Alma RIEBŽDAITĖ. Skambantis švelnumo dubenėlis

◄ Juk visos ligos klastingos, jos elgiasi kaip žmonės – užpuola silpniausius. Tai seniai žinojo graikų gydytojas Hipokratas.

Dar ilgai pastorius liūdnomis akimis žvelgė į degančią žvakę, nes jį sugėdino jaunuolis, todėl kartą naktį nakvojo vienas, be Odetos, kuri labai stebėjosi Magnuso elgesiu. Tai gal aš jam nusibodau, suabejojo mergina, gal kita susidomėjo?.. Ir tą akimirką ji prisiminė jaunojo gydytojo smalsias akis, todėl nepajuto, kaip jam nusišypsojo ir pagarbiai linktelėjo galvą. Nuo tos dienos, kai pilyje pasirodė Henrikas, apie nieką kitą daugiau nesuko galvos, todėl slampinėjo išsiblaškiusi, ieškodama dingsties, kad jį vėl pamatytų. Gal man apsimesti, kad susirgau, šelmiškai pagalvojo. Va imsiu ir „susirgsiu“. Pažiūrėsime, kas bus toliau.

Ir jis laukė progos, kad rankų pirštai prisiglaustų prie Odetos kūno, nes jos šypsena jam viską pasakė. Bet vėliau pastebėjo, kad jos akutės gudrios, ji tikra laputė. Tokios mergos Henrikas nevestų, tačiau galima su ja draugauti ir džiaugtis gyvenimu. Kol esi jaunas, viskas regisi kitaip, todėl neverta snausti, juolab tokiame užkampyje, galvojo žvelgdamas į banguojančią jūrą, kurios monotoniški aidai ramino ir migdė. Bet net vasarą jis nenorėjo maudytis, nes vanduo atrodė šaltas. Vis dėlto šiltasis metų laikas jam labiausiai patiko, nes rudenį ir žiemą šiame krašte jūros vėjai kiaurai smelkėsi pro rūbus. Todėl patenkintas galvojo, kad jam pasisekė, kad nereikia kaip kareivėliui budėti naktimis lauke. Jis būtų parašęs laišką tėvams, tačiau kas jį nugabens į sostinę? O gal apie tai vertėtų pasikalbėti su komendantu?

Jis atsistojo ir pamažu patraukė į pilies pusę.

X

Netikėtai visus pribloškė nelaimingas atsitikimas, kai, leidžiantis saulei, vienas iš sargybinių pastebėjo didžiojo bokšto apačioje gulintį pastorių. Nukritusiojo galva atrodė plokščia, pamėlusi, su kraujosrūvomis. Nei Henrikas, nei visi kiti nesuvokė, kas įvyko. Ar velionį kas nors nustūmė nuo bokšto, ar jis pats nukrito? Juolab kad visi žinojo, kad pastorius niekada vienas į bokštą nelipdavo, jį visuomet lydėdavo komendantas. Bet šį kartą komendantas tylėjo, lyg būtų be liežuvio.

Pastoriaus kūną palaidojo po tvirtovės altoriumi. Tokiomis akimirkomis sakoma: anno domini... O kai leisdavosi saulė, bokštas tapdavo raudonas, tarsi aplietas krauju.

Skambantis švelnumo dubenėlis

Alma RIEBŽDAITĖ

„Kaip tavo psichoterapija?“ – klausia draugė tikriausiai iš mandagumo, nes jau seniai mano psichoterapija niekam nebeįdomi, tapusi klaikiai nuobodžiu kasdienybės artefaktu. „Ai, nežinau, visai išdurnėjo tas psichoterapeutas. Įsivaizduoji, manęs klausia: „Ar tu jau esi pasiruošusi užmegzti santykius su vyru ir įsimylėti?“ Geriau jau būtų nušovęs iš tikrųjų. Ir ištisai seka pasakas, kaip vyras pats gali vištą į orkaitę, rūbus į skalbyklę įsimesti ir apsišluoti kambarius.“

Čia tai dar nieko. Kai paskutinį kartą jo įžūlumas peržengė visas ribas, aš rimtai supykau.

