeninių vaizdų, o iš senųjų technologijų tikimasi žymiai daugiau nei išpuoselėto atvaizdo, tokie defektai gali praturtinti fotografiją. Jie atrodo kaip atsargios užuominos, išryškinančios portretuojamojo asmenybės bruožus. Tai inspiruoja papildomas prasmes ir žymiai praplečia atvaizdo interpretavimo galimybes. Būtent tokios ambrotipijos savybės suteikia tikrumo jausmą, kurio vis dažniau pasigendame dabartyje.

Senosios fotografijos technologijos tam tikru požiūriu grąžina į fotografijos pradžią, leisdamos kitaip pažvelgti į fotografinį atvaizdą ir vaizdavimo kultūrą. Nepaisant to, kad kai kurios iš jų yra kone 200 metų senumo, vis dar egzistuoja neatsakytų klausimų. Todėl lieka pakankamai erdvės nežinomybei. Jos ne tik išsaugo tolimos praeities paslaptį, dabar apsitraukia dar vienu – nepažinto laiko nostalgijos – sluoksniu. Tai – neapčiuopiamumas, abejonės ir pasimetimas. Kai imi ilgėtis to, ko niekada nepažinojai. Ir jeigu sugebi atsispirti norui viską išsiaiškinti ir paaiškinti, ko gero, pajusi dar didesnę trauką ir įgysi teisę net šiandien kurti paslaptis arba tapti jų dalimi. Tam reikia ne tiek daug. Tik šiek tiek laisvesnio žiūrėjimo, (pa)matymo ir suvokimo.