ARCHYVŲ METAI

Unikalūs archyvai bibliotekoje – nuo dokumentų iki meno

2021-ieji Lietuvoje paskelbti Archyvų metais. Apie tai, kokius lobius slepia biblioteka, papasakojo Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriaus vedėja Jurga Bardauskienė ir šio skyriaus darbuotoja, menotyrininkė Danguolė Ruškienė.

Sonata GRIGAITYTĖ

Kaupia kultūros paveldą

– Jurga, bibliotekos dažniausiai nėra priskiriamos archyvams, tačiau jose saugomos ne tik knygos. Kokie lobiai saugomi čia, Klaipėdoje, I.Simonaitytės bibliotekoje?

– Manau, kad visuomenėje kadaise gajus požiūris į biblioteką – kaip vien knygų išdavimo punktą – jau yra pasikeitęs. Tačiau tikrai dar ne visi atminties institucijoms priskiriamą biblioteką tapatina su kultūros paveldo išsaugojimu ir puoselėjimu plačiąja tų žodžių prasme. Todėl norėtųsi žmones supažindinti su bibliotekose vykdoma, gal rečiau matoma, bet ne mažiau svarbia veikla. Ir, žinoma, kartu paakinti domėtis bei (iš)saugoti tokius ypač lengvai pažeidžiamus ir, deja, prarandamus kultūros paveldo objektus kaip fotografija ar rankraščiai.

Dokumentinio kultūros paveldo kaupimo ir saugojimo užuomazgų bibliotekoje galima ieškoti jau sovietmečiu, kai jos darbuotojai iš įvairių Lietuvos kampelių rinko Glavlito (rus. Glavnoje upravlenije po ochrane gosudarstvenych tain v piečati – cenzūros įstaiga, įsteigta 1922 m. Rusijoje) uždraustas knygas. Apie tai, kaip buvo klastojami dokumentai ir kaip buvo slepiamas vadinamasis Lituanistinis fondas, galima sukurti neblogą detektyvinę istoriją. Bibliotekoje visada buvo kaupiamas ir saugomas kultūros paveldas, tik jis tada buvo įvardijamas kaip etninės kultūros vertybės, lituanistika, senoji, istorinė literatūra, rankraštinis palikimas, archyvai ar pan. Nuosekliai bibliotekoje rankraštinis palikimas pradėtas kaupti ne taip seniai – nuo 2007 m.

Šis procesas ypač suaktyvėjo, kai 2006 m. biblioteka persikėlė į naujas patalpas ir atsirado erdvės ne tik knygoms bei, anot Juozo Šikšnelio, sielai ir minčiai, bet ir krašto kultūriniam palikimui. Klaipėdiečiai, memelenderiai, kraštiečiai suskubo dovanoti bibliotekai įvairius archyvus. Po 2007 m. archyvų fondai ypač išaugo ir rado nuolatinę savo vietą Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriuje. 2008 m. suformuotas Rankraščių ir archyvų fondas, nuo 2010 m. – Fotoarchyvas, nuo 2011 m. – AdM archyvas, nuo 2013 m. pradėta Senosios bibliotekos (vok. Stadtbücherei Memel) kolekcijos rekonstrukcija.

Žymių kraštiečių palikimas

– Įdomu, kokie būtent rankraščiai, dokumentai kaupiami bibliotekoje?

– Šiandien bibliotekoje esama maždaug 130 000 įvairių kilnojamojo, dokumentinio paveldo objektų. Didžiausias ir seniausiai komplektuojamas – Rankraščių ir archyvų fondas. Šio fondo pagrindą sudaro a. a. Bernardo Aleknavičiaus asmeninis archyvas, kuris labai praturtino bibliotekos fondus. Žymus Klaipėdos kraštotyrininkas ir žurnalistas sukaupė turtingą nuotraukų, negatyvų, knygų, rankraščių kolekciją, kurią 2007 m. perdavė bibliotekai. Tarp gausybės dokumentų, nuotraukų iškyla ir mūsų bibliotekai itin aktuali asmenybė – rašytoja I.Simonaitytė. B.Aleknavičius kelerius metus bendravo su I.Simonaityte ir nuolat ją fotografavo, dažniausiai jos vasarnamyje Priekulėje. ►

Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriaus vedėja J.Bardauskienė ir menotyrininkė D.Ruškienė prie Klaipėdos krašto simbolio – briedžio kanopos. Ingridos Mockutės nuotr.

Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriuje.

Klaipėdos apskrities I.Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvų fondai.

◄ Taip pat su I.Simonaityte susijęs ir 2013 m. padovanotas Vytauto Kaltenio ilgus metus kauptas archyvas. Šiame archyve – rašytojos rankraščiai bei mašinraščiai: laiškai, atvirlaiškiai, kiti raštai, sveikinimai įvairiomis progomis, literatūros kūriniai.

Rankraščių ir archyvų fonde saugomas ir poeto, marinisto Salio Šemerio (Saliamonas Šmerauskas) palikimas. Poeto žmonos L.Šmerauskienės perduotame rinkinyje – šeimos asmeniniai dokumentai, laiškai, S. ir L.Šmerauskų prisiminimai, nepublikuoti kūriniai, surinkti Mažosios Lietuvos padavimai, ikonografinė medžiaga. Ypač vertingi jų prisiminimai apie jachtą „Tegu“. Juose radome daug informacijos apie Klaipėdos jachtklubo veiklą prieš Antrąjį pasaulinį karą.

Turime ir kitų žymių kraštiečių palikimo: poeto Pauliaus Drevinio, pedagogo Benedikto Gaižausko, filosofo Alfredo Tytmono, politinio bei visuomenės veikėjo Alfonso Žalio archyvus.

Išgelbėjo nuo pražūties

– Minėjote, kad bibliotekoje yra ir Fotoarchyvas. Kas jame saugoma? Kodėl biblioteka ėmėsi šios veiklos? Juk yra muziejai, Lietuvos fotomenininkų sąjunga ir kitos įstaigos, kurioms

lyg ir priklausytų rūpintis fotografijų archyvais.

– I.Simonaitytės biblioteka kol kas vienintelė Lietuvoje biblioteka, kuri jau nuo 2011 m. ėmėsi kryptingai ir nuosekliai kaupti fotografijos paveldą. Siekis aiškus ir akivaizdus – Klaipėdos fotografijos išsaugojimas. Tai padaryti nedelsiant paskatino žinios, jog Klaipėdos įstaigose per pirmaisiais Nepriklausomybės metais prasidėjusias reformas ir reorganizacijas fotografijos ir negatyvai buvo tiesiog išmetami. Deja, ir dabar dar pasitaiko, kad šiukšlių konteineriuose randama dokumentų, fotografijų, rankraščių bei kitų artefaktų. Žinoma, taip dažniausiai nutinka su asmeniniais archyvais, kai palikuonims nerūpi nei tėvų ar senelių praeitis, nei krašto istorija. Negalima teigti, kad nuo 2011 m. pradėtas formuoti Fotoarchyvas surinktas iš konteinerių, bet, kad jis buvo išgelbėtas nuo pražūties – tikra tiesa. Čia man labai norisi prisiminti Gintaro Beresnevičiaus žodžius, kad žmogus, kuris nesidomi praeitimi, yra dar apskritai negimęs.

– Kas sudaro šį archyvą? Juk fotografijų yra daug, galima sakyti, kad mes kiekvienas esame fotografas.

– Ne taip seniai iš B.Aleknavičiaus išgirdau: „Na, kuo aš čia išskirtinis? Juk visi fotografuoja. Ir aš...“ Taigi egzistuoja ir tokia nuostata. Fotoarchyve saugoma per 100 000 negatyvų ir fotografijų atspaudų. Pradžioje daugiau buvo orientuojamasi į dokumentinę, kraštotyrinę fotografiją, tačiau ilgainiui ryžomės kaupti bei saugoti ir meninę fotografiją. Bibliotekoje šiuo metu svarstoma galimybė archyvuoti ne tik analoginę, bet ir skaitmeninę iš prigimties fotografiją. Tai dabar itin aktualu. Gali kilti klausimas, kas tai yra kraštotyrinė fotografija. Jai egzistuoja vienintelis atrankos kriterijus – fotofiksacija turi būti susijusi su Klaipėda arba autorius turi būti kilęs iš Klaipėdos, čia gyvenęs. Ne paslaptis, kad dauguma autorių sunkiai atsisveikina su savo kolekcijomis. Ne visada lengva įtikinti, kad tai naudinga ne tik visuomenei, miestui, bet ir jam pačiam. Tačiau po ilgesnių ar trumpesnių derybų dažniausiai pavyksta. Kartais tariamės ir prie alaus bokalo ar vyno taurės (juokiasi).

