Jūratė SUČYLAITĖ. Gelmių šviesa. Iš spaudai ruošiamos esė knygos

Gelmių šviesa

Iš spaudai ruošiamos esė knygos

Jūratė SUČYLAITĖ

Ėjimas palei jūrą

Mane traukia jūra. Važiuoju prie jos susitikti su savimi pačia, išgirsti, kas rūpi mano sielai. Kartais jūra labai šniokščia, ūžia, bet niekada ji netrukdo klausytis vidinių virpesių. Atvirkščiai, ji juos stiprina, leidžia jiems suskambėti garsais.

Didžiulė jūros platybė nestabdo žvilgsnio. Ką reiškia prieš jos didybę mano nuovargis ir irzlumas po daugybės nuotolinio darbo valandų? Įminu į smėlį pėdą po pėdos – esu. Visu kūnu jaučiu – esu. Danguje atsimerkia tai viena, tai kita akis. Nežinau, kas jomis žiūri ir be žodžių klausia, kaip gyvenu. Nežinau, ko tas žvilgsnis prašo, tik pajuntu, kad viduje kažkas keičiasi, laisvėja, šyla. Pamirštu varginančius sapnus, kuriuose matau prieš save kompiuterio ekraną, o jis pranešinėja, ką po ko daryti. Kompiuteriu daug dirbau ir anksčiau, bet anksčiau jis man buvo tik rašomoji mašinėlė, priemonė, leidžianti lankytis virtualiosiose bibliotekose, užsisakyti mokslinius straipsnius. Nuovargis atsirado po videokonferencijų, po žiūrėjimo į daugybę veidų. Kartais ir pati pasijusdavau lyg išlindusi iš kompiuterio dėžės. Esu iš tos kartos, kuri augo be išmaniųjų telefonų, kuri žaidė namus ir teatrą. Ne viskas lengva.

Pajūryje šiemet sutinku kaip niekada daug žmonių, net lyjant šaltam lietui ir temstant. Jie daug fotografuoja. Vieni intuityviai, kiti sąmoningai jaučia, kad reikia sustoti, stabdyti akimirką, susigrąžinti teisę būti individualiu ir unikaliu žmogumi, ne tik tuo, kuris įsuktas į konkurencinio gyvenimo ritmą kyla karjeros laiptais, o nusialinęs viską praranda.

Mane traukia ėjimas palei jūrą tolyn ir tolyn, žali miško iškyšuliai. Laisvė eiti ir stebėtis. O jei tu gali eiti, jei gali stebėtis, tu esi gyvas, kuriantis, savarankiškas žmogus, tu – ne auka. Einu krantu, į mane kaip žuvų būrys atplaukia įvairios mintys – ne visos lengvos, kartais jos nutviekstos ateities nuojautų, kartais praeities atodūsių. Susipažįstu su jomis ir leidžiu joms plaukti tolyn.

Romo Klimavičiaus iliustracija.

Svarbiausia, kad vis aiškiau jaučiu, kuo pasirūpinti. Man tai svarbu. Vis dažniau girdžiu kartojimus: „Gyventi čia ir dabar.“ Gyvenu šią akimirką, bet praeitis gyvena mano kūne, į jį viskas įrašyta ir todėl galiu kalbėti apie savo patirtį, vidines užtvaras ir proveržius. Kodėl aš turėčiau išsižadėti nueito kelio – slogaus rūko, slėpimosi tarp moliusko geldelių? Niekur nedingo šviesa, kuri prasiveržė pro ūkanas, malšinant savo ir ne savo skausmus.

Kai krantą užkloja sniegas ir žmonės pajūriu eina pramintu, vingiuotu taku, nusidriekianti procesija man primena Čiurlionio paveikslus. Mirtingųjų ir save suvokiančiųjų kelias. Pažinimo troškulys ir neaprėpiamumas. Gimsti, mokaisi, mėgini išlikti, o iš tiesų esi tik taškelis nesibaigiančioje laidotuvių procesijoje, graudžios ir beprasmės dramos, kurias prisišaukiame mėgindami valdyti tai, kas mums nepavaldu. Yra riba gyvenimo ir išėjimo, smėlio ir vandens.

