BUK #03

# Temos Pavadinimas

DIZAINAS

SPAUDA

INTERNETINĖS SVETAINĖS

Minimal But Powerful

www.spreADprint.co.uk

2/44

REKLAMA

PAKUOTĖS

# SVEIKI

Su kuo Jums asocijuojasi žodis ,,trečias“? Su trečiu broliu, kuris lyg ir kvaišutis, o iš tiesų – pats protingiausias? Su trečiu kartu, kuris, anot liaudies išminties, niekada nemeluoja? Jūsų rankose jau trečias B‘UK numeris. Tad, kokie mes? Elegantiški, žaismingi, su polėkiu? Ne mums spręsti – skaitytojams. Ar mes taikomės į Jūsų vienintelius ir nepakartojamus draugus? Viltumėmės, bet vėlgi – tavo, skaitytojau, valia taip teigti ar neteigti. Mes patys manome, jog esame kitokie – tiesiog, taip paprastai – KITOKIE. Specialiai neieškome kraują stingdančių istorijų, pavyzdžiui, kaip lietuvis lietuvį apgavo, apsuko, apvogė ir t.t. Visur ir visada ieškoti gerų ir gražių dalykų ir asmenybių, kurie nepelnytai nustumti į užribį – taip mes įsivaizduojame savo leidinio misiją. Juk tiek daug talentingų, įdomių, veiklių, nepaprastų žmonių aplink mus! Jie privalo būti matomi ir girdimi.

Metas paskaityti, maloniai spaustuvės dažais kvepiantį, trečiąjį B‘UK numerį, o jame jums atskleisime vyno subtilybes, per Londono akį galėsite pažvelgti į įdomybes, vyksiančias mieste, sužinoti šį tą apie technikos naujoves. Knygų mėgėjams ir ne tik paruošėme interviu su originalia rašytoja bei įdomia asmenybe - Gabija Grušaite, skyrelyje ,,Taip mes gyvenam” pristatysime gydytojo specialybės džiaugsmus ir vargus. Taip pat supažindinsime jus su grafikos dizaineriu Vilmu Narečioniu, atskleisime muzikos piratavimo pasekmes, pasidalinsime įspūdžiais iš apsilankymo nuostabiame Firminių ženklų, pakuočių ir reklamos muziejuje, papasakosime, ką reiškia Misija: Sibiras.

Tad verskite mus, skaitykite ir BŪKite! :)

Žurnalas B’UK info@b-uk.lt • www.b-uk.lt Mes Facebook‘e:

http://on.fb.me/zurnalasBUK Reklama ir platinimas: reklama@b-uk.lt; +447586361917 2011 Kovas, Nr.3. Tiražas 2000 vnt.

Visos teisės saugomos.

Už reklamos turinį redakcija neatsako.

Komanda #3 be@b-uk.lt

Rėmėjai ir draugai aciu@b-uk.lt

Marius Bružas Laura Jurgelionytė Monika Jakubkaitė Vaida Kriskutė Rasa Liaugaudaitė Sigutė Limontaitė Robertas Naumenka Tomas Pečkys Kęstas Pikūnas Aurimas Preilauskas Silvija Pukėnaitė Rūta Rukaitė Jovita Tartilaitė Ugnė Vedrickaitė Aidas Žarskus Inga M. Žarskė

Audita Autosuporta E&C Export Knygnešys Studija InEyE spreAD print Trys Milijonai Žilvino siuntos

3/44

Viršelis Gabija Grušaitė Foto: Rokas Darulis

TURINYS

Nr. 3

5-6 psl.

7 psl.

8-11 psl.

# Linkėjimai iš Lietuvos.

# Klausk specialisto.

Finansai

# Aš. Gabija Grušaitė.

Po išsipildymo ženklu.

12 psl.

14-15 psl.

8-11 psl.

# Noriu būti verslininku.

#Misija: Sibiras.

# Taip mes gyvenam. Žmonės baltais chalatais.

20-21 psl.

22-25 psl.

26-27 psl.

# Tavo draugas tau sako labas rytas. (Like, Dislike, Comment).

#B‘UK Galerija.

Vilmas Narečionis.

# Technews.

28-30 psl.

31 psl.

32-33 psl.

# Music Matters.

# Žalias vynas ne vanduo.

# Atrasta UK. Vingiuotas laiko labirintas.

34-35 psl.

38-41 psl.

32-33 psl.

# Londono akis.

# Ir aš ten buvau.

# Klausimas Knygnešys. „Tūkstantis saulių skaisčių“.

4/44

#Linkėjimai iš Lietuvos. Jovita Tartilaitė

Labai labas visiems iš pavasario laukiančios Lietuvos!

Kaip manote, kas geriausia gali atsitikti žiemą, kai Kalėdos jau būna seniai praėję, o pavasario dar nėra nė kvapo?! Gal vestu� vės? Sakote, kad žiema tam netinkamas metas, kad geriau vėlyvą pavasarį ar vasarą, kai šviečia ryški saulė ir žydi gėlės? Nesąmo� nė! Nebūtinai!

Vos prieš keletą savaičių savo mylimąją Inesą vedė trisdešimt ketverių sulaukęs sunkiaatletis Ramūnas Vyšniauskas. Pora už kelių mėnesių turėtų susilaukti ir pirmagimio. Sklando gandai, kad gims sūnus ir jam jau išrinktas vardas. Jaunavedžiai jį norėtų pavadinti Ąžuolu. Matyt turėsim dar vieną Lietuvos galiūną.

Vilniaus Rotušėje amžinąją meilę savo šokių partnerei Annai Melnikovai prisiekė žinomas sportinių šokių šokėjas Justinas Du� knauskas. Tiesa, jis visai neseniai išsiskyrė su savo pirmąja žmona, buvusia šokių partnere Karina Jeremian. Oficialiai jų santuoka buvo nutraukta tik praėjusių metų gale, bet tas nesutrukdė greitai vesti dar kartą. Su naująja sutuoktine Justinas ketina gyventi Honkonge.

Gal galime tikėtis ir dar vienos santuokos? Su žmona Vaida besiskiriantį krepšininką Simą Jasaitį irgi, atrodo, aplanko mintys apie vedybas su mylima moterimi Oksana Pikul.

Panašu, jog greitai turėsime dar vieną porą. Vakarėlių liūte praminta Rūta Čekytė renginiuose vis pasirodo drauge su buvusiu Vilniaus „Sakalų“, Marijampolės „Sūduvos“ bei Novo Mesto „Krka“ (Slovėnija) krepšininku Matu Niparavičiumi. Žiūrėsim, kaip čia bus.

Kam dar, be santuokų, tinkama žiema?

Na, žiema dar tinka čiuožinėjimams ir slidinėjimams. Turbūt dėl to visai neseniai Lietuvos žiemos sporto centre Ignalinoje buvo atidarytas pirmasis Lietuvoje „NOKIA sniego parkas“. Jis – vienas pažangiausių žiemos sporto parkų Baltijos šalyse. Jame tobulintis gali ir pažengusieji, ir pradedantieji slidininkai bei snieglentininkai. Tad jei dar šią žiemą žadate grįžti Lietuvon, užsukite ir į Ignaliną.

Daug kas žiemos tiesiog neįsivaizduoja be „Sartų“ žirgų lenktynių. Šiais metais jos virto tarptautinėmis. Deja, pagrindinis lenk� tynių prizas atiteko Estijos vadeliotojui.

Dar, manau, žiemą galima šiltai ir jaukiai kurti, statyti spektaklius ir ruošti parodas, įrašinėti naujus albumus ir rengti projektus...

Būtent šią žiemą ilgą laiką buvę tušti Vilniaus geležinkelininkų kultūros rūmai (geriau žinomi kaip „Geležinis kablys“) tapo jaunimo susibūrimo vieta. Vilniečiai čia sumanė įsteigti aktyvaus laisvalaikio centrą, kuriame pirmasis įsikurs riedlenčių parkas.

Džiaugiamės naujuoju režisierius Donatas Vaišnoras filmu „Myliu kulką tavo širdyje“. Jis buvo pastatytas vos per tris savaites, o režisierius Mantas Kvedaravičius, trejus metus praleidęs Čečėnijoje, sukūrė „Barzakh“. Pastarasis taps pirmąja lietuvių kino juosta, kuri atidarys Berlyno kino filmų festivalio dokumentinių filmų programą „Panorama Dokumente“. Taigi tai pirmasis taip aukštai įvertintas lietuvių režisierių darbas tokio lygio kino renginyje.

5/44

#Linkėjimai iš Lietuvos. Jovita Tartilaitė

Foto Aurimas Preilauskas

Tie, kurie buvome ir matėme, susižavėjome Domanto Razausko koncertu. Muzikantas „Keistuolių“ teatre pristatė pirmąjį savo dainų albumą „Lietaus kambarys“ bei - kaip pats sakė - „pirmą ir paskutinę“ eilėraščių knygą „Takas į tylą“.

Dar vienas žiemos kūrybos rezultatas – prieštaringai vertinama skulptūra. Panevėžiečiams netrukus teks pratintis prie pačiame miesto centre, Laisvės aikštėje, atsirasiančio triakio elgetos, kurio lyties organas bus sumegztas mazgu, o nešamas maišas kąs į petį.

Tiesa, grupė „69 danguje“ atšventė šešerių metų gimtadienį. Tačiau renginukas nebuvo toks puikus, kokio tikėtasi, ir svečių gana mažai susirinko. Ech... Na, bet geros žinos, jog grupėn po trumpų motinystės atostogų grįžusi Goda Alijeva vėl gali drąsiai pozuoti prieš kameras. Mat jos figūra, kaip ir seniau, atrodo nepriekaištingai!

Ir dar šiaip... Ar jau girdėjote, kad Giada Culite pasivadinusi lietuvaitė Rasa Kulytė, pasirodo, galimai buvo viena iš į sekso skandalą įsivėlusio Italijos premjero Silvio Berlusconi draugių. Ir be to, kaip pranešė Italijos spauda, ši pažintis jai padėjo gauti darbą televizijoje.

Hm... Ką dar Jums papasakoti? Na... Buvusi Lino Zarecko-Choro žmona Asta Pilypaitė iš Vilniaus persikėlė į Alytų. Dabar šiame mieste gyvena drauge su nauju mylimuoju, kariškiu Žydrūnu Rauličkiu.

Tai gal jau gana.

Ne veltui šįkart ypač daug Jums pripasakojau apie meiles... Valentino diena ir artėjantis pavasaris, kurio tikrai jau labai labai laukiame, daro savo.

Būkite sveiki ir mylimi! Kupeta linkėjimų visiems! Iki kitų kartų!

6/44

# Klausk specialisto. Finansai Artėja balandžio mėnuo. Tikrai nesuklysiu pasakydama, kad 80% lietuvių, tai asocijuojasi su mokesčių grąžinimu. Mokesčių grąžinimas Jungtinėje Karalystėje yra tarytum legenda – žmonės dažnai jau patys nebesupranta, ar kalbos apie taip lengvai sugrąžinamus mokesčius yra tiesa ar tik mitas.

Kaipgi yra iš tikrųjų ? Ar tikrai JK yra pasakų šalis ir išdirbęs joje metus, mokėjęs mokesčius, juos taip lengvai gali susigrąžinti? Net ir nesant buhalteriu, gali kilti tokia mintis kaip – kam tada iš viso mokėti mokesčius, jei juos galima susigrąžinti? Arba – iš ko valstybė išlaiko mokyklas ir sveikatos įstaigas, o dar svarbiau – moka pašalpas? Manau, atsakymas peršasi tik vienas – mokesčiai yra renkami tam, kad valstybė juos panaudotų piliečių gerovei.

Pabandysiu keliais punktais apibrėžti esminius ir gana dažnai man užduodamus klausimus.

Ar galiu susigrąžinti mokesčius, nes nesiruošiu likti gyventi JK? Atsakymas – ne. Kadangi esame Europos Sąjungos nariai, pa� jamų ir socialinio draudimo mokestis mokamas toje valstybėje, kurioje dirbama. Pensija už tuos metus bus mokama toje valsty� bėje, kurioje sulauksite pensinio amžiaus. Jei kas metus dirbsite vis kitoje ES šalyje ir mokėsite įmokas, pensija jums skaičiuosis iš skirtingų valstybių ir bus mokama vienoje iš jų.

Gausiu baudą, jei nesigrąžinau mokesčių? Žmonės klysta manydami, kad jie gavo baudą, nes jie ������ „����� nesi� grąžino“ mokesčių. Iš tiesų tai yra bauda už nepildytą deklaraciją (tax return). Deklaracijos pildymo rezultatas nėra mokesčių grąži� nimas, dažniau tai turėtų būti mokesčių mokėjimas.

Kas turi pildyti pajamų deklaracijas (Tax return)?

Deklaracijas privalo pildyti: laisvai samdomi darbuotojai (self employed), kompanijų direktoriai, asmenys, gaunantys pajamų iš nuomos ar iš prekybos nekilnojamu turtu, gaunantys palūkanas už banke laikomus indėlius, taip pat gaunantys pajamų iš kitų verslo sandorių. Įdarbintas (employed) ir laisvai samdomas (self employed) Laisvai samdomi darbuotojai moka tokius pačius mokesčius kaip ir įdarbintas asmuo. Skirtumas yra toks, kad employed visus mokesčius (pajamų ir socialinio draudimo) sumoka per metus, o selfemployed moka tik 20% nuo visos gaunamos apyvartos, o pasibaigus finansiniams metams yra paskaičiuojama, kiek gi jis iš tikrųjų yra skolingas mokesčių inspekcijai (HMRC), o galbūt mo� kesčių inspekcija skolinga jam.

Tai kaipgi pavyksta self employed susigrąžinti mokesčius?

Teoriškai tai paaiškinama, bet, deja, ne visi mokesčių grąži� nimo atvejai yra realiai pagrįsti. Laisvai samdomas žmogus mo� kesčių inspekcijos yra traktuojamas kaip verslas (business) arba paprastesnė sąvoka – individuali įmonė. Kiekvienas verslas turi pajamas ir išlaidas. Versle yra apmokestinamas pelnas, o ne paja� mos (pajamos – išlaidos = pelnas). Tada nuo pelno yra skaičiuoja� mas pajamų ir socialinio draudimo mokestis. Dirbdamas statybų sektoriuje (CIS) asmuo būna apmokestintas 20% nuo visos apy� vartos. Taigi, jei asmuo turėjo daug su darbu/verslu susijusių išlai� dų, jos mažins pelną. Kuo išlaidų daugiau, tuo pelnas mažesnis. O

Straipsnį parengė Lina Rimašauskienė, MAAT, ATT mokesčiai buvo sumokėti nuo pajamų/apyvartos. Tada automa� tiškai skaičiuojama permoka. Taigi, norint susigrąžinti mokesčius, bereikia pajamų deklaracijoje gerokai padidinti išlaidas ir rezul� tatas - mokesčių grąžinimas. Įdarbinti žmonės tokių privilegijų (jeigu taip galima tai pavadinti) neturi. Kadangi jie dirba darbda� viui, tai jokių su darbu susijusių išlaidų negali turėti (yra išimčių).

Kokias išlaidas galima priskirti verslui?

Tai išlaidos, kurios tiesiogiai susijusios su jūsų verslu. Jos pri� klauso nuo verslo pobūdžio. Statybų sektoriuje dirbantys gali turėti tokias išlaidas: įrankiai, transportas, telefonas, draudimas ir kt . Svarbu ne išlaidų kategorija, o tai, ar šios išlaidos tikrai buvo skirtos darbui. Visos išlaidos turi būti paremtos įrodymais. Jei nėra įrodymų, reiškia išlaidų ir nebuvo. Įrodymas – prekės pirkimo kvitas (receipt).

Kodėl mums tokia patraukli JK sistema?

Lietuvoje, jeigu žmogus nori gauti grąžintinų mokesčių sumą, pašalpą ar kitokią valstybės paramą, turi nuodugniai viską įrodyti ir tik tuomet jam išmokama pinigų suma.

Tuo tarpu Jungtinėje Karalystėje viskas vysta atvirkščiai – žmogus rašo prašymą (šiuo atveju pildo pajamų deklaraciją), jam išmokami pinigai, o patikrinimas ir įrodymų reikalavimas vyksta vėliau.