Viena iš pirmųjų, dar 2008 m. patekusių į bibliotekos archyvus, – fotomenininko Aleksandro Dapkevičiaus kolekcija, kurią

J.Bardauskienė archyvų fonduose.

Stiklo negatyvas iš AdM archyvo rinkinių.

sudaro meninė fotografija ir negatyvai bei įvairių parodų medžiaga.

Klaipėdietis fotomenininkas Artūras Šeštokas savo kolekcijos pirmąją dalį bibliotekai nusprendė atiduoti 2013 m. Nuo to laiko nuolat atrenka ir dalimis perduoda negatyvus, kuriuose netikėtais, originaliais rakursais ir nematytais pjūviais užfiksuotas Klaipėdos gyvenimas, paprastai vadinamas marginaliniu: bohema, pankai, kitos neformalios grupės, muzikos grupė „Kontrabanda“, Gliukų teatras ar benamiai. Taip Klaipėdos fotoarchyvas vis pasipildo nauja, įdomia medžiaga.

Fotoarchyvo lobiai

– O kokios Fotoarchyvo kolekcijos naujausios, didžiausios?

– Neseniai į mūsų archyvą atkeliavo ir šiuo metu yra viena didžiausių fotomenininko Vyto Karaciejaus kolekcija – apie 40 000 negatyvų. V.Karaciejus geriau žinomas kaip meninės fotografijos autorius, tačiau šįkart bibliotekai jis padovanojo vertingų kraštotyrinių, su Klaipėdos urbanistika, įvykiais bei įmonių raida susijusių fotografijų. ►

Skaitmeninimui atrenkami E.Jurčio negatyvai. ◄ Antroji pagal dydį – fotomenininko, dabar gyvenančio JAV, Audroniaus Ulozevičiaus kolekcija. Ją sudaro negatyvai, kurių tematika labai įvairi: Klaipėdos ir kitų Lietuvos vietovių įvykiai (1988–1990 m.), asmenybės, kolektyvai, kultūrinis gyvenimas, fabrikų ir kitų pramonės įmonių veikla, gamta, sportas, švietimas. Čia galima būtų išskirti kadrus, kuriuose įamžinti savarbūs Lietuvos Atgimimo metų įvykiai. Dalis šio autoriaus archyvo yra meninė fotografija – parodose, surengtose Lietuvoje 1980–1990 m., eksponuoti darbai.

Klaipėdos fotoarchyve taip pat saugomos fotografų Eugenijaus Maciaus, Albino Šidlausko, Augustino Pocevičiaus ir kitų kolekcijos. Jose didžiausią vietą užima taip pat dokumentinė-kraštotyrinė fotografija, kurioje užfiksuoti įvairūs įvykiai, renginiai, Klaipėdoje vykę 1980–1995 m.

Pandemijos metu darbas su Fotoarchyvu nenutrūko ir biblioteka gavo šiek tiek mažesnes savo apimtimi, bet ne mažiau vertingas kolekcijas iš Andriaus

Juškevičiaus, fotomenininkų Viktoro Trublenkovo, Algimanto Rutkausko, Algimanto Kalvaičio, taip pat ir Arvydo Stubros šeimos. Visai neseniai parkeliavo Klaipėdoje gimusio, bet jau didesnę dalį savo gyvenimo JAV praleidusio Edžio Jurčio fotoarchyvas. Bibliotekoje taip pat saugomas AdM archyvas (vok. Arbeitsgemeinschaft der Memellandkreise e.V.), kuris jai perduotas 2011 m. Jame yra maždaug 3 000 istorinių, unikalių Klaipėdos krašto dokumentinių fotografijų.

Ateitis parodys

– Turbūt galima teigti, kad Klaipėdos fotoarchyvo pagrindas – dokumentinė fotografija, atspindinti Klaipėdos miestą ir kraštą. Tačiau, minėjote, kad šiame archyve saugoma ir meninė fotografija. Danguole, kokia tai fotografija?

