Alma RIEBŽDAITĖ. Dieta. Šeima

Alma RIEBŽDAITĖ

Dieta

„Tai, ką tu jautei, buvo ne tavo tėvo, o demono jėga. Tavo tėvas buvo ne stiprus, o silpnas. Kartais taip atsitinka. Jis nesusitvarkė su savo demonu. Jūs visi jautėte demono jėgą, ne tėvo. Tėvas būtų jus iš visų jėgų saugojęs nuo demono jėgos, o tavo demonas ardo tave.“ „Ciong’Ui, iš kur tu atsiradai?“ „Aš atsiradau tą mirksnį, kai tavo galvoje gimė teisinga mintis ir tu supratai. Anksčiau niekaip nebūčiau galėjęs atsirasti. Tavo gyvenime dar niekas neatsirado kitaip. Tiesiog įvyksta spragtelėjimas, arba tau kažkas netyčia tą žinią perdavė. Ne, ta mintis tau sukosi galvoje senokai, bet tu nedrįsai jos išreikšti, nes ji prieštaravo viskam, ką tu girdėjai aplink. Išdrįsai supratusi, kad greičiausiai esi iš kitos planetos, tačiau dar tiksliau – iš kitos Visatos. Galutinai suvokusi, kad esi iš kitos Visatos, jau galėjai ryžtis kitai smulkmenai. Kūnas toks pat, bet sąmonė kitos struktūros ir tu už tai, tiksliau, mes visi galime tik padėkoti tavo tėvams, kuriems tu niekada nerūpėjai, todėl ir tapai kitų jėgų įkaite ir nuosavybe, kovos lauku. Į tave instaliuota ne ši, o kita Visata. Ir tai buvo klaida, kurios dievai nebegalėjo ištaisyti. Kita Visata instaliavosi tavyje. Tu buvai užslaptintas projektas, kai netikėtai tiesa išlindo į paviršių tau berašant. Tiesiog nunirai per giliai ir susisiekei su savimi. Įvyko klaida.“ „Per vėlu, Ciong’Ui.“ „Niekada nebūna per vėlu. Matai, tu viską spėji. Virusas turėjo sunaikinti šioje Žemėje atsiradusią kitą Visatą. Sunaikinti be ženklo. Tai ir turėjo būti pagrindinis demono darbas, bet lemiamą akimirką yla išlindo iš maišo. Supranti, nė vienas žodis negimsta šiaip sau. Žmogus negali pasakyti nieko, kas nebūtų jo pasaulyje, kas nebūtų jo pasaulis. Kalba apibrėžia mūsų pasaulio ribas. Ir kai tu kažką pasakai, įvardiji, tai pradeda būti. Tai, apie ką tu gali kalbėti, jau yra. Tokia yra kalbos paslaptis. Tokios yra pasaulio ribos, kurios juda sykiu su kalba. Tai, kas yra už kalbos ribų, to nėra. Kalbėk man apie tai, ko nėra. Negali! Pasakyk man, ko nėra. Nėra Mėnulio? Nėra Saulės? Nėra Žemės? Nėra Nieko? Nėra Dievo? Visas tavo pasaulis prasideda ir baigiasi su kalba. Inkšti dar nereiškia kalbėti ir tverti pasaulius. Inkštimas ir yra inkštimas, galbūt iš jo atsirado eilėraštis apie skausmą, bet, kol tu inkšti, eilėraščio nėra. Pasaulis veriasi su kalba ir kalboje. Įsivaizduokime pasaulį, kuris skendi tyloje ir jame nėra kalbos. Realiai tokio pasaulio sąmonė nelabai įsivaizduoja, nes ji ir toliau įsivaizduoja medį ir jo krentančius lapus, lietų, nes ji įsivaizduoja, kad kažką suvokia. Supranti, nėra lietaus ir nėra medžių, nėra krintančių lapų. Nieko nėra! Gal tai ir yra šunų ir kačiukų rojus. Koks keistas dalykas kalbos! Yra tie patys reiškiniai, tik vadinami kitu žodžiu. Logiška būtų, jei kiekviena tauta su kalba turėtų ir savitą arba visiškai kitokią pasaulio jauseną ir tautos, net ir mokėdamos viena kitos kalbas, tų patirčių perduoti beveik negalėtų. Dabar viskas tas pats, tačiau kiti žodžiai. Tai magija, stebuklas. Ir yra sienos tarp valstybių, ir viename krašte viena kalba prasideda, o ties kitos šalies siena jau baigiasi. Tai kažkas neįmanomo! Žmogaus sąmonė ir pasaulis prasideda su žodžiu!“