Tai ir klaidina mus, atvykėlius, nes mes nepratę prie tokios sis� temos.

Mokesčių inspekcija gavusi pajamų deklaraciją nesigilina į iš� laidų tikrumą, tuo metu tiesiog yra išmokami permokėti mokes� čiai (dažniausiai tai yra atliekama automatiškai).

Mokesčių patikrinimas (enquiry arba tax investigation) Mokesčių inspektorius gali bet kuriuo metu (iki 20 metų atgal, jei bus įtarimų, kad buvo vykdoma mokesčių apgaulė) paprašyti pateikti įrodymą apie pajamų deklaracijoje nurodytus skaičius.

Jei išlaidos nėra pagrįstos įrodymais ir tiesiog buvo išgalvotos, deklaracija yra ištaisoma ir reikia grąžinti, tai kas buvo paimta ir papildomai mokėti baudas už melagingą deklaraciją.

Mes mielai padėsime Jums nepasiklysti UK mokesčių sis� temoje, teisingai užpildysime pajamų deklaraciją ir nemoka� mai suteiksime konsultaciją Jums rūpimais klausimais.

www.audita.co.uk

MOKESČIŲ GRĄŽINIMAS KOMPANIJŲ BUHALTERIJA

Vertimai

CIS

CSCS

NINO

LAUGŲ KO PAS K

KV

O TA T I I

PAŠALPOS

E

Ę YB

ANTUO GAR JA M

BŪSTO PASKOLOS

U A L I F I K IS L SP E CIA

11 Cundy Road, Custom House, London E16 3DJ

#AŠ. Gabija Grušaitė

Po išsipildymo ženklu

JI KELIAUJA APLINK PASAULĮ, MĖGSTA STEBĖTI ŽMONES, DALYVAUJA KURIANT VAIZDO KLIPUS IR ANIMACINIUS FILMUKUS, ĮGYVENDINA ĮVAIRIUS PROJEKTUS, DOMISI POLITIKA, BET NEMĖGSTA PATRIOTIZMO. JI NORĖTŲ PAKEISTI PASAULĮ, O BŪDAMA SVETUR STENGIASI LIETUVAI DUOTI KĄ GALI. NESENIAI MENININKĖ, REŽISIERĖ IR PROZININKĖ GABIJA GRUŠAITĖ (23) LONDONE PRISTATĖ SAVO DEBIUTINĮ ROMANĄ „NEIŠSIPILDYMAS“.

foto Rokas Darulis

8/44 8/44

# AŠ. Sigutė Limontaitė

AISTRA KELIAUTI IR RAŠYTI Kada ir kodėl atsidūrei Londone?

Lietuvoje baigiau Čiurlionkę ir nutariau, kad nenoriu tapyti, nes esu klaiki tapytoja. Visada maniau, jog turint sumanymų reikia tik atrasti, kur juos įgyvendinti – nuspręsti, kaip nori gyventi. Jei nori tapyti – tapyk, nori fotografuoti – fotografuok.

Man įdomiausia buvo stebėti žmones.

Todėl nutariau studijuoti antropologiją. Įstojau į VU ir tada prasidėjo visiška tragedija. Bent pusė mano kursiokų pirmo kurso pabaigoje dar nežinojo, ką iš tiesų reiškia antropologija. Galų gale supratau, kad nenoriu ketverius metus mokytis, kaip pasidaryti gerą špargalkę ir daugiau nieko nesužinoti. Mokėjau anglų kalbą, tad galėjau rinktis: važiuoti į Jungtines Amerikos Valstijas ar į Jungtinę Karalystę. JAV buvo per toli nuo Lietuvos ir tėvų, o Anglijoje jau gyveno nemažai mano drau� gų. Čia galėjau mokytis, gauti stipendiją ir kartais visai nebrangiai parskristi Lietuvon. Londone įstojau į gerą universitetą, o paskutiniaisiais studijų metais rašiau knygą. Pagyvenau čia, o dabar - vėl išvažiuoju.

Kur keliauji? Ką manai ten veikti?

Su draugu vykstu į Aziją, o ką ten veiksiu - dar nežinau. Galiu tik pasakyti, kad rašysiu antrą knygą.

Ten, Rytuose, gyventi lengviau nei čia – viskas pigiau. Kai įsikursime, planuoju rašyti įvairius straipsnelius – apie maistą ar dar ką nors. Straipsnius planuoju siųsti į Lietuvą ar Londoną. Internetas – daiktas geras, aš ir knygą rašiau Londone, o ji buvo redaguojama ir išleista Lietuvoje. Juk taip jau keletą metų gyvenu (Juokiasi). Jeigu atsiras proga, galėsiu mokyti anglų kalbos. Nežinau, kaip išsiversiu, bet visada išsiverčiau.

Londone užsidirbdavai tik rašydama straipsnius ar turėjai ir kitokį darbą?

Oi... būta visko. Dirbau įvairiausius pavienius darbus ir darbelius, kad tik su� mokėčiau nuomą. Pirmus porą metų pinigų nuomai davė draugo tėvai, vėliau teko suktis patiems. Kai esi rašytoja, tenka susitaikyti su mintimi, kad pirmi 10 – 15 metų bus „nepelningi“.

„nutariau, kad nenoriu tapyti, nes esu klaiki tapytoja“

PRADŽIA – „VISOKIE UŽRAŠĖLIAI“ Knyga gimė savaime ar lėmė išankstinis sprendimas?

Ne, nebuvo jokio išankstinio spendimo. Net nemąsčiau apie tai. Iš pradžių gimė knygos personažas –�������������������� ������������������ Rugilė. Dažnai pa� prasčiausiai stebėdavau žmones gatvėse ir įsivaizduodavau, ką jie galvoja. Kartais rašydavau visokius užrašėlius apie juos.

Kol kartą pastebėjau - rašau apie vieną žmogų. Tuomet viskas ėmė sietis tarpusavyje ir supratau, kad rašau knygą. Ji pati pas mane atėjo.

Kodėl pasirinkai tokį pavadintiną – „Neišsipildymas“?

Pavadinimas atsirado dar prieš knygą. Būdama gal 18 ar 19 metų, kalbėjau su draugu apie gyvenimus. Kalbėjom, kokie būsim suaugę: middle class (vidutinės klasės), nuobodūs žmonės su neišsipildžiusiais gyvenimais. Ilgai svarstėm, kas yra ne� išsipildę gyvenimai. Ar jie priklauso žmonėms, kurie niekada nesukuria šeimos ir „nenusėda“ vietoje ar atvirkščiai – tiems, kurie „nusėda“, gyvena ramų gyvenimą ir niekada nenuveikia nieko įdomaus? Visa knyga yra žaidimas apie tai, kas tas neiš� sipildymas. Veikėjų likimai labai keisti, jie susipina tarpusavyje, o rezultatas – tarsi testas, kurį išsprendęs supranti, kas tau pačiam yra neišsipildęs gyvenimas, ar gali iš tiesų būti tuo, kuo nori. „Neišsipildymą“ įsivaizdavau tarsi antropologinį darbą, įrodantį, jog galų gale visiems žmonėms lemta gyventi neišsipildžiusį gyvenimą. Lemta niekad nesuprasti, ko norime, o jeigu tai gauname – užsimanome kitko... Tarsi mumyse veiktų pasyvus susinaikinimo mechanizmas. Nesakau, kad gyvenimo neišpildymas yra blogas dalykas. Galbūt žmogus daro keistus dalykus, „neišsipildo“ visuomenėje, elgiasi ne pagal stan� dartus, bet yra labai laimingas. Bėgdamas nuo suvokimo, koks turėtų būti, jis kartais atranda daug įdomesnių dalykų, kurie, galbūt, netampa jo išsipildymu, tačiau suteikia laimės.

Kiek trunka parašyti romaną? „Neišsipildymą“ rašiau ketverius metus ir dar pusę metų truko redagavimas. Paskutinis mėnuo buvo ne kūryba, o teksto „kastravimas“ – susidūriau su baisiąja Kalbos komisija. Tai buvo knygos inkvizicija. Man labai patinka žmonių slengas, buvau prirašiusi gražių lietuviškų žodžių ir posakių, deja jų teko atsisakyti. Pasimokiau, daugiau nedarysiu tų pačių klaidų. Jau� čiuosi subrendusi naujam kūriniui. Dabar renkuosi, ką galėčiau jam panaudoti - į tai šiuo metu sutelktos visos mano mintys.

Manau, keliausiu aplink pasaulį ir lauksiu, kol gims nauja knyga.

KOSMOPOLITINĖ MEILĖS ISTORIJA Kaip apibūdintum savo pirmąją knygą?

Leidykla ją apibūdino kaip kosmopolitinį romaną. Tiesą sakant, nelabai suprantu, ką jie turėjo omenyje... Manau, jog mano knyga skiriasi nuo daugelio kitų lietuviškųjų. Pirmiausia - yra nedaug mano bendraamžių rašančių knygas. Romane

9/44

# AŠ. Sigutė Limontaitė atskleidžiu kitokią gyvenimo patirtį, kitaip parodau mus supančią aplinką. Čia daug Londono, daug Paryžiaus, daug Barselo� nos, daug kelionių, važiavimų, pasivaikščiojimų... Knyga kupina ironijos, nukreiptos prieš kasdienį gyvenimą. „Neišsipildy� mas“ skirtas jaunesniems žmonėms. Nesakau, jog knyga bus neįdomi kitiems: herojė daug keliauja, pažįsta, pamato ir visa tai pasakoja mūsų kartos lūpomis. Čia svarstomos žmogaus tapatybės ir egzistencijos problemos, kurias suaugę dažniausiai jau būna išsprendę. Iš kitos pusės - nemanau, kad knygas derėtų skirstyti pagal amžių. Galvoju, kad tai yra gyvenimo būdo klausimas. Net nežinau, kam mano knyga bus įdomi. Aš – rašytoja. Mano darbas – parašyti knygą ir imtis kitos.

Tavo knygoje pasakojama žmogaus savęs ieškojimo istorija?

Dviejų žmonių. Tam tikra prasme tai - meilės istorija. Knygoje pasakoju apie dviejų moterų meilės ryšį trunkantį maž� daug dešimtmetį. Jų bendras (ir kiekvienos atskirai) gyvenimo kelias vingiuoja tarp skirtingų miestų, kelionių, žmonių, ben� dravimo būdų. Atskleidžiu, kaip kinta herojų asmenybės būnant kartu ir atskirai. Viena jų – žmogus be istorijos, be valios ir be nuomonės. Ji nusprendė, kad jos paskirtis žemėje yra likti šešėlyje. Visos istorijos knygoje susipina į vieną - šios mergi� nos siekimą būti kito žmogaus mūza ir iš jo semtis energijos. Vėliau ji supranta, jog yra stipri savo nuomonę ir savo gyvenimą turinti asmenybė.

TRADICINIŲ LIETUVIŲ NERASITE

„manau, keliausiu aplink pasaulį ir lauksiu, kol gims nauja knyga“

Romanas – tavo pačios patirti išgyvenimai ar tik kūrybos vaisius?

Dabar galvoju... Turbūt daugelis miestų apibūdinimų, vaizdų, nuotaikų yra atėję iš mano gyvenimo. Pirmą kartą nukeliavusi į Barseloną, įsimylėjau tą miestą. Po to dar daug sykių ten buvau, bet pirmasis kartas giliausiai įsirėžęs atmintyje. Barselona asoci� juojasi su drauge, su kuria ten keliavome. Su kitu draugu keliavome į Romą. Kiekvienas miestas, kurį aplankiau, primena man žmogų, su kuriuo ten buvau. Miestų aprašymams pasiskolinau keletą prisiminimų iš savo kelionių. Įvykiai knygoje yra išgalvoti, tačiau miestai, gatvių pavadinimai, Respu� blikos bulvaro skvotas ir dar daug kas yra tikri. Paauglystėje nukeliavau į Paryžių ir pamačiau skvotą, kuriame laikinai „ap� gyvendinau“ knygos veikėjas. Tada mane pribloškė suvokimas, kad žmonės taip gyvena. Praėjo keletą metų, o įspūdis liko.

Savosios patirties naudojimas – neišvengiamas. O jei ir išvengiamas, tai asmeniniai įspūdžiai vis tiek nuspalvina tekstą.

Ar „Neišsipildyme“ galima pažinti tavo draugų ir artimųjų charakterius?

Išleidusi knygą iškart visiems pasakiau: neieškokite ten savęs, nes nerasite. Negaliu teigti, jog nieko nepaėmiau iš savo draugų gyvenimų. Jų patyrimai leido sukurti įtikinamus veikėjus. Žinau kaip vyksta fotosesijos, kaip kuriama elektroninė muzika ar kas nutinka gyvenant neteisėtai užimtame name, todėl teko pasiskolinti šiek tiek draugų realybės, kad persona� žas būtų tikroviškas ir skaitytojas juo patikėtų. Tai anaiptol nereiškia, jog knygoje atpasakoju draugų charakterius ar nutiki� mus iš jų gyvenimų. Paprasčiausiai jų pasauliai praturtino manąjį (ir knygos) pasaulį. Ne visada ir pati žinau, kurie „dalykai“ kilo mano galvoje, o kuriuos sužinojau iš draugų. Kartais sugalvoju kokį įdomų žodį ar frazę, o vėliau prisimenu, kad kažkoks žmogus tą pasakė prieš keletą metų. O aš pamiršau. Visi įspūdžiai ir prisiminimai ateina į galvą kaip mišrainė. Kai perkoši, papurtai, išskiri, niekas neatgauna savo pirminės formos. „Neišsipildyme“ stengiausi nekalbėti apie tradicinį lietuvį, kuris per silpnas arba per bailus ką nors keisti savo gyvenime.

Rašiau apie asmenybes galinčias daug ką daryti kitaip, tačiau besiblaškančias po pasaulį, nes vis dar nežino, ko iš tiesų nori.

STILIUS IR SEKSAS Tavo knyga tarsi esė. Kodėl pasirinkai šį stilių?

Stilius atėjo natūraliai, drauge su knygos tema bei veikėjais. Vieni žmonės teigia, kad knygą sunku skaityti ir sudėtinga suprasti, kiti sako skaitantys lyg poeziją. Sutinku, tai nėra romanui įprastas stilius. Tačiau įsivaizduoju, kad būtent taip mąsto ir mato pasaulį mano herojai – kitaip ir truputį keistai. Knygoje svarbiausia ne tai, kas vyksta, o tai, ką jos jaučia ir kaip jaučia� si, kokia yra aplinka ir kaip ji jas priima. Kai kada jos pasvarsto ir apie politiką, nes, nu, svarbu. Negalėčiau pavadinti knygos stiliaus sąmonės srautu, nes sąmonės srautas yra tai, ką sudedi iš pavienių nesusijusių, kažkada užklydusių minčių. Mėginau visa tai aprašyti keliais aspektais, pažiūrėti į tą pačią situaciją iš skirtingų kampų. Vienoje vietoje lyginu Lietuvą su Palesti� na. Tai kažkas manęs paklausė: „Kodėl? Kaip gali taip lyginti?“ Sakau, nu jo, bet pagalvok – mes buvome okupuoti 50 metų, jie buvo okupuoti 60 metų. Mes, kaip ir jie, nebuvome tauta, tai kodėl ne? Mane piktina, kai žmonės nesugeba įsivaizduoti savęs kitoje pasaulio vietoje. Nes nu tai yra taip toli, jie ne žmonės, jie juk aborigenai, juos galima žudyti. Knygos stilius buvo bandymas „įdėti“ žmones į pasaulio kontekstą. Išėjo taip, kad tapo sunku skaityti. Mano mėgstamiausias rašytojas yra Prustas - patinka jo stilius, tad iš jo darbų pasiskolinau sakinių struktūrą, meninės kalbos vartojimą.

Ar tavo knygoje daug sekso scenų?

