Nukaukšėjęs į banką, Žmogelis atsisėsdavo savo įstiklintam kambarėly, kur ramiai ir monotoniškai – it koks bankomatas – plušėdavo iki vėlaus vakaro. Su klientais kalbėdavo itin mandagiai, o paduodamas pro langelį pinigus visada plačiai šypsodavosi: – Prabangiai atrodote! Kur pirkote tokį nuostabų skėtį? Jūsų batai šiandien blizga tarsi veidrodis! Užtat vakare, vos tik grįžęs namo, Antanas kaipmat nusimesdavo nekenčiamą bankininko kostiumą, o blizgančius, pinigais prasmirdusius batus nuspirdavo po lova. Tada puldavo barti savo Žmogelienę ir Žmogeliukus: – Kodėl nesutvarkyti kambariai? Kodėl pamokos neparuoštos? Kodėl vakarienė neskani?.. Kodėl aš visą gyvenimą turiu arti kaip arklys, o kiti – ne? – Tėti, tu gi ne arklys, – bandydavo ginčytis sūnus, bet mama griežtu žvilgsniu tučtuojau jį sutramdydavo: – Kaip tu drįsti? Nematai, koks tėtis pavargęs?.. Taip ir leido dienas pasiturinti Žmogelių šeima.
M ickus, musės ir tarakonas Dzioba Tiesa, užmiršome pasakyti, kad Žmogelių bute gyveno ir daugiau keistų padarėlių. Vienas jų – milžiniškas pūkuotas katinas Mickus, kuris ištisas dienas drybsodavo ant sofos ir murkdavo it šaldytuvas*. Retsykiais atsikeldavo, pasirąžydavo ir tingiai nupėdindavo į virtuvę prie savo lėkštutės, iki kraštų pribertos kačių maisto. Bet lepūnėlis dažnai tingėdavo net valgyti, tik paknaibydavo, išdrabstydavo maistą aplink lėkštę ir vėl nubanguodavo į savo amžino poilsio vietą ant sofos. O kai Mickus skaniai murkdamas užsnūsdavo, įsidrąsinę prie jo lėkštės atskubėdavo kiti buto gyventojai, apie kurių egzistavimą Žmogelių šeimyna nė nenutuokė. Pirmos atskrisdavo dvi musės – Cėcė ir Bėbė. – Cė mano ėdalas, – piktai zyzdavo Cėcė, – zvimbk iš cė! Aš pirmoji nutūpiau cė, ant lėkštės krašto… – Pati zvimbk, kol neįspyriau! Bė bė bė, – nedraugiškai atkirsdavo Bėbė. * Mrrrr... brrrr... trrrr...
7
