M.W. CRAVEN BOTANIKAS
Iš anglų kalbos vertė
Dmitrijus Andrušanecas
VILNIUS, 2025
Kas nėra nuodai? Viskas yra nuodai. Viskas yra vaistai. Ir viena, ir kita lemia dozės.
Paracelsas (1493–1541)
PIRMAS SKYRIUS
Iriomotės sala, Japonija
Ten augo hibridiniai medžiai, kaliamai ir stovėjo pastatas, kuris šiaip neegzistavo.
Hibridiniai medžiai turėjo daugybę šešių colių ilgio dyglių, saugančių jų kamienus. Paliesk bent vieną ir prisiminsi ilgam. Kaliamai buvo ne tokie dygliuoti, tačiau erzino ne ką mažiau. Jų plonos, kabliukus primenančios virkščios kabėjo nuo šakų, gaudydamos, painiodamos ir supančiodamos neapdairiuosius.
Tačiau visų dėmesį prikaustė ne kūnus skrodžiantys spygliai, o pastatas. Apleistas ir pilkas, kurį pasisavino gamta. Storos šak nys išardė akmeninį mūrą ir išgriovė vieną sieną. Medžių viršūnėse apsigyvenusių vaisėdžių šikšnosparnių guanai nudažė stogą baltai.
Nustebusi grupė spoksojo į pastatą.
– Kas tai? – paklausė Dora, kiek vyresnė nei dvidešimties mergina.
Ji įpusėjo savo atostogas. Po šešių mėnesių Dora pasielgs taip, kaip norėjo jos tėvas, ir įsidarbins Sityje, tuomet ištekės už investicijas valdančio vadybininko sužadėtinio ir susilauks niekuo neypatingų vaikų.
– Nesu tik ras, – atsakė gidas. Jis – Endrius Treskotikas, pramokęs orientavimosi džiunglėse meno tarnaudamas britų kariuomenėje Belize. – Tik riausiai stovi nuo karo laikų. Kažkur šioje saloje turėtų būti išlikę Ketsu-Go operacijos pastatai.
– Ketsu-Go?
– Gynybinė savižudžių strategija parengta po to, kai imperatorius suprato, kad jis nebegali laimėti karo. Visus Japonijos gyventojus ragino priešintis invazijai, vadovaudamasis šūkiu „Šlovinga šimto milijonų mirtis“. Imperatorius tikėjosi, kad jei
amerikiečiams grėstų katastrofiški nuostoliai, tai galėtų pakirsti jų valią kovoti iki visiškos kapituliacijos. Galbūt vietoj to pasirinks paliaubas, kurios nereikštų Japonijos žemyninės dalies okupacijos. Dalis strategijos buvo teritorijoje, esančioje toliau nuo jūros, pastatyti įtvirtinimus degalams ir amunicijai laikyti. Šis pastatas degalams netinkamas, todėl įtariu, kad buvo naudojamas kaip amunicijos sandėlis. Po Japonijos kapituliacijos sąjungininkai juos ištuštino, bet dauguma statinių taip ir liko.
– Oho, – nustebo Dora. – Taigi nuo karo laikų niekas šio pastato nematė?
– Greičiausiai.
Melas. Treskotikas buvo paprastas gidas ir jau penkerius metus vedžiojo grupes po džiunglių salą. Jis žinojo, kur yra visi Ketsu-Go operacijos įtvirtinimai, ir pasirūpindavo, kad kiek vienos kelionės metu grupė vieną jų „atrastų“. Po to, kai keliautojai pasidarydavo nuotraukų ir apsižvalgydavo aplinkui, maždaug metams Treskotikas tą vietą palikdavo ramybėje. Tokioje atšiaurioje aplinkoje kaip ši pastatas netrukus atrodydavo taip, tarsi nebūtų liestas dešimtmečius. Gido manymu, tai tik nekalta apgaulė, ir, be jokios abejonės, galimybė gauti dosnesnius arbatpinigius grįžus į stovyk lavietę.
– Ar mes galime įeiti vidun? – pasiteiravo Dora.
Treskotikas gūžtelėjo pečiais.
– Nematau priežasčių, kodėl negalėtumėte, – atsakė jis.
