BUK #01

# SVEIKI

Siūlome Jums jaukų ir aktyvų skaitinį – lietuvišką žurnalą B‘UK [BŪK arba BeUK, priklausomai, kiek integravotės]. Prisijunki, BŪK su mumis!

Nuoširdžiai norime padėkoti visiems patikėjusiems projekto sėkme, prisijungusiems prie komandos ar parėmusius šią idėją. Be jūsų nebūtų mūsų, AČIŪ.

Turime bėgti... Reikia skubėti puošti eglę. Pakuoti paskutines Kalėdų dovanas, įsigytas dar prieš „Helloween‘ą“ (juk reklamos prasideda tuo metu), ieškoti seniai užmiršto močiutės kūčiukų recepto. O kad mokėčiau megzti kojines...

Trumpai tariant šiltų ir gražių jums švenčių!

BŪKite!!!

Nr. 1

TURINYS #4 psl. Linkėjimai iš Lietuvos. #6 psl. AŠ. Akordeono meistras.

Arba kur nuveda talentas. #10 psl. Atrasta UK. Japoniški malonumai. #12 psl. Pelenės dienoraštis. Apie grožį kitaip. #14 psl. Svečias. Londonas yra Vilnius. #16 psl. B‘UK Galerija. Himitsuhana. #22 psl. Taip mes gyvenam. Mūsų mokytojai.

B’UK

Žurnalas B’UK get@b-uk.lt www.b-uk.lt

Reklamos skyrius: reklama@b-uk.lt Inga M. Žarskė; Ugnė Vedrickaitė ISSN 2045-8010 2010 Gruodis, Nr.1. Tiražas 3000 vnt.

#28 psl. B‘UK Vyras. Technews. #30 psl. Klubas „Savi“. #32 psl. Sėkmė pagal Birutę Mulerauskienę. #34 psl. Music Matters. Tegyvuoja revoliucija. Arba trumpa britiško pankroko istorija. #37 psl. Londonos akis. #40 psl. Ir aš ten buvau, Kalėdų labdaros vakaras. #42 psl. Klausimas Knygnešys. Geišos gyvenimas.

Komanda

Rėmėjai

be@b-uk.lt

aciu@b-uk.lt

Jonas Jankūnas Laura Jurgelionytė Monika Jakubkaitė Vaida Kriskutė Sigutė Limontaitė Robertas Naumenka Tomas Pečkys Aurimas Preilauskas Jovita Tartilaitė Ugnė Vedrickaitė Aidas Žarskus Inga M. Žarskė

Audita Autosuporta Birute‘s Fashion E&C Export Knygnešys Mystic Hair North Woolwich Dental Practice Perfect Smile London Klubas Savi Studio inEyE spreADprint

3/44

#Linkėjimai iš Lietuvos. Jovita Tartilaitė.

Sveiki gyvi, gera su Jumis sveikintis čia – naujai iškeptame tvarkingai ir prasmingai sudėliotų raidžių, spalvomis džiuginančių nuotraukų rinkinyje.

Siunčiu pačius didžiausius linkėjimus iš Lietuvos. Tikiuosi, kad esate sotūs, laimingi ir patenkinti. Su Jumis sveikinsiuosi kiekviename žurnale ir stengsiuosi trumpai papasakoti, kaip gyvename mes – Jūsų giminaičiai, draugai, kaimynai – čia, Lietuvoje, kokie vėjai kedena mūsų namų užuolaidas.

Mes labai laukiame Kalėdų. Prekybos centrai mirguliuoja žaižaruoja, jau, rodos, visur kvepia puriomis snaigėmis, cinamonu, mandarinais ir šventiniu gerumu.

Labai laukiam grįžtančių ir Jūsų. Nežinau, kada paskutinį kartą buvote namuose, bet, kai jau parlėksit, nenustebkite, kad pusė Lietuvos gyventojų yra pamišę dėl šokių, kad Vilniuje į viešąjį transportą lipti galima tik pro priekines duris – taip stabdomi keliai „zuikiams“. Neišsigąskite Baltajam tiltui išdygusio beveik 20 m.

rago – tai skulptūra „Spindulys ietis“, simbolizuojanti išsiveržimą, tautos atgimimą, narsą siekiant nepriklausomybės ir nuolatinę kovą dėl jos. Ir neklauskite savęs, kur juda visos šviesiaplaukės – „Olialia mergaitės“ jau turi savo klubą. Maža to, jos dar ir salą šiltuose kraštuose įsiruošti žada.

Apskritai mūsų padangėje geri dalykai dedas. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė Niujorke atsiėmė žurnalo „Glamour“ Metų moters apdovanojimą.

4/44

#Linkėjimai iš Lietuvos. Jovita Tartilaitė.

Parlamentarė Asta Baukutė susilaukė dar vieno, trečio, sūnaus, Agnė Jagelavičiūtė išleido savo receptų knygą, o režisierė Dalia Ibelhauptaitė po penkerių metų atgaivino „Lietuvos“ kino teatro sienas. Čia lapkričio pirmą penktadienį susirinko pilna salė žmonių pažiūrėti neeilinės „bohemiečių“ ir „Silence“ elektroninės operos fantazijos XYZ. Persipynus operai, elektronikai, teatrui ir performansui, prijungus vaizdo projekcijas, įdomias dekoracijas ir nuostabius Juozo Statkevičiaus kostiumus liko ypač gilus įspūdis. Publika ilgai plojo atsistojusi. Žodžiu, gyvenimas verda.

Manau, kad jau pats metas pamąstyti, ką visi kartu veiksime gimtame krašte per gražiausias ir balčiausias metų šventes.

Gal norite aktyviai papramogauti? Pavilnių regioniniame parke atsidarė Belmonto nuotykių parkas, kuris veiks ištisus metus. Jame yra šešios skirtingo sudėtingumo trasos, aštuoniasdešimt dvi rungtys, penkiolika skrydžių lynais, ilgiausias jų – 333 metrų. Taigi mėgstantys gauti adrenalino dozę ir išbandyti savo jėgas, manau, tikrai nenusivils.

Muzikos mylėtojams gruodžio 30 d.

Kongresų rūmuose – Simfonija solistams, chorui ir orkestrui, sukurta pagal Freddie

Mercury ir grupės „Queen“ dainas. Šiandien „The Queen Symphony“ atliekama visame pasaulyje. Garsų efektai, stebinantys solisčių pasirodymai ir teatrališkai nuostabūs choristų balsai legendinės roko grupės melodijas daro nepakartojamomis. Išgirsite garsiausias grupės dainas: „Champions“, „Rock You“, „Show Must Go On“, „Love of my Life“, „Who Wants to Live Forever“ ir kt.

Garsiausi Lietuvos čiuožėjų pora Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko šiemet vėl džiugins dailiojo čiuožimo gerbėjus – per didžiąsias metų šventes Lietuvoje bus surengti net keturi „Liepsnojančio ledo“ šou pasirodymai.

O dovanų savo šeimos nariams, draugams paieškokite sekmadieniais vykstančiame „Blusturgyje“, gerų knygų išparduotuvėse (kam mokėti brangiai, jei gerus dalykus gali įsigyti pigiau?), megzkite spalvotas ir raštuotas kojines, kepkite skaniausius pyragus ir rašykite laiškus – juos kiekvienam labai gera gauti.

Jaukių, šiltų, prasmingų švenčių, kiekvienam po stebuklą nešančių. Tikiuosi, kad greitai susimatysim Lietuvos gatvėse.

Saugios kelionės namo. Namiškiams parvežkite plačias savo šypsenas.

5/44

# AŠ. Sigutė Limontaitė.

Akordeono meistras.

Arba, kur nuveda talentas.

Pirmojo B‘UK numerio viršelyje – pasaulyje populiarėjantis akordeonistas MARTYNAS LEVICKIS, laimėjęs geriausio pasaulio akordeonisto titulą būdamas vos dvidešimties. Pasak dažnai girdimo pasakojimo, Martynas yra vaikinukas, „rastas miške“, atvežtas į miestą ir išmokytas groti. Paskaitykite patys ir suprasite, kaip berniukas iš nepasiturinčios šeimos atsidūrė Londono karališkojoje menų akademijoje.

6/40 44

# AŠ. Sigutė Limontaitė.

Papasakok, nuo ko viskas prasidėjo, kiek tau buvo metų, kuomet pirmą kartą susidomėjai akordeonu?

O buvo taip, man buvo maždaug dveji ar treji metai, aš pats tos akimirkos neatsimenu. (Turbūt tai žinai tik iš artimųjų pasakojimų?) Taip, būtent iš tetos ir mamos pasakojimų „menu“, kaip mes sėdime, žiūrime televizorių, o ten rodo fortepijonu grojantį žmogų, tuo metu aš imu barbenti į stalą savo mažais putliais pirštukais ir sakyti: „As guoju! Mama, guok! Teta, guok!”. Pirmasis muzikos instrumento įvaizdis man buvo fortepijonas, aš visada norėjau groti juo, bet niekados taip ir neturėjau. Tais laikais fortepijonas buvo prabangos prekė, be to mes niekada nebuvome turčių šeimyna, laisvalaikiu fortepijonų nepirkdavome, tad reikėjo rasti alternatyvą. Kažkokiu būdu namie atsirado vienas akordeonas, antras ir taip sukaupiau kokius penkis. (Kam tau penkių akordeonų?) Jie nebuvo vienodi, visi buvo skirtingo dydžio. Aš grodavau mažiausiu, nes reikėjo groti mažiausiu.

(Todėl, kad tu mažas buvai?) Taip, bet visi maži vaikai nori būti dideli, todėl aš pasiimdavau patį didžiausią akordeoną, iki čia (braukia pirštu sau virš nosies), atsisėsdavau priešais veidrodį, nes paprastai nematydavau klavišų, ir grodavau.

(Taip vaidindavai, kad groji?) Nevaidindavau, iš tiesų grodavau. (Ir ką grodavai?) Nuo trejų iki septynerių metų aš grojau pats. (Ką reiškia pats? Be natų, be kūrinių?) Būtent, be natų ir kūrinių. Tiesiog žinojau, ką man reikia groti ir grojau. Kai man buvo septyneri, mane „rado miške“ viena mokytoja. (Buvai pasiklydęs su akordeonu?) Nebuvau, sakau „rado miške“, nes mūsų sodyba, kurioje aš leisdavau vasaras ir kurioje sutikau minėtąją mokytoją, buvo miške. Ne kartą teko girdėti pasakojimą, jog aš esu vaikas, kurį rado miške, atvežė į miestą ir išmokė groti.

Taigi, vieną vasarą į mūsų sodybą atvyko tolima giminaitė, dirbusi mokytoja bei pastebėjusi mano didžiulį norą groti. Ji mane ėmė mokyti natų ir nuo aštuonerių pradėjau lankyti Šiaulių muzikos konservatoriją. (Prieš tai jūs su mama gyvenote Tauragėje, persikėlėte tik todėl, kad tu galėtum lankyti muzikos mokyklą?) Taip, tik dėl to. Žinoma, buvo visko. Nelengva aštuonerių metų imti ir išvažiuoti į kitą miestą. (Tu buvai

tik aštuonerių, o kaip sunku turėjo būti tavo mamai...) Taip, mamai taip pat buvo labai sunku, bet viskas išėjo į naudą. (Na, ir kaip sekėsi muzikos mokykloje, kur susidūrei su natomis bei rimtais kūriniais?) Iš pradžių buvau laikomas gabiu ir talentingu, tada pradėjau rodyti ragus – aš pažinojau savo akordeoną kaip penkis pirštus ir tikėjau, jog viską apie jį žinau, man nereikėjo jokių moks lų ar jau parašytų kūrinių. (Tai ką tu grodavai prieš muzikos mokyklą, kurdavai muziką pats?) Grodavau iš klausos, dainuodavau (man labai patiko groti ir dainuoti vienu metu), kartais susigalvodavau pats ką sugroti. Visa tai mėgau iki tol, kol pradėjau mokytis. O tada prasidėjo sunkusis etapas – reikėjo išmokti tai, kam priešinosi mano, kaip vaiko, sąmonė. Apie du metus murkdžiausi sistemoje ir pykausi su grojimo tvarka bei taisyklėmis. Kuomet po truputį pradėjau suprasti kam man to reikia, prasidėjo reti pasirodymai ant scenos. (Kokio amžiaus tuomet buvai?) Buvau devynerių, kai dalyvavau pirmajame festivalyje Šiauliuose.

Dvylikos metų dalyvavau konkurse, jį laimėjau, trylikos važiavau į tarptautinį konkursą Italijoje ir taip pasisuko užburtasis ratas. Su savo mokytoja M. Markevičiene pradėjome daug repetuoti bei dalyvauti konkursuose. (Na, ir kokia buvo ta pirmoji kelionė į Italiją?) Tai buvo apskritai pirma mano kelionė į užsienį. Važiavome autobusu, bet nieko nebūtų buvę geriau, nes kelionės metu pamačiau tai, ko negalėčiau pamatyti keliaudamas lėktuvu. Patyriau daugiau negu galėjau tikėtis, ta kelionė iki pat šiandien man liko pati gražiausia ir įspūdingiausia. Kelionės metu manimi rūpinosi netgi šešios merginos, važiavusios į Italiją atostogų. Jos manęs neišleisdavo iš akių ir be galo rūpinosi. Man tai buvo labai smagu, juk buvau vos trylikos metų, o joms maždaug po dvidešimt. Tuo metu jaučiausi svarbus, juk keliavau ne bet kur, o į pirmąjį savo tarptautinį konkursą (jame, beje, užėmiau pirmąją vietą). Kitos kelionės jau nebebuvo tokios džiugios. Patys konkursai man visada patiko, tačiau kelionės nuolatos keldavo problemų, ypač skrendant lėktuvais. Juk nuolat su savimi turi „tampytis“ akordeoną bei koncertinius rūbus, o kur dar asmeniniai daiktai. Po pirmojo konkurso dalyvavau kituose: Italijoje, Lenkijoje, Estijoje,

7/44

# AŠ. Sigutė Limontaitė.

Prancūzijoje, Baltarusijoje, tad, manau, natūralu, kad kelionės ėmė varginti. (Ar galėtum apibendrinti savo pasiekimus konkursuose?)

Esu laimėjęs prizinių vietų (juokiasi), daugiausia turiu pirmosios vietos apdovanojimų, keletą antrosios ir šiek tiek diplomų. Visų minėtų pergalių negaliu prisiimti vienas pats, nes kai kur dalyvaudavome su ansambliu, kai kur duetu. Šiuo metu turiu trisdešimt keturis ar penkis apdovanojimus. (Ar yra tekę dalyvauti konkurse, kuriame neužimtum jokios prizinės vietos?)

Taip, yra buvę tokių nutikimų. (Ir kaip po to jauteisi?) Paprastai, suvokiau, kad nesugrojau tobulai. Taip pat pasitaikydavo prastų aplinkybių, tarkim, amžiaus kategorija – būdavau jauniausias, tai sunkoka būti geresniam už vyresnius.

(Spalį dalyvavai kasmetiniame akordeono pasaulio taurės konkurse Kroatijoje, kaip sekėsi ten?) Gerai sekėsi – savo kategorijoje, kuri vadinosi „Piano accordion“, laimėjau pirmąją vietą.

(Kuriai šaliai atstovavai: Lietuvai ar Didžiajai Britanijai?) Atstovavau tarsi dviems šalims: pagal kilmę – Lietuvai, pagal studijų vietą Anglijai.

Koncerto metu šalia mano vardo puikavosi Lietuvos pavadinimas bei vėliava. (Tai dabar tave galima vadinti „pasaulio čempionu“ ?) Na, pasaulio čempionas sportiškesnis titulas, tačiau taip, prasmė ta pati. Iš viso buvo septynios dalyvių kategorijos ir septyni pasaulio čempionai, o aš – vienas iš jų. Beje, dalyvaujant šiame konkurse nutiko juokingas dalykas. Dėkui Dievui, tai įvyko man jau baigus groti, užkulisiuose. Baigiau groti per apdovanojimus, dėjau akordeoną (aš taip džiaugiuosi, kad tai įvyko užkulisiuose!) ir mano kelnės per abiejų pusių siūles išsižiojo per klyną.

(Laimėjai pasaulio čempiono titulą, ko nori siekti toliau?) Kitais ar dar kitais metais norėčiau susirungti vienoje kategorijoje su mygtukinių akordeonų muzikantais. Turbūt bus sunku, bet aš privalau dalyvauti, nes mane jau dabar kviečia. Kad ir kaip bebūtų, tai nėra mano tikslas. (O koks yra tavo tikslas?) Mano tikslas yra būti meniškai ir komerciškai patraukliu, kad galėčiau ir toliau koncertuoti. Konkursai tėra savęs parodymas, savo ir kitų galimybių palyginimas.

