Tadas ŽVIRINSKIS. Pienas, kvepiantis obuoliais

Pienas, kvepiantis obuoliais

Tadas ŽVIRINSKIS

Vienas mano bičiulis dailininkas ant savo galerijos stogo laiko bites. Įsivaizduojat? Juk galerija – senamiestyje, ne pati švariausia vieta, manding. Bet jis yra perskaitęs kažkokią belgų studiją, neva mieste mažiau cheminės taršos nei kaime. Nes nėra masiškai naudojami pesticidai, trąšos ir kitokio plauko žalinga chemija. Šventas žmogus tas Eimantas: bitės man – sakralūs vabzdžiai, o jų šeimų prižiūrėtojai – šventieji. Juk be bitučių žmonija užverstų kanopas per septynerius metus. Kuo daugiau bičių, tuo geriau. Dūzgia jos aviliuose ant stogo, niekam nekliūva, apeina aplinkinius gėlynus, darželius, žydinčius medžius ir krūmus. Prineša dailininkui medaus. Jis jį gražiai išfasuoja ir pažymi savo vardu. Argi ne meninė akcija? Dvigubai malonu, nes galerija yra mano vaikystės gatvėje. Galima sakyti, medus iš mano kiemo. Konsistencija – klampi, spalva – tamsaus gintaro, aromatas – švelnus, skonis – gana intensyvus. Kaip tik mano liežuviui ir gomuriui!

Kiekvienas šio medaus šaukštelis – it eucharistija, panardinama į nekarštą čiobrelių arbatą. Tiesa, čiobreliai – ne iš miesto. Jų pasirenku atokiame smėlėtame kalvos šlaite. Vieta nėra itin nuošali, bet gerai „užsimaskavusi“ nuo atsitiktinių žvilgsnių. Be to, ten neveda asfaltuotas kelias, o tai – dar vienas veiksnys, užtikrinantis, kad čiobreliais nereikės dalytis su gauja vadinamųjų sveiko gyvenimo mėgėjų. Tie viską daro tik dėl pasirodymo. Neabejotinai mano čiobrelių kalva būtų socialinių tinklų ekshibicionistų demaskuota. Apskritai paėmus, nelabai suprantu, koks tikslas gyventi sveikai, jei domiesi tik kūno tobulinimu? Pritariu tam daktarėliui iš anekdoto, kuris trumpai drūtai atsakė savo pacientui, besidominčiam, ar ilgai gyvens, jei negers, nerūkys ir nepaleistuvaus. Taigi į paciento klausimą jis atsakė klausimu: „O kam?!“ Vien tam, kad karste gerai atrodytų? Tai lai miršta jauni ir problemos nebelieka! Kas iš to gražaus kūno, jei žmogus mano, kad teatras ir literatūra yra atgyvenos, o klasikinės muzikos koncertas – pats tikriausias anachronizmas? Nieko nuostabaus, kad kalbant apie daugumos „naujųjų gražuolių“ kultūrą, tenka apsiriboti jų žarnyno mikrobiotos atstovais. Bet pakaks to bambėjimo. Gal ir gerai, kad veši jaunimo ir kūno kultai. Bent jau organų transplantologams – tai itin palankus metas.

Ryto rūkas. Živilės Dementavičiūtės nuotr.

iantis obuoliais

Prieš mėnesį ant čiobrelių kalvos sutikau Jolantą. Tiesa, tada dar nežinojau jos vardo. Ji buvo panaši į kaimo moterį, išėjusią pamelžti karvės. Kadangi esu vėtytas ir mėtytas, many iškart kilo įtarimų, kad čia kažkas ne taip. Ji pasisveikino pirma. Nerišliai burbtelėjau atsakydamas ir patraukiau į kitą pusę. Nemėgstu būti trukdomas, kai bendrauju su gamta. Nes mano pokalbiai su žolynais, paukščiais ir debesimis gali pasirodyti kaip lengvas pamišimas. – Vyti, palaukit, norėčiau su jumis pasikalbėti! – Iš kur jūs žinot mano vardą?.. – pralemenau nuoširdžiai nustebęs. – Aš esu jūsų... eeee... tavo buvusi bendraklasė, ir daržely mes vienoje grupėje buvom!

Man tai sukėlė dar daugiau klausimų. Kiek atsimenu, darželyje išties buvo Jolanta – tokia smulkutė mergaičiukė, kuri padėdavo man užsirišti batraiščius, kai pats dar nemokėjau to padaryti. Vėliau, pradinėje mokykloje, mes kelerius metus sėdėjome viename suole. Po to mano tėvai nusipirko naują butą ir mes išsikėlėme. Pakeičiau mokyklą, o visi mano bendraklasiai liko užmarštyje. Nė su vienu iš jų nebebendravau. Jie nepasigedo manęs, o aš – jų. Tai kurių velnių ir – svarbiausia – kaip ji mane susirado?!

