Jūratė SUČYLAITĖ. Dienų fontanai: eilėraščiai

Dienų fontanai

Jūratė SUČYLAITĖ

Gyvenimas Dienų fontanai Švyturys

Tarpais lyja, tarpais sninga, lelijomis apkrinta rankraščiai seni. Vėl esu tiktai rašalo mėlis kelyje į popieriaus lapą.

Niekaip nepasotina ilgesio sniegas ubago kąsniais, metų upės bėga į tylą, šviesulius neša

Nuo rašalinės iki lapo kelionė – tiktai mirksnis, į raštą pareina taškai ir kableliai priebalsiai, balsės. Juoda akis sniege atsimerkia, plunksna priglunda prie popieriaus, dar neužbaigta, dar rašoma raidė esu, skaitau save. Lelijos kvepia.

Langas į dangų, langas į žemę, prasmių ir kentėjimų pynė. Sudužusių dienų fontanai šoka, purslai ant veido, lelijos ant kapų.

Vandens sūkurys – mano rūmai, be priešų, be draugų, be riksmo, tik veidrodžiuos – vytimas, byrėjimas, tik pumpuro lukštenimas sapnuos.

Aš vis tikiu, kad tau mažiau skaudės prieš vėją atsukant krūtinę, jei užrašysiu baltumą žiedlapių, kurie tuojau nukris. Langas į dangų, langas į žemę, prasmių ir kentėjimų pynė. Dūžta bangos, epochos, gyvenimai, tirpstantį raštą skaito poetai.

Užlieja vakarą tyla, į žingsnių pėdas įsisunkia, o jūra kalba įprastinę mantrą, iškreivinti šešėliai traukiasi.

Vėjas. Šauksmas iš anapus, užgesę žiburiai sename name. Kojų įspaudus užlygina vanduo, tik liūdesys į žodį prašosi.

Tave ištarsiu. Kur nueisi, kieno akis nuplausi? Tiltai sugriauti, takai užžėlę, nebematome saulėtekių veiduos. ►

20 sekundžių nakties. Arvydo Stačioko nuotr.

◄ Mirtis dažniau į langus žvelgia. Užsimerkiam. Gal ne mane rytoj? Nuotoliai, ūkanos, vėjas, kvėpuok, švyturio žodi, kvėpuok.

Kvėpavimas

Ilgiuosi tavęs. Ne veido, ne žodžių, kuriuos pasakysi. Ilgiuosi kvėpavimo, tylos, upe nuvilnijančios.

Noriu delnus įmerkti į tėkmę atminties ir likimo. Žaislinis laivelis tarp nendrių įstrigęs, tai ne mes, tai diena pasiklydus.

Į turgų – langas. Muzika smagi, šiandien atpigo bulvės, tik vidurnakčiais čia sukasi verpetas, ir suskrenda juodi varnai.

Vis alkani, vis lesantys žodžius, iš rašto, kurį tau rašau. Kvėpuok, te upė neša, tenai, toli toli balta puta išplauks.

Vakaras

Diena apdujo. Slenkstis prieitas. Jūra bangelę užmigdė. Smelkiasi, šimtmečių atmintys, smelkiasi.

Už medžių, už krūmų gaisruoja, sunkėja našta vakarop. Kraujo upės, kraujo keliai į akis įsigraužia,

lai peršti, lai skauda, lai dega kaukė numesta, tegu tiktai sapnuoja dangų sėjėjo rėtyje vienišas grūdas.

Liepsnos – dangumi ir laukais, vėjas anapusių kranto. Smėlio saują sugniaužiu – nedegi: karai, trėmimai, duonos stalas,

ir žvilgsnis akių į akis –atodūsis saulei nueinant. Pėdos ant smėlio ir vėjas.

Tyla ir vėjas.

Pilkas vakaras

Pilka marška ant jūros, karklų ir smėlio, pasakyk ką nors, pažadinki vėją. Tepabunda dar kartą seni kambariai, atsidaro knygų lentynos ir stalčiai.

Vos įžiūrimos rašalo žymės lape. Praėjo potvyniai, praeisime mes. Popieriniai lėktuvėliai nugulė žemę, nejau nebeskrisiu gyvybės vandens

virš akmenų ir senkančių upių, laikrodžių, kurių nėra kam prisukti? Pasakyk man ką nors, pažadinki vėją, noriu vibruoti blunkančio rašto ritmu.

Te oras vėl nebetelpa krūtinėje, garsų upokšniais išsilieja. Bangolaužiais keliauja vieniši deglai, taip atgimsta istorijos, pareina laivai.

Tuščia gatvė

1.

Prisiglaudžiau prie namo sienos –nešildo, nekalba, neatpažįsta. Be atminties. O aš kablelis, pauzė be teksto, muzikos, draugų.

Esu? Nesu? Jūra prie šono, kita virš galvos. Laukiau stebuklo. Gaidalapį vanduo nuplovė, natų neliko.

Grindiniu vaiduoklis pro mane įsakyta eiti – eina, o aš renku save iš užgesusio juoko ir grindinio blizgaus.

2.

Jūra prie šono, kita virš galvos. Grėsme užsikloju, kvėpuoju šalia langų uždarytų, telefonų, ekranais keliaujančių memų.

Stiklo blizgesys, cukraus gabalėlis, kavos puodelis, plakimas širdies. Nei ilgu, nei saldu, tiktai beldžia į langą lietus, tiktai vėjas šiugždena užuolaidą ir nutilęs fontanas užlieja raides. Jūra prie šono, kita virš galvos, laukia švyturys pareinančių namo.

Iš raidės į raidę

Saulė debesis pražiūri, belangėje atsiveria langai. Vėl šildau atšalusį juoką –pumpuruose gyvybė spurda.

Ne ledo ižas, sidabro debesėliai šio ryto saulės properšoj. Supa vėjas išdžiaustytus skalbinius toli toli, iš čia nematyti.

Ten žolė atsitiesia po kojomis, auga virš prarasto laiko, ten variokas mėnulį sapnuoja, gal apšvies, gal praeivis atras.

Vario naktys sugrįžta, gaudžia varpuos saulei tekant. Iš raidės į raidę baltumas pavasarių ir ant lūpų sutirpstančios snaigės.

Sninga

Gula ant stogų, palangių, suoliukų lelijos, laiškai, aitvarai. Ar dar teka upės iš epochos į epochą mūsų žvilgsniais ir balsais?

Kava, puodeliai laukia, ligi durų – sniego rožės. Spyglius nusimeta erškėtis, su manimi prie stalo sėda.

Nepasakytais žodžiais sninga į veidus, laukus, upes. Naktis dešimtmečius migdo, išaušus zylė saulėgrąžas les.

xxx

Vienatvės sūkury nėra langų, tik ant pečių debesys griūva. Medžių rankos linijas raižo dangaus kryptimi.