ŠOKIS

Daug metų šokusi baletą M.Fokina dabar šokį stebi iš užkulisių, nejausdama nostalgijos ar pavydo, džiaugdamasi jaunimo darbais ir polėkiais. KVMT archyvo nuotr.

M.Fokina: baleto žmonės dirba tylėdami

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklių vadovė Marijana Fokina dirba šioje įstaigoje nuo pat jos įkūrimo. Ji Muzikinio teatro pastatymais žavisi ne tik laiku ir vietoje juos sustyguodama, bet yra ir viena pirmųjų šio teatro baleto šokėjų, baleto trupės inspektorių. Muzikiniame teatre šokio spektaklius statė ir jos vyras baletmeisteris Pavelas Fokinas.

Žaneta SKERSYTĖ

Visa širdimi

– Kaip šokis atsirado jūsų gyvenime ir tapo pagrindine, ilgai lydinčia veikla?

– Šokis mane traukė nuo pat vaikystės. Dauguma mergaičių žavėjosi baltomis lengvomis baleto šokėjų suknelėmis, ypač tiulio sijonais tutu, tačiau mano dėmesį patraukė 8–10 metų mergaičių pasirodymas televizijos laidoje, kurioje jos šoko husarų šokį prie Tiškevičių rūmų. Taip sužavėjo, kad mamos paprašiau nuvesti šokti ten, kur šoka „husarės“. Mama mane nuvedė į tuomečius Klaipėdos kultūros rūmus. (Vėliau jie tapo Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru, o aš į juos grįžau jau kaip baleto šokėja, darpatikti ir tiulio sijonai tutu arba vadinamosios „pačkos“, visa širdimi įsimylėjau klasikinį šokį, baletą.

buotoja.) Viskas buvo puiku, viskas man patiko, tik ,„husarių“ aš ten neradau. Kol su mama aiškinomės, kur rasti „husares“, praėjo dveji metai. Aš nenurimau: vieną dieną su klasės drauge nuėjome į tuomečius pionierių rūmus, kur buvo begalė būrelių, užsiėmimų vaikams. Šokiams vadovavo mano didžiai gerbiama ir mylima vadovė Margarita Finkel. Tie septyneri metai jos vadovaujamame kolektyve, toje veikloje buvo įdomiausias ir prasmingiausias mano vaikystės ir paauglystės laikas. Aš neabejodama nutariau susieti savo gyvenimą su šokiu ir, baigusi mokyklą, tapau Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto choreografijos specialybės studente. Nors mokykloje man puikiai sekėsi matematika ir matematikos mokytoja primygtinai rekomendavo rinktis studijas, kuriose būtų sustiprinta matematika. Aš griežtai atsisakiau, tarusi, kad gyvenimą siesiu tik su šokiu (juokiasi). Beje, pradėjo

Energijos fontanas

– Vadovavote šokio kolektyvams, pati pradėjote šokti Klaipėdos liaudies operoje ir buvote jos baletmeisterė, dirbote choreografijos mokytoja ir daug metų šokote Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupėje. Papasakokite apie šias veiklas. Kaip viską suspėdavote?

– Oho! Tiek daug, kad net pati nustebau. Dirbti pradėjau dar būdama studentė. Po trečiojo kurso ištekėjau už Pavelo, kuris tuomet buvo choreografijos specialybės pirmakursis. Kadangi mums gimė sūnus Edvinas, būdama akademinėse atostogose, gavau pasiūlymą padirbėti meninės gimnastikos choreografe, po to dirbau pionierių rūmuose. Vėliau grįžau studijuoti, derinau mokslus ir šeiminį gyvenimą, darbus. Daug padėjo mano tėvai ir uošviai. Ačiū jiems. Baigiau studijas, apsigyniau diplomą. Mane pasivijo ir vyras. Išvažiavome į Vilnių, nes jis gavo kvietimą dirbti Vilniaus universiteto Dainų ir šokių ansamblyje. Aš įsidarbinau Vilniaus ryšininkų kultūros namuose, šokių kolektyvų vadove. Kol laukėme pažadėto bendrabučio, teko pagyventi-pasisvečiuoti pas visus sostinės draugus ir pažįstamus. Net teko nakvoti repeticijų salėje. ►

M.Fokina šoko šokių kolektyve „Junga“. 1974 m. Asmeninio albumo nuotr.

