Andrius RAMANAUSKAS. „Izaokas“: ar įmanoma į ekraną perkelti A.Škėmos pasaulį?

„Izaokas“: ar įmanoma į ekraną perkelti A.Škėmos pasaulį?

Anksčiau trumpametražius filmus kūręs režisierius Jurgis Matulevičius neseniai išleido plačiajai visuomenei iki šiol tik kino festivaliuose rodytą savo pirmąjį ilgametražį kūrinį „Izaokas“. Tai draminis filmas su detektyvo elementais, sovietiniu istoriniu kontekstu ir Lietuvos kinui nebūdingu estetiniu stilizuotu pateikimu. Čia pasakojama apie kaltę, persekiojančią nuodėmingą praeitį ir bandymus susigrąžinti sielos ramybę bei tai, kas jau seniai prarasta.

Kadrai iš filmo „Izaokas“ (rež. J.Matulevičius, 2019).

Andrius RAMANAUSKAS

Apie filmo siužetą

1941 m. lietuvis kastuvu nužudo savo kaimyną žydą Izaoką Kaplaną per žudynes Lietūkio garaže, per vieną iš juodžiausių ir iki galo neišaiškintų Kauno istorijos įvykių. 1964 m. po daugiau nei 20 metų jau į sovietų Lietuvą iš JAV grįžta kino režisierius Gediminas Gutauskas su filmo scenarijumi. Jame detaliai vaizduojamos tos pačios žudynės Lietūkio garaže ir aprašoma konkreti situacija, kai nužudomas žydas Izaokas. Vėliau į scenarijų ir pagal jį statomą ekranizaciją dėmesį atkreipia KGB. Kodėl režisierius, kadaise persikėlęs į JAV, grįžta į sovietinę Lietuvą? Kodėl jo scenarijus taip istoriškai tiksliai atkuria žudynes, tarsi jis pats būtų jų liudininkas? Galbūt jis pažįsta ką nors, kas dalyvavo žudynėse? Kodėl 1964 m. skamba postpanko gitaros melodijos? Kas mieste be pavadinimo palieka išdarkytus lavonus? Ar tai tikra istorija, ar pamišėlio užrašai? Ar dabar tikrai 1964-ieji?

Atsakymas – Antanas Škėma. Vienas išskirtiniausių lietuvių rašytojų ir dramaturgų. A.Škėma dažniausiai minimas kaip romano „Balta drobulė“ autorius. Tačiau jo kūryba neapsiribojo vien šiuo romanu. Apysaka „Izaokas“ ir tapo atspirties tašku filmo atsiradimui. Ji parašyta prieš pat rašytojo mirtį ir pirmą kartą išleista tik po 24 metų po A.Škėmos žūties. Anot filmo scenarijaus autorių, paskutinis A.Škėmos darbas dar sudėtingesnis ir painesnis kūrinys nei „Balta drobulė“.

Vienas iš filmo scenarijaus autorių Nerijus Milerius taip atsiliepė apie A.Škėmos apysaką: „Net praėjus daugiau nei pusšimčiui metų, skaitytojus vis dar gali trikdyti akiplėšiškas rašytojo radikalumas. Kaip ir dažname kitame A.Škėmos kūrinyje, taip ir „Izaoke“ gausu vietų, kurias skaitydamas jautiesi nejaukiai. Tačiau radikali kūryba niekada negali būti patogi. Radikali kūryba nepripažįsta jokių išlygų ir kompromisų. A.Škėmos „Izaokas“ aktualus ne taip, kaip kartkartėmis būna aktualus retro. „Izaokas“ aktualus kaip nužudytojo juokas, nuo kurio vis stengtasi pabėgti, kurio garsą vis siekta prislopinti ir kurį niekada nevėlu išgirsti, kad ir kaip nepatogu būtų.“ NAujAS fIlmAS

Pavadinimas: „Izaokas“. Žanras: drama. Sukurta: 2019 m. lietuva. Režisierius: jurgis matulevičius. Scenarijaus autoriai: j.matulevičius, Saulė Bliuvaitė, Nerijus milerius. Aktoriai: Aleksandras Kazanavičius, Severija janušauskaitė, Dainius Gavenonis, martynas Nedzinskas, Dainius Kazlauskas. Prodiuseris: Stasys Baltakis. Operatorius: Narvydas Naujalis. Kompozitoriai: Agnė matulevičiūtė, Domas Strupinskas. Trukmė: 1 val. 44 min. Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 16 metų.

