– Tada jau galima sūrį čiupti ir ryti? – Ne, ir tada dar neskubėk... Prieš ėsdama gerai apsidairyk – ar nesėlina prie tavęs katinas Mickus. – O ką daryt su katinais? – klausinėjo Zitutė. – Ar juos irgi reikia pieštuku judinti, kol trinktelės? – Ne, pieštukas čia nepadės... Geriausia katinams išvis nelįsti į akis, nes jie nėra tokie žiopli kaip Antanas Žmogelis. Jie – žiaurūs pelėdros! Ypač tie laukiniai, kurie gyvena gatvėje, prie šiukšlių dėžių! – Ar Mickus irgi pelėdra? – drebančiu balseliu pasiteiravo Zita. – Ne, Mickus, ačiū Dievui, ne toks, – nuramino mama, – jis lepūnėlių veislės... Tačiau juokauti su katinais nevalia! Supykęs murklys gali bet kada mus sumedžioti. – Betgi sakei, kad Mickus – ne pelėdra? Kam gi jam mus medžioti? – Vien dėl linksmumo. Pelių gaudymas Mickui kaip sportas! Tad būk atsargi ir iš palovio išlįsk tik tada, kai katinas miegos. – O kaip aš suprasiu, kad jis miega? – Zita norėjo kuo geriau išmokti žiauraus gyvenimo pamokas. – Labai paprasta: kai Mickus užmiega, jo murkimas pasidaro ramus ir vienodas – net lova dreba. Tada gali drąsiai skuosti prie jo lėkštės ir pasičiupti kačių ėdalo. O, tai labai gardus ir sultingas maistas... Tau tikrai patiks...
Mama moko Zitutę susi rasti ma isto Šįryt mama pažadino Zitutę vos prašvitus ir įspėjo, kad diena bus nelengva, dukrelė turės išmokti naują pamoką. – Šiandien mokysimės, kaip pačiai, be mamos, susirasti maisto. Kol Mickus parpia, eisim pusryčiauti… Teks nusigauti iki jo lėkštutės, – aiškino mama, pakėlusi lovos užtiesalą, – aš bėgsiu pirma, o tu – iš paskos! Tik neatsilik! – O Mickus tikrai miega? – Birbia kaip šaldytuvas, eikš paskui mane, – mamytė mostelėjo uodega ir dingo už užtiesalo. – Mama, tamsu... – išsigandusi sucypė Zita. – Žiūrėk nosimi! Pagaliau pelytė įsidrąsino, žengė kelis žingsnelius ir vėl sustojo kaip įbesta. – Aš bijau… Cypsiu… – Necypk... – sušnibždėjo mama. – Kur eini? Ne į tą pusę uostai! – Aš pavargau, noriu namo, po lova! – Jau netoli, užuodi? – Užuodžiu… Kažkas smirda.
13
