Evelina ZENKUTĖ. A. Bričkutė: kuriu vizualinius dienoraščius

A. Bričkutė: kuriu vizualinius dienoraščius

Tapytoja Agota Bričkutė savęs nelaiko tipine menininke. Ne tik todėl, kad baigė menotyros, o ne dailės studijas, bet ir dėl jai svetimo neretai tarp profesionalų pastebimo nihilistiško žvilgsnio į pasaulį. „Nebūdama akademinė dailininkė, galiu sau leisti pažeisti taisykles, eiti nepramintais keliais“, – apibendrino klaipėdietė, kurios paveikslai – pasąmonės siųstos žinutės – dažniausiai siurrealizmo kalba prabyla apie tai, kas svarbu kiekvienam, – pažinti ir pamilti save.

Evelina ZENKUTĖ

Remiasi asociacijomis

– Menu gyvenančiam žmogui gruodis – ramybės ir susikaupimo laikas ar didysis skubėjimo, užsakymų vykdymo metas?

– Nemažai mano aplinkos žmonių išties įnikę į kalėdinius darbus. Aš ne. Ruduo prabėgo ramiai, taip ramiai, kad pradėjau galvoti, kuo užsiimti, kur padalyvauti. Ėmiau teikti aplikacijas ir gavau porą „ne“. Tai kiek pakirto sparnus, juk anksčiau sulaukdavau tik teigiamų atsakymų. Vis dėlto pasikalbėjusi su mama susimąsčiau ir nurimau – Dievas siunčia išbandymus, kad patikrintų mūsų ryžtą. ►

Pirmoje gruodžio pusėje Rūtų galerijoje personalinę tapybos parodą pristačiusi A. Bričkutė pastebėjo, kad jos kūryboje atsiranda vis daugiau siužetinių linijų ir personažų.

kuriu vizualinius dienoraščius

A. Bričkutė pastebėjo, kad jos kūryboje atsiranda vis daugiau siužetinių linijų ir personažų. Agotos Bričkutės asmeninio archyvo nuotr.

A. Bričkutė. Jaunatis. 2022 m. Drobė, aliejus, 60 X 80 cm. Apkabinti save, kai skyli pusiau. 2021 m. Drobė, aliejus, 60 X 80 cm.

Prieglobstis. 2021 m. Drobė, aliejus, 60 X 80 cm. ◄ Netrukus buvau pakviesta dalyvauti vienoje meno mugėje. Ir, žinoma, ilgai gyvenau gruodžio 9-ąją Rūtų galerijoje, kurioje ir dirbu, pristatyta autorine paroda. Man tai ypatingas įvykis. Pirmą kartą mano kūryba eksponuojama profesionaliose erdvėse.

– Paroda 2022-ųjų pabaigoje turbūt simboliškai apibendrina jūsų pastarųjų kelerių metų kūrybinį kelią? Ką, žvelgdama į savo paveikslus, išskirtumėte?

– Ko gero, sergu profesine menotyrininkės liga – net tada, kai tapau, bandau pažiūrėti į save iš šono, lyginti, rasti panašumų su įvairiais dailės stiliais. Pastebiu, kad mano kūryboje atsiranda vis daugiau siužetinių linijų ir personažų, vizualinis mąstymas tampa artimas siurrealizmui. O jis dažnai remiasi automatizmo principu – piešdama išlaisvinu pasąmonės impulsų veikiamą ranką. Naudodamasi šiuo metodu, sukūriau nemažai darbų, kuriuose išsigrynino pasikartojantys komponentai ar įvaizdžiai: medžiai, kalnai, dangaus kūnai, net tokia

vizualinė detalė kaip plyšys. Visa tai – ne atsitiktinumas.

– Atsitiktinumu, matyt, niekas nepavadins ir parodos pavadinimo – „Laisvųjų asociacijų kalba“. Ar rankų čia nebus prikišęs laisvųjų asociacijų metodą psichoanalizėje taikęs Sigmundas Freudas?