Misisipė nustebusi žiūrėjo į Ciong’Ui. Jis atrodė stebėtinai užsidegęs. Ji įsivaizdavo jį šaltą ir bejausmį, tačiau jis degė. Oranžinis rūbas tebuvo tos ugnies ženklas. „Kaip gali taip būti, kad viskas priešingai, nei mus mokė ir mums kalbėjo. Mes visi laisvę supratome kaip malonumą, kaip galimybę mėgautis, kaip be saiko imti... Kažkas kalbėjo apie atsakomybę pasaulyje, kuriame visi gyvena vieną kartą. Kodėl mums niekas nepasakė, kad laisvė ir net džiaugsmas... kitame krante, priešingame mąstymo poliuje?“ „Niekas nežino, galbūt tai demono darbas, ir mes visi paimti į jo nelaisvę. Aš nežinau, kas tai yra, tačiau panašu, kad jis laimėjo. Ir tu jokiu būdu negali patikėti savimi, nes esi jam pavojinga! Tu pernelyg gerai pažįsti demoną ir jo jėgą. Tu užaugai su ta griaunančia ir naikinančia jėga, kuri niekada nemylėjo, ir tapai už tą jėgą stipresnė. Tu nepalūžai, Misisipe. Tu daugybę kartų klydai, buvai neteisi, parklupai, bet niekada nepasidavei. Tavo tikėjimas savimi leistų tau laisvai reikšti savo mintis. Tu negalėjai patikėti savimi. Demonas turėjo visiškai ir iki galo suardyti tave. Iki to mirksnio, kol tu patikėsi savimi, tačiau, dievai, tu patikėjai savimi mirksnį prieš tavo suardymą!“ „Ciong’Ui, suprantu, tu užsidegęs ir tiesiog fantazuoji. Turi neįtikėtinai didelę fantaziją. Mes suprantame, kad visa tai negali vykti ir būti apie mano gyvenimą. To jau per daug! Negana tavo beprotiškų praktikų, tu dar nori išvesti mane iš proto! Ciong’Ui, taip negalima! Palik mane ramybėje...“ „Ne, aš tiesiog bandau išsaugoti tavo gyvybę. Manau, kad tai įmanoma. Ir net jei pralaimėsiu, aš nepasiduosiu nė vieną akimirką. Aš pralaimiu, bet, žinai, man tai nieko nereiškia. Tai ir yra kario valia. Jūs visi jau seniai pasidavėt... Ir tu, Misisipe!“ „Atleisk, Ciong’Ui, nesuprantu, kas čia vyksta. Ir iš viso, apie ką šis pokalbis. Išeik, Ciong’Ui, dabar pat. Tavo elgesys ir kalbos visai nevienuoliškos. Akivaizdu, kad pritrūkai šaltakraujiškumo. Tau reikėtų pasimokyti emocijų valdymo. Atsirado vienuolis, kung fu meistras!“ „Gerai, mes dar pažiūrėsime, kas ko mokys! Tu manei, kad jei aš jau vienuolis, tai ne žmogus. Ir visas tavo silpnumas yra baisiai žmogiškas, tavo ištižimas yra baisi žmogiškumo viršūnė ir apokalipsė. Bėkime žiūrėti Olego filmukų ir jokiu būdu nesimokyti čia čia čia žingsnių. Tokia tavo filosofija. Nieko nedaryti! Ir jau, gink Dieve, nebūti savimi. Tu absoliuti bailė. Tau puikiai sekasi. Demono kerai tęsiasi!“

Ciong’Ui išėjo iš kambario, ramiai uždarydamas duris. Tylus durų trenksmas nuvilnijo jos siela it jūra, pūstelėjus švelniam marių vėjui.