Seksas tėra organiška veikėjų gyvenimo dalis, atskleidžianti jų charakterio bruožus. Net negalėčiau išvardyti, kiek tų scenų yra knygoje, man tai nėra svarbu. Mylėtis žmogui - tas pats kaip valgyti, gerti ar miegoti. Visai natūralu. Tos scenos liejosi drauge su tekstu. Galiu pasakyti, kad yra įvairių sekso rūšių: iš meilės, iš aistros, net prievartavimas yra seksas. „Ne�

10/44

# AŠ. Sigutė Limontaitė išsipildyme“ galima rasti įvairių epizodų... Pradedant pačiais gražiausiais, švelniausiais ir baigiant brutaliais. Kiekviena scena sukelia skirtingus vei� kėjų išgyvenimus. Mylėjimosi aprašymas man yra net menkesnis nei miestų ar vietovių aprašymas. Miestai yra tarsi veikėjai. Paryžius turi vieną veidą, Londonas turi kitą. Neįsivaizduoju geros knygos be sekso scenų - tai natūrali žmogaus gyvenimo dalis. O knygų veikėjai – tokie pat žmonės kaip ir mes.

„mylėtis žmogui - tas pats kaip valgyti, gerti ar miegoti“

AŠ - GABIJA Kaip vienu žodžiu apibūdintum save?

Gabija? Mmm... Iš tikro – nežinau, sunku rasti tik vieną žodį. Sunku apibūdinti save vienu žodžiu, nes jis būtų skirtas tik vienai mano pusei. Žinau! Nedvasinga. „Dvasingas“ yra specialus terminas, kurį sugalvojau ir dabar su draugais jį labai dažnai vartojame. Jis – ištisa filosofija. „Dvasingas“ yra labai tinkamas terminas apibrėžti visiems pseudo intelektualams.

Tiems žmonėms, kurie skaito madingas filosofines knygas, nors jų ir nesupranta. Žmonėms, kurie važiuodami atostogų įsivaizduoja, kad jie - ne turistai, kaip visi kiti. Žmonėms, kurie labai labai rūpinasi organiniu maistu, šiukšlių rūšiavimu ir galvoja, kad jeigu paaukos sms žinute dešimt svarų - padarys super gerą darbą pasauliui. Yra labai geras angliškas žodis ignorant lietuviškai jis verčiamas – „nežinantis, neišmanantis“. Tačiau anglų kalboje dažnai vartojamas kaip atsisakymas matyti tiesą. Mane erzina, kad žmonės atsisako matyti politines ir kitas akivaizdžias tiesas. Juk tam tikra prasme, kiekvie� nas iš mūsų yra atsakingas už tai, kas kasdien vyksta pasaulyje. Tas noras užsiknisti savo gyvenimuose ir džiugiai sakyti: „O žinai, aš rūšiuoju skardines“. Nu ir kam rūpi? Pasaulis eina velniop, o tu gali rūšiuoti tas savo skardines kiek tik nori. Ir tas tuščias miesčioniškas humoras arba kvailas prisistatymas: „Jo, aš fotkinu – aš menininkas“. Tikiuosi, aš nesu dvasinga.

Ką dar veiki, kai nerašai knygų?

Tu apie tai, už ką negaunu babkių? Esu praktikuojanti kulinarė, labai mėgstu vietnamiečių maistą. Neseniai su kompanija darėm projektą „Nesvarbu su kuo miegi“. Tai išėjo tokia biški homoseksualų propaganda. Sulaukėme nemažai atsiliepimų, kurių daug buvo piktų: grasino nužudyti, kitaip susidoroti. Tai buvo mažutis indėlis atnešant toleranciją Lietuvon, norėjau nors kažkuo prisidėti. Todėl ir knygą rašiau lietuviškai, nors galėjau ir angliškai. Labai nemėgstu patriotizmo, bet nenoriu būti iš tų žmonių, kurie sėdi, skundžiasi ir nieko nedaro. „Neišsipildymas“ taip pat yra mažas indėlis. Noriu ką nors duoti Lietuvai, ne tik imti. Nors ir būdama kitur. Lietuviai retai supranta svetimą skausmą. Kada nors Lietuvoje norėčiau suorgani� zuoti akciją prieš genocidą Gvinėjoje. Kad lietuviai suvoktų, jog Gvinėjos žmonės nėra laukiniai. Ir jiems taip pat skauda, kai į juos šauna. Tai būtų įdomus projektas. Nes tikiu - tų žmonių likime lietuviai galėtų pamatyti visų mūsų istorijos atspindį ir suprasti tuos, kurie tą išgyvena dabar.

Taip pat mėgstu animaciją – kūriau tokį filmuką. Dar labai norėčiau kada nors parašyti ir scenarijų. Taip pat esu režisa� vusi klipą. Tada supratau, kad komandinis darbas - ne man. Todėl ir smagu rašyti knygą, kol tai darai vienas ir nesikiša visos redaktorės ir komisijos.

LINKĖJIMAI Ar norėtum ką nors pasakyti Londone gyvenantiems lietuviams?

Lietuviai yra šiauriečiai, dauguma mūsų – pesimistai ir galvojantys, kad yra aukos.

Norėčiau, jog tikėtume tuo, ką darome. O jeigu dar nedarome - nustotume bijoti ir darytume. Labai dažnai man žmonės sakydavo, kad vienas ar kitas dalykas yra neį� manomas. Kartą vasarą sugalvojau išvažiuoti į Damaską. Visi man sakė, kad niekur aš neišvažiuosiu, o po mėnesio išvykau. Kitą kartą, jau baigdama romaną, kai kuriems žmonėms pasakiau, kad rašau knygą. Tai gavau atkirtį, kad niekas nenorės leisti tos mano knygos.

Norėčiau pasakyti tūlam lietuviui, kad jis mažiau jaudintųsi. Mums neturėtų rūpėti, ką apie mus galvoja. Neturėtų rūpėti, kad kaimynas turi geresnę mašiną, o draugė yra gražesnė. Vienintelis dalykas, kuriuo derėtų rūpintis kiekvienam žmogui – jo paties vidus, išsilavinimas ir laimė. Visai nesvarbu, kokį įspūdį mes darome aplinkiniams.

Reikia tik susimąstyti: ar mano gyvenimas yra toks, kokio aš noriu? Arba: ką galėčiau padaryti, kad jis būtų geresnis? Lietuviai, nežiūrėkite į kaimyno daržą ir nemąstykite, kad jame žolė žalesnė. Labai lengva smerkti kitus ir pavydėti. Tokia kritika nieko ne� duoda nė vienai, nė kitai pusei. Tiesiog ieškokite savo gyvenimo išsipildymo!

Gabija Grušaitė , Neišsipildymas, Vilnius: Baltos lankos, 2010, 176 p., knygos dailininkas Zigmantas Butautis.

Romano ištraukas galite skaityti: http://www.autoriuagentura.lt/tekstai-gabija-grusaite/ Projektas: www.nesvarbusukuomiegi.lt

11/44

# Noriu b큰ti verslininku. Marius Bru탑as.

. u k n i n i l s r e v i t 큰 Noriu b

12/44

# Noriu būti verslininku. Marius Bružas

Šimtas verslininkų

Gal žinote, kas svarbiau – verslo idėja ar jos įgyvendinimas?

Kiek reikia laiko ir pastangų sugalvoti naują verslą, ir kiek – įgy� vendinti?

Aštuoniasdešimt įgyvendintojų

Yra ir kita grupelė žmonių, kurie mielai imtųsi savo verslo, už� siimtų vadovavimu, rūpintųsi kasdiene veikla, planuotų plėtras ir pardavimus, bet... jiems reikia verslo idėjos. Jų adresų knygoje gali rasti viso pasaulio prekybos tinklų vadovų telefonus, jie pie� Retoriką palikime filosofams. Daug maloniau imtis tikrovės tauja su žymiais finansininkais bei nekilnojamojo turto valdyto� ir praktinių skaičiavimų. Kai manęs klausia: kas svarbiau – su� jais, o vakarais žaidžia tenisą su įtakingais žurnalistais. Tačiau jų manymas ar įgyvendinimas, visuomet prisimenu du klausimus. verslai – nupirktos įmonės ar tiesiog vadovo postas. Tai anaiptol Beje, abu retorinius: jeigu turėtumėte „McDo� nėra blogai. Tačiau kartais jie save pagauna gal� Neabejoju, nalds“ plėtros galimybes, kokį verslą pradė� vojant: ech, taip būtų gera sukurti ką nors nauja, tumėte? Ir kitas – jei 19-ame amžiuje jums jog kiekvienas žmogus o svarbiausia – savo! Nuo pradžių iki galo! Tiesa, būtų atidavę“ Coca-cola“ slaptąjį receptą, ar kontaktų skaičius nėra rimtas rodiklis – viskas būtumėte šį gėrimą iškėlę iki dabartinių po� turi verslumo gyslelę. įgyjama darbu, kurio geras įgyvendintojas nie� puliarumo aukštumų? kada nebijo imtis. Atvirkščiai – jis jo nori, ir jis jam puikiai sekasi!

Viską mėgstantys skaičiuoti statistikai yra išvedę ir paskel� bę sėkmingo verslo formulę: sėkmingas verslas = 20-čiai proc.

Pagalvokite, kuriai grupei priskirtumėte sumanymo ir 80-čiai proc. jos įgyvendinimo. Esate girdėję apie 80/20 taisyklę? Pasirodo ji veikia ir ten, kur prasideda bet koks save – sumanytojų ar įgyvendintojų?

Panašu, kad šioje vietoje grįšime prie jau pristatyto 80/20 verslas: 20 procentų žmonių gali tik sukurti arba pastebėti puikią principo – 80-čiai procentų sėkmingų verslų būtini abiejų grupių verslo galimybę, o kiti 80 procentų – ją puikiausiai įgyvendinti, atstovai, kurie dar turi ir draugiškai kartu dirbti. Kitaip sumany� bet tik tiek. Klystu? Gali būti. Tačiau esu visiškai įsitikinęs, jog šios mai liks skrajote padebesyse, išmąstytos verslo kryptys galų gale abi dalys – idėja ir jos įkūnijimas – viena be kitos niekaip negali. „nusės“ kitų idėjų generatorių galvose. O sėkmingi įgyvendin� tojai ir toliau dirbs ten, kur (ir kaip) dirbo iki šiol. Tuo tarpu 20 Dvidešimt idėjininkų procentų verslių žmonių geba puikiai atlikti abu darbus. Galbūt Yra žmonių, kurie - sakykime švelniai, jų neįžeisdami – kaž� jiems reikia daugiau užsispyrimo ir motyvacijos, nes sumanymų kiek skraidžioja padebesyse. Artimiausiems draugams jie seniau� ir jų įgyvendinimo etapai keičia vienas kitą be jokios tvarkos. Kar� siai žinomi kaip idėjų generatoriai, kuriuos sutikus beveik visada tais tiesiog būtina daryti ką privalai, o ne ko norisi. Juk teigiamas gali išgirsti vieną ar kelis neįtikėtinus verslo sumanymus. Tokius, rezultatas leidžia gėrėtis savimi. O tai taip malonu... kurių – kaip čia taip? – kol kas nesugalvojo ir neįgyvendino net žymiausi pasaulio verslo magnatai. Čia Neabejoju, jog kiekvienas žmogus Jeigu 19-ame amžiuje jums natūraliai kyla mintis: reikėtų tokį kūry� turi verslumo gyslelę. Kol medicina ne� bišką bičiulį ar draugę pakviesti susitik� būtų atidavę“ Coca-cola“ nustatė, kuri organizmo dalis atsakinga ti dar kartą. Gal pasiūlytos idėjos išties slaptąjį receptą, ar būtumėte už tai, šios savybės tenka ieškoti aklai, ją gali virsti jūsų paties naujuoju verslu? skatinti ir pagaliau panaudoti. Bet visos Bet kodėl tie žmonės patys neįgyvendi� šį gėrimą iškėlę iki dabartinių įdėtos pastangos atsiperka. Ir jeigu (galų na sukurtų ar atrastų sumanymų? Atsa� populiarumo aukštumų? gale) nutarsite imtis ko nors savarankiškai, kymas labai paprastas. Sumanius verslą išbandykite save tiek „idėjininkų“, tiek re� prasideda etapas, kuris „idėjininkams“ yra pats nuobodžiausias: alizuotojų vaidmenyse. Raskite terpę, kurioje jaučiatės geriausiai rengti planą, skaičiuoti įmonės vertes, galvoti apie pristatymus, - tuomet prasidės vingiuotas ir kalnuotas, bet į sėkmę vedantis pardavimus, įplaukas ir išlaidas... Na jau ne, pasakys jums „idė� kelias. Pradėti galite užrašę šį sakinį naujojo bloknoto viršelyje jininkai“, lai šitą dalį daro tie, kurie geriau tą supranta. Tuo metu arba tiesiog galvoje: „Kiekvienas nepatogumas vartotojui yra jiems jau reikia eiti ir ieškoti naujų, neatrastų verslo nišų. nauja ir puiki galimybė sumaniems verslininkams“.

13/44

# Misija Sibiras. Kęstas Pikūnas

Misija: Sibiras www.misijasibiras.lt

Misija Sibiras – turbūt viena iš prasmingiausių edukacinių ekspedicijų Lietuvoje, kurios tikslas yra skatinti jaunimo pilietiškumą ir supažindinti su gan netolimu, bet labai tamsiu Lietuvos istorijos puslapiu. Jau penktus metus iš eilės vykdoma iniciatyva dar kartą įrodo, kad Lietuvos jaunimas yra pilietiškas, nepriklausomai nuo šalies kurioje gyvena. Visos ekspedicijos metu Misija Sibiras dalyviai ne tik aplanko lietuvių tremties vietas, bet ir sutvarko lietuviškas kapines, susitinka su jau pamažu nykstančia lietuvių bendruomene, kalbasi, bei visus savo patyrimus ir pasakojimus užsirašo dienoraščiuose (visus galima paskaityti misijasibiras.lt tinklapyje). Didelis, galbūt net ir didesnis negu pati ekspedicija, darbas laukia gryžus į Lietuvą, nes ištisus metus ekpedicijos dalyviai keliauja po Lietuvos mokyklas, susitinka su jaunais žmonėmis, kurie jau yra gimę nepriklausomoje Lietuoje, pasakoja savo išgyvenimus, patirtį ir atsiminimus iš pirmų lūpų, atsako į užduodamus klausimus. To istorijos vadovėliai niekada nesugebės padaryti.

Nors prabėgo jau ne viena savaitė nuo tos die� nos, kai grįžau iš ekspedicijos „Misija Sibiras“, vyk� dytos centrinėje Rusijoje, Sverdlovsko srityje, ten praleistos dienos atmintyje – vis dar labai ryškios ir artimos. Turbūt nepameluosiu sakydamas, kad ši ke� lionė buvo viena prasmingiausių, viena sunkiausių ir viena įsimintiniausių mano gyvenime. Bet apie viską iš pradžių.

Dar prieš išvykstant, begalę sykių savęs klausinė� jau: „ar esu pasiruošęs“? Savy atsakymą rasti sekė� si sunkiai, o draugų replikos ir ironiški komentarai augino tik dar gajesnę abejonės sėklą. Save būčiau galėjęs įvardinti vienu tų, kurie negebėtų savo gyve� nimo įsivaizduoti be draugų ir elementarių buities ir elektronikos amžiaus patogumų: komfortiškos lo� vos, kompiuterio, mobiliojo ryšio telefono, mašinos, o ką jau bekalbėti apie smulkesnes būtinybes.

Nežinojau, kas manęs laukia. Pamenu, prieš pat lipant į traukinį, prie manęs priėjo buvęs tremtinys ir įdavė į rankas knygelę su pasakojimais apie tai, ko�

kius sunkumus, kokius išgyvenimus anuomet paty� rė ištremti žmonės. Mūsų pokalbis buvo trumpas ir padrikas: nežinojau, ką dorai bepasakyti ar atsakyti, nes buvusio tremtinio akys buvo daug iškalbinges� nės už tai, kas, jutau, surašyta toje knygutėje. Rodos, transformavausi į mažametį vaiką, kuriam tėvas, prieš įsodindamas į autobusą, įduotų pinigų, sykiu nurodydamas, kaip ir ką padaryti, kad kelionė būtų sėkminga. Veikiausiai geresnės įžangos leidimuisi į šį kelią ir nebegalėjo būti.

