O. HENRY. Tikslusis vedybų mokslas

Tikslusis vedybų mokslas

O. HENRY

– Aš jau esu sakęs jums, – prabilo Džefas Pytersas, – kad moteriškas sukčiavimas niekada neįkvėpdavo man didelio pasitikėjimo. Kaip bendrininkės ar kompanjonės net pačioje nekalčiausioje apgavystėje jos nėra vertos pasitikėjimo. – Užsitarnauja tokio komplimento, – sutinku aš. – Mano nuomone, jos turi visišką teisę vadintis sąžiningiausia lytimi. – Ir kodėl joms nebūti sąžiningoms, – pagauna toną Džefas, – antroji lytis joms reikalinga tik tam, kad apgaudinėtų arba dirbtų viršvalandžius dėl jų. Tik tada jos tinkamos verslui, kol jausmai natūralūs; ir plaukai nelabai daug „prigražinti“. O paskui – jau duok joms ir dublerį – tiesmuką pilnapadį gelsvai rudomis žandenomis, kuris jau kutenasi su dusuliu, penkis vaikus, namą su trobesiais, nors geriausias ir įkeistas, kai norėta gauti paskolą.

Kad ir žaismingas atvejis su ta našle, kurią mudu su Endžiu Takeriu įdarbinome, kad padėtų mums nedidelės vedybų agentūros užmačioje, įsteigus ją Kairo miestelyje. *

Kai jūs turite pakankamai pinigų reklamai – tarkime, nors pakelį tokio storio kaip plonasis vežimo grąžulo galas – atidarykite vedybų kontorą. Mes turėjome apie šešis tūkstančius dolerių ir planavome padvigubinti tą sumą per du mėnesius – ilgiau tokiais dalykais užsiimti negalima, jei neturite oficialaus Naujojo Džersio leidimo.

Pasirinkome maždaug tokio turinio skelbimą: „Maloni našlė, graži, mėgstanti sėdėti namie, 32 metų, turinti 3 000 dolerių grynųjų pinigų ir valdanti didelio ploto dvarą, norėtų ištekėti antrą kartą. Vyrą norėtų gauti neturtingą, bet švelnios širdies, nes per gyvenimą patyrė, kad dosniausieji geradariai dažniausiai sutinkami tarp kuklių žmonių. Neprieštarautų, jei vyras būtų senas arba prastos išvaizdos, jeigu bus jai ištikimas, teisingas ir sugebės nuovokiai valdyti turtą ir protingai investuoti pinigus. Norintieji susituokti gali kreiptis adresu: Vienišoji, per agentūrą „Pyteris ir Takeris“, Kairas, Ilinojus.“ – Iki šiol viskas vyksta gerai, – pakomentavau aš, kai mes sukurpėme šį literatūrinį prasimanymą. – O dabar, – pridūriau, – kur mes rasime tą moterį?

Endis nužiūri mane savo firminiu tylaus susierzinimo žvilgsniu. – Džefai, – taria jis, – aš maniau, kad tu savo mene jau atsisakei per daug realistinių idėjų. Na, kuriems galams ta moteris? Kai jie Volstryte pardavinėja biržoje vandentiekio akcijas, ar kas nors dar tikisi pamatyti tarp jų ir puikiąją undinę? Kas bendra tarp mūsų vedybų skelbimo ir kokios nors moters? – Klausyk, – atsakau aš. – Tu žinai mano taisyklę, Endi, kad visuose savo nukrypimuose nuo legalios įstatymo raidės aš visada laikausi principo, kad parduodama prekė būtų priešais klientą, t. y. kad ją bet kuriuo momentu būtų galima vienam pamatyti, o kitam – pateikti pirkėjui. Tik šitaip, taip pat dėl to, kad nuodugniai išstudijuodavau miestų įstatymus ir traukinių tvarkaraščius, man lig šiol pavyksta išvengti tampymosi su policija – ir net tada, kai pasirodo, kad penkių dolerių popieriuko ir cigaro nepakanka. Taigi štai: kad patys nesužlugdytume savo projekto, privalome „įsigyti“ malonią našlę – arba kitą ekvivalentinę prekę, kurią galėtume pateikti klientams: gražią arba be grožio požymių, turinčią arba neturinčią palikimo – valdymo teisių, išdėstytų mūsų kataloge ir klaidų sąraše; jei ne, ateitis aiški – mums taikos teisėjo kamera. – Gerai, – sako Endis, pergalvodamas savo nuomonę, – gal ir iš tikrųjų būtina turėti našlę tam atvejui, jeigu pašto arba teismo įstaiga sugalvotų patikrinti mūsų agentūrą. Bet kur tu tikiesi iškasti tokią našlę, kuri sutiks gaišti laiką vedybų machinacijoms, kurios, kaip iš anksto žinoma, neturi baigtis vedybomis?

