Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Kaligra ja be konkurencijos

Kaligrafija be konkurencijos

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje paskutinę kovo dieną buvo atidaryta žymaus Lietuvos grafiko Alberto Gursko kaligrafijos paroda „Tekstai Lietuvai“, veikusi iki balandžio 27-osios.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Dėstytojas ir mokytojas

A.Gurskas. Iš kaligrafijos ciklo „Tekstai Lietuvai“. Parodą organizavo VšĮ „Prof. A.Kliševičiaus kaligrafijos ir rašto meno mokykla“. Šiemet visos šios mokyklos veiklos (kaligrafijos parodos Lietuvoje ir Suomijoje, A.Gursko parodos bei kūrybos albumo pristatymas ir kt.) yra skiriamos pirmajai Lietuvos šrifto ir kaligrafijos parodai – ji buvo surengta uostamiestyje prieš tris dešimtmečius, 1992aisiais. Svarbiausias parodos iniciatorius tuomet buvo Algis Kliševičius (1950–2008), o jo buvęs dėstytojas, mokytojas A.Gurskas palaikė šią idėją, pritarė jai ir pats parodoje dalyvavo.

Ilgametis Vilniaus dailės akademijos (VDA) profesorius A.Gurskas savo kūrybos kelyje atsiskleidė ne tik kaip pedagogas iš didžiosios raidės. Jo kūryba aprėpia įvairias sritis – grafikos, ekslibriso, plakato, logotipų, lietuviškų herbų. Tačiau ypatinga vieta joje tenka kaligrafijai. Profesorius yra pripažintas lietuviškosios kaligrafijos mokyklos kūrėjas ir puoselėtojas. Didžioji dalis šiandien kaligrafiją kuriančių dailininkų buvo jo mokiniai arba pasekėjai plačiąja tų žodžių prasme, net jei jų kuriamo rašto meno pobūdis iš pirmo žvilgsnio atrodo kitoks. Tuo, ką pats gavo dailės studijose iš puikių mokytojų – Antano Kučo (1909–1989) ir Juozo Galkaus, kurių pastangomis VDA buvo pradėti dėstyti šrifto ir kaligrafijos pagrindai, A.Gurskas dosniai dalijosi su savo studentais. Parodos anotacijoje minimi tik keli iš jų: A.Kliševičius, Rimvydas Kepežinskas, Aušra Lisauskienė, Zita Inčirauskienė, Ieva Babilaitė, Virginija Kalinauskaitė. Dar sunkiau būtų išvardyti mokinių mokinius.

Be kitų A.Gursko nuopelnų, reikia paminėti ir didžiulį darbą, kurį jis atliko, kartu su kitais kurdamas pirmąjį lituanistinį kompiuterinį šriftą „Palemonas“. Profeso-

ja be konkurencijos

rius taip pat aktyviai dalyvauja bendrose parodose ir rengia personalines rašto meno parodas, o jo kūrinių yra ir Lietuvos, ir kitų šalių muziejuose. Jis yra parengęs vadovėlį „Šrifto ir kaligrafijos pagrindai“ (2006), kuris 2010 m. buvo išverstas ir į anglų kalbą. 2020 m. prof. A.Gurskas buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Vienijo entuziastus

Kai žengi į kaligrafijos teritorijas, pamatai, koks išties nedidelis pasaulis. Kartu suvoki ir koks nedidelis lietuvių kaligrafų ratas ir kaip jame visi vienas su kitu susiję: mokytojai ir mokiniai, kolegos, bendraminčiai, tiesiog entuziastai, vienijami ištikimybės rašto menui. Manau, kad ir Klaipėdoje vykusios kaligrafijos parodos žymiai prisidėjo prie rašto meno sklaidos šalyje ir šioje srityje dirbančių kūrėjų vienijimo. Pirmoji, 1992 m. surengta paroda buvo spontaniška, ant bangos. Ir organizatoriai (kuratorius A.Kliševičius), ir dalyviai buvo kupini entuziazmo. Ir drąsos. Surengti respublikinę (tuo metu šalies parodos taip vadintos dar iš inercijos) kaligrafijos, keisto ir paslaptingo, daugumai paribio meno, parodą Klaipėdoje? Iš tikrųjų į uostamiestyje kūrusių kaligrafų iniciatyvą pradėti rengti tokias parodas buvo žvelgiama skeptiškai, tarsi tai galėjo būti tik stipraus centro prerogatyva. Kur jau ten „provincijai“.