Pasirodo, viskas gyvenime – itin susiję, nors taip ir neatrodo. Jolanta liko gyventi senamiestyje, baigė mokslus universitete, ištekėjo už bendrakursio, užaugino vaikus, užgyveno šiokį tokį turtą, o tada... išsiskyrė. Tėvai mirė, vaikai emigravo. Jolanta liko viena, tad pradėjo daugiau laiko skirti sau. Vieną vakarą ji vartė senų nuotraukų albumus ir taip prisiminė mane – vaikį, kuris išsikėlė ir dingo. Ko gero, viskas tuo ir baigtųsi, jei ne mano draugo dailininko-bitininko galerija, nes Jolanta – nuolatinė jos lankytoja ir klientė. Geografiškai patogu: netoli namų. Bet grįžkime prie reikalo. Eimantas yra nutapęs mano portretą. Kažkada mes su juo maukėm viskį ir pliurpėm apie valstybės simbolius. Jis kritikavo bronzinį vytį, kuris turėjo stovėti Vilniuje, bet atsidūrė Kaune. Pritariau jam labai ribotai, esą vytis turėtų būti aktualus, šiuolaikiškas, toks net truputį kaip aš. Sakydamas „kaip aš“, turėjau omeny savo vardą ir pavardę, o jie tikrai išskirtiniai: Vytis Laukinis. Ši mintis bičiuliui taip patiko, kad jis pasišovė nutapyti „Laukinį Vytį“. Su mano fizionomija, žinoma. Pasakyta – padaryta. Smagiausia buvo pozuoti, kai prikliukinęs „džekučio“ mosavau plastikiniu kardu, besisupdamas ant vaikiško medinio arkliuko. Tokį jis mane ir nutapė. Laimė, paveikslo formatas nedidelis. Daug vietos galerijoje neužima, nes aš paveikslo įsigyti nepanorau, o ir kitiems galerijos lankytojams jis pasirodė pernelyg pretenzingas. Šį paveikslą pastebėjo Jolanta ir užsiminė, kad jos bendraklasis buvo Vytis Laukinis. Eimantas pareiškė, kad tą jos bendraklasį, tai yra mane, jis visai neblogai pažįsta. Bičiulio garbei turiu pažymėti, kad mano telefono numerio nedavė. Toks mūsų susitarimas. Bet šiais prieinamos informacijos laikais ji nesunkiai surado mano namų adresą. Kelis kartus buvo atvažiavusi prie mano namų ir net stebėjo mane, grįžtantį iš darbo. – Kam tie seklių žaidimai? – pasiteiravau gana piktai. – Bijojau, kad sutrukdysiu, maniau, turi šeimą ir vaikų... – Šeimą turėjau, vaikus tebeturiu, bet jie gyvena atskirai. – Žinau, išsiaiškinau. Nepatikėsi, kokios kalbios bobutės jūsų kieme. – Na, ir kam tau viso to reikėjo? – Nežinau, reikėjo ir tiek. – Ir čia mane reikėjo atsekti? – Reikėjo, nes gamtoje tu atsipalaiduoji.

Anksčiau stengdavausi suprasti moteris, ypač kai jos priekaištaudavo, kad jų nesuprantu. Vėliau supratau, kad suprasti moterį man nėra jokio reikalo. Arba tu ją myli ir nesupranti, arba supranti ir nemyli. Kai supratau, kad suprantu savo žmoną, supratau, kad jos nebemyliu. Tai suprato ir ji. Išsiskyrėm. Nebebuvo nei jėgų, nei noro atkurti tai, kas nebeatkuriama. Dukros – jau suaugusios – apsimetė, kad mūsų sprendimą suprato. Tai mane kiek paguodė, nes supratau, kad jos mane dar myli. Mano mielosios dvynukės...

Prieš mėnesį ant čiobrelių kalvos sutikau Jolantą, o dabar mes bandome formuoti santykius. Pakaitomis pasiliekam nakvoti vienas pas kitą. Kartu leidžiame laisvalaikį. Tik savo vaikams dar nieko nesakome. Skubėti nėra kur, nes priekyje – tik duobė. Tas lėtas bendravimas yra tikra laimė. Anksčiau nemėgdavau kalbėtis, bet dabar žodžiai liete liejasi. Tartum būčiau susitikęs su seniai matytu bičiuliu. Jolanta sako, kad jaučiasi taip pat. Prabėgus beveik trisdešimčiai metų, pokalbių temų netrūksta. Ypač lovoje po linksmybių. – Jei tu mane vestum, aš pasiimčiau tavo pavardę – būčiau Jolanta Laukinė, – kikendama dėsto Jolanta, glostydama mano nugarą. – Žinai, gal nereikia, pakanka pas mus laukinių, reikia daugiau civilizuotų. – Nereikia tekėti ar nereikia keisti pavardės? – pasitikslino.

Kaipmat pajutau klastą. – Būk savimi: nekeisk pavardės!

Atsakymas Jolantai patiko. Patenkinta sumurkė ir, prisiglaudusi visu kūnu, tarė: – Tavo sėkla kvepia riešutais... – O tu kvepi obuoliais, kaip senelio karvės pienas. – Ką? Koks dar pienas? – kiek nustebusi atšlijo Jolanta.

Turėjau papasakoti dar vieną istoriją. Mano senelis sovietmečiu laikė karvę, šieno žiemą nuolat pritrūkdavo, tad buvo sutaręs su šalia esančiu sulčių fabriku, kad žiemomis už simbolinį mokestį galės pasiimti obuolių sulčių išspaudas. Jis tas išspaudas pasūdydavo ir šerdavo karvutę. Aš buvau taip įpratęs prie specifinio vos juntamo obuolių poskonio, kad pieno iš miesto parduotuvių negalėdavau gerti – jis man būdavo neskanus. – Jolanta, tu man esi pienas, kvepiantis obuoliais. – Nieko gražesnio savo gyvenime nesu girdėjusi.

Ir tada aš supratau, kodėl Jolanta, kai pamačiau ją pirmą kartą, man priminė moterį, išėjusią pamelžti karvės.