Stinga emocinio vientisumo

Taigi, kaip pavyko filmo autoriams papasakoti emociškai sunkią istoriją, sudėtingame istoriniame kontekste ir dar su A.Škėmos psichodeliniu prieskoniu bei arthausiniu eksperimentavimu su vaizdine stilistika ir pasakojimo forma? „Izaokas“ puikiai iliustruoja tai, ko pasigendu naujosios kartos lietuvių režisierių autoriniuose filmuose. Panašiai, kaip ir Karolio Kaupinio filme „Nova Lituania“, ►

J.Matulevičius, sukūręs keturis vaidybinius trumpametražius filmus ir vieną dokumentinę juostą, režisavo savo pirmąjį ilgametražį kūrinį „Izaokas“. Asmeninio archyvo nuotr.

◄ J.Matulevičiaus juostai trūksta emocinio arba lyrinio vientisumo. Tarkim, režisierius sugeba sukurti gerą sceną, bet ją reikia patalpinti tarp kitų dviejų scenų. Tačiau tas patalpinimas tarp kitų dviejų scenų viduriniąją sceną gali pakeisti radikaliai.

Scenas tarpusavyje galima sujungti įvairiai: didinant įtampą arba ją mažinant, kontrastuojant scenas, papildant vieną kita ir taip toliau. Jungčių gali būti begalė. Režisieriaus darbas tas jungtis tarp scenų išlaikyti kaip vientisą giją, kuria žiūrovams būtų malonu arba smalsu sekti iki pat pabaigos. Net jei filmas nėra pasakojimas chronologine tvarka, scenas jungiantys siūlai turi būti. Tai tarsi nematomas istorijos stuburas, kuris išlaiko visumą, be jo filmo istorija gali tapti padrikų vaizdų kratiniu.

Naujiesiems Lietuvos kino režisieriams sunku išlaikyti tą scenas jungiančią giją. Kartais pažiūrėjęs vieną filmo dalį, kad ir kaip gerai režisuotą, po jos esi nubloškiamas į niekur. Viena scena tave kaip žiūrovą pačiumpa ir įtraukia, kitos dvi verčia žiovauti. Nepaisant to, kad ir kokios geros būtų atskiros paveikslo dalys, pasigendama bendro vaizdo.

Stiprus kameros darbas

J.Matulevičiaus „Izaokas“ nėra detektyvinė istorija, kaip buvo reklamuojamas. Tai filmas, kurio veiksmo fone plėtojama detektyvinė gija. Deja, ji nėra įtraukianti. Supaprastintai tariant, detektyvinės istorijos būna įdomios tiek, kiek ieškantis tiesos personažas yra įsitraukęs į paslapties įminimą. „Izaoke“ tai neaiškių motyvacijų turintis KGB agentas Kazimieras. Jam įdomi tiesa tik todėl, kad to reikia filmui. „Izaokas“ nėra detektyvinis filmas, jis nėra ir drama, į kurią esi emociškai įtraukiamas, taip pat jis nėra istorinis filmas, tiksliai atspindintis laikmečio dvasią. Tai kas yra šis filmas? Atsakymas galėtų būti vėl – A.Škėma. Bet nežinau, ar to užteks. Tai galėtų pasakyti A.Škėmos gerbėjai. Neutraliems žiūrovams bus sunku susitapatinti su pagrindiniais personažais ir įsitraukti į keistą, paranojišką A.Škėmos kūrybos pasaulį.