Sėdėdamas traukinyje vis svarsčiau, kas bus sun� kiau: ar ištverti be patogumų, ar prijaukinti savo protą prie laukiančių darbų ir rutinos, visiškai nepa� našios į manąją dabartinę. Tada dar nežinojau, kad su kiekviena mylia, traukiniui tolstant, mano gyve� nimas, mintys ir žmonės aplinkui taip kardinaliai pasikeis. Jau po kelių dienų, vos (pagaliau!) palikus Maskvą ir pajudėjus galutinės stotelės – miestelio, pavadinimu Serov – , link, viskas įgavo naujas spal� vas. Daugelio žmonių mėgiamas posakis: „Maskva

14/44

# Misija Sibiras. Kęstas Pikūnas

nėra Rusija“, pasiteisino: traukiniui tolstant, keitėsi ne tik kraštovaizdis, bet ir žmonės, jų veidai, pasa� kojimai.

Mūsų ekspedicijos dalyviai buvo išsibarstę po visą traukinį, tad manimi rūpinosi atsitiktinai pasitai� kę pakeleviai – Vladimiras, Irina (arba „Irinačka“), Ka� tia ir Liuba. Vladimiras vaišino jautienos „tušonke“ ir saldainiais, moterys – sausainiais, arbata. Pokalbio su jais atmosfera kažkodėl itin priminė pasisėdėjimą su tėvais pirtyje – lyg senais gerais laikais, lyg pa� žinočiau juos visus daugelį metų. Bet apie tai kiek vėliau.

Visi drauge kelia� vę 18 ekspedicijos dalyvių tarpusavyje buvo visiškai nepa� žįstami, vadinkime, svetimi žmonės.

Apie juos žinojau tik tiek, kad kiekvie� nam teko įveikti itin sekinantį bando� Įprastas vaizdas – apleisti namai.

Parduotuvė mąjį žygį Dzūkijoje, dar tai, jog šie jauni žmonės – šalies patriotai, galimiems sunkumams ke� lionėje nusiteikę labiau, nei, mano akimis žvelgiant, aš pats. Visiems aštuoniolikai ekspedicijos dalyvių sugūžėjus į keturvietę kajutę, kažkas pasikeitė: ro� dos, mus tarpusavy apjungė kažkoks nematomas vienybės ir nesavanaudiškumo siūlas, kiekvienas kits kitam norėjo padėti, skirti savo laiko; rodos, toks paprastas, bet toks nepaprastas, seniai bepatirtas reiškinys – ir visai nepagražintas, visai neidealizuo� jamas. Visai kaip „MasterCard“ reklamoje: „Viskas, kas vyksta aplinkui, yra neįkainojama“ – žodžiais ne� paaiškinsi, pinigais nepasversi.

Ilga dviejų parų kelionė traukiniu Maskva – Sero� vas baigėsi. Penktą valandą ryto mus pasitinka eks� pedicijos vadovas ir būrys uodų.

Misija Sibiras’10 prasideda.

Trumpa (kasdieninio) žygio pertrauka

Tesinys kitame numeryje.

Maskva – Raudonoji Aikštė | Prieš išvykstant į Serov‘ą

Tęsinys kitame numeryje

Ekspediciją Misija Sibiras organizuoja Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT – www.lijot.lt), ekspedicijos tikslus įgyvendinti už Lietuvos ribų padeda Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga (PLJS – www.pljs.org)

Pakeliui į kapines, 7km pėsčiomis Pirmas suidurimas su uodų pulkais.

Netoli Mostovaja kaimo

Nuotraukos: Martynas Kriaučiūnas

15/44

# Taip Mes Gyvenam. Vaida KriskutÄ—

16/44

# Taip Mes Gyvenam. Vaida Kriskutė

Žmonės baltais chalatais Libanietis Ramis ir lietuvė Giedrė Londone jau septinti metai. Kaip ir daugelis jaunų specialistų iš Lietuvos, laimės ieškoti išvyko svetur. Čia jie ne tik kursto namų židinį, augina vaikelį, bet ir dirba vieną reikšmingiausių darbų pasaulyje. Jie – gydytojai. Žmonės, nešantys viltį ir tikėjimą sergantiems, paguodą - kenčiantiems. Beveik kaip šventieji.

Tik tiek, kad gydydami vadovaujasi ne šventu žodžiu, o krūvomis medicininių knygų bei per daugybę metų universitete įgytomis žiniomis.

Plačiau apie tai, kaip gyvena žmonės baltais chalatais Jungtinėje Karalystėje, kalbamės su Ramiu ir Giedre. Beje, lietuviškai.

Rami, kokie keliai tave atvedė į Lietuvą?

Ramis: (Juokiasi) Pasakyk tu, Giedre.

Giedrė: Ramio tikslas buvo studijuoti mediciną. O Libane labai didelė korupcija. Mažai vietų, norinčių - gausiai. Patenka tik tie, kurie turi gerų pažinčių. Sužinojęs, kad gali studijuoti Lietuvoje, atvyko į Kauną.

Ir šiaip Lietuvoje mediciną studijuoja daug užsieniečių.

Daugiausia iš Vakarų Europos ir Skandinavijos. Taip pat ne� mažai jaunų žmonių atvyksta iš Vokietijos, Ispanijos, Indijos, Pakistano, Šri Lankos, Libano, Izraelio.

Kodėl skandinavai renkasi studijas Lietuvoje? Juk jų šalyse švietimo sistema garsėja kaip viena pažangiausių?

Giedrė: Pavyzdžiui, norvegų diplomai kitose šalyse nepri� pažįstami, kadangi Norvegija nėra Europos Sąjungos šalis. O lietuviškus diplomus pripažįsta visose ES šalyse. Kita priežas� tis – ten įstoti į universitetą sunku - labai didelė konkurencija.

Kaip judu susipažinote?

Giedrė: Abu studijavome mediciną tame pačiame Kauno medicinos universitete. Ramis studijas baigė keliais metais anksčiau. Atvažiavo čia, į Londoną, o paskui ir aš atvykau.

Ramis: Palauk, mes juk gyvenom kartu.

Giedrė: Na taip, kartu, bet aš važinėjau į Lietuvą mokytis.

Kartais jis į Lietuvą atskrisdavo.

Ramis: ,,Holiday in Lithuania“ (juokiasi).

Kodėl pasirinkote Angliją?

Giedrė: Pasirinkimai buvo tik du: darbas Amerikoje arba Anglijoje. Tai vien dėl to, kad ieškojome abiems tinkančios šalies. Į Libaną aš nelabai norėjau, Ramiui Lietuva netiko, ka� dangi rezidentūra yra mokama. Labai daug tūkstančių kainuo� ja ją baigti. Pasirinkome Angliją, nes arčiau namų tiek man, tiek Ramiui.

Ramis: Be to, žinom, kad aukščiausias medicinos lygis yra Anglijoje, JAV ir Kanadoje.

Ar labai skiriasi medicinos lygis Lietuvoje ir Anglijoje?

Giedrė: Labai. Pavyzdžiui, baigusi mokslus Lietuvoje pra� dėjau dirbti su studentais, kurie mediciną baigė čia. Supratau, kad Anglijoje studentus ruošia kur kas sistemingiau. Studijų

# Taip Mes Gyvenam. Vaida Kriskutė metu jiems ,,įkalama į galvas“ esminiai darbo su pacientais da� lykai: dokumentų pildymas, ligonių apžiūra, tyrimai. Lietuvoje viskas dėstoma pernelyg abstrakčiai. Trūksta realaus prisilieti� mo prie esmės. Kalbant apie gydytojų komandą, tai čia surink� ta kur kas įvairesnių sričių specialistų nei Lietuvoje. Jie ne tik gydo ligonius, bet ir padeda jiems adaptuotis po traumos, vi� sapusiškai prižiūri. Rūpinasi pacientais net jiems grįžus namo.

Sakykim, žmogui pakeistas kelio ar klubo sąnarys. Tai ligoninės darbuotojai jo namų tualete įtaiso specialius turėklus, kad būtų patogiau atsistoti ar atsisėsti.

Kokios šiuo metu jūsų pareigos?

Giedrė: Šiuo metu vadinuosi internatūros gydytoja. Ramis taip pat dar internatūroje, tačiau jau pasirinko neurochirurgiją.

Kad viskas būtų aiškiau – paaiškinsiu. Pradžioje visi baigia ben� drąją mediciną. Po to – bendra internatūra. Lietuvoje ji trunka vienerius, o Anglijoje – dvejus metus. Visi studentai atlieka bendrąją praktiką ligoninėje: keturis mėnesius – vidaus ligų, keturis mėnesius – chirurgijos, keturis mėnesius – vaikų ligų skyriuje ir t.t. Toks rinkinys. Prieš pasirinkdamas specialybę, turi būti padirbėjęs visuose skyriuose.

Nors mes dar tik internatūroje, tačiau mūsų kompetencija palengva auga. Aš kol kas nedaug ką sprendžiu. Prižiūriu, kad būtų padaryti tyrimai, rentgeno nuotraukos... Žodžiu, vykdau ką liepia vyresnieji gydytojai.O Ramis jau nurodinėja jaunesniems gydytojams. Asistuoja operacinėje, lengvesnes operacijas ir pats atlieka.

Rami, ar būna, jog koks pacientas įsimena labiau nei kiti?

Ramis: Kiekvienas pacientas įdomus, kiekvienas - tarsi nau� jas iššūkis. Ligoninėje nėra atvykstančių atostogauti (juokia� si). Visi ateina su ligomis. Kartais matai, kokios prastos būklės žmonės atvežami. Vėliau negali patikėti, kad jiems pavyko išsi�

kapstyti. Tokie pacientai lieka atmintyje. Labiausiai įsimena tie atvejai, kai gerai pasirodai (juokiasi) ir, žinoma, kai nepasiseka.

Tuomet mąstai, ką galėjai padaryti kitaip. Kartais nėra vieno gy� dymo būdo. Turi ieškoti, kaip padėti žmogui. Ir ryžtingai spręsti.

Tik sprendžia ne vienas žmogus, o visa komanda.

Kokia yra geroji ir blogoji jūsų darbo pusė?

Giedrė: Be galo gera, kai žmogui padedi: jis kentė skausmą, o aš išgelbėjau nuo kančių. Tamsioji pusė, kai žmogui reikia pra� nešti blogą žinią. Jis šypsosi, optimistiškai nusiteikęs, tiki, jog pasveiks.... o tu žinai, kad jo dienos jau suskaičiuotos. Ir privalai tą pasakyti.

Ramis: Pavyzdžiui, buvo toks atvejis. Ligoninėje, išleisda� mas pacientą, su juo šnekėjau, įsiminiau jį, o po valandos ji at� veža greitosios pagalbos mašinos iš baisios autoavarijos. Tokie dalykai liūdina. Tačiau negalime būti silpni. Tu užjauti, bet ne� gali kentėti su kiekvienu pacientu. Galų gale, visi mes žmonės, visi vienodi. Visi sergame ir visi mirštame.

Giedrė: Mes mokomi neįsijausti į ligonio emocinę būseną, neperimti jo sielvarto.

Ar galite teigti, jog medicina yra tikrasis jūsų kelias?

Ramis: Aš išties myliu savo darbą ir pasirinkto kelio tikrai nekeisčiau. Žmogaus kūnas yra nuostabus dalykas. Kuo dau� giau apie jį žinai, tuo daugiau suvoki, jog nežinai. Kiekvieną kar� tą supranti, kad tai šen, tai ten trūksta žinių – jų reikia semtis nuolat. Būtina tobulėti.

Kai po gyvybės gelbėjimo operacijos pacientas sveikas išei� na iš ligoninės, jausmas būna labai geras.

Giedrė: Savo pasirinkimo studijuoti mediciną tikrai nesi� gailiu. Tik nežinau ar norėčiau, kad mūsų vaikas eitų ta pačia linkme. Nepaprastai ilgos ir varginančios studijos. Reikia turėti tikrai daug kantrybės ir užsispyrimo.

18/44

# Taip Mes Gyvenam. Vaida Kriskutė Ar užtenka laiko sau?

Ramis: Visi žmonės nori turėti laiko sau – atostogoms, po� ilsiui, šeimai. Bet aš nenoriu sėdėti namuose ir nieko neveikti.

Svarbiausia išlaikyti pusiausvyrą. Nors tą padaryti kartais itin sunku. Kartais, jeigu pasitaiko sunkus atvejis, lieku darbe savo noru. Niekas neverčia, bet jei lieki – neklausia, kodėl likai. Tai normalu.

Giedrė: Anksčiau pervargti buvo daugiau galimybių, nes re� zidentai dirbdavo po šimtą valandų per savaitę. Dabar į viską ėmta žiūrėti kur kas griežčiau.

Šiek tiek statistikos iš Lietuvos: • Lietuvos medikai, norintys užsienyje dirbti pagal profesiją, iš Sveikatos apsaugos ministerijos turi gauti kvalifikacijos pripa� žinimo pažymą. Sveikatos ministerijos duomenimis per pasta� ruosius šešerius metus tokių pažymų buvo išduota apie 1800.

• 2004-2008 metais kylant gydytojų atlyginimams išduodamų pažymų skaičius ženkliai sumažėjo; 2009 m. prasidėjus eko� nominei krizei mažėjo atlyginimai, tačiau atitinkamai didėjo išduodamų pažymų skaičius.

• Parengti vieną gydytoją Kauno medicinos ar Vilniaus universi� tetuose šaliai kainuoja maždaug 140-150 tūkstančių litų.

Medicininiai juokeliai Pas gydytoją: imezgusia nauja gyvybe.

Na ką, galiu pasveikinti su užs Gydytojau, bet juk aš - vyras! ir tas pats. Žinokit, askaridėms vienas

• Operacinėje: mirti?

Sakykite, daktare, o aš galiu a. bar ai lab tai už s Ką jūs, mu • Pacientas klausia gydytojo: ės VŽ?

Ką mano recepte reiškia raid Velnias žino.

• iūrėdamas vieną pacientę: Gydytojas kraipo galvą, apž Man jūs nepatinkate... ant, ne gražuolis.

Na, gydytojau, ir jūs, tiesą sak • ytojas: Pacientas pas gydytoją. Gyd i? rą ir blogą. Nuo kurios pradėt Ge as. jien nau Turiu jums dvi Nuo geros. du. Šią ligą pavadinsime jūsų var

19/44

# Tavo draugas tau sako labas rytas (Like, Dislike Comment). Laura Jurgelionytė

Tavo draugas tau sako labas rytas.

(Like, Dislike, Comment) -Sign InNe paslaptis, jog bendravimas internetu populiarėja ne dienomis, o valandomis. Dabar galime naudotis ne tik elek� troninio pašto teikiamomis paslaugomis, bet ir sukurti savo elektroninę versiją, savąjį elektroninį pasaulį ir juo dalintis su draugais. Nereikia net grįžti namo ar užsukti interneto kavinėn, kad pasidalytume dienos įspūdžiais – visa galima daryti telefo� nu. Įvairios įmonės bei verslai neapsieina be socialinio tinklo.

Ten kuriamos grupės, kurių nariais tampa įmonės darbuotojai, jiems skelbiamos naujienos ar svarbi informacija. Viskas atro� dytų puiku, tačiau – kaip įprasta - yra dvi medalio pusės.

Pradėkime nuo gerosios. Taip - matydami draugų nuotrau� kas, tuoj pat sužinoję kas nauja nutiko jų gyvenime - palaiko� me artimesnius ryšius. Žinome kas vyksta, galime palikti savo komentrus, sveikinimus ar pastabas. Net jeigu draugai gyvena kitapus vandenyno, socialiniai interneto tinklai leidžia jaus� tis lyg kasdien matome ir bendraujame su draugais bei arti�

maisiais. Lyg jie visada yra šalia. Kitas dalykas, kurį tikriausiai svarbu paminėti šiais krizės laikais - visomis gyvenimo naujie� nomis galime dalytis nemokamai. Nemokamai galime ne tik trumpai aprašyti savo asmenį, bet ir videoskambučiai nieko nekainuoja. Socialinių grupių kūrimas leidžia įmonės darbuo� tojams bendrauti ne tik darbo reikalais. Čia galima bendrauti artimiau ir taip palaikyti draugišką atmosferą darbe.

