GINTARO LAŠAI
Pienas, kvepiant i Tadas ŽVIRINSKIS
Vienas mano bičiulis dailininkas ant savo galerijos stogo laiko bites. Įsivaizduojat? Juk galerija – senamiestyje, ne pati švariausia vieta, manding. Bet jis yra perskaitęs kažkokią belgų studiją, neva mieste mažiau cheminės taršos nei kaime. Nes nėra masiškai naudojami pesticidai, trąšos ir kitokio plauko žalinga chemija. Šventas žmogus tas Eimantas: bitės man – sakralūs vabzdžiai, o jų šeimų prižiūrėtojai – šventieji. Juk be bitučių žmonija užverstų kanopas per septynerius metus. Kuo daugiau bičių, tuo geriau. Dūzgia jos aviliuose ant stogo, niekam nekliūva, apeina aplinkinius gėlynus, darželius, žydinčius medžius ir krūmus. Prineša dailininkui medaus. Jis jį
Ryto rūkas.
58
gražiai išfasuoja ir pažymi savo vardu. Argi ne meninė akcija? Dvigubai malonu, nes galerija yra mano vaikystės gatvėje. Galima sakyti, medus iš mano kiemo. Konsistencija – klampi, spalva – tamsaus gintaro, aromatas – švelnus, skonis – gana intensyvus. Kaip tik mano liežuviui ir gomuriui! Kiekvienas šio medaus šaukštelis – it eucharistija, panardinama į nekarštą čiobrelių arbatą. Tiesa, čiobreliai – ne iš miesto. Jų pasirenku atokiame smėlėtame kalvos šlaite. Vieta nėra itin nuošali, bet gerai „užsimaskavusi“ nuo atsitiktinių žvilgsnių. Be to, ten neveda asfaltuotas kelias, o tai – dar vienas veiksnys, užtikrinantis, kad čiobreliais nereikės dalytis su gauja vadinamųjų sveiko gyvenimo mėgėjų. Tie viską daro tik dėl pasirodymo. Neabejotinai mano čiobrelių kalva būtų socialinių tinklų ekshibicionistų demas-
kuota. Apskritai paėmus, nelabai suprantu, koks tikslas gyventi sveikai, jei domiesi tik kūno tobulinimu? Pritariu tam daktarėliui iš anekdoto, kuris trumpai drūtai atsakė savo pacientui, besidominčiam, ar ilgai gyvens, jei negers, nerūkys ir nepaleistuvaus. Taigi į paciento klausimą jis atsakė klausimu: „O kam?!“ Vien tam, kad karste gerai atrodytų? Tai lai miršta jauni ir problemos nebelieka! Kas iš to gražaus kūno, jei žmogus mano, kad teatras ir literatūra yra atgyvenos, o klasikinės muzikos koncertas – pats tikriausias anachronizmas? Nieko nuostabaus, kad kalbant apie daugumos „naujųjų gražuolių“ kultūrą, tenka apsiriboti jų žarnyno mikrobiotos atstovais. Bet pakaks to bambėjimo. Gal ir gerai, kad veši jaunimo ir kūno kultai. Bent jau organų transplantologams – tai itin palankus metas.
Živilės Dementavičiūtės nuotr.