Aš atsakiau jam, kad esu numatęs kviesti būtent tokią našlę. Senas mano draugelis Zikis Troteris, kuris prekiavo sodos vandeniu ir traukiojo dantis palapinėje per muges, maždaug prieš metus padarė savo žmoną našle, išgėręs kažkokio senų daktarų vaisto nuo prasto virškinimo vietoj tos trauktinės, kurios paprastai buvo didelis mėgėjas tokiais atvejais prisisiurbti. Aš dažnai būdavau pas juos namuose, ir man atrodė, kad mums pavyks įkalbinti tą moterį. *

Iki miestelio, kuriame ji gyveno, buvo šešiasdešimt mylių, ir aš tuoj pat nukakau ten traukiniu ir radau ją senoje vietoje, tame pačiame namelyje su tokiomis pačiomis saulėgrąžomis sode ir viščiukais ant apversto lovio. Misis Troter visiškai tiko mūsų skelbimui, jeigu, savaime aišku, neskaičiuosime smulkmenų: ji buvo žymiai vyresnė, be to, nei turėjo pinigų, nei pasižymėjo gražia išvaizda. Bet ją buvo įmanoma lengvai paruošti vaidmeniui, veidas – kas nors gal net pagirs, o aš buvau patenkintas, kad galiu pagerbti gero draugo atminimą, suteikdamas jo našlei padorų uždarbį. – Ar garbingą reikalą jūs užsukote, misteri Pytersai? – paklausė ji, kai papasakojau savo planą. – Misis Troter! – net riktelėjau aš. – Mes su Endžiu Takeriu apskaičiavome, kad mažiausiai trys tūkstančiai vyrų, gyvenančių šioje įstatymų besilaikančiųjų plačiojoje šalyje, perskaitę skelbimą laikraštyje, pabandys laimėti jūsų puikiąją ranką, kartu su ja ir neegzistuojančius pinigus ir tik įsivaizduojamą dvarą. Iš šito skaičiaus – ne mažiau trisdešimt šimtų tokių, kurie gali jums pasiūlyti mainais, jeigu laimėtų jus, tik savo

Kristinos Zvinakevičiūtės nuotr.

kaulus ir kūną, ir tingias, godžias rankas, – prakeikti perėjūnai, nevykėliai, sukčiautojai, pasikėsinę į jūsų turtus. – Mes su Endžiu, – kalbu toliau, – ketina- me duoti tiems socialiniams parazitams pa- moką. Padėjom daug pastangų, – dėstau, – kad mes su Endžiu įkurtume korporaciją, kuri vadinasi Didžioji Moralinė ir Tūkstantmečio Mielaširdingoji Matrimonialinė Agentūra. Na, dabar jūs matote, koks aukštas ir garbingas mūsų tikslas? – Taip, taip, – atsako ji, – aš seniai turėjau suvokti, kad jūs, misteri Pytersai, nieko blogo sugalvoti negalite. Bet kokios bus mano pareigos? Nejaugi man reikės neigiamai atsakinėti kiekvienam iš tų trijų tūkstančių niekšų atskirai arba gal man bus suteikta teisė atmesti juos grupėmis? – Jūsų darbas, misis Troter, – aiškinu aš, – būti paprastu dėmesio centru. Jūs gyvensite ramiame viešbutyje, ir jums reikės tik būti ten. Visą susirašinėjimą su klientais ir apskritai visus vedybų agentūros reikalus mes su Endžiu tvarkome patys. Na, žinoma, – prasiplečiu, – gali atsitikti, kad kokie nors karštesni ir smarkesni gerbėjai, kurie turės užtektinai kapitalo traukinio bilietams, atvyks į Kairą, kad asmeniškai užkariautų jūsų širdį. Tokiu atveju jums teks pasidarbuoti: pačiai savarankiškai parodyti jiems duris. Mokėsime jums dvidešimt penkis dolerius per savaitę; ir mokestis už viešbu- tį – iš mūsų sąskaitos. – Duokit man penkias minutes, – kirto misis Troter, – aš tik pasiimu pudrinę ir palieku kaimynei raktą nuo paradinių durų. Galite pradėti skaičiuot man algą nuo šios minutės. *