Tačiau nepamirškime ir kitos medalio pusės. Viešuosiuose tinklapiuose išties rizikuojame atskleisti per daug informaci� jos apie save. Tuo gali pasinaudoti kiti asmenys. Ir ne visi jie – gera linkintys. Kai kaskart „atnaujiname“ vietą, kur esame ar per dažnai ir per smulkiai dalijamės informacija, tas dar nereiš� kia, kad „draugus nešamės drauge su savimi“. Šia informacija gali pasinaudoti persekiotojai, maniakai ir kiti nemalonūs as� menys. Dažnai nesusimąstome dėdami įvairiausias nuotraukas į savo interneto puslapius. Juk bet kas gali jomis pasinaudoti ir sugadinti mūsų reputaciją. Galbūt tam tikros vakarėlio nuo� traukos jums ir jūsų draugams atrodo kaip nekaltas pokštas,

20/44

# Tavo draugas tau sako labas rytas (Like, Dislike Comment). Laura Jurgelionytė

tačiau būsimas darbadvys jas gali interpretuoti visai kitaip.

Galų gale, atmetus visus su socialiniais tinklapiais susiju� sius neigiamus padarinius, reikėtų pažvelgti į tai kiek kitu kam� pu: ar išties bendravimas internete yra toks pat naudingas kaip pokalbis akis į akį. Šimto draugų turėjimas gali atrodyti šauniai jūsų profily� je, tačiau kiek iš tiesų draugų yra jūsų gyvenime? Internetinė draugo versija nebus šalia, kai jūms reikės paguodos, neatneš puodelio arbatos, kai jausitės blogai. Kas blogiausia, sparčiai populiarėjant internetiniam bendravimui, esant situacijai kai šalia mūsų sėdi gyvas asmuo, mes dažniausiai prioritetu vis� tiek pasirenkame elektroninę žmogaus versiją, t.y. nutraukia� me pokalbį, nes mūms reikia atsiliepti į skambutį arba skubiai atsakyti i žinutę. Mes dažnai nebegirdime, ką mums sako prieš mus sėdintis asmuo, nes tuo metu atnaujiname savo profilį arba rašome komentarą po kažkieno naujai įdėta nuotrauka.

Kad ir kaip keistai tai beskambėtų, bet panašu, kad savo laisvu noru mes pasirenkame vienatvę elektroninio prietaiso prie�

globstyje, negu gyvą bendravimą.

Vargu ar kas ateityje pasikeis. Sparčiai vystantis informaci� nėms technologijoms mes tik dar labiau užsiskleisim ir įniuk� sim į spalvotuosius televizorių, kompiuterių bei mobiliųjų te� lefonų ekranus. Manau, tie kuriems dar teko pažinti gyvenimą be kompiuterio ir mobiliojo telefono yra tikri laimės kūdikiai, nes jie turėjo galimybę patirti tikrus santykius, tikrą bendravi� mą bei tikrus jausmus. Vis jaunesnės kartos deja nebežino net kaip nutraukti santykius su mergina ar vaikinu nesinaudojant telefono ar kompiuterio paslaugomis. Kažkodėl žiūrėjimas į akis staiga pasidaro neįmanomas iššūkis... Belieka tikėtis, kad galiausiai žmonija supras, kad žmogaus buvimo šalia negali pakeisti joks elektroninis prietaisas ir kad atsikėlus ryte mes vis dar galėsime pasakyti šalia esančiam žmogui „labas rytas“, o ne išsiųsti jam žinutę „Tavo draugas tau sako labas rytas. Like, Dislike, Comment“ .

- Sign out-

21/44

# B‘UK Galerija. Aidas Žarskus

„Kai nedirbu... dažniausiai dirbu” Su didžiausiu malonumu prista� tau galerijos svečią – dizainerį Vilmą Narečionį. Praėjusiais me� tais vykusiame tarptautiniame spaudos dizainerių konkurse Vil� mas laimėjo pirmąją vietą temi� nių puslapių dizaino kategorijoje.

Vilmas Narečionis

Galerijos nuorodos

- Vilmai, prisistatyk mūsų skaitytojui – kas esi, ir trumpai – kokį darbą dirbi dizaino pasaulyje?

- Esu grafikos dizaineris, dirbu „Verslo žiniose”. Pastaraisiais metais bandau savo jėgas piešdamas iliustracijas.

- Ar mėgsti savąjį darbą?

- Taip. Kitaip man būtų labai blogai.

- Kaip atsitiko, jog tapai žurnalo dizaineriu?

- Konkrečios srities nesirinkau. Esu ne tik žurnalo dizaineris – tai tik vienas iš darbų, kuriuos atlieku kas dieną. O dizaineriu tapau baigęs Vilniaus dailės institutą (dabar Dailės akademija), tai – mano profesija.

- Šiandien esi pripažintas tarptautinėje arenoje. Ar per tuos metus buvai kada nusivylęs savo darbu tiek, jog ketinai jį mesti ir, galbūt, užsiimti kažkuo kitu?

- „Pripažintas” – skamba labai pretenzingai. Kas mane pripažino? Keli žmonės, kuriems patinka labai labai margi paveiksliukai…

Gal ir būčiau metęs darbą, tik kad nieko daugiau nemoku. Tik taip galiu prasimanyti lėšų pragyvenimui. Na, blogiausiu atveju, galėčiau dirbti žemiausios kategorijos virėju.

- Mėgsti gaminti maistą?

- Taip, namuose dažniausiai aš gaminu.

- Gal turi savo „firminį” patiekalą?

- Na, gal ne – gaminu viską po truputį.

-A r esi dirbęs kažką visiškai priešingo?

- Sovietinėje kariuomenėje buvau ryšininku ir vairuotoju. O jaunystėje, Vidurinėje Azijoje, gaudžiau driežus ir gyvates zoologijos sodui.

- Vilmai, tavo kūrybiniai „išsidirbinėjimai” išties įspūdingi. Kokį tik darbą paimtum – kiekvienas yra meno kūrinys.

Manau gali drąsiai teigti, jog turi savo išskirtinį stilių. Iš kur visa tai?

- Ar mano darbai įspūdingi? Jie labai margi, per daug spalvingi ir labai nesaikingi... Gal dėl to taip ir atrodo. Mėgstu detales.

Ir daug. Per daug jas mėgstu. Todėl labai gerai, jeigu prieš baigiant darbą spėju išnaikinti bent didesnę jų dalį – tada rezultatas būna pusėtinas. Nors dažniausiai tam pritrūksta laiko. Labai daug laiko.

-Ar galėtum išvardyti žmones, kurių darbai tave įkvepia, kuriais žaviesi?

- Žaviuosi Martin‘u Gee, Tomasz‘u B ochenski‘u, Fernando Camacho spaudos dizaino darbais, Daniel‘io Marsula iliustracijomis.

Daug jų yra... Žmonių, kuriais galima žavėtis, kurie yra siektinas pavyzdys.

- Vilmai, kaip supratau, esi labai užimtas žmogus. Ką veiki laisvalaikiu? Kokie tavo savaitgaliai?

- Kai nedirbu, dažniausiai dirbu... Mėgstu pakeliauti automobiliu. Aplankau tolimesnius gimines Lietuvoje, pavažinėju po Europą. Kartą buvome automobiliu nusibeldę iki Šveicarijos.

- Internetas praktiškai užkariavo mūsų gyvenimą. Pats sukiesi spaudos versle. Ar galėtum prognozuoti jo ateitį?

- Netikiu, kad spauda išnyks. Žinoma, internetas yra galingas, visi naudojamės juo kai reikia greitai rasti informaciją. Tačiau pavartyti žurnalą ar skleisti knygos puslapius yra visada nepalyginamai maloniau.

- Vilmai, ačiū, kad sutikai pasikalbėti. Linkiu tau visokeriopos sėkmės ir iki kitų susitikimų.

Kalbino Aidas Žarskus.

Jei norite pasiūlyti menininką mūsų galerijai, rašykite: aidas@b-uk.lt

22/44

# B‘UK Galerija. Vilmas Narečionis

23/44

24/44

# B‘UK Galerija. Vilmas Narečionis

Iliustracija Vido Jankausko straipsniui „Silpnoji Lytis“, Verslo Klasė, Verslo Žinios, 2010

25/44

# Technews. Aidas Žarskus

Primename – jei tik pamatysite tokį barkodą viename ar kitame mūsų straipsnyje – nedvejodami čiupkite ir skanuokite sumaniuoju telefonu – rasite papildomos naudingos informacijos.

B‘UK rekomenduoja Mobiletag programėlę.

Sugautas elektroninio pašto šiukšlių karalius

Holografiniai darbuotojai JK oro uostuose

Kažin, ar pastebė� jote, jog per pastaruo� sius kelis mėnesius ženkliai sumažėjo elektroninių šiukšlių kiekis jūsų pašto dėžu� tėje? Jei taip, žinokite, jog dėl to turite būti dėkingi Rusijos milici� jai. Neseniai ji sulaikė pilietį Gusevą, kuris vienbalsiai įvardinamas kaip vienas pagrindinių perso� nų garsiojoje šiukšlintojų kompanijoje SpamIt.com.

Rusija yra žinoma kaip didžiausia elektroninių šiukšlių eksportuotoja pasaulyje. Vien tik SpamIt.com išsiųsdavo daugiau nei 50 milijardų žinučių per dieną.

Visgi dar nėra aišku, ar dėl Rusijos įstatymų spragų pavyks nuteisti Gusevą. Policija mėgina kabintis šiau� do bei atsižvelgdama į didžiąją dalį šiukšlių medicinos tematika, kaltina jį vykdžius komercinę veiklą, neregis� travus įmonės bei licenzijuotos vaistinės turėjimu. Tuo tarpu interneto saugumo gigantai – Cisco Systems, Kas� persky Lab, bei kiti raportuoja apie nuo 20 iki 65 pro� centų sumažėjusį elektroninių šiukšlių srautą.

Londono Liutono bei Manchester oro uostai pirmieji pasaulyje įdarbino holografinius padėjėjus.

Holly ir Graham – Liutone, bei John ir Julie – Mančes� teryje, pasitinka keliauto� jus saugumo patikrinimo terminale, bei maloniu balsu išdėsto reikalavimus bei procedūras, pataria nu� siimti diržus, nusiauti batus bei pateikti patikrinimui kompiuterį. „Pastebime ir juokingų situacijų, kuomet keleiviai mėgina pateikti jiems įlaipinimo korteles arba kreipia� si pagalbos kažko klausdami“, – sakė Mančesterio oro uosto atstovas spaudai John Greenway.

Glyn Jones, Liutono aerouosto direktorius džiaugia� si naujaisiais darbuotojais –„ Jiems niekada neskauda galvos „po vakarykščio“, jie nesibara su žmona ar vyru.

Jie visada laiku pradeda darbą, visuomet pasitempę bei neprieštarauja, kai reikia šimtus kartų pakartoti tą patį tekstą.“ Direktorius pabrėžė, jog tiesiog neįmano� ma neatkreipti dėmesio į holografinius padėjėjus, tad tikisi, jog jie efektyviai pagelbės „tikriems“ saugos dar� buotojams nelengvame kasdieniniame jų darbe.

Šaltinis: NYTimes

Šaltinis: BBC

Freeview HD sparčiai populiarėja Šiandien jau daugiau nei 600 tūkstančių namų Jungtinėje Karalys� tėje turi galimybę žiūrėti didelės raiškos (High definition) televiziją. Žmonės perka du kartus daugiau HD imtuvų, nei įprastinių - standar� tinės raiškos, pareiškė Freeview atstovas. Matome neabejotiną ten� denciją - vien tik per pastaruosius keturis mėnesius mūsų auditorija išaugo beveik 180%. Prie to neabejotinai prisidėjo neseniai pradėtas transliuoti BBC One HD kanalas bei žinia apie netrukus pasirodysiantį C4HD Verta paminėti, jog HD formatu transliuojamų laidų kokybė yra nepalyginamai aukštesnė dėka to, jog kiekvie� nas atskiras vaizdo kadras sudarytas is apytiksliai 4.5 karto daugiau informacijos, nei analogiškoje - standartinėje televizijoje, o tai reškia - daugiau detalių, ryškesnės ir natūralesnės spalvos. Šaltinis: Reghardware

26/44

# Technews. Aidas Žarskus

Naujasis kuras sugrąžins senąjį pasaulį Žmonija jau senokai rimtai panikuoja dėl tuoj tuoj bepasibaigiančio tradicinio, naftos produktų pagrindu gaminamo kuro. Kasdien kylančios ir jau niekada nebe� krentančios benzino ar dizelino kainos teigia, jog neužilgo ta diena, kuomet naudo� sime savo numylėtas Audi ir BMW tik kaip sandėliuką sezoniniams drabužiams bei tuštiems buteliams laikyti.

Bet palaukite, – o gal ne?

Privati kompanija JAV, Joule Unlimited ką tik užpatentavo išradimą - mistinę genetiškai sukonstruotą „cianido bakteriją“ (cyanobacterium), kuri sugeba pagaminti skystuosius hidrokarbonatus: dizelinį, raketinį kurą bei benziną. Ši iš koto verčianti technologija, teigia kompanijos atstovas, leis pagaminti mums įprastą kurą bet ku� rioje planetos vietoje, praktiškai neribotais kiekiais, ir už fantastiškai maža kainą - pagal apytikslius paskaičiavimus – apie $30 (JAV) už vieną naftos barelį, o tai yra net t ris kartus pigiau, nei tai, ką mokame šiandien. Be abejo, vystan� tis technologijai, ši kaina turėtų tik kristi.

Tai nėra naujos kartos biokuras, – kalbame apie kardinaliai skirtinga technologiją - jai nereikia grūdų, šiukšlių, dumblių ar medienos, bakterija minta tik anglies dvideginiu, bei saulės šviesa. Jai gyvuoti reikia vandens – nesvarbu ar gėlo, ar sūraus. Tai lygiai tas pat, kaip bet kuriam mūsų planetos augalui, todėl pačią technologija galima drąsiai vadinti dirbtine fotosinteze. Taigi, be visa ko, ši bakterija dar ir švarins žemės atmosferą. Tokio kuro gamyklos taip pat bus nepalyginamai saugesnės – juk nereikės iškasti begalinių žemės plotų ar gręžti daugybės kilometrų gylio gręžinių pačiose nepatogiausiose darbui vietose. Priešingai – viskas vyks žemės paviršiuje, saulės šviesoje, nedide� lėse laboratorijose.

Tik prieš keturis metus suformuota kompanija jau stato eksperimentinę gamyklą Teksaso valstijoje. Tai tik vieno akro teritorija, iš kurios tikimasi gauti apie 800 barelių naftos per metus, bei pradėti komercinį kuro pardavimą nedideliais kiekiais jau nuo 2012 metų.

Pažymėtina, jog įprastinei naftai pasigaminti reikėjo praktiškai tų pačių komponentų, taip pat nesuskaičiuojamų trilijonų vabzdžių bei milijonų metų. Joule Unlimited atrado būdą, kaip visa tai atkartoti per mums apčiuopiamą labai trumpą laiką. Kompanija pareiškė pasirengusi viešai papasakosianti apie iki šiol, dėl suprantamų priežasčių, įslaptintą technologiją, prie kurios išvystymo prisidėjo didžiausios genetikos pasaulio garsenybės. Senatorius John Kerry, aplankęs gamyklos laboratoriją pareiškė, jog tai ką jis matė, neabejotinai turi galimybę pakeisti iki šiol galio� jusias kuro gavybos bei distribucijos žaidimo taisykles. Šaltinis: The Globe and Mail

Gražus greitas ir elektrinis?

Elektromobiliai vis dar sunkokai skinasi kelią į mūsų kasdie� nybę. Sverdami beveik tiek pat, kiek lengvasis tankas, jie atrodo taip, kaip lengvasis tankas, o įsibėgėja daug lėčiau, nei lengva� sis tankas.

Tačiau tai, ką sukūrė keletas užsispyrėlių iš Silicon Valley, gali kardinaliai pakeisti mūsų požiūrį į elektromobilius. Vairuo� dami šį išskirtinio dizaino elektromobilį, galėsite drąsiai „rodyti nosį“ bet kuriam kietuoliui: - 0-60 mph per 3.7 sekundes - nulis teršalų - 288 arklio jėgos - daugiau nei 200 mylių vienu pakrovimu.