– Taip, viskas susiję. Šis aspektas – autobiografiškas. Anksčiau esu susidūrusi su psichoanalize. Per susitikimus su specialiste tekdavo kalbėti tai, kas ant liežuvio galo. Pripažinsiu, nebuvo lengva, bet iš atsitiktinių žodžių pamažu susidėliodavo įdomus pasakojimas. Panašiai ir su kūryba. Tapydama įpratau pasaulį matyti asociacijomis. Galbūt ne visada gerai ieškoti ryšių, bet tai jau tapo savotiška obsesija. Beje, mokykloje norėjau studijuoti psichologiją, tik nesisekė matematika. Dabar psichologija – mano hobis.

Kurdama abstrahuoja realybę

– Stovėdama prieš drobę nežinote, į kokias erdves nuneš ir su kokiais personažais suves teptukas?

– Būna visaip. Kartais inspiruoja fotografijos, vizualiniai efektai. Pavyzdžiui, naujausią mano paveikslą įkvėpė per parodos atidarymą Kaune draugės padaryta nuotrauka, kurioje aš įamžinta išsiliejusi, o darbai už manęs – sufokusuoti. Vaizdas surezonavo su mintimi, jau tapusia savotišku credo: kūryba yra kova su išnykimu. Kiekvienas randame unikalų būdą, kaip įveikti mirtingumą. Vienam tai – karjera, kitam – savęs įprasminimas kūryboje, trečiam – vaikai. Taip nuotrauka tapo minėtos minties tąsa paveiksle: aš šmėsteliu kaip dvasia, o darbai lieka. Žinoma, pamatytų vaizdų neperteikiu tiesiogiai, juos transformuoju ir abstrahuoju. Gal toks mano būdas? Mėgstu dalykus supaprastinti ir apibendrinti.

– O sykiu per kūrybą išgryninti save?

– Taip, savo paveikslus galėčiau pavadinti vizualiniais dienoraščiais. Tiesa, nors mano darbai subjektyvūs, žmonės juose užčiuopia ir kolektyvinių niuansų. Kartais sulaukiu labai netikėtų įžvalgų, visai priešingų nei mano pačios mintys.

Prisijaukinti savyje moterį. 2022 m. Drobė, aliejus, 40 X 30 cm.

Spalvos – tik fasadas

– Jūsų kuriami vaizdiniai skyla į du akivaizdžius žanrus – portreto ir peizažo. Iš kur šis dualumas?

– Žmogus yra gamtos dalis. Net ir šiuo atveju viena susiję su kitu. Nors sąmoningai tokių krypčių nesirinkau. Nuo mažens lyg apsėsta visur, kur galėdavau, piešdavau veidus, autoportretus, šeimos narių šaržus. Matyt, kažko tuose veiduose ieškojau. Gal norėjau suprasti neišsakytas emocijas? Ši mįslė dar liko neatskleista, bet veidai ar jų motyvai kūryboje išliko. Gamta mano gyvenime taip pat užima svarbią vietą. ► VIZITINĖ KORTELĖ

Agota Bričkutė gimė 1993 m. Klaipėdoje. 2016 m. baigė menotyros bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete Kaune. 2017 m. pradėjo aktyviai tapyti. Paveiksluose vyrauja siurrealistinis stilius, galima pastebėti poparto, ekspresionizmo bruožų. Nuo 2018 m. dalyvavo 15-oje personalinių ir jungtinių parodų. Dirba kuratore uostamiesčio Rūtų galerijoje. Agotos kurtų darbų turi Lietuvos, Vokietijos, Nyderlandų, Šveicarijos, Norvegijos ir Čilės privatūs meno mėgėjai.

Nuojauta. 2022 m. Drobė, aliejus, 70 X 60 cm. Fatališkas arklys. 2022 m. Drobė, aliejus, 100 X 70 cm.

Free Your Mind. 2022 m. Drobė, aliejus, 50 X 50 cm. ◄ Būtent jos apsuptyje apima stiprūs transcendentiniai jausmai – abejonės, dėkingumas.

– Tik mūsų gamta gana ramių tonų. Jums ji žaižaruoja spalvomis?

– Kai kurie žmonės pasižymi hiperjautrumu. Realybę jie mato intensyviau, girdi jautriau. Ko gero, ir man būdingi šie bruožai. Tik neretai spalvos – fasadas. Ir aplinkiniai tai pastebi. Tapydama galerijoje esu sulaukusi komentarų, kad ryškus koloritas slepia sunkias emocijas. Vadinasi, apgaulingą rūbą galima nuvilkti ir įžvelgti asmeninius išgyvenimus, kuriuos, pasitelkdama ryškias spalvas, išoriškai neigiu. Juk vis dėlto kūryba dažnai ir susijusi su įvairiomis įkyriomis mintimis, nepasitikėjimu aplinka, savimi, meilės sau paieškomis.