Misisipė dar ilgai sėdėjo sutemusiame kambaryje, sustingdyta amžino klausimo: „Kas tai ir iš kur visa tai?!“ Ji nekuria savo minčių. Tai – realybė! Šitas išprotėjęs vienuolis... Brrr. Ne, gal vis dėlto tai sapnas. Ji rytoj pabus. Ją ištiks tyla ir realybė, kurioje ji gyveno iki šiol. Tik ji ir jos nuostabus, kupinas paslapčių pasaulis, kuriame ji nesijaus kitokia, jausis rami ir tvirta.

Atsidarė durys ir kyštelėjo vienuolio galva.

Alma Riebždaitė. Tarp realybės ir fantazijos.

„Išties dabar likai tik tu. Nebėra jokių kovų, matavimosi su kitais, nieko. Likai savo kosmose viena. Į nieką gali nebekreipti dėmesio. Dieve, kokia nemaloni žinia. Žinai, visa, kas vyko iki šiol, buvo niekai. Dabar esi tu ir tavo ištižimas. Tu negali atsisakyti šokolado plytos. Įsivaizduoji?! Gali visiems garsiai prisipažinti: esu ištižėlė su manyje instaliuota ne šia, o kita visata. Na, ir kas, kad kita visata, auklėjimas tas pats, tiksliau, jokio.“

Ir garsiai užtrenkė duris. „Kosmonautas humoristas, – piktai murmėjo Misisipė. – Aš esu didingos industrinės civilizacijos palikuonė! Moku dirbti kompiuteriu ir kalbėti mobiliuoju telefonu. Taip, saugiam seksui mes naudojame prezervatyvus, turime daug degtukų ir... ir knygų, in... interna... internetą. Na, ir kas, kad tu moki neėsti ir kitokių dalykų ir dar svaigsti visokias nesąmones apie mano nepatogią prigimtį šiame patogiame pasaulyje. Aš nenoriu jokių kitų visatų ir slaptų projektų, demono-viruso ir visokio kitokio dangiško briedo. Didelis čia nuopelnas, matai, neimti, kai duoda, susilaikyti, kai pilna visko aplinkui ir tas viskas liejasi per šonus. Visko tiek daug. Kirminai tegu sugrįžta į žemę. Ne, aš neištversiu.“

Misisipė atsidarė šaldytuvą ir įsipylė alaus, kurį jau seniai per dorovinguosius Ciong’Ui mokymus buvo pamiršusi.

Ryte Ciong’Ui sėdėjo virtuvėje. Mažas žvitrus vyriokas, įsisupęs į oranžines drobules. „Labas rytas, Misisipe“, – linksmai šūktelėjo Ciong’Ui, pamatęs susivėlusią milžinišką Misisipę, užtinusiomis akimis, lendančią kažko gaivaus prie šaldytuvo. „Tavo fantazijos baigėsi“, – tvirtai pasakė Misisipė, čiupdama šaldytuvo rankeną, bet staiga kažkas žvitriai šoktelėjęs nuo suolelio užtrenkė prieš ją atsiveriančius rojaus vartus. „Dieta!“ – energingai sušuko oranžinis vyras. „Kokia dar dieta? – Misisipė pastirusiu žvilgsniu žiūrėjo į Ciong’Ui. – Aš niekada gyvenime nesilaikiau jokios dietos ir dabar tikrai nesiruošiu laikytis d i e t o s.“

„Pirmoji tavo gyvenimo dieta! Tapsi liekna ir graži...“ „Tu žinai, kad grožis man visai nesvarbu. Moteriško grožio nėra mano vertybių sąraše. Be to, aš su tavo nesąmonėm jau numečiau tiek kilogramų, mane ima siaubas“, – ir ji pabandė atplėšti šaldytuvo duris, bet jai nepavyko. Ciong’Ui ranka laikė jas tvirtai prispaudusi.