Tesla Roadster pavadinto sportinio automobilio viduje slypi trifazis nedidukas, bet labai galingas variklis, kuris sveria tik 50 kg, maitinamas 375 voltų įtampa, pumpuoja per save iki 900 amperų srovę ir įsisuka iki fantastiškų 14,000 apsisukimų per minutę! Be pavarų dėžės ir sankabos - transmisija paprasta ir patikima. Norint važiuoti atgal, variklis tiesiog sukamas į kitą pusę. 56 kilovatų Lithium-ion bateriją galima pakrauti praktiškai iš bet kurios įprastinės rozetės. Įdiegta energijos regeneracijos sistema leidžia sugrąžinti dalį ener� gijos stabdant.

Roadster aprūpintas pačia pažangiausia automobilio valdymo programine įranga, sukurta Silicon Valley, o lengvas, ir stilingas anglies pluošto kėbulas yra net 30% lengvesnis nei įprastiniai, pagaminti iš plieno lakšto. Šaltinis - Teslamotors

27/44

# Music Matters. Tomas Pečkys

Stoju ginti muzikos piratų!

Trumpa diskusija apie piratavimo pasekmes muzikantams, žmonėms ir muzikos kultūrai.

Nepriklausomi statistikos departa� mentai atliko tyrimus ir visų nuostabai pateikė rezultatus, kuriuose pranešama: jeigu internete nebūtų galima dalytis muzika, knygomis ir filmais, jis praras� tų daugiau nei 60 proc. vartotojų. Jeigu būtų užblokuota tokias platformas kaip tarkime „The Pirate Bay“ ar „Isohunt“, 6 iš 10 internautų tiesiog nustotų juo nau� dotis. Kai 1991 metais Tim‘as Berners‘asLee pristatė pasauliui stebuklingąją trijų www raidžių kombinaciją (internetą), jo tikslai ir siekiai buvo išties geranoriški.

Išradėjas tikėjosi, kad tokia galinga jėga kaip internetas tarnaus žmonijai ir leis šios planetos gyventojams dalytis bet kokia informacija. Ir, aišku, už dyką. Ne� truko prabėgti keleri metai - Tim‘ui tapo aišku, kad jo išradimas virto galingų kor� poracijų taikiniu, slaptųjų tarnybų ginklu.

Ir, kad informacijos dalybos tarp paprastų žmonių nevyks taip sklandžiai kaip buvo tikėtasi pradžioje.

Vienas skandalingiausių įvykių in� ternetinio piratavimo istorijoje yra “Napster” byla. „Napster“ - pirmąją muzi� kos failų dalijimosi platformą - 1999-iais įkūrė devyniolikametis JAV studentas Shawn‘as Fanning‘as. „Napste‘rio“ ben� druomenė augo kaip ant mielių, žmo� nės su džiaugsmu keitėsi muzika. Viskas buvo labai paprasta: tu man leidi pasiimti ką noriu iš tavo muzikinės bibliotekos, o aš leidžiu tau užsukti į manąją. Deja, ne vieną antikapitalistinę dainą sukūrusi le� gendinė grupė „Metallica“ nusprendė ki� taip - kartu su savąja įrašų kompanija pa� davė „Napster“ kūrėją į teismą. Rokerių argumentų nesuprato grupės gerbėjai.

Milijonieriais tapę sunkiojo roko vetera� nai teisme mojavo popieriumi teigdami, jog per „Napster‘į“ jie praranda milijonus dolerių, o muzikos ateitis yra ne tik pira� tų, bet ir paties velnio rankose, kurį rei� kia pakarti. „Napster“ savo ruožtų teigė, kad jie įstatymo nepažeidžia, jokio pelno

iš to negauna, tiesiog atlieka darbą, kurį iš tiesų turėtų daryti internetas – duoda žmogui informaciją, kurią ne visi gali nu� sipirkti. Muzikos mylėtojams „Napster‘is“ tapo visų svajonių išsipildymo vieta, kur galima gauti retos ir seniai girdėtos mu� zikos. Po ilgų muštynių, 2001 metais (lyg ir visai neseniai) „Napster‘is“ buvo užda� rytas, „Metallica“ išleido patį blogiausią visų laikų albumą, kurio niekas nepirko, o žmonės ėmė ieškoti ir kurti naujas plat� formas, kuriose būtų galima keistis mu� zika.

Jeigu piratavimas yra kitų žmonių kūrybos naudojimas be kūrėjų leidimo, tuomet visa popkultūra yra sukurta pi� ratų. Panagrinėkime populiaraus filmo ir muzikos atsiradimo istoriją.

Holivudo filmų industrija sukurta pi� ratavimo principu. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje dauguma JAV filmų kūrėjų mi� gravo į rytų Kalifornijos pakrantę, kurio� je veikė truputėlį kitokie įstatymai nei likusioje Amerikoje. Migravo dėl to, kad išvengtų mokesčių, kuriuos reikėjo mo� kėti išradėjui Thom‘ui Edison’ui – žmogui išradusiam ir užpatentavusiam filmavi� mo techniką. Kiekvienas filmų kūrėjas, jeigu naudojo Edison‘o aparatūrą (kito� kios ir nebuvo), privalėjo sumokėti tam tikrą patento mokestį. Rytų Kalifornija šiais laikais vadinama Holivudu. Ten pa� bėgę režisieriai kūrė nelegalius filmus ir džiūgavo, kad Edison‘as negali jiems nieko padaryti. Tikrų tikriausias piratų balius, kurio galva buvo William‘as Fox‘as – visiems gerai žinomos filmų kompani� jos „XXth Century Fox“ įkūrėjas. Laikui bėgant anų laikų „piratai“ virto legaliais filmų kūrėjais - keitėsi įstatymai, o ir JAV valdžia suprato, jog legalizavus filmų kū� rybą, valstybės iždas pilnės be jokių di� desnių pastangų.

Muzikos industrija taip pat išsivystė piratų dėka. Kai Thom‘as Edison‘as išrado garsus atkuriančią mašiną gramofoną (Ir

28/44

vėl jis. Mano nuomone, T.Edison‘as yra vienas svarbiausių žmonių istorijoje – be jo nebūtų nė filmų, nė muzikos.), o Hen� ri‘s Fourneoux išrado pianiną, kuris pats atkuria ir groja užprogramuotą muziką, įstatymas tvirtai pasakė: kompozitoriai turi pilną teisę kontroliuoti savąją muzi� ką ir net viešus muzikos transliavimus.

Kitaip tariant, jeigu norėčiau savo kavinė� je leisti kokią nors dainą, visų pirma turė� čiau sumokėti už dainos kopiją, plius - už teisę ją groti viešoje vietoje. Įstatymas turėjo ir vieną spragą - už transliacijas nereikėjo mokėti, jeigu klausai muzikos ar ją įrašinėji namuose. Taigi norint leis� ti per gramofoną kokią nors dainą savo kavinėje, geriausia būtų ją perrašyti na� muose į naują cilindrą ir transliuoti kaip savąją versiją, už kurią mokėti nereikia.

Muzikantai ir leidybinės kompanijos tuo nebuvo itin patenkintos ir tokius aferis� tus pavadino piratais. JAV pogrindinė muzikos kultūra tiesiog klestėjo padeda� ma tokių piračiūkščių, kurie perrašinėjo muziką ir klausėsi jos kur panorėję. Neil� gai trukus JAV valdžia pakeitė įstatymus, nes suprato: muzikos klausymas viešose vietose gali papildyti iždą nieko nevei� kiant, kaip nutiko ir su kino filmais. Taip išsivystė legaliai pirataujanti muzikos industrija, kuri pati ėmė masiškai kopi� juoti ir pardavinėti muzikos kūrinius, taip ragino transliuoti muziką viešose vietose (pvz.: kavinėse ar parduotuvėse).

In fact, toks pat scenarijus tiek su ra� dijo, tiek su kabelinės televizijos istorija.

Piratai gyvavo visais laikais. Manau, kad jie atlieka svarbų vaidmenį mūsų kultū� roje, nes žengia koja kojon su naujausio� mis technologijomis. Be abejo, filmų ar muzikos industrijos nėra patenkintos pi� ratais ir prigalvoja įvairiausių būdų, kaip skleisti klaidingą informaciją apie pira� tavimo žalą. Pagrindinis muzikos indus� trijos argumentas - piratai atima didelę dalį pinigų, muzikantai netenka algų ir

# Music Matters. Tomas Pečkys

ilgainiui muzikos iš viso neliks. Norėčiau priminti, jog didžiausias piratas yra pati muzikos industrija. Kas sukūrė visas ga� limybes dauginti ir dalytis muzika? Taip, pati muzikos industrija. „Sony“ - viena iš keturių didžiausių leidybos kompanijų pasaulyje. Tačiau ji gamina ir įrašančius kasetinius magnetofonus, ir kompakti� nius diskus kopijuojančius ir MP3 forma� tu įrašančius kompiuterius, ir net tuščius MP3 kompaktinius diskus.

Tačiau muzikos industrijos vadai nuo� lat rauda, jog neuždirba pinigų ir, kad nėra iš ko mokėti algų muzikantams. Tai melas. Visų pirma muzikos industrija nuo pat jos atsiradimo ieškojo sau naudos ir progų, kaip apvogti muzikantą. Kontrak� tai būdavo surašyti taip, kad dažniausiai autorinės dainų teisės nepriklausydavo (ir taip yra iki šiol) atlikėjams, o tapdavo muzikos kompanijos nuosavybe. Taip lei� dybininkai gali daryti su atlikėjo kūriniu ką panorėję: naudoti reklamoms ar leisti grupės „The Doors“ kūrinį “Light My Fire” perdainuoti Will‘ui Young’ui. „The Doors“ rokerių žodis čia nieko nereiškia. Negana to, jie negauna nė cento už parduotų sin� glus. Įdomiausia, jog dauguma atlikėjų palaiko piratines platformas ir ten mato daug galimybių reklamuoti savo muziką, pritraukti gerbėjus į koncertus ar vakarė� lius. Jeigu muzikantas kuria muziką vien pelno sumetimais, o po to graužia nagus,

kad kažkas ja dalijasi, tai jis pats yra ap� gailėtinas apgavikas.

Negalime vadovautis ekonominiais dėsniais, kai kalbame apie muziką. Kie� kviena žmogaus veikla turi istoriją gyva� vusią dar prieš ekonomikos atsiradimą - kai materialūs ir nematerialūs daiktai turėjo VERTĘ, o ne KAINĄ. Jeigu norime suprasti muzikos vertę, būtina suvokti jos vertę prieš tai, kol kas nors neuždeda kainos. O be to - tiek kirvio, tiek muzikos vertė kyla, kai kuo daugiau žmonių dali� jasi tuo daiktu. Šiaip muzika yra nemate� rialus dalykas, ji priklauso žmonėms, o ne industrijai ir dalytis ja būtina. Tą daugelis pamiršta ir net nesuvokia, jog muzikos industrijos magnatai sugebėjo nemateri� alų dalyką – muziką - paversti materialiu.

Duoti muzikai materialų pavidalą – kaip CD ar vinilo plokštelė. Todėl dažniausiai atsiradus naujoms muzikos kūrybos ar dalijimosi formoms (pvz., hip-hopui, nes naudoja kitų atlikėjų kūrinių atkarpas), jų kūrėjai tampomi po teismus, kuriuose sėdi didelių korporacijų papirkti žmonės.

Didžiosios Britanijos muzikos asoci� acija prieš keletą savaičių paskelbė įdo� mius skaičius: 2010 metais vien tik JK buvo parduota 282 milijonai muzikos kū� rinių. Tai yra visų laikų rekordas – dar nie� kada šioje šalyje nebuvo parduota tiek daug muzikinių vienetų. Deja, tie faktai nėra labai garsiai afišuojami. Kadangi pats domiuosi šiuo fenomenu ir jį tyri� nėju, tenka bendrauti su daugeliu piratų.

Tie, kurie atsisiunčia daug muzikos dykai, jos labai daug ir nuperka. Tai finansiškai saugu ir praplečia akiratį. Parsisiuntęs gali klausyti, ko ankščiau nebuvai net girdėjęs. Tuo pat metu išsaugai pinigus, kuriuos neaišku ar aukotum nežinomam kūriniui. Daugelis gal ir nepamena tokios muzikos įrašų formos kaip kasetė. Aš pats dar spėjau įšokti į šį traukinį - esu užau� gęs kasečių kultūroje. Man buvo įprasta keistis kasetėmis, tiesą sakant, tai buvo mano gyvenimo dalis. Keitėmės muzika su draugais, klausėmės ir diskutavome.

Svarbiausia, kad visuomenės požiūris buvo kitoks, niekas į mus nežiūrėjo kaip

į vagis. Šiuolaikinis jaunimas mėgstantis keistis muzika internete yra sutapatini� mas su vagimis. Kitaip tariant, auginame visą kartą jaunųjų nusikaltėlių. Muzikos industrija peržengė visas ribas, kai try� likmetę Avril Lavigne gerbėją iškvietė į teismą ir skyrė jai 90 000 dolerių baudą, nes ji parsisiuntė visą atlikėjos albumų, video- ir filmų katalogą. Avril Lavigne pati buvo sukrėsta, ji net sumokėjo bau� dą iš savo kišenės. “Kas eis į mano kon� certus, jeigu visus apkrausime gigantiš� komis baudomis?” – stebėjosi atlikėja.

Teismai problemos neišspręs. Tiek muzikantai, tiek muzikos industrijos vadovai turėtų adaptuotis prie besikei� čiančių technologijų ir dirbti išvien su „piratais“, o ne bausti juo. Muzika yra labai svarbi kiek vienam žmogui, tačiau ir labai brangi bei ne visiems finansiškai prieinama. Muzikos gigantams, tokiems kaip „Warner“ ar „Sony“ galvą skaudą, nes vietoje 85 milijonų JAV dolerių jie uždirba tik 72 milijonus. Manau, kad tai vis tiek nemaži pinigai. Tik gal reikėtų juos vienodai paskirstyti? Kodėl Robbie Williams‘as pasirašo 100 milijonų dole� rių vertės kontraktą, o „žalias“ jaunimas gauna tik 100 ir praranda autorines tei� ses? Šis karas turi baigtis. Vadinamieji „piratai“ daro viską, kad liberalizuotų muziką, o ne vogtų. Šiais laikais bandy� mas kontroliuoti piratavimą yra tas pats kas ketinimas kontroliuoti žmogaus įkve� piamo oro kiekį.

Muzikos dalybos internete paveikė teigiamai tiek atlikėjus, kurie gali rekla� muotis už dyką ir pritraukti fanų į pasiro� dymus, tiek kitus žmones. Dabar galime laisvai rinktis, ką norime klausytis. Laikai prie radijo imtuvų baigėsi, - nes tik per radiją grodavo nemokamą muziką. Dabar patys kontroliuojame savo veiksmus ir muzikinį skonį. Leidybos industrijos tū� zams tas nepatinka, nes taip išblaškomas dėmesys, kurį „masės“ turėtų sutelkti į jiems peršamus „aukso avinėlius“ - Ma� donna ar Robbie Williams‘ą.

Jeigu turite kokių klausimų rašykite tomas@b–uk.lt arba galime padiskutuoti B’UK Facebook puslapyje.

Ačiū, kad skaitote.

29/44

# Music Matters. Tomas Pečkys

Eleven Tigers projekto „111” kulminacija.

Kovo 11d., Londone studijuojantis ir kuriantis atlikėjas Eleven Tigers (Jokūbas Dargis) pasirodys gyvai ir taip baigs savo projektą „111”.

Pasak atlikėjo: „Tai – projektas, skirtas atskleisti, kas yra tie 11 Tigrų, per 111 dienų. Vėliau, Kovo 11d., bus projekto kulminacija mano gyvas pa� sirodymas. Kad renginys įvyktų, reikia surinkti šiek tiek lėšų. Dar aš noriu išleisti visą renginio pasirodymą kaip albumą, o tam taip pat reikia lėšų.

