Nida TIMINSKAITĖ. Eilėraščiai

◄ „Tai... tai... netinkamas tavo elgesys, tu nuolat man kenki ir nori blogo... Nori, kad man nesisektų ir kad man skaudėtų...“ „Aš?! – jis taip išpūtė akis, kad viena galaktika jam vos neišlėkė iš veizolo ir nepradėjo tvertis virtuvėje. – Ta prasme aš nieko nesuprantu. Aš visą laiką tau padedu... Jei ne aš, tau jau seniai būtų chana, akmeniu perskelta galva arba būtum kardu perkirsta pusiau. Ir dar su tavo charakteriu. Tu nori visiems priešintis, kelti balsą, įrodinėti tiesas, kalbėti apie jausmus, lyg jie būtų svarbūs. O pasitikėjimas savimi ir gera laikysena tau yra mirtinai pavojingi. Tėvai tavęs tokios būtų neištvėrę. Aš tave tiesiog išsaugojau, kad tu būtum sveika... Va, sėdi čia sveika, šneki... Tai čia tik mano dėka. Turėtum man ne priekaištauti, o dėkoti. Aš taip tave gyniau...“

Demono akyse sužvilgo ašaros. Jos ritosi ant stalo kaip pupos, ir visi sėdėję prie stalo atsidūrė iki kelių vandenyje... „Jomajo, nustok žliumbti, kiek galima“, – ir padavė demonui vietoj nosinės seną paklodę...

Tačiau demonas raudoti nesustojo, ir vanduo pradėjo pavojingai kilti... Teko atidaryti langus, kad vanduo turėtų kur nutekėti. „Jomajo, prašau, nesielvartauk. Na, nustok verkti, nes aš irgi tuoj apsižliumbsiu.“

Tigrui pradėjo riedėti ašaros.

Vienintelis vyras toje kompanijoje buvo Ciong’Ui. „Mes suprantame, Jomajo, kad tu norėjai gero, tačiau, supranti, tavo elgesys dabar... kenkia. Misisipei nebegresia pavojus. Supranti... Ji gali daryti, ką nori... Ji... laisvas žmogus. Gali savimi pasitikėti, fotografuotis su kuo nori, daryti visokius darbus... Jomajo, jai gali sektis. Pavojaus nebėra. O jei bus, mes jį galime sąmoningai suvokti.“ „Ta prasme... Man nebesaugoti Misisipės? Tai neįmanoma! Ar jūs norite, kad manęs nebūūūūtų šiame pasaulyje?“ – gailiai sudejavo Jomajo. „Ne, šito jokiu būdu nesakau. Reikia saugoti. Tik, kaip čia pasakius, reikia pakeisti tavo pareiginę instrukciją.“ „Aaaa... Ta prasme?“ „Supranti, tu turi vykdyti kitas funkcijas ir, na, žinoma, saugoti Misisipę.“ „Ta prasme.“

Čia įsiterpė Tigras, kuris jau jautė menkės kepenėlių pašteto kvapą. „Na, turi perimti logistiką, aprūpinimą, grandis tarp vidinio ir išorinio pasaulio silpna“, – užsidėjęs akinius iš didžiosios diagnostinės knygos pacitavo Tigras. „Gerai yra, kai jai sekasi, kai ji jaučiasi sveika, energinga, pasitikinti savimi...“ „Tai ne priešingai yra gerai?“ „Ne, ne, ne! Pasaulis, Jomajo, pasikeitė...“ „Paprastai pasaulis niekada nesikeičia, taip sakoma didžiųjų dievų.“ „Na, dėl to žmonės taip retai susitinka su demonais.“ „Ar... aš... labai... baisus?“ – nedrąsiai paklausė Jomajo. „Labai, – atsakė Misisipė. – Siaubingai baisus.“ „Na, aš visai nenoriu toks būti ir čia jūsų gąsdinti.“ „Na, jau tik nereikia... Tik jau nesakyk, kad esi demonas geros širdies“, – tyliai replikavo Misisipė, žiūrėdama į Ciong’Ui. „Ėėė, prašyčiau, komanda, pagarbos, – sududeno demonas. – Jei komanda, tai komanda. Jei šeima, tai šeima.“ „Jomajo, – pasakė Ciong’Ui, – reikia pasirašyti naują pareiginę instrukciją ir pažadėti, kad daugiau taip siaubingai, kai Misisipė pakels galvą, nebesielgsi... Kad neužduosi jai daugiau širdies.“

Ciong’Ui prieš Jomajo patiesė popieriaus ritinėlį, ir tada demonas iš savo letenėlės išspaudė lašelį gyvsidabrio, kuris buvo žvaigždžių plazma. „Na, aš nežinau, ar man taip greitai pavyks pasikeisti, bet aš labai noriu, kad Misisipei būtų gerai, labai gerai... Misisipe, aš myliu tave“, – pasakė Jomajo, ištiesdamas galūnes į šonus.

