Bet netrukus jas nuvydavo šių namų senbuvis tarakonas Aloyzas Dzioba. Atkrebždėdavo – krebžt gregžt bregžt – ir Cėcė su Bėbe dingdavo it musę kandusios... O Dzioba prisišveisdavo kačių maisto iki soties, o paskui dar kokį trupinį ir namo* parsitempdavo, po nosim niūniuodamas tarakonų liaudies dainą: Buvo storas tarakonas, Mandagus, garbingas ponas, Mėgo valgyti batoną, Keptą bulvę, makaroną. Vieną kartą tarakonas Susitiko makaroną, Verkė storas makaronas, Kad jį valgys tarakonas! Cit, neverki, makarone, Aš nesu koks nevidonas, Esu mielas tarakonas – Rudas mėlynas raudonas!
Zi ta ir jos mamytė Metas pristatyti dar du Žmogelių buto gyventojus. Kur jie? Ogi po svetainės lova, toli nuo žmonių ir katinų akių! Sienoje, palei pat grindis, žiojėjo nedidukė landa, o už jos glaudėsi jaukus dviejų kambariukų urvelis, kuriame gyveno dvi mažos pelytės – Zita ir jos mamytė Monika. Nors Zitutė buvo dar visai maža, ją kamavo baisiai didelis rūpestis – ji visko visko šiam pasaulyje bijojo! Kiaurą dieną tupėdavo urvelyje tirtėdama, prie Mickaus lėkštės nedrįsdama nė prisiartint. (O taip norėdavo paragauti kvapnaus kačių ėdalo!) Nebent koks gabaliukas atriedėdavo iki lovos, tada pelytė atsargiai išsliūkindavo iš urvelio, čiupdavo gardųjį kąsnelį ir maudavo atgal kaip akis išdegusi. Taigi gyveno bailiukė savo urvelyje ir nė truputėlio neaugo, mat kamuojama baimės ji beveik nieko nevalgė.* O kodėl pelytė Zita buvo tokia bailė? Ogi todėl, kad mažiems padarėliams dažnai po lovomis vaidenasi visokie šmėkliai, pamėkliai ar kiti vaiduokliai. Ir tada mažyliams ima rodytis, kad visas juos supantis pasaulis yra baisus ir pavojingas. Ypač jei namie atsitinka paslaptingų, protu nesuvokiamų dalykų… Štai užvakar Zitos tėtė išėjo į darbą ir iki šiol negrįžo. Gal jį ištiko kokia nelaimė? Zita šniurkščiojo nosim ir vis klausinėjo mamą:
* Kokie ten jo namai – tik nedidelė landynė pogrindyje, į kurią veda siauras plyšelis tarp dviejų kreivų grindlenčių... Nėra nei virtuvės, nei dušo, nei balkono – tik pjuvenų patalėlis ir saulėgrąžos lukštas vietoj tualeto.
* Dėl to ir buvo liesa tarsi vaiduoklis Šmėklius Vaidenis, kuris gyveno medžio drevėj už virtuvės lango. Bet kadangi ši pasaka ne apie Šmėklių, o apie pelytę Zitą, tai ma tą Šmėklių galas!!!
8
9