Gyvenant Londone ypač svarbu rodytis, nes jei neištversi miesto tempo, pranyksi ir muzikantų įvairovėje. (Kodėl studijoms pasirinkai būtent

Londoną ir kodėl Royal Academy of Arts?) Iš tiesų, aš nenorėjau važiuoti mokytis į užsienį. Norėjau ramiai gyventi Lietuvoje, nes ten buvau užtikrintas savimi. Žinojau, kad esu geriausias savo amžiaus kategorijoje ir man nieko kito nereikėjo. Kita priežastis buvo ta, kad aš nedrįsau net svajoti apie tokius dalykus. Gyvenau tik su mama, kuri gaudavo minimalią algą, negalėjau tiesiog imti ir vieną dieną pareikšti: „Mama, skrendu į Londoną!“. Tiesiog negalėjau taip pasakyti. Man net nuskristi ten, į stojamuosius egzaminus, būtų reikėję ieškoti paramos, nes finansiškai buvau neįgalus. Kartą susitikau savo buvusią auklėtoją ir ji mane paskatino nenuleisti rankų bei ieškoti išeities. Nusprendžiau pamėginti dalyvauti stojamuosiuose, tikėdamasis susirasti rėmėjų. Taigi, mes užpildėme formas. Pavėlavome. Tačiau visgi mane pakvietė.

Tuomet kreipiausi į verslininkus, kurių organizuotuose vakarėliuose teko groti, prašydamas paremti, sumokant už mano kelionę į Londoną.

Paskambinau jiems ir pasakiau, kad man reikia skristi į stojamuosius egzaminus Londone, neturiu pinigų, bet labai noriu. Tuo metu Šiauliuose daug kas mane pažinojo, matydavo per televizorių, skaitydavo apie mane laikraščiuose,

8/44

# AŠ. Sigutė Limontaitė.

žinojo mano istoriją, tad jie sutiko man padėti.

Vėliau, kai jie mane pakviesdavo ar dabar pakviečia, sugroju nemokamai. Kaip skaičiau vienoje knygoje – tai vadinama „Paslaugų banku“.

(Tai kaip sekėsi akademijoje?) Pirma bėda – įstojau, tačiau negausiu stipendijos, ką daryti?

Antra bėda – anglų kalba.Tam, kad galėčiau studijuoti akademijoje, turėjau išlaikyti anglų kalbos testą, tačiau pagal nustatytus standartus pritrūko pusės balo. Laikiau antrą kartą. Pavyko. Tačiau vėl teko paišlaidauti. O ir paskui buvo nelengva. Tačiau, kai įstoji, tu jau negali paprastai imti ir atsitraukti, priimti sprendimo, kad dabar to nebenori. Pirmaisiais metais tas sprendimas buvo be galo arti. Buvo taip sunku, kad aš prakeikiau save, kam užviriau šią košę. (O iš kur gavai pinigų studijoms?) Stebuklingai atsirado rėmėjų. (Pamojavai burtų lazdele?) Ne, kuomet žmonės sužinojo, kad aš įstojau, „visi pristojo“ (juokiasi). Mane susirado žymūs verslininkai, kurie taip ir pasakė: „Mes norime remti tavo studijas“. Jie skyrėsi nuo kitų mano rėmėjų, nes jiems buvo įdomu viskas, ką aš darau. Prieš skirdami man pinigų, keletą valandų kalbėjosi su manimi ir mano mokytoja. Tai buvo labai fainas pokalbis: aš turėjau pristatyti save ir ko aš noriu iš gyvenimo. Mes išlaikėme tą išbandymą ir aš gavau pinigų sumokėti už pirmų metų studijas bei pragyvenimą. Deja, į Lietuvą atslinko krizė, ir toliau jie nebegalėjo manęs remti. Tada man buvo šakės. (Tai ką darei?) Buvo prastai, nes bet kokio darbo dirbti aš nenorėjau, o pasiūlymų užsidirbti iš muzikos negaudavau. Tada pradėjau gyventi į skolą, nebemokėjau už nuomą ir, apskritai, dažniausiai neturėdavau nė cento piniginėje. Buvo žiauru, bet vis tiek nenorėjau dirbti bet ko. (Bet kažkokią išeitį radai?) Tą vasarą aš išskridau į Ameriką. (Dirbti?) Taip, aš ten grojau. Šiai istorijai neužtektų žurnalo, knygos reikėtų. Dar man besimokant mokykloje viena gera teta iš Amerikos pamatė mano pasirodymą internete ir pasiūlė man atvažiuoti groti Amerikos lietuvių bendruomenei. Aš tuomet turėjau atsisakyti, tačiau minėtąją vasarą nutariau paklausti jos ar pasiūlymas dar galioja. Ji nupirko man lėktuvo bilietus, aš, savo ruožtu, pasiskolinau pinigų bilietui į oro uostą ir išvykau. Tą vasarą mes labai plačiai prasinešėm per Ameriką: koncertavau Čikagoje, Sant Luise, Memfyje...

Grodavau renginiuose, kur žmonės mokėjo už bilietus ir taip užsidirbau pragyvenimui Londone. Net sudalyvavau viename konkurse. Sugrojau šešiose kategorijose, penkiose iš jų laimėjau pirmąją vietą. Taip praleidau vasarą. Šią vasarą vėl keliavau ten pat ir vėl dirbau pagal tą pačią sistemą. (Kokią muziką tau pačiam mieliausia groti akordeonu?) Į muziką aš žiūriu kaip į biznį. Man širdžiai mieliausia yra šiuolaikinė, „sunkiai“ klausoma, išraiškinga akordeono muzika. Tačiau ne visi klausytojai tokią mėgsta, todėl aš kombinuoju. Truputį paglostau širdį klasikos mylėtojams, truputį prancūziškų melodijų fanams, o koncertus dažniausiai užbaigiu žaismingu, „lengvu“ kūriniu. Po tokių koncertų žmonės dažnai ateina ir pasako, jog nė nemanė, kad akordeonas gali skambėti taip „skaniai“, o to aš ir siekiu maišydamas muzikos stilius. Kartą man draugas pasiūlė sugroti su DJ Tiesto. Tąkart smagiai pasijuokėm, tačiau šiuo metu bandome groti su žmogumi, kuris kuria elektroninę muziką, mane žavi bendras akordeono ir elektronikos skambesys.

(Tu repetuoji kiekvieną dieną, kartais iki vėlumos, o koks būna tavo laisvalaikis?) Man patinka būti veiksme, patinka nuolat kažkur bėgti ir veikti, tiesą sakant, net negaliu sau leisti laisvalaikio. Tačiau, jei atsiranda laisva minutėlė, einu pasivaikščioti į parką, atsigerti kavos su draugais per pietus ir viskas. (Neturi laiko sau, o atrandi laiko savo merginai?) Tai yra sunku.

Ilgai neturėjau nuolatinių santykių, gąsdino bloga patirtis, norėjosi pailsėti. Be to, buvau užsiėmęs. Dabar turiu merginą ir viskas būtų fainai, jeigu ne mano nuolatinis nebuvimas namuose, neturėjimas laiko jai. Ir man pačiam sudėtinga sukoncentruoti dėmesį į merginą, kai galva nuolat pilna kitokių minčių. Akordeonas netampa nesutarimų objektu, tiesiog mano užimtumas „konfrontuoja“ su jos nuostatomis. Ji reikalauja dėmesio sau, o aš, savo ruožtu, mažai jo galiu skirti. Dažnai jaučiuosi kaltas dėl to, kad nerandu laiko žmogui, kuris man rūpi. Kad ir kaip ten bebūtų, mes abu greitai randame išeitį iš susiklosčiusios situacijos, tad, net atsižvelgiant į mano ateities perspektyvą, manau, viskas bus gerai.

9/44

# Atrasta UK. Monika Jakubkaitė.

Malonūs atradimai, dideli ar maži, visada sukelia geras emocijas. Tai gali būti seniai pamirštas pinigas švarko kišenėje, o gal nauji šokoladiniai saldainiai, kuriuos akimirksniu imi ir įsimyli vos tik paragavęs?

Smagu rasti, kai žinai kur ieškoti, o jei nežinai?... Norėtume padėti.

B‘UK leidžiasi į paieškas Londone ir kituose Didžiosios Britanijos miestuose, kad malonūs atradimai pradžiugintų bent kartą per mėnesį. „Pilnas“ – tai pirmas žodis, kuris man visada šauna į galvą, pagalvojus apie Londoną.

Pilna jame visko: nuo žmonių centrinėse gatvėse, iki jų siūlomų paslaugų, prekių, kurias jie pardavinėja, kavinių, kuriose valgo ir visko visko, ką tik galite įsivaizduoti. Pagyvenus čia ilgiau, kyla natūralus klausimas: ar įmanoma šį miestą pažinti visiškai? Kur pirkti kokybiškus batus, kur kepamos skaniausios bandelės, kokioje kavinėje jaukiausia išgerti arbatos, kur slepiasi visi tie originalūs papuošalai, rūbai, daiktai, saldumynai, kurių, dar gyvenant Lietuvoje, kartais atsiųsdavo tolimas giminai-

tis... Šie klausimai mane apnikdavo dažnai, kol kartą, visai netyčia, atradau „Minamoto Kichoan” – iki šiol vienų originaliausių mano matytų bei ragautų japoniškų saldumynų krautuvėlę. „Minamoto Kitchoan” – rankų darbo japoniška konditerija Turbūt būtų kvaila klausti, ar esate valgę suši? O pyragėlį, pagamintą iš saldžios bulvių košės? O gal purų vanilinį blynelį, įdarytą raudonųjų pupelių įdaru? Skamba įdomiai? Jei taip, tuomet skaitykite toliau.

Minamoto Kitchoan parduotuvių tinklas gyvuoja jau visą dešimtmetį. Japoniškų saldumynų parduotuvėlės veikia ne tik Japonijoje, Kinijoje bei kitose Azijos valstybėse, tačiau ir JAV, o taip pat – Jungtinėje Karalystėje, centriniame Londone.

Iš išorės niekuo neišsiskirianti parduotuvė visą savo žavesį slepia viduje. Minimalistinio stiliaus interjeras dvelkia rafinuota elegancija, o pastelinių spalvų sienos visą dėmesį kviečia sutelkti į kruopščiai po stikliniais prekystaliais išdėliotus spalvingus saldumynus.

Iš pirmo žvilgsnio sunku patikėti, kad tai, ką matai, yra valgoma. Pyragaičiai, sausainiai bei saldainiai veikiau primena mažyčius meno kūrinius, rankų darbo muilą arba dar ką nors, tik ne tai, ką mes esame įpratę valgyti.

Kiekvienas vienetas atrodo nepriekaištingai.

Jei skanėstas yra rutulio formos, tai toji forma būtinai bus preciziškai tiksli, jei jis turi tris sky-

10/44

# Atrasta UK. Monika Jakubkaitė.

lutes, tai jos visos bus išdėstytos griežtai geometriškai ir taip atrodo kiekvienas saldainis...

Daugelis „Minamoto Kichoan” konditerijos gaminių yra dailiai įvynioti į natūralaus popieriaus pakuotes. Vos vienas kitas pyragėlis ar saldainis supakuotas plastikinėje pakuotėje. Svarbu paminėti, kad skanėstų galiojimo laikas nėra ilgas ir tai rodo produkto natūralumą – jokių konservantų, standiklių ar stabilizatorių... Gal todėl natūralūs rankų darbo saldumynai sudėlioti tarsi vertingos brangenybės po muziejiniu stiklu ir vos po keletą egzempliorių bendram vaizdui susidaryti.

Perskaičiusi skanėstų aprašymus, buvau dar labiau suintriguota jų paragauti. Pagrindinės sudedamosios saldumynų dalys: bulvės, baltosios, raudonosios ir sojos pupelės, ryžiai bei vyšnių žiedai. Nežinau kaip Jūs, bet šį maistą esu įpratusi valgyti sūrų ir tikrai iki pirmo apsilankymo Minamoto Kitchoan negalvojau, kad cukrumi ar medumi pasaldinus virtą bulvę, gaučiau japonišką pyragaitį...

Juokas juokais tačiau, kad ir kokia neįprasta ši konditerija bebūtų mūsų akims bei liežu-

viams, ji daugiau nei verta dėmesio, ypač tų, kurie kruopščiai skaičiuoja kalorijas ar bijo padidėjusio cholesterolio kiekio. Kaip žinia, japoniškai virtuvei ypač rūpi sveiki ir natūralūs produktai. Ne išimtis ir konditerija.

Joje nėra ne tik cheminių priedų, saldiklių bei konservantų, čia beveik nerasi gyvulinių riebalų. Be to, pagrindinės konditerijos sudedamosios dalys yra ne šokoladas, kvietiniai miltai ar grietinėlė, o sveiki, nedaug apdoroti vaisiai ir daržovės.

Neabejotinai aukšta japoniškų saldumynų klasė atsispindi ir kainose. Už vieną wagashi (japon. saldainis) Jums teks sumokėti apie 2 svarus, už 6 saldainių dėžutę 9 ir daugiau svarų. Na, o jeigu norėsite nusipirkti šventinį tortą, gali tekti piniginę palengvinti net visu 100 svarų.

B‘UK patarimas: Jei vis dar sukate galvas, ką padovanoti savo artimiesiems Šv. Kalėdų proga, kuo pavaišinti kalorijas skrupulingai skaičiuojančią draugę arba kaip nustebinti visko ragavusį gurmaną, prisiminkite „Minamoto Kichoan”.

Minamoto Kitchoan 44 Piccadilly, W1J ODS Artimiausia metro stotelė: Piccadilly Circus Darbo laikas: 10:00–19:00, 10:00–20:00 (šeštadienį)

11/44

Skanaus!

# Pelenės Dienoraštis. Laura Jurgelionytė.

Apie grožI kitaip Nuo pat mažų dienų žmonės priversti „tilpti į nustatytus rėmus“. Gamta mums suteikia lytį, kurią galima pavadinti tvirčiausiu „rėmu“, nes nuo jos priklauso, kokius reikalavimus ateityje pateiks supanti aplinka. Laikui bėgant pradedame jausti vis didesnį spaudimą išpildyti visuomenės lūkesčius, t.y. mergaitės turi būti gražios, lieknos ir grakščios; berniukai turi būti stiprūs, drąsūs ir neverkiantys. Kuo didesni augame, tuo labiau esame verčiami atsižvelgti į visuomenės normas: būti gerais tėvais, nuolankiais sutuoktiniais, sėkmingais karjeristais, negana to, dar ir stilingas bei nuolat gerai atrodančiais. Ir taip iki kol mums leidžiama ilsėtis ramybėje...

Ir ką toks spaudimas su mumis padaro? Ogi tai – jeigu nors truputį neatitinkame visuomenės kuriamų normų, jaučiamės nelaimingi, negražūs, niekam nereikalingi. Taip susergama depresija, atsiranda valgymo sutrikimų ir kitų ligų, kurios dažnai susijusios su psichologine žmogaus būsena.Valio tiems, kurie yra būtent tokie, kokių tikimasi ir dėl to jaučiasi laimingi. Dvigubas valio tiems, kurie sugeba laužyti nusistovėjusį požiūrį į asmenybę bei jos grožį ir taip pat yra laimingi. Tačiau ką daryti tiems, kurie neturi reikiamo genų fondo ar nėra apdovanoti stipria valia?

Pasislėpti už susikurtos kaukės ir tikėtis, kad niekas jos nenuplėš? Bet kokiais būdais bandyti įsisprausti į mažiausio dydžio džinsus, nepaisaint to, jog tai gali būti žalinga sveikatai?

Manau, daugelis sutiksite, kad šiame pasaulyje didžiausią spaudimą moterims tenka patirti dėl išvaizdos. Ne visos iš mūsų gimė su tobula: 90-60-90 kūno forma, lygia ir spindinčia oda, žvilgančiais plaukais bei grakščiomis kojomis. Reklamų stenduose, televizorių ekranuose ir žurnalų viršeliuose akis bado būtent tokios merginos. Jos pristatomos kaip grožio standartas, grožio etalonas, į kurį dera lygiuotis. Imame tikėti, jog tai grožis, kokio norime pačios. Tuomet ir prasideda: alinančios dietos, ilgos valandos sporto klube, stoviniavimai prie pyragėlių kepyklos vitrinos mintyse sau kartojant „NEGALIMA“... O galiausia, spjovus į viską, su įniršio pilnomis akimis, sukemšami kalnai bandelių ir kibirai ledų, bandant save paguosti.