◄ Juokingai graudžios istorijos... Man pritrūko kantrybės greičiau nei vyrui, tad po metų mano iniciatyva grįžome į Klaipėdą.

Tada ir prasidėjo mano kelias Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro link. Pradėjau nuo Klaipėdos liaudies operos šokėjos, vėliau tapau baleto trupės vadove ir baletmeistere, buvau kelių pastatymų choreografė. 1987-aisiais įsikūrus Muzikiniam teatrui, tapau jo baleto artiste, vėliau – baleto trupės inspektore, solistų ir choro artistų šokio studijos choreografe. O Dieve, dabar pati savimi stebiuosi, kokia visapusiška veikla, tiesiog energijos fontanas. Taip būna tik jaunystėje.

Degė noru šokti

– Labai įdomus momentas: Klaipėdos liaudies operą 1987-aisiais reorganizavus į Klaipėdos muzikinį teatrą, kartu su baletmeisteriu Dmitrijumi Tchorževskiu, atvykusiu iš Sankt Peterburgo, rinkote baleto trupę. Pasidalykite prisiminimais.

– Įsikūrus Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui, reikėjo baleto trupės, tad kartu su iš Sankt Peterburgo atvykusiu profesionalu pradėjome šokėjus burti į baleto trupę. Visi, kaip ir aš, praėjome griežtą komisijos, kuriai vadovavo tuometis kultūros ministras Dainius Trinkūnas, atranką ir buvome priimti. Tarp priimtųjų buvo tik du ar trys šokėjai profesionalai, baigę mokslus Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Niekas neturėjome nei baleto artisto, nei vadovo darbo patirties profesionaliame teatre. Buvo ir draugysčių, ir trinties, ir bendrų švenčių. Visko. Svarbiausia, kad mes degėme noru šokti, mokytis ir vėl šokti, tada jau kurti.

Pirmu šokio spektakliu, pastatytu Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, tapo E.R.Weikmano baletas „Žmogaus balsas“ (statytojai P.Fokinas, O.Ronkaitienė, D.Aleksandravičiūtė-Zagnoj, 1988 m.), prie kurio pastatymo kaip choreografas prisidėjo ir mano vyras. Maestro Gintas Žilys, pirmasis Muzikinio teatro vadovas, organizavo mums gastroles po Lietuvą. Visi jautėme teatro vadovybės dėmesį ir rūpestį. Buvome labai laimingi ir dėkingi už pasitikėjimą. Ir mūsų pasirodymai turėjo pasisekimą. Baletą mėgsta visi, ar ne? Gal už bendruomenės darbštumą, kuris toks matomas. Iki šiol prisimenu maestro G.Žilio frazę: „Baletas man patinka, nes jie dirba tylėdami“ (juokiasi).

Tuo metu ne tik šokau ir buvau baleto trupės inspektorė, kartu vadovavau Muzikinio teatro solistų ir choro artistų šokio studijai, kurioje jie turėjo tobulinti šokio gebėjimus. Kadangi buvau neaukšta, smulkaus sudėjimo, pradžioje į mane ne visi rimtai žiūrėjo, replikavo. Gal reikėjo juokauti ar nekreipti dėmesio, bet aš pasakiau: „Nėra kada išsidirbinėti, reikia dirbti.“ Ir viskas susitvarkė. Vieni kitus puikiai supratome. Muzikinio teatro atidarymui buvo ruošiama Audronės Žigaitytės opera „Mažvydas“.

Ant puantų

– Kas labiausiai įsiminė šokėjams?