Negalėdama patekti į rojų, nutarė išsivirti kavos. Ciong’Ui kavos, aišku, negeria ir į kavą žiūri skersai, bet ji nekreipia dėmesio į Ciong’Ui.

Ciong’Ui nieko nesakė. Kentėjo, nes buvo kantrus ir tolerantiškas.

Bėda, kad Misisipė iš tiesų išalko, o prie rojaus kelias buvo užkirstas. Sutartis buvo pasirašyta trejiems metams. Nutraukus sutartį anksčiau, grėsė milžiniškos baudos. „Tai ką man valgyti?“ – neištvėrusi sušuko Misisipė. „Šiandien esu Tau išviręs ryžių be druskos. Bedruskės ryžių dietos tau reikės laikytis tik keturias dienas, kol truks ►

◄ pasitikėjimo savimi mokymai“, – meiliai švelniu balsu kalbėjo Ciong’Ui.

Misisipė žiūrėjo į vienuolį išpūtusi akis. „Be druskos?“ „Taip, na, aš žiūriu į gyvenimą kūrybiškai ir fantazuoju“, – nusijuokė Ciong’Ui.

Prieš Misisipės nosį atsidūrė baltų ryžių dubenėlis, tik spalva menantis rojaus vartų spalvą. „Jokios mėsos? Prieskonių? Nieko?! Po velnių, čia tas pats, kas valgyti tuštumą...“

Per prievartą įsikišo šaukštą su ryžiais į burną. Keista, labai aiškiai pajuto ryžių skonį, bet nieko nesakė. To betrūko, kad imtų šlovinti kraugeriškus Ciong’Ui metodus.

Nuo bedruskės ryžių dietos pasidarė dar blogiau, pasidarė labai blogai. Kai penktą dieną, baigusi pasitikėjimo savimi kursus ir atlikusi daug kitų vienuolių rekomenduotų praktikų, ji užvalgė kažko su druska, pajuto, kaip svaigsta galva ir kone virsta iš kojų. Kažkas siaubingo dėjosi pilve. Neišlaikiusi parkrito. Ji kentėjo jau daug mėnesių ir galop nuo nekenčiamos bedruskės ryžių dietos turėjo ištikti mirtis. Tai buvo taip akivaizdu. Pastarosiomis dienomis sutikta moterėlė buvo rekomendavusi dar kitokių vaistų, bet akivaizdu, kad ir jie nepadėjo. Jos mankštos nuėjo šuniui ant uodegos. Milžiniškas Misisipės kūnas tįsojo ant žemės. Artinosi paskutinioji.

Ir tada netoliese sėdėjęs Ciong’Ui, matė tik, kaip suplevėsavo jo oranžiniai apdarai ore kaip vėliavos... Taip, taip, ore. Vienuolis šoko ant jos kažkur prie saulės rezginio, ir po operacijos likęs milžiniško dydžio akmuo kepenų latake išsprūdo į skrandį. Spėjo pajusti, kaip Sizifo akmuo nuskriejo į virškinamojo trakto begalybę, išnykdamas ten amžiams. Kelioms valandoms neteko sąmonės.

Pabudo draskoma Ciong’Ui. „Kelkis, Misisipe, laukia mankšta.“ „Tai gal galima man pailsėti?“ – graudžiu balsu su ašaromis akyse ir drebėdama sušuko Misisipė, kurios virškinimo sistema buvo išdraskyta akmenų, ir jų buvo dar likę, bet kituose organuose. „Ne, mes neturime laiko ilsėtis. Demonas nesnaudžia.“

Misisipė net kelioms valandoms netekusi sąmonės šitame pasaulyje nebeturėjo ramybės. Aišku, kelios valandos be sąmonės yra hiperbolė, kad viskas atrodytų kuo graudžiau. Realiai ji neapalpo, o įkvėpė oro ir jos galvoje pasidariau šviesiau, Ciong’Ui išspaudus tikrai graudų milžiniško dydžio Sizifo akmenį. „Laukia svarbus susirinkimas. Jame dalyvaus ir tavo asmeninis demonas, po mankštos eisime ruoštis, reikia sudaryti aptariamų klausimų sąrašą ir... ir strategiją... pala, koks jo vardas?.. – Ciong’Ui spragtelėjo pirštais, bet neatsiminė. – Rytoj tavęs laukia ypatinga diena, kai tu akis į akį susitiksi su nuosavu demonu, pamatysi jį ir išgirsi pirmą kartą!..“ „Jomajo“, – tyliai pasakė Misisipė.