Jis ką, iš manęs ruošiasi padaryti pudelį su bantu ir taškuotu rožiniu sijonėliu? Pudelį, kurio gaurai ištepti prabangia pomada ir gražiai krisdami žvilga. Pudelis pakelia akis, du iš meilės išsprogusius juodus akių burbulus, ir meiliai vizgina uodegą. Šeimininkas jį švelniai glosto, kalbina, žaidžia su juo, maitina iš rankų skaniu kąsneliu.

Jis ką, nori mane paglostyti? Žanetas nori paglostyti laukinę katę? Jis nori iš laukinės katės padaryti naminį pudelį?! Pudelį iš Misisipės?! Urodas, išvertus iš lenkų kalbos, tai reiškia „grožis“. Tarp kitko, kelionėje į Lenkijos sostinę, sužinojau, kad Varšuvos simbolis yra kovojanti Undinėlė, aukštai iškėlusi kardą ir laikanti skydą. Va šita tai normali undinė. Kelionė į Varšuvą privertė permąstyti mano santykį su šiomis vandenų būtybėmis. Mano santykiai su undinėmis pasitaisė. Bet kai susitiksim, apie Kopenhagos undinėlę geriau neužsiminkit, sakykit „Varšuvos, Varšuvos...“ Suprantu, šitaip ir prasideda pilietiniai karai. Ai, tiek to, vis tiek visi už Kopenhagos durnę nubalsuos, nes graži, gera, mirė iš meilės, ir karo nebus. Na, šitoj vietoj karas vis tiek negalėtų įvykti, nes tie, kurie būtų Kopenhagos undinėlės pusėje, turėtų pasiaukoti ir patys sau galvas nusitraukę mirti.

Nieko neįvyko, mes tiesiog kalbėjomės apie mano darbą, kaip aš patekau į avatarų gaują ir tapau tos šaikos dalimi. Kalbėjomės apie tai, kaip aš gerai ten jaučiuosi. Nu, kažkaip neįtikėtinai gerai. Taip gerai, kad net gėda sakyti, kaip gerai. Na ir... ir jis... juos išvadino laukiniais katinais. Jis viską išdergia, ką jam pasakau. Ir jei nenori, kad psichoterapeutai sudaužytų tai, kas tau šventa, tai to geriau ir nerodyk, tylėk subinę užraukęs. Parazitas, ne psichoterapeutas. Ir gražiai papasakojo, kas jiems būdinga. Ne, jis nieko nepasakojo apie mane, bet aš nedurna, supratau. Aš susidėjau su laukinių katinų šaika, keliais niekam nereikalingais katinais, kurie, velniai griebtų, sugebėjo išgyventi. Tai kaip ir mano broliai ir seserys, o susitikęs su savo broliais ir seserimis esi labai laimingas. Sielos gilumoje aš esu laukinė katė. „O ko nori laukiniai katinai?“ – klausia jis manęs. „Tusintis“, – atsakau nenoriai.

Ir dar kažko ten, na, jis man papasakojo. Na, kaip ir nelabai malonu buvo klausytis.

Žiūrėjau į jį piktomis akimis: jis tikrai norėjo parišti mano gyvenimo balių.

Aš taip pat supratau, kokio nemotyvuoto žmogaus kūne man teko atsidurti. Buvo teisus: aliejus ir romantinės dainos. Na, taip yra, kai niekam nerūpi ir esi nereikalingas, neturi gyvenimo prasmės.

Mano kailis taip pasišiaušė, kad pavirto į aštrius ežio dyglius: „Galbūt mes niekam ir nebuvome reikalingi, bet mes buvome reikalingi vieni kitiems!“ Tai man buvo taip

antis švelnumo dubenėlis

brangu, kad mano piktos iš įniršio degančios akys apsipylė krauju. Šituo sakiniu aš iškilmingai ruošiausi užbaigti pirmąją knygos dalį, bet dabar sugalvojau geriau: prisiminiau, pirmoji mano meilė buvo Dievas.

Na, suprantat, katės iš esmės yra naminiai prijaukinti padarai. Panašiai kaip žmonės jau iš principo yra sukultūrintos, civilizuotos būtybės, bet kai kurioms iš jų taip niekada ir nepavyksta įsipaišyti į socialinį gyvenimą. Kai kuriuos atstūmė, apleido, paliko, nes jie buvo niekam nereikalingi, bet jie išgyveno, išmoko išgyventi. Štai jums ir laukiniai katinai.

