IV. Susitikimai su įdomiais žmonėmis
„TAUROSTOS“ VIEŠNIA – KRAŠTIETĖ
JONAVA BUVO MAN VAIKYSTĖS MENO MEKA Kalbino Kristina JASKŪNIENĖ Modesto Ežerskio nuotrauka
Gintarę Radvilavičiūtę geriausiai pažįsta teatro, tiksliau, lėlių teatro pasaulio žinovai ir tie, kurie ten rečiau ar dažniau apsilanko. Gimusi Jonavoje ir čia baigusi mokyklą, ji studijoms pasirinko uostamiestį. Klaipėdos universitete įgijusi lėlių teatro ir renginių režisūros bakalauro, o vėliau ir teatro magistro laipsnį, Gintarė savo kūrybinį kelią nutiesė ten, kur vyksta lėlės, objekto ir materijos atgijimo stebuklas. Apie gimtąjį miestą, kūrybą ir lėlių teatrą kalbamės su 2015 m. Auksiniu scenos kryžiumi apdovanota kraštiete režisiere, dailininke, lėlių teatro kūrėja. AR DAŽNAI LANKOTĖS JONAVOJE? Jonavą aplankau ne dažnai... Šiuo metu – tai grįžimas pas artimuosius, visą viešnagės laiką praleidžiu su šeima, todėl sunku pajusti miesto pulsą... Nusipiešiu gimtojo miesto vaizdą per pasakojimus, pasivaikščiodama sutvarkytais parkais, takais aplink tvenkinius... Tai greičiau kelionė po prisiminimus. Iškyla žmonės, sutinki sugrįžusius, išlydi išvažiuojančius... Miestas auga, o aš esu vaikystėje, kur dar tik statomi laiptai į Rimkų kalną, vyksta miesto šventės, paradai su balionais ir baltais kaspinais... KAIP ŠĮ MIESTĄ MATOTE DABAR IŠ ŠALIES, GYVENDAMA DIDMIESTYJE? KOKIE MIESTO POKYČIAI DŽIUGINA, O GAL LIŪDINA? Nelengva vertinti miestą iš tolo, iš šalies ne visas vaizdas matosi. Prisiminimuose Jonava man yra meno miestas... Jono Andriulevičiaus savivaldybės teatras, Dalios Paulauskienės pantomimos būrelis,
Raimundo Samulevičiaus vidurinė mokykla, Joninių šventė su misterijų vaidinimais, atvykstantys Oskaro Koršunovo spektakliai, Felikso Paulausko teatro trupės spektakliai, festivaliai „Homo Ludens“, „Atspindžiai“. Jonava man buvo vaikystės meno meka. Vadovui esu dėkinga, kad vedė meno keliu... Jo dėka Vilniuje pamačiau paskutinį kartą rodomą Eimunto Nekrošiaus „Kvadratą“. Paliko stiprų įspūdį... Žmonės kuria miestą, tad jo augimas priklauso nuo gyventojų. Jonava visada liks mano vaikystės didmiestis. Nesvarbu, kur esi, svarbu, ką sutinki, kas darosi su tavimi, kai ten esi. AR GALĖTUMĖTE PASIDALINTI VIENU PRISIMINIMU, KURIS IŠKYLA MINTYSE KALBANT APIE GIMTĄJĮ MIESTĄ JONAVĄ? Vienas iš rimtesnių prisiminimų yra susijęs su „Achemos“ avarija. Tuo metu mokiausi antroje ar trečioje klasėje. Iš mokyklos mus pasiėmė tėvai, naktį nemiegojome, klausėmės radijo taško, laukėme apsirengę, susiruošę daiktus. Kai pasisuko vėjas į Jonavos pusę, visą miestelį evakavo. Prisiminimas lyg per sapną... O labiausiai Jonava man asocijuojasi su Meno mokykla, jos teatro skyriumi ir vadovu Jonu Andriulevičiumi, kuris buvo mūsų įkvėpėjas, mokytojas, šviesa. Meno mokykla buvo centras, aplink kurį sukosi visas gyvenimas. Ten sutikau bendraminčių, su kuriais buvo gera augti, stebėti spektaklius, diskutuoti apie teatrą, jį patirti. Esu dėkinga Jonui Andriulevičiui už įskiepytą meilę teatrui.
81
