GINTARO LAŠAI
◄ Juk visos ligos klastingos, jos elgiasi kaip žmonės – užpuola silpniausius. Tai seniai žinojo graikų gydytojas Hipokratas. Dar ilgai pastorius liūdnomis akimis žvelgė į degančią žvakę, nes jį sugėdino jaunuolis, todėl kartą naktį nakvojo vienas, be Odetos, kuri labai stebėjosi Magnuso elgesiu. Tai gal aš jam nusibodau, suabejojo mergina, gal kita susidomėjo?.. Ir tą akimirką ji prisiminė jaunojo gydytojo smalsias akis, todėl nepajuto, kaip jam nusišypsojo ir pagarbiai linktelėjo galvą. Nuo tos dienos, kai pilyje pasirodė Henrikas, apie nieką kitą daugiau nesuko galvos, todėl slampinėjo išsiblaškiusi, ieškodama dingsties, kad jį vėl pamatytų. Gal man apsimesti, kad susirgau, šelmiškai pagalvojo. Va imsiu ir „susirgsiu“. Pažiūrėsime, kas bus toliau. Ir jis laukė progos, kad rankų pirštai prisiglaustų prie Odetos kūno, nes jos šypsena jam viską pasakė. Bet vėliau pastebėjo, kad jos akutės gudrios, ji tikra laputė. Tokios mergos Henrikas nevestų, tačiau galima su ja draugauti ir džiaugtis gyvenimu. Kol esi jaunas, viskas regisi kitaip, todėl neverta snausti, juolab tokiame užkampyje, galvojo žvelgdamas į banguojančią jūrą, kurios monotoniški aidai ramino ir migdė. Bet net vasarą jis nenorėjo maudytis, nes vanduo atrodė šaltas. Vis dėlto šiltasis metų laikas jam labiausiai patiko, nes rudenį ir žiemą šiame krašte jūros vėjai kiaurai smelkėsi pro rūbus. Todėl patenkintas galvojo, kad jam pasisekė, kad nereikia kaip kareivėliui budėti naktimis lauke. Jis būtų parašęs laišką tėvams, tačiau kas jį nugabens į sostinę? O gal apie tai vertėtų pasikalbėti su komendantu? Jis atsistojo ir pamažu patraukė į pilies pusę. X Netikėtai visus pribloškė nelaimingas atsitikimas, kai, leidžiantis saulei, vienas iš sargybinių pastebėjo didžiojo bokšto apačioje gulintį pastorių. Nukritusiojo galva atrodė plokščia, pamėlusi, su kraujosrūvomis. Nei Henrikas, nei visi kiti nesuvokė, kas įvyko. Ar velionį kas nors nustūmė nuo bokšto, ar jis pats nukrito? Juolab kad visi žinojo, kad pastorius niekada vienas į bokštą nelipdavo, jį visuomet lydėdavo komendantas. Bet šį kartą komendantas tylėjo, lyg būtų be liežuvio. Pastoriaus kūną palaidojo po tvirtovės altoriumi. Tokiomis akimirkomis sakoma: anno domini... O kai leisdavosi saulė, bokštas tapdavo raudonas, tarsi aplietas krauju. 54
Skambant i švelnumo d Alma RIEBŽDAITĖ
„Kaip tavo psichoterapija?“ – klausia draugė tikriausiai iš mandagumo, nes jau seniai mano psichoterapija niekam nebeįdomi, tapusi klaikiai nuobodžiu kasdienybės artefaktu. „Ai, nežinau, visai išdurnėjo tas psichoterapeutas. Įsivaizduoji, manęs klausia: „Ar tu jau esi pasiruošusi užmegzti santykius su vyru ir įsimylėti?“ Geriau jau būtų nušovęs iš tikrųjų. Ir ištisai seka pasakas, kaip vyras pats gali vištą į orkaitę, rūbus į skalbyklę įsimesti ir apsišluoti kambarius.“ Čia tai dar nieko. Kai paskutinį kartą jo įžūlumas peržengė visas ribas, aš rimtai supykau. Jis ką, iš manęs ruošiasi padaryti pudelį su bantu ir taškuotu rožiniu sijonėliu? Pudelį, kurio gaurai ištepti prabangia pomada ir gražiai krisdami žvilga. Pudelis pakelia akis, du iš meilės išsprogusius juodus akių burbulus, ir meiliai vizgina uodegą. Šeimininkas jį švelniai glosto, kalbina, žaidžia su juo, maitina iš rankų skaniu kąsneliu. Jis ką, nori mane paglostyti? Žanetas nori paglostyti laukinę katę? Jis nori iš laukinės katės padaryti naminį pudelį?! Pudelį iš Misisipės?! Urodas, išvertus iš lenkų kalbos, tai reiškia „grožis“. Tarp kitko, kelionėje į Lenkijos sostinę, sužinojau, kad Varšuvos simbolis yra kovojanti Undinėlė, aukštai iškėlusi kardą ir laikanti skydą. Va šita tai normali undinė. Kelionė į Varšuvą privertė permąstyti mano santykį su šiomis vandenų būtybėmis. Mano santykiai su undinėmis pasitaisė. Bet kai susitiksim, apie Kopenhagos undinėlę geriau neužsiminkit, sakykit „Varšuvos, Varšuvos...“ Suprantu, šitaip ir prasideda pilietiniai karai. Ai, tiek to, vis
tiek visi už Kopenhagos durnę nubalsuos, nes graži, gera, mirė iš meilės, ir karo nebus. Na, šitoj vietoj karas vis tiek negalėtų įvykti, nes tie, kurie būtų Kopenhagos undinėlės pusėje, turėtų pasiaukoti ir patys sau galvas nusitraukę mirti. Nieko neįvyko, mes tiesiog kalbėjomės apie mano darbą, kaip aš patekau į avatarų gaują ir tapau tos šaikos dalimi. Kalbėjomės apie tai, kaip aš gerai ten jaučiuosi. Nu, kažkaip neįtikėtinai gerai. Taip gerai, kad net gėda sakyti, kaip gerai. Na ir... ir jis... juos išvadino laukiniais katinais. Jis viską išdergia, ką jam pasakau. Ir jei nenori, kad psichoterapeutai sudaužytų tai, kas tau šventa, tai to geriau ir nerodyk, tylėk subinę užraukęs. Parazitas, ne psichoterapeutas. Ir gražiai papasakojo, kas jiems būdinga. Ne, jis nieko nepasakojo apie mane, bet aš nedurna, supratau. Aš susidėjau su laukinių katinų šaika, keliais niekam nereikalingais katinais, kurie, velniai griebtų, sugebėjo išgyventi. Tai kaip ir mano broliai ir seserys, o susitikęs su savo broliais ir seserimis esi labai laimingas. Sielos gilumoje aš esu laukinė katė. „O ko nori laukiniai katinai?“ – klausia jis manęs. „Tusintis“, – atsakau nenoriai. Ir dar kažko ten, na, jis man papasakojo. Na, kaip ir nelabai malonu buvo klausytis. Žiūrėjau į jį piktomis akimis: jis tikrai norėjo parišti mano gyvenimo balių. Aš taip pat supratau, kokio nemotyvuoto žmogaus kūne man teko atsidurti. Buvo teisus: aliejus ir romantinės dainos. Na, taip yra, kai niekam nerūpi ir esi nereikalingas, neturi gyvenimo prasmės. Mano kailis taip pasišiaušė, kad pavirto į aštrius ežio dyglius: „Galbūt mes niekam ir nebuvome reikalingi, bet mes buvome reikalingi vieni kitiems!“ Tai man buvo taip
