Žaneta SKERSYTĖ. Baleto artistė D.Verovka – apie vaidybą ir sielos rezervą

Baleto artistė D.Verovka – apie vaidybą ir sielos rezervą

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) baleto artistė Daria Verovka kartu su kolegomis džiaugiasi aukščiausiu uostamiesčio teatro menininkų įvertinimu: KVMT baleto trupė šiemet tituluota geriausia metų teatro meno kūrybine komanda Klaipėdoje ir apdovanota miesto „Padėkos kauke“ už vienaveiksmių šokio spektaklių diptiką – „Stabat Mater“ ir „Šventasis pavasaris“ (2021). Spektaklyje „Šventasis pavasaris“ D.Verovka atlieka pagrindinės solistės vaidmenį. Trejus metus teatre dirbanti ukrainietė į Klaipėdą atvyko vos baigusi Serge’o Lifario choreografijos koledžą Kyjive. Savo veiklą uostamiestyje ji vadina sau mestu iššūkiu. Darbščiai merginai puikiai sekasi, o jos kūrybiniame bagaže kaupiasi vis įspūdingesni pagrindiniai vaidmenys geriausiuose teatro šokio spektakliuose. Ukrainą alinantis karas merginai trukdo svajoti, tad šiuo metu jos vienintelis siekis, kad jos šalis būtų laisva, o jai nereikėtų nerimauti dėl šalyje likusių artimųjų.

Žaneta SKERSYTĖ

Sunku džiaugtis

– Baleto trupei gavus „Padėkos kaukės“ apdovanojimą, šiuo sunkiu metu gal bent trumpam pajutote laimės žybsnį?

– Esu labai dėkinga ir laiminga, kad būtent KVMT baleto trupė buvo pastebėta ir įvertinta. Man, kaip šios trupės narei, tai didžiulė garbė. Dėkoju visiems šį apdovanojimą skyrusiems. Kuriant vienaveiksmius baleto spektaklius elinge, buvo atliktas didžiulis darbas, sutelktos maksimalios ne tik baleto artistų, bet ir visų teatro darbuotojų pajėgos.

Žinoma, man sunku džiaugtis žinant, kas šiuo metu vyksta mano gimtojoje Ukrainoje. Dabar dažnai pasitaiko, kad nudžiungu, o paskui save kaltinu už tokias emocijas. Gal kažkas sakys, kad nedera savęs kaltinti... Bet taip dabar jaučiasi kone kiekvienas Ukrainoje nesantis ukrainietis, mano kolegos baleto trupėje. Mes būsime laimingi tik tada, kai Ukraina laimės šį beprasmį karą ir įsivyraus taika. Iki tol net matydami besišypsančius ukrainiečius žinokite, kad tai tik viršelis. Mūsų sielos verkia...

– Palaikome... Jūsų atliktas pagrindinis vaidmuo šokio spektaklyje „Šventasis pavasaris“ turbūt buvo sudėtingas ne tik gilia jausmine gama, bet ir reikalavo atsargumo, mat teko šokti vandeniu užlietoje scenoje?

– Mėgstu šokti spektaklyje „Šventasis pavasaris“, ypač man patikėtą solistės partiją. ►

Asmeninio archyvo nuotr.

D.Verovka šokio spektaklyje „Šventasis pavasaris“.

Marina – šokio spektaklyje „Graikas Zorba“. ◄ Esu labai dėkinga choreografo Edwardo Clugo asistentui Gajui Žmavcui, kuris pirmasis mane pastebėjo ir leido tapti viena iš solisčių, ruošusių pagrindinę partiją šiame šokio spektaklyje. Dirbdamas su visomis kandidatėmis, jis ilgai nesakė, nekomentavo, kaip šį šokį šokdavo solistės, statant spektaklį kitose šalyse. G.Žmavcas mums suteikė visišką laisvę ir galimybę E.Clugo sukurtoje choreografijoje atrasti save, pateikti savo viziją. Tai buvo nepaprasta! Pamenu, kaip mes visos paeiliui šokome solo: keturios baleto artistės – keturi skirtingi to paties šokio, tos pačios choreografijos perteikimai. Argi tai ne gyvenimo magija? Žiūrovus kviečiu kaskart ateiti ir vis naujai pamatyti šokio spektaklį „Šventasis pavasaris“.

