Kristina SADAUSKIENĖ. G.Grajauskas: dabar reikia daryti tai, kas reikalingiausia

G.Grajauskas: dabar reikia daryti tai, kas reikalingiausia

Prieš rašydama šį interviu Ivano Franko Nacionalinio akademinio dramos teatro Kyjive „Facebook“ paskyroje perskaičiau žinutę, kurioje dėkojama Klaipėdos dramos teatrui ir jo meno vadovui Gintarui Grajauskui už asmeninį prisijungimą prie jų pergalės – už paramą kovotojams Kyjivo regione. Kovo 31-ąją G.Grajauskas kvietė žmones padėti surinkti pinigų šalmų ir šarvinių liemenių siuntai Teritorinės gynybos pajėgose tarnaujančiam būriui, kurio nariai beveik vien aktoriai – pagalbos į jį kreipėsi minėto teatro Kyjive meno vadovas.

Kristina SADAUSKIENĖ

Tai gal ne visai įprasta įžanga pokalbiui su vienu garsiausių šiuolaikinių Lietuvos poetų, dramaturgų ir Klaipėdos dramos teatro meno vadovu bei tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ sumanytoju. Tokios reikia norint pabrėžti, kad meno erdvė niekada nėra pati sau, kartais poetai ne rašo eilėraščius, o renka pinigus šalmams ir liemenėms. Lygiai taip pat meno erdvė yra esminis civilizacijos forpostas „Jei įsivaizduojame, kad kariauti galima tik pasiėmus automatą, tai anaiptol ne. Ir nebūtinai turime kurti antikarinius, agitacinius spektaklius, mes tiesiog turime kurti spektaklius, patvirtinančius ir įtvirtinančius žmogiškumo esmę. Mes esame civilizacijos pusėje, o vienas iš jos atributų – kultūra“, – karo Ukrainoje pradžioje apie teatro veiklos svarbą kalbėjo G.Grajauskas. Planavome su juo kalbėtis apie tai, kuo gyvena teatras, bet kalba natūraliai krypo kur kas plačiau. „Pasikalbėjome daugiau apie karą nei apie teatrą“, – reziumavo iš popieriais užversto kabineto išlydėdamas G.Grajauskas. Yra kaip yra.

Skleidžiasi visa jėga

– „Padėkos kaukė“ už geriausią metų spektaklį Klaipėdoje, metų vaidmuo ir metų aktorius – abu laureatai iš Klaipėdos dramos teatro. Auksinių scenos kryžių apdovanojimuose taip pat net keturias nominacijos (tarp jų – du spektakliai už geriausią režisūrą) ir viena laureatė – Katarzyna Luzcyk už šviesas Agatos Dudos-Gracz spektakliui. Vedant kūrybinių sąskaitų balansą, kaip apibūdintumėte praėjusius metus? Iš kur toks stiprus proveržis?

– Tiesą sakant, apdovanojimus vertinu truputį skeptiškai – tiek teatrui, tiek asmeninius. Visada vengdavau visokių „Top 10“ ir kitų panašių dalykų. Tai yra tokie atskirų žmonių ratų susitarti žaidimai, dažnai turintys taisykles, kurių paprasti mirtingieji tiesiog nežino. ►

„Mes esame civilizacijos pusėje, o vienas iš jos atributų – kultūra“, – karo Ukrainoje pradžioje apie teatro veiklo

dabar reikia daryti eikalingiausia

as iš jos atributų – kultūra“, – karo Ukrainoje pradžioje apie teatro veiklos svarbą kalbėjo poetas, dramaturgas ir Klaipėdos dramos teatro meno vadovas G.Grajauskas. Domo Rimeikos nuotr.

Scenos iš režisieriaus J.Klatos spektaklio „Borisas Godunovas“, pernai pastatyto Klaipėdos dramos teatre ir pelniusio Klaipėdos „Padėkos kaukę“ geriausio metų spektaklio nominacijoje.

◄ Kuo apdovanojimai svarbūs? Jie svarbūs žinomumui, reklamai. Ir jei tai personalinis, asmeninis apdovanojimas – jis malonus jį gaunančiam žmogui. Be abejo, malonu, kad teatras neliko užmirštas, nes yra buvę tokių situacijų, kai būdavome keistai ignoruojami. Pavyzdžiui, puikus Oskaro Koršunovo spektaklis „Mūsų klasė“ buvo visiškai nutylėtas.

Labiau vertinu ne apdovanojimus, o patį procesą. Man iš tiesų smagu, nes matau, kaip per neilgą laiką – dvejus ar trejus metus – keičiasi mūsų aktoriai. Jie tampa tikri profesionalai, sugeba dirbti su pačiais įvairiausiais režisieriais, įvairia medžiaga. Tai man yra žaviausia žinia. Žiūri į juos scenoje ir matai laisvus žmones, puikius profesionalus. Smagu, kad turime didžiulės potencijos, kuri jau skleidžiasi visa jėga.

– Iš kur kyla jūsų minimas pokytis?