Deja, viskas taip nesibaigia – kitą dieną prasideda savęs kaltinimas dėl suvalgyto maisto kieko... Linksite galvą galvodama – „ir man taip buvo“? Nesijauskite vieniša. Tai tikriausiai patyrė dauguma pasaulio moterų. Tikriausiai ta pati dauguma nemano, kad toks turi būti laimingas gyvenimas? Kam visa tai? Tam,

Mes kalbame lietuviškai Mówimy po polsku Мы говорим по русски We speak english

ė kortelė n ti i z i v ų s ū na - J Graži šypse je Bectone! o logijos klinik

e odonto Apsilankykit

145A Albert Road, North Woolwich, London E16 2JD Phone: 02074 746 987 Mobile: 07883 895 355 E-mail: info@londondent.com

w w w. lon d o n d e n t .c o m

N O RT H WO O LW I C H

De t al P R A C T I C E

12/44

# Pelenės Dienoraštis. Laura Jurgelionytė.

kad atitiktume primestą grožio standartą ir taptume kopijomis...

Jeigu kas nors paklaustų, ar norime būti gražios, neabejoju, kad visos atsakytume „Taip“, bet, jeigu paklaustų, ar norime būti į ką nors labai panašios, tikriausiai atsirastų ne viena, kuri pasirinktų neigiamą atsakymą. Tokiu atveju vertėtų kitaip pažvelgti į žodžio „grožis“ reikšmę ir susikurti savą šio žodžio sampratą. Svarbiausia atkreipti dėmesį į du dalykus: sveikatą ir originalumą, be kurių grožis negali apsieiti.

Sveikata yra pirmasis grožio šaltinis. Kai organizmas sveikas, oda spindi, plaukai žvilga, o, svarbiausia, žmogus jaučiasi gerai. Labai svarbu įsklausyti į savo kūną, išgirsti ką jis sako. Galbūt jam reikia daugiau fizinės veiklos, o galbūt poilsio. Alindami savo organizmą grožio nesukursite, atvirkščiai – nuslopinsite.

Galbūt iš karto to nepastebėsit, bet vėliau bus būtinai priminta apie kančias, kurias jam teko patirti. Todėl svarbu mylėti savo kūną bei išgirsti, ir suprasti jo siunčiamus signalus.

Kitas, bet ne mažiau svarbus dalykas, be kurio nesuvokiama grožio samprata, yra originalumas. Vis daugiau moterų ir merginų stengiasi atrodyti panašiai, kaip pasaulio garsenybės: kopijuoja jų stilių, gyvenimo būdą ir net elgseną. Kiekviena iš mūsų yra ne mažiau įdomi, stilinga ar originali negu ryškiosios ekranų žvaigždės. Gaila, esame linkusios tai užmiršti. Todėl ne pro šalį būtų retkarčiais išjungti spalvotuosius ekranus ir pažvelgti į savo vidų. Visos mes

esame skirtingos, kitokios, unikalios! Parodykime tai.

Nemėgdžiokime kažkieno grožio sampratos – atraskime savo.

Tad paklauskite savęs, ar tikrai norite būti tokia, kokia jau yra šiame pasaulyje? Ar jums tikrai reikia tokios pačios rankinės, kokią turi Victoria Beckham, ar suknelės, kokią vilkėjo Cheryl Cole ir šukuosenos kaip Jennifer Aniston? Juk viena iš priežasčių, darančių šias moteris gražias, yra ta, kad jos visos skirtingos ir originalios. Juk tokios galime būti ir mes! Nepasaint to, kad drabužių, batų bei aksesuarų pasiūla riboja mūsų galimybes išsiskirti iš kitų, vis tiek įmanoma surasti kažką savo, išreikšti asmenybės unikalumą bei pabrėžti privalumus. Kiekviena mes galime būti vienintele, nepakartojama, ir tuo pačiu kitokia, tiesiog laikas pradėti žiūrėti į grožį šiek tiek kitaip.

13/44

Patarimus atrask čia:

# Svečias. Ernestas Parulskis.

Londonas yra Vilnius

Kad Londonas yra Vilnius supratau, kai vieną dieną nuėjau apžiūrėti Battersea elektrinės. Ėjau ne vien tam, kad savo akimis pamatyčiau „Pink Floyd“ 1977 metų albumo „Animals“ viršelį realybėje – nors būtent tuomet šis milžiniškas keturių kaminų pastatas tapo kultiniu.

Kad Londonas yra Vilnius supratau, kai vieną dieną nuėjau apžiūrėti Battersea elektrinės. Ėjau ne vien tam, kad savo akimis pamatyčiau „Pink Floyd“ 1977 metų albumo „Animals“ viršelį realybėje – nors būtent tuomet šis milžiniškas keturių kaminų pastatas tapo kultiniu.

1933 metais pastatyta elektrinė ir be „Pink Floyd“ stumtelėjimo verta ekskursijos – ji yra didžiausias iš plytų sumūrytas pastatas Europoje. Elektrinę suprojektavo legendinis Giles‘sas Gilbertas Scottas, Londono telefono būdelių dizaineris, genialus Art deco laikų architektas.

Jėgainė pastatyta su visa nykstančios imperijos prabanga – valdymo kambarį puošia bareljefai, turbinų salėje – poliruotos itališko marmuro grindys, aukštus jungia kalinėti plieno laiptai.

Ne pastatas, o architektūros delikatesas.

Elektrinė stovi ant Temzės kranto, šalia Gros-

venoro tilto, labiau žinomo kaip Victoria‘os stoties geležinkelio tiltu. Pusė turistų, važiuojančių į arba iš Gatwicko oro uosto, elektrinę apžiūri per traukinio langus.Tiems, kurie sėdi kitoje traukinio pusėje, pasiseka mažiau – jie mato neįtikėtino bjaurumo šiuolaikinį žaliastiklį šiuolaikinį gyvenamąjį namą, absoliučią priešingybę elektrinei: vietoj didybės – milžiniška amorfiška masė, vietoj kruopščių dekoratyvinių detalių – chaotiškai sudurstytų balkonų plokštumos, vietoj plieno, plytų ir smiltainio – plastikas ir gipso kartonas. Šlykščiojo namo nefotografuoja niekas – tinklo „Flicr“ serverių eikvotojai neriasi iš kailio, bet suorganizuoja kadrą taip, kad matytusi tik elektrinė, tilto fragmentas ir vanduo.

Visa tai apžiūrinėjant iš kito upės kranto, punktyru užčiuopiau urbanistinę, ką ten – geourbanistinę keistenybę. Nusprendžiau pati-

14/44

# Svečias. Ernestas Parulskis.

krinti dar vieną galimą architektūrinės dėlionės variantą. Užlipau ant tilto – šalia Victoria‘os tilto yra kitas, Chelsea tiltas, kuriuo gali eiti pėstieji (bjaurusis namas stovi tarp šių dviejų tiltų), perėjau ir patekau prie Battersea parko. Įėjau pro parko vartus ir štai! - paskutinis dėlionės elementas atsirado savo vietoje – aš pamačiau stadioną.

Manau, kad mano atradimas vertas atskiro stendo atrakcione „Ripley‘s Believe It Or Not!“.

Nes Londonas ir Vilnius yra vieninteliai pasaulio miestai, kuriuose yra identiška urbanistinė kombinacija.

Aš stoviu Vilniuje, prie Mokslų akademijos bibliotekos ir žiūriu į kitą upės krantą. Matau Mindaugo tiltą. Vienoje jo pusėje stovi pirmoji Vilniaus elektrinė, 1903 metais pastatyta tobula istorizmo miniatiūra. Sudėtingi fasadai, grakštus bokštas, kurį vainikuoja Boleslovo Balzukevičiaus/Petro Mazūro skulptūra „Elektra“.

Elektrinė, kaip ir jos londonietiškas atitikmuo,

energijos nebegamina, bet naują, muziejinę, funkciją jau turi. O štai Londono vis-a-vis savininkai vis dar galvoja, ką daryti su savo nuosavybe. Priešais elektrinę, kitoje gatvės pusėje, guli stiklinė troba, kuriai suprojektuoti kažkodėl prireikė architekto. Optimistiniai nekilnojamo turto pardavėjai trobą pavadino „Karaliaus Mindaugo apartamentais“. Jų kolegos iš Britanijos saviškę bjaurybę pakrikštijo panašiai – „Warwick Building“. Warwicke yra labai garsi pilis, kurią 1068 metais pastatė Viljamas Užkariautojas, atvedęs ir palikęs normanus Anglijoje.

Kai patikrinau abiejų apartamentų pasiūlymus nekilnojamo turto tinklapiuose, pamačiau, kad pardavėjai ir objektų nuotraukas režisuoja panašiai – pirmame plane fasadai su balkonais, galiniame plane – elektrinė.

Stovint ant Mindaugo tilto estetinė disharmonija tokia pati stipri, kaip ir Londone. Man nereikia pereiti per tiltą, nes ir taip žinau: tiesiai ir šiek tiek į dešinę už daugiabučio, taip pat kaip ir Londono situacijoje, yra stadionas. Vilnietiškasis universalus, skirtas ir lengvajai atletikai, ir futbolui, o salos sostinės atitikmuo pritaikytas tik lengvajai atletikai, bet Battersea parko lankytojai ten žaidžia ir futbolą.

Stebėdamasis neįtikėtinais sutapimais, žengiau toliau ir pradėjau ieškoti papildomų įrodymų, kad Londonas yra Vilnius. Ir juos radau.

Abiejuose miestuose parlamentų pastatai stovi prie upės, o šalią jų suręsti antri pagal senumą miesto tiltai – Žvėryno ir Westminsterio. Svarbios koncertinės vietos – Vilniaus Nacionalinis operos ir baleto teatras bei „Royal Festival Hall“ stovi dešiniame upės krante.

Tęsinys kitame numeryje

Viršuje - Vilnius; apačioje - Londonas.

1. Bjaurus stiklinis namas. 2. Tiltas.

3. Graži XX-o amžiaus pradžios elektrinė, šiuo metu nebeveikianti. 4. Stadionas

15/44

# B‘UK Galerija. Aidas Žarskus.

Pirmojoje B’UK galerijoje sveikinamės su jauna itale fotografe, dailininke ir poete - susipažinkite, Chiara Fersini – Himitsuhana.

B‘UK: Vaiduokliška ir nuostabu, žavinga ir jausminga, nematyta, e legantiška, subtilu, - visa tai apie tavo darbus! Esi viena žinomiausių jaunųjų menininkių pasaulyje. Koks jausmas būti garsenybe?

HH: Tikrai? Nenorėčiau sutikti, jog esu šitokia didelė garsenybė, tačiau džiaugiuosi, jog žmonėms patinka tai, ką kuriu. Malonu, kai mane supranta, kai žmonės atranda ir iššifruoja m ano darbuose paslėptas mintis.

B‘UK: Kartą esi pasakiusi, jog jautiesi nejaukiai, kai tariamas tavo vardas.

HH: Aš tikiu, jog varde užkoduota asmens esybė. Jis atspindi individo visumą. Ištarti vardą, t ai tas pat, kas akimirkai užvaldyti žmogų. Aš prarandu pasitikėjimą tuo, kas taria mano vardą p er daug dažnai, man atrodo, tarsi tas asmuo stengtųsi užvaldyti mane.

B‘UK: „Himitsuhana“ - kaip sugalvojai šį pseudonimą? Ką jis tau pačiai reiškia?

HH: Viskas prasidėjo man viešint Japonijoje. Ten gyvenau tris mėnesius. Fotografija man nebuvo s varbi iki tol, kol vaikinas, su kuriuo susipažinau viešnagės metu, pasiūlė susikurti „Flickr“ anketą, kad galėtume dalintis savo nuotraukomis bei tokiu būdu palaikyti tarpusavio ryšį. Jis ir pasiūlė m an šį pseudonimą. Išvertus iš japonų kalbos jis reiškia slaptą gėlelę.

Tiesą sakant pagal taisykles, j is turėtų būti tariamas „himitsu na hana“, tačiau toks vardas man pasirodė per daug ilgas, todėl išsirašiau sau „poetinę licenziją“ iškirpti „na“. Himitsuhana vardas šiuo metu man reiškia labai daug, jis simbolizuoja naują, po „Japonijos periodo“, gimusią mane.

B‘UK: Iš ko semiesi idėjų ir įkvėpimo savo darbams?

HH: Idėjos ateina iš keleto šaltinių. Mane įkvepia nuostabios menininkės: Nicoletta C eccoli bei Audrey Kawasaki, tačiau mano fotografijos visų pirma įkūnija mano pačios realius išgyvenimus ir emocijas. Turiu pripažinti, jog pats gyvenimas, sudėtingos situacijos bei klaidūs jo v ingiai, yra didžiausias mano įkvėpimo šaltinis.  B‘UK: Tavo paveikslai yra labai intymūs, asmeniški, tu pati esi ir kūrėjas, ir daugumos savo darbų pagrindinis objektas. Ar yra kitų žmonių užkulisiuose, kurie tau padeda?

HH: Iš tiesų, fotografija man yra labai asmeniška veikla. Vienintelis žmogus, kuriam leidžiu padėti, yra mama, ir tik tuomet, kai reikalingas labai sudėtingas pastatymas.

B‘UK: Tavo akys nuotraukose retai matomos, jos arba užmerktos, arba nusuktos, arba už nuotraukos ribų. Kodėl?

HH: Geras klausimas... matyt aš jau taip įpratusi – vengiu tiesioginio akių kontakto, manau, kad tai savotiška agresijos išraiška. Matyt nejučia tai perkeliu ir į savo darbus.

16/44

# B‘UK Galerija. Himitsuhana

17/44

# B‘UK Galerija. Himitsuhana

18/44

# B‘UK Galerija. Himitsuhana

19/44

# B‘UK Galerija. Aidas Žarskus.

B‘UK: Ar pati kuri poeziją, kuri lydi tavo darbus?

HH: Taip. Man labai patinka kurti. Aš apskritai žaviuosi visų rūšių menais.

B‘UK: Tavo darbai kupini filosofinių apmąstymų ir tyrinėjimų, kada susidomėjai filosofija?

HH: Aukštojoje mokykloje. Tiesiog pamilau filosofiją, ir ši meilė vis augo ir stiprėjo, iki pat šių dienų.

Mano gerbiamiausias filosofas yra Schopenhauer.  B‘UK: Papasakok, kaip tu dirbi: esi viena iš tų, kurie susikaupia prie netikėtai kilusios minties ir dirba, kol visiškai ją įgyvendina? Ar esi ta, kuri brandina mintis ilgą laiką, kol galiausiai ateina jausmas, jog gali jas įgyvendinti?

HH: Įvairiai, kartais man reikia laiko viską apmąstyti. Aš pirmiausia susikuriu tam tikrą istoriją savo mintyse ir tik tuomet perkeliu į realybę mažytį jos fragmentą. O kitąkart – tai tarsi nekontroliuojamas impulsas, priverčiantis mane griebti foto kamerą.

Tik gerokai po to aš suvokiu, k ą iš tikrųjų padariau.

B‘UK: „...tuomet mergaitė pabučiavo princą, o jis paklausė - ką tu padarei? Aš pasėjau sėklą tavo širdyje, atsakė ji...“ Ar šiuo metu yra kažkas tau labai artimas? Princas, nešiojantis tavo bučinio sėklą?

HH: Hmm... Žinau, ką turi galvoje – šioje fotografijoje tikrai slypi gili mintis. Tai nėra mano pačios s ugalvota frazė, tai paskutinė trumputės pasakaitės dalis. Ją man sukūrė princas, mes šiuo metu kartu.

B‘UK: Esi pasakiusi: „Savimeilė ne nuodėmė, tai būdas išgyventi“. Ar tau šiame g yvenime tenka įnirtingai kovoti, kad gautumei tai, ko sieki?

HH: Žinoma. Bet ne ta prasme, kad kovoti ir pasiekti tai ko noriu, žymiai daugiau – sugebėti pilnai suprasti save bei išmokti mėgautis gyvenimu tokiu, koks jis yra.

Aš tiku, jog gyvenimo variklis yra meilė. Savimeilė tuomet yra dar svarbesnė, nes ji kontroliuoja mūsų pačių vidinį pasaulį. Ar pastebėjai, jog, kai nekenti savęs, visa, kas supa tave, atrodo šlykštu ir priešiška, tačiau, kai pats jautiesi gerai, viskas nepaaiškinamai pradeda g erėti.

Chiara... Kas ji? Kaip galėtum apibūdinti save kaip žmogų?

HH: Chiara – tai trapi šerdis, kuomet Himitsuhana – akmeninės stiprybės šarvas. Chiara labai jausminga, nuotaikos valdoma, pažeidžiama esybė, o Himitsuhana – tai tarpininkas, paverčiantis jos emocijas vaizdais, tai, ką galima matyti, lengviau suprasti. Himitsuhana yra mano sielos gydytojas.

B‘UK: Papasakok, ką paprastai veiki savaitgalio vakarais? Ar mėgsti „šluoti“ klubus ir barus?

HH: Nelabai, nors kartais ten lankausi. Aš manau, jog nesu labai aktyviai bendraujanti, bet man patinka susitikti su draugais, eiti su jais į parduotuves ar tiesiog vaikščioti pajūriu.

B‘UK: Kokią muziką šiuo metu klausai?