Per 111 dienų reikia pritraukti žmonių dėmesį ir tai yra daroma per vieną istoriją. Kas 10 dienų žmonės susitinka vis su nauju Tigru, kol pabaigoje pamato kaip visa ta istorija susilieja į visumą. Trumpai tariant, tai yra pro� jektas sukeliantis susidomėjimą mano muzika, savotiškas pristatymas, kad žmonės atkreiptų dėmesį į tai, ką aš apskritai kuriu. Renginys vyks mano Universitete, ten yra tokia nuostabi salė, kuri kaip architektūros paminklas labai graži, ir atmosfera ten gera. Iš ten bus transliuojama gyvai, visi galės žiūrėti on-line ”.

Norėdami pasitikslinti laiką, stebėkite Eleven Tigers, LT Buzz tinklapį arba LT Buzz Facebook puslapį.

• http://eleventigers.net/ • http://www.facebook.com/#!/pages/LT-Buzz/162492017107390 • http://www.ltbuzz.co.uk/ • http://www.ltbuzz.co.uk/

30/44

# Žalias vynas ne vanduo. Rasa Liaugaudaitė

Žalias vynas – ne vanduo.

Jei kokią dieną aš negaunu vyno, tai Ką tik dedu burnon - atrodo, kad nuodai.

Pasaulio negandos - nuodai, o vynas vaistas: Išgėrei - ir bėdų, vargų nebematai.

Omaras Chajamas „Rubajatai”

Vynas gerti sveika. Saugok vandenį – gerk vyną. „Aš išgėriau žalio vyno ir parpuoliau ant purvyno“.

Visi šie žodžiai skirti gėrimui, kuris pasaulyje egzistuoja jau daugiau nei penketą tūkstančių metų. Jis apdainuotas dainose, poetai jam skiria eiles, o turtuoliai moka apvalias sumeles už apmusijusį butelaitį raudonojo... Susidomėjimas vynu, jo istorija bei vartojimo kultūra neblėsta – tik didėja. Vynas naudojamas maisto gamyboje ir laboratorijų eksperimentuose. Štai Ge­te­bor­go uni­ver­si­te­to (Šve­di­ja) moks­li­nin­kai padarė išvadą, kad vy­no sudėty­je ga­li būti kom­po­nentų, ga­li­nčių se­niems žmonėms pri­stab­ dy­ti silp­na­protystės for­ma­vi­mą­si.

Vyno kelias pasaulyje...

Pasak istorikų, pirmieji radiniai susiję su vyno gamyba veda į Gruziją ir Iraną. Romėnai taip pat pamėgo vyndarystę, ėmė vyną fermentuoti, supilstė į statines, o ant stalo patiekdavo stiklo buteliuose. Tik tie buteliai smarkiai skyrėsi nuo šiuolaikinių. Bet Roma žlugo, prieš tai dar spėjusi supažindinti Vakarų Europą su vynu.

Mūsų eros II tūkstantmetyje vynas įsitvirtino besikuriančiose Europos valstybėse. Šio gėrimo gamybos tobulinimas tapo bažnyčios prioritetu. Didžioji dalis vynuogynų priklausė vienuolynams, ordinams bei kitoms bažnytinėms institucijoms. XVII a. antrojoje pusėje buvo išrasti kamščiai ir kamščiatraukiai, buteliai palengva įgavo mums įprastą formą. Tauriojo gėrimo mylėtojai pastebėjo, kad buteliuose vynas išsilaiko ilgiau, įgauna kitokių skonių atspalvių, o laikant statinėse – keičiasi vyno skonis, vynas tampa geresniu ir brandesniu. ...ir Lietuvoje Vyno kelias neaplenkė ir mūsų Tėvynės. Vokiečių vyno istorikas Bassermanas-Jordanas nurodo, kad kryžiuočių laikais Tilžėje būta tikrų vynuogynų. Lietuvos miškų ąžuolo mediena XIXa. buvo laikoma vertingiausia pasaulyje, o iš jos pagamintose statinėse brendo visi brangūs Bordo ir Burgundijos vynai.

Deja, užėjus karui vokiečiai labai kruopščiai iškirto kultūrinius specialiai sodintus ąžuolus. Tuo skubiai pasinaudojo prancūzai ir užėmė vietą, apie kurią net nedrįso svajoti...

XX a. pradžioje agronomas Balys Karazija, išnuomoto namo rūsyje, įsteigė vaisvynių dirbtuvėlę ir užraugė pirmąjį obuolių vyną. Paskatintas sėkmės, 1926 m. jis įkūrė akcinę bendrovę „Anykščių vynas“. Tai seniausia iki šiol gyvuojanti rytų Baltijos regi� ono įmonė pradėjusi gaminti vyną pramoniniu būdu.

Balio Karazijos sukurti vynai yra laimėję ne vieną tarptautinį apdovanojimą. 1938 metais Paryžiuje vynas „Birutė“ pelnė pagrindinį prizą, o „Senasis vynas“ ir „Banga“ - aukso medalius. 1939 metais gamykloje buvo pagaminta 900 000 litrų vaisvynių - taip natūralus vaisių ir uogų vynas tapo tradiciniu lietuvišku gėrimu.

2002 m. pradžioje bendrovė „Anykščių vynas“ paskelbta pilnaverčiu Europos kulinarinio paveldo tinklo Rytų Aukštaitijos regiono nariu. Dar 1926 m. Balys Karazija sukūrė natūralaus juodųjų serbentų vyno „Voruta“ receptą ir jį išpuoselėjo. Kūrybingojo agronomo dėka dabar turime Europos kulinariniu paveldu pripažintą vyną, kurį ragavo ir gyrė net Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II. Tęsinys kitame numeryje

Ar žinai, kad...

• ne vynuogių įvairovė lemia vyno saldumo laipsnį. Tai priklauso nuo vyndario.

• vyno spalva priklauso nuo vynuogių luobelių.

• šampano (putojančio vyno) „burbuliukai“ padeda greičiau įsisavinti alkoholį.

• vyne yra daugiau nei 700 cheminių komponentų.

• kaina beveik visada atspindi vyno kokybę: kuo brangesnis gėrimas, tuo rafinuotesnis skonis.

• Viduramžių Europoje vyndarystę rėmė bažnyčia, pati vyną naudojusi mišių metu, paskelbusi jį civilizuotu bei krikščionišku, o alų – barbarišku ir pagonišku gėrimu, o kai kuriose vietovėse netgi draudžiamu.

31/44

# Atrasta UK. Monika Jakubkaitė

Vingiuotas laiko labirintas „Mūsų laikais tai tokių dalykų nebuvo...“, – nesenstanti tėvų buities priemonių pakuotės, dailiai išpieštos reklamos iškabos, ir senelių frazė, keliaujanti iš kartos į kartą. Dar keletas metų parfumerijos, kosmetikos indeliai ir buteliukai, spauda, žaislai, ir ją kartosim mes. Žiūrėsime į naujas limonadų rūšis ir nostal� namų apyvokos prietaisai, pirmosios viryklės, dulkių siurbliai, giškai ilgėdamiesi kokakolos dūsausim: „Kaip viskas keičiasi...“, televizoriai ir t.t. Visi eksponatai atsakingai suskirstyti dešim� „Ak, kaip skuba laikas...“, „O, kad atsukus jį atgal...“. Ir atsuko! tmečiais, sugrupuoti pagal temą ar paskirtį. Greta jų pateikta Laiką! B‘UK atrastas tolimame skersgatvyje pasislėpęs Londo� nemažai informacijos, tad keliaujant siauru vingiuotu korido� no Firminių ženklų, pakuočių ir reklamos muziejus (Museum of riumi, per valandą ar pusantros, galima išmokti visą vartotojiš� Brands, Packaging and Advertising). kos kultūros istoriją.

Kai viena dizaino bei reklamos ži� „Anksčiau dizaineriai buvo „Nepagalvokite nieko bloga, bet tai ti� novė entuziastingai pasiūlė apsilankyti krų tikriausias „šiukšlių muziejus”, – girdė� kūrybingesni net ir neturėda- jau kalbant dvi lankytojas. Ir tikrai, negali šiame muziejuje, iš karto pajutau kve� piant nuotykiu. Dizainą mėgstu, rekla� mi po ranka kompiuterių ar prieštarauti. Eksponatai – vieno iš muziejaus moms irgi dažnai neatsispiriu. Tiesa, fotošopų“ įkūrėjų, socialinės istorijos žinovo Rober‘to galvojau bus koks nedidukas kambarė� Opie‘o sukauptos šiukšlės. Jos tik kolekcinin� lis nukabinėtas vintage tipo paveikslėliais ir tiek. Tačiau nuka� ko aistros „nostalgijai” dėka nenukeliavo į šiukšlyną. Šiuo metu kus vieton, pirmas įspūdis sprogo it balionas. Patekau į vingiuo� muziejuje yra 500 tūkstančių eksponatų ir tai - viena didžiausių tą laiko labirintą: prieš akis raibuliavo ištisas britų vartotojiškos tokio tipo kolekcijų pasaulyje. Ji buvo rinkta 25 metus, o lanky� kultūros kaleidoskopas - nuo Viktorijos eros iki šių laikų (1837- tojams pirmą kartą parodyta prieš dešimtmetį, 2001-siais.

2000m.).

Ypač įdomu skaityti reklamų tekstus. Lyginant su šiuolaiki� Seniausi eksponatai, nors ir skaičiuojantys antrąjį šimtą ne į žmogaus psichologiją nukreipta reklama, senoji pasirodė metų, puikiai išsilaikę. Tuo tarpu naujieji – mums gerai pažįs� naivoka, gal net juokinga, tačiau be galo žavi. Nepaisant to, kad tami ir vis dar pardavinėjami parduotuvėse. Tai įvairios maisto, fotografija atsirado keletą metų prieš Viktorijos laikotarpio pra�

32/44

# Atrasta UK. Monika Jakubkaitė džią, reklamoje, kaip ir ant pakuočių ar etikečių, dar ilgą laiką čiutės pasakojimus apie šulinyje laikomą sviestą arba duoną su dominavo piešiniai – šviesūs besišypsantys žmonių veidai, it cukraus žiupsniu vietoj saldainių. Nustebino kai kurie šokoladai vaškiniai atrodantys vaisiai ir kiti fantastiniai dalykai. („Kitkat“, „Cadbury“, „Aero“), kuriems, pasirodo, jau visas šim� Keistai pasijutau aptikusi išpakuotų ir vis dar gerai išsilaikiu� tas metų. Taip pat patiko kaip laikui bėgant kito įvairių produk� sių saldainių pagamintų mano močiutės tų pakuočių dizainas. Manau, jog anksčiau di� gimimo metais. Nors išvaizda nebuvo per „Lyginant su šiuolaikine zaineriai buvo kūrybingesni net ir neturėdami daug pakitusi, tačiau senokai pasibaigusio po ranka kompiuterių ar fotošopų. Likau suža� galiojimo „skanumynai“ nekėlė apetito. reklama, senoji pasirodė vėta išradingais stalo žaidimais ir dar daugeliu Matyt, tai buvo pirmas kartas gyvenime, naivoka, gal net juokinga, kitų senų dalykų, kurie man, gimusiai 90-tųjų kai šokoladas manęs visai neviliojo... Ta� tačiau be galo žavi.“ pradžioje, buvo tikras atradimas. čiau kiti eksponatai paliko gerą įspūdi.

Sakoma, geriau vieną kartą pamatyti, Stovėdama prie Antrojo Pasaulinio karo laikų namų apyvokos nei dešimt kartų perskaityti B‘UK žurnale. Tad siūlau pasiimti daiktų (televizoriaus, elektrinio plaktuvo, duonos skrudinimo Londono žemėlapį, 6 svarus (jei eisite vienas) ir, nukeliavus į mašinos) galvojau, jog Lietuvoje tuo metu kaimuose ne visi Notting Hill‘ą, aplankyti „Firminių ženklų, pakuočių ir reklamos elektros turėdavo, ką jau kalbėti apie elektros prietaisus. Slapta muziejų“. pavydėjau britams visų technikos stebuklų prisimindama mo�

Artimiausios metro stotelės:

Muziejaus adresas:

Notting Hill Gate, Westbourne Park ir Ladbroke Grove

2 Colville Mews, Lonsdale Road, Notting Hill, London, W11 2AR Tel: +44 (0)20 7908 0880 Email: info@museumofbrands.com

Autobusu:

nr, 23, 7, 28, 31, 36, 52, 70, 238

Pėsčiomis:

dvi minutės nuo įžymiosios Portobelo gatvės (Portobello Road), penketas – nuo romantinėje kino juostoje „Noting Hilas“ („Notting Hill“) įamžintų mėlynųjų durų.

Darbo valandos:

Antradieniais – šeštadieniais nuo 10.00 iki 18.00 val., sekmadieniais 11.00-17.00 val.

Pirmadieniais, 1-mą ir 2-ją Kalėdų dieną, Notting Hill‘o karnavalo metu bei Naujųjų metų dieną (sausio 1-ją) muziejus nedirba.

Bilietų kainos:

suaugusiems – £6.50, vaikams (7-16 metų) – £2.25, šeimai - £15.00, Grupėms taikoma 10 proc. nuolaida.

33/44

# Londono Akis. Silvija Pukėnaitė

ExCeL London Tarptautinė maisto ir gėrimų paroda 9 Manchester Square London, W1U 3PL Paroda veiks: Kovo 13 d. 11 - 17 val.

Kovo 14, 15 d. 10 - 17.30 val.

Kovo 16 d. 10 - 16 val.

Daugiau info: http://www.ife.co.uk/ 2011 metais didžiausia tarptautinė maisto ir gėrimų paroda – nuo didelių prekių tiekėjų iki vietinių ir regio� nų gamintojų. Daugiau nei 1100 dalyvių iš viso pasaulio pristatys tūkstančius naujų produktų. Tarp dalyvių šių ša� lių paviljonai – Marokas, Prancūzija, Vokietija, Italija, JAV, Argentina, Graikija, Austrija, Kanada, Bulgarija, Kipras, Kuba, Lenkija ir, žinoma, neabejotinai aptiksite ir lietu� viškų prekių tiekėjus.

Geffrye Museum Namuose Japonijoje: Anapus Minimalizmo Kovo 22 d. - rugpjūčio 28 d.

Daugiau info: http://www.geffrye-museum.org.uk Kad ir kaip toli būtų Japonija, regis, mes galime pamatyti kokiuose namuo� se gyvena šios šalies žmonės!

Nuo kovo 22 dienos Geffrye Muziejuje bus rodoma ne� mokama paroda apie Japonų interjero dizainą – nuo bal� dų ir dekoracijų iki valgymo reikmenų. Nustebsite, kad tvarkingas, atsargiai suplanuotas būstas, tėra mitas.

34/44

The Old Vic Theatre „Cause Célèbre” Kovo 17-liepos 11 Bilietų kainos: £10-£48.50 Daugiau info: http://www.oldvictheatre.com Spektaklis parašytas 1977 me� tais ir paremtas tikra istorija apie Alma Rattenbury, moterį, kuri pagarsėjo ne dėl to, kad buvo teisiama dėl savo vyro nužudy� mo, bet dėl to, jog turėjo ašuo� niolikos metų meilužį.

Anne-Marie Duff vaidins A. Rat� tenbury, o Niamh Cusack bus prisiekusiųjų seniūnė. Cause Célèbre – tai pasakojimas apie meilę, išdavystę ir kaltę.

Welcome Collection Purvas/Dirt Kovo 24 d.- rugpjūčio 31d.

Daugiau info: http://www.wellcomecollection.org/ Ši 2011 metų pavasario paroda lygins purvą su švara, jų reikšmę ir mūsų požiūrį į tai besikeičiant laikui. Daugiau kaip 200 rankdarbių, taip pat kultūros efemeros, nuotraukos, filmai, literatūra.

Susipažink su „purvo” istorija, sužinok suodinas tie� sas ir bjaurias paslaptis iš mūsų praeities ir pamatyk ateities viziją. Mary Douglas paroda ap� žvelgs šešias skirtingas vietas, nuo kurių pradės tirti požiūrį į purvą ir švarą: XVII amžiaus namus Olandi� joje, Viktorijos laikų Londono gatvę, 1860-tų metų li� goninę Glasgow mieste, ankstyvo XX amžiaus muzie� jų Dresdene, šiandienos vaizdą Delhi benduomenėje ir New York’ą 2030 metais. Taip pat išvysite pačius pirmus Pieter de Hooch’o bakterijos eskizus, John Snow’o choleros „vaiduoklių žemėlapį“ ir dar daug kitų įdomių dalykų. Unikali vieta praleisti šeštadie� nio popietę. muziką!