Pirmojoje Lietuvos šrifto ir kaligrafijos parodoje, atidarytoje Klaipėdos dailės parodų rūmuose, buvo galima pamatyti visų tuo metu kaligrafijos srityje kūrusių lietuvių dailininkų darbus: ir patyrusių šrifto meistrų (A.Kučo, A.Gursko, J.Varno, A.Kliševičiaus, Mindaugo Petrulio, kuris kūrė visų respublikinių šrifto ir kaligrafijos parodų ekspozicijas), ir tik pradedančiųjų, taip pat studentų kūrinius. Iš viso dalyvavo 18 autorių. ►

◄ Keli iš Vilniaus ir kitų šalies miestų, dauguma – klaipėdiečiai, VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedros (dab. VDA Klaipėdos fakultetas) dėstytojai ir auklėtiniai.

Joks avangardas

Pirmoji visos šalies mastu surengta šrifto ir kaligrafijos paroda sulaukė didelio visuomenės dėmesio, nors, tiesą sakant, kaligrafijai dėmesio niekada nestigo ir nestinga. Tačiau patys dalyviai pasigedo profesionalaus įvertinimo, išsamesnių recenzijų, didesnio atgarsio šalies mastu. Po parodos buvo įsteigta Lietuvos šriftininkų draugija, kuri vilčių nepateisino. Galbūt turėjo įtakos atstumas tarp centro ir pajūrio – jo buvimą daugelis jutome ir tiesiogine, ir perkeltine to žodžio prasme. Antra vertus, smagu priminti, kad klaipėdiečių (A.Kliševičiaus, M.Petrulio, Lidijos Skačkauskaitės ir kitų) kaligrafijos darbai tuomet buvo pavadinti avangardiniais, nors tai, kaip kūrė uostamiesčio kaligrafai XX a. 10-ojo deš. pradžioje, nebuvo joks avangardas: tiesiog jie vieni pirmųjų pas mus išbandė ir įtvirtino naujas technikas, įrankius, medžiagas, kurios žymiai keitė rašto meno raišką.

Akivaizdu, kad minint pirmosios šrifto ir kaligrafijos parodos jubiliejų, nieko negalėjo būti geriau kaip A.Gursko kūrybos pristatymas. Būtų puiku, jei jį šiemet pratęstų ir A.Kliševičiaus kaligrafijos darbų paroda, o pastarąją – ir likusių 16-os pirmosios parodos dalyvių kūrybos pristatymai.

Tekstai Lietuvai

Grįžkime prie „Tekstų Lietuvai“. Skambės paradoksaliai, tačiau tokią gyvą kaligrafinę autentiką vienoje vietoje šiandien retai bepamatysi. Eksponuoti dvidešimt šeši lakštai, kuriuose ranka (!) išrašyti įvairūs rašytojų, poetų, filosofų, kitų kultūros žmonių tekstai. Vieni gerai žinomi, kiti mažiau girdėti. Tikrai stebina ir kelia pagarbą labai platus profesoriaus akiratis, cituojamų autorių ir interesų spektras: Juozas Brazaitis, Sigitas Geda, Algirdas Julius Greimas, Libertas Klimka, Vytautas Mačernis, Juozas Miltinis, Salomėja Nėris, Violeta Palčinskaitė, Sigitas Parulskis, Algirdas Patackas, Gabrielė Petkevičiaitė-Bitė, Kazimieras Saja, Rimvydas Stankevičius, Rapolas Šaltenis, Renata Šerelytė, Vanda Zaborskaitė. Taip pat randame Vasilijaus Kandinskio, Immanuelio Kanto, Josepho Ratzingerio, kaligrafo Oldricho Menharto minčių.