Taigi aš vežu misis Troter į Kairą. Atvežiau, apgyvendinau tyliame šeimyniniame viešbutyje, toliau nuo mūsų butų, kad nekiltų jokių įtarimų. Paskui nuėjau ir papasakojau viską Endžiui Takeriui. – Puiku, – kalba Endis Takeris. – Dabar, kai tavo sąžinė rami, kai tu turi ir kabliuką, ir jauką – apčiuopiamą, arti, pradėkime žvejoti.

Mes pasiskelbėme keliuose laikraščiuose, kad būtų „padengta“ tolima ir plati teritorija. Vieno skelbimo visiškai pakako. Jei būtume pasireklamavę dar plačiau, mums tektų pasamdyti tiek klerkų ir garbaniukių su jų grožio turtais, kad kramtomosios gumos gurgždesys pasiektų patį telegrafo ir pašto direktorių.

Mes misis Troter vardu į banką padėjome du tūkstančius dolerių, o čekių knygelę davėme jai, kad galėtų parodyti abejojantiems agentūros sąžiningumu ir garbingumu. Aš žinojau, kad ji moteris sąžininga, patikima, ir nebijojau padėti pinigus jos vardu.

Tas vienintelis skelbimas užkrovė mums galybę darbo – po dvylika valandų per parą atsakinėjome į gaunamus laiškus.

Jų būdavo maždaug po šimtą kiekvieną dieną. Aš niekada net neįtariau, kad šalyje yra tiek daug mylinčių vyrų, kurie norėtų vesti malonią našlę ir užsiversti sau ant pečių tokią naštą – rūpintis jos kapitalu.

Dauguma jų pranešdavo, kad sėdi visiškai išsileidę, neturi konkrečių darbų ir kad jų niekas pasaulyje nesupranta, bet vis tiek juose yra likę tiek daug didelės meilės atsargų ir kitų vyriškų privalumų, kad našlelė, juos pasirinkusi, bus laimingiausia moteris, vis galėdama iš anų pasisemti gyvenimo džiaugsmo.

Kiekvienas klientas gaudavo atsakymą iš agentūros „Pyteris ir Takeris“; kiekvienam pranešdavo, kad jo atviras ir įdomus laiškas paliko našlei gilų įspūdį ir kad ji prašo ►

◄ parašyti apie save smulkiau, ir pridėti, jei gali, nuotrauką. „Pyteris ir Takeris“ taip pat informuodavo, kad jų honoraras už antrojo laiško perdavimą į gražiąsias našlės rankeles išreiškiamas dviejų dolerių suma; tokius pinigus ir pageidauja rasti įdėtus į voką.

Dabar jūs matote, koks paprastas ir gražus buvo mūsų planas. Apie devyniasdešimt procentų iš tų mėgstančių šeiminį gyvenimą užsienio kilmingųjų našlės rankos siekėjų kažin kaip gavo iš kažkur po du dolerius ir atsiuntė juos mums. Štai ir viskas, jokio vargo. Nepaisant to, mes su Endžiu net pamurmėjome truputį: ne taip jau lengva visą dieną atidarinėti vokus ir išiminėt iš ten dolerį po dolerio!