– Geras!
– Tik saugokitės gyvačių.
Iš medinių durų buvo telikę surūdiję vyriai. Dora ir daugelis kitų atsargiai įžengė vidun.
Paskutinysis, vyras, užsimaukšlinęs neskoningai atrodančią kepurę, pasisuko ir paklausė:
– Endriau, jūs neisite?
Jis papurtė galvą.
– Galbūt vėliau.
Endrius žinojo, kas ten viduje. Dėžę primenantis kambarys ir didelis požeminis sandėlis. Japoniški simboliai ant sienų
ir gyvūnų išmatos ant grindų. Tokios pačios, kaip ir visur kitur. Jis apskaičiavo, kad viduje jie užtruks maždaug penkiolika minučių. Penkios viršuje, penkios požeminėje saugyk loje ir dar penkios gražioms akimirkoms užfiksuoti. Pakankamai laiko išgerti arbatos.
Jis net nespėjo įsidėti arbatos maišelio, kai išgirdo Doros riksmą. Endrius atsiduso. Greičiausiai užkliuvo už gyvūno gaišenos. Prieš porą metų taip pasitaikė kitame pastate. Grupė aptiko suirusios Iriomotės katės, tik saloje aptinkamo leopardo porūšio, maitą. Ji įkrito pro skylę stoge ir įstrigo. Vargšelė nugaišo nuo bado.
Treskotikas atsistojo ir įėjo į seną įtvirtinimą. Jis girdėjo grupę. Visi buvo požeminėje saugyk loje. Gidas nuskubėjo laiptais žemyn, bet jį pasitiko atgal bėganti Dora.
– Manau, kad tuoj vemsiu, – tarė ji.
Jis vėl atsiduso. Šitiems miesčionims tik rai reikėtų susiimti. Tokia mintis šaudavo jam į galvą bent kartą per kelionę. Šiuolaikiniai tyrėjai nebuvo tokie ištvermingi kaip būriai, su kuriais jis treniravosi prieš daugelį metų. Bet koks menk niekis sugadindavo jiems nuotaiką. Negyvas gyvūnas, piktas komentaras tviteryje, keistai atrodanti skulptūra…
Jis nutaisė griežto, bejausmio buvusio kareivio išraišką, kokios iš jo tikėjosi grupė, ir įėjo į saugyk lą.
Po trisdešimties sekundžių gidas ištrūko laukan, sunkiai alsuodamas ir ieškodamas kuprinėje palydovinio telefono.
Dora suriko ne dėl gyvūno gaišenos.
Tai buvo visai kas kita.
Kažkas siaubingo.
Tuo metu, kai Treskotikas skambino savo palydoviniu telefonu, Glazgo pakraštyje, pramoninės teritorijos automobilių stovėjimo aikštelėje, iš paprasto balto furgono išlipo niekuo neįsimintinas, į akis nekrentančiais drabužiais vilkintis tipas. Jis užėjo į „Banner Chemical Supplies“ parduotuvę ir pasuko prie preky sta lio.
M. W. Craven
– Prašyčiau dviejų šimtų litrų acetono, – tarė jis vyrui, vilkinčiam polo marškinėlius su įmonės emblema – stilizuota B, perbraukta mėgintuvėliu.
– Turite asmens tapatybės dokumentą? – paklausė vyras. –Acetonas yra trečios kategorijos pirmtakas, gali būti naudojamas sprog menims gaminti. Įmonės politika parduoti tik patik rinus asmens tapatybės dokumentus.
Neaiškus tipas pateikė vairuotojo pažymėjimą su neįsimintinais vardu ir pavarde. Vyras už preky sta lio įvedė duomenis į kompiuterį. Gavęs apmokėjimą už acetoną, pasiteiravo:
– Jūsų automobilis lauke?
– Taip.
– Vaikinai jums paduos. Padės sukrauti.
– Dėkoju.
– O, dar vienas dalykas. Kompiuteryje turiu įrašyti kažką į laukelį „pirkimo pagrindas“.
– Turiu bėdų su kenkėjais, – tarė tas.
ANTRAS SKYRIUS
Po aštuoniolikos mėnesių. Valanda su Morgana Soums, televizijos studija, Londonas Šviesos kaitino, interviu buvo dar karštesnis.