O aš buvau laukinė kruvina katė. Ir kai tu randi laukinę, niekam nereikalingą katę, įsivaizduoji, kad su ja daryti gali ką nori, išlieti ant jos visą savo žiaurumą, visą susitvenkusį purvą, išlieti visą savo viduje tūnojusią pašvinkusią gėdą, išvemti savo siaubingą nelaimingumą. Žinau, kokia didelė ta jų gėda, jaučiau ją dvokiančią savo kraujyje. Juk ji niekam nereikalinga ir neturės kaip apsiginti. Tas bjaurus šlykštus jų gėdos kvapas sklinda per kelis rajonus, ir plaukioja žali nelaimingumo dumbliai, bjauresni už ką tik išsiritusių buožgalvių kurkulus. „Na kaip? Kažkaip intuityviai judu tarp svetimų žmonių, atsitrenkdama į juos kaip molekulė ir... ir mokausi iš jų reakcijų.“

Tai buvo kažkas paprasto, bet taip totaliai teisingai pasakyta apie mano gyvenimą. „Bet kaip tau tai pavyko, na, integruotis į žmonių gyvenimą?“ „Aš vis keliu ir keliu sau šį klausimą. Iki pat šiol nežinau atsakymo.“ „Tu kažkaip nukritai į tą savo šeimą...“ „Kiek pamenu, visą laiką su jais konfliktavau, bet man labai anksti prasidėjo sapnai, vizijos, svajonės, apmąstymai... Aš nežinau, iš kur visa tai...“

Mane nupurtė. Toks jausmas, kad psichoterapeutas, pavartojęs žodį „nukritai“, laiko mane ufonautu. Taigi jie visiškai neprisilietė prie manęs. Visiškai! Tai buvo reikalinga tam, kad manęs nesugadintų. Mano esmė nuoga ir gryna, nesukultūrinta, taip sakant. Psichologinė raida vyko pagal keistą savo dinamiką.

Pajutau visą savo atšiaurumą, kailio pasišiaušimą, šnypštimą, tą laukinį žvilgsnį. Ir, keisčiausia, man patinka ta laukinė katė, pajutau visą savo laukinės esmės didybę. Tas liguistas akių blizgesys – iš ten, kai viskas praeina ties pavojinga gyvybei riba. Pabandyk: paglostyti laukinę katę.

O aš moku. Moku susikalbėti su laukiniais padarais ir juos glostyti. Moku tyliai būti šalia, moku atsitraukti, moku laukti.

Tik savęs niekam neleidžiu glostyti.

Mano tėvai nežino, kur aš gyvenu, jau daugiau kaip pusę metų nepanoro susitikti su anūkais, bet mama pakvietė Kūčių vakarienės.

Silkės nusipirkti nuvažiavau į „Maximą“, nes labai užsinorėjau silkės. Buvo jau vėlus vakaras, viskas kaip iššluota, tik tos dvi paskutinės silkės dar plaukiojo rasale ir laukė manęs.

Mašinoje surūkiau vieną kasiaką. Mėgstamiausia mano kanapių rūšis yra Aliaskoje išvesta Matanuska Thundra. Nusprendžiau, kad spektaklis, kuris vadinasi „Visa šeima prie Kūčių stalo“ šį vakarą neįvyks, o rytoj bus atšauktas kalėdinis pasirodymas „Šeima, kurioje vis dėlto viskas buvo gerai ir visi apsikeitė dovanomis“. Priežastis: pagrindinė aktorė atsisakė savo vaidmens.