– Meniniu aspektu vertingiausios yra A.Dapkevičiaus ir E.Jurčio kolekcijos. Nenoriu nuvertinti kitų fotomenininkų perduotų rinkinių. Jų turinys labai įdomus, bet jo tiesiog nėra pakankamai, kad galima būtų išsamiai susipažinti su to autoriaus menine kūryba. Išskirtinai A.Dapkevičiaus artimųjų perduotas fotoarchyvas (autoriniai atspaudai, negatyvai ir dokumentai) ir paties E.Jurčio atsiųsti negatyvai, fotografijos, straipsnių kopijos apima šių autorių kūrybą nuo pradžios iki šių dienų (E.Jurčio atveju) ar gyvenimo pabaigos (A.Dapkevičiaus atveju). Su tokiais archyvais jau galima dirbti nuodugniau, juos

Jurga Bardauskienė: Negalima teigti, kad Fotoarchyvas surinktas iš konteinerių, bet, kad jis buvo išgelbėtas nuo pražūties – tikra tiesa.

tyrinėti, pristatyti parodų ar leidinių pavidalu, analizuoti ir rašyti straipsnius. O tai yra labai svarbu. Ne tik kaupti, garantuoti šių kolekcijų saugumą, bet ir užtikrinti jų prieinamumą bei kokybišką sklaidą. Būtent tai bibliotekoje ir vyksta. Tiesa, gal ne taip intensyviai, kaip norėtųsi. Kita vertus, tai tik pradžia. Manau, netrukus ir autoriai pradės labiau domėtis šia galimybe, ir menotyrininkai, kritikai, kultūrologai bus aktyvesni, dažniau imsis Klaipėdos fotografijos tyrinėjimų. Lig šiol visa tai vyko (ir tebevyksta) nenuosekliai, epizodiškai, su niekam nenaudingomis pertraukomis. Kaip pavyzdį galiu paminėti darbą su A.Dapkevičiaus fotoarchyvu. Šio autoriaus fotografinis palikimas bibliotekai buvo perduotas po jo mirties, bene 2008 m. Dešimt metų jis čia buvo atsakingai saugomas, bet fotografijos tyrinėtojai juo nesidomėjo. Ir tik 2018 m. po ilgos pertraukos buvo surengta retrospektyvinė, kilnojama A.Dapkevičiaus kūrinių paroda, apvažiavusi didžiuosius Lietuvos miestus. O 2019 m. išleistas pirmasis jo fotografijų albumas. Tada dar nedirbau šioje bibliotekoje, bet turėjau visas galimybes tyrinėti šio autoriaus archyvą, jaučiau didelį tuomečio bibliotekos vadovo J.Šikšnelio palaikymą, gavau visą reikiamą pagalbą iš Kraštotyros skyriaus. Niekas nepasikeitė ir dabar. Fotoarchyvas atviras tyrinėtojams, autoriams, kurie gali čia saugoti savo fotografijų kolekcijas, o tarpininkaujant Kraštotyros skyriaus darbuotojams, šie archyvai prieinami ir plačiajai visuomenei.

Mes turime labai daug planų, kaip vykdyti šio Fotoarchyvo sklaidą, kaip jį aktualizuoti. Šiemet išleisime E.Jurčio fotografijų albumą, surengsime jo personalinę parodą Klaipėdoje, pagal galimybes – ir kituose miestuose. Mūsų darbų

Neseniai bibliotekai perduoti fotomenininko E.Jurčio fotografijų archyvai.

apimtys gal ir nėra itin didelės, Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriuje dirba ne tiek daug žmonių, kad visus sumanymus būtų galima įgyvendinti iš karto. Tačiau, tai labai svarbūs postūmiai Klaipėdos fotografijos istorijoje, ne artimoje, bet tolimoje jos perspektyvoje. Kartu – ir galimybės patiems fotografams. Manau, kad esant abipusiam supratimui ir susitarimui, galima būtų nuveikti dar daugiau. Ateitis parodys.

Rūpinasi sklaida

– Kur saugomi fotografijų archyvai kituose Lietuvos miestuose?

