Kaip pelytė Zita žmogumi pavirto by Dominicus Lituanus

Zita, maža, jautri, kiek užsispyrusi ir savanaudiška pelytė, augo, keitėsi ir brendo. Palaipsniui jos baimė virto didele narsa ir ryžtu, o svajones papildė pažinimas, patirtis ir išmintis. Patrauklūs ir kiti veikėjai – tarakonas Dzioba, varnas Krankaitis, burtininkė žiurkė Liolia, bankininkas Antanas Žmogelis su savo silpnybėmis, liūdnasis Narcizas, katinas Mickus ir kt.

www.dominicus.lt

Sigita Lesinskienė Vaikų psichologė

Ka i p pel y tė Zi ta ž m og u m i pav i r to

Kęstutis Urba Vaikų literatūros tyrinėtojas, vertėjas, vadovėlių autorius

Vy tau tas V. La nd sberg i s

Rašytojas labai aiškiai, o ne vien užuominomis, išsako gyvenimo vertybes, smerkia įvairias ydas, žmogiškas silpnybes, skatina atsikratyti baimės ir ryžtingai pasipriešinti blogiui.

Vy tau tas V. Land sberg is

Ka i p

pelyte zita ž m og u m i pa v i r to

I l i u s t ra v o Vi l i j a Kv i e s k a i tė

Ka i p

pe lyte zita Ĺžm

o g u m i pa v i r to

Vy t a u t a s V. L a n d s b e rg i s

Ka i p

pe lyte zita žm

o g u m i pa v i r to

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. ISBN 978-609-8227-15-4

I l i u s t ra v o Vi l i j a Kv i e s k a i tė

Ketvirtas leidimas © Tekstas, Vytautas V. Landsbergis, 2020 © Iliustracijos, Vilija Kvieskaitė, 2020 © Leidykla „Dominicus Lituanus“, 2020

Vilnius / 2020

Vy t a u t a s V. L a n d s b e rg i s

Ka i p

pe lyte zita žm

o g u m i pa v i r to

I l i u s t ra v o Vi l i j a Kv i e s k a i tė

Ketvirtas leidimas © Tekstas, Vytautas V. Landsbergis, 2020 © Iliustracijos, Vilija Kvieskaitė, 2020 © Leidykla „Dominicus Lituanus“, 2020

Vilnius / 2020

Antanas Žmogelis Kartą viename dideliame mieste, vardu Vilnius, gyveno žmogelis, vardu Antanas, pavarde – Žmogelis. Ir turėjo jis geraširdę žmoną Aldoną Žmogelienę bei du išdykusius vaikučius – Birutę ir Kęstutį Žmogeliukus. Gyveno Žmogeliai erdviame keturių kambarių bute Vilniaus senamiestyje, o pro jų langus vėrėsi nuostabūs vaizdai – Gedimino pilies bokštas, trys balti kryžiai ant aukštos kalvos, kitoj pusėj – daugybė bažnyčių stogų ir varpinių. Taip prabangiai gyventi Žmogelis galėjo tik todėl, kad turėjo gerą darbą – mat dirbo viename blizgančiame, kvepiančiame Vilniaus banke, kur nuo ryto ligi vakaro skaičiuodavo pinigus. Rytą Antanas dailiai pasipuošdavo: išsilygindavo baltus marškinius, apsivilkdavo juodą kostiumą, pasirišdavo mėlyną kaklaraištį ir iki veidrodinio blizgesio nušveisdavo lakuotus itališkus batus.* * Antanas labai stengėsi niekuo nesiskirti nuo savo viršininko Mykolo Kišeniaus, kuris į darbą atkaukšėdavo lygiai tokiais pat lakuotais ir blizgančiais batais.

Nukaukšėjęs į banką, Žmogelis atsisėsdavo savo įstiklintam kambarėly, kur ramiai ir monotoniškai – it koks bankomatas – plušėdavo iki vėlaus vakaro. Su klientais kalbėdavo itin mandagiai, o paduodamas pro langelį pinigus visada plačiai šypsodavosi: – Prabangiai atrodote! Kur pirkote tokį nuostabų skėtį? Jūsų batai šiandien blizga tarsi veidrodis! Užtat vakare, vos tik grįžęs namo, Antanas kaipmat nusimesdavo nekenčiamą bankininko kostiumą, o blizgančius, pinigais prasmirdusius batus nuspirdavo po lova. Tada puldavo barti savo Žmogelienę ir Žmogeliukus: – Kodėl nesutvarkyti kambariai? Kodėl pamokos neparuoštos? Kodėl vakarienė neskani?.. Kodėl aš visą gyvenimą turiu arti kaip arklys, o kiti – ne? – Tėti, tu gi ne arklys, – bandydavo ginčytis sūnus, bet mama griežtu žvilgsniu tučtuojau jį sutramdydavo: – Kaip tu drįsti? Nematai, koks tėtis pavargęs?.. Taip ir leido dienas pasiturinti Žmogelių šeima.