HH: Labai daug klausau Cocorosie ir Max Gazzé.

B‘UK: Koks tavo visų laikų mėgstamiausias filmas?

HH: Interviu su vampyru.  B‘UK: Tai štai – turime pirmąjį B‘UK numerį. Nepaleisiu tavęs, kol negausiu patarimo – ką, tavo manymu, turėtume daryti, kad mus lydėtų sėkmė?

HH: Aš nesakysiu tokių žodžių kaip: „būtinai ir toliau pasakokite apie įdomius žmones“ ar panašiai.

Noriu palinkėti, kad niekuomet neprarastumėte to, kas privertė jus pradėti šį projektą, kadangi tai ir yra dalykas, kuris jums padės. Linkiu pačios didžiausios sėkmės!

B‘UK: Miela Chiara, ačiū, kad sutikai pasidalinti savo mintimis ir leidai mums šiek tiek geriau tave pažinti. Asmeniškai bei mūsų žurnalo vardu, linkiu ir tau milžiniškos sėkmės kūrybiniame darbe bei nesibaigiančios meilės kasdienybėje. Tikiuosi tave dar ne kartą pamatyti mūsų žurnalo puslapiuose, ir būtinai pranešk, kai kitą kartą būsi Londone.

B‘UK: Chiara ir Himitsuhana – abi viename kūne, o jos dalinasi ta pačia siela?

HH: Ne, jos turi skirtingas sielas. Tai todėl mano darbuose dažnai gali rasti dvigubą temą.

B‘UK: Himitsuhana – fotografė, dailininkė, poetė, o

20/44

Fotografuok išmaniuoju telefonu (smartphone) ir pamatysi!

Kalbino Aidas Žarskus

# B‘UK Galerija. Himitsuhana

21/44

# Taip Mes Gyvenam. Vaida Kriskutė.

Mūsų

Mokytojai.

Užaugusi būsiu mokytoja. Ne bet kokia, o tokia, kaip mano pradinių klasių mokytoja ar net dar geresnė. Mokiniai mane labai mylės ir gerbs. Būsiu jiems gera, bet tuo pačiu ir griežta, nes kitaip neklausys. Na, gerai, jei ne mokytoja, tuomet aktorė arba dainininkė.

Niekam ne paslaptis, jog dauguma mažų mergaičių svajoja būti mokytojos (berniukai, pripažinkime, rečiau). Tačiau augant, kartu su realybės suvokimu, tas noras stebuklingai išgaruoja. Išsilaiko tik tie tikrieji, kurių organizmuose užkoduotas mokytojo genas. Tas genas ypatingas: jam įtakos nedaro nei finansinė krizė, nei daug diskusijų sukėlusios švietimo sistemos reformos. Keisčiausia tai, jog tas genas išlieka gyvas netgi persikėlus į kitą šalį.

Šiandien, B’UK kviečia Jus pokalbiui su Jungtinės Karalystės lietuviais, net ir svečioje šalyje pasirinkusiais Mokytojo kelią ar pradėjusiais tą kelią tiesti.

Rasa, Jūs esate pirmosios lietuviškos mokyklos Londone įkūrėja. Kaip visa tai įvyko?

Prieš dvylika metų į Londoną atvyko dirbti mano vyras. Po poros mėnesių su visais trim vaikais paskui jį atkeliavau ir aš. Kaip tada maniau, trims mėnesiams. Pirma mintis – vaikams reikia mokyklos.

Gi nepaliksiu jų be mokslo tiek laiko. Mariui tada buvo keturiolika, Ramintai devyneri, o Dainiukui septyneri metai. Greitai visi jau lankė angliškas mokyklas. Taip pat du kartus per savaitę kviesdavau privačią mokytoją mokyti vaikus lietuvių kalbos ir matematikos. Bijojau, kad neatsiliktų. Gi tikėjausi grįžti namo, į Lietuvą.

Bet negrįžot?

Nejučia prabėgo ne tik tie trys mėnesiai, bet ir pusė metų, metai. Labai greitai pradėjo bėgti laikas. Vis važiavau ir važiavau namo. Labai norėjau į Lietuvą. Nebuvo manęs čia. Bet po trijų metų, kaip ir prognozavo aplinkiniai, įvyko perversmas. Apsipratau. Vaikams puikiai sekėsi mokykloje. Tuomet mokytojai labai daug dėmesio skirdavo emigrantų vaikams. Lankydavo mus namuose, padėdavo ruošti pamokas, skolindavo knygas. Mano vaikai

buvo tikri šaunuoliai. Be galo muzikalūs ir artistiški.

Dalyvaudavo visuose mokyklos renginiuose. Aš ir pati buvau labai užimta. Dirbau įvairiausius darbus.

Teko ir skrajutes nešioti, ir namus valyti, ir picerijoje pasidarbuoti. O kad galėčiau dirbti pagal savo, masažuotojos, profesiją, dar teko ir koledžą pabaigti.

Kadangi mano anglų kalba buvo kaip žvirblio, to, ką kalbėdavo per paskaitas dėstytojai nelabai supratau. Laimei, savo žinių bagažą apie šią sritį jau turėjau atsinešusi iš Lietuvos. Tai dar juos pačius galėjau šio to pamokyti.

Tačiau, kaip suprantu, vien tik darbais neapsiribojote?

Oi ne, visą gyvenimą buvau labai veikli. Aktyviai dalyvavau savo vaikų mokyklos bendruomenėje Lietuvoje, tai ir čia ieškojau savo sielai malonios veiklos. Taip įsisukau į charity (aut.past. labdaros) veiklą. Kasmet organizuodavome refugee (aut. past. emigrantų) festivalius, kuriuose tautų atstovai reprezentuodavo savo šalį. Mes du metus iš eilės dalyvavome su lietuvišku maistu. Gamindavau daug daug maisto. To maisto, be mūsų lietuvių, labiausiai laukdavo čigonai ir rusai (juokiasi). Afroamerikiečiai, pamenu, atsinešė didelį aliuminį katilą ir visi kabino iš jo ryžius. Man buvo taip keista, negalėjau atsistebėti. Mes tai pasitiesėm staltiesę, pasiserviravom, pasipuošėm stalą lietuviška atributika. Norėjosi gražiai.

Kitais metais vien maisto nebeužteko. Kartą charity darbuotoja Moja priėjo prie manęs ir sako: ,,Rasa, reikia lietuviškos programos, paruošk ką

22/44

# Taip Mes Gyvenam. Vaida Kriskutė.

nors.“ O jėzau, galvoju, ką dabar daryti. Mano pačios vaikams jau nebe tas amžius, dainuot neprisikviesiu. Tai laimė pažinojau Kristinutę. Ji buvo baigusi folklorą, grojo pianinu, kanklėm. ,, Kristinut, – sakau – renkam vaikus“. Tai per pažįstamų pažįstamus balandžio vidury surinkom dešimt vaikų ir pas mane, butelyje, paruošėm tris liaudiškus šokius, dainas, pasiuvom rūbelius. Ir kaip šauniai birželį pasirodėm! Tai buvo fantastiška.

privačią mokytoją Aušrelę. Muzikos mokytoja liko dirbti Kristina. Taip pamažu ėmė formuotis mūsų mokyklėlė.

Pub‘o patalpose ilgai nepasilikom, mat pradėjo prašyti didžiulių pinigų už nuomą. Laimė, kunigas Petras sutiko priglausti bažnyčioje, kol susirasim kitas patalpas. Netrukus suradau patalpas bendruomenių centre, Easthame, kur tebesame iki šiol.

Turbūt nesinorėjo to taip ir paleisti Vėl į paviršių ėmė lįsti jau seniai užmegzta mintis apie lietuvišką mokyklėlę. Pamenu, nuvažiavom į kunigo Petro organizuotą šeimų stovyklėlę, papasakojau kunigėliui savo svarstymus, bet jis į tai pažiūrėjo gana skeptiškai. Sako, bus sunku. Tačiau pakvietė mus su lietuviška programėle sudalyvauti Mindaugo karūnavimo šventėje liepos mėnesį. Po šito pasirodymo reikalai pradėjo judėti itin sparčiai. Tėveliai ėmė prašyti, kad priimtume į kolektyvą ir jų vaikus. Aš mielai, bet kaip į tą mano butelį visi sutilpsim! Tai galiausiai su lietuvių bendruomene nutarėm užsiėmimus ir toliau kas savaitę rengti tose pačiose pub‘o (aut.past. angliško baro) patalpose, kur vyko koncertas. Buvo nuspręsta, kad vaikams būtinai reikia ir lietuvių kalbos pamokėlių. Pakviečiau dirbti savo vaikų

Tai kiek pirmoji lietuviška mokyklėlė turėjo mokinių?

Nepatikėsit, susirinko beveik keturiasdešimt mokinių. Važiavo pas mus lietuviai iš toliausių Londono kampelių. Ir viskas be jokios reklamos. Tiesiog iš lūpų į lūpas. Mokyklėlė taip šauniai įsisuko, kad mūsų vaikus koncertuoti kviesdavo ukrainiečiai, rusai. Prisijungė ir kitos muzikos mokytojos. Vaikus pradėjome mokyti groti pianinu. Darėm pramoginius, liaudies šokius. Turėjom tikrai nuostabių mokytojų. Dauguma jų vėliau Londone pačios atsidarė savo mokyklėles. Turėjom nuostabią chorvedę Ritelę, dirbo pas mus daugiau nei tris metus. Nerealus žmogus, puiki mokytoja. Aš jai, pamenu, sakau: ,,Rita, reikia muzikos mokyklos“.

Ji, tik paskui žiūriu, pokšt ir atidaro. Stipri mokykla, puikiai laikosi.

23/44

# Taip Mes Gyvenam. Vaida Kriskutė.

Tai Jūsų mokyklėlė buvo kaip akstinas atsirasti kitoms?

Anksčiau ar vėliau lietuviška mokyklėlė būtų atsiradusi. Taip nutiko, kad aplinkybės susiklostė taip, jog tą pirmą žingsnį turėjau žengti aš. Dabar jau mokyklėlių kaip grybų po lietaus. Tėveliai gali rinktis, kur vesti vaikus ir pagal gyvenamąją vietą, ir pagal dėstomas disciplinas.

Loreta, kodėl norėjote vėl grįžti į mokyklą?

Tai kad kitaip negalėjau. Turiu didelę mokytojavimo patirtį. Dvidešimt metų Lietuvoje dirbau pradinių klasių mokytoja. Atvykusi į Londoną, dirbau korepetitore, bet to nepakako. Trūko vaikų šurmulio. Norėjau mažiesiems lietuviukams padėti mokytis. Noras dirbti su vaikais ir atvedė iki ,,Rasos‘‘ mokyklos. Dabar aš čia jau trys metai.

Grįžkime į dabartį. Kaip mokyklėlei sekasi šiandien?

Turiu pripažinti, kad situacija per dešimt metų labai pasikeitė. Dar anais laikais mūsų vaikai buvo lietuviškesni. Buvo lankę lietuvišką mokyklą ar darželį. Šiandien į mokyklėlę ateina nemažai vaikų, jau gimusių čia, Anglijoje. Vaikui, gimusiame angliškoje aplinkoje, lietuvybės dvasią įpūsti jau sunkiau. O ir patys tėveliai dabar labai sunkiai dirba, neturi laiko savo vaikams. Vilties išlikti tautiškumui, kalbai teikia tėveliai, vedantys vaikus į lietuvišką mokyklėlę. Vadinasi, dar ne viskas prarasta. Juk mes – lietuviai. Mūsų vaikai, kaip ten bebūtų, turi kalbėti lietuviškai. Teko sutikti žmonių, kurie gimė išeivijoje, tačiau jų šaknys Lietuvoje.

Jie labai domisi Lietuva, jos kultūra, mokosi lietuvių kalbos. Tie žmonės tokie šviesūs atrodo, turi kažkokią trauką. Manau, turėtume didžiuotis savo šalimi. Kokia ji graži. O ir mes, lietuviai, juk tokie šaunuoliai.

Tai gal jau turite kokių naujų sumanymų?

Planų daugybė. Į ateitį žiūriu realistiškai, bet tuo pačiu ir maksimaliai. Turiu naujų minčių, sumanymų, kuriuos ruošiuosi įgyvendinti. Tikiu, kad yra likimas, nes viskas gyvenime susiklostė taip įdomiai. Niekad mano siekiamybė nebuvo tapti mokyklos kūrėja ir vadove, bet taip situacijos sudėliojo. Prieš išvykdama iš Lietuvos, svajojau po kūrybinių atostogų tęsti pedagoginį darbą. Kaip sakoma, svajok atsargiai, nes svajonės pildosi. Išsipildė ir manoji.

Rasa, praėjo dešimt metų. Ar nepavargot? Nesinori visko mesti?

Nemeluosiu, pavargstu. Juk visi šeštadieniai atiduoti. Pečius slegia finansiniai rūpesčiai. Nuoma „suvalgo“ didžiąją dalį pinigų. O dar ir mokytojams, virėjai reikia atlyginimus mokėti. Pati visus tuos metus dirbau be jokio finansinio atlygio. Yra tekę ir savo pinigų vardan mokyklėlės paaukoti.

Bet kartu pareinu namo kažkokia dvasiškai pasikrovusi. Juk atnešam lietuvybės spindulėlį bent tai mažai grupelei. Čia susirenka maža maža salelė tyrų žmonių. Mūsų vaikai kaip angeliukai, tokie nuostabūs, tokie gražūs. Atrodo, kaip saulė šviečia.

Dabar turime nuostabią lietuvių kalbos mokytoją Loretą, mokyklėlei atsidavusią visa širdimi.

Nori viską padaryti idealiai. Sunku jai, bet stengiasi, pluša. Šiemet buvau jau visai priėjusi uždarymo ribą, bet Loretėlė ir sako: ,,Rasa, tu negali uždaryti, o kur gi dėsis mūsų vaikai”. Ir perėmė visą vadovavimą į savo rankas. Dabar viską reguliuoja ji, o aš tik pagalbininkė.

Pažiūrėjus į Sandrą nesitiki, jog ši žavi šviesiaplaukė mergina yra iš tų kelių procentų grynuolių, labiau už viską gyvenime trokštančių būti mokytojais. Tačiau užtenka jos paklausti ko nors apie jos mėgstamą profesiją, ir jos akyse sužimba kibirkštis.

Sandra, tai tu ne iš tų aštuoniasdešimties procentų, kurie studijavo pedagoginiame universitete vien todėl, kad neįstojo kitur?

Tikrai ne. Studijas rinkausi sąmoningai. Darbas su vaikais yra tai, ko aš noriu, ką sugebu ir ką svajoju daryti visą gyvenimą. Kai turi tikslą, lengviau link jo eiti. Noras mokyti yra mano širdyje, mano dvasioje. Tai nėra darbas, į kurį eičiau galvodama „o, dieve...“, priešingai nei darbas drabužių parduotuvėje, kur dirbu dabar. Jame nuolat galvoju, kada greičiau breikas (aut. past. pertrauka), kada darbo pabaiga. Tikrai nesvajoju ateiti į parduotuvę, pakeisti pakabas, perlankstyti ar išlyginti megztinius.. Ir taip visą gyvenimą.

Pasidalink savo gyvenimo Londone patirtimi.

Kaip viskas prasidėjo?

Kai nusprendžiau išvykti į Londoną, Lietuvoje bu-

24/44

# Taip Mes Gyvenam. Vaida Kriskutė.

vau baigusi tik du lietuvių filologijos kursus. Studijas nusprendžiau baigti neakivaizdžiai. Buvau pilna entuziazmo. Galvojau, dirbsiu, mokysiuos.

Bet taip paprasta, kaip kad maniau, nebuvo. Pirmus dvejus metus išvis jaučiausi kaip sapne. Vis bėgau ir bėgau. Per savaitę neturėjau nė vienos išeiginės. Maniau, paimsiu viską, ką tik galiu, varysiu dieną ir naktį. O Lietuvoje dar laukė mokslų sesija.

Keldavaus kiekvieną dieną ketvirtą ryto, kad pasimokyčiau prieš darbą. Bet tikrai niekada nesiskundžiau. Pati to norėjau.

penkis mokinius. Su kiekvienu iš jų dirbau individualiai. Tai kiekvienas vaikas buvo mano vaikas.

Ruošiau mokinius egzaminams, koncertams. Eina vaikas grot ir, atrodo, man širdis iššoks. Juk taip tą vaiką myli, kad išgyveni dėl kiekvienos klaidelės, nori, kad jam pasisektų. Ir ne tam, kad pasirodyčiau, kokia aš nuostabi mokytoja, o kad tam vaikui būtų faina, tėvai pasidžiaugtų.

O kas mokytojo darbe sunkiausia?

Sunkiausia tai, jog turi laviruoti tarp mokyklos vadovų, mokinių ir tėvelių. Iš visų pusių yra vienokie ar Kaip pradėjai dirbti mokytoŽinai, Sandra, niekada kitokie reikalavimai. Reikia ja? Gal kokia gera teta padėjo?