Tamsią dieną jūra tamsi, bet kelia į viršų baltąsias putas – taip šviečia viltis, padrąsinimai būti. Iš gelmės visa tai: sielos ir jūros, iš vieno mus jungiančio dvasios šaltinio. „Nebekalbėkim daugiau / nei vieno žodžio – / žodžių gana“, – taip rašė Henrikas Nagys, kviesdamas nutilti ir įsiklausyti į vyturėlio dainą. Šiandien, žiūrėdama, kaip bangų fontanai kyla nuo molo, noriu nutilti ir pasakyti: „Žodžių gana.“

Išgirsti žodžiai gali būti įdomūs ir prasmingi, bet jie yra nebylūs prieš tą jausmą, kuris apima, kai saulė debesis praplėšia ir dūžta į krantą banga. Vienovės su gamta pojūtis visada yra dovana, šviesos spindulys, galintis sušildyti arba nušviesti kelią iš sutemų į aušrą.

Mano siela apkabina jūrą ir krantą. Jūra apkabina mane. Mes esame viena. Gyva, pulsuojanti meilė.

Mano vieškeliai

Mano kojų vieškeliai, man skauda –Jūs prie mano kojų pririšti.

Marcelijus Martinaitis

Šiandien studentėms paaiškinau, kas yra vieškelis. Šio žodžio iki šiol jų gyvenime nebuvo. Yra ne tik plačios autostrados, bet ir neasfaltuoti, duobėti, dulkėti kaimų keliai. Kelias turi ne vieną vardą, bet visada jis yra po dangumi, po širdį plėšiančiu išskrendančių gervių klyksmu arba laiminančiais grįžtančių gandrų sparnais, po einančiųjų pėdomis, išpuoštų, turistus vežiojančių karietų arba automobilių ratais.

Eiti – tai vienintelis būdas nesuakmenėti po ką tik pasibaigusios žudančios audros.

Einantys neakmenėja, jie eina į paslapties kvėpavimą, išsipildymą.

Einu. Prie šulinio kalbasi moterys, kibire teliuskuoja ką tik pasemtas vanduo. Saulė jau pakilusi, o nuo žolės dar nenurinkta rasa. Mano žodyje eiti visada rytas, visada gaivi vėsa, visada atvertos durys į taką, vedantį šulinio link. Net tada, kai einu per sutemas, gilios nakties metu, mano žodyje eiti šviesu. Kai tariu žodį eiti, upė atitaria: gyventi, sušlama beržas: gyventi. Kai pavargusi kaip mantrą kartoju: gyventi, gyventi, gyventi, prie mano lango prieina kelias, žvilgteli į mane. Negaliu jam į akis pažiūrėti, jos jau toli, toli. Neišskiriama žodžių brolystė: eiti – gyventi, gyventi – eiti.

Prie mano kojų pririšti vieškeliai, taip skaudžiai pririšti, kad net įaugę į odą. Jei juos nukirpčiau, nukirpčiau ir žodžius eiti, gyventi.

Man skauda, manimi kvėpuoja kaltieji be kaltės, į mane žiūri tie, kurie norėjo ir turėjo gyventi, į mane žiūri dabar žūstančiųjų akys. Nenoriu, kad mane paliktų skausmas ir užvaldytų užmarštis. Kas iš gyvenimo, kuriame prarandi savąjį aš?

Vieškelis atitraukia nuo žaidimo prasmių formomis, nuo dialogų apie prasmę, kurią gražbyliavimas nutrina kaip ne vietoje parašytą žodį.

Saulės kaitra bėgioja kūnu kaip karštas lygintuvas. Pro šalį važiuodamas automobilis įsuka pilką dulkių debesį. Dulkėse pamatau veidus, daug veidų, pilkų ir tylinčių. Jie dar ne kartą ateis, žiūrės į akis, o paskui išeis į knygų lentynas, į namus skaitytų knygų puslapiuose. Mane valdo ilgesys teisingesnio, šviesesnio gyvenimo, slegia pečius įsipareigojimai ne pagal jėgas, dulkės. Tolyn, dar tolyn. Ten sodyba, vanduo, ten į delnus įkris nunokęs kriaušės vaisius.