– Seniau, dar abu eidami kitas pareigas, kartu su dabartiniu teatro vadovu Tomu Juočiu susitikdavome parūkyti tokiame slaptame kambariuke ir vis kalbėdavome, ką čia būtų galima teatre pakeisti ir pagerinti.

Vienas iš tokių aiškių situacijos apibrėžimų buvo toks, kad mūsų teatro trupė labai stipri ir kad svarbiausias ją stabdantis dalykas – anais laikais labai įsigalėjusi Lietuvos teatro rutina. Tas pats režisierių ratas kasmet sukasi per visus šalies teatrus. Šalis maža, režisierių nedaug, naujų jaunų irgi nėra daug, jų reikia ieškoti ir juos atrasti, tad iš esmės nuolat sukdavosi tie patys vardai. Štai šis šiemet stato Kaune, kitais metais statys Klaipėdoje, dar kitais – Vilniuje, paskui – Šiauliuose. Ir taip nuolat, metai iš metų. Tokia ne itin perspektyvi rotacija. Ji labai užzulina aktorius, jie nebesitiki nieko naujo – žino, kad ratas apsisuks, vėl ateis tas pats režisierius su kita medžiaga, bet jau pažįstamu darbo stiliumi, su visais savo privalumais ir trūkumais. Ir jų akys dėl tos rutinos nebesužiba. Taigi viena iš mūsų idėjų buvo, kad reikia dirbti su režisieriais iš užsienio, bet ne su atsitiktiniais, reikia nusižiūrėti juos iš anksto – važinėjant ir žiūrint jų spektaklius, susirasti tokius, kurie galėtų mūsų teatro aktoriams duoti kažką vertingo. Džiaugiuosi, kad ši idėja pasiteisino, džiaugiuosi latviais – tai Elmāras Senkovas, Laura Groza ir pati pirmoji pas mus atvykusi Māra Ķimelė. Džiaugiuosi ir lenkais, jų visa plejada – šiemet jie skaičiumi jau nukonkuruos latvius. Stebėjome atvykstančius režisierius, kaip jie visai kitaip dirba su aktoriais, kaip aktoriai stebi juos, kaip atranda sau kažką naujo. Štai, sakykim, Janas Klata, pas mus kūręs „Borisą Godunovą“, dirbo mūsų aktoriams kiek įprastesniais metodais, bet taip, kaip su aktoriais dirbo A.Duda-Gracz, dar neteko matyti. Nepažįstu kito režisieriaus, sugebančio tiek daug duoti aktoriams.

Matėme, kaip keičiasi aktoriai, kaip atsiveria jų potencialas, įsisuka stebuklinga teatro mašina, atsiranda nauja gyvybė. Matai, kaip tas procesas vyksta, koks naujas organizmas gimsta, ir džiaugiesi, koks jis gyvybingas.

Vienodai svarbūs

– Gal galite kiek plačiau apimti savo darbo laikotarpį teatre? Kokius dar pokyčius išskirtumėte?

– Visi, kas susiduria su mūsų technikais, juos labai giria, sako, tokių nebūna. Ir tai atkeliavo taip pat iš mūsų su Tomu pašnekesių rūkyklėlėje, svajojant apie teatro ateitį. Kalbėdavomės, kad kiekvienas, net mažiausias atskiras teatro segmentas turi dirbti puikiai, kad technikai yra lygiai tiek pat svarbūs teatrui, kaip ir aktoriai, administracija ir vadyba.

Teatre seniau buvo tokie nerašyti kastų įstatymai – kas svarbesnis, kas mažiau svarbus. Bet reikia suprasti, kad teatras nėra tik išėjimas į sceną ir vaidinimas – teatras yra didelis fabrikas. Ir jei nori, kad jis gerai veiktų, turi gerai veikti visos jo struktūros dalys. O jų daug ir jos labai skirtingos. Vienas iš mūsų tikslų ir buvo, kad tos atskiros struktūros dalys sugebėtų puikiai dirbti savarankiškai, komunikuoti, priimti sprendimus.

Ir dabar viskas tikrai labai pasikeitę. Kai atėjau į teatrą, jame dar buvo daug sovietmečio, ir jo buvo absoliučiai visur.

– Ką sudedate po „sovietmečio“ terminu?

– Buvo daug tuščio popierizmo, buvo nereikalingo savo valdžios demonstravimo. Man bene ryškiausias sovietmečio pavyzdys

e ir pelniusio Klaipėdos „Padėkos kaukę“ geriausio metų spektaklio nominacijoje. Domo Rimeikos nuotr.

ir prisiminimas: valytoja, valydama grindis netoli sėdinčio žmogaus ne mandagiai paprašys jo pasitraukti, o jį būtinai aprėks, kad patrauktų kojas – taip pademonstruos, kad turi valdžią. Visi, net valytojos ten vaidino didelius viršininkus ir niekino tuos, prieš kuriuos gali pasipuikuoti savo valdžia.