– Visiems didžiosios premjeros dalyviams buvo siuvami vardiniai kostiumai. Paly-

ginti su Klaipėdos liaudies operos laikais, kai dažnai vienu kostiumu keliems atlikėjams tekdavo naudotis pakaitomis, kartais tekdavo ir pačioms kai ką siūtis, atrodė lyg didžiulė prabanga. Buvo ir kuriozų, kai iš vieno sluoksnio tiulio pasisiuvome sukneles. Įsivaizduokite, kaip jos atrodė, jautėmės tarsi nuogos. Bet neturėjome kur dėtis ir, apsivilkusios šiuos sijonus ant triko, išėjome į sceną ir šokome. Kaip juokavome, „dvi minutės gėdos – ir mes laisvos“. Naujasis teatras mus aprūpindavo viskuo: nuo darbo aprangos, avalynės, sceninių kostiumų iki grimo, chalatų, rankšluosčių ir net muilo. Rankų darbo puantus atveždavo iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro dirbtuvių. Daug vėliau atsirado daugybė įmonių, kurios juos siuvo vos ne pagal kiekvienos balerinos kojos ypatumus. Mano balerinos darbo pradžios laikais būdavo, kad nusiauni po pasirodymo puantus, o kojos aplipusios klijais, nutrintos. Ir neatrodė, kad tai blogai.

– Kodėl?

– Baleto artisto profesijoje – daug „nepatogumų“... Tai didžiulės pastangos ir kova su savo kūnu, valios treniruotės ir visiems žinoma tiesa, kad skausmas yra nuolatinis šokėjo palydovas. Tačiau viską atperka kūrybos džiaugsmas, galutinis rezultatas, žiūrovų įvertinimas, bendrystė. Nuo savo susikūrimo 1987-aisiais Muzikinio teatro baleto trupės lygis tai kildavo, tai silpnėjo. Bangavo (juokiasi). Tai pasipildydavo gana aukšto lygio baleto artistais, tai jie išvykdavo, vadovams vėl tekdavo ieškoti profesionalių atlikėjų.

Svarbiausia, kad mes degėme noru šokti, mokytis ir vėl šokti, tada jau kurti. Garbė būti šalia

– Kokių baleto scenos žvaigždžių sutikote Muzikiniame teatre?

– Džiaugiuosi, kad teatro pastatymuose teko šokti šalia tokių kviestinių Lietuvos baleto žvaigždžių kaip Eglė Špokaitė, Mindaugas Baužys, Loreta Bartusevičiūtė, Jurijus Smoriginas. Nesvarbu, kad mes buvome kordebaletas. Mums buvo garbė būti šalia jų. Man labai patiko J.Smorigino pastatymai, jo, kaip choreografo, braižas.

– Kurie šokio spektakliai jums paliko didžiausią įspūdį?

– Iš vėlesnių pastatymų, nežinau kodėl, bet man kiekvieną kartą gilų įspūdį palieka Aurelijaus Liškausko „Altorių šešėly“, kuriame ►

Su N.Zelenskajos kolektyvu M.Fokina gastroliavo Kipre. Asmeninio albumo nuotr. VIZITINĖ KORTELĖ

Marijana Fokina 1976 m. baigė Klaipėdos 11-ąją vidurinę mokyklą. 1982 m. Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Klaipėdos fakultete įgijo baletmeisterio pedagogo bakalauro kvalifikacinį laipsnį. 1982 m. tapo Klaipėdos pionierių rūmų šokio kolektyvo vadove, Liaudies operos baleto trupės šokėja. 1984 m. vadovavo Vilniaus ryšininkų kultūros namų šokių kolektyvui. 1985 m. – Klaipėdos liaudies operos baletmeisterė. Nuo 1987 m. dirbo J.Kačinsko muzikos mokyklos choreografijos mokytoja, Klaipėdos muzikinio teatro baleto šokėja, baleto trupės inspektore, vadovavo teatro choreografijos studijai, kurioje šokio įgūdžius tobulino solistai ir choro artistai. Sukūrė vaidmenis spektakliuose „Žmogaus balsas“, „Raudonodžių vadas“, „Baltasis vilkas“, „Panelė ir chuliganas“, „Mažoji nakties serenada“, „Žydrasis Dunojus“, „Senojo parko pasakos“. Sukūrė solinius numerius spektakliuose „Miegančioji gražuolė“ („Faruka“, Rytiečių šokis), „Žydrasis Dunojus“ (Čigonės šokis), „Senojo parko pasakos“ (Grafienė), „Mažvydas“ (Marija). Nuo 2007 m. dirbo režisieriaus asistente spektakliuose „Vienos kraujas“ (2008), „Verpalų pasakos“, „Sevilijos kirpėjas“ (2012), „Altorių šešėly“ (2014), „Kaip prasisukti versle be didelio vargo“ (2015), „Jolanta“ (2016), „Karmen“ (2017), „Graikas Zorba“, „Žvaigždžių opera“, „Mažylis Mocartas“ (2018), „Meilė keičia viską“, „Tikroji dinozaurų istorija“ (2019), koncertuose „Štrauso muzikos istorijos“ ir „Štrauso muzikos sūkurys“ (2017), spektaklio vadove – šokio miniatiūrų vakare „Laukimai“ (2018) ir spektaklyje „Spragtukas“ (2019).