M ickus, musės ir tarakonas Dzioba Tiesa, užmiršome pasakyti, kad Žmogelių bute gyveno ir daugiau keistų padarėlių. Vienas jų – milžiniškas pūkuotas katinas Mickus, kuris ištisas dienas drybsodavo ant sofos ir murkdavo it šaldytuvas*. Retsykiais atsikeldavo, pasirąžydavo ir tingiai nupėdindavo į virtuvę prie savo lėkštutės, iki kraštų pribertos kačių maisto. Bet lepūnėlis dažnai tingėdavo net valgyti, tik paknaibydavo, išdrabstydavo maistą aplink lėkštę ir vėl nubanguodavo į savo amžino poilsio vietą ant sofos. O kai Mickus skaniai murkdamas užsnūsdavo, įsidrąsinę prie jo lėkštės atskubėdavo kiti buto gyventojai, apie kurių egzistavimą Žmogelių šeimyna nė nenutuokė. Pirmos atskrisdavo dvi musės – Cėcė ir Bėbė. – Cė mano ėdalas, – piktai zyzdavo Cėcė, – zvimbk iš cė! Aš pirmoji nutūpiau cė, ant lėkštės krašto… – Pati zvimbk, kol neįspyriau! Bė bė bė, – nedraugiškai atkirsdavo Bėbė. * Mrrrr... brrrr... trrrr...

Bet netrukus jas nuvydavo šių namų senbuvis tarakonas Aloyzas Dzioba. Atkrebždėdavo – krebžt gregžt bregžt – ir Cėcė su Bėbe dingdavo it musę kandusios... O Dzioba prisišveisdavo kačių maisto iki soties, o paskui dar kokį trupinį ir namo* parsitempdavo, po nosim niūniuodamas tarakonų liaudies dainą: Buvo storas tarakonas, Mandagus, garbingas ponas, Mėgo valgyti batoną, Keptą bulvę, makaroną. Vieną kartą tarakonas Susitiko makaroną, Verkė storas makaronas, Kad jį valgys tarakonas! Cit, neverki, makarone, Aš nesu koks nevidonas, Esu mielas tarakonas – Rudas mėlynas raudonas!

Zi ta ir jos mamytė Metas pristatyti dar du Žmogelių buto gyventojus. Kur jie? Ogi po svetainės lova, toli nuo žmonių ir katinų akių! Sienoje, palei pat grindis, žiojėjo nedidukė landa, o už jos glaudėsi jaukus dviejų kambariukų urvelis, kuriame gyveno dvi mažos pelytės – Zita ir jos mamytė Monika. Nors Zitutė buvo dar visai maža, ją kamavo baisiai didelis rūpestis – ji visko visko šiam pasaulyje bijojo! Kiaurą dieną tupėdavo urvelyje tirtėdama, prie Mickaus lėkštės nedrįsdama nė prisiartint. (O taip norėdavo paragauti kvapnaus kačių ėdalo!) Nebent koks gabaliukas atriedėdavo iki lovos, tada pelytė atsargiai išsliūkindavo iš urvelio, čiupdavo gardųjį kąsnelį ir maudavo atgal kaip akis išdegusi. Taigi gyveno bailiukė savo urvelyje ir nė truputėlio neaugo, mat kamuojama baimės ji beveik nieko nevalgė.* O kodėl pelytė Zita buvo tokia bailė? Ogi todėl, kad mažiems padarėliams dažnai po lovomis vaidenasi visokie šmėkliai, pamėkliai ar kiti vaiduokliai. Ir tada mažyliams ima rodytis, kad visas juos supantis pasaulis yra baisus ir pavojingas. Ypač jei namie atsitinka paslaptingų, protu nesuvokiamų dalykų… Štai užvakar Zitos tėtė išėjo į darbą ir iki šiol negrįžo. Gal jį ištiko kokia nelaimė? Zita šniurkščiojo nosim ir vis klausinėjo mamą:

* Kokie ten jo namai – tik nedidelė landynė pogrindyje, į kurią veda siauras plyšelis tarp dviejų kreivų grindlenčių... Nėra nei virtuvės, nei dušo, nei balkono – tik pjuvenų patalėlis ir saulėgrąžos lukštas vietoj tualeto.

* Dėl to ir buvo liesa tarsi vaiduoklis Šmėklius Vaidenis, kuris gyveno medžio drevėj už virtuvės lango. Bet kadangi ši pasaka ne apie Šmėklių, o apie pelytę Zitą, tai ma tą Šmėklių galas!!!