Pernelyg karštas.
Kur kas karštesnis, nei tikėtasi.
– Jis per daug kontroversiška asmenybė, – visas tas savaites kartojo studijos savininkas.
– Man labiau patinka „provokuojantis“, – atsakė režisierė, Džastina Veb.
– Mes sulauksime šimtų, galbūt tūkstančių skundų.
– Tai bus reitingų viršūnė.
– Nesu tuo tik ras.
– Ir mano teisė tarti lemiamą žodį dėl redakcinio turinio. Mes tai darome.
Žinoma, būta susirinkimų ir komitetų dar gerokai iki režisierės ir studijos savininko pokalbio. Ten, kur dalyvaudavo Keinas Hantas, šito ir reikėjo tikėtis. Kontroversija – visos jos buvo kruopščiai kuruojamos – lydėjo Hantą visur, kur tik jis pasirodydavo. Taigi pasirodymai tiesioginiame eteryje tapo vis retesni.
Tačiau Valanda su Morgana Soums niekada nevengė kontroversiškų temų.
Galiausiai sprendimą nulėmė du dalykai: siekis pateikiant informaciją išklausyti abi puses, ir ar vedėja Morgana Soums sugebės jį suvaldyti.
Norinčiųjų išklausyti abi puses argumentas buvo toks: Sefron Fips vaiko turėjo susilaukti likus savaitei iki siūlomo interviu su Hantu, o ir jos pažiūros, nors ir priešingos, buvo tokios pat kraštutinės. Fips teigė, kad Valeri Solanas, 1967 metų Vyrų išnaikinimo draugijos manifesto autorė, turėjo omeny kažką
panašaus. Fips nesiūlė, kaip Solanas, kad vyrai turėtų būti sunaikinti. Tačiau ji teigė, kad Solanas buvo teisi, rašydama, jog dėl to, kad vyrai turi tik vieną X chromosomą, jie yra genetiškai neužbaigtos moterys. Šis trūkumas paaiškina, kodėl vyrai yra emociškai riboti, egocentriški, stokojantys empatijos ir nesugebantys užmegzti jokio kito ryšio, išskyrus rūpinimąsi savo fiziniais poreikiais. Keinas Hantas nesutiko su Fips ir prieštaravo Vyrų išnaikinimo draugijos manifestui. Jis turėjo užtik rinti pusiausvy rą, kuria taip didžiavosi Valanda su Morgana Soums.
Tų, kurie buvo prieš, argumentas buvo kur kas mažiau niuansuotas: Keinas Hantas buvo mizoginas, kuris savo bjaurią filosofiją skleidė ne todėl, kad iš tiesų tikėjo, jog vyrai turi prigimtinę teisę į seksą, o tiesiog tai turėjo įtakos knygos pardavimams. Rinkodaros prasme dalyvavimas laidoje jo naujai knygai taptų milžinišku postūmiu.
Dėl ant rojo aspekto, ar Morgana Soums sugebės jį suvaldyti, nebuvo jokių nesutarimų. Ji turėjo didžiausius kiaušus, kad ir kokiam kambaryje su kuo būtų.
Klausimas buvo išspręstas balsavimu – pirmuoju, kurį laidos komanda kada surengė dėl svečio. Režisierė Džastina pasisakė prieš. Ji buvo atsakinga už laidos filmavimą, ir būtent ant jos pečių gultų atsakomybė už neišvengiamus padarinius. Vyriausiasis scenaristas taip pat pasisakė prieš. Jis nenorėjo pakišti savo darbuotojų liūtui į nasrus, jei Morgana visgi apsikvailintų.
Žinoma, vadybininkė, atsakinga už socia linius tink lus, negalėjo nesuskubti pritarti pasiūlymui. Ji gerai žinojo, kada tviteryje kils tik ras šaršalas. Televizijos kanalas taip pat pasisakė už. Reitingai šoktelėtų ir jie uždirbtų iš to pinigų.