Sąmoningas valdžios atsisakymas gali vykti tik per asmeninį pavyzdį. Jei esi tironas, tai ir pavaldiniai tironai. Jei toks nebūsi, ir tavo pavaldiniai nebus. Autoritetas tuomet formuojasi ant visai kitokių pamatų.

Taip pat dingo nemaža dalis darbo imitavimo ir popierizmo. Buvo laikotarpis, kai iš Kultūros ministerijos gaudavome tiek raštų, kad, jei sąžiningai į juos visus būtume atsakinėję, nieko daugiau nebūtume veikę, tik pildę popierius. Kitkam tiesiog nebūtų likę laiko. Lyg teatro esmė ir pagrindas būtų tie popieriai, nors jie nieko neduoda nei būsimai premjerai, nei teatro perspektyvai po dešimtmečių.

Vivos Vocco

– Įspūdingas teatro pasiekimas – tarptautinis teatro festivalis „TheATRIUM“. Visada pabrėžiate, kad festivalis neturi kažkokios vienijančios temos, bet jis kasmet turi savitą kreipinį. Pernai festivalio simboliu tapusio Apolono vizualinė raiška priminė

memento mori tradiciją, bet kvietė BŪTI.

Šiemet jo veidas įspūdingai nyra iš su-

stingusio marmuro, o šūkis – Vivos Vocco.

Gal galite paaiškinti šį pasirinkimą, jo priešistorę?

– Šių metų šūkis atsirado iš F.Schillerio poemos „Varpo daina“. Tai didžiulis kūrinys, pasakojantis apie varpo gimimą, jo gamy- bą – kaip iš molio ir purvo, per didžiulį bendrą žmonių darbą, kančias ir prakaitą gaminama jo forma, kaip liejamas varpas, kaip jis galų gale iškeliamas į bokštą ir pirmą kartą sugaudžia.

Vivos Vocco – „gyvuosius šaukiu“ – yra tik dalis frazės. „Gyvuosius šaukiu, mirusius laidoju“ – toks yra dažnai pasitaikantis užrašas ant varpo. Antros frazės pusės nenaudojame, užuomina ir taip aiški. Ta pirmoji frazės pusė, tapusi mūsų šūkiu, atsirado dar gerokai iki karo, tada ji mums buvo susijusi su jau slopstančia pandemija. Manau, kad šūkis dabar, vykstant karui, dar aktualesnis. Mes pataikėme. Tikiu, kad žmoniškumo pergalę skelbiantis varpas galiausiai bus nulietas, iškeltas ir suskambės.

– Kaip dėliojosi šiųmetė festivalio programa? Kaip ji modifikavosi karo akivaizdoje?

– Festivalis bus kiek apkarpytas. Labai gaila, kad jame nebebus Dmitrijaus Krymovo „Kostiko“, akivaizdžiai antiputinistiško spektaklio. Jis Rusijoje buvo parodytas vos kelis kartus ir garantuotai ten daugiau nebebus rodomas. Kadangi „Kostikas“ buvo kurtas Rusijos teatre, jo nebeatsivešime. Pats režisierius Rusijoje jau įtrauktas į „tautos priešų” sąrašus. Mylime D.Krymovą, jis vienas iš tų retų Rusijos kultūros lauko žmonių, kurie jau 2014 m. pasirašė prieš Krymo okupaciją. Tokių visoje Rusijoje tuomet atsirado tik apie šimtą. Tada jam prasidėjo dideli nemalonumai. Rusijoje viskas paprasta, jei pasirašai „už“, – turi savo teatrą, pinigų pastatymams. Jei tu „prieš“, – neturi nieko, kad ir koks būtum genialus režisierius. Laimė, D.Krymovas spėjo išvykti iš Rusijos, šiuo metu kuria spektaklį JAV.

Tikiuosi, kad pavyks į festivalį atsivežti ukrainiečių spektaklį, kuris labai aktualus šiandien – tai Nataljos Vorožbit pjesė „Blogi keliai“, režisuota Tamaros Trunovos Kyjivo akademiniame dramos ir komedijos teatre kairiajame Dnipro krante. Šio spektaklio kūrybinė grupė, jau prasidėjus karui, buvo apdovanota Taraso Ševčenkos premija – pagal svarbą ji atitinka mūsiškę Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

Tarptautinėje festivalio programoje taip pat bus Alessandro Serra naujausias spektaklis pagal W.Shakespeare’o „Audrą“. Dalis žiūrovų pernai festivalyje jau matė jo režisuotą „Makbetą“ – pritrenkiamai gerą spektaklį. Jie tikrai ateis pamatyti ir naujausio A.Serra darbo.

Dar viešės lenkų režisierius Grzegorzas Bralis su spektakliu „Andronicus – Synecdoche“, G.Bralio įkurtas teatras „Song of the Goat Theater“ labai savitas – muzikinis, esantis labai arti antikinio teatro, archaikos, senųjų misterijų vaidinimų, kurie vykdavo miestų aikštėse. ►

◄ Festivalį baigsime su Ispanijoje, Barselonos teatre „El Teatre Lliure“ Oskaro Koršunovo režisuotu spektakliu – A.Čechovo „Dėde Vania“.