Šokio spektaklyje „Karmen“. Margarita – šokio spektaklyje „Faustas“. Asmeninio albumo nuotr.

Martyno Aleksos nuotr.

Mums, artistams, patinka sudėtingos sceninės užduotys. Juk, išeidamas iš savo komforto zonos, augi kaip profesionalas. Tad šokti šiame spektaklyje man buvo labai naudinga. Niekas nesakė, kaip turiu jaustis vienoje ar kitoje scenoje, kas ir kaip vyko siužete. Choreografija tarsi pati nešė žinutę, o su kiekviena repeticija pati atrasdavau naujų potėpių: žvilgsnis, kūno padėtis, kvėpavimas – visa tai nuolat pildė mano herojės portretą.

Šokti vandens užpiltoje scenoje, kai slidu? Ar bijojau? Visa baleto trupė pradžioje to labai bijojo, bet išmoko, kaip tinkamai elgtis. Lyg maži vaikai džiaugėmės pirmomis repeticijomis vandenyje. Būdamas scenoje tiesiog negalvoji apie pavojus. Tiesiog gyveni ir kaip tikrame gyvenime tikiesi paties geriausio, maksimaliai stengdamasis padaryti viską, kas nuo tavęs priklauso.

Nori apkabinti artimuosius

– Šokio spektaklyje „Šventasis pavasaris“ sublizgėjo jūsų išskirtinumas – ilga nuosavų plaukų kasa. Retai kas tokią turi. Ar sudėtinga ją prižiūrėti? O jei kuris nors choreografas pareikalautų dėl vaidmens nusikirpti trumpai?

– Kai buvau maža, mane ir kirpdavo labai trumpai (juokiasi). Buvau panaši į mažą berniuką. Kai pradėjau lankyti pirmąją klasę, tėvų prašiau, kad nebekirptų – noriu ilgų plaukų. Ilgai jų nekirpau, plaukai buvo pasiekę kelius, tad tai, ką matote dabar, nėra maksimumas. ►

Didžiausia Darios svajonė – Ukrainos laisvė. Asmeninio albumo nuotr.

Šokėja D.Verovka didžiuojasi savo ilgais plaukais ir kitokios šukuosenos neįsivaizduoja.

VIzItInė KOrtelė

Daria Verovka gimė 1999 m. spalio 8 d. Kyjive. 2019 m. Kyjivo savivaldybės S.lifario šokio akademijoje (dar vadinamoje S.lifario choreografijos kolegija) baigė mokslus liaudies choreografijos skyriuje (vadovas Vadimas Sabadašas), įgydama pedagogės ir ansamblio artistės diplomą su pagyrimu. ten pat 2021 m. įgijo bakalauro diplomą su pagyrimu. 2019 m. jai kaip choreografijos srities meno kūrėjai buvo skirta Ukrainos prezidento stipendija. Studijų metais pradėjo bendradarbiauti su Ukrainos nacionalinės operos baleto trupe ir Kyjivo savivaldybės akademiniu vaikų ir jaunimo operos ir baleto teatru. Šoko Ukrainos nacionalinėje operoje Kristiano leverio 2018 m. pastatytame šokio spektaklyje „Under the tide“. nuo 2019 m. vasaros dirba KVMt, šoka šio teatro šokio spektakliuose. tarp svarbesnių jos sukurtų vaidmenų: Marina (M.theodorakio balete „Graikas zorba“), Baronienė ir liucė („Altorių šešėly“), eglės sesuo ir dukra Drebulė (e.Balsio balete „eglė žalčių karalienė“), Margarita („Faustes“), Solistė (I.Stravinskio balete „Šventasis pavasaris“) ir kt. ◄ Būdama aštuntokė plaukus ėmiau trumpinti iki juosmens. Nieko sudėtingo juos prižiūrėti, net nepastebiu. Gal dėl to, kad kone visą sąmoningą gyvenimą vaikštau su kasa.

