Antanas Žmogelis

Kartą viename dideliame mieste, vardu Vilnius, gyveno žmogelis, vardu Antanas, pavarde – Žmogelis. Ir turėjo jis geraširdę žmoną AldonąŽmogelienę bei du išdykusius vaikučius – Birutę ir Kęstutį Žmogeliukus. Gyveno Žmogeliai erdviame keturių kambarių bute Vilniaus senamiestyje, o pro jų langus vėrėsi nuostabūs vaizdai – Gedimino pilies bokštas, trys balti kryžiai ant aukštos kalvos, kitoj pusėj – daugybė bažnyčių stogų ir varpinių. Taip prabangiai gyventi Žmogelis galėjo tik todėl, kad turėjo gerą darbą – mat dirbo viename blizgančiame, kvepiančiame Vilniaus banke, kur nuo ryto ligi vakaro skaičiuodavo pinigus. Rytą Antanas dailiai pasipuošdavo: išsilygindavo baltus marškinius, apsivilkdavo juodą kostiumą, pasirišdavo mėlyną kaklaraištį ir iki veidrodinio blizgesio nušveisdavo lakuotus itališkus batus.*

* Antanas labai stengėsi niekuo nesiskirti nuo savo viršininko Mykolo Kišeniaus, kuris į darbą atkaukšėdavo lygiai tokiais pat lakuotais ir blizgančiais batais.

Nukaukšėjęs į banką, Žmogelis atsisėsdavo savo įstiklintam kambarėly, kur ramiai ir monotoniškai – it koks bankomatas – plušėdavo iki vėlaus vakaro. Su klientais kalbėdavo itin mandagiai, o paduodamas pro langelį pinigus visada plačiai šypsodavosi:

– Prabangiai atrodote! Kur pirkote tokį nuostabų skėtį? Jūsų batai šiandien blizga tarsi veidrodis! Užtat vakare, vos tik grįžęs namo, Antanas kaipmat nusimesdavo nekenčiamą bankininko kostiumą, o blizgančius, pinigais prasmirdusius batus nuspirdavo po lova. Tada puldavo barti savo Žmogelienę ir Žmogeliukus: – Kodėl nesutvarkyti kambariai? Kodėl pamokos neparuoštos? Kodėl vakarienė neskani?.. Kodėl aš visą gyvenimą turiu arti kaip arklys, o kiti – ne? – Tėti, tu gi ne arklys, – bandydavo ginčytis sūnus, bet mama griežtu žvilgsniu tučtuojau jį sutramdydavo: – Kaip tu drįsti? Nematai, koks tėtis pavargęs?.. Taip ir leido dienas pasiturinti Žmogelių šeima.