Surūkiau antrą kasiaką. Pasileidau seną gerą žolininkų gabalą 7th Block Ožys ir išvažiavau pasivažinėti tamsiais miškų keliukais. Tikėjausi sutikti kalbančią stirną ir tris savo senas geras drauges laumes. 77 kartus klausiau ir nepajutau, kaip tas soundtrack’as prilipo prie mano ex. Bandau atplėšti, nebeina, bet pradėjo eiti subtitrai: „Aristokratiškas žmogus yra drąsus žmogus. Antra savybė – jis nebijo pasitikėti. Jis nebijo būti apgautas. Na, ir kas, kad mane apgaus? Nebūna taip, kad tik vienas pralaimi. Visada pralaimi abu. Antra (man reikia kreiptis į graikus) yra autonomija. Dažnai vartojamas, subanalintas iki šleikštulio šitas žodis, bet ką jis reiškia? Jis reiškia labai paprastą dalyką – žmogaus sugebėjimą apriboti, sąmoningai, savo prigimtinį egoizmą. Nes mes visi esame egoistai, ir tai yra gerai, kad mes esame egoistai, tai yra variklis, viso mūsų gyvenimo variklis. Bet aukšto rango žmogus, o tai visų pirma drąsus žmogus, sugeba sąmoningai, šaltakraujiškai apriboti savo tamsųjį egoizmą, suprasdamas paprastą dalyką, kad vienas jis nieko negali, kad tu visada esi bendruomenėje. Savo egoizmą apriboji tam, kad leistum pasireikšti kito egoizmui, kad jo nesutraiškytum, nesunaikintum, nesuniekintum, ir panašiai.“

Pradėjau verkti. Sustojau šalikelėj, nes pro ašaras jau kelio nematau, o dar subtitrai eina, eina ir eina tie žodžiai. Buvau jo studentė vienerius metus. Ateidavau į jo egzaminą, mes kartu patylėdavome, pabūdavome ir jis man parašydavo 10. Man net nereikėjo kalbėti. Iš visų filosofijos dalykų jis man parašė dešimtukus. Nežinau, kodėl jis taip darė. Ne, nebuvo taip, kad aš nieko nedaryčiau. Tais metais aš perskaičiau daugybę filosofijos veikalų ir rašiau jam tekstus-laiškus. Nežinau, kodėl tai dariau, niekas manęs to neprašė, nereikalavo. Neprisimenu, ką rašiau. Kažkokias filosofines nesąmones, nuo kurių mano kūnas ėjo pagaugais. ►

◄ Ir paskui tu stebiesi, galvoji, kad čia koks nors asmenybės sutrikimas – tie svyravimai, tai blogai jautiesi, tai gerai. Ne, čia nėra jokio sutrikimo. Tiesiog tavo smegenys dėl radikaliai skirtingų tavo asmenybės vertinimų patiria milžinišką kognityvinį disonansą. „Ir, kai aš buvau gera, labai gera, aš buvau aukščiau jų“, – sakau ir pirmą kartą per visą psichoterapiją apsižliumbiu, nes kažkodėl labai skauda. „Nėra nieko blogo būti geram.“ „Aš ir vėl atsitrenkiau į savo vienatvę, bet jau kitaip. Gal taip ir liksiu visą gyvenimą viena, nes tas žmogus turės būti vertas manęs. Visada susidėdavau su lochais, kurie mane duchindavo... Manyje įvyko kažkoks lūžis, aš supratau, kad kvaili įsimylėjimai yra susiję su saviverte, ir jie atkrito.“

Taip yra su lochais: jie visada tave duchins. Ir tai ne tavo problema, tiesiog lochas yra lochas. Tai nebūtinai vyras, lochas gali būti ir moteris. Lochas nieko nesukuria, nieko negali, nieko nedaro ir savo vertę atstatinėja kitų sąskaita. Nėra didesnės laimės lochui, kaip kažką pasičiupti ir duchinti. Paprastai yra taip: kuo didesnis yra lochas, tuo labiau vaizduoja erelį, todėl nereikia būti duchu (duchėmis dažniausiai būna moterys, bet gali būti ir vyrai), nereikia leisti lochams savęs duchinti. Lochą reikia sudubasinti arba trauktis nuo jo kuo toliau. Kai lochai nebeturi kuo misti, jiems yra šakės. Lochai gali labai įdomiai šnekėti, pavyzdžiui, „Tu turi man atleisti, nors aš nesu tavęs atsiprašęs, nes taip sako Kristus“ ir panašiai. Lochas yra lochas ir dėl to, kad turi tam tikrų savybių, pavyzdžiui, sugeba jus įvaryti į kampą ir išleisti voro sultis. Paprastas žmogus voro sulčių neturi, o jie turi. Reikia suprasti, kad šitoje Žemėje yra visokių gyvybės formų. Tai normalu. Mes neiname uogauti nuogi, kad į mus susisiurbtų viso miško erkės. O galėtume, nes, tarkime, esame dosnūs ir norime pamaitinti savo krauju viso pasaulio alkstančius parazitus.