Nuo kaitros išsausėjo burna, gerklė. Kandu sultingąją kriaušę – toks paprastas, gaivinantis ir trokštamas gyvenimo skonis. Iš čia matyti vieškelis, bet iki jo šiek tiek tolėliau. Važiuoja mašinėlė, jos pakeltos dulkės net stipriam vėjui pučiant mūsų nepasiekia. Oras, ryto rasos nuplautas, prisodrintas žolynų ir medžių kvapų – gerk, žmogau, gyvenimą, nokink savąjį žiedą ar vaisių. Geriu, o akys sminga į tolį. Ilgesys, o su juo kartu bunda nerimas. Į mane žiūri tie, kurie norėjo ir turėjo gyventi, į mane žiūri dabar žūstančiųjų akys. Noriu atsiliepti. Mano žodis dar giliai, giliai. Nerimas. Augimo, telkimosi į savo žodį nerimas.

Prausiuosi šaltiniuotu upelio vandeniu. Nuo veido nuplaunu ne tik dulkes, bet ir pelenus. Juose tūno mano lipimo karjeros laiptais valandos. Apmaudu prisiminti dieną naktį lipimą aukštyn priešais tematant tik nugaras, tejaučiant tik pastangas neatsilikti nuo kitų, tik baimę, kad su vienadienių rūpesčių našta vieną valandą krisiu žemyn, taip ir neturėjusi laiko sau pačiai. Sudeginau savo apmaudą, liko pelenai. Tik pelenai, kurie prausiantis nuplaukia tolyn.

Vanduo atvėsina akis. Dabar jau niekas man nebetrukdo žiūrėti į šalia esančiųjų veidus, padėti rankas ant stalo po obels ir kriaušės šakomis, atsisėsti ant ilgo suolo, ant kurio sėdi šios sodybos šeimininkai. Klausausi mūsų žodžių ir stebiu, kaip jie išsivaikščioja. Vieni žodžiai išeina kapų aplankyti, kiti vieškeliu iškeliauja į neužmatomą tolybę, dar kiti raiko juodą, kvepiančią duoną. Žodžiai, kad ir kur jie eitų, visada grįžta namo, su oru įsrūva į juos ištarusio žmogaus krūtinę ir gula ant širdies sapnuoti geresnių laikų.

Mano kojų vieškeliai, kur jūs vedate mane? Mano mieste vienodėja žodžiai ir veidai. Kompiuteris, tinklų tinklai. Kalnai ir lygumos, radioaktyvūs poligonai, blizgus paviršius. Akimirkų nuotraukėlės iš ekrano į ekraną keliauja, žemės šventumo atmintis ištrinta.

Mums įgimtas noras gyventi kaip galima lengviau, tad stengiamės sudėtingus reiškinius supaprastinti, susitaikyti su tuo, ko negalime pakeisti. Ne visada lengvai susitaikome, gal dėl to dalis žmonių tiesiog paniškai bijo tylos. Tyloje pradeda krutėti nuslopintos mintys, bunda užgniaužti jausmai. Kai juos išgyvename, labai palengvėja, o gyvenimas tampa aiškesnis. Ne kartą vienas ar kitas pacientas sakė, kad turi brolį ar seserį, gali kartu išgerti arbatos. „Bet apie ką mes kalbamės? Apie visokius niekus. Mes neturime apie ką kalbėtis“, – neabejojo jaunuolis. ►

◄ Tie jo žodžiai man reiškia patvirtinimą, kad žmonės ilgisi gilesnių pokalbio temų. Bet ne iš karto jas atrandame, nes daug ką savyje esame nuslopinę ir neturime laiko sau arba trūksta drąsos išgirsti tai, kas yra mūsų viduje. Dirbantys žmonės poezijos terapijos valandos laukia kaip egzistencinio stabtelėjimo, o nedirbantys mūsų stabtelėjimą vadina atsipalaidavimu. Jokie vidiniai stebuklai yra neįmanomi, kol meluoji pats sau, kol apsimeti, kad viskas stovi vietoje, kad nėra mirties. Tik atradus laiko tėkmę galima pajusti neskubėjimo dovanojamą gyvenimo pilnatvę. Poezijos terapeutas turi sakyti tiesą, bet taip, kad žmogus neprarastų tolesnio gyvenimo vilties, noro gyventi. Egzistencijos tiesą daug subtiliau pasakome poezijos kalba, nei buitiškai bendraudami.