Kita vertus, viena stiprioji filmo pusių yra kameros darbas. J.Matulevičiaus juosta pilna keliaujančios kameros arba dar kitaip vadinamų nepertraukiamo kadro scenų. Iš jų pati įsimintiniausia pati pirmoji, kuri nukelia tiesiai į Lietūkio garažo žudynių sumaištį. Tokios scenos reikalauja ilgų repeticijų, pasiruošimo ir koordinacijos. Jos praplečia filmo veikėjų pasaulį, suteikia specifinės dinamikos ir, svarbiausia, leidžia žiūrovams pasijusti lyg jie patys būtų veiksmo sūkuryje. Tokio pobūdžio filmavimą retai aptiksi Lietuvos kine, ir gali būti, kad šios nepertraukiamo kadro scenos yra geriausios mūsų kino istorijoje.

Antraplaniai aktoriai čia nėra tik vos fone įžiūrimi siluetai, imituojantys pokalbį arba geriantys kavą restorane, kad aplinka atrodytų ne tokia tuščia. Dažnai pagrindinių personažų fone vyksta mažos antraplanės istorijos, kurias įdomu stebėti. Kartais fone vykstantis veiksmas susipina su pirmuoju planu. Pagrindiniai aktoriai kartais būna aplinkinių nublokšti į kadro galą. Tokia detali režisūra filmo pasauliui suteikia organikos ir tikrumo.

Spalvinė takoskyra – mįslė

Filmo pasakojimas suskirstytas į tris skyrius. Kai kurie iš jų nufilmuoti spalvotai, kiti nespalvotai. Paprastai tokiu estetiniu sprendimu režisieriai atskiria praeitį nuo dabarties, atsiminimus nuo tikrovės, sapnus ir fantazijas nuo realybės. „Izaoke“ šis sprendimas atskirti scenas spalviniais skirtumais buvo originalesnis nei anksčiau išvardytais atvejais. Sprendimas buvo toks originalus, kad po peržiūros, dar kelis kartus mintyse perkratęs filmo eigą, taip ir neatradau jam pateisinimo. Pats režisierius aiškino šį estetinį pasirinkimą taip: „Spalvas dėliojau pagal pagrindinių veikėjų savijautą. Pirmoje dalyje juoda ir balta simbolizuoja praeityje įstrigusius tris pagrindinius filmo herojus, kurie gyvena prisiminimais, bandydami susigrąžinti prarastą laiką. Antra da- lis – spalvota. Spalva simbolizuoja naują etapą jų draugystėje, naują pradžią. Trečioje dalyje grįžtu atgal į juodą ir baltą, kai personažai supranta, kad susigrąžinti tai, ko seniai nebėra, yra neįmanoma.“

Deja, ši režisieriaus išreikšta spalvinė takoskyra nėra tokia ryški ir atrodo labiau atsitiktinė nei meniška detalė, siekiant pabrėžti personažų emocinę būseną. Emociškai visas filmas atrodo slogus, be jokių prošvaisčių pagrindiniams personažams. Labai sunku įsivaizduoti, kad šį sprendimą kas nors interpretuos panašiai, kaip režisierius sumanė.

Reziumuojant. Vieni kritikai gali atleisti vos dvi ar tris režisieriaus padarytas klaidas, kad galėtų mėgautis filmu ir rekomenduoti publikai. Kiti sinefilai pabrėžia, kad, jei filme yra nors viena gera scena, jį verta pamatyti, nes kartais užtenka vienos geros scenos, kad ją atsimintum ilgam ir kad ji padarytų įtaką tavo emocinei būklei. Nežinau, kurie teisūs ir kokia motyvacija reikalinga konkrečiai kiekvienam, bet „Izaoke“ yra bent trys įsimintinos scenos. Ir apie J.Matulevičių dar neabejotinai išgirsime.