– Kur tėtė, kada jis pareis namo? – Grįš, niekur nedings. Matyt, daug darbo turi tam savo grūdų sandėly. Paskui mama nusivedė mažąją iki lovos krašto, pakėlė užtiesalą, nutįsusį iki grindų, ir tarė: – Žiūrėk, dukrele, ir dėkis į galvą, ką pasakysiu. Jei gerai įsidėsi, gyvensi ilgai ir laimingai, jei blogai įsidėsi – gyvensi neilgai ir nelaimingai! Atmink, kad esame maži padarėliai ir turime labai daug priešų. Didžiausi mūsų priešai – katinai ir žmonės. Matai blizgančius batus, kurie ką tik praėjo pro tavo nosį? Jais avi šių namų šeimininkas Antanas Žmogelis, kuris vakarais būna piktas ir garsiai barasi. Jeigu tave pamatys, pastatys baisius metalinius spąstus ir pakabins juose kvepiančio sūrio gabalą. – O kas yra spąstai? – Zitai net uodegytė suvirpėjo iš smalsumo. – Spąstai – tai kraupus jaunų pelyčių viliojimo įtaisas! Įsivaizduok, Zitele, tu alkana... nevalgiusi dvi dienas... užuodi sūrį... Tau ima varvėti seilės... Pasistiebi, sieki atsikąsti... O spąstai tik pokšt, ir suspaudžia tave! – Aš tuos spąstus sugraušiu! Apspjaudysiu, ap... ap... – pasipiktinus žiopčiojo Zita. – Nusiramink... Įsidėmėk, vaikeli, visam gyvenimui – spąstų sūrio geriau nevalgyt! Nebent būsi žvėriškai alkana ir namuose nerasi nė trupinio... Tada čiupk degtuką ar pieštuką – jų visada mėtosi po rašomuoju stalu – ir tą sūrį pajudink. Spąstai trinktelės, bet tavęs nesužalos.

– Tada jau galima sūrį čiupti ir ryti? – Ne, ir tada dar neskubėk... Prieš ėsdama gerai apsidairyk – ar nesėlina prie tavęs katinas Mickus. – O ką daryt su katinais? – klausinėjo Zitutė. – Ar juos irgi reikia pieštuku judinti, kol trinktelės? – Ne, pieštukas čia nepadės... Geriausia katinams išvis nelįsti į akis, nes jie nėra tokie žiopli kaip Antanas Žmogelis. Jie – žiaurūs pelėdros! Ypač tie laukiniai, kurie gyvena gatvėje, prie šiukšlių dėžių! – Ar Mickus irgi pelėdra? – drebančiu balseliu pasiteiravo Zita. – Ne, Mickus, ačiū Dievui, ne toks, – nuramino mama, – jis lepūnėlių veislės... Tačiau juokauti su katinais nevalia! Supykęs murklys gali bet kada mus sumedžioti. – Betgi sakei, kad Mickus – ne pelėdra? Kam gi jam mus medžioti? – Vien dėl linksmumo. Pelių gaudymas Mickui kaip sportas! Tad būk atsargi ir iš palovio išlįsk tik tada, kai katinas miegos. – O kaip aš suprasiu, kad jis miega? – Zita norėjo kuo geriau išmokti žiauraus gyvenimo pamokas. – Labai paprasta: kai Mickus užmiega, jo murkimas pasidaro ramus ir vienodas – net lova dreba. Tada gali drąsiai skuosti prie jo lėkštės ir pasičiupti kačių ėdalo. O, tai labai gardus ir sultingas maistas... Tau tikrai patiks...

Mama moko Zitutę susi rasti ma isto Šįryt mama pažadino Zitutę vos prašvitus ir įspėjo, kad diena bus nelengva, dukrelė turės išmokti naują pamoką. – Šiandien mokysimės, kaip pačiai, be mamos, susirasti maisto. Kol Mickus parpia, eisim pusryčiauti… Teks nusigauti iki jo lėkštutės, – aiškino mama, pakėlusi lovos užtiesalą, – aš bėgsiu pirma, o tu – iš paskos! Tik neatsilik! – O Mickus tikrai miega? – Birbia kaip šaldytuvas, eikš paskui mane, – mamytė mostelėjo uodega ir dingo už užtiesalo. – Mama, tamsu... – išsigandusi sucypė Zita. – Žiūrėk nosimi! Pagaliau pelytė įsidrąsino, žengė kelis žingsnelius ir vėl sustojo kaip įbesta. – Aš bijau… Cypsiu… – Necypk... – sušnibždėjo mama. – Kur eini? Ne į tą pusę uostai! – Aš pavargau, noriu namo, po lova! – Jau netoli, užuodi? – Užuodžiu… Kažkas smirda.