Oi ne, atvykdama čia, neturėjau į tavo stiklinę nepri- nuolat ieškoti kompromisų. Su tėveliais reikia dirbti nei tetų, nei draugų, kurie man bėgs naujo vandens, jei ne mažiau nei su vaikais. pagelbėtų. Teko kabintis pačiai.

Ne visi supranta, kad išmoDar būdama Lietuvoje, kreipiausi ji visada bus pilna kyti vaikus kalbos taip kaip į čia esančias lituanistines moLietuvoje, negaliu. Juk turiu kyklas. Na ir ką, gavau kvietimą tam tik vieną dieną per savaitę. Be to, juk visi šie trijose iš jų dirbti. Dvi mokyklos buvo vakarinės, vaikai dvikalbiai. Normalu, kad painioja žodžius, veikiančios darbo dienomis ir viena šeštadieninė. garsus. Neturime specialių programų darbui su toTai viską galėjau šauniai suderinti. Be darbo mokiais mokiniais, tad naudojamės bendrąja. Ruoštis kyklose, tuo pačiu metu dar dirbau anglų šeimoje, pamokoms tikrai nelengva. Turimą medžiagą reiprižiūrėjau neįgalų žmogų. kia sisteminti, ruošti specialius pratimus.

Mokyklose vedei lietuvių pamokas?

Be galo dėkinga esu ,,Moksliuko“ direktorei, Ne tik lietuvių. Lietuvoje dešimt metų mokiausi įskiepijusiai man požiūrį, jog kiekvienas vaikas yra muzikos. Tad mokyklėlėse gavau ir muzikos paunikalus, gabus ir kiekvieną galima išmokyti. Kai mokas. ,,Moksliuke“ pusantrų metų turėjau tik dėl mokslų sesijos Lietuvoje turėjau išeiti iš tos

25/42

# Taip Mes Gyvenam. Vaida Kriskutė.

mokyklos, direktorė apkabino mane ir sako: ,,Žinai, Sandra, niekada į tavo stiklinę nepribėgs naujo vandens, jei ji visada bus pilna“. Šia išmintimi naudojuosi iki šiol.

Kada ketini grįžti prie savo taip mėgstamo mokytojos darbo mokykloje? Šiuo metu svajoju dirbti angliškoje mokykloje.

Norisi išbandyti ką nors naujo. Tačiau su lietuvišku diplomu ir patirtimi tik lietuviškose mokyklose, niekas nenorės įdarbinti. Tad pradėjau studijas koledže, kad galėčiau būti mokytojo asistentė. Susipažinsiu su čionykščių mokyklų sistema, o tada toliau eisiu link didžiausio savo tikslo – būti mokytoja.

Gal teko praktikuoti privačias pamokas?

Tiesą sakant, mokinių pati niekad neieškojau. Jie susirasdavo mane patys. Kai kurie net labai netikėtomis aplinkybėmis. Pamenu, kartą ,,Švyturiuko“ direktorė paprašė pagroti ambasadoje vykusiame kalėdiniame labdaros vakare. Turėjau tiesiog sukurti gražų foną verslininkams. Susirenka svečiai, Apie krikštamotę Amerikoje, neKubilius pasako kalbą, Komercijos rūmų prezidenapmokamas darbo praktikas bei tas pasveikina susirinkusius ir sako: ,,O dabar sumokytojavimą iš nepašaukimo – teiksime žodį pianistei“. Galvoju: ,,ką?“ Man niekas nesakė, kad reikia ruoštis kalbą. Bet jau negalėjau visa tai ir daugiau pasakyti: ,,ne ne ne, nieko aš nesakysiu“. Bet viskas praėjo geKaip kažkoks meninin- pokalbyje su Darai. Atsistojau, prisistačiau, kas kas pasakė: ,,Sovietmečiu riumi. esu, palinkėjau gražių švenčių, sėkmės darbuose. Po to vakatetos Amerikoje buvo lieDariau, kodėl pasirinro prie manęs prieina angliškai studijas Londone? tuvių namų deivės kai kalbantis senyvas vyriškis Lietuva man visada buvo ir sako: ,,Aš labai noriu mokytis klaustrofobiškai maža lietuvių kalbos. Gal tu galėtum mane mokyti?“. visomis prasmėmis. Jau būdamas 13 metų noPasirodo, tai buvo laikinosios ambasadorės Janės rėjau išvykti į Ameriką, kur gyveno mano ideHanel vyras. Mokėmės daugiau nei metus, kiekviealas – krikštamotė. Kaip kažkoks menininkas ną savaitę po dvi valandas. Buvo be galo įdomu, pasakė: ,,Sovietmečiu tetos Amerikoje buvo liedirbau tikrai su entuziazmu. Pamenu, kartą Ove tuvių namų deivės“. Tačiau tada Amerika buvo atsineša žmonos mamos jubiliejui parašytą kalbą per brangi. Nepaisant to, amerikietiška svajonė angliškai ir lietuviškai. Sako, man reikia, Sandra, įkvėpė mane nuoširdžiai mokytis anglų kalbos. kad pataisytum, ką parašiau. Paskui dar tris pamoLaisvalaikiu tetai angliškai rašydavau rašinėlius, kas mokėmės tą kalbą sakyti, dėliojom kirčius, kad prašydavau, kad siųstų man angliškus žurnalus. galėtų pasakyti per jubiliejų. Buvo žavu, kad žmoKai teko rinktis, kur studijuoti, žmonės, kuriuos gus taip stengiasi mokytis lietuvių kalbos tam, kad pažinojau tarptautinėje meno rinkoje, patarė stususišnekėtų su žmonos tėvais, gyvenančiais Lietudijuoti Oxforde arba UEA (University of east Anvoje. Visą laiką, kol jie su žmona gyveno Londone, glia) Norvičiuje. Pasirinkau pastarąjį, nes norėjau palaikėme labai gražius ryšius. studijuoti dramą ir kūrybinį rašymą, o Oxforde Ar sudėtinga mokyti lietuvių kalbos kitakalbį?

Nelengva. Reikia turėti mokymo sistemą. Vieną suaugusį mokinį neturėdama patirties išgąsdinau. Jis buvo anglas, draugavo su lietuve. Ketino važiuoti į Lietuvą gyventi. Kadangi jis norėjo išmokti mūsų kalbos, tai ir pradėjau nuo taisyklių, gramatikos.

Aišku, kad persistengiau. Jis išsigando. Tik padėkojo, sumokėjo pinigus ir išėjo. Daugiau nepaskambino. Iš savo klaidos, žinoma, pasimokiau. Dirbdama su kitais dabar jau pasitelkiu ,,paukščiukų/gėlyčių“ sistemą.

dėstoma anglų literatūra be kūrybinio rašymo. Labai džiaugiuosi, kad atvažiavau į Angliją. Mat kiek teko sutikti amerikiečių, jų kultūros supratimas labai skiriasi nuo anglų ir juolab nuo rytų Europos.

Tad į angliškąją kultūrą integruotis buvo kur kas lengviau.

Iškart po studijų pradėjai dirbti mokytoju. Iš reikalo ar malonumo?

Baigęs universitetą ieškojau įvairių darbų. Tačiau Anglijos meno industrija beprotiškai kompetetinga, tad tau labai pasiseka, jei gauni darbą. Daž-

26/44

# Taip Mes Gyvenam. Vaida Kriskutė.

niausia reikia atlikti daugybę neapmokamų darbo praktikų, kurias gauti irgi sunku. Todėl tiesiog reikėjo gauti darbą, kuris garantuotų finansinį stabilumą, koks jis mažas bebūtų, ir bandyti ko nors ieškoti toliau. Kadangi neturėjau pedagoginio išsilavinimo, valstybinės mokyklos manęs priimti negalėjo. O privačios sprendžia pačios. Tad tokioje mane ir įdarbino. Pareigos nėra pagrindinio mokytojo. Aš dirbu kaip learning support teacher (aut.past. mokytojo asistentas). Daugiausia dirbu su problemiškais vaikais. Šiuo metu dirbu su vaiku, kuris serga viena autizmo atšakų, lengva jo forma. Jam reikia didesnės pagalbos. Tačiau matau, kaip jis progresuoja, tobulėja bendravime. Kartais dramos pamokas vedu visai klasei. Kartais ir anglų. Su vaikais dirbti yra žiauriai gera. Tai labai graži patirtis. Juk tu augini žmogų. Rezultatas matosi kiekvieno darbo gale. Darbas su vaikais man netgi padeda kaip režisieriui. Mokausi struktūriškai mąstyti, dėstyti mintis, įeiti į kūrybą.

Bet matau nesi įsitikinęs, kad nori būti mokytoju?

Esu įsitikinęs, kad nenoriu (juokiasi). Mokytojo darbas man – tai tobulas trumpalaikis darbas, atsiradęs daugiau iš finansinės reikmės, o ne pašaukimo.

Iš kur žinai kaip elgtis su specialiųjų poreikių vaikais?

Gal specialistams tai nuskambės juokingai, tačiau, mano manymu, svarbiausias yra meilės faktorius. Ir, žinoma, praktika. Darbas dramos srityje vis tiek yra darbas su žmonėmis. Dramos mokslas susideda iš daugybės disciplinų: kaip žmogui save pažinti, suprasti kūrybinį įkvėpimą, mąstymą. Mokoma, kaip dramą taikyti darbui su vaikais.

Dariau, ką išties nori daryti gyvenime?

Mano pašaukimas yra menas ir kūryba. Darbas mokykloje gali būti kūrybiškas, tačiau tai nėra kūryba. Aš noriu, kad kūryba būtų mano profesija.

Mano svajonė – savo vardu turėti kompaniją, apimančią teatro, kūrybinio rašymo ir kino industrijas. Tuomet galėčiau daryti daug įvairiausių meno projektų. Pernai vasaros pradžioje stojau į Londono Dramos ir muzikos akademiją, kurioje į vieną kursą priima tris žmones iš viso pasaulio. Čia kaip dramos Oxfordas. Jie pasakė, kad perkelia mano atrankos paskutinį raundą kitiems metams. Sakė, dar truputį jaunas. Liepė įgauti tiesioginės dramos režisūros patirties. Darbas mokykloje yra dar tuo geras, kad gaunu daug atostogų ( gaila, neapmokamų), kurių metu galiu praktikuotis kaip režisierius. Šiuo metu ieškau režisieriaus, kuriam galėčiau asistuoti. Taip pat su pora pradedančių teatro kompanijų planuojame pastatyti keletą pjesių, kad kol ieškau galimybių, išlikčiau „režisūrinėje formoje“, o jie treniruotųsi kaip aktoriai.

27/44

# B‘UK Vyras. Technews. Aidas Žarskus

Įdomybės Mieli skaitytojai, šioje rubrikoje mes apžvelgsime įvairias pasaulio technologijų įdomybes, ir visų pirma -

Fotografuok išmaniuoju telefonu (smartphone) ir pamatysi!

Jo mūsų žurnale rasite daug. Kas gi jis? Kitaip dar vadinamas dvimačiu barkodu. Labai paplitęs Japonijoje, buvo sukurtas Toyota dar 1994 metais, ir pagrinde naudojamas automobilio dalių apskaitai ir inventorizacijai. Į mūsų kasdienybę įsiveržė prieš keletą metų, atsiradus sumaniųjų telefonų kartai. Šiandien kodą rasite spaudoje, ant reklaminių plakatų, pastatų, vizitinių kortelių ir kitur, kur tik reikia paskelbti kokią nors informaciją. Šiame kode galima užšifruoti praktiškai bet kokius duomenis ir pateikti juos vartotojui pačiu patogiausiu būdu - tiesiai į mobilų telefoną.

Ar atsimenate kur matėte tą skelbimą? Koks gi ten buvo paminėtas interneto adresas? O telefonas? Kur mano tušinukas? Ar turite popieriaus skiautę? - pamirškite visus šiuos vargus! Dauguma sumaniųjų telefonų turi integruotą arba nesunkiai įdiegiamą skanavimo programėlę, tad belieka ją tik atsidaryti ir... - pamėginkite patys!

B‘UK rekomenduoja Mobiletag aplikaciją.

Internetas transformuos Didžiają Britaniją.

Meras nori, kad internetas būtų prieinamas Londono metro.

Bostono konsultacinė grupė (Boston Consulting Group) paskelbė savo tyrimą, kuriame teigiama, jog „interneto ekonomika“ kasmet Didžiajai Britanijai atneša 100 milijardų svarų pajamų, kas yra daugiau, nei tradiciškai didžiausi statybų, paslaugų ar transporto sektoriai. Šis tyrimas yra labai svarbus dar ir tuo, kad leidžia prognozuoti, kokį mastą šis unikalus sektorius galėtų pasiekti ateityje - 10% BVP (bendras vidaus produktas). Šiandien, kuomet šalis pergyvena ekonomikos nuosmukį, akivaizdu, jog ne kas kitas, o interneto verslą vystančios kompanijos ir bus tas svarbusis ekonomikos kilimo variklis. Šaltinis: www.connectedkingdom.co.uk

Londono meras Boris Johnson pareiškė remiantis projektą, pagal kurį Londono metro stotyse greitu laiku bus įrengti belaidžio interneto prieigos taškai. Meras pasiryžęs svarstyti bet kokias idėjas, padėsiančias padaryti mūsų miestą vienu moderniausių (technologijų požiūriu) miestu pasaulyje.

Tuo tarpu, BT pasirašė bendradarbiavimo kontraktą su London Underground šešių mėnesių bandomajam periodui tokie taškai įrengti Charing Cross stotyje. Interneto ryšiu gali naudotis visi vartotojai, turintys wifi sutartis su mobilaus ryšio tiekėjais: BT, Vodafone, Orange, O2, Tesco Mobile ir kitais. Šaltinis: www.ispreview.co.uk

28/44

# B‘UK Vyras. Technews. Vykintas Každailis

Video žaidimai– tai meno forma, suvienijanti vaizdą, garsą ir, svarbiausia, interaktyvumą. Turiu patebėti, kad daugelis populiariausių šiuolaikinių video žaidimų kūrėjų bijo tikrai unikalių ir originalių meninių idėjų - juk tai, kas dar neišbandyta, yra rizikinga. Tačiau pastaraisiais metais mažos studijos – dažnai ir tiesiog keli draugai, dirbantys namuose, kitaip vadinami „Indie“ kūrėjai – įrodo, jog rizikuoti tikrai verta. Šiame straipsnyje aš trumpai apžvelgsiu tris unikaliausius ir sėkmingiausius šiai kategorijai priskiriamus pastarųjų metų žaidimus, kuriuos man pačiam teko žaisti.

Limbo‘

Misadventures of PB Winterbottom

„Limbo“ – tai nuostabus „Indie“ kūrėjų pasiekimas, labiausiai patraukiantis savo nespalvota ir baugia aplinka bei puikiu dizainu. Žaidėjas kontroliuoja berniuką, prabudusį ir nežinantį: kur, kodėl ir kas jis yra. O jį supantis pasaulis – gąsdinantis ir pavojingas. Nors kelionės tikslas nėra aiškus, ir mirti pakeliui teks baisiai ir daugybę kartų, šis žaidimas jus įtrauks nuo pradžios savo kūrybingomis ir sudėtingėjančiomis kliūtimis bei išradingumu.

Turbūt ne vienam yra atėjusi mintis, kad turėti savo klonų būtų nuostabi išeitis išspręsti problemoms.

Pavyzdžiui, galėtumėte pramiegoti darbą ir į jį suspėti tą pačią dieną! Winterbottom yra skrybėlėtas ponas, galintis turėti tiek klonų, kiek tik jam norisi, tačiau juos gali naudoti vieninteliam tikslui – gauti kuo daugiau pyragų. Nespalvotas, seną televizorių primenantis žaidimo stilius ir išradinga žaidimo mechanika garantuoja puikų žaidimų vakarą.

Braid Keistame ir paslaptingame akvarele nutapytame „Braid“ pasaulyje paprastas „Mario“ stiliaus žaidimas virsta įdomiausiu ir sudėtingiausiu galvosūkiu, kupinu nuotykių. Juodai apsirengęs herojus Timas pasileidžia į kelionę paskui jį palikusią princesę. Timas tiki, kad jeigu jis galėtų grąžinti laiką atgal ir pabandyti iš naujo, kad ir kiek klystų, galų gale princesė liktų su juo. Tai melancholiška pasaka, kurios unikalumas slypi tame, kad Timas gali grąžinti laiką tiek kartų, kiek žaidėjui reikia tobulai įveikti kliūtis iki princesės. Nepataikymas užšokti ant platformos ar kulkos Timui nėra baisu, nes bet kuriuo metu jis gali grąžinti laiką atgal ir pakeisti savo likimą. Skirtingi pasauliai siūlo įvairias laiko kontrolės variacijas: kai kuriuose žaidėjas gali sukurti burbulus, sulėtinančius laiką, kituose – laiko tėkmė priklauso nuo herojaus judėjimo krypties, dar kituose, grąžinus laiką, Timo padaryti veiksmai kartojasi ir maišosi su naujais. Dėl šių savybių „Braid“, mano nuomone, geriausias iš pastarųjų metų „Indie“ žaidimu. Šie ir dar daugelis kitų išradingų „Indie“‚ žaidimų suteiks žaidėjams naujų patirčių – jie privers pasukti galvą ir pažvelgti į žaidimus, kaip į naują meno formą. Daugiau informacijos bei, kaip nusipirkti šiuos žaidimus, galite rasti internete ir „ Xbox Live Arcade“ kanale.