Likusi kūrybinė komanda buvo pasiskirsčiusi po lygiai. Alanas, laidos prodiuseris, turėjo lemiamą balsą. Širdyje jis norėjo pasisakyti už. Kad ir koks to niekingo mulkio Keino Hanto požiūris į moteris, Morgana buvo tinkamiausias grobuonis. Ji suvalgytų Hantą gyvą ir 99,9 proc. šalies gyventojų džiaugtųsi jai tai padarius. Ir tam atėjo laikas – pernelyg ilgai
Hantas veikė nebaudžiamas. Jo kaltinimas dėl žiniasklaidos cenzūros buvo apgalvota strategija. Jei Hantas būtų pakankamai pasipiktinęs, jis niekada negalėtų pasirodyti per televiziją, o jei Hantas niekada nebūtų rodomas, jo pažiūroms nebūtų galima paprieštarauti. Cenzūra buvo apsauginis skydas, kuriuo jis naudojosi. Hantas jo troško, nes pats tuo naudojosi.
Tačiau Morgana iš jo šaipėsi ištisus mėnesius. Kiek vienas jos laidos įžanginis monologas prasidėdavo siekiu įgelti Hantui. Kiek viena laida baigdavosi juokeliu apie jį.
Ji provokavo Hantą pasirodyti.
Visų nuostabai, Hantas sutiko. Viešai. Jis dalyvaus jos laidoje, jei pokalbis vyks akis į akį ir jam iš anksto bus pateikti klausimai. Tačiau Morgana tokiais žaidimais neužsiimdavo. Ji duos laiko jam atsakyti, bet Hantas negali diktuoti pokalbio krypties. Jis nenoriai sutiko. Keinas Hantas žinojo, kad jei dabar atsitrauktų, Morgana iš to juoktųsi dar daugybę metų.
Taigi Alanas norėjo Keino Hanto laidoje.
Bet balsavo prieš. Alano pavardė Vebas, tokia pati kaip Džastinos – todėl, kad jie susituokę. Kartu jie dirbo dvidešimt metų, iš jų dešimtmetį buvo vyras ir žmona. Komanda jie ne tik darbe. Tad tiek profesinėje, tiek asmeninėje aplinkoje Alano užduotis buvo palaikyti Džastiną.
Pa reiga pranešti Morganai apie sprendimą teko Džastinai.
Ji nusprendė pasakyti prieš pat to vakaro laidą, tikėdamasi, kad tokiu būdu liks mažiau laiko plūstis. Morgana ėmė interviu iš nušalintų nuo pa reigų prezidentų ir gėdą užsitraukusių ministrų pirmininkų. Ji pričiupo karališkuosius asmenis melo pinklėse ir privertė ašaroti karo nusikaltėlius. Morgana nebuvo ta moteris, su kuria vertėtų pyktis.
Džastina pasibeldė į jos persirengimo kambario duris ir įėjo. Morganai buvo daromas makiažas, stilistė ir ilgametė patarėja šokinėjo aplink jos plaukus su mažyčiu šepečiu ir nedideliu purškalo buteliuku. Tarp kak lo ir apykak lės įkišta servetėlė apsaugojo jos dviejų tūkstančių svarų vertės tamsiai mėlyną Oscar de la Renta švarką varpo rankovėmis nuo ryškaus studi-
jinio makiažo, kuris Morganai buvo privalomas. Už kameros ji atrodė kaip ypatinga piktadarė, o priešais kamerą – tobulai. Morgana atsisuko, įsmeigė į Džastiną nuožmų pilkšvų akių žvilgsnį ir pakratė galvą. Jos kaštoniniai plaukai, sodrūs ir žvilgantys, nepajudėjo.
– Morgs, galime šnektelėti? – paklausė Džastina.
– Rėžk, – paragino ji. – Repetavau šio vakaro monologą. Noriu darkart pajuokauti apie premjerą, vakar įmynusi į šuns šūdą.
– Nežinau, kodėl ji vargsta – juk ir taip jau gana juokinga, –pareiškė vizažistė.
– Tai dėl Keino Hanto, – tarė Džastina. – Mes negalime leisti jo į laidą.
– O, – išsprūdo Morganai, o jos balsas nuskambėjo aštriai kaip skustuvas.
– Kūrybinė komanda sutinka. Pernelyg rizikinga. Jei tai kiek paguodžia, balsai pasiskirstė apylygiai.