Jei koks nors choreografas paprašytų dėl vaidmens nusikirpti plaukus, paklausčiau, kodėl negaliu užsidėti peruko (juokiasi). Jei tas klausimas iškiltų labai aštriai, virstų ultimatumu – negausiu vaidmens, jei nenusikirpsiu plaukų, – tada gal sutikčiau jų atsisakyti. Kaip baleto artistė aš mėgstu iššūkius, kai tik galiu, išeinu iš savo komforto zonos. Juk jei aš nesutiksiu nusikirpti plaukų, tai padarys kita artistė.

– Šiuo metu jūsų mintys turbūt ne tik Klaipėdoje, bet ir Ukrainoje?

– Kiekviena nauja diena dabar prasideda nuo pasikeitusios rutinos: nepakylu iš lovos, kol nepasilabinu su tėvais ir seserimi, neperskaitau jų žinučių telefone. Ir mano diena baigiasi panašiu ritualu – vieni kitiems trumposiomis žinutėmis palinkime „ramios nakties“. Pastaroji frazė man šiuo metu reiškia žymiai daugiau. Socialiniuose tinkluose su Ukrainoje likusiais šeimos nariais esame susikūrę pokalbių svetainę, kurioje nuolat susirašinėjame, kartojame, kad vienas kitą mylime ir laukiame susitikimo.

Mano vyresnė sesuo Anna, mama Tamara ir tėvas Aleksandras – Kyjive, močiutė išvyko pas seserį į Vinicą, nes ten ramiau. Mama neišvyksta iš Kyjivo, nes palaiko mano tėtį, sesuo – dėl savo vyro. Dauguma mamos giminaičių liko Odesoje. Situacija sudėtinga. Man net sunku kalbėtis telefonu su artimaisiais, nes visada apsiašaroju vien dėl to, kad jie – ten, o aš – čia. Jais visais didžiuojuosi. Jie stengiasi išlikti pozityvūs, padėti savanoriams, kariškiams ir... šypsotis. Aš taip norėčiau apkabinti savo artimuosius... Man labai dėl jų baisu, kaip ir dėl visos Ukrainos. Ta neteisybė mane drasko iš vidaus, bet aš tikiu, kad Ukraina nugalės. Tai tik laiko klausimas.

Nesmagu tarsi atsiskaitinėti, ką aš darau dėl savo šalies Ukrainos. Esu tikra, kad kiekvienas ukrainietis, kad ir būdamas toli, daro viską, kas įmanoma, ką pajėgia: nuo tikros ir teisingos informacijos platinimo socialiniuose tinkluose iki pinigų aukojimo Ukrainos gynėjams ar ukrainiečiams pabėgėliams. Ar aš tai darau? Žinoma. Ar to pakanka? Nežinau. Jausmas, kad gal darau per mažai, manęs neapleidžia kiekvieną dieną.

Treji metai Klaipėdoje

– Kaip kūrybinis kelias jus atvedė į Klaipėdą?

– KVMT dirbu jau trejus metus. Kaip greitai ir nepastebimai prabėgo laikas. Net nesitiki, kad tiek visko galėjo nutikti per tokį trumpą laiką.

Į Klaipėdą atvykau svajodama tobulėti kaip šiuolaikinės choreografijos atlikėja, nes S.Lifario choreografijos koledže Kyjive baigiau mokslus Liaudies choreografijos skyriuje ir priėmiau tokį iššūkį. Darbas KVMT man nuo pat pradžių buvo iššūkis sau. Džiaugiuosi, kad nusprendžiau rizikuoti, ir man pavyko.