– Fotoarchyvų saugojimo klausimas yra įsisenėjusi problema visoje šalyje. Kiekvienas miestas ją sprendžia savaip arba iš viso nesprendžia. Deja, galimybių kaupti, saugoti fotoarchyvus neturi ir Lietuvos fotomenininkų sąjunga. Pasiseka tiems autoriams, kurių darbus nuperka privatūs ir valstybiniai muziejai, galerijos, kolekcininkai. Ir ne tik dėl to, kad jie už tai gauna atlygį. Visame pasaulyje autoriai ne tik parduoda, bet ir dovanoja savo kolekcijas muziejams ir kitoms meno kūrinius saugojančioms įstaigoms. Nemaža dalis lietuvių autorių darbų saugoma Šiaulių fotografijos muziejuje, MO muziejuje, Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje ir kitur. ►

Diskusijos prie A.Dapkevičiaus fotografijų atspaudų.

◄ Žymiai mažesnius rinkinius turi ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos skyriai. Bet tuo klausimu vis dar nėra valstybinės strategijos, todėl neatsiranda ir aiškių sprendimų. Laikas eina, mūsų autoriai išeina iš gyvenimo, o jų artimieji kartais net nežino, kokią vertę turi jų fotografinis palikimas ir ką su juo daryti. Tokia situacija labai pavojinga. Visada buvau ir esu tos nuomonės, kad fotomenininkai patys turėtų pasirūpinti savo fotoarchyvų saugojimu ir neužkrauti tos naštos šeimai ar giminaičiams. Akivaizdu, kad per mažai apie tai kalbama, trūksta informacijos ir patiems fotografams. Bibliotekoje kaupiamas Fotoarchyvas kol kas yra vienintelė saugi vieta Klaipėdoje, kur vietiniai fotografai gali „apgyvendinti“ savo fotografinę kūrybą ir būti ramūs ne tik dėl jos išlikimo, bet ir dėl prieinamumo, atvėrimo tyrinėjimams.

– Akivaizdu, kad bibliotekoje slepiasi išskirtiniai lobiai. Jurga, kiek visuomenei yra žinomos šios iniciatyvos?

– Norėčiau paprieštarauti – biblioteka nieko neslepia. Atvirkščiai. Galima sakyti, kad nuo pat archyvų atsiradimo vyksta sklaida įvairiomis formomis. Bibliotekoje esantis kultūros paveldas visų pirma yra skaitmeninamas. Negatyvų skaitmeninimas – ilgas, lėtas ir daug resursų reikalaujantis procesas. Ypač daug laiko sugaištame atpažindami negatyvus ar fotografijas. Skaitmeninimo procesas itin suaktyvėjo nuo 2010 m., kai etapais pradėtas vykdyti nacionalinis skaitmeninimo projektas. Biblioteka yra suskaitmeninusi ir paviešinusi portaluose www.epaveldas.lt ir www.europeana.eu maždaug 14 000 įvairių dokumentinio kultūros paveldo objektų. Tai ir yra prieinamiausias suskaitmeninto turinio masyvas. Jeigu palygintume panaudą ir prieinamumą prie bibliotekoje saugomų archyvų iki skaitmeninimo, tai pamatytume didžiulį skirtumą. Pavyzdžiui, kol biblioteka neskaitmenino, per metus rankraščių ar fotodokumentų išdavimas iš archyvų siekdavo nuo 100 iki 300 vienetų. O štai portale epaveldas.lt mūsų suskaitmenintų objektų peržiūra siekia 120 000 kartų.

Skaitmeninimo nauda akivaizdi, nors bene 2015 m. buvo atliktas tyrimas, kuris parodė, kad Lietuvoje suskaitmenintas turinys neaktyviai naudojamas. Vienas suskaitmenintas objektas peržiūrimas tik 5–6 kartus per metus. Todėl vyriausybė ėmėsi suskaitmeninto turinio aktualizavimo programos, atkreipdama dėmesį, kad neužtenka skaitmeninti, būtina ir aktyvesnė sklaida, naujų paslaugų kūrimas ir pakartotinas suskaitmeninto turinio panaudojimas. Taigi dabar ieškome ir kitokių variantų, kitų sklaidos būdų.