Morgana vėl ėmėsi savo makiažo. Pasitaisė plaukus. Ji pažvelgė į Džastiną veid rody je.
– Nusispjaut ant to balsavimo, – rėžė.
Ir viskas. Džastina išskubėjo ieškoti studijos savininko.
– Karšta, – tarė Džastina.
– Karšta? – su reagavo Alanas.
– Ne sek sua liai karšta. Turėjau omeny, kad jis prakaituoja.
– Nenuostabu, jis vos už penkių pėdų nuo kvarco lempos.
– Kvarco? Nežinojau, kad jų dar turime. Kodėl nenaudojame LED lempų?
Daugelį metų kvarco lempos buvo naudojamos nuolat, tačiau jos skleidė daug šilumos ir netaupė energijos ištek lių. Jas išstūmė LED lempos, kurios iš esmės atliko tą pačią funkciją, bet pernelyg nekaitino ir neeikvojo tiek elektros energijos.
– Morgana pageidavo jų, – paaiškino Alanas. – Tik, žinoma, Hanto pusėje. Norėjo, kad jis atrodytų išblyškęs ir suprakaitavęs.
Režisierė akimirką pamąstė.
– Velnias, o ji gera, – tarė Džastina.
Jie buvo kontrolės kambaryje, patalpoje, kurioje buvo kuriama laida Valanda su Morgana Soums. Didžiąją dalį kambario užėmė „stik linė kabina“ – vir tua li monitorių siena, rodanti daugybę informacijos šaltinių. Džastina ir Alanas mieliau būdavo studijoje, kontrolės kambarį palikdami vienam iš režisieriaus asistentų, bet šį vakarą jie norėjo būti šalia vaizdo maišytuvo. Priešais jį įsitaisęs Jozefas savo valdymo pulte pasirinkdavo, kurią kamerą naudoti. Džastina ir Alanas paprastai leisdavo jam gana laisvai dirbti. Morgana pasitikėjo Jozefu, kad jis tinkamai pa rodys ją ir laidos svečią, kad žinos, kada ji, užduodama klausimą, nori būti ekrane, o kada svarbiausia yra pašnekovo reakcija.
Šįvakar buvo kitaip. Džastina, vienintelė turinti teisę nutraukti laidą tiesioginės transliacijos metu, privalėjo būti šalia Jozefo ir prižiūrėti, o Alanas norėjo būti su ja, jei Džastinai prireiktų pasitarti. Nutraukti tiesioginę transliaciją buvo griežčiausias sprendimas, kokį tik režisierius galėjo priimti.
Jau buvo praėjęs pusvalandis, ir kol kas reikalai ėjosi kaip iš pypkės. Morgana laikė viską savo rankose, o Keinas Hantas atrodė gana taikiai.
Jie stebėjo, kaip Morgana užkišo ranką už stalo ir ištraukė vienintelį rekvizitą, kurį planavo panaudoti. Tai buvo knyga.
Išleista savarankiškai, bet labai kokybiškai.
– Jis atrodo prastai, tiesa? – pastebėjo Džastina.
Hantas atrodė gausiai išteptas geliu ir netinkamai aprengtas. Dėvėjo piloto stiliaus striukę ir plėšytus džinsus, tarsi dalyvautų mėgėjiško filmo Maištininkas be priežasties atrankoje, o ne prestižiškiausioje televizijos pokalbių laidoje.
– Tik rai, kad prastai, – sutiko Alanas. – Jis geria daug vandens ir negali liautis trynęs akis.
– Svarbiausia, kad nemirtų per artimiausias trisdešimt minučių, – tarė Džastina.
– Keinai, papasakok man apie savo naująją knygą, – paprašė Morgana. – Ji vadinasi Čado manifestas. Kaip suprantu, Čadas
simbolizuoja patrauk lius, populiarius vyrus, kuriems sekasi sek sua liniai santykiai su moterimis?
