Dienų fontanai
GINTARO LAŠAI
Jūratė SUČYLAITĖ
Juoda akis sniege atsimerkia, plunksna priglunda prie popieriaus, dar neužbaigta, dar rašoma raidė esu, skaitau save. Lelijos kvepia.
Langas į dangų, langas į žemę, prasmių ir kentėjimų pynė. Dūžta bangos, epochos, gyvenimai, tirpstantį raštą skaito poetai.
Gyvenimas
Dienų fontanai
Švyturys
Tarpais lyja, tarpais sninga, lelijomis apkrinta rankraščiai seni. Vėl esu tiktai rašalo mėlis kelyje į popieriaus lapą.
Langas į dangų, langas į žemę, prasmių ir kentėjimų pynė. Sudužusių dienų fontanai šoka, purslai ant veido, lelijos ant kapų.
Užlieja vakarą tyla, į žingsnių pėdas įsisunkia, o jūra kalba įprastinę mantrą, iškreivinti šešėliai traukiasi.
Niekaip nepasotina ilgesio sniegas ubago kąsniais, metų upės bėga į tylą, šviesulius neša
Vandens sūkurys – mano rūmai, be priešų, be draugų, be riksmo, tik veidrodžiuos – vytimas, byrėjimas, tik pumpuro lukštenimas sapnuos.
Vėjas. Šauksmas iš anapus, užgesę žiburiai sename name. Kojų įspaudus užlygina vanduo, tik liūdesys į žodį prašosi.
Nuo rašalinės iki lapo kelionė – tiktai mirksnis, į raštą pareina taškai ir kableliai priebalsiai, balsės.
Aš vis tikiu, kad tau mažiau skaudės prieš vėją atsukant krūtinę, jei užrašysiu baltumą žiedlapių, kurie tuojau nukris.
Tave ištarsiu. Kur nueisi, kieno akis nuplausi? Tiltai sugriauti, takai užžėlę, nebematome saulėtekių veiduos. ►
20 sekundžių nakties.
Arvydo Stačioko nuotr.
49