Prieš tarptautinę programos dalį dar įvyks Lietuvos teatro vitrina. Ji numatyta gegužės 17–22 dienomis, per šešias dienas parodysime 13 Lietuvos teatrų spektaklių. Į ją jau užsiregistravo maždaug 50 užsienio teatrų ir festivalių atstovų.

Praskynė kelią

– Galima pastebėti sugrįžimų tendenciją – J.Klata buvo festivalyje, tada kūrė spektaklį mūsų teatre, tas pats su A.Duda-Gracz. „TheATRIUM“ tarnauja kaip tramplynas į Klaipėdos dramos teatrą?

– Su naujais režisieriais dažnai nėra lengva susitarti. Geri režisieriai visada atsargūs. Važiuoti į užsienį? Jie nežino, ką suras, tai didžiulė rizika – o gal pataikys pas kažkokius šarlatanus, neturinčius pajėgų rimtam darbui. Lengviau visur važiuoja „čemodaniniai“ režisieriai, kurie ir patys siūlosi, o tuos geruosius pasikviesti kebliau. Be to, jų darbų grafikai labai įtempti. A.Dudos-Gracz premjera buvo planuota kiek vėliau, bet mums paradoksaliu būdu reikalus paspartino pandemija – dėl jos buvo atidėtas vienas anksčiau planuotas šios režisierės spektaklis ir jai atsirado laiko dirbti Klaipėdoje. Jai čia taip patiko, kad šiemet vėl sugrįš pas mus ir statys dar vieną spektaklį, kurio premjera numatyta jau spalio pradžioje.

Tikimės, kad ateityje pas mus spektaklį kurs ir mus taip sužavėjęs A.Serra – preliminariai su juo aptarta, tereikia sulaukti laiko. Minėjau, kad D.Krymovo spektaklio neatvešime, bet tai anaiptol nereiškia, kad jis pats pas mus nedirbs. Turime labai konkrečių ir labai netolimų planų.

Pirmajame „TheATRIUM“ festivalyje rodėme lenkų režisieriaus Michało Borczucho „Apokalipsę“ – laukėme penkerius metus, ir šiemet jis pas mus kurs spektaklį. Jis neseniai buvo atvažiavęs, apsitarėme, ką norėtų statyti. Netikėtai paaiškėjo, kad jis didelis Jono Meko gerbėjas, tad labai tikėtina, kad ir spektaklį kurs pagal J.Meko tekstus.

– Kokios pagrindinės kliūtys, ieškant kontaktų su užsienio kūrėjais, ir ar laikui einant tampame atpažįstami platesnėje Europos teatro erdvėje?

– Tampame. Mano supratimu, net ne tampame, o jau tapome. Iš tiesų kelią į Europą ir į užsienio festivalius mums praskynė net ne tie spektakliai, kuriuos pastatė užsienio režisieriai. Mums kelią praskynė šviesaus atminimo Eimuntas Nekrošius, jo spektaklis „Kalės vaikai“. Vienas iš jo prisakymų mums anuomet ir buvo – vežkite šį spektaklį ir rodykite visur, kur tik galite, daug ir ilgai. Dabar tai tapo tarsi jo testamentu – „Kalės vaikai” yra paskutinis Lietuvoje pastatytas E.Nekrošiaus spektaklis.

Kalbą apie užsienio režisierius norėčiau reziumuoti taip: nėra gryno, atskiro lenkų teatro, nėra atskiro prancūzų ar vokiečių teatro – pasaulis yra atviras. Viskas jame susiję. Lenkas M.Borczuchas žavisi J.Meku. Italo A.Serra kūryboje staiga pamatai lietuvio E.Nekrošiaus spektaklių atšvaitus – ir pokalbyje išaiškėja, kad tai anaiptol ne atsitiktinumas, Alessandro nuo jaunystės žavėjosi E.Nekrošiaus spektakliais. O kokioje šalyje ir kokia kalba sukurtas spektaklis – antriniai dalykai. Nemažai žiūrovų ir teatro kritikų Lenkijoje jau matė A.Dudos-Gracz „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“. Lenkų kritikai rašo, kad šis spektaklis – vienas stipriausių ir geriausių darbų jos kūrybinėje biografijoje. Kas būtų galėjęs pagalvoti, kad vieną geriausių savo spektaklių ji sukurs ne Lenkijoje, o Lietuvoje, Klaipėdoje?