Manajame terapijai skirtų eilėraščių aplankale yra Marcelijaus Martinaičio „Amžinas tiltas“. „Ėjome tiltu...“ „Einame tiltu...“ „Eisite tiltu...“ „O ant tilto stovėsiu jau aš – ir mėtysiu duoną žuvims“, – taip lengvai, nuotaikingai apie gyvenimo laikinumą. Skaitydami galime švelniai atsidusti, liūdnokai šyptelėti, nesunku šiuos eilėraščio žmogaus išgyvenimus pripažinti savais, atrasti srūvantį laiką.

Atradę laiko tėkmę, atrandame ir dabar turimą gyvenimą, įsižiūrime į akimirką. Kai žmogus savo gyvenimą vadina nesėkmingu, o save nesugebančiu gyventi, kai jis nevertina jokių savo darbų ir pomėgių, žiūrėjimas į akimirką kelia nerimą, tiksliau, žmogus žiūri į akimirką, bet jos nemato – kaltė temdo regėjimo lauką, o akimirkos laikinumo suvokimas stiprina gyvenimo beprasmybės jausmą. Tokia būsena vadinama depresija. Terapijoje ne menas svarbiausia, o užsisklendusiojo atsivėrimas, jo pokalbis su kitu žmogumi.

Pradedu kalbėti apie tai, kad nuo depresijos kenčiantys žmonės dažnai kelia per daug didelius reikalavimus sau ir jaučiasi kalti dėl visko. Ne viskas priklausė ar priklauso nuo mūsų, bet žmogus turi teisę jaustis kaltu, aš negaliu neigti šalia manęs sėdinčių žmonių jausmų. Patvirtinu leidimą jaustis kaltam, skaitydama Marcelijaus Martinaičio žodžius: „Ką aš padariau, / kad taip sutrumpėjo dienos? / Tai per mane / migla apsitraukė saulė.“

Dabar jau kviečiu susirinkusius rašyti, pabaigti sakinį. „Aš jaučiausi kaltas, nes...“ Parašę sakinius, juos paskaitę, pakalbėję apie užrašytas mintis, prisipažinę, kaip jaučiamės dabar, mėginame eiti iš vidinio ankšto pasaulio į išorinį, juos suvienyti. Kai pamatome upę, ji tampa mūsų vidaus dalimi. Kai pamatome pušis, jos įžengia į mus. Marcelijaus Martinaičio eilėraščio, kurio posmelį perskaičiau, lyrinis subjektas mato šiltą lietų, saulėgrąžas ir geležinkelius, kurių pakraščiu eina žmonės. Mes pasižiūrime pro savo langą. Mokomės matyti. Užrašome, ką pamatėme.

Susitikimas eina į pabaigą. Apibendrinu pokalbius, perskaitau visą Marcelijaus Martinaičio eilėraštį, paakcentuodama, kad svarbu ne save kaltinti, o matyti vaizdus, ir ne tik tada, kai saulė šviečia, bet ir kai rudeniški lietūs lyja, spaudžia prie žemės. Viską baigiu poetine improvizacija, pavartoju bent po vieną kiekvieno grupės dalyvio žodį. Improvizacijoje susitinka grupės dalyvių žodžiai ir mano būsena, kurią sukėlė reagavimas į susirinkusiųjų mintis, balsus, jausmus, ir perskaityto poeto teksto nuotrupos – liudiju akimirkos pilnatvę ir ryškinu žiūrėjimo kryptį. Žvelgiu į šviesą, augimo, tvirtėjimo galią.

Depresija sergančiųjų grupėje mūsų tikslas – vaduotis iš nesveiko kaltės jausmo, o mąstydama apie mūsų kultūrą, matau didžiulį nusivylimą žmogiškosiomis galiomis ir nenorą imtis atsakomybės už tai, kas

Romo Klimavičiaus iliustracija.

vyksta šalia mūsų. Visa tai dažnai slepiasi po didesne ar mažesne ironija. Mes jau pavargę nuo verkšlenimų. Apsimetame, kad neskauda.