Ar parazitą galima išauklėti? Patarčiau jums tuo neužsiimti. Šitą darbą rekomenduoju palikti psichiatrams, tardytojams, specnazui. Jūs turite gyventi savo gyvenimą, ne parazito. Matot, kai parazitas į jus įsisiurbia, atsitinka taip, kad jums tenka pradėti gyventi parazito gyvenimą, tai labai keista. Daugybė moterų jaučia malonumą, gyvendamos ne savo, o parazito gyvenimą. Jos nuolat rūpinasi, kaip kuo didesniais kiekiais paduoti parazitui karšto aukščiausios kokybės garuojančio savo kraujo, tiršto, riebaus ir praturtinto visais parazito organizmui reikiamais elementais, nes parazitui vis negana ir negana, jis nori vis daugiau ir daugiau. Jis visada sakys, kad tavo kraujas jam kažko per prastas, kad ne tą suvalgei, kad jam nevirškina ir panašiai, ir tu stengiesi tiekti jam dar geresnį kraują. O kas atsitinka, kai parazitu pabandai atsikratyti? Parazitas įsiunta. Tai normalu. Įsivaizduokite save parazito vietoje. Karštas garuojantis saldus kraujas ir gerosios medžiagos pusryčiams, pietums ir vakarienei, totalūs bandymai įtikti ir parazito galvos glostymas, jei jam jūsų kraujas pasirodė nepakankamai saldus. Jis jus muša ir niekina, ir jūs esate įsitikinusi, kad viskas dėl to, jog buvote nepakankamai gera. Rytojui jūs prigaminsite daug daug kraujo, mažiausiai tris cisternas, ir kai jau savo kraujo nebeturėsite, jūs gaminsite jį vis tiek: iš savo limfos, kaulų, raumenų, o galiausiai pradės nykti pilkosios jūsų smegenų ląstelės. Štai ir viskas. Labanaktis.

O dabar žliumbiu dar labiau, pradedu kaukti tam miške prie savo mersedeso. Kaukiu kaip vilkas, ir to kaukimo jau nebegaliu sulaikyti. Matau: dvi pirmosios žibančios akys. Manęs jos visai negąsdina. Antros. Vilkai pradeda rinktis. Daug vilkų. Visi girios vilkai. „Kas tau atsitiko?“ – klausia pirmasis vilkas. „Nieko, – sakau, – labai pavargau. Noriu namo.“ „Mes tave parvesime“, – sako man baltas senas vilkas.

Jis yra milžiniško dydžio. „Aš nebepaeinu.“ „Mes tave parnešime.“

Vilkas atsigula ir aš užsiropščiu ant jo. Ir jis stojasi, vis didėja ir didėja, o aš tokia mažytė ant jo nugaros ir vis aukščiau ir aukščiau žvaigždžių. „Aš sušalsiu“, – šnibždu, ir man atrodo, kad niekas manęs ten, aukštai, ant to seno vilko nugaros, negirdi. Man trūksta oro. Ir aš nebematau to vilko, tik jaučiu po savimi šaltą kailį, tai sniegas, tai sniegas, tai sniegas. Tuštuma yra mano namai, bet ji kažkokia šviesi, erdvi, vaiski, nebeslegia manęs. Man gera joje judėti. Bėgioju.

Ir staiga toje baltoje begalybėje pradedu ieškoti durų. Aš noriu iš jos išeiti. Noriu surasti duris ir išeiti į kažką, kas būtų apibrėžta. Bet šitoje baltoje vaiskioje begalybėje nėra nieko apibrėžto. Liečiu save, bet negaliu apčiuopti. Suprantu, kad manęs nėra. Aš esu sąmonė.