Pasiimti, kas geriausia

– Prieš kurį laiką gana plačiai nuskambėjo nusiskundimas, kad lenkų režisieriai uzurpuoja Lietuvos teatrus. Štai neseniai Rokiškyje vyko festivalis „Vaidiname žemdirbiams“ – ten rodytas ir Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Demonai“ (rež. D.Rabašauskas), o viena iš festivalio organizatorių interviu vietiniame laikraš-

Scenos iš A.Dudos-Gracz spektaklio „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“, kurį ji pernai pastatė Klaipėdos dramos teatre ir kurį režisierės tėvynainiai lenkų teatro kritikai vadina vienu geriausių iki šiol jos sukurtų spektaklių.

tyje kritikavo, kad, užuot auginus savus režisierius, Lietuvos teatruose dirba užsienio režisieriai. Kokia jūsų nuomonė apie tarptautiškumo fobiją?

– Keista. Kai prancūzas dirigentas stato Lietuvoje, su Lietuvos atlikėjais, itališką operą, atliekamą italų kalba, kažkodėl niekam nekyla problemų. Kai lygiai tas pats vyksta dramos teatre, – užsienio režisierius stato spektaklį su lietuvių aktoriais (ir net ne itališkai, o lietuvių kalba), kurį žiūri lietuviai žiūrovai, – kažkodėl baisu. Pasigendu logikos.

Manau, tai ksenofobijos apraiškos. Kitoniškumo, svetimo žmogaus baimė. Joje telpa daug visokių keistų dalykų. Ilgai buvome uždaryti už geležinės uždangos, atplėšti nuo pasaulio. Tai iki šiol paliko žymę – kitokio žmogaus baimę ir pasąmonėje slypintį norą visus suniveliuoti. Kad visi būtų tokie, kaip ir mes, nebandytų kuo nors išsiskirti.

Jaunus Lietuvos režisierius atidžiai stebime. Turime nusižiūrėję kai ką, vienas iš jų jau pradėjo darbus mūsų teatre. Gegužę planuojama jauno režisieriaus Jokūbo Brazio premjera „Storas sąsiuvinis“. Tai bus jo režisūrinis debiutas. Visai netrukus sulauksime dar kito jauno ir talentingo režisieriaus, su juo jau sutarėme.

Manau, kad mums reikia pamiršti vaikiškas baimes ir išmokti iš viso pasaulio pasiimti tai, kas geriausia. Pažiūrėkime į Japoniją – uždara maža sala, bet kiek daug dalykų jie perėmė iš kitų šalių. Net kai kuriuos patiekalus, pasauliui žinomus kaip tradicinius japoniškus, – kad ir tempurą. Iš tiesų tai senas portugalų receptas, kadaise atkeliavęs į Japoniją iš Europos. Japonai truputį pakeitė pavadinimą ir priėmė kaip savo gastronominės kultūros dalį. O europiečiai įsitikinę, kad valgo originalų japoniškos virtuvės patiekalą.

Reikia mokėti susiurbti į save tai, kas geriausia, ir nebijoti, kad ateis kažkas iš šalies ir nukonkuruos. Gal ir pabandys nukonkuruoti, tai normalu, bet tai reikia priimti kaip paskatą tobulėti. Kai sukiesi užburtame uždarame rate iš dešimties gerų režisierių, va tai tikrai niekur neveda, tai neleidžia tiek aktoriams, tiek jauniems režisieriams suprasti, kad pasaulis yra didelis ir įvairus. Taip, turime labai gerą Lietuvos teatrą, bet šalia yra geras lenkų teatras. Ir latvių, ir estų, ir slovėnų, ir italų, ir vokiečių. Mes nesame nei išskirtinė krepšinio, nei išskirtinė teatro šalis, nei išskirtinė poetų šalis. Esame tiesiog puiki šalis, kurioje gyvena puikūs žmonės. Bent jau dauguma jų. Bet taip apie savo šalį galvoja bene kiekvienas žmogus visame pasaulyje.

Tėvynės meilė

– Gal tai, ką įvardijote kaip svetimo baimę, galima sieti ir su baime dėl savų vertybių. Pastaruoju metu viešojoje erdvėje netrūko sankirtų būtent dėl jų. Senas, gal anekdotinis, bet iliustratyvus pavyzdys iš Juliaus Kelero poezijos pristatymo Klaipėdoje, klausimas iš salės: „O kur jūsų eilėraščiuose tėvynės meilė?“

– Mano pjesėje „Pašaliniams draudžiama“, beje, irgi yra panaši ironiška frazė: „Kiek kartų jūsų eilėraščiuose panaudojamas žodis „Tėvynė?“ Deja, net ir daugybę kartų eilėraštyje pakartotas žodis „Tėvynė“ visai neliudija to, kaip labai poetas myli Lietuvą. Tai tik parodo, kad jis moka manipuliuoti tam tikrų žmonių emocijomis. Ir tai visiškai neįrodo, kad jis nėra niekšas ir ateityje tos Tėvynės neparduos. Tokių pavyzdžių tikrai turime, juk Stalino saulę Lietuvai parvežė žmonės, savo kūryboje irgi labai „mylėję“ Tėvynę.

