VII. Kūrybinė mozaika
MĖNULIO NUOTAKA LEGENDŲ PYNĖ Vytautas ILONIS Reginos JEGOROVIENĖS karpiniai
GALIŪNAS ŽEIMELIS Labai labai senais laikais, kai Visatos kūrėjas dar tvarkė Žemės paviršių, pasišaukė jis galiūną Žeimelį, bakstelėjo pirštu į Lietuvos žemėlapį ir tarė: – Aukštaitijoj, Dzūkijoj ežerų kaip prisėta, o čia nėra nieko. Reikia kiek pataisyti nelygybę. Imk vieną ežerioką, sėsk ant debesio ir nunešk Žemėn. Ten laikinai pasilik: saugok tą ežerėlį nuo piktos rankos. Galiūnui du kartus kartoti nereikia. Netrukus netoli Liepių, prie Gečų miško, atsiranda ežeras. Galiūnas lieka jį saugoti. Susirenčia miško gilumoj buveinę, ramiai sau gyvena, žmonėms į akis nelenda, nė vieno neskriaudžia. Vykdo, kas jam pavesta. Žmonės prie jo pripranta, o atsiradusį ežerėlį Žeimelio vardu pavadina. Galiūnas čia laikinai, tačiau nieko nėra pastovesnio už tai, kas laikina. Slenka metai, amžiai, o Visatos kūrėjas galiūno atgal nekviečia. Nei toli, nei arti nuo Žeimelio ežero stovi Stagių pilis. Valdo ją bajoras Sangaila. Nei labai turtingas, nei labai kilmingas, nei labai garsus. Valdo apylinkės žemes, medžioja artimiausiuose miškuose. Bėgioja šeši jo sūnūs, kurie suaugę, vyrais tapę, pačias parsiveda. Ar tai sūnums pabodo vienoj pily šonais trintis, ar jų žmonoms vienoj virtuvėj užpakaliais badytis, bet nusprendė dalintis: statysis nedideles pilaites ir jose
savo protu gyvens. Kaip tarė, taip ir padarė. Vyriausias sūnus liko Stagių pilyje, o kiti po apylinkes išsibarstė, pilaites susirentė. Tačiau sutarė pavojui ištikus, priešams užpuolus susibėgti ir drauge kautis už laisvę ir savo žemes. Gyvena bajoro sūnūs, valdo savo žemės gabalus, medžioja miškuose. Tačiau ramybės neturi. Kas jei švedai ar kiti atėjūnai atsibastys? Nespės draugėn susibėgti, po vieną priešas nuniokos, gyvastėlę atims. Išgirdo vyriausias sūnus, kad prie Žeimelio ežero galiūnas gyvena: ežerą saugo. Per dienas nieko neveikia, tuščiai laiką stumia. Pasitarė su broliais ir ryžosi galiūną susirasti, jo pagalbos paprašyti. Pasiėmė broliai po statinaitę sidabro, po statinę sūdytos žvėrienos ir leidosi į kelią. Neilgai klaidžioję sutiko galiūną Žeimelį. Sutiko ir aiktelėjo. Aukštas, kone penkių sieksnių, galva kaip kubiliokas, pečiai lyg parverstos durys. Rankos raumeningos, kojos tarsi žemėn įaugusios. Kai ant žirgo sėda, aplink medžiai siūbuoja, kai joja, žemė lyg guminė linksta. Ant kairiojo peties sakalas tupi, dešine žirgą valdo ar kalaviju mosuoja. Baugu broliams, bet negi grįši žodžio netaręs. Nusilenkė milžinui ir porina: – Gerbiamas galiūne, žinom, kad saugai ežerą. Laiko į valias. Ar negalėtum tuo pačiu ir mūsų pilaites pasaugoti? Jei priešas puls, galėtum laiku mus įspėti, kovoj pagelbėti. Žinom, jog šiais laikais arklys arklio
105