Prieš mane Marcelijaus Martinaičio knyga „Saulės grąža“. 1971 m. kovo 25 dieną poetas mano mamai ir man parašė autografą: „Nastutei – Jūratei, nuo barzdoto dėdės, kuris parašė šią knygutę.“ Daug laiko praėjo nuo tos dienos, kai, žiūrėdama į Marcelijų, jame mačiau ne tik eiles skaitantį poetą, bet ir barzdotą dėdę. Vėliau ne kartą susitikome poezijos vakaruose, juose kiekvienas skaitėme savo tekstus, bet kiekvieną kartą pamatydama Marcelijų prisimindavau Panevėžį, miesto literatų sambūrius ir autografą: „...nuo barzdoto dėdės...“ Šiandien, prisimindama poetą, jo eilėraščius, savo darbą poezijos terapijos grupėse, mintyse kalbuosi su Marcelijumi, lyg rašyčiau jam laišką.

Marcelijau, viename iš „Saulės grąžoje“ publikuotų eilėraščių Tu klausi, kaip reikės numirti „parašytam, išpjaustytam šaukštuos“, kaip reikės su mumis gyventi, išdegintam skrynioje, išdrožtame lazdoje. Marcelijau, parašyti šaukštuose nemiršta, jie lieka su mumis, vis patraukia akis ir įkvepia mąstyti laikinumo amžinumo tema. Nežinau, kiek ilgai tęsis tas lietuviškos dvasios nemarumas, gal amžinai. O gal vieną dieną parašyti, išdrožti šaukštuose mirs, gal vieną dieną neliks žmonių, ieškančių dvasinės savasties. Mes robotėjame, svetimėjame, bet Tu rašei, kad poezija kalba ir tiems, kurie iš jos tyčiojasi. Poezija mumyse budina jautrų žmogų.

Tu tebesi tarp mūsų, nes dar yra mūsų žemė, kalba, dar muziejuose išsaugojome tautines skrynias. Esi įkvėptas žemės vaizdų, dainų, sakmių, sugėręs ankstesnių kartų dvasinį palikimą ir savo tekstais padedi mums jį iš naujo atrasti. Severiutės, Kvailos Onulės raudos, Kukučio baladės – po šių tekstų sakmę ar dainą primenančiais žodžiais – žmogaus gyvenimo dramatizmas, trapumas, ribos, kurių negalima peržengti. Man visada svarbi išgyvenimų tiesa, natūralumas, gelmė, o ne vaidybos išmonė. Tu kalbiesi su gimtaisiais namais ir sakai jiems, kad važiuosim į Vilnių: „Laikas, mano namai, – / pasiimkite stogą ir langus, / į rietimą susukite taką – / paskutiniai man bus marškiniai.“

Laikas upėmis srūva į vieną pusę. Keičiasi amžiai, gyvenimo būdas, keičiasi ir mūsų kalba. Jaučiu Tavo norą, kad mes neliktume dvasinėje tuštumoje, pasiimtume iš ankstesnės kultūros tai, kas joje geriausia. Takas, einantis nuo namų, sujungiantis praeitį ir ateitį, dabarties žmogaus būtį ir amžinumą, yra tai, kas šildo Tave, ir tai, ko niekada neišduosi. Iš kaulų smėlio, iš smilgelės boružei pakilti, iš krosnies kūrenimo – Tavo kalbos marškiniai.

Tu jautiesi esąs pilnas žodžių, „juos atmintis varinėja greičiau negu kraują širdis“, Tavo eiliuojami žodžiai užsidega ir Tave ryškiai apšviečia. Gal tai ir yra poeto misija viską sugerti, įvardyti, išjausti, paversti šviesa. Ir aš į tave metu žodžius „kaip malkas į liepsnojantį laužą“ ir Tavo kūrybos šviesa mėginu apšviesti savo kasdienybę, rasti, kur ir kaip tautos dvasinis palikimas įkvepia mane kalbėti. Kas mes be žodžių prieš nerimą, baimę, grėsmes? Reikia žodžių kaip žibintų tamsoje, kai ja eina vienas žmogus ar tauta, reikia žodžių šviesos, kad ja apsišvietę pajustume, jog esame. Būsime. Kažkas mus atpažins peiliais išpjaustytus šaukštuose ir laukais nusklindančioje senoje dainoje.

Vakar ir visados su Tavimi.

Nendrių liepsnojimas

Liepsnojant nendrėms // ant marių vandens // skrenda / / sudegusios mintys – // paukščiai, // paženklinti aukso žiedais: // klykteli.