KVMT baleto trupėje mane supa nuostabūs žmonės. Gaila, kad kasmet kažkas išvažiuoja, nes aš greitai prisirišu prie žmonių. Bet toks gyvenimas.

Mano manymu, teatro vadovams iki naujojo pastato atidarymo pavyks suformuoti puikų spektaklių repertuarą. Kokie choreografai čia stato spektaklius ir kokie dar planuoja atvažiuoti! Čia dirbančiais choreografais gali pasigirti ne kiekvienas Europos teatras, o studijuodama S.Lifario choreografijos koledže apie bendradarbiavimą su jais galėjau tik pasvajoti. Žinoma, kaip ir kiti šokėjai, kažką labiau mėgstu šokti, kažką – mažiau. Ir tai normalu.

– Neseniai tapote šokio spektaklio „Faustas“ pagrindine heroje Margarita. Nepaprasta patirtis?

– Kiekvienas baleto artistas turi savo sceninį tipažą. Vienam lengviau atskleisti dramatiškus herojų išgyvenimus, kitam – komiškus. Retai kuriam kūrėjui vienodai gerai sekasi įkūnyti abu tipažus. Aš stengiuosi gerai įkūnyti abu ir tai darysiu visą savo baleto artistės karjerą.

Įsigilinti į personažą – mėgstamiausia mano darbo dalis. Choreografas Robertas Bondara šokio spektaklyje „Faustas“ puikiai atskleidė visus veikėjus, ypač Margaritą. Choreografija, mizanscenos – viskas gerai apgalvota iki menkiausių detalių. Mėgstu tą smulkmeniškumą. Spektaklio metu įvyksta visa Margaritos asmenybės metamorfozė, kurią labai įdomu perteikti publikai. Juk spektaklio pradžioje Margarita – nekalta mergaitė, o finale – išprotėjusi mergina, nužudžiusi savo kūdikį. Žinoma, nežinau, ką reiškia toks baisus poelgis, kurio pasekmes

D.Verovka studentavimo metais.

D.Verovka kartu su bendramoksliais. Dalis jų taip pat dirba Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Asmeninio albumo nuotr.

tenka išgyventi herojei, bet man ir nereikia to žinoti. Aš, kaip baleto artistė, savo viduje turiu rasti stiprybės, interpretuoti ir stengtis patikėti, kad tai tikrai įvyko. Galiausiai tuo įtikinti žiūrovus.

– Dramatiška ir jūsų vaizduojamos Marinos iš šokio spektaklio „Graikas Zorba“ istorija.

– Marina – pirmasis man KVMT patikėtas pagrindinis vaidmuo. Pamenu, labai jaudinausi. Juk „Graikas Zorba“ – ne šiuolaikinis baletas. Šokdama šiame spektaklyje, turėjau įdėmiai sekti, ar taisyklingai atlieku klasikinio baleto judesius, o tai man – pati sunkiausia užduotis (juokiasi). Jei netikite, paklauskite baleto trupės meno vadovės Jelenos Lebedevos. Ji man labai padėjo paruošti šią partiją, kaip, beje, ir Margaritą iš „Fausto“. ►

Baleto artistės Darios šokio karjera prasidėjo dar vaikystėje – nuo choreografijos kolektyvo vaikams „Šokių pasaulis“.

D.Verovka šoko spektaklyje „Paryžiaus liepsna“. Asmeninio albumo nuotr. ◄ – O kaip sekasi šokti Liucę spektaklyje

„Altorių šešėly“?

