Basanaviciaus 28 Quarter Revitalization by DO ARCHITECTS

KLIENTAS:

BASANAVIČIAUS 28

PROJEKTĄ VEDANTYS ARCHITEKTAI, PARTNERIAI:

GILMA TEODORA GYLYTĖ

GILMA.GYLYTE@DOARCHITECTS.LT +370 670 14119

VADIM BABIJ

VADIM.BABIJ@DOARCHITECTS.LT +370 689 15965

KOMANDA:

GILMA TEODORA GYLYTĖ

VADIM BABIJ

SABINA GRINCEVIČIŪTĖ

DOVILĖ SKRUPSKELIENĖ

EMILIJA DEKSNYTĖ

DEIMILĖ MIKELIONYTĖ

KOTRYNA BALČIŪNAITĖ

DO ARCHITECTS

BETONO AKLG. 16, LT-03153, VILNIUS

WWW.DOARCHITECTS.LT

PULSUOJANTĮ MIESTIETIŠKĄ GYVENIMO BŪDĄ ATSPINDINTIS MIESTO SODAS

LOKACIJA MIESTE

KVARTALO ISTORIJA

BASANAVIČIAUS 28 ISTORIJA

TERITORIJOS KONCEPCIJA

ARCHITEKTŪRA

INTERJERO KONCEPCIJA

AUKŠTŲ PLANAI

RYŠYS SU MIESTU

SUSIKIRTIMO CENTRAS TARP PAGRINDINIŲ MIESTO TRAUKOS CENTRŲ

DABAR

VINGIO PARKAS

SAVANORIŲ

BASANAVIČIAUS G. 28

SITUACIJA

ŠVČ. M. MARIJOS ĖMIMO Į DANGŲ

MO MUZIEJUS

VILNIAUS SENASIS TEATRAS

ŠV. KONSTANTINO IR MICHAILO CERKVĖ

BASANAVIČIAUS G. 28

KVARTALO ISTORIJA

RYŠKIŲ ASMENYBIŲ KVARTALAS

J. Basanavičiaus gatvės Vilniuje istorija siekia dar 1440-uosius, kai Kazimieras Jogailaitis Vilniaus miestui padovanojo didelį žemės sklypą, kuris iš Tauro kalno pusės jungėsi su Lukiškių priemiesčiu.

Iki XIX a. šioje vietoje klestėjo daržai ir sodai, bet per XIX a. plečiantis miestui ši erdvė esmingai pakeitė savo funkciją.

XX a. pr. čia jau buvo gausiai reprezentaciniais namais užstatyta Vilniaus miesto teritorija. Tuo metu dabartinė J. Basanavičiaus gatvė buvo žinoma kaip

Wielka Pohulanka (Didžioji Pohulianka) – ji jungė Vilniaus Senamiestį su keliu Kauną ir Trakus.

XX a. pr. šioje gatvėje gyveno nemaža dalis ryškių Vilniaus visuomeninio gyvenimo figūrų – „Viktorijos” saldainių fabriko savininkas Izraelis Bunimovičius, JIVO įkūrėjas Maksas Vainraichas. Čia savo vaikystę praleido ir Gonkūrų premijos laureatas, rašytojas Romain Gary.

POHULIANKA

BOHEMIŠKŲ VAKARĖLIŲ KVARTALAS

POHULIANKOS KOLONIJAMIESTO SODAS

Pohulianka- slaviškos kilmės žodis, reiškiantis pasivaikščiojimą. Mat senojo Vilniaus miestelėnai laisvalaikį mielai leisdavo besidžiaugdami miestą supančios gamtos grožiu. Netgi madinga būdavo keliauti vežimaičiais ar pėsčiomis link Vingio, Gerosios Vilties, Antakalnio, Belmonto kalvynų. 1875 metais buvo parengtas naujas Vilniaus miesto plėtros planas, kuriame daug dėmesio skirta Pohuliankos rajonui, įtrauktam į miesto sudėtį. Tuomet šis rajonas imtas vadinti Naujamiesčiu.

