Jūratė GRIGAITIENĖ. Apie nykstančią erelių ir žmonių rūšį

Apie nykstančią erelių

Prieš pat Tarptautinę teatro dieną, kovo 18-ąją, Klaipėdos dramos teatre pasirodė premjera – Domano Nowakowskio pjesė dviem skirtingų kartų aktoriams „Kai kurios erelių rūšys“, kurią režisavo ir vieną iš pagrindinių vaidmenų spektaklyje sukūrė aktorius Igoris Reklaitis. Jis kartu su kolega aktoriumi Jonu Baranausku žiūrovus pakvietė pasvarstyti apie masinės informacijos priemonių invaziją į šiuolaikinio žmogaus gyvenimą, apie manipuliavimą tikromis ir netikromis vertybėmis.

Jūratė GRIGAITIENĖ

Režisieriaus sėkmė

Visada su tam tikra nuostaba ir atsargumu žiūriu į spektaklius, kuriuos režisuoja aktoriai. Ypač jei režisierius dar ir vaidina savo paties režisuotame spektaklyje. Prisipažinsiu, kad ir į šį premjerinį spektaklį ėjau su tam tikru nerimu ir abejone – ar pavyks? Įsivaizduoju, kaip turėtų būti sunku vienu metu organiškai persikūnyti į vaidinamą personažą ir kartu visą laiką matyti sceną režisieriaus akimis tarsi iš šalies, iš žiūrovų salės.

Scenos iš D.Nowakowskio pjesės „Kai kurios erelių rūšys“, Klaipėdos dramos teatre pastatytos aktoriaus ir režisieriaus I.Reklaičio. J.Baranauskas – Kuku, I.Reklaitis – Pepe.

Tačiau žiūrint spektaklį „Kai kurios erelių rūšys“ skepsis pamažu tirpo, ir jam baigiantis jau galėjau lengviau atsikvėpusi reziumuoti, kad scenoje vaidinantis režisierius sugebėjo sėkmingai įvaldyti dramaturginę medžiagą, sudėti reikiamus akcentus ir sukurti įtaigų sceninį kūrinį.

Manyčiau, sėkmingo spektaklio „Kai kurios erelių rūšys“ režisūrinio darbo priežastys buvo kelios. Pirmiausia, tai aktuali ir įdomi, pirmą kartą Lietuvoje statoma šiuolaikinio lenkų kino scenaristo, dramaturgo ir režisieriaus D.Nowakowskio pjesė. Jos siužetas nuo pirmų akimirkų žiūrovus sudomina, įtraukia, ir kartu su spektaklio herojais norisi sekti įvykių eigą iki pabaigos. Kitas labai svarbus sėkmės garantas – paties

ančią erelių ir žmonių rūšį

s dramos teatre pastatytos aktoriaus ir režisieriaus I.Reklaičio. J.Baranauskas – Kuku, I.Reklaitis – Pepe. Domo Rimeikos nuotr.

režisieriaus asmeniniai motyvai, siekiant teatro kalba išsakyti jam labai svarbią tiesą, atvirai ir aiškiai deklaruoti savo pilietinę ir (ar) grynai žmogišką poziciją. Kažkodėl visą spektaklį neapleido nuojauta, kodėl būtent šią pjesę pasirinko statyti ir jos personažo Pepe lūpomis su žiūrovais diskutuoti režisierius ir aktorius I.Reklaitis.

Intriguoja aktualumu

Lenkų dramaturgas ir spektaklio „Kai kurios erelių rūšys“ kūrėjai kalba apie televizijos ir kitų medijų žalingą įtaką, apie jų agresyvią invaziją į šiuolaikinių vartotojų smegenis, kai pradedama manipuliuoti tikromis ir menamomis vertybėmis.

Jaunas lenkas atvyksta iš nedidelio provincijos miestelio į didmiestį, kad dalyvautų populiariame TV projekte ir tiesiog per vieną dieną išgarsėtų, taptų šou žvaigžde arba bent gerai žinomu veidu gimtojoje šalyje. Ar šis kaimyninės šalies siužetas neprimena šiandieninės Lietuvos realybės, kai neretai abejotinos meninės vertės TV projektuose, socialiniuose tinkluose ►

◄ visiškai žali jauni žmonės, gyvenime neperskaitę nė vienos knygos, neturintys gero išsilavinimo ir elementarių kultūros ar etiketo pagrindų, siekia išgarsėti lengviausiu būdu? Tokių televizijos ar socialinių tinklų „žvaigždžių“ ir „žvaigždūnų“, gyvenimo kokybės gerintojų-trenerių, išmintingų patarėjų-guru dabar nors vežimu vežk. Suprantama, kad jaunam žmogui toje pramogų pasaulio ar socialinių tinklų maišalynėje susiorientuoti, atskirti grūdus nuo pelų darosi vis sunkiau. Šiandien tampa beveik neįmanoma suvokti, kas tikra, o kas tik akis ir sąmonę temdantis simuliakras.

