Mama moko Zitutę susirasti maisto

Mama moko Zitutę susi rasti ma isto

Šįryt mama pažadino Zitutę vos prašvitus ir įspėjo, kad diena bus nelengva, dukrelė turės išmokti naują pamoką. – Šiandien mokysimės, kaip pačiai, be mamos, susirasti maisto. Kol Mickus parpia, eisim pusryčiauti… Teks nusigauti iki jo lėkštutės, – aiškino mama, pakėlusi lovos užtiesalą, – aš bėgsiu pirma, o tu – iš paskos! Tik neatsilik! – O Mickus tikrai miega? – Birbia kaip šaldytuvas, eikš paskui mane, – mamytė mostelėjo uodega ir dingo už užtiesalo. – Mama, tamsu... – išsigandusi sucypė Zita. – Žiūrėk nosimi! Pagaliau pelytė įsidrąsino, žengė kelis žingsnelius ir vėl sustojo kaip įbesta. – Aš bijau… Cypsiu… – Necypk... – sušnibždėjo mama. – Kur eini? Ne į tą pusę uostai! – Aš pavargau, noriu namo, po lova! – Jau netoli, užuodi? – Užuodžiu… Kažkas smirda.

– Ne smirda, o kvepia… Ateik čia, – drąsino mamytė iš tamsos, – aš jau prie šaldytuvo!

– Kur tas tavo Mickaus ėdalas? – Nebėra, – gūžtelėjo pečiais mama, žvelgdama į tuščią katino lėkštę, – suėdė besotis... Bet nenusimink, kažką užuodžiu! – Kur užuodi? Ką? – Virtuvėj... po stalu... skanūs vakarykščiai makaronai... sausainių trupiniai… niam niamniukas...

– Oi, vemsiu... Juk žinai, kad nemėgstu sausainių! – papūtė lūpas Zita ir buvo beskuodžianti atgal, bet mama aptiko didelį avižinio sausainio gabalą. – Va, jau turiu… Dumiam į palovį... Pauostyk, avižiniai, mmm… kaip kvepia… – Feee! Nenoriu sausainių, – ožiavosi Zita, atsidūrusi gimtajame urvely, – noriu olandiško sūūūūrio… Cyyyp…