Tada pamatau mažą strikinėjančią mergaitę. – Kas tu? – klausiu. – Aš esu Misisipė, – sako ji man ir juokiasi. – Gerai, – sakau, – ateik čia, prie manęs, aš būsiu tavimi. – Aš nematau, kur tu, – sako Misisipė – Aš čia, ateik. – Aš nematau tavęs. Ar tu su manimi žaidi slėpynių? – klausia Misisipė ir juokiasi jau truputį mažiau. – Ateik, Misisipe, aš noriu su tavimi susijungti. – Kur ateiti? – klausia Misisipe. – Čia nieko nėra. Čia nėra jokio objekto. – Aš turiu būti tavimi. – Kaip įdomu, – sako Misisipė ir kraipo galvą.

Ji yra maža kvaila neatsargi mergaitė. – Ar tu nori su manimi draugauti? – Taip, aš esu Niekas ir noriu su tavimi draugauti. – Tai ateik, – sako Misisipė, – mes galėsime pažaisti. Dabar aš tavęs einu ieškoti. Ir kai tave surasiu, mes būsime amžini draugai.

Aš buvau Niekas, bet ji mane surado. Taip mes ir susidraugavome su Misisipe. Tai vadinasi resursinė sąmonė.

Ir tada prabilo dvi silkės. Aš labai nustebau, nes visą gyvenimą galvojau, kad Kūčių naktį gali kalbėti tik gyvi gyviai, o mirę ne. Pasirodo, klydau. Net, sakyčiau, jos buvo plepesnės už visus mano iki šiol sutiktus kalbančius gyvus padarus.

Grįžau namo, jas išdorojau, ir pagaliau jų isterija baigėsi.

Guliu lovoj, svajoju, ir tokia kvaila mintis pradėjo lįsti į galvą. Galvoju, o koks yra Redaktoriaus soundtrack’as. Stabdau tas savo mintis, stabdau jas iš visų jėgų, bet į galvą įlindo The sound of silence.

Galvoju, kad buvau šiek tiek per griežta, kalbėdama apie tylą. Aš pabandysiu palengvinti darbą Žanetui. Ką tyla reiškia laukiniam gyvūnui? Ir kodėl aš taip norėjau su juo patylėti, bet mums nesisekdavo, nes jam viską svarbu įžodinti. Labiausiai man patikdavo pauzės, kai nuo jausmų įkaitintas oras imdavo virpėti ir mes kažkaip sustodavome. Ir su jaunuoliais, kai mes esam sykiu, mes mažai kalbamės. Mes tiesiog būnam, žaidžiam, kimarinam,

muzika skamba, dažniausiai skamba visu garsu, bazarinam, juokiamės, bet nėra triukšmo, nėra triukšmo, nėra mentalinio triukšmo, nes tyloje laukiniai gyvūnai nusiramina. Tyla yra laukinio gyvūno oras, jo gyvybė, tyla yra jo erdvė, kurioje jis juda, atlieka šuolį. Tyla yra laukinio gyvūno širdies auksas.

Ir tada aš pamačiau mažą baltą katytę, dar visą murziną nuo sukrešėjusio kraujo, tūnančią tamsių krūmų tankmėje. Galbūt ji buvo Biliūno katytė. Garsai, triukšmas ją beprotiškai gąsdina, ji klausosi, klausosi ilgai, ir išlenda tik tada, kai garsai nutyla, naktį. Ji klausosi, guli ir labai ilgai klausosi, ir tik tada, kai tylos garsas stukteli jos širdį, ji išeina į pievą, į lauką, medžioti ir pabūti sau ramiai po mėnuliu, išriesti nugarą ir pažaisti su miegančiomis pievų gėlėmis, gulėti, ilgai gulėti ir žiūrėti į žvaigždėtą dangų ar tiesiog pabūti su kitais laukiniais katinais. – Labas, Misisipe, – ji išgirsta Redaktoriaus balsą.

Akimirksnį Misisipė sustingsta, ji sukaupia visas savo jėgas, ir nebėga, būna pievoje toliau. Priglunda visu kūnu prie žemės, snukutį beveik subeda į kurmio išraustą žemės kauburėlį, išsipūtusiose akyse virpa vyzdžiai.

Marija Reikalas. Rendez-vous nocturne. 2020. Akrilas ant drobės, 165 X 165 cm.