Kalbant apie tradicines vertybes, jei šaukiančių apie jas paklausime, kokios tos vertybės yra, jie nelabai žinos, ką atsakyti. Krikščioniškosios? Tai kad niekas, atrodo, labai ir nekovoja su Dekalogu, tiesiog nelabai stropiai jo laikosi. Kalba? Taip, ji neabejotina vertybė ir dėl to sutinku šimtu procentų, ją reikia puoselėti ir saugoti – nepamirštant, kad ji gyvas ir nuolat besikeičiantis organizmas, nuo XIX a. smarkiai pasikeitusi ir tebesikeičianti. Šeima? Na, tai ją ir reikia tiesiog mylėti, garsiai apie tai nešūkaujant.

Plačiau pažiūrėjus, kas dabar dažniausiai kalba apie tradicines vertybes ir jų gynimą? Gal kas ir nustebs, bet dažniausiai šį žodžių junginį naudoja Putinas ir jo Kremliaus aplinka. ►

kelandželą Karavadžą“, kurį ji pernai pastatė Klaipėdos dramos teatre ir kurį režisierės tėvynainiai lenkų teatro kritikai vadina vienu geriausių iki šiol jos sukurtų spektaklių. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

◄ Pačioje Rusijoje, vidaus rinkoje tai vadinama „duchovnyje skrepy“. O tos frazės vertimas, adaptacija Vakarų auditorijai ir yra „tradicinės vertybės“. Putinas bando sužaisti nacionalistine, ultranacionalistine korta, ekstremalų, ultradešiniųjų korta. Jo tikslas aiškus – sukiršinti kaimynus, sukurti daug mažų izoliuotų valstybėlių, kurias būtų nesunku užimti. Jo tikslas – atgaivinti imperiją. Tą, kuri buvo prie carų, ir kuri buvo SSRS, tik tuomet užmaskuota visokiais šūkiais apie komunizmą ir jo pergalę visame pasaulyje. Jis turi savo tikslą. O kokį tikslą turime mes, kaip beždžionės kartodami jo frazes? Gal labai norime atgal į tą jų imperiją? Aš nenoriu. Buvau ten – ačiū, gal be manęs.

Poveikis ribotas

– Esate ir teatro, ir literatūros pasaulio dalis. Kaip manote, ar kultūra gali padėti rasti kursą, kaip išlaviruoti iš nacionalizmo įkvėptų baimių?

– Kursas įmanomas, bet tai turi būti ilgas ir nuoseklus darbas. Jį turi dirbti ne tik kultūra, pirmiausia – švietimas. Labai svarbu išmanyti lietuvių literatūrą, bet ne mažiau svarbu suvokti, kas yra ir J.W.Goethe, ir F.Kafka, kad yra prancūzų, amerikiečių, anglų literatūra, kad yra visas pasaulis.

Teoriškai tai įmanoma. Bet praktiškai, kai žiūriu į visų meno rūšių – teatro, literatūros ir kitų – poveikį... Tai labai skaudu pripažinti, bet jų poveikis ribotas. Menas visada veiks tik nedaugelį žmonių, o likusiai daliai jokie menai visai nereikalingi, kultūra jiems tik butaforija. Panašiai kaip cargo kultas. Gal žinai tą istoriją?

– Ne, neteko girdėti.

– Per Antrąjį pasaulinį karą į vieną iš uždarų, ikiindustrinių Melanezijos salų atskrido amerikiečiai, ten įkūrė savo bazę, ten leidosi ir kilo kariniai lėktuvai. Amerikiečiai dalijo vietiniams suvenyrus, mainikavo su jais. Vėliau išsikraustė. Po kurio laiko į tą salą atvykę žmonės pamatė, kad vietiniai ant nutūpimo tako pasistatė lėktuvą iš pagalių ir šiaudų ir tą lėktuvą garbina. O patys apsirengia rūbais, primenančiais amerikiečių uniformas, ir organizuoja šventes, kurios labai jau primena karinį paradą. Jie tarsi perėmė Vakarų kultūrą, bet tik patį jos paviršių, visa tai tik simuliakras, imitacija. Viena vertus, komiška ir graudu. Kita vertus, kai įsivaizduojame, kad kultūra keičia žmones, tai tikėtina, kad taip ir keičia. Jie susikuria tokį cargo kultą. Žmonės Rusijoje mokykloje skaitė A.Čechovą, F.Dostojevskį, A.Puškiną, bet visai nebūtinai juos suprato. Nes jų tai neveikia, tiesiog imtuvuose nėra tokios bangos. Ir tai daugmaž raštingi žmonės, moka rašyti, naudotis kompiuteriu, bet galiausiai, nepaisant viso savo išsilavinimo, jie gali eiti ir užmušinėti kitus žmones, net ne karius, o civilius, grobti plakiklius, indaploves, keptuves. Ir nei „Mumu“, nei „Brisiaus galas“ čia nepadės.