Alma Riebždaitė. Spalvų ilgesys.

Šeima

Susitikimą su asmeniniu demonu Jomajo teko nukelti, mat Misisipės tėvas užpuolė jos sūnų ir pradėjo mušti, nes galvojo, kad šis norįs lytiškai santykiauti su močiute. Tai buvo ne pirmas anūkas, kurį užpuolė Misisipės tėvas. Tai buvo paskutinis anūkas. Dar buvo broliai ir net vaikai, kiti vyrai. Ir tada Misisipė viską suprato. Kad su ja įvyko viskas, kas galėjo būti geriausia, ir nebeturėjo jokių pretenzijų būčiai.

Po to įvykio ji buvo paskutinė atsitokėjusi, nes labai norėjo tikėti savo tėvu ir jį gynė. Visiems ėmė juokas, nes smurtinis elgesys jos šeimoje buvo norma. O kai ji po to įvykio pradėjo analizuoti objektyviai tėvo elgesį, tai jis, nei daug, nei mažai – buvo kriminalinis, bet niekas taip nesako, ar ne? O jei tau taip atsitiko, turi tylėti. Ir aukos paprastai tyli, nes nusikaltimą tarsi perkelia į save. Ir gal tas gerumas – tai noras išpirkti kaltę, kuri prasidėjo seniai, seniai kažkokiu momentu, kai dar nesuvokei, kad ji nėra tavo. Tame pasaulyje neturėjai net teisės bijoti, o žodžio „saugumas“ čia iš viso niekas nežinojo... Iš bijančių būdavo juokiamasi ir visą laiką vyko kažkoks nevalyvas žaidimas su gyvastimi, tvyrojo bjauri rizikos smarvė.

Ji su vaikais daugiau niekada negalėjo važiuoti pas senelius, nes tai buvo pavojinga. Ta proga Misisipės mama atsikraustė pas blogiausią dukterį – tiesiog grįžusi iš vieno renginio ji rado ją sėdinčią savo bute, užpultas sūnus buvo didis ir neginčijamas pretekstas. Tai buvo šlykštus ir iškreiptas pasaulis, kuriame išties tegalėjai norėti numirti. Ji prisiminė, kaip dažnai jai kildavo šis noras, ir dabar suvokė, kad tai buvo labai natūralus noras.

Po to įvykio Misisipė ilgai negalėjo atsigauti. Ir tai vykdavo nuolat. Smūgiai iš visų pusių – ir laiko tarpai, kartais labai ilgi, kol atsigauni, pradedi vaikščioti, kvėpuoti, žiūrėti žmonėms į akis. Niekada neteko susidurti su atsiprašymu ir atgaila, susidurdavo tik su dar didesniu puolimu. Nori pasijusti dar siaubingiau? Visada prašom.

Tokių įvykių fone Misisipė, aišku, tikėjosi išvengti susitikimo su demonu Jomajo. „Misisipe, atėjo laikas susitikti su nuosavu demonu“, – Ciong’Ui taip nepasakė.

Misisipė toliau sėkmingai šmirinėjo pasaulyje, tikėdama, kad susitikimo su demonu Jomajo pavyko išvengti amžiams, o Ciong’Ui taip maloniai, taip šiltai, taip atjaučiančiai, išmintingai tylėjo, kad jo tyloje ji šildėsi kaip vakarėjančios vasaros saulės spinduliuose. Ji taip džiaugėsi Ciong’Ui tyla, kad net nutarė, jog tyla Ciog’Ui tinka labiausiai iš visų buvimo rūšių. Su Ciong’Ui ji jautėsi saugi ir savimi, ir kai vieną dieną Ciong’Ui prabilo, ji labai supyko. „Ciong’Ui, – šaukė ji, – tu neturi teisės kalbėti!“