Bando prisijaukinti kūną

– Jūsų paveiksluose nemažai moterų. Per jas apmąstote save?

– Dar nuo vaikystės išgyvenu vidinį konfliktą. Lyg jaučiu, kad turėčiau būti moteriškes-

nė, bet mano natūra tam prieštarauja. Pavyzdžiui, mėgstu šokti hiphopą, kurio judesiai toli gražu negrakštūs. Išties, mano paveiksluose visai nėra vyrų. Moterys man įdomesnės – tiek psichologiškai, tiek vizualiai. Dar įdomiau pabandyti atsakyti į klausimą, o kas, jei jos neatlieka visuomenės primestų funkcijų? Pasąmoningai tapau apkūnesnes, putlesnes. Turbūt taip noriu prisijaukinti kūną, kuris neva neatitinka standartų.

– Užsiminėte apie funkcijas. Viena jų – tik universali visiems – kurti ir palaikyti socialinius ryšius. Tapyba gana vienišas užsiėmimas. Ar laiką, praleistą prie drobės, tenka kompensuoti kaip nors ypatingai?

– Į kraštutinumus neinu. Kadangi tapau galerijoje, namuose, kuriuose, beje, molbertą irgi turiu, tuo nebeužsiimu. Savaitgaliais leidžiu laiką su draugais, mėgstu gamtą, ilgus pasivaikščiojimus, kartais nuvykstu į kitus miestus, kur įkvepiu kultūros. Didesnį socialumo poreikį jaučiau gyvendama Kaune. Bet tai natūralu, studijos, platesnis draugų ir pažįstamų ratas įtraukdavo į įvairias veiklas. Tiesa, reikia pripažinti, kad per parodų atidarymus gaunamą dėmesį, žinoma, neperžengiant proto ribų, mėgstu.

Eiti nepramintu keliu

– O kitokio pobūdžio dėmesys – kritika?

– Išgyvenu dėl jos. Tai viena priežasčių, kodėl, nors ir esu skatinama kai kurių menininkų, nestoju į, pavyzdžiui, Vilniaus dailės akademiją. Nujaučiu, kad studijos, žinant mano jautrumą kritikai, pakirptų sparnus. Ko gero, bandydama apsisaugoti, patausoti save, ir lieku neprofesionale. Be kita ko, esu girdėjusi, kad kai kurie po dailės mokslų nustoja tapyti.

– O kas norėtų pamesti save.

– Bijau, kad tam tikru požiūriu studijos mane sugadintų. Noriu atrasti nepramintus kelius ir pažiūrėti, kur jie nuves. Žinau, esama žmonių, kurie, nebaigę aukštojo mokslo, vėliau už unikalų braižą ir nuopelnus tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariais. Nors, reikia pripažinti, diplomo neturėjimas kartais trukdo visavertiškai įsilieti į dailininkų bendruomenę.

– Kokių minčių tai sukelia?

– Mūsų šalyje labai išsikerojęs akademinis menas. Nesakau, kad tai vien neigiamas dalykas. Vis dėlto norėtųsi daugiau atvirumo, daugiau alternatyvių vietų, kur galėtų susiburti ir savamoksliai. Kai pabendrauju su užsienyje gyvenusiais menininkais, suprantu, kad kitur labiau rūpi ne tavo išsilavinimas, o sukurti darbai, nuoseklumas, aktyvus dalyvavimas parodose. Savo kelią ir minu, vadovaudamasi tokia formule. Noriu eiti prieš nusistovėjusią sistemą. Žinoma, ir tapydama, ir būdama menotyrininkė ar dirbdama Rūtų galerijoje, atstovauju dviem pusėms, neretai apima savotiškas susiskaldymo jausmas, tačiau, kad ir kaip būtų, žiūrėdama į kitų žmonių sukurtus darbus, pirmiausia vertinu juos, o ne diplomą.

Gamta mus stebi. 2022 m. Drobė, aliejus, 70 X 50 cm. Medžio draugystė su amebomis. 2022 m. Drobė, akrilas, aliejus, 40 X 30 cm.