– Ne smirda, o kvepia… Ateik čia, – drąsino mamytė iš tamsos, – aš jau prie šaldytuvo! – Kur tas tavo Mickaus ėdalas? – Nebėra, – gūžtelėjo pečiais mama, žvelgdama į tuščią katino lėkštę, – suėdė besotis... Bet nenusimink, kažką užuodžiu! – Kur užuodi? Ką? – Virtuvėj... po stalu... skanūs vakarykščiai makaronai... sausainių trupiniai… niam niamniukas... – Oi, vemsiu... Juk žinai, kad nemėgstu sausainių! – papūtė lūpas Zita ir buvo beskuodžianti atgal, bet mama aptiko didelį avižinio sausainio gabalą. – Va, jau turiu… Dumiam į palovį... Pauostyk, avižiniai, mmm… kaip kvepia… – Feee! Nenoriu sausainių, – ožiavosi Zita, atsidūrusi gimtajame urvely, – noriu olandiško sūūūūrio… Cyyyp…

Turi nys Antanas Žmogelis Mickus, musės ir tarakonas Dzioba Zita ir jos mamytė Mama moko Zitutę susirasti maisto Zitos kaprizai Pelytės Zitos sapnas Zita laukia mamos Antrasis pelytės Zitos sapnas Rytas Žmogelių namuose Zita susipažįsta su Aloyzu Dzioba Aloyzas ir Zita išgąsdina katiną Mickų Drąsioji Zita Paslaptinga katino Mickaus liga Zita ir Aloyzas ruošiasi į kelionę Svečiuose pas Mildą Kelionė į rūsį Pas raganą Liolią Pažintis su Krankaičiu Pasakojimas apie Vilniaus įkūrimą Pelytės Zitos tėvelių išvadavimo operacija

5 7 9 13 16 19 23 26 32 35 39 43 46 48 51 55 57 62 68 72

Išsiskiria Zitos ir jos tėvelių gyvenimo keliai Sugrįžimas Zitos kerštas žmonėms Dzioba išduoda Zitai brangakmenių paslaptį Zita tampa žmogumi Antanas Žmogelis išmetamas iš darbo Zita apsigyvena Žmogelių bute Pirmasis vakaras Žmogelių šeimoj Zitos pasaka apie žirafą ir dramblį Zita vėl susitinka Aloyzą Zita, brangakmeniai ir Aloyzo mirtis Zita sapnuoja Angelų kalną Zita tampa turtuole Žmogelis apvagia Zitą Zita palieka Žmogelių butą Zita ir poetas Narcizas Zita vėl eina pas Liolią Zitos kelionė į Angeliją Zita susitinka Dziobos vėlę Zita tariasi su Krankaičiu Zita nugali teroristus Pasaka apie kunigaikštį Algirdą Zita pas tėvelius kaime

78 82 83 86 88 91 95 97 100 107 111 114 116 119 122 124 126 128 131 134 138 144 146

5 7 9 13 16 19 23 26 32 35 39 43 46 48 51 55 57 62 68 72

78 82 83 86 88 91 95 97 100 107 111 114 116 119 122 124 126 128 131 134 138 144 146

„Kaip pelytė Zita žmogumi pavirto“ – pirmoji dviejų dalių nuotykių istorijos dalis. Šioje knygoje susitinka du veikėjai – pelytė Zita ir tarakonas Dzioba. Būdami drauge jie atlieka daugybę žygdarbių: išlaisvina Zitos tėvelius, nugali katiną Mickų ir svarbiausia – išgelbsti pasaulį nuo teroristų bombos.

Vytautas V. Landsbergis

Kaip pelytė Zita žmogumi pavirto

Redaktorė Giedrė Kmitienė Iliustravo ir maketavo Vilija Kvieskaitė Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Dominicus Lituanus“ Nugalėtojų g. 3D-2, LT-10105, Vilnius www.dominicus.lt Spausdino UAB „BALTO print“ Utenos g. 41B, LT-08217 Vilnius

www.dominicus.lt

Sigita Lesinskienė Vaikų psichologė

Ka i p pel y tė Zi ta ž m og u m i pav i r to

Kęstutis Urba Vaikų literatūros tyrinėtojas, vertėjas, vadovėlių autorius

Vy tau tas V. La nd sberg i s

Rašytojas labai aiškiai, o ne vien užuominomis, išsako gyvenimo vertybes, smerkia įvairias ydas, žmogiškas silpnybes, skatina atsikratyti baimės ir ryžtingai pasipriešinti blogiui.

Vy tau tas V. Land sberg is

Ka i p

pelyte zita ž m og u m i pa v i r to

I l i u s t ra v o Vi l i j a Kv i e s k a i tė

Kaip pelytė Zita žmogumi pavirto

Articles inside

Antanas Žmogelis

Zita ir jos mamytė

Mama moko Zitutę susirasti maisto

Mickus, musės ir tarakonas Dzioba