Jovaro (Pohuliankos) kolonija pastatyta 1897 m. visuomenės veikėjo, filantropo, Žemės banko direktoriaus Juozapo Montvilos iniciatyva. Vienuolikos namų koloniją suprojektavo V. Stipulkovskis 1,7 ha sklype tarp dabartinių M. K. Čiurlionio, Jovaro ir J. Basanavičiaus gatvių. Namai palei gatves sustatyti atskirai arba sublokuoti po dvi sekcijas. Didelės erdvės buvo skirtos sodyboms, nuo gatvės atitvertomis mūro sienomis su vartais ir varteliais. Šioje kolonijoje namus buvo pasistatę ir keletas Vilniaus žemės banko darbuotojų.

Tačiau žmonės sakydavo, kad ne iš pasivaikščiojimų, o nuo žodžių „pašvęsti“, „paūžauti“, kilo gatvės pavadinimas, nes čia vykdavo palėbavimai užmiesčio smuklėje, vėliau perstatytoje į didelį klasicizmo stiliaus restoraną. Šią užeigą savo 1786 metų kelionės Vilnių dienoraštyje mini paskutiniojo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio rūmų šambeliono žmona Liudvika Byševska. Trumpa citata: „[…] nuvažiavome į Pohulianką gerti kavos. Užeiga medinė, padoriai įrengta, kavos už devynis auksinus davė tiek, kad Varšuvoje tektų pakloti dvidešimt septynis. Sutikau garbiąją ponią Lopotienę ir kelis kitus asmenis; XIX a. pab. – XX a. pr. Pohulianka neatpažįstamai pasikeitė. Abipus jos išaugo daug valstybinių pastatų bei prabangių gyvenamųjų namų. 1900 m. pastatyti Valstybės kontrolės rūmai, 1901-1903 m. gatvės dominante tapo Polesės geležinkelio valdybos pastatų kompleksas.

KVARTALO URBANISTINĖ

PASTATO ISTORIJA

Apie 1910-1912 m. pastatyti Rusijos valstybinio Valstiečių žemės banko skyriaus rūmai Didžiosios Pohuliankos gatvėje (dab. J. Basanavičiaus g. 28) 24. Neaišku, kas šių modernizuoto neoklasicizmo rūmų projekto autorius. Pastatas - dviaukštis, su pusrūsiu ir antresole virš centrinės dalies, asimetrinės konfigūracijos su trimis iškyšomis gatvės fasade. Pagrindiniame korpuse buvo įrengtos banko operacijų salės, o tarnybinės patalpos - statmenai priėjo prijungtame kiemo rizalite. Įėjimas ir laiptinė suprojektuoti ne centre, o kraštinėje dešinėje iškyšoje; portalas puoštas dorėninėmis kolonomis. šiuos naujus rūmus kartu su Rusijos valstybinio Valstiečių banko skyriumi persikėlė ir valstybinio Bajorų žemės banko skyrius.

PASTATO

J. BASANAVIČIAUS G. 28

ISTORIJA

1925 m. Didžioji Pohulanka 24 patalpos buvo padalintos: dalis jų atiteko Lenkijos valstybės Vilniaus skyriaus žemės bankui, kita dalis buvo atiduota Valstybinių miškų direkcijai. Vilniaus apskrities Viešųjų darbų direkcijos statybos skyrius, kaip pastato valstybinis valdytojas, 1925 m. atliko pastato inventorizaciją. Ten aprašyta: I- aukšto koridoriai terakotos plytelių, kambariuose pušinės grindys, durys filinginės, iš ąžuolo, sienos koridoriuje iki 1 m. apkalos ąžuoline šuoliuote, laiptai cementiniai, turėklai metaliniai, porankiai ąžuoliniai. Visą aukštą užima Valstybinių miškų direkcija. Antrą aukštą užima bankas, išskyrus vieną patalpą. Dalis patalpų grindų dengta plytelėmis, visi laiptai cementiniai su metaliniais turėklais ir ąžuoliniais porankiais, kambariuose durys įstiklintos.

Sutvarkius visas teisines procedūras, 1928 m. buvo įformintas nuosavybės liudijimas, jog pastatas ir sklypas priklauso Lenkijos valstybei, o jį valdo Vilniaus miesto ir apskrities viešųjų darbų direkcija. 1940 m. pastatai buvo nacionalizuoti, į juos įsikėlė gynybos komisariato Vilniaus karinis garnizonas.

Pastatas įvardinamas kaip Vilniaus moderno architektūros statinys.