Štai tokioje televizijos ir socialinių medijų realybėje spektaklyje susitinka du skirtingų kartų, įsitikinimų ir vertybių žmonės. Spektaklis – aktorinis, be didelių režisūrinių įmantrybių, tačiau pasakojama istorija apie skirtingų kartų nesusikalbėjimą žiūrovus intriguoja nuo pirmų akimirkų.

Tai tarsi šiuolaikinio gyvenimo metafora, kai tarp naujausių technologijų ir įrenginių pradingsta pats žmogus, tradicijos, vertybės.

Kartų dialogas

Scenoje susitinka gyvenimo saulėlydį po ilgų kūrybos metų pasitinkantis buvęs įvairių TV šou projektų prodiuseris Pepe ir jaunas vaikinas iš provincijos Kuku, siekiantis savo jaunatviška energija ir įsivaizduojamu talentu užkariauti visą pasaulį be didesnių pastangų per vieną naktį. Jaunasis Kuku, kurio personažą sukūrė aktorius J.Baranauskas, griebiasi įvairių priemonių savo tikslui pasiekti: šantažo, melo, įtikinėjimų, kol pats patenka į gerokai už save vyresnio žmogaus sumaniai paspęstas pinkles. Kai Kuku savo noru guli lovoje bejėgiška poza, antrankiais surakintomis rankomis, jis pradeda suprasti gerokai daugiau, nei prieš susitikimą su žymiu, bet pavargusiu, priklausomybės nuo alkoholio liūne įklimpusiu Pepe.

Filosofuojantį intelektualų menininką Pepe sukūrė aktorius ir šio spektaklio režisierius I.Reklaitis. Šis vaidmuo atrodo tarsi jo alter ego. Keistomis aplinkybėmis susitikęs (po audringo vakarėlio rytą du vyrai atsibunda vienoje lovoje) ir ilgiau pabendravęs su išgarsėti siekiančiu jaunu vaikinu, Pepe keičiasi. Pamažu keičiasi ir jo vertybinės nuostatos. Jis tampa nebe toks kategoriškas jaunesnės generacijos žmonėms, atranda naujų gyvenimo spalvų ir skonių. Pradeda trokšti ne tik pragariškai sunkaus profesinio tobulėjimo, bet ir paprastų malonumų sau. Vienas su kitu atvirai konfliktavę ir konkuravę du vyrai spektaklio pabaigoje susitaiko. Tai liudija Pepe skambutis telefonu kolegai iš televizijos, kuris galbūt atvers populiarumo duris jaunajam Kuku.

Realybės pjūvis

Dažnai keliuose televizoriaus ekranuose spektaklio metu rodoma dokumentinio filmo ištrauka iš erelių gyvenimo – tarsi savotiškas nueinančios nuo gyvenimo arenos

kartos simbolis. Šiuo spektakliu kūrėjai bando žiūrovams pasakyti, kad nyksta ne tik didingų paukščių, bet ir amžinąsias vertybes puoselėjančių, pasaulinę kultūrą vertinančių, savo profesijai pasišventusių žmonių rūšis. Išskirtinė šio spektaklio scenografija. Talentingo dailininko Artūro Šimonio sukurtas scenovaizdis su keliais televizoriais, aibe išraizgytų laidų, įvairių formų LED apšvietimo lempų ir kita naujausių technologijų įranga tampa ne vien kambario ar studijos dekoracija. Tai tarsi šiuolaikinio gyvenimo metafora, kai tarp naujausių technologijų ir įrenginių pradingsta pats žmogus, tradicijos, vertybės.

Tiesa, pirmajame mano matytame premjeriniame spektaklyje dar buvo nemažai vaidybos netolygumų, tempo ritmo duobių, ištęstų ir ne iki galo ištobulintų scenų, tačiau visas tas problemėles atperka įdomus, beveik detektyvinis pjesės siužetas ir aktuali, labai reikšminga tema. Spektaklį paįvairino žaismingos komiškos situacijos. Tačiau rimties suteikė tylos minutė spektaklio pabaigoje, siekiant pagerbti žuvusius kare Ukrainos didvyrius ir neužsimiršti, kokioje realybėje šiandien gyvena pasaulis.