Yra milžiniška dalis žmonių, kurių ta kultūra absoliučiai neveikia, ir turbūt niekada neveiks. Jie tiesiog ne jos lauke, jų nepasiekia jos bangos. Pasiekia tik labai mažą dalį. Gal ta dalis kažką ir keičia, nes tai geriausioji dalis – bet ji mažytė. O dėl likusios masės... Net nežinau, ar švietimas jai gali padėti. Geriausiu atveju jie gali išmokti mintinai „Eugenijaus Onegino“ ištrauką, ir tai viskas. Kai tai supranti, tai labai slegia ir liūdina. Kyla klausimas, ar žodžių junginys „žmonijos progresas“ nėra beprasmiška sąvoka.

Karnavalas be humoro

– Kalbant apie kultūros paveikumą, ji yra svarbus visuomenės telkimo, ideologinio nuteikimo įrankis. Rašydamas apie SSRS Stalino valdymo laiku tvyrojusį teroro laikotarpį, Karlas Schlögelis kruopščiai gretino baisių represijų ir beveik karnavališkos nuolatinės šventės vaizdinius – paradai, filmai, muzika, sporto šventės ir eitynės – juk tai taip pat dalis kultūros – ir ji neįtikėtinai paveiki.

– Po revoliucijos, sovietų valdžiai įtvirtinti ir armijai šlovinti atsiradęs agitpropas yra kur kas paveikesnis nei popkultūra. Tai – atskiras žanras. Jis keitė pavadinimus, bet niekur nedingo. Atvirkščiai – dar labiau suklestėjo. Ir iš tiesų jis labai susijęs su karnavaline kultūra. Vaidmenų kūrimu ir įtvirtinimu pasąmonėje.

Bet tai karnavalas be humoro jausmo, agitpropas susijęs su humoro jausmo nebuvimu – jame daug patyčios, neapykantos, paniekinimo. Bet ne humoro. Beje, į tą pačią Rusiją pažiūrėjus – nežinau pasaulyje kitos tokios šalies, kuri visiems iki vieno savo kaimynams ir net daliai pačios gyventojų turėtų susigalvojusi niekinamas pravardes. Tai yra ženklas, kad kažkas su ta šalimi labai negerai. Iš esmės legitimuotas imperinis fašizmas. Skelbiama, kad mes esame geriausi, mes tokie vieninteliai. Kiti verti tik būti mūsų vergais, o jei nenori, bus sunaikinti. Ir visi tie pragariški karnavalai su vaikų perrenginėjimais karinėmis uniformomis, iš vežimėlių daromais „tankais“ – sunku suvokti, kiek žmogus viduje turi būti pažeistas, kad jis taip elgtųsi su savo paties vaiku. Žodžiu, viskas ten gerokai blogiau net nei buvo galima įsivaizduoti. Jei pasižiūrėsime giliau į istoriją, – ten gi šimtai metų panašios istorijos. Nuolat tas pats – caras, bojarinai, opričnina ir cholopai, kurie yra niekas, visiški beteisiai, praktiškai ne žmonės.

Negalima sakyti, kad Rusijos visuomenė yra monolitas, yra ir ten normalių žmonių. Man gaila tų, kurie turi smegenų ir supranta, kas vyksta. Pažįstu tokių, kurie jau nuo Putino atėjimo į valdžią išvažiavo iš Rusijos – kai mes dar gerai nežinojome, kas ten bręsta, jie jau suprato. Kai kurie liko ten. Jų situacija nepavydėtina – galima tik įsivaizduoti, ką reiškia gyventi zombių valstybėje ir nebūti zombiu.

Reziumuojant šį labai ilgą išsiplėtimą: kad ir kokia nuostabi būtų atskiros šalies kultūra, negalima atmesti kitų šalių kultūros. Negalima sakyti, kad mūsų kultūra pati geriausia, kokybiškiausia. Nes nuo to pasakymo, kad mūsų kultūra geriausia, grandinėlė neilga: mūsų geriausias baletas, mūsų geriausia literatūra, mes išskirtiniai, mes patys geriausi, mūsų armija geriausia ir mes tuoj jus visus sutraiškysime. Iš esmės leidi sau pasakyti, kad esi vertingesnis už kitą žmogų – vien todėl, kad atsitiktinai gimei tam tikroje teritorijoje. Tai nacizmo pradžia.

Atsirinkti atidžiai

– Kaip manote, kodėl rusiškasis kanonas taip stipriai įleidęs šaknis mūsų šalyje? Ar tai nekiša mums kojos, kai bandome save atskirti nuo Rusijos įtakos sferos, jei klasikai, kuriuos referuojame, labai dažnai yra rusų – nesvarbu ar literatūra, ar teatras, ar muzika? Ypač žinant, kad tas kultūrinis ryšys istorijos tėkmėje buvo forsuotas.