– Liucė – sudėtingas personažas, kaip ir anksčiau minėtos, nelaimingai mylėjusios spektaklių herojės. Liucė, kaip ir Margarita, spektaklyje išgyvena merginos virsmą moterimi. Tai emociškai labai sudėtinga šokio partija. Finale visada verkiu, o po spektaklio tarsi jaučiu tuštumą arba tai, kad atidaviau viską, ką turėjau. Jei žiūrovai mano, kad atlikėjams lengva persikūnyti ir vėl grįžti į save, noriu paprieštarauti. Atlikėjai už išgyvenimus scenoje moka iš savo jausmų, sielos rezervų.

Tobulėjimui ribų nėra

– Kaip naujokai įsilieja į teatro repertuarą?

– Žiūrėdami vaizdo įrašus, mokomės vaidmens „teksto“ arba judesių. Tada su mumis dirba repetitorius. Tokiu būdu „šlifuojami“ jau išmokti judesiai. Tobulėjimas niekada nesibaigia: net kai vaidmuo gerai žinomas, po spektaklio dažnai pergalvoji, ar viskas pavyko gerai. Dažnai peržiūriu vaizdo medžiagą: domiuosi, kaip šoko kitos artistų sudėtys, kaip šokau aš, ieškau, kur galėčiau kažką pakeisti, kad būtų dar geriau, kur turėčiau kitaip reaguoti, kad dar labiau įsiliečiau į spektaklio siužetinę liniją ne tik šokiu, bet ir veido mimika.

– Kokia jūs sesuo šokio spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“?

– Šokti Eglės sesę man labai patinka. Lengva, nerūpestinga mergina. Labai šviesus vaidmuo.

– Save išreikšti šokiu sudėtinga?

– Šokis – universali kūno kalba, kuri suprantama visiems Žemės gyventojams, nepriklausomai nuo jų tautybės. Save išreikšti šokiu sunku, tačiau tai, ką mes darome, užgniaužia kvapą ne tik publikai, bet ir patiems šokėjams. Jei baleto artistas gali perteikti personažo charakterį vien choreografija, be aktorinės technikos – tai brangakmenis. Baleto artisto profesija sudėtinga, nes čia nėra lengvų dalykų (juokiasi), bet mes ją labai mėgstame.

– Nuo ko viskas prasidėjo?

– Buvau maža, energija trykštanti mergaitė. Tokia guvi, kad visi aplinkui „ant ausų stovėdavo“ (juokiasi). Mano tėvai nusprendė mano energiją nukreipti į šokius ir nuvedė mane į kolektyvą „Šokių pasaulis“, veikusį mano bendrojo lavinimo mokykloje. Esu nepaprastai laiminga, kad į jį pakliuvau. Iki šiol draugauju su savo grupės mergaitėmis, myliu kiekvieną iš mūsų septynetuko. Čia sutiktos pedagogės Tatjana Kapacina ir Olga Zacepina ne tik mokė mus šokti, bet ir įdiegė grožio supratimą, mokė kantrybės ir kitų puikių dalykų, kurie formavo mane kaip asmenybę.

Baigusi aštuonias bendrojo lavinimo klases, rinkausi, kur mokytis toliau, – teatro mokykloje ar S.Lifario choreografijos koledže. Per stojamuosius mane pamatė S.Lifario choreografijos koledžo Liaudies choreografijos katedros vadovas Aleksandras Nesterovas ir pakvietė studijuoti jo vadovaujamoje katedroje. Pasitarusi su tėvais, sutikau, kad taip bus geriausia, nes pamaniau, kad šis pasirinkimas man atneš sėkmę.

Profesijos ypatumai

– Kas sudėtingiausia profesionalaus šokėjo kelyje?