Danguolė Ruškienė: Labai svarbu ne tik kaupti, garantuoti šių kolekcijų saugumą, bet ir užtikrinti jų prieinamumą bei kokybišką sklaidą.

– Gal galite paaiškinti, kas tai yra su- skaitmeninto turinio pakartotinas panaudojimas?

– Tai yra kultūros paveldo pritaikymas įvairioms reikmėms – turizmo, mokslo, pažinimo, mokymosi ir pan. Kaip pavyzdžiu galėčiau remtis mūsų bibliotekoje sukurtu produktu – interaktyviu Krašto paveldo gidu (www.krastogidas.lt) – tai puikus pavyzdys, kaip kultūros paveldas yra pritaikomas turizmo, krašto pažinimo, mokymosi ir kitoms reikmėms ir aktualus iki šiol.

Virtualiai ir gyvai

– Akivaizdu, koks yra svarbus kultūros paveldo skaitmeninimas, bet turbūt sklaida vyksta ir kitomis formomis, tarkime, daugiau tradicinėmis? Danguole, kaip tai galėtų atrodyti šiandien?

– Manau, vis dar yra labai svarbi tradicinė spauda, t. y. tradicinių fotografijos albumų leidyba. Kalbu apie meninę fotografiją. Dabar, pandemijos metu, turėjome progos įsitikinti, kad technologijų siūlomi sprendimai yra labai gerai, bet jie tikrai negali likti vieninteliai. Be abejo, prasminga leisti ne tik popierinius, bet ir skaitmeninius albumus, nes jie garantuoja platesnę sklaidą. Kita vertus, fotografijos meninę vertę, autoriaus kūrybos braižo atpažįstamumą, subtilius niuansus, kitas ypatybes monitoriaus ar telefono ekrane pastebėti labai sunku. O jeigu ekranas nėra tinkamai sureguliuotas, tai gali būti ir neįmanoma. Na, čia toks elementarus paaiškinimas, kodėl vis dar reikalingi kokybiški spausdintiniai fotografijos leidiniai.

Tą patį galima pasakyti ir apie fizines (ne virtualias) parodas. Virtualios pagelbės mums susipažinti su turiniu, bet irgi tik iš dalies. Visai kas kita parodos, kurias lankome galerijų, muziejų ar kitose erdvėse. Kur sudaroma galimybė ne tik tiesiogiai kontaktuojant apžiūrėti kūrinį, bet ir patirti parodoje kuriamą bendrą atmosferą, stebėti kūrinių išdėstymą, jų tarpusavio ryšį ir kaskart konstruojamas vis kitas prasmes-žinutes. Parodos reikalingos ne tik žiūrovams. Gal net labiau jos reikalingos patiems menininkams, kad jie savo kūrinius pamatytų kitame kontekste, kitose situacijose ir pan. Žinoma, parodos reikalingos ir fotografijos meno tyrinėtojams, kritikams, menotyrininkams. Be jų straipsnių, apžvalgų, recenzijų būtų sudėtinga įžvelgti bendras tendencijas ne tik vietiniu, bet ir šalies mastu. Aš tikrai nekritikuoju naujų galimybių ir sprendimų. Iš jų taip pat gali rastis kažkas originalaus ir naudingo, bet kol kas nėra nė mažiausio pagrindo diskusijoms, ar tradiciniai kūrybos pristatymo būdai vis dar veikia. Be jų tiesiog atsiveria tuštuma, atsiranda kultūrinis alkis ir tai labai akivaizdžiai patiriame dabar, pandemijos metu, karantino sąlygomis.

Šiais laikais jau neabejojame, kad fotografija – svarbus ne tik istorijos, technikos, technologijos ir kultūros raidą bei pasiekimus atspindinti praeities liudininkė, bet ir meno kūrinys, neretai jau mažai ką bendro turintis su realybe. Ji keitėsi ir tebesikeičia, kaip keičiasi ir mūsų suvokimai apie ją. Taigi svarbu ne tik tai pastebėti, bet ir diskutuoti apie tai, siekti išsaugoti tai, kas yra, ir skatinti rastis naujoms kūrybos bei pristatymo formoms. Manau, bibliotekoje tuo keliu ir einama.

Skaitmeninami Fotoarchyvo negatyvai. Ingridos Mockutės nuotr.