Daiva Molytė-Lukauskienė

Liepsnoja nendrės ant marių vandens. Išeinančios dienos ugnyje viskas atvira, lengvai paliečiama, pajuntama: akmenėlis ant smėlio, žole vaikštinėjantys kirai, į tolius žvelgiančios žmogaus akys, širdis. Jaučiuosi permatoma, kaip stiklinis žuvyčių akvariumas, išlankstoma ir perskaitoma, kaip smulkiai prirašytas iš voko išimtas laiškas. Ugnis apšviečia, apkabina, pasiima pamirštas, voratinkliais apraizgytas praeities nuoskaudas. Tai ne gaisro, ne laužo ugnis, tai saulėlydžio gaisų liepsnojimas. Tai atsinaujinimas atsisveikinant ir išeinant į naktį.

Tarp dienos ir nakties. Tarp tvirto rėmimosi į žemę valandos ir anapusybės atspindžio gaisuose liepsnoja senas mokyklinis sąsiuvinis su paraštėmis, prirašytomis žodžių: gyventi, gyventi, gyventi. Lapai su formulėmis, teoremomis, taisyklėmis vyniojasi, anglėja, o paraščių žodžiai iš ugnies išskrenda baltais sparnais ir įsimaišo į kirų būrį. Tik jie vieni verti būti su manimi, o visa kita – ledo gremžimas nuo stiklo nagais ir įrodinėjimas, kad ir šie namai gali matyti saulę, tebūna pelenais, sodrinančiais žemės syvus, ir vandeniu, kylančiu į medžių viršūnes.

Kry kry kry – sukrykia antis, sparnais suplasnoja, lyg kviestų kelionėn, o gal atpažino, kad kartą plaukiojome kartu ežere?

Užuojauta – tai atveriamas langas į šviesą, tai dalijimasis karčiąja pelynų arbata, kurią gyvenimas verčia išgerti, tai spektaklio, koncerto ar straipsnio rašymo valanda, iškeista į pasėdėjimą šalia, į bendrą kvėpavimo ritmą, įžiebiantį žibintus užgesusiuose sielos akligatviuose. Užuojauta be lygybės ženklo tarp vieno ir kito žmogaus virsta savo pačios priešybe – pažeminimu, atskirtimi.

Pažįstu savigailą, pažįstu būsenas, kai žmogus laidoja pats save, o kiti tik prašo nesijaudinti ir sako, kad myli, bet nieko negali pakeisti. Tapti atstumto, pažeminto, supurvinto žmogaus langu į šviesą ne kiekvienas įstengia, ne kiekvienam duotas ypatingas meilės, švytėjimo talentas.

Užuojauta negali būti virbalais, kuriais mezgamas gaubtas, uždengiantis kenčiantįjį nuo žeidžiančio, negailestingo pasaulio. Uždaruose pasaulėliuose anksčiau ar vėliau pradedama dusti ir žūvama.

Užuojauta – tai nėra persikūnijimas į gaublį ir vaizdavimasis, kad kenčiančiajam esi visas pasaulis, gyvenime yra daugiau užduočių.

Kry kry kry... Taip, antele, taip, nepamiršau nei tavęs, nei savo istorijos, tik nenoriu žarstyti pelenų, kad kitų akys neperštėtų, prižirusios sudegintų gyvenimų. Taip, antele, taip. Tu atsimeni mane mezgančią apsaugantį gaubtą nuo skersvėjų ir pažeminimų, atsimeni laiką, kai mano širdis plakė gaublyje, kai kambaryje mano užuojauta žėrėjo pasaulio spalvomis, o aš ilgėjausi tikrų kelionių ir neužmatomų erdvių.

Tu atsimeni mane išėjusią iš mano pačios sukurto, dusulio pritvinkusio pasaulėlio parnešti į jį juoko sklidinus kibirus ir žmones, besitraukiančius nuo manęs tolyn.

Tu atsimeni mane plaukiojančią šalia.

Saulė baigia leistis, bet dar tebegaisruoja.

Kartą sudegę eilėraščiai vėl plazda liepsnose. Su jais jau degiau, paklydusi tarp užuojautos ir savojo noro žodžio vandeniu pagirdyti pavargėlius, nuplauti jų akis ir sugrąžinti regėjimą, jau degiau tarp nuovargio ir nesugebėjimo jaustis neblogesne už kitus. ►

◄ Dega eilėraščiai, dega ir nesudega žarijų duobės atmintis. Laiko upė plukdo tolyn iš pelenų pakilusią antelę. Jau mano žodžiai kiti, jau seniai nusimečiau anties plunksnas, tik kodėl tie sudegę eilėraščiai vėl plaikstosi gaisuose?

