TAUROSTA
KRAŠTOTYRININKUI VACLOVUI SLIVINSKUI – 80
MANO VAIKYSTĖ MIMAINIUOSE Vaclovas SLIVINSKAS, inžinierius
Tėviškė prie Mimainių ežero, 1970 m.
Šiuolaikinis jaunimas, pamatęs pokario laikraščiuose laimingus, besišypsančius kolūkiečių veidus, pagalvotų, koks buvo laimingas ir geras gyvenimas. O iš tikrųjų viskas buvo kitaip, nei skelbė spaudoje. Noriu papasakoti apie tikrą tuometinį gyvenimą. Tai asmeniniai mano prisiminimai arba pateikti tėvų, kaimynų. Taigi šis pasakojimas autentiškas, paremtas tikrais faktais.
TĖVIŠKĖ ISTORIJOS SŪKURIUOSE Taip jau istorija lėmė, kad XX a. Lietuva patyrė ne mažiau kaip septynis valdžių virsmus. XIX–XX a. teko išgyventi tamsų carinės Rusijos priespaudos laikotarpį. Tuo metu buvo uždrausta lietuvių kalba bei raštas lotyniškomis raidėmis. Teigta, kad lietuvių kalba
58
2022 NR. 1 (15)
yra prasčiokų, negraži ir niekam nereikalinga. Buvo ribotas kultūrinis gyvenimas, neveikė lietuviškos mokyklos. Visi susirašinėjimai vyko rusų kirilica. Kaime šiek tiek raštingas buvo vienas kitas žmogus. Valdžios įstaigose vyravo rusų kalba. Dvaruose kalbėjo lenkiškai. Per Pirmąjį pasaulinį karą padėtis mažai pasikeitė, vokiečiams rūpėjo karo reikalai, o ne žmonių gerovė. Tačiau daug teigiamų pokyčių įvyko Lietuvai paskelbus nepriklausomybę 1918 m. vasario 16 d. Buvo imtasi kardinalių pertvarkų švietimo srityje. Nuo 1920 m. visuose didesniuose kaimuose įsteigtos pradžios mokyklos. Mano gerai žinomose Bukonių apylinkėse veikė Bukonių, Gaižūnų, Šapuvos, Reniūnų, Milagainių, Petrašiūnų, Kačėnų pradžios mokyklos, kurias lankė visi kaimo vaikai. Mokytojai tapo kaimo šviesuoliais, organizavo gyventojams šviečiamuosius kursus. Labai populiarūs buvo šeimininkių, namų ruošos, siuvimo mokymai, jaunuolius mokė ūkinin-