29/44

# Klubas „Savi“ Temos Pavadinimas

Psichologijos ir alternatyvios medicinos centras „Savi“

Mus rasite adresu: 122, Burford Road, Workshops, Stratford, E15 2SP, Londonas El paštas: kristinasavi@gmail.com Tel. 07896067016 Facebook: Klubas Savi rasite visą informaciją apie artimiausius mūsų užsiėmimus.

Prisijunkite!

30/44

# Klubas „Savi“

Netiesa, kad Londone lietuviai susiburia tik per krepšinio varžybas ar kartkartėmis prasilenkia lietuviškose parduotuvėse. Išsiilgusius šilto, natūralaus bendravimo, savitarpio supratimo ir palaikymo jau kelerius metus jungia klubas „Savi.“ Šioje lietuviškoje oazėje ne tik susirasite draugų, užmegsite vertingų pažinčių, įgysite daugiau pasitikėjimo savimi, bet ir pagerinsite sveikatą, dvasinę bei fizinę savijautą, net atsikratysite žalingų įpročių.

Klubas „Savi“ – tai vieta, kurioje renkasi savų pasiilgę žmonės.

Klubo įkūrėja ponia Kristina Mačiulienė šiandien pasakoja, kad lietuvių klubas „Savi“ Londone atsirado iš žmogiško poreikio bendrauti. Šalyje pragyvenusi aštuonerius metus ponia Kristina pajuto nuoširdaus, lietuviško bendravimo trūkumą: „Neradau jokios populiarios lietuvių lankomos vietos, kur su bendraminte prie kavos puodelio būtų galima padiskutuoti gyvenimiškais klausimais“. Tuomet ponia Kristina pati ėmėsi iniciatyvos. Surizikavo išsinuomoti patalpas, išsiuntė draugėm kvietimus ir jau visai netrukus įvyko pirmasis, tada dar moterų klubo susibūrimas. Idėja pasiteisino. Kitąkart draugės atsivedė savo drauges, vėliau, susitikimams įsibėgėjus, prisijungė ir keletas vyrų, taip atsirado klubas „Savi“.

Klubo veikla netrukus išsiplėtė. Moteriški pokalbiai išaugo į teminius vakarus, kuriuose patirtimi dalinosi savo verslus Londone sukūrę lietuviai, vėliau prisijungė ir paskaitas skaitė bioenergetikai, didžiulio populiarumo susilaukė meditacijos užsiėmimai, į klubo veiklą įsiliejo psichologai, logopedė ir taip iš draugių susibūrimo vietos klubas nuosekliai virto į daugybę skirtingų užsiėmimų vykdančią lietuvių organizaciją.

Klube „SAVI“, be tradicinių sekmadienio popiečių prie kavos puodelio, verta apsilankyti kassavaitiniuose teminiuose vakaruose, kur galima ne tik pasisemti energijos iš sėkmingų žmonių, bet ir įgauti neįkainojamų žinių, kaip tą sėkmę prisitraukti. Čia taip pat buriasi piešimo klasės, bendramintės iš profesionalų semiasi dekupažo dekoravimo įmantrybių, net

makiažo paslapčių. Norintys pagerinti savo anglų kalbos žinias čia laukiami tiek grupiniuose, tiek individualiuose užsiėmimuose.

Nuo naujų metų pradžios prasidės žinomo psichologo Tomo Girdzijausko paskaitos, planuojamas pažinčių klubas, paremtas socionika – charakterių suderinamumu.

Laikui bėgant, prisijungus bioenergetikams, vėliau keletai psichologų, klubu prasidėjusi organizacija įgavo oficialų pavadinimą „Psichologijos ir alternatyvios medicinos centras SAVI“. Kaip jau pasako pats vardas, centre, susitikimų metų, teikiamos ypatingos medicininės paslaugos. Bene labiausiai ponia Kristina yra susižavėjusi kompiuterine-medicinine diagnostika, pagal kurią parenkamos itin sėkmingos ir efektyvios organizmo gerinimo programos, tinkami maisto papildai, o svarbiausia, patiriamą jėgų antplūdį seka gera nuotaika, bei puiki savijauta.

Centre paskaitas vedantys psichologai padės atsikratyti baimių, vienišumo jausmo, depresijos. Palaikymo sulauks norintys pasikeisti, besidomintys sekmės psichologija. Taip pat buriamos vaikų grupės talentams atrasti ir ugdyti. Paslaugas teikia profesionalus logopedas.

Tikriausiai išvardinti visų seminarų bei užsiėmimų temų, vykstančių klube „Savi“ neįmanoma. Ponia Kristina šypsosi: „Ką sugalvojam, tą ir veikiam, kokia tema norim, tokia ir kalbam“. Pasak ponios Kristinos, nėra užsiėmimo, paslaugos, pamokos, kurios nepavyktų suorganizuoti – svarbiausia tai, ko pageidauja klubo nariai.

Klubo ir centro įkūrėja užsiminė, kad jau seniai puoselėjo svajonę įkurti dvasinio tobulėjimo centrą. Regis dabar svajonė pildosi su kaupu, organizacija plečiasi, girdėti net planai įkurti panašų centra Čikagoje, klubo narių daugėja, o visų svarbiausia, atliekama neįkainojama misija rytų Londono lietuvių benruomenei, buriant ją drauge. Norisi pasidžiaugti aukso grynuoliu, klubu „Savi“ ir palinkėti sekmės įgyvendinant ateities planus.

Klubas „Savi“ laukia naujų narių!

31/44

# Birute‘s Fashion

Sėkmė pagal

Birutę Mulerauskienę

Sakoma, versle nuoširdumas neįmanomas, tačiau dizainerė Birutė Mulerauskienė visiškai nesutinka: „Nuoširdus bendravimas su klientais yra viena svarbiausių sėkmingos veiklos priežasčių, veidmainyste nieko nepasieksi“.

Ir visai nesvarbu, su kuo ponia Birutė bendradarbiauja ar kam siuva: lietuvei klientei, angliškai drabužių kompanijai ar pripažintam Niujorko dizaineriui.

Prieš penkis su puse metų į Londoną vykdama profesionali siuvėja buvo apsisprendusi: daugiau jokio siuvimo! „Atsibodo, pavargau. Norėjosi kažko kito, bet ką daugiau šitoj šaly be kalbos veiksi? Turėjau du pasirinkimus: arba eiti dirbti valytoja, arba daryti tai, ką mokėjau geriausiai – siūti.“ Šiandien ponios Birutės pasirinkimas akivaizdus, o ir labai tei-

singas: 16 valandų darbo diena bei klientų iš Belgijos, Danijos, Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos bei JAV sąrašas kalba patys už save. „Birutės mados studija“ įsikūrė prieš metus. Padedama penkių profesionalių siuvėjų komandos, dizainerė savo studijoje teikia tiek siuvimo, tiek rūbų modeliavimo paslaugas.

22 metai profesionalios patirties, preciziškas kruopštumas bei didelis atsidavimas mėgiamai veiklai dizainerei pelnė klientų pripažinimą. „Birutės mados studijos“ užsakovų sąraše ne tik individualūs asmenys, bet ir žinomos Anglijos firmos bei dizaineriai. Šiandien šešios moterys siuva šiems vardams: „Q‘aja couture“ (kompanija specializuojasi vyriškų kostiumų bei golfo aprangos produkcijoje), Xavier St. Clair (Niujorko dizaineris), Jonathan Saunders (dizaineris, pelnęs Britų mados tarybos bei ELLE apdovanojimus), Mary Mary (Londono dizainerė, kurianti romantišką aprangą moterims), Little black dress, Kitoko, Kamond, Antony and Alison bei kitiems.

Ponia Birutė išlieka kukli ir nėra linkusi didžiuotis pasiekimais. „Didelį klientų būrį užsidirbome sunkiu darbu. Nors komandoje esame šešios, įprastinėmis siuvimo operacijomis nesidaliname. Kiekviena savo darbą siuvame nuo pradžios iki galo. Jokio „konvejerio“. Kai savo kūrinį nuglostai, numyluoji, atsiranda kokybė“, – įsitikinusi dizainerė.

Nors Birutė Mulerauskienė savo studijoje dirba vadovaujamą darbą, kompanijos lydere nesijaučia. – „Su merginomis dirbame vienodai. Kiekvienas vadovas savo komandai turi rodyti pavyzdį. Darbą pradedu puse septynių, keliuosi penktą, būna, kad dirbu net iki 16

32/44

# Birute‘s Fashion

valandų per parą. Jei nerodyčiau iniciatyvos, nemanau, kad ir siuvėjos ją rodytų. Darbą dirbame išvien ir tai veda į sėkmę“.

Paklausta, kaip nepavargsta nuo intensyvaus darbo bei iš kur semiasi energijos, moteris atsako su šypsena: „Energijos visada atsiras, jei dirbsi dėl savęs. Man patinka tai, ką darau. Nemanau, kad tiek savęs atiduočiau, jei dirbčiau kam nors kitam“. – O ar atvykus į Londoną teko dirbti kam nors kitam? – klausia B‘UK. – „Žinoma! Kai prieš 5 metus atvykau į Londoną, pas vieną lietuvę įsidarbinau siuvėja, bet ten padirbau tik pusantros savaitės, mat netrukus radau darbą anglų kompanijoje, kuri siuvo paltus. Nors tuo metu uždirbau nemažai, teko išeiti. Tada gavau pasiūlymą iš dabartinio mano kliento dirbti firmoje, kurioje jis tuo metu ėjo vadybininko pareigas. Toje kompanijoje pradirbau tris su puse metų, bet jau į darbo pabaigą kažkur giliai širdyje ėmė rastis mintis apie asmeninę veiklą“. Apimta dvejonių apie siuvimą savarankiškai, ponia Birutė išvyko į Prancūziją pailsėti. Grįžusi į Londoną moteris kaip niekad tryško pasitikėjimu savimi ir netrukus pradėjo ieškotis patalpų savarankiškai veiklai. Šiandien Birutė Mulerauskienė prisipažįsta, kad jeigu ne pasitikėjimo savimi stoka, galbūt „Birutės mados studija“ būtų atsiradu-

si anksčiau. „Daugelis čia atvykusių save labai nuvertina. Išsigąsta kalbos barjero, pasiduoda blogoms mintims apie nesėkmes, pasitiki negerais žmonėmis, kurie ima ir apgauna sunkiausiu momentu. Ir aš su tuo susidūriau, bet ilgainiui išmokau mąstyti pozityviai, o atsirandančias neigiamas mintis tiesiog nuvyti šalin“. Dabar besišypsanti moteris sako, kad pagrindinis sėkmingos veiklos variklis turėtų būti pasitikėjimas savimi bei pozityvios mintys. „Kaip galvosi, taip ir bus“ – tiki dizainerė. „Neslėpsiu, svajoju apie daug ką: reklamas ant pravažiuojančių autobusų šonų su kada nors būsiančių Birutės mados namų logotipais, savo kurtus rūbus, kuriuos dėvi garsūs Anglijos žmonės, nuosavus namus ir laiką, kada turėsiu jaukų kabinetą, kuriame ramiai gerdama arbatą galėsiu piešti ištisas kolekcijas...“ Paklausta, kada moteris tikisi visa tai išsipildant, nusijuokdama ponia Birutė atsako: „Greitai“. „Birutės mados studijos“ klientės apie kompaniją, o ir apie pačią jos šeimininkę, atsiliepia pačiais geriausiais žodžiais: „Pas Birutę siuvausi rudeninį švarkelį, likau nustebusi, kaip greitai jį pasiuvo. Likau pateninta rūbo kokybe“, „Buvau nustebinta malonaus aptarnavimo“, „Likau labai patenkinta pasiūtu paltu, be jokios abejonės rekomenduočiau šią siuvėją kitiems“.

Dizainerės Loiuse Hardcastle kolekcija, siūta Birutės Mulerauskienės siuvykloje.

Birute‘s Fashion. Stratford Workshops, unit 248, Burford Road, Stratford, LONDON, E15 2SP. El. paštas info.fashions@gmail.com; tel. 07809235262

33/44

# Music Matters. Tomas Pečkys.

! a ij c iu l o v e r a j o u v “Tegy ankroko istorija. p o šk ti ri b a p m u tr a rb A

Man, ka ip muzik ologui, b lyg maža uvo s sv tik susiža aikas saldainių p unku išskirti tem arduotuv ą vė ėje, kuria , kuria norėčiau socialinių jimo objektas ar rašyti. A m p aauglystė re p tvira nei kiti v roblemų veidrod s svajonių ikia išsirinkti tik vieną sald i pasakius, pasiju isuomen is. O mu a ts p in dys. Muz ės nariai, zikantas tau ainį. Mu žindinsiu ika, visų ,š nuspėja jus su fe pirma, y zika nėra vien kas bus ir iuo atveju, tarsi nomena atsirado ra visuom pranaša liu ne dar tuom s, ku enė et, kai Did britiškos kultūro bijo to pasakyti.

Daugum Pirmajam ris truputėlį ank s ir s muzikin žioji Brit a čia em ščiau anija buv iu e B‘UK n igr būti blog umeryje o panašio judėjimu – pan iau, nei š avusių Lietuvos k s r je upap o iuolaikin ėje Lietu iliečių turbūt net ekonominėje kriz ku (punk – rock), voje. neįsivaiz kuris ėje, kokio duoja, ka je yra šia d Anglijo n je kažkad dien. a galėjo

34/44

# Music Matters. Tomas Pečkys.

Nors pankroko istorija prasidėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose, pagreitį ši muzika įgavo Jungtinėje Karalystėje 1976 metais, nes būtent čia, Anglijoje, aplinka buvo palanki reikštis pankams.

Septintojo dešimtmečio vidurys laikomas vienu sunkiausių periodų Didžiosios Britanijos istorijoje. Pasak šiuolaikinių pankų, tuometinėje Britanijoje vyravo tikrų tikriausias chaosas. Streikavo beveik visų sričių darbinikai, vyriausybė ribodavo elektros tiekimą, tad ja buvo leidžiama naudotis tik tris dienas per savaitę. Riba tarp skurdo ir turto tapo ypatingai ryški, bedarbystė buvo pasiekusi rekordinius skaičius. Niekas nesirūpino net šiukšlių išvežimu. Trumpai tariant, šalį buvo apėmusi ekonominė krizė, o jos gyventojus – stipri depresija. Tuometiniam energingam ir piktam jaunimui muzikos kultūra buvo nuobodoka, “negyva”. Jaunuolius dar sugebėdavo ,,išjudinti” David Bowie, ,,T-Rex”, ar ,,Roxy Music”. Kitos grupės, pavyzdžiui: ,,Pink Floyd” ar ,,Led Zeppelin” grojo letargo miegu pradedančią snūsti muziką. Jų koncertuose, pasak kelių tuo laikotarpiu Didžiojoje Britanijoje gyvenusių mano bičiulių, buvo net užmiegama.

Negana to, dauguma žymiųjų grupių jau buvo “pardavusios savo sielas” muzikos industrijai – mažai progresavo kūrybiškai ir stengėsi užsidirbti iš to, ką sukūrė anksčiau.

Tame chaose, lyg žemė iš dulkių, susikūrė ,,blogiukai”, pasivadinę “Sex Pistols”. Jų 1976 metų singlas ,,Anarchy in the U.K.”(,,Anarchija Jungtinėje Karalystėje”) akimirksniu sužavėjo tuometinį jaunimą. ,,Sex Pistols” savo pirmąjame single tiesiog išrėkė kokia yra realybė jų, taip vadinamoje, demokratiškoje ir laisvoje šalyje. Tuometinėje, anarchija persisunkusioje, situacijoje, minėtoji daina padarė didžiulę įtaką. Netrukus ji tapo anarchistų ir kovotojų prieš kapitalizmą simboliu. Vėliau, pirmąjame (ir vieninteliame) ,,Sex Pistols” albume, jaunimas greitai atpažino ryškius savo nuobodžios realybės atitikmenis. Dainų turinys ir net pavadinimai: ,,Liar” (“Melagis”), ,,Holidays in the Sun” (“Atostogos Saulėje”), arba ,,Bodies” (Kūnai”) akivaizdžiai kritikavo tuometinę vidurinę klasę ir jos neigiamą požiūrį į darbininkų luomą.