Kiekvienas Ciong’Ui žodis buvo kaip stiklo rėžtukas, trupinantis jos vidines stiklo sienas, kurios sudarė Stiklo kalną. Niekas negalėjo užkopti į Stiklo kalną ir prisiliesti prie jos sielos, bet Ciong’Ui sunaikino jos sielos stiklo kalną. Tai buvo siaubinga. Ciong’Ui ir Misisipės siela buvo labai arti. Žodis, kurį ji visada mėgo, buvo „disciplina“, tačiau jos prigimtis šiame pasaulyje niekada negalėjo atsiskleisti. Neieškokim to prarasto vaiko. Jo paprasčiausiai nebėra.

Ji bandė gyventi. Sėkmingai. Ir jai visai neblogai sekėsi, bet vieną dieną žemė netikėtai pradėjo slysti iš po kojų, kaip įprastai daugybę metų prieš tai. Karštis ir raudonis mušė į skruostus. Ji bandė tvertis daiktų, bet nesėkmingai, nešiojo kaip reikiant. Pykino lyg sirgtų jūros liga. Nėjo suprasti, kas vyksta. Ir tada ji pradėjo klausti, ieškoti savo jausenos ištakų. Ji į socialinius tinklus buvo įkėlusi dvi savo nuotraukas, kuriose buvo nusifotografavusi su žymiais menininkais. Pala, kodėl ji negali to daryti, kai kiti tai daro nuolat? Teisybė, ji labai nemėgo fotografuotis su žvaigždėmis, bet... tiesiog pabandė, ir štai rezultatas. Negelbėjo nei kėdės ranktūriai, nei stalo kampai, nei sofa – žemė slydo iš po kojų. Ir ji suprato... metas susitikti su demonu Jomajo atėjo.

Ji, vienuolis Ciong’Ui ir katinas Tigras sėdėjo virtuvėje už stalo ir laukė. Jie tiesiog sėdėjo nuščiuvę ir laukė. Demonas ateis, kad ir kiek jiems tektų laukti. Demonas visada ateina, kai jo pradedi laukti.

Tyloje, didelėje kaip Titanikas, kažkur tolumoje pradėjo kristi daiktai nuo švelnių vėjo gūsių. „Laikykis“, – Ciong’Ui taip nepasakė Misisipei, laikydamas ją už rankos.

Žodžiai neturėjo jokios prasmės, demonas vis tiek ateis. Reikia padaryti, kad jis ateitų kuo greičiau!

Pokštelėdama išvirto durų stakta ir tada pasirodė jis... Kambaryje vos telpanti ir ties lubomis šiek tiek pakumpusi milžiniško dydžio žalia būtybė liūdnomis ir ramiomis akimis, kurių tamsioje melsvoje gelmėje sukosi ir švietė žvaigždynai. Kūnas buvo nusėtas žaižaruojančių spalvų ratilais. „Kur aš?“ – sutrikęs žemu džeržgiančiu lyg surūdiję durų vyriai balsu skausmingai paklausė demonas. „Pasaulyje“, – atsakė Misisipė. „Ką aš čia veikiu?“ – jo milžiniškas kūnas drebėjo ir juo ritosi gleivėtas skystis, mat ką tik buvo išplėštas iš tamsos ir nebūties guolio. „Reikalai, – pasakė Misisipė. – Turime juos aptarti. Prisėsk...“

Pagaliau jie – Misisipė, Ciong’Ui, katinas Tigras ir demonas Jomajo – susitiko. Tai buvo Šeima. Misisipės šeima. Katinas tylėjo, vaidino protingiausią, kraipydamas galvą ir išpūtęs akis žvalgėsi į šonus.

Staiga Misisipei apsvaigo galva ir ji vos nenukrito. „Nežiūrėk jam į akis, – pasakė Ciong’Ui. – Ten sūkuriuoja žvaigždynai ir gimsta naujos galaktikos.“ „Kokie reikalai privertė mane pašaukti į žemę?“ – Jomajo tyliai sudžeržgė, lyg durys baigtų užsidaryti. ►