– Tai gal daugiau vyresnių žmonių problema – rusų kalba nuo pradinių klasių, o visi puškinai buvo grūdami į galvą gal net daugiau nei literatūra gimtąja kalba. Tad tiesa, kai kurie žmonės gal ir turi tokias, labiau rusiškas kultūrines šaknis. Nors tokių tikriausiai nedaug – retas kuris iš tiesų smarkiai domėjosi A.Puškinu. A.Čechovu ar L.Tolstojumi. Bėda gal kitur – yra nemažai pagyvenusių žmonių, kurie be rusų nemoka kitos užsienio kalbos – visą informaciją iš užsienio randa rusų kalba. Teko girdėti, kad vienu metu lietuviai neonacionalistai savo lektūrą gaudavo rusų kalba iš Rusijos. Skamba keistokai, bet kai dabar pagalvoji, tai viskas net labai logiška.

Neatsitikinai neseniai Rusijos Dūma priėmė įstatymą, kad kiekvienas, mokantis rusų kalbą, gali būti laikomas Rusijos

Menas keičia, bet visai ne tuos, kuriuos reikėtų keisti.

piliečiu. Jau pradėjau galvoti, kaip čia reikės neišsiduoti, kad ją moku.

– Kaip vertinate atsiribojimą nuo rusų kūrėjų teatre?

– Jei kalbame apie dabar kuriančius ir gyvenančius žmones, jei jie yra nuoseklūs antiputinistai, nepalaikantys režimo, su jais galime bendrauti. Tik reikia gerai atskirti tuos, kas tik dabar staiga ėmė ir tapo antiputinistais. Tokių irgi gali atsirasti. Štai garsi operos solistė A.Netrebko – ji ne tik aktyviai palaikė Putiną, bet buvo jo rinkimų štabe, aktyviai dalyvavo rinkiminėje kampanijoje. Ji prisidėjo prie to, kas dabar vyksta Ukrainoje. Dabar jau keičia poziciją, nes kontraktai Vakaruose tapo nebeįmanomi. Netrukus gal ir apskritai opozicioniere taps.

Anksčiau sukurtus rusų meno kūrinius reikia sverti pagal tai, kiek juose yra didžiarusiškojo šovinizmo. Jei labai norisi tą klasikinę rusų kultūrą pažinti, rekomenduočiau skaityti neutralų A.Čechovą. Beje, turėjusį ir ukrainietiško kraujo. Lygiai taip pat juk neišmetėme visos vokiečių literatūros ir kompozitorių. Bet atsirinkti reikėtų atidžiai.

Domo Rimeikos nuotr.

Kritinis taškas

– Neseniai savo „Facebook“ paskyroje rašėte: „Prieš karą aš irgi buvau poetas. Gana ilgai. Paskui man pasidarė vis sunkiau ir sunkiau juo būti. Aš nebegaliu rašyti. Nes tai beprasmiška, tai nieko negelbsti.“ Ar iš tiesų žodžiai išseko ir jais nebetikite? Kaip peržengiate tokius emocinius akivarus?

– Žodžiai neišseko galutinai, tikiuosi. Jau anksčiau užsiminiau apie tą liūdną suvokimą, bet atrodo, kad iš esmės žmonių švietimas, bandymas juos sukultūrinti veikia tik labai mažoje jų teritorijoje, dauguma lieka už borto ir jų niekaip nepaveiksi. Net genialiausi eilėraščiai, spektakliai, romanai, simfonijos žmonių nepakeičia. Liūdna, bet reikia tai pripažinti. Menas keičia, bet visai ne tuos, kuriuos reikėtų keisti.

Ir taip, keistas laikas, užrašyti žodį, sakinį karo pradžioje buvo tiesiog fiziškai nemalonu. Rašai ir jauti, kad darai ne tai, ką reikia. Jauti, kad turi daryti kažką kita, o ne parašyti dar vieną eilėraštį ir juo paveikti skaitytojų emocijas. Žmonės ir be tavo eilėraščio puikiai žino, kokie baisūs dalykai vyksta.

Reikia bandyti kažkokiomis kitomis formomis dorotis su tuo karu, galutinai pamiršti savo ego. Tai, aišku, reikia daryti visą gyvenimą, bet dabar – kritinis taškas. Dabar reikia daryti tai, kas reikalingiausia.

– Kažką praktiško? Rinkote paramą Ukrainos kariams.

– Kad ir tai. Situacija labai simptomiška, Kyjivo nacionalinio teatro meno vadovas rašo kitos šalies teatro meno vadovui: „Mano aktoriai kovoja teritorinės gynybos batalione. Kvailas klausimas, bet gal tu gali gauti neperšaunamų liemenių ir šalmų?“ Pagalvojau ir atsakiau, kad gal ir galiu. Pinigus pavyko surinkti labai greitai, gal per parą. Mums dabar kalbantis šarvuotos liemenės jau Kyjive, šalmai dar užstrigę Vokietijoje.

Apskritai pagalbos Ukrainai poreikis didžiulis. Nuo išorinių baterijų iki kastuvų. Nesu tas, kas gali suorganizuoti didelę struktūrą ir masinę paramą. Bet mažą, pasirodo, galiu suorganizuoti, ir gana greitai.

Vaizdžiai kalbant, esu būrio vadas, o ne armijos generolas. Reikia dirbti toje pozicijoje, kur esu.