Zita ir jos mamytė

Metas pristatyti dar du Žmogelių buto gyventojus. Kur jie? Ogi po svetainės lova, toli nuo žmonių ir katinų akių! Sienoje, palei pat grindis, žiojėjo nedidukė landa, o už jos glaudėsi jaukus dviejų kambariukų urvelis, kuriame gyveno dvi mažos pelytės – Zita ir jos mamytė Monika. Nors Zitutė buvo dar visai maža, ją kamavo baisiai didelis rūpestis – ji visko visko šiam pasaulyje bijojo! Kiaurą dieną tupėdavo urvelyje tirtėdama, prie Mickaus lėkštės nedrįsdama nė prisiartint. (O taip norėdavo paragauti kvapnaus kačių ėdalo!) Nebent koks gabaliukas atriedėdavo iki lovos, tada pelytė atsargiai išsliūkindavo iš urvelio, čiupdavo gardųjį kąsnelį ir maudavo atgal kaip akis išdegusi. Taigi gyveno bailiukė savo urvelyje ir nė truputėlio neaugo, mat kamuojama baimės ji beveik nieko nevalgė.* O kodėl pelytė Zita buvo tokia bailė? Ogi todėl, kad mažiems padarėliams dažnai po lovomis vaidenasi visokie šmėkliai, pamėkliai ar kiti vaiduokliai. Ir tada mažyliams ima rodytis, kad visas juos supantis pasaulis yra baisus ir pavojingas. Ypač jei namie atsitinka paslaptingų, protu nesuvokiamų dalykų… Štai užvakar Zitos tėtė išėjo į darbą ir iki šiol negrįžo. Gal jį ištiko kokia nelaimė? Zita šniurkščiojo nosim ir vis klausinėjo mamą:

* Dėl to ir buvo liesa tarsi vaiduoklis Šmėklius Vaidenis, kuris gyveno medžio drevėj už virtuvės lango. Bet kadangi ši pasaka ne apie Šmėklių, o apie pelytę Zitą, tai ma tą Šmėklių galas!!!

– Kur tėtė, kada jis pareis namo? – Grįš, niekur nedings. Matyt, daug darbo turi tam savo grūdų sandėly. Paskui mama nusivedė mažąją iki lovos krašto, pakėlė užtiesalą, nutįsusį iki grindų, ir tarė: – Žiūrėk, dukrele, ir dėkis į galvą, ką pasakysiu. Jei gerai įsidėsi, gyvensi ilgai ir laimingai, jei blogai įsidėsi – gyvensi neilgai ir nelaimingai! Atmink, kad esame maži padarėliai ir turime labai daug priešų. Didžiausi mūsų priešai – katinai ir žmonės. Matai blizgančius batus, kurie ką tik praėjo pro tavo nosį? Jais avi šių namų šeimininkas Antanas Žmogelis, kuris vakarais būna piktas ir garsiai barasi. Jeigu tave pamatys, pastatys baisius metalinius spąstus ir pakabins juose kvepiančio sūrio gabalą. – O kas yra spąstai? – Zitai net uodegytė suvirpėjo iš smalsumo. – Spąstai – tai kraupus jaunų pelyčių viliojimo įtaisas! Įsivaizduok, Zitele, tu alkana... nevalgiusi dvi dienas... užuodi sūrį... Tau ima varvėti seilės... Pasistiebi, sieki atsikąsti... O spąstai tik pokšt, ir suspaudžia tave! – Aš tuos spąstus sugraušiu! Apspjaudysiu, ap... ap... – pasipiktinus žiopčiojo Zita.

– Nusiramink... Įsidėmėk, vaikeli, visam gyvenimui – spąstų sūrio geriau nevalgyt! Nebent būsi žvėriškai alkana ir namuose nerasi nė trupinio... Tada čiupk degtuką ar pieštuką – jų visada mėtosi po rašomuoju stalu – ir tą sūrį pajudink. Spąstai trinktelės, bet tavęs nesužalos.

– Tada jau galima sūrį čiupti ir ryti? – Ne, ir tada dar neskubėk... Prieš ėsdama gerai apsidairyk– ar nesėlina prie tavęs katinas Mickus. – O ką daryt su katinais? – klausinėjo Zitutė. – Ar juos irgi reikia pieštuku judinti, kol trinktelės? – Ne, pieštukas čia nepadės... Geriausia katinams išvis nelįsti į akis, nes jie nėra tokie žiopli kaip Antanas Žmogelis. Jie – žiaurūs pelėdros! Ypač tie laukiniai, kurie gyvena gatvėje, prie šiukšlių dėžių! – Ar Mickus irgi pelėdra? – drebančiu balseliu pasiteiravo Zita. – Ne, Mickus, ačiū Dievui, ne toks, – nuramino mama, – jis lepūnėlių veislės... Tačiau juokauti su katinais nevalia! Supykęs murklys gali bet kada mus sumedžioti. – Betgi sakei, kad Mickus – ne pelėdra? Kam gi jam mus medžioti? – Vien dėl linksmumo. Pelių gaudymas Mickui kaip sportas! Tad būk atsargi ir iš palovio išlįsk tik tada, kai katinas miegos. – O kaip aš suprasiu, kad jis miega? – Zita norėjo kuo geriau išmokti žiauraus gyvenimo pamokas. – Labai paprasta: kai Mickus užmiega, jo murkimas pasidaro ramus ir vienodas – net lova dreba. Tada gali drąsiai skuosti prie jo lėkštės ir pasičiupti kačių ėdalo. O, tai labai gardus ir sultingas maistas... Tau tikrai patiks...