– Rinkdamasis šią profesiją, turi suprasti, kad turi šį tą dėl jos paaukoti – savo sveikatą, laisvalaikį, asmeninį gyvenimą. Nesakau, kad šokėjai gyvena atsiskyrę, lyg vienuoliai kalnuose. Bet tenka susitaikyti, kad, jei tądien tau spektaklis, negali švęsti nei mamos, nei geriausio draugo gimtadienio, tenka praleisti šeimos šventes. Arba po vakarykštės repeticijos rytą skauda visą kūną, tačiau vėl ruošiesi į kitą repeticiją ir šoki užgniauždama skausmą. Gali pasitaikyti, kad tave kviečia į romantišką pasimatymą su pasivaikščiojimu po naktinį miestą, tačiau tu negali eiti, nes rytą suplanuota generalinė repeticija su orkestru. Tad eini namo miegoti, o draugai šauniai leidžia savaitgalį ir nesupranta, kad tau laisvadienis pirmadieniais (juokiasi). Supranti, kad negali nesitreniruoti ilgiau nei tas vienintelis pirmadienis, antraip negalėsi būti geros formos. O tai reiškia, kad tu repetuoji, šoki, treniruojiesi ir savaitgaliais. Žinoma, negali priaugti svorio, nes choreografija – pirmiausia

D.Verovkos tėvai – Tamara ir Aleksandras ir sesuo Anna. Asmeninio albumo nuotr.

estetika, grožis. Jei sustambėsi, neatrodysi estetiškai, o svarbiausia – gali traumuoti savo šokio partnerį. To negali sau leisti. Taigi lieka tik disciplina. Ir aš pati bijau patirti traumą, galinčią sukliudyti šokti, įgyvendinti savo svajones, atskleisti savo potencialą.

Nesutinku su dažnai girdima fraze, kad šokėjoms karjerą gadina vaikai. Mano manymu, susilaukti vaiko – planuotas dviejų žmonių sprendimas. Jei pora nusprendė, kad nori vaikų, vadinasi jiems tai svarbu.

Jausmas, kad gal darau per mažai, manęs neapleidžia kiekvieną dieną.

Baleto pasaulyje gausu pavyzdžių, kai balerinos susilaukia vieno, dviejų ar net trijų vaikų, o paskui greitai susigrąžina reikiamą fizinę formą ir išlieka ne tik garsiausių pasaulio scenų prima balerinomis, bet ir tampa nuostabiomis mamomis savo vaikams.

– Balerinos gražios ne tik išore, bet ir vidumi. Kuo domitės laisvalaikiu?

– Smagu girdėti, kad balerinos vertinamos ne tik už gražią išorę. Pokalbiuose dažnai išgirstu: „Oi, šokiai – tai ne profesija.“ Nejaugi? Ar žmonės žino, kad, studijuodami koledže, mes ne tik šokame, bet ir mokomės prancūzų kalbos, nes šios kalbos pagrindu sukurta visa klasikinio šokio terminija, taip pat baleto, teatro, muzikos, kostiumo istorijos, studijuojame muziką ir jos istoriją, kultūrologiją, scenografiją, pedagogiką, etnografiją ir kitus sudėtingus dalykus – taigi ne tik tai, kas susiję su judesių tobulinimu.

Gal žmonėms atrodo, kad lengva tiksliai įsiminti dvi valandas trunkančio baleto šokio žingsnelius ir juos atlikti idealiai, muzikaliai, išraiškingai? Gaila, kad žmonių įsivaizdavimas, jog šokėjai – tik gražūs neišmanėliai, pagrįstas retais, bet tikrais pavyzdžiais (juokiasi). Taip būna, bet labai retai.

Mes, baleto artistai, žiūrovams atiduodame viską, ką turime, ir už tai mokame brangiai. Šokėjas – tarsi indas, kurį reikia nuolat papildyti, kad būtų kuo dalytis. Knygos, filmai, baletai – iš to mes semiamės įkvėpimo ir pildomės naujų kūrybinių idėjų.

– Kokių turite svajonių, planų?

– Buvo planų. Buvo daug svajonių... Tai buvo iki Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, iki karo. Dabar aš noriu tik vieno: kad karas baigtųsi Ukrainos pergale ir kaip galima greičiau.