Pasiruošimas Čigonės šokiui spektaklyje „Žydrasis Dunojus“. Po J.Strausso baleto ,,Žydrasis Dunojus“ premjeros.

Po G.Kuprevičiaus operos „Prūsai“ premjeros. Asmeninio albumo nuotr.

Muzikinio teatro atidarymui pastatytoje A.Žigaitytės operoje „Mažvydas“ M.Fokina sukūrė Marijos vaidmenį. Asmeninio albumo nuotr. Vesdama spektaklį, M.Fokina atsako už visą jo eigą, koordinuoja visus veiksmus. KVMT archyvo nuotr.

◄ aš dirbu kaip spektaklio vadovė. Įspūdingas ir Martyno Rimeikio baletas „Eglė žalčių karalienė“, kuris mane nustebino savita interpretacija ir braižu. Buvau sužavėta solistės Julijos Stankevičiūtės brandžiu vaidmens atlikimu. Iš paskutinių Muzikinio teatro šokio premjerų mane tiesiog sužavėjo Roberto Bondaros „Faustas“. Tai tokia jaudinanti darna, harmonija, choreografijos susiliejimas su muzika ir vaizdu!.. Atsiradus galimybei, labai rekomenduoju pažiūrėti. Tuo labiau kad vyriausiojo choreografo A.Liškausko ir baleto meno vadovės J.Lebedevos dėka dabar mūsų baleto trupę papildė visa plejada naujų profe- sionalių šokėjų. Baleto profesionalai rasti ne tik Lietuvoje.

Neskaičiuojant valandų

– 2007-aisiais baigusi karjerą baleto trupėje, pasirinkusi rentą, iš meilės teatrui tapote Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro režisieriaus padėjėja, o vėliau – spektaklių vadove?

Baletą mėgsta visi, ar ne? Gal už bendruomenės darbštumą, kuris toks matomas.

– Kai grįžau į Muzikinį teatrą po motinystės atostogų, gimus dukrytei Evelinai, pradėjau mąstyti apie baleto šokėjos karjeros pabaigą. Kadangi pagal išsilavinimą buvau choreografė pedagogė, turėjau patirties teatre, atsidūriau Klaipėdos J.Kačinsko muzikos mokyklos Choreografijos skyriuje ir pradėjau dirbti choreografijos mokytoja. Teko derinti šokį ir pedagoginę veiklą. Du darbai, du vaikai – buvo labai nelengva. Būdavo, kad po rytinės repeticijos teatre šoku į taksi ir lekiu dirbti į mokyklą, po darbo mokykloje – skubu į vakarinę repeticiją ar spektaklį. Matydamas mano lakstymą, tuometis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės vadovas, pedagogas ir repetitorius Vaclovas Sasnauskas užsiminė apie režisieriaus padėjėjos, vedančios baleto spektaklius, pareigas. Iš pradžių pamaniau, kad jis juokauja, bet vėliau sutikau. Nebuvau savimi užtikrinta, nes tai buvo visai nauja veikla. Teko daug mokytis ir tobulėti. Tai darau iki šiol.

Mokykloje buvau reikli, griežta, nes atėjau iš teatro, kur reiklumas sau ir kūrėjų atsidavimas – neatsiejami profesijos dalykai. Kai nebegalėjau mokyklai skirti daug laiko ir jėgų, nusprendžiau dirbti tik Muzikiniame teatre. Juolab kad darbo apimtys ir sudėtingumas tik didėjo: neskaičiavau valandų, dirbdama teatro užkulisiuose. Beje, tai man padėjo kitaip išgirsti solistų balsus ir operų muziką, šį žanrą pamėgti. Baletas ir šokis – žinoma, buvo ir liko pirmoji meilė. Dabar šokį stebiu iš užkulisių. Niekada nejaučiau nostalgijos ar pavydo. Džiaugiuosi jaunimo darbais ir polėkiais. Esu patenkinta savo dabartinėmis pareigomis.