Liepsnoja nendrės ant marių vandens. Virš galvos klykteli paukštis. Širdies kamputyje suvirpa ilgesys ir nuteka per širdį, įsilieja į akis. Didžiulė laimė būti neįsirėminusiai profesijos rėmuose, ne už uždarų kambario durų, būti čia, kur vakaras kaip pašto dėžutė laukia atskriejančios žinios.

Visą laiką ieškau rytdienos, kaip balto žiedlapio ar plunksnos įspaudo juoduose, bangų skalaujamuose titnago gabalėliuose, mažuose, įvairių formų ir spalvų akmenukuose, mėginu juose perskaityti, su kuo kelyje susitiksiu.

Kartais pilkame akmenuke įžvelgiu atletišką juokdarį, besisupantį ant balansinės lentos: plati šypsena, raudonas kalpokas ant galvos. Tokį žaislą turėjau vaikystėje. Man rodos, kad ir dabar tebegirdžiu jo erzinantį juoką. Kuo man sunkiau, tuo labiau jis įsisupa į kairę, į dešinę, aukštyn, žemyn – supasi be pabaigos ir juokiasi, juokiasi. Visada pajacą varau iš savo valandos, bet jis įpratęs neklausyti. Vaiposi, vaiposi savimi susižavėjęs. Galop ir aš pradedu juoktis.

Pajaco supimasis, kilimas į viršų, leidimasis žemyn tarp žodžių tikra – netikra, skauda – neskauda, tiesa – netiesa, jo kvatojimasis suteikia jėgų man, pastumtai ir pargriuvusiai, atsikelti, eiti iki pavasariniais „kačiukais“ apsisagsčiusio karklo, iki išplaukiančios geltonos lelijos ar nuo sniego linkstančių pušies šakų, eiti į sielą atnaujinantį ir nuskaidrinantį susitikimą, o po jo gyventi paprastą kasdienį gyvenimą.

Žaislinio pajaco juokas yra mano gyvenimo variklis, bet jei baramas vaikas juokiasi, kažkas yra ne taip. Galbūt jam skauda sužeistą sparną, tik jis stengiasi tiesą uždengti užuolaida, o ji vis plyšta ir plyšta. Netiesa, kad vaikai nenori skraidyti.

Dažniausiai iš pajūrio akmenukų į mane žvelgia veidai, o kartais – teatro kaukė. Gal tai ženklas, kad turiu kažką pasakyti išėjusi į sceną, gal įsakas pamiršti save ir stengtis kuo daugiau aprėpti akimis, gal viena ir kita?

Ateitis visada yra nežinomybė ir visada jos ieškome ten, kur debesis praskiria saulė, kur kreidos baltumo žiedas įsispaudęs į juodą titnagą, kur kunkuliuoja šimto šaltinių akys.

Vieni žmonės eina lėtai, ramiai ir oriai, o kitiems paukštis numeta plunksną kaip šauksmą eiti į tolimas, nepažinias erdves. Aš pakėliau plunksną, pajutau įpareigojimą perduoti protėvių žinią šių dienų kartai, būti paukšteliu, giedančiu ant Pasaulio Medžio šakos.

Ne taip jau lengva čiulbėti kasdienybėje, kurioje daugelį vaidmenų atliekame ne kūrybiškai, o mechaniškai, kurioje didžiąją laiko dalį esame robotai, atskirti nuo savo širdies ir saulėlydžio mariose degančių nendrių. Nėra nieko sunkesnio, kaip būti atskirtai nuo savęs pačios.

Virš galvos skrenda paukščiai, pažymėti aukso žiedais. Klykteli kiras – tai anapusybių žinutė, įsakas trupinti slogiąją tylą virš tamsos ir mirties.

Gęsta nendrynai, kyla mėnuo ir žiūri Vakarė: oi, ne laikas dabar suptis ant žinojimo svarstyklių: moku – nemoku, galiu – negaliu. Ne konkursų, ne apdovanojimų laikas. Reikia tik vieno: išbūti iki aušros. Paukščiai gyvenimą gieda nakty. Jų chore – mano ir tavo balsai.

Romo Klimavičiaus iliustracija.