Užvirusio konflikto rezultatas – masiškas jaunimo ,,pankavimas”. Jaunuoliai ėmė burtis į uždarus ratus, kuriuose pradėjo laisvai reikšti požiūrį į gyvenimą, visuomenės santvarką bei kultūrą. Kaip sakė viena iš mano kalbintų tuometinių pankių: ,,Šis judėjimas tapo atgaiva ir netgi terapija nuo

bedarbystės, depresijos ir liūdesio. Mes tiesiog pradėjome vaikščioti iškėlę du pirštus, ir buvo nesvarbu, ar tie pirštai buvo nukreipti policinkui ar parduotuvės savininkui į veidą. Mes jų, įtakingų visuomenės žmonių, tiesiog nebebijojome”.

Be dainų tekstų, pankroko muzikantai pakeitė ir muzikos grojimo stilių. Pankai pagreitino muzikos tempą ir daugiau dėmesio skyrė triukšmui vietoj tuometinių roko muzikos gigantų propaguojamų melodijų. Muzikos tyrinėtojai iki šiol ginčijasi ar pankai kada nors dainavo gerai ir ar jų kūrinius apskritai galima vadinti ,,dainomis”. Pankroko muzikantai prieštaravo tam, kas buvo įprasta tuometinei muzikos kultūrai (gražios melodijos, sintezatoriai, aiškiai tariami žodžiai ir t.t.). Pankrokas buvo begalinis instrumentų triukšmas bei neaiškus vokalistų rėkimas. Patys pankai tapo politiški, o tuo pačiu maišė su žemėmis tuometinį romantizmą propaguojančias grupes. Juokingiausia ir šauniausia yra tai, kad pankai net groti nemokėjo.

Muziką studijuojantys žmonės neretai juos pavadina ,,trijų akordų stebukladariais”, nes daugiau nei trijų akordų jie sugroti nesugebėdavo o, matyt, ir nereikėdavo. Pankroko muzikantų instrumentai, geriausiu atveju, buvo perkami “Woolworth” parduotuvėse (pigių namų apyvokos daiktų parduotuvių tinklas, kuriame buvo pardavinėjamos nebrangios elektrinės gitaros). Pankai įrodė, kad muzika nėra vien tik graži melodija, supančiota nusistovėjusių normų, ir visai nebūtina turėti muzikinį išsilavinimą ar pirkti brangius muzikos instrumentus. Būtina pastebėti, kad pankrokas buvo labiau klubų/aludžių kultūros muzika. Į stadionus, kuriuose koncertuodavo tuometinės roko grupės, pankai net nekreipdavo žvilgsnių. Viskas vyko spontaniškai, natūraliai.

Vienas iš labiausiai atpažįstamų pankų bruožų tuomet tapo jų aprangos stilius. Spalvotos skiauterės, suplyšę, neskalbti rūbai, daugybė žiogelių ir tatuiruočių. Jų tiesiog nebuvo įmanoma neatpažinti. Tuometiniai pankai labai išradingai perdirbdavo savo turimą drabužių garderobą. Tikri pankai sako, kad jie taip elgėsi, nes negalėjo sau leisti nusipirkti rūbų, o ne siekė sukurti madą, bet to, juk reikėjo pinigų rūkalams ir dar norėjosi, kad užtektų alui. Mados naujovių besivaikantys jaunuoliai greitai pasekė pankų išradimais ir gatvės madoje pasirodė žiogelių prisegiotų bei suplėšytų rūbų. Įsikūrė specialių parduotuvių, orientuotų į turtingesnį visuomenės sluoksnį, kuriose madingi (su

35/44

# Music Matters. Tomas Pečkys.

pankiškais ženklais ar kitais atributais) marškinėliai kainuodavo net 80 svarų sterlingų. Šiuolaikinėje Didžiojoje Britanijoje ši suma būtų apie 200 svarų sterlingų. Tai, matyt, vienas iš absurdiškiausių bei prieštaringiausių dalykų, kuris nutiko pankų kultūroje: žmonės iš kurių jie juokėsi, nekentė ir apdainavo – pradėjo vaikščioti apsirengę kaip jie, nes tai buvo egzotiška ir įdomu.

Dar viena svarbi grupė pankroko istorijoje po ,,Sex Pistols”, yra ,,The Clash”, kuri greitai išpopuliarėjo kaip pati politiškiausia to laikotarpio grupė. Jie kritikavo viską: policiją, rasistus, turtuolius, bailius, materialinėje vartotojiškoje kultūroje paskendusius individus ir netgi save. Jų dainų pavadinimai iš pirmojo albumo ,,The Clash” (1977) kalba už save: ,,White Riot” (,,Baltas Maištas” – antirasistinė daina, sulaukusi pasipiktinimo iš baltaodžių visuomenės turtuolių sluoksnio), ,,London’s Burning” (,,Londonas Dega”) arba ,,Police and thieves” (,,Policija ir Vagys”).

Kai 1979m. Margaret Thatcher atėjo į valdžią, pirmiausia ji ėmėsi keisti visuomenę ir anarchiją. Vienas iš legendinių Thatcher pasakymų yra toks:,,Nėra visuomenės, yra tik individai”. Perkeltine prasme, Geležinė Ledi nenorėjo visuomenės, kuri būtų vieninga ir dirbtų išvien. Atvirkščiai, jai reikėjo individų, užsidariusių savo pasauliuose, mėgstančių konkurenciją, iškeliančių vartotojiškumą kaip prioritetą ir net gyvenimo būdą, neuždavinėjančių klausimų ir, svarbiausia, mokančių mokesčius. Pankai, ypač tuo metu jau gerai žinomi ,,The Clash”, stojo į kovą ir kūrė dainas, kritikuojančias naujosios valdžios ideologiją, pavyzdžiui, ,,Lost in the Supermarket” (,,Pasiklydęs Prekybos Centre”) išryškino didelių prekybos centrų atsiradimą ir beprotiško žmonių susidomėjimo jais beprasmybę.

Vienas įsimintiniausių pankroko nuopelnų – pankų dalyvavimas renginyje ,,Rokas prieš rasizmą” 1976 metais. Renginys tapo tikru manifestu prieš tuometinę visuomenės santvarką ir žmonių požiūrį į kitų rasių žmones. Renginyje dalyvavo ,,The Clash”, ,,Buzzcocks”, ,,Steel Pulse”, ,,X-Ray Spex”, ,,The Ruts”, ,,Sham 69”, ,,Tom Robinson

Band” ir ,,Generation X” (Billy Idol’o tuometinė grupė). Į renginį susirinkusi mišri auditorija sukūrė draugišką atmosferą ir parodė, kad pankai iš tiesų yra draugiški žmonės, ir, nepaisant jų išvaizdos, kuri daug ką šokiravo, viduje slepiasi maištaujantis protas, nukreiptas prieš valdžios nuostatas, o ne prieš eilinius žmones. Renginio idėja kilo po Eric’o Clapton’o pareiškimo, jog Britanijai reikia konservatorių valdžios, nes šalis yra purvina ir pilna tamsiaodžių. Clapton’o pareiškimas papiktino tuometinę alternatyviai mąstančią visuomenės dalį, kuri nusprendė surengti koncertą.

Pankrokas ne visiems patinkanti ir suprantama muzika. Ji sudėtinga, prieštaringa ir kartais per daug šokiruojanti bei pernelyg tiesmuka. Iš kitos pusės, gal tokia muzika ir turėtų būti? Pankai puikiausiai įrodė, kad muziką galima pavadinti visuomenės veidrodžiu. Iš pažiūros apiplyšę, spalvotom skiauterėm ir trankios muzikos besiklausantys jaunuoliai iš tiesų norėjo tik draugiškesnės visuomenės santvarkos ir valdžios pagarbos darbininkų sluoksniui. Negana to, pankai iš pamatų pakeitė muzikos kultūrą ir net požiūrį į gyvenimą. Be to, pankrokas iki šiol daro įtaką muzikinei kultūrai (post-punk judėjimas, ,,Nirvana”, ,,Arctic Monkeys” – tai tik keli pavyzdžiai).

Muzikos pasaulyje naujų judėjimų ar žanrų atsiradimas yra tiesiogiai susijęs su politine ar ekonomine padėtimi. Tačiau jau daugiau negu 20 metų, po galingos reivo invazijos, muzikiniame pasaulyje neatsirado labai ryškaus ir garsaus kultūrinio judėjimo. Šiuo metu yra gana palankios sąlygos užsimegzti naujiems muzikiniams judėjimams. Juk šalies ekonominė padėtis iš tiesų yra nepavydėtinoje situacijoje. Bedarbystė kyla, valstybės parama bei žmonių algos mažinamos, tuoj brangs mokslas (Pagal ,,The Higher Education” pateiktus duomenis, gali net pradėti užsidarinėti kai kurie universitetai). Gal istorija vėl pasikartos ir mes išvysime naują judėjimą, energingą ir pamokantį? Gal ne tokį trankų kaip pankrokas, juk vis dėlto gyvename elektroninės muzikos amžiuje, bet vis tiek kažką naujo…ką jūs manote?

Jeigu norite padiskutuoti, reikia patarimų, kokių albumų isigyti iš pankroko eros, arba tiesiog turite kokių klausimų ar pastabų, rašykite man į tomas@b-uk.lt Būtinai atsakysiu į kiek įmanoma daugiau laiškų.

36/44

# Londono Akis. Sigutė Limontaitė.

Šventiniai malonumai

Kalėdiniai turgūs – nuostabus reiškinys kasmet Kalėdų laikotarpiu vykstantis Londone. Pamirškite didžiuosius prekybos centrus ir pagrindinių gatvių parduotuves. Visame mieste gausu įvairių įvairiausių turgų ir turgelių, suburtų būtent gražiausioms žiemos šventėms. Juose, gerai paieškojus, galima įsigyti visko, labai norint, turbūt atrastum ir gyvą rožinį drambliuką. Tad, kalėdiniai turgūs – puikiausia vieta rinkti dovanas artimiesiems, tradicinius saldumynus draugams ar paprasčiausiai įsigyti šventinio maisto šeimai. Taigi, žiūrim, ką turim!

Kalėdinis turgus Greenwich Šis turgelis atidaromas Lapkričio 24 dieną ir vyks kasdien iki pat Kūčių vakaro. Turguje galėsite įsigyti įvairių malonių gėrybių ir paversti savo Kalėdas dar gražesnėmis. Greenwich turguje įsikūrę įvairiausi amatininkai, pristatantys unikalius rankų darbo kūrinius. Taip pat čia gausu skirtingiausių ir įdomiausių meno kūrinių, kurie puikiai tinka dovanoms. Besižavintiems senove, turgus siūlo galybę sendaikčių, nuo puodelio, nuskilusia ąsele ar seno pašto ženklo, iki sunkių ir nuostabiai gerai atrodančių baldų. Tad nesnauskite, turgus užsidaro Gruodžio 24 dieną! Turgaus darbo laikas: 10.00 – 17.30, artimiausios stotys: Cutty Sark, Greenwich.

Tradicinis vokiškas turgus

Kalėdiniai ūkininkų turgūs Šventiniai ūkininkų turgūs Londone vyksta dieną ar kelias prieš šventes, o kai kur net ir tą pačią dieną. Juose galima įsigyti šviežios produkcijos šventiniam stalui.

Kūčių vakarui galima pasirinkti aukštos kokybės organiškų vaisių bei daržovių; gardžiausių duonos gaminių.

Kalėdoms čia rasite puikiausios šviežios mėsos gaminių, saldumynų ir naminių kvapnių pyragų. Tokių turgų Londone nemažai, tad išsirinkite Jums artimiausią, o gal įdomu nuvykti į keletą ir pažiūrėti, kuo gi jie skiriasi.

1. Alexandra palace Muswell Hill pusėje.

Turgus vyks gruodžio 19d. , 10.00 – 15.00 val.

2. Dulwich College. Gruodžio 19d. , 9.00 – 13.00 val.

3. Wimbledon Park mokykloje. Gruodžio 22d. , 9.00 – 12.00 val.

4. Salusbury pagrindinėje mokykloje, Queens Park.

Gruodžio 23d. , 10.00 – 13.00 val.

5. Chapel Market, Islington. Gruodžio 23d., 10.00 – 13.00 val.

6. Cramer Street, Marylebone. Gruodžio 23d. , 9.00 – 12.00 val.

Šiemet žadama, jog vokiškasis turgus bus gausesnis, linksmesnis ir kupinas naujų bei originalių dovanų, maisto produktų ir kitų prekių. Turgus grįžta į Hyde Park‘ą. Žiemos stebuklų šalis stebina šaltojo meto pramogų gausa, įstabiu šventinio maisto pasirinkimu. Taip pat čia atvykusieji galės sušilti gurkšnodami vokišką karštą kalėdinį vyną arba atsigaivinti šaltu Bavarijos alumi. Smaližiams vokiškame turguje siūloma skrudintų saldžių riešutų, šokoladu, ledais ar uogomis įdarytų blynelių, įvairių formų kalėdinių sausainėlių. Ieškantiems originalių dovanų, amatininkai, tarsi Kalėdų senelio nykštukai, per metus prigamino medinių žaislų, stiklinių eglutės žaisliukų, visokiausių formų žvakių, rankų darbo keramikos gaminių bei papuošalų. Čia yra iš ko rinktis net pačiam išrankiausiam žmogui, nes dauguma turguje parduodamų prekių spinduliuoja žiemos magija. Turguje dažnai skamba chorų atliekamos kalėdinės giesmės, tad šmirinėti tarp prekystalių ar gurkšnoti karštą vyną tampa net smagiau. Turgus įsikūręs Hyde Park nuo Lapkričio 19d. iki Sausio 3d. Ši puiki vieta atidaryta septynias dienas per savaitę 10.00 – 22.00 val. Šiltų Šventų Kalėdų!

37/44

# Londono Akis. Klasikos mėgėjams.

Jau daugelį metų Londone rodomi tam tikri koncertai ir baletai prieš žiemos šventes bei jų metu. Tai renginių ciklai, kurių parodoma apie 12 kasmet. Norint juos pamatyti, reikia nuolat sekti informaciją, kad galėtum gauti bilietus. Juos tiesiog iššluoja likus kelioms savaitėms iki renginio. Siūlau suskubti!

Baletas ,,Cinderella“ (,,Pelenė“) rodomas lapkričio 20 – gruodžio 31 dienomis Royal Opera House (Covent Garden, WC2E 9DD). Puikus renginys, kompozitoriaus Sergey Procofiev muzika, spalvingi, originalūs kostiumai, nepakartojami artistai. Ir vaikams, ir suaugusiems nėra nieko nuostabesnio už pasaką apie Pelenę. Puikiai žinomą nuo vaikystės ir (net suaugusiems) paliekančią laimingos pabaigos viltį... Šiai pasakai S.Prokofiev sukurta muzika – vienas geriausių kompozitoriaus kūrinių baletui, ne kartą pastatytam įvairių režisierių. Renginio bilietų kainos nuo £6 iki £440. Nusipirkę net ir pigiausią bilietą, išvysite geros kokybės renginį, nes žiūrovų salė sudaryta taip, kad būtų patogu kiekvienam.

„Titaniko“ paroda Londone

Kitas renginys klasikos mėgėjams – ,,Carols by Candlelight“. Šis koncertas vyksta gruodžio 18 – 24 dienomis Royal Albert Hall (Kensington Gore SW7 2AP). Bilietų kainos nuo £11.50 iki £46. Tai kalėdinės muzikos vakarai, kuriuose skambės garsiausių pasaulio klasikinės muzikos kompozitorių kūriniai, skirti šiai progai. Girdėsite Hendel, Mozart, Bach, Vivaldi muziką, kurią atliks ,,Mozart Festival“ orkestras ir choras, vilkintis XVII a. kostiumus. Šventinei atmosferai sukurti, renginys bus žvakių šviesoje. Nepraleiskite!

Tokie šventiniai renginiai, Jums paliks ypatingą ir neišdildomą įspūdį. Sukels šventinius jausmus, pakylės nuotaiką. Žmonės, mėgstantys klasiką, rinksis juos dar ir dar kartą. Pirmą kartą nusprendusiems apsilankyti, pasirodymai sužadins nepatirtų vidinių būsenų, praplės akiratį. Galbūt paskatins nueiti į panašaus stiliaus renginius vėliau arba dar kartą sugrįžti per kitas šventes? Gražių švenčių...

Sandra Tamošiūnaitė

,Titaniko“ paroda, atidaryta lapkričio penktą dieną, veiks iki pat gegužės pirmosios. Jau dabar O2 Arena ūžia nuo daugybės gerbėjų, besižavinčių didžiausiu pasaulyje laivu bei jo keleiviais. Praėjus devyniasdešimt aštuoniems metams po laivo nuskendimo, ,,Titanikas“ vėl grįžta į gyvenimą parodoje, lankytojus džiuginančioje eksponuojamais nuostabiais radiniais iš nuolaužų bei iki šiol dar nematyta filmuota medžiaga iš naujausios ekspedicijos.