Misisipė puolė į demono glėbį, tačiau tą mirksnį demonas išnyko ir Misisipė atsitrenkė į sieną. Valandėlę jos akys blūdinėjo aplinkui nieko nereiškiančiu žvilgsniu. „Misisipe, – išgirdo tylų Ciong’Ui balsą prie ausies. – Laikas treniruotis. Reikia ruoštis.“ „Kas?“ – silpnu balsu paklausė Misisipė, jausdama, kad pasaulis sukasi aplink ją. „Treniruosimės. Mūsų laukia kelionė į kalnus.“

Nida TIMINSKAITĖ

*** vėjas – laiškanešys neša klevo lapus į marias ant kiekvieno jų – laiškas marių žuvims, gulbėms ir kirams tingiai siūbuojantiems ant marių bangų

laiškai parašyti grūdelio dydžio Brailio raštu todėl antys negali jų perskaityti –jų akys perdėm stiklinės ir didelės didesnės už gulbių nešančių žinią –(gerąją naujieną Afrikos čiabuviams ar Ventės rago ornitologams) –šiuo metu triūsiantiems be atvangos nes prasidėjo tikros paukščių sužieduotuvės

...jau rašiau apie rausvus debesis genamus vėjo vakaro debesis sklandančių žuvėdrų fone dreifuojančių iš šio gyvenimo į kitokią būtį būtį, kylančią iš pasipriešinimo jėgos iš anksto nuspręstai lemčiai iš kūno luošumo iš sielos nuogumo abejojant visais gyvenimo postulatais išrašytais aukštybėse ir genamais marių vėjo

liūdnos paryškintos vėtrungės gaudo vėją pasakoja jam užmirštą Latonijos emigrantų kuršių istoriją su žvejų kaimais pavergtais iš atminties ištrintais miestais seniai pamiršusiais savo tikruosius vardus

užpustytus slenkančio smėlio ir istorijos kataklizmų

žiūrėti į jūrą žiūrėti į horizontą jūra amžina kaip laikas jos ošimas – beribis laukimas laukinių bangų ilgesys smėlio kosmose ir vėjo dainoj bangų šokis nepailstantis ritmas visatos harmonija kai pasaulis yra toks netobulas tik jūra yra tobula tabula rasa smėlio, vėjo audros rašmenims begalinėje laiko sunkaus kaip akmuo tėkmėje lengvo kaip plunksnos vėjy plazdenime laukiant iš anapus paguodžiančio gelbstinčio saugančio ilgai ištylėto žodžio

Kišenėje – jūros akmuo kad geriau grimzčiau į dugną akmuo fosilija jūros vėžiagyvio amuletas šaukiantis grįžti tenai iš kur atėjau ir kur kelią atgal gyvenimo skersvėjuos seniai pamiršau

voras rezga savo intrigą prie menininkų namų žibinto įsipainiosi jo tinkle –niekada iš čia neišeisi į šiuos vartus pasibeldus pasitiks senatve apėjęs luotas su užveistu lapų ir žuvų mailium tartum choronas jis nuneš užmigusį žveją dausų keliu

ši istorija parašyta gintarų knygose saugoma amuletų šulinyje

tolėliau –per atmintį besisunkiantis įskilusios vyšnios kraujas turįs galimybę kada nors pavirsti raudonu gintaru

Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.

Visai nefunkcionalaus pastato kopose pritaikymas

mąstymo kube didžiulė erdvė mintims mąstymo kvadrate lentos pro plyšį leidžia savo mintis – žuveles –medžio grybus besidžiaugiančius rudenio saule kur jūros ošimas –pati gražiausia foninė muzika pasiklydusiai bitei

pamario erškėty pasiklydęs seniai prabėgusių Joninių vainikas į marias neišplaukęs pakeitęs spalvą ir virtęs marių spalvos sidabru kaip tas sidabrinis mėnulio vainikas keistai įstrigęs tarp dviejų vėją grojančių pušų

vakaro gaisų uždegtas saulės laikrodis laikrodis be rodyklių rodantis akimirksnio laikinumą trunkantį tarp dviejų gilių atodūsių

švininės marios vienišų rožių ir medžio rūbo skaudus raudonumas Nidos raudonio krūmokšniai verkia kruvinom ašarom besiilgėdami prabėgusios vasaros šėlsmo kur du broliai vis dar vaišina kava išpina rudeniu degančio vijoklio kasas kad paslėptų vienišą pavargusį angelą...

Minijos bangų monotonija krantas – nendrių šluotražis vieniši, pasiklydę medžiai –pasiklystum kaip vienišas briedis plauktum į kitą krantą kol neštų srovė nerasdamas kelio nendrių aukštų atvašynuose plauktumei tarp lelijų tartum baltasis marių laivas kol pailstum kol sustojus širdis vėl imtų mušti šišionykščiais tamtamais. 2022 spalis

Arvydo Stačioko nuotr.