Mickus, musės ir tarakonas Dzioba

Tiesa, užmiršome pasakyti, kad Žmogelių bute gyveno ir daugiau keistų padarėlių. Vienas jų – milžiniškas pūkuotas katinas Mickus, kuris ištisas dienas drybsodavo ant sofos ir murkdavo it šaldytuvas*. Retsykiais atsikeldavo, pasirąžydavo ir tingiai nupėdindavo į virtuvę prie savo lėkštutės, iki kraštų pribertos kačių maisto. Bet lepūnėlis dažnai tingėdavo net valgyti, tik paknaibydavo, išdrabstydavo maistą aplink lėkštę ir vėl nubanguodavo į savo amžino poilsio vietą ant sofos. O kai Mickus skaniai murkdamas užsnūsdavo, įsidrąsinę prie jo lėkštės atskubėdavo kiti buto gyventojai, apie kurių egzistavimą Žmogelių šeimyna nė nenutuokė. Pirmos atskrisdavo dvi musės – Cėcė ir Bėbė. – Cė mano ėdalas, – piktai zyzdavo Cėcė, – zvimbk iš cė! Aš pirmoji nutūpiau cė, ant lėkštės krašto… – Pati zvimbk, kol neįspyriau! Bė bė bė, – nedraugiškai atkirsdavo Bėbė.

* Mrrrr... brrrr... trrrr...

Bet netrukus jas nuvydavo šių namų senbuvis tarakonas Aloyzas Dzioba. Atkrebždėdavo – krebžt gregžt bregžt – ir Cėcė su Bėbe dingdavo it musę kandusios... O Dzioba prisišveisdavo kačių maisto iki soties, o paskui dar kokį trupinį ir namo* parsitempdavo, po nosim niūniuodamas tarakonų liaudies dainą:

Buvo storas tarakonas, Mandagus, garbingas ponas, Mėgo valgyti batoną, Keptą bulvę, makaroną.

Vieną kartą tarakonas Susitiko makaroną, Verkė storas makaronas, Kad jį valgys tarakonas!

Cit, neverki, makarone, Aš nesu koks nevidonas, Esu mielas tarakonas –Rudas mėlynas raudonas!

* Kokie ten jo namai – tik nedidelė landynė pogrindyje, į kurią veda siauras plyšelis tarp dviejų kreivų grindlenčių... Nėra nei virtuvės, nei dušo, nei balkono – tik pjuvenų patalėlis ir saulėgrąžos lukštas vietoj tualeto.