# Londono Akis. Silvija Pukėnaitė

The Old Vic Theatre „CaFabricLive 77a Charterhouse Street, London, EC1M 3HN Tel: +44 (0) 207 336 8898 Kovo 18 d. Bilietų kainos: £11, £14 Daugiau info: http://www.fabriclondon.com Jei tu Dubstep’o, D&B, Garage ir Boso garsų fanas, re� komenduojame šį renginį! Trijų aukštų klubas turės ne vieną perliuką. Pirmame išgirsi The Wunderkind su Joy Orbison, Ben UFO, Pangaea ir Midland, kurie kurs jungle/ garage/house/techno/dubstep garsus, antrame D&B su Kasra, Spectrasoul ir Cyantific, o trečiame platus urban ritmų rinkinys.

Village Underground Hercules And Love Affair Kovo 11 d. Bilietų kaino s: £16 Daugiau info: http://villa geunderground.co.uk Grupė „Hercules & Lo ve Affair” grįžta su nauju albumu „Blue Songs”.

Klubus užkariavęs hitas Blind sulaukė kritikų aplodismentų. Andy Bu � tler, pagrindinis kūrėjas, koncentravosi į 80-tųjų disko rimtą ir dvasią, ir į House stilių, o įrašinėjo su Techno prodiuseriu Patrick Pulsinger. Voka� las – Kimm Ann Foxm an, Aerea Negrot ir kit i.

Rekomenduojama tiems , kurie mėgsta 80-tųjų ir eksp erimentinę muziką!

Stephen Friedman Galerija 25-28 Old Burlington Street London W1S 3AN Vasario 8 d. - balandžio 28 d. friedman.com/ Daugiau info: http://www.stephen sužadėtine ir įamžin� Norite minutėlei pasijusti princo Friedman galeriją, ti šią akimirką? Skubėkite į Stephen inį Princo Williamo kurioje rasite natūralaus dydžio vašk gyvenimais su prin� modelį ir akimirkai apsikeisite savo on. co Willam‘s sužadėtine Kate Middlet ranką ir užsimau� co prin Lankytojai yra kviečiami, įsikibti s pritvirtintas kuri ą, žied anto ti mėlyno safyro, bei deim prie jo rankos.

Parodoje taip pat pasivai� galima šinti penkių rūšių gėrimais, kurie yra susiję su karališ� kąja šeima ir britų imperija – džinu, vynu iš Madeiros, viskiu ir romu. ininkė Jennifer Ru� Idėjos sumanytoja - amerikiečių men

Tate Britain „Akvarelė” Vasario 16 d.- rugpjūčio 26 d.

Bilietų kaina nuo £10.9 0 Daugiau info: http://www .tate.org.uk/britain/ Tate Britain muziejus suteikia jums galimyb ę pamatyti tapybos akv arele darbus nuo vid u� ramžių iki šiandienos.

Sudėtingos kompozici jos ir spalvų tonai panaiki ns susiformavusią nuo� monę, kad akvarelė „d arželio” laikų piešimo metodas. Taip pat galės ite išvyst,i kam akvarelė buvo naudojama - ran kraščiams, žemėlapiams , iliustracijoms. Susipaži nsite su Anish Kapoor, Tracey Emin, Anthony van Dyck ir kitų žymių pasaulio menininkų akv arelės darbais.

bell.

35/44

# Temos Pavadinimas

E&C Export Ltd. kompanijos 5 metų jubiliejus Ne kartą teko leistis į diskusiją bandant apibrėžti lietuvio charakterį. Lietuviškame kontekste mes pavydūs – „nemėgs� tame geriau gyvenančio kaimyno“ bei pikti ir nuolat burnojan� tys – bloga valdžia, mažas atlyginimas, dideli mokesčiai.

Tuo tarpu tarptautinėje arenoje apie lietuvius kalbama dvejopai: šaunuoliai darbštuoliai arba melagiai ir apgavikai.

Krepšinio rinktinei pelnius pergalę, gatvėse keliame visuoti� nes šventes su netylančiais automobilių signalais, tačiau ap� sisukus po padidinamuoju stiklu kišame kiekvieną piktavalį ir, skubėdami jį teisti, dejuojame – gėda būti lietuviu. Ypač daž� nai tai tenka girdėti čia, Anglijoje.

Vietinei žiniasklaidai, gyvenančiai kriminalais, geri, paprasti dalykai neįdomūs, tuo tarpu B‘UK skandalų nesivaiko, o mielai lankosi svečiuose pas lietuvių dėvėtų drabužių supirkimo ir pardavimo kompaniją E&C Export Ltd., kuri, minėdama ketvir� tus sėkmingo verslo metus, sausio pabaigoje surengė spalvingą gimtadienio vakarėlį.

Rūbų verslu užsiimantis kolektyvas maloniai nustebino. Pai� sydami aprangos kodo „Profesija“, susirinkusieji į šventę žen� gė persirengę kunigais ir vienuolėmis, gydytojais ir seselėmis, lakūnais ir stiuardesėmis, policininkais ir nusikaltėliais bei ki� tais personažais. Pats vakaro šeimininkas, kompanijos vadovas Evaldas Cibulskis su savo žmona Lina tą vakarą buvo piratais.

Dešinioji Evaldo Cibulskio ranka – sekretorė Gertrūda įsitikinusi: Ponas Evaldas neabejotinai turi verslininko gyslelę.

Kompanijos savininkas Evaldas Cibulskis su žmona Lina Cibulskiene.

36/44

# Temos Pavadinimas

Cash4Clothes“ projekto vadovas bei partneris Kostas: Kompanijos gimtadienio proga – didžiausi linkėjimai mums visiems. O Evaldui idėjų bei ištvermės.

O kaip gi gimtadienis be linksmintojų? Džiugią vakarėlio nuotaiką palaikė Raimondas Bingelis, o po vaišių bei darbuo� tojų apdovanojimų smagius šokius užvedė muzikinis duetas „Retro plius“. ...ir „B‘UK“ ten buvo, su piratais derėjosi, kunigams paslaptis išpažino, gardžiomis vaišėmis vaišinosi beigi smalsiai domėjosi E&C Export Ltd. kompanijos veikla.

Apie įmonę 2007 metų gruodį Evaldo Cibulskio įkurta kompanija aprė� pia visą Didžiąją Britaniją. Filialai veikia Bristolyje, Mančestery� je, Glazge, Plimute, Sautamptone, Niukasle prie Taino ir dauge� lyje kitų miestų. Gimtadienio vakarėlyje kalbintas kompanijos vadovas džiaugėsi didele puikių darbuotojų komanda ir plačiau supažindino su kompanijos vykdomais projektais.

• Cash4Clothes – tai vienas verslo projektų, kuris veikia „pinigai už rūbus“ principu. E&C Export Ltd. superka dėvėtą aprangą, avalynę, namų tekstilę, parfumeriją bei galanteriją.

Artimiausias supirkimo vietas galima rasti internetiniame kom� panijos puslapyje, įvedus savo pašto kodą. Tad jei turite nebe� reikalingų daiktų, o papildomos pajamos tik į naudą, kreipkitės į E&C Export Ltd. Įkainiai bei sąlygos pateikti internetiniame kompanijos puslapyje www.ecexport.com • Bendradarbiavimas su „Second Chance“ – E&C Export Ltd. bendradarbiauja su labdaros organizacija „Second Chance“, ku� riai kiekvienais metais, už teisę rinkti drabužius jų vardu, skiria 30 000 svarų sterlingų labdaros.

• „Funds4School“ – tai naujai pradėta vykdyti programa,

aprėpianti platų Britanijos mokyklų tinklą. E&C Export Ltd. bendradarbiauja su įvairiomis mokyklomis, kurių mokiniai, tiekdami nebenešiojamus rūbus, mokymosi įstaigai „uždirba“ papildomų pajamų. E&C Export Ltd. palieka laisvę mokykloms pačioms nuspręsti pinigų panaudojimo galimybes.

• Plastikinių maišelių gamyba • Tarptautiniai krovinių pervežimai.

Klestinčios dėvėtų drabužių supirkimo ir pardavimo įmonės E&C Export Ltd. kolektyvas – draugiškas ir didelis, tačiau nuolat besiplečianti ir auganti kompanija visad ieško entuziastingų ir darbščių žmonių, norinčių prisijungti sėkmingai kelionei į priekį!

E&C Export Ltd. rasite adresu: 801A London Road, WEST THURROCK, Essex, RM20 3LH, United Kingdom, Tel.: +44 (0) 1708 680 718; Fax.: +44 (0) 1708 680 670; El. paštas: info@ecexport.com

37/44

# Ir aš ten buvau. Parodos „LIETUVOS SINAGOGOS“ atidarymas Vasario 6-10 d., 2011, vykęs mokslinis istorikų koliokviumas „No Simple Stories: Jewish-Lithuanian relationships between coexis� tence and violence“ prasidėjo parodos „LIETUVOS SINAGOGOS“ atidarymu.

Rytų Europos žydų istorijos ir kultūros tyrimų centro bei Lietuvos dailės akademijos parengta išsami 92 sinagogas 52 Lietuvos miestuose dokumentuojanti paroda.

Parodoje buvo pristatyti vienos iš Lietuvos tradicinių religinių bendruomenių – žydų – kulto pastatai, jų architektūra ir urbanistinė aplinka. Lankytojai galėjo susipažinti ne tik su sparčiai nykstančiu paveldu dokumentuojančia medžiaga, bet ir pajusti savitą, menišką, mąstantį požiūrį į sinagogų architektūrą.

Organizatoriai: LR ambasada JK, Spiro Ark, West London Synagogue

38/44

# Ir aš ten buvau. Parodos „LIETUVOS SINAGOGOS“ atidarymas

Foto: Aidas Žarskus

39/44

# Ir aš ten buvau. Kinų naujieji metai

Vasario 6 dieną, Londone, jau tradiciškai buvo švenčiama Kinų Naujų metų sutikimo šventė. Šventė vyko Trafalgaro aikštėje, Leicester Skvere ir Chinatown kvartale.

Kinų Naujieji Metai yra didžiausias metų festivalis kinų bendruomenėje. Šventės data nustatoma pagal kalendorių, kuriame susijungia mėnulio ir saulės kalendoriaus tradicijos. Nauji metai praside� da per jaunatį ir baigiasi pilnatimi. Kiekvieni metai kinų kalendoriuje siejami su vienu iš dvylikos zodiako gyvūnų, vadinamosio� mis “žemiškosiomis atšakomis” bei dešimčia “dangiškųjų kamienų”, kurių kiekvienas savo ruožtu susiejamas su vienu iš penkių tradicinių elementų ir In ir Jang kaita. 2011 metų vasario 3 d. pagal Kinų kalendorių prasidėjo Zuikio metai.

Sutikimas ir papročiai Prieš Naujuosius Metus kinai dažo langus ir duris nauju raudonų dažų sluoksniu, puošia savo namus gyvų gėlių vazomis, apelsinų ir mandarinų pintinėlėmis, specialiais džiovintų vaisių rinkiniais, ant sienų kabina raudonus ritinėlius su auksiniais linkėjimais, simbolizuojančius „5 rūšių laimę”: sėkmę, pagarbą, ilgaamžiškumą, turtus ir džiaugsmą bei įvairių formų raudonus žibintuvėlius. Keturbriauniai ir šešiabriauniai dekoratyviniai žibintai, aptempti gėlėta medžiaga, dujiniai žibintai bei žibintai, vaizduojantys drakonus, kurie laikomi rankose šokant drakonų šokį. Švęsti Naujųjų Metų be fejerverkų ir saliutų neįmanoma. Turbūt todėl prieš 1000 metų kinai išrado paraką. Per paradą Dra� konui po kojomis metamos pliauškynės, kad amžinai miegantis Drakonas ceremonijos metu atsibustų, nes manoma, kad kuo ilgiau jis bus žvalus, tuo daugiau laimės atneš į Žemę.

40/44

# Ir aš ten buvau. Kinų naujieji metai

Foto: Aidas Žarskus

41/44

# Klausimas Knygnešys

„Tūkstantis saulių skaisčių“ Hosseini K. • Jotema • 2010

Naujojo Khaledo Hosseinio romano centre – dvi moterys, tapusios sukrėtimų, sugriovusių Afganistano gyvenimą, aukomis. Marjama – nesantuokinė turtingo verslininko duktė, nuo mažens pažinusi, kas yra nelaimė, nuo ankstyvo amžiaus supratusi savo varganą lemtį, nuo kurios nepabėgsi. Leila – priešingai: mylima tėčio duktė, svajojanti apie įdomų ir puikų gyvenimą. Tarp jų – nieko bendra, abi gyvena skirtinguose pasauliuose, kuriems būtų buvę neskirta susikirsti, jeigu ne šalį užgriuvusi karo audra. Nuo šiol Marjama ir Lei� la, tapusios vieno vyro žmonomis, susietos pačiais glaudžiausiais saitais ir pačios nežino, kas jos – priešininkės, draugės ar seserys. Bet pavieniui jos neišgyventų, neatsilaikytų prieš viduramžišką despotizmą ir žiaurumą. Dviese jos eis kančių keliais, dviese gaudys mažučius atsitiktinio džiaugsmo trupinėlius, dviese svajos apie laimę ir dėl jos aukosis. „Tūkstantis saulių skaisčių“ – įtaigi dramatiška ir lyriška istorija, o vietomis žiauri istorija verčianti gniaužtis širdis iš skausmo ir džiaugsmo.

Tačiau ši knyga ne tik apie žmonių likimus, jų gyvenimus, bet ir apie Afganistano šalies istoriją, karą, priespaudą ir alinančią kovą. Vis tik autorius baigia knygą su viltimi, kad Afgani� stane pasibaigs karai, nesutarimai, kad Kabulas vėl sužaliuos ir žmonės gyvens laimingai, nebi� jodami dėl savo, savo vaikų ir artimųjų gyvybės.

Atsiliepimai: Jeigu klausiate savęs, ar „Tūkstantis saulių skaisčių“ tokia pat gera, kaip ir „Bėgantis paskui aitvarą”, štai atsakymas: „Ne. Geresnė. *The Washington Post Puikus antrasis Hosseinio romanas – liūdnas ir gražus afganų kančių ir stiprybės liudijimas. Skaitytojai, kurie buvo pasinėrę į „Bėgantį paskui aitvarą”, nenorės praleisti šio neužmirštamo tęsinio. *Booklist Hosseinio knygos „Tūkstantis saulių skaisčių” proza geba priblokšti skaitytoją savo stipriais, nuolatos neduodančiais ramybės vaizdais… romanas, paliekantis skaitytoją besistebintį, kaip šis nuostabus pasakotojas dar kartą geba perteikti istorinius niokoja� mos šalies įvykius per intymią ir neužmirštamą asmeninę dramą. *The Atlanta Journal Constitution Jaudinantis pasakojimas… apie vilties ir nevilties ribas. Įtaigus moterų kančių ir ištvermės pavaizdavimas, valdant Talibanui. *Daily Mail (London) Skaudus epas apie sumaištį Afganistane. [Hosseinio] pasakojimas – įtaigus, širdį dreskiantis Afganistano aprašymas; taip pat čia lyriškai perteikiami jo nenusimenančių personažų gyvenimai ir neblėstančios viltys. *Publishers Weekly

Knygos kaina knygyne – £9.90 Lietuvos knygynuose – apie 30Lt Knygnešys ir B‘UK vienam iš Jūsų dovanoja šią nuostabią knygą, tereikia teisingai atsakyti į klausimus ir truputėlio sėkmės.

Atsakymus siųskite noriu@b-uk.lt Kaip vadinasi pirmoji Hosseini K. knyga : a) „Bėgantis paskui šunį“ b) „Leidžiantis aivarus“ c) „Bėgantis paskui aitvarą“

Kokia šalis aprašoma abiejuose Hosseini romanuose: a) Afganistanas b) Armėnija c) Jungtinė Karalystė

42/44