Būdavo ir tokių klientų, kurie pasirodydavo asmeniškai. Juos iškart nukreipdavome pas misis Troter, ir ji pati kalbėdavosi su jais; tik trys ar keturi grįžo prašyti pinigų kelionei atgal. Kai pradėjome gauti laiškų iš labiausiai nutolusių vietų, mes su Endžiu išimdavome iš vokų po du šimtus dolerių per dieną.

Kartą po pietų, kai mūsų darbas tiesiog virė – aš dėliojau po du ir po vieną dolerį į dėžutes nuo cigarų, o Endis švilpavo „Ne jai vestuviniai varpai“, šmurkšt pas mus toks nedidukas vikrus vyras, ir jo akys taip laksto po sienas, lyg būtų užtikęs dingusio iš muziejaus Geinsberio paveikslo pėdsaką; arba du. Tik žvilgtelėjau į jį, ir mane užplūdo pasididžiavimas, nes mes dirbame garbingai – lygis! – Aš matau – šiandien labai daug laiškų... – prataria tas vyras.

Siektelėjau skrybėlės, užsidėjau. – Eime, – pasiūliau. – Mes jau seniai jūsų laukiam. Parodysiu prekę. Kaip laikėsi Tedis1, jums išvykstant iš Vašingtono?

Nusivedžiau jį į viešbutį „Rivervjū“ ir supažindinau su misis Troter. Paskui parodžiau jam banko knygelę, kurioje buvo įrašyti du tūkstančiai dolerių, padėti jos vardu. – Taip, lyg ir viskas gerai, – sako Slaptoji Tarnyba. – Taip, – pritariu jam, – ir jeigu jūs esate nevedęs, paliksiu jus vienu du, galėsite pasikalbėti su šia dama. Iš jūsų nereikalausime tų dviejų dolerių. – Dėkoju, – sako jis. – Jeigu nebūčiau, aš galbūt... Geros dienos, misteri Pytersai.

1 Taip draugiškai pavadindamas Theodorą Rooseveltą (1858–1919), JAV prezidentą 1901–1909 metais, Džefas Pytersas „sufleruoja“ svečiui, kad jis esą iškart „išryškino“ jį kaip žmogų, atsiųstą valdžios, kad patikrintų agentūrą.

2 Orig. memory belt – pždž. atminties juosta / diržas.

*

Baigiantis trečiam mėnesiui, pas mus prisirinko apie penki tūkstančiai dolerių, ir mes nusprendėme, kad laikas baigti. Iš visur ant mūsų galvų pylėsi tie jų nusiskundimai, na, ir misis Troter pavargo – ją priveikė gerbėjai, ateinantys asmeniškai žvilgtelėti, ir, atrodo, tas dalykas jai nelabai patiko.

Taigi, kai mes ėmėmės likviduoti visą reikalą, užėjau pas misis Troter sumokėti jai už paskutinę savaitę, atsisveikinti ir paimti iš jos čekių knygelės dviem tūkstančiams dolerių.

Įeinu pas ją į numerį ir girdžiu – verkia. Matau: ji sėdi ir verkia kaip mergaitė, kuri nenori eiti į mokyklą. – Nagi, nagi, – pradedu kalbinti. – Dėl ko jūs verkiat? Kas nors nuskriaudė ar pasiilgote namų? – Ne, misteri Pytersai, – atsako ji. – Ir aš pasakysiu jums tikrą teisybę. Jūs visada buvote Zikio draugas, ir aš nieko neslėpsiu nuo jūsų. Misteri Pytersai, aš – įsimylėjusi! Įsimylėjau vieną žmogų, įsimylėjau taip stipriai, kad negaliu be jo gyvent. Jis – mano idealas, apie kurį svajojau visą gyvenimą. – Tai būkite su juo – į sveikatą, – sakau aš. – Žinoma, jeigu jūsų meilė abipusė. Ar jis jaučia jums tuos ypatingus jausmus – troškimą būti kartu su skausmu, kai jo nėra, – kokius jūs jaučiate jam? – Jis jaučia, – ištaria ji. – Bet jis – vienas iš tų džentelmenų, kurie ateidavo pas mane, perskaitę jūsų skelbimą, ir todėl jis nenori vesti manęs, jeigu neduosiu jam tų dviejų tūkstančių. Jo pavardė – Viljamas Vilkinsonas.