Tam, kad lankytojai iš tiesų suprastų, koks buvo ,,Titanikas“, kaip jautėsi juo keliavę žmonės, didžioji parodos dalis apima įvairiose laivo dalyse vykusias pramogas.

Žengi į laivą ir tau įteikiama kelionės realiai laivu keliavusio asmens bilieto kopija. Dabar jau gali pats pajusti, kokia kelionė buvo turtingiesiems ir kokia ne tokiems turtingiems pirmos ir trečios klasės kajutėse. Nusileidęs laiptais žemyn, pažinsi krovininiuose triumuose ir katilinėje virusį gyvenimą. O jei nori sužinoti, ar žmogus, nurodytas tavo kelioniniame biliete, pateko į vieną iš gelbėjimosi valčių, aplankyk memorialinę galeriją. ,,Titaniko“ paroda vyksta: sekmadieniais - trečiadieniais nuo 11:00 iki 19:30; ketvirtadieniais - šeštadieniais nuo 11:00 iki 21 val.

Bilietų kainos: Darbo dienomis suaugusiems - 13 £, vaikams - 9 £.

Savaitgaliais suaugusiems - 15 £, vaikams - 10 £.

42 Studentams taikomos nuolaidos.

38/

# Londono Akis

Volto Disnėjaus pasakos „Liūtas karalius“ motyvais paPirmadieniais: statytas miuziklas, aprėpia Serengečio dykumos didingą Antradieniais: 19:30 natūralumą ir karštus Afrikos ritmus. Šis kūrinys be abejonės pakeis Jūsų požiūrį į teatrą. Efektinga Disnėjaus interTrečiadieniais: 14:30; 19:30 pretacija atveria žiūrovams nuostabiai spalvingą Afrikos Ketvirtadieniais: 19:30 gyvūnijos pasaulį ir žavingą muziką. Istorijos centre – SimPenktadieniais: 19:30 ba – Serengečio karaliaus sūnus. Ši istorija tai epinis jo keŠeštadieniais: 14:30; 19:30 lionių bei nuotykių pasakojimas. Sudėtingas kelias nuo jauSekmadieniais: 14:30 no ir naivaus liūtuko iki dykumos karaliaus.

Miuziklas rodomas: Lyceum Teatre, 21 Wellington Street, London, WC2E 7RQ. Kiekvieną savaitės dieną, išskyrus pir- Bilietus užsisakyti galite telefonu: 0871 789 1004 madienius:

arba internetu: www.uktickets.co.uk Bilietų kaina nuo £20.

AKUSTINĖS KALĖDOS 2010Londone Gruodžio 19 d., Sekmadienį, 20val. Londone, klube The Queen of Hoxton (1 Curtain Road, EC2A 3JX) vyks AKUSTINĖS KALĖDOS 2010.

Atlikėjo Nojaus organizuojamame renginyje kartu gros ir Londono lietuvių grupė Laiko Sala.

Renginio istorija siekia 1998 metus, kuomet Nojus gimtajame Alytuje organizavo pirmąsias AKUSTINES KALĖDAS, kurios tapo Alytaus muzikantų festivaliu, metų darbų parodymu ir įvertinimu.

2004 metais AKUSTINĖS KALĖDOS pirmą kartą aplankė Airiją ir tapo tarptautiniu kasmet organizuojamu renginiu. „Šiemet renginys ypatingas tuo, kad pirmą kartą vyks Londone, muzikuosime kartu su alytiškio gitaristo Andriaus Abromavičiaus grupe Laiko Sala, taip pat kitais muzikantais, kuriuos paskelbsime prieš pat koncertą, juk Kalėdos - staigmenų ir stebuklų metas“, - kalba renginį organizuojantis Nojus.

Maždaug pustrečios valandos trukmės koncerte gros hardroko grupė Laiko Sala ir Nojus su grupe, kuris atliks dainas iš naujausio albumo „Nematomi“ bei kitus kūrinius, o savo pasirodymą pradės naujomis dainomis „Debesys“ ir „Audžiu natas“. Koncerto pabaigoje visi drauge dainuos renginio himną „Vėl Kalėdos“ iš Nojaus 2002 metų albumo „Saugok“. „Man Akustinės Kalėdos - tai džiaugsmas, galimybė pabūti su žiūrovais ir draugais, prasmingai paminėti praėjusius metus ir padainuoti širdžiai mielas dainas. Žmonės, atėję paklausyti mūsų dainų ir padainuoti kartu, gali nors trumpam pamiršti kasdienybę ir atrasti naują pasaulį savyje“, - kalba dainininkas Nojus. „Nekantriai laukdamas atvykti, kviečiu visus gyvos akustinės muzikos mylėtojus į AKUSTINES KALĖDAS 2010 Londone ir tikiuosi dar vieno gražaus susitikimo su puikia ir nuostabia publika. Iki pasimatymo!“ - Nojus Informacija ir išankstiniai bilietai £15 http://balticpromotions.com Koncerto dieną klube bilietai £17.

39/42

# Ir aš ten buvau, Kalėdų labdaros vakaras.

Lietuvos Komercijos rūmai JK, Lietuvos Respublikos Ambasada JK bei Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas kvietė jau į 4-tąjį Kalėdinį labdaros vakarą, kuriame dalyvavo LR Prezidentas Valdas Adamkus bei pirmoji šalies ponia Alma Adamkienė, J.E. LR Ambasadorius JK Dr. Oskaras Jusys ir kiti garbingi svečiai.

40/44

Kaip dažnai galvojate apie savo dantis? Dukart: ryte ir vakare? O ar teko apie juos galvoti nuolat ir taip stipriai, jog kitoms mintims nebelikdavo vietos? Paprastai savo dantų neprisimename tol, kol nejaučiame skausmo, o ir suskaudus manome, kad praeis. Bet ar tikrai? Šiandien odontologines paslaugas siūlo daugybė klinikų, tačiau kaip tarp jų nepasiklysti ir išsirinkti geriausią? Kaip atskirti, kuri iš jų šiuolaikiška ir moderni? Iš kur žinoti, kad kreipiamės į gerus specialistus, kurie suteiks profesionalų gydymą. Į šiuos klausimus padės atsakyti odontologijos klinikos specialistai.

Pagrindinis šiuolaikinės odontologijos tikslas yra ne pavienio danties atstatymas ar išsaugojimas, o visuminis kramtymo funkcijos ir estetikos atkūrimas, išsaugant kuo daugiau natūralių danties audinių. Į veido žandikaulių sistemą būtina žvelgti, kaip į vieną visumą. Klinikos prioritetai: 1. Burnos higienos profilaktika. Vienas svarbiausių tikslų – užkirsti kelią burnos ertmės bei visos kramtymo sistemos ligų priežastims. Todėl labai didelis dėmesys kreipiamas profilaktikai, t.y. higienai, mokymams bei kasmetiniam sveikatos sekimui.

2. Mūsų klinikoje pirmenybė teikiama gydymo metodams, leidžiantiems tausoti natūralų danties audinį. Svarbu pažeistą sritį, prieš atstatant ją plombinėmis restauracinėmis medžiagomis, išvalyti kuo mažiau pažeidžiant sveikus danties audinius. Tai įmanoma tik naudojant vaizdą padidinačius prietaisus. Nuo 3.5 iki 6.5 ar net iki 8 kartų padidintas vaizdas leidžia pamatyti danties audinio struktūras, nematomas plika akimi. Šie prietaisai taip pat naudojami galutiniam restauracijos poliravimui.

3. Gydyme naudojama moderni šiuolaikinė keramika. Šiuolaikinis dantų protezavimas neįsivaizduojamas be mikroprotezavimo, t.y. be minimalių restauracijų keramikiniais įklotais ir laminatėmis (venyrais). Skirtingai nei kompozitai (plombines medžiagos), keramikines bemetalės restauracijos, netgi po daugelio metu, išlieka nepakitusios: nekeičia savo spalvos, netraukia prie saves apnašo, nesiskiria nuo naturalių danties audinių ir yra atsparios erozijai. Naudojant laminates ir įklotus, beveik neprarandamas sveiko danties audinys ir tai yra vienas iš minimalios intervencijos gydymo budų.

4. Preciziškas tikslumas. Įrodytas absoliutus keramikos biosuderinamumas su minkštaisiais audiniais. Laminatės naudojamos priekinių dantų estetiniam atkūrimui, tačiau dar svarbesnis yra šoninių dantų, kramtomųjų paviršių, funkcijos akūrimas bei nusidevėjusio sąkandzio atstatymas. Mūsų klinikoje kramtomojo paviršiaus gumburai ir vagelės įklotuose atkuriami su precizisku tikslumu.

5. Aukšto lygio odontologai, kurie nuolat investuoja į profesinių žinių atnaujinimą. Visgi itin tikslias, estetiškas bei natūraliai atrodančias restauracijas gali atlikti tik labai patyrę, aukšto lygio odontologai bei dantų technikai. Kadangi odontologija yra bene viena iš sparčiausiai besivystančių medicinos sričių, norint kokybiskai išpręsti sudėtingus, komplikuotus atvejus yra būtinas bendradarbiavimas su pirmaujančiais kitų šalių (vakarų Europos, pvz. Vokietijos) specialistais odontologais bei dantų technikų laboratorijomis. Sėkmingam rezultatui gauti taip pat yra būtinas glaudus paciento, gydytojo bei dantų techniko bendradarbiavimas. Tai turi funkcionuoti kaip viena suderinta komanda.

6. Įvairių odontologijos sričių gydytojų komanda, tarp jų – endodontologas. Nors daugeliu atveju odontologines problemas gali išspręsti bendrosios praktikos gydytojai, tačiau sudėtingesniais atvejais kreipiamasi į endodontologą. Endodontologija – tai odontologijos sritis, kuri specializuojasi danties šaknies kanalų gydyme. Dantų šaknų kanalų gydymas yra pats svarbiausias ir sudėtingiausias danties gydymo etapas, tad labai svarbu, kad endodontologinį gydymą atliktų gydytojas specialistas. Dantų šaknys yra tarsi pamatas, ant kurio jau konstruojamos kitos danties dalys. Šio gydymo nesėkmes atveju rizikuojame prarasti brangią danties vainiko restauraciją arba tai gali baigtis netgi danties netekimu.

7. Dantų gydyme naudojami kokybiški instrumentai bei įrenginiai. Klinikoje šaknų kanalų valymui, platinimui ir plombavimui naudojami įvairiausi instrumentai, kurie užtikrina net ir sudėtingiausios anatomijos kokybišką kanalų užpildymą ir pagerina danties išsaugojimo prognozę. Sudėtingam dantų kanalų gydymui naudojamas mikroskopas, įvairūs ultragarsiniai, lankstūs masininiai instrumentai. Tokios procedūros atliekamos ypač kruopščiai tad, žinoma, užtrunka daugiau laiko, kartais iki 2 valandų.

8. Patikimos šveicarų kompanijos dantų implantų naudojimas. Šiuo metu pasaulyje dantų implantus gamina daugybė firmų. Tačiau vedančių firmų šioje srityje, kurios nuolat investuoja į savo produkto tobulinimą bei klinikinius tyrimus, suskaičiuojama tik keletas. Mes naudojame pasaulinio lyderio – šveicarų dantų implantų kompanijos „Straumann“ produkciją. Naudojant šios kompanijos implantus užtikrinama kokybiška implanto integraciją į žandikaulį bei, atliekant kasmetinę produkcijos kontrolę, pacientams suteikiamos ilgalaikės garantijos. Diagnostikai naudojamas panoraminis rentgenas su 3D funkcija, pateikiantis trimatį žandikaulio vaizdą, taip pat kompiuterinis implantacijos planavimas.

9. Smilkininio apatinio žandikaulio (sazs) sąnario susirgimų diagnostika ir gydymas. Didelę reikšmę šiuolaikinėje odontologijoje užima smilkininio apatinio žandikaulio (sazs) sąnario susirgimų diagnostika ir gydymas. Anksčiau į šią problemą buvo kreipiama nepakankamai dėmesio. Šių susirgimų priežastys yra labai įvairios: netaisyklingas sąkandis, klaidos ,padarytos dantų plombavimo metu, o ypač netaisyklingas dantų protezavimas. Įtariant sazs patologiją yra būtinas išsamus paciento ištyrimas ir dar prieš protezavimą paskirtas gydymas. Yra tiriami kramtomieji, galvos ir kaklo raumenys, atliekama sazs palpacija. Svarbu ištirti dantų sukandimą, burnos ertmę, nervų bei išsižiojimo funkcijas, atkreipti dėmesį į menkiausius paciento nusiskundimus.

Kartais tai gali būti traškesiai sąnaryje, sąnario skausmas, ribotas išsižiojimas, galvos skausmas. Sazs susirgimai šiandien sėkmingai gydomi įvairių sukandiminių kapų pagalba, kurias pacientai dėvi burnoje nakties metu, o kartais 24 val. per parą. Kapos taip pat apsaugo tiek savus dantis, tiek restauracijas nuo nusidėvejimo, kuris šiuolaikiniam žmogui vyksta greičiau.

Tikimės Jums pravers ši informacija. Be to su malonumu laukiame Jūsų mūsų klinikoje.

Dr. Daiva Pitkauskiene, gydydoja specialistė endodontogė – endodontinis gydymas, plombavimas, protezavimas, dantų balinimas.

Gyd. Edvinas Mileris – gydytojas protezistas, implantologas.

Komplikuotų, sudėtingų atvejų protezavimas, implantacija, dantų šalinimas.

0207 637 0491 07760 311167

22 Harley Street, 1st Floor, London, W1G 9PL

www.perfectsmilelondon.co.uk

41/44

# Klausimas Knygnešys. Geišos gyvenimas.

Geišos gyvenimas Iwasaki M. su Brown R. • Alma Littera „Geišos gyvenimą“ galima vertinti dviem aspektais: kaip žmogaus gyvenimo dramą ir kaip profesinį senosios japonų kultūros atstovės liudijimą. Drama yra sukrečianti – M. Iwasaki per daug neanalizuoja savo vidinių būsenų, visoms situacijoms rasdama paaiškinimų ir siekiamų profesinio gyvenimo tikslų. Bet kartais toks gyvenimo būdas ir alinantis darbas yra labai sunkiai suvokiamas – šiais laikais (1980 metai!) tam tikri griežti geišos gyvenimo profesijos reikalavimai, varžančios ir ne visada teisingos archajiškos nuostatos verčia stebėtis – pati M. Iwasaki teigia suvokusi tai ir siekusi pokyčių, deja, sistema buvusi stipresnė. M. Iwasaki autobiografijoje atsiskleidžiama kokia nepaprastai stipri ir valinga asmenybė, pilna stiprių feministinių nuostatų talentinga moteris, puiki japonų meno, etiketo ir diplomatijos žinovė ji yra.

Senojo japonų šokio grožis yra jungiančioji knygos grandis („Šokis buvo mano aistra, jam atsidaviau visa širdimi. Nusprendžiau tapti geriausia ir tapau.“) Neįprastas geišų gyvenimas parodomas nuosekliu, informatyviu pasakojimu, aprašomos kasdienės situacijos yra tarsi trumpos istorijos, taikliai atskleidžiančios vieną ar kitą profesinį dalyką, geišos savybę, japonų paprotį.

Knygnešys ir B‘UK vienam iš Jūsų dovanoja šią nuostabią knygą, tereikia teisingai atsakyti į klausimus ir truputėlio sėkmės. Atsakymus siųskite noriu@b-uk.lt Nuo kelių metų Mineko Ivasaki Koks buvo mėgstamiausias se- Maiko – tai : buvo mokoma tapti geiša? nelės Tamiko užsiėmimas? a) Nuo 5 a) Mezgimas a) Geišų namu patarnautoja b) Nuo 7 b) Fechtavimas b) Paauglė geiša iki 15 metų c) Nuo 14 c) Vaikščiojimas po parduotuves c) Išėjusi į penciją geiša.

42/44

MŪSŲ PASLAUGOS - JŪSŲ SĖKMEI

MOKESČIŲ GRĄŽINIMAS KOMPANIJŲ BUHALTERIJA

KV

Vertimai

CIS

CSCS

NINO

U A L I F I K IS L S P E CIA

AUDITA LTD

Dirbame: I-V 10-19 val.

VI 10-16 val.

Skambinkite tel. 0207 511 5244 Mob. 07917056267 arba užeikite

O TA T I I

ANTUO GAR JA M

PAŠALPOS

E

Ę YB

BŪSTO PASKOLOS

LAUGŲ KO PAS K

11 Cundy Road, Custom House, London E16 3DJ

www.audita.co.uk