Tekstų pasirinkimas toli gražu nėra formalus aktualijų ieškojimas. Ne veltui prof. Algirdas Andrijauskas, rašydamas apie A.Gursko kaligrafiją, daug vietos skyrė dailininko asmenybei. Jis atkreipė dėmesį, kad A.Gurskas priklauso tvirtų etinių principų mūsų kultūros ir meno atstovų kartai, į jai būdingą „patriarchalinėje

valstietiškoje šeimoje įskiepytą tvirtumą, sąžiningumą, santūrumą, darbštumą, nuoširdaus bendravimo paprastumą“ (Andrijauskas A., Lietuvių kaligrafijos patriarcho Alberto Gursko kūrybos savitumas, Logos, 2018). Tai patvirtina kaligrafijoje deklaruojami tekstai. Galiu tik dėkoti likimui, kad savo profesinės veiklos kelyje turėjau garbės bendrauti su gerbiamu profesoriumi ir galėjau pažinti tokią išskirtinę mūsų laikams asmenybę.

Tiesiog menas

A.Gursko parodoje „Tekstai Lietuvai“ pristatyta ir tradicinė, ir kartu moderni kaligrafija. Ji efemeriška ir grakšti, tobula formų, vizualių ir prasminių akcentų dermėmis, lakšto plokštumos užpildymu ir neužpildymu. Žvelgdamas į baltame popieriuje vedžiojamas linijas, kurios virsta minkštų, kampuotų, stabilių, kintančių raidžių, žodžių, eilučių, posmų įvairove, arba stebėdamas popieriaus paviršiumi pulsuojančias plonas, storas, nykstančias linijas ir netikėtai išgirsdamas paviršiumi judančio rašymo įrankio nebylų garsą, suvoki, kad jau esi pakliuvęs ir valdomas kaligrafijos magijos.

Kaligrafijos darbai net ir nelabai eksponavimui palankioje erdvėje sukūrė ypatingą atmosferą. Kaip kiekviename lakšte rašto ženklai, raidės, tarsi gyvos dalelės, jungiasi į skirtingas tekstų, žodžių, eilučių konstruktus, taip ir tų baltų lakštų stačiakampiai jungėsi į vieną bendro dažnio, tačiau skirtingų subtilių tonacijų ir vibracijų visumą. Prof. A.Gurskas yra pasakęs žodžius, kurie nuskamba ir kaip jo kūrybinis kredo ir nukreipia, kokia linkme turėtume eiti, gilindamiesi į dailininko kūrybos esmę: „Stebėti visumą, o ne gilintis į detales. Visada veikti drąsiai, bet su protu. Svarbu ne tai, kas ir kaip parašyta ar pasakyta, o tai, kas neparašyta ar nepasakyta“ (Logos, 2018). Susidūrus su tokio lygio kaligrafija, visiškai beprasmis tampa manipuliavimas sąvokomis „klasika“, „tradicija“, „modernumas“. Tai tiesiog menas.

Prof. A.Gursko kaligrafinę kūrybą yra aptarę ir analizavę daugelis autorių. Papildyti tai galime savo pojūčiais, mintimis, kurias kelia gražaus rašo menas, atrodo, toks paprastas (nes visi mokame rašyti), tačiau taip iš rankų išslystantis, bandant jį apibūdinti. Kiekvieno pojūčiai, emocijos, vertinimai bus skirtingi, todėl ir vertingi. Viena akivaizdu, kad, susidūrus su tokio lygio kaligrafija, visiškai beprasmis tampa manipuliavimas sąvokomis „klasika“, „tradicija“, „modernumas“. Tai tiesiog menas.