Kai viskas susijungia

– Kokios spektaklio vedėjo pareigos?

– Jis veda spektaklį: atsako už visą jo eigą, koordinuoja visus veiksmus – nuo žiūrovų įleidimo į salę, dirigento atėjimo ►

Pavelas ir Marijana Fokinai su sūnumi Edvinu 1991 m. Marijana ir Pavelas Fokinai mano, kad viską gyvenime galima suderinti.

◄ prie pulto, uždangos pakėlimo, atlikėjų išėjimo į sceną iki šviesų, dekoracijų, štangų judėjimo, net artistų išleidimo į nusilenkimus, gėlių įteikimo ceremonijos.

Spektaklio vadovas dalyvauja visose pastatymo repeticijose, kontroliuoja dekoracijų, rekvizito sudėjimą ir buvimo už scenos vietą. Taip pat atsako už saugumą scenoje. Svarbiausia – jis privalo žinoti visą spektaklio eigą ir duoti komandas, scenoje vykstant veiksmui.

Spektaklis – komandinis darbas, kai kiekvienas žino savo pareigas, laikosi subordinacijos. Spektaklis – tai muzikos, vaizdo, šviesų ir pačių įvairiausių mechanizmų, ne tik scenoje pasirodančių žmonių ar grojančio orkestro, visuma. Kai viskas darniai susijungia, išvystame stebuklą, kurį su pasididžiavimu pristatome žiūrovams ir džiaugiamės patys. Džiaugiamės, nes tai iki pačių gelmių paliečia širdis. Kas gali būti jautriau ir gražiau?

Tarp materijos ir idėjos

– Šokiu žavisi visa jūsų šeima?

– Mudu su vyru susipažinome studijuodami. Pavelas Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultete pradėjo studijuoti baigęs Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos Choreografijos skyrių ir kelerius metus šokęs Valstybiniame šokių ir dainų ansamblyje „Lietuva“. Jis – profesionalus šokėjas, kurį jau mokykloje traukė choreografija, kūryba. Dar studijuodamas statė pirmus darbus, daug kam padėjo. Taip pat ir man. Kai grįžome iš Vilniaus, mano vyras sulaukė kvietimo dėstyti Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto Choreografijos katedroje. Pavelas laisvu laiku po užsiėmimų ėmė burti studentus, kurti spektaklius. Gimė daug gražių pastatymų: L.Bernsteino miuziklas „Vestsaido istorija“, šokio spektaklis „Milonga Del Angel“ pagal A.Piazzollos muziką, šokio spektaklis pagal Kipro Mašanausko ir Romo Lileikio muzikinį albumą „Requiem“. Beje, pastarajame teko šokti ir man, nes reikėjo pavaduoti kitą šokėją. Pavelas statė spektaklius ir Muzikiniame teatre, tarp jų – Alvido Remesos baletas vaikams „Raudonodžių vadas“ (statytojai – P.Fokinas, A.J.Lukoševičius, S.Kanaverskytė, 1989 m.) ir kiti.

Mūsų vaikai jau suaugę, turi savo šeimas ir augina savo vaikus. Sūnus Edvinas tvirtai stovi ant žemės ir kuria materialines vertybes užsienyje. Dukra Evelina laviruoja tarp materijos ir idėjos: augina du vaikus ir po motinystės atostogų pradeda grįžti į šokio pasaulį. Ji puikiais balais baigė Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, šoko Prancūzijoje, šiuo metu gyvena Lietuvoje ir dalyvauja įvairiuose šokio projektuose. Manau, kad viską gyvenime galima suderinti ir pritaikyti. Svarbiausia, kad jie būtų sveiki ir laimingi. Tada būsiu laiminga ir aš. To paties linkiu visiems.

Pirmoji Fokinų anūkė gimė sūnaus Edvino šeimoje.

Baletą šoka ir M.Fokinos dukra Evelina. Fokinai su anūkais, dukros Evelinos vaikais. Asmeninio albumo nuotr.