Ir vėl ji – apimta jaudulio, vėl ją užpuola jausminė isterija. – Misis Troter, – kalbu jai, – nėra pasaulyje tokio žmogaus, kuris labiau už mane gerbtų moters širdies jausmus. Be to, kažkada jūs buvote vieno iš mano geriausių draugų gyvenimo palydovė. Jeigu tai priklausytų tik nuo manęs vieno, aš pasakyčiau: paimkite sau tuos du tūkstančius ir būkite laimingi abu su jūsų širdies išrinktuoju. Mes lengvai galime atiduoti jums tuos pinigus, nes iš tų mulkių, kurie norėjo vesti jus, surinkome daugiau nei penkis tūkstančius. Bet – tikslinu – aš turiu pasitarti su Endžiu Takeriu. Jis – geras žmogus, bet kartu ir verslininkas. Mes – dalininkai, lygių įnašų. Aš pakalbėsiu su juo, – pažadu, – ir tada bus aišku, ką mes galime dėl jūsų padaryti. * – Aš taip ir žinojau, – linkčioja galvą Endis. – Visą laiką jaučiau, kad pabaigoje galime sulaukti kažko panašaus. Negalima pasitikėti moterimi, dirbančia kartu su tavim dėl tokios užmačios, kurioje paliečiami jos jausmai, sprendžiant apie vieno ar kito vyro patrauklumą. – Bet liūdnas dalykas žinoti, Endi, – svarstau aš, – kad dėl mūsų kaltės bus sudaužyta moters širdis. – O, taip, Džefai, – pritaria Endis. – Ir todėl aš pasakau, ką ruošiuosi padaryti. Tavo charakteris visada buvo švelnus ir dosnus. Gal aš būdavau per daug griežtas, materialistas, įtarus. Bet šį kartą esu pasiruošęs pritarti tau. Eik pas misis Troter ir pasakyk, tegul paima iš banko tuos du tūkstančius dolerių, duoda tam vyrui, dėl kurio ji yra netekusi galvos, ir būna laiminga.

Aš pašoku nuo kėdės ir visas penkias minutes kratau Endžio ranką, o paskui bėgu atgal pas misis Troter ir pranešu jai mūsų sprendimą, ir ji verkia iš džiaugsmo taip pat audringai, kaip neseniai verkė iš širdgėlos. *

O po dviejų dienų mes supakavome savo daiktus ir pasiruošėme išvykti. – Ar tu nenorėtum prieš mums išvažiuojant susipažinti su misis Troter? – pasiūliau savo kompanjonui. – Ji labai apsidžiaugtų susitikusi su tavimi – tave gyrė vos sužinojusi mūsų sprendimą – ir išreikštų tau savo dėkingumą. – Na, manau, kad nereikia, – užbaigia temą Endis. – Geriau paskubėkime, kad nepavėluotume į šį traukinį.

Tuo metu aš kaip tik vyniojausi aplink save... mūsų dolerius, sudėtus į specialią juostą2 – mes visada taip perveždavome pinigus. Tik staiga Endis išsiima iš kišenės ritinėlį stambių banknotų ir prašo prijungti prie viso uždirbto kapitalo. – Kokie čia pi..? – klausiu. – Tai misis Troter du tūkstančiai... – Kaip atsirado pas tave? – Pati man atidavė, – trukteli pečiais Endis. – Aš užeidavau pas ją vakarais... po tris kartus per savaitę... ilgiau kaip mėnesį. – Tai tu ir esi Viljamas Vilkinsonas?.. – tikslinuosi aš. – Buvau – iki vakar dienos, – skamba atsakymas.

Iš anglų kalbos išvertė Jeronimas BRAZAITIS

Versta iš O. Henry. The Exact Science of Matrimony. The complete works of O. Henry. N. Y., Garden city: Doubleday & Company, INC., 1953.