– Teisingai, – patvirtino Hantas. – Čadai yra laimės kūdikiai, laimėję genų loterijoje, o neseniai atliktas tyrimas rodo, kad nors jie sudaro tik dvidešimt procentų visų vyrų, šiems tenka aštuoniasdešimt procentų visų lytinių santykių. Tokia ta matematinė problema visiems mums likusiems – paprasčiausiai nebelieka laisvų moterų. Čado manifestu siekiama ištaisyti šį nesąžiningą žaidimą.
– Supratau, – pareiškė Morgana. – Ir ši teorija yra priverstinio celibato judėjimo dalis?
– Taip. Priverstinis celibatas.
– Ideologija, teigianti, kad moterų kūnai yra natūralūs ištek liai?
– Būtent. – Hantas palinko į priekį, atrodė susidomėjęs. – Šiuo metu vyrai ne dėl savo kaltės atsiduria išsikreipusios sekso rinkos užribyje. Čado manifestas pasisako už sąžiningesnę paskirstymo sistemą. Joks dvidešimt pirmo amžiaus vyras neturėtų būti atskir tas nuo lytinio gyvenimo.
– Atskirtas nuo lytinio gyvenimo? – šaltai pakartojo Morgana.
– Neatrodo, kad būtumėte įtikinta.
– Nesu. Man asmeniškai jūsų pozicija, kad moterys yra tik nepatogiai jaut rios būtinybės, atrodo tiesiog absurdiška.
– Ar tik rai? – paprieštaravo Hantas. – Turėtumėte prisiminti, kad visos žmonijos istorijos kontekste devyniasdešimt devynis procentus laiko moterys negalėjo rinktis sek sua linių partnerių. Toks dalykas kaip pasimatymas neegzistavo. Moterys būdavo atiduodamos vyrams iš anksto sutarus santuokas ar paimamos kaip karo grobis. Dėl šio palyginti neseniai įvykusio kultūrinio pokyčio, kai kurie vyrai neteko savo teisių. Morgana paėmė knygą ir pavartė ją.
– Kaip suprantu, turite tam sprendimą? – paklausė ji.
Sugrįžusi į kontrolės kambarį, Džastina tarė:
– Morgana jam nuolaidžiauja labiau, nei maniau.
– Tik rai, – patvirtino jos vyras. – Kaip tik dėl to man ir neramu.
– Ne tau vienam.
– Ir ji tau nepasakė, ką suplanavo?
Džastina papurtė galvą.
Alanas priėjo arčiau mygtuko, galinčio sustabdyti tiesioginę transliaciją.
– Mūsų sprendimas paprastas, – pareiškė Hantas. – Siūlome iš esmės peržiūrėti Sek sua linių nusikaltimų įstatymą, ypač tą nedovanotiną dalį, susijusią su prostitucija.
– Ir viskas? – paklausė Morgana. – Norite įteisinti viešnamius?
– Ne, bet pakeisti tą nedovanotiną įstatymą būtina, kad galėtume judėti toliau. Kad mūsų pasiūlymas duotų naudos, reikėtų visiškai panaikinti skirsnius, susijusius su mokėjimu už sek sua lines paslaugas, tarpininkavimą, rinkodarą bei prostitucijos kontrolę siekiant pasipelnyti.
– Vadinasi, jūs norite įteisinti viešnamius?
– Visai ne, – atsakė Hantas. – Tačiau mes norime esminių pokyčių sekso rinkoje.
– Geriausia būtų, jeigu paaiškintumėte.
– Šiomis dienomis ir šiais laikais monetizuoti sekso rinką atrodo visiškai prasminga. Viskas yra parduodama, tai kodėl seksas ne? O turint omeny, kiek daug pinigų išleidžiama moterims pamaloninti, vyriausybė taip pat nuolat gautų nemenkas pajamas.
– Jūs siūlote valstybės valdomą prostituciją?
– Tik rai ne. Vyriausybė nesusitvarko net su paprasčiausiomis užduotimis. Mums reikia „nematomos rankos“ principu veikiančio mechanizmo. Šios šalies stiprybė visada buvo verslininkai ir mes norime, kad jie valdytų sekso paslaugų rinką.
– Keinai, kaip tai veiktų praktiškai? – paklausė Morgana. –Didžiuliai viešnamiai? Įteisinti lėtą važiavimą palei šaligatvį, kad užkabintum prostitutę?