Iš anglų kalbos vertė REGINA ŠEŠKUVIENĖ
LIKO 14 DIENŲ
Tau reikia herojiškos moters. Į kurią galėtum lygiuotis ar susitapatinti.
Ji negali būti tobula, nes tada pats blogai jausiesi. Vadinasi, reikia herojės su trūkumais. Tokios, kuri gindama savo šeimą galėtų laužyti taisykles, bet nebūtų žudikė, nebent pačiai tektų gintis. Na, nežudytų, ar bent jau ne šaltakraujiškai. Tai pirmas rimtas nusižengimas.
Antras – apgaudinėjimas. Vyrai čia paslysta, bet jiems pavyksta išnešti sveiką kailį, o apgaudinėjanti žmona – neatleistina.
Vadinasi, aš negaliu būti tavo herojė.
Nes turiu tau papasakoti vieną istoriją.
Ji prasideda automobilyje. Visureigyje. Sėdime pagal rangą, vyriausiasis – prie vairo. Tai Edis. Šalia – jo žmona, bet apie ją truputį vėliau.
Vidurinė vieta – viduriniam vaikui, tai yra man. Betei. Ne Elizabetai, tiesiog Betei. Esu dvejais metais jaunesnė už Edį ir jis niekada neleidžia man to pamiršti. Atrodau visai neblogai, nors nebesu tokia jauna ir laiba, kaip anksčiau. Šalia sėdi mano sutuoktinis. Ir vėlgi –apie jį šiek tiek vėliau, nes mūsų antrųjų pusių neturėtų čia būti.
Už mūsų viena vieta kairėje. Ten sėdi Portija. Netyčiukė. Ji šešeriais metais jaunesnė už mane, o kartais atrodo – visu šimtmečiu. Nors ji viena, be sutuoktinio, turi užėmusi visą sėdynę.
Pačiame gale mūsų lagaminai. Surikiuoti šonais viena eile, nes tik taip telpa. Iškart pasakiau Edžiui. Rankinis bagažas ir krepšiai su kompiuteriais sukrauti ant lagaminų. Nebūtina būti lėktuvo palydovu, kad tai suprastum.
Po lagaminais – mažoji bagažinė. Vienoje pusėje – atsarginis ratas, kitoje – užrakinama medinė dėžė su metaliniais apkaustais. Šioje mažoje dėžėje ir šitoje ypatingoje vietoje patalpintas mūsų senelis. Kremuotas.
Mes apie jį nekalbam. Ir iš viso mažai kalbamės. Pro langus spigina saulė, jos spinduliai svilina man koją. Nuo kondicionuojamo oro džiūsta akys. Edis leidžia muziką – džiazą, be žodžių.
Atsisuku į Portiją. Ji sėdi užsimerkusi, užsidėjusi ausines, tikriausiai klausosi dainų su žodžiais, ne džiazo. Plaukai ilgi, juodi, uždengę vieną akį. Dažyti. Mes visi šviesiaodžiai, iš prigimties ir šviesiaplaukiai, tik vieni mėlynakiai, o kiti žaliaakiai. Dabar mano plaukai netgi šviesesni, nes dažau. Edžio tamsesni. Jis nedažo. Portijos jau kurį laiką juodi. Juodai nulakuoti ir nagai. Bet ji ne gotė. Jau nebe.
Staiga muzika pasikeičia. Net nepamačiau, kada Krista sukrutėjo. Tai Edžio žmona. Krista – rusvos odos, tamsiaplaukė, rudų akių su auksiniais krisleliais vyzdžiuose. Kristą Edis vedė praėjus keturiems mėnesiams po jųdviejų pažinties. Ji dirbo jo kontoroje administratore.
Iš garsiakalbių pasigirsta tranki šokių melodija, skambėjusi prieš penkerius metus. Tada irgi nebuvo populiari.
– Džiazas mane migdo, – sako Krista. Mano vyras pakelia akis nuo kompiuterio. Jis tikriausiai nė nepastebėjo, kad muzika pasikeitė, bet išgirdo Kristos balsą.
Gal ji ta herojė.
– Viskas gerai, – sako Edis. Iš balso gali suprasti, kad šypsosi.
Aš ir toliau žiūriu pro langą. Atlantą jau seniai pravažiavome, bet Džordžijos dar nepasiekėme. Dabar mes Alabamoje, pravažiavome Birmingamą, ten žmonių mažai ir visi labai skeptiški. Jei būtume skubėję, dabar būtume gerokai toliau. Bet skubėjimas nebuvo įtrauktas į planą.
– Užvalgom?
Čia Portija. Jos balsas prikimęs, nes ką tik atsibudo. Sėdi tiesiai, nusiėmusi ausines, akys didelės kaip vaiko.
Ji visą laiką vaidina mažiausią šeimoje.
– Nori, kad sustočiau? – prisukęs garsą klausia Edis.
– Sustokime, – pritaria Krista. Mano vyras patraukia pečiais.
– Taip, – sako Portija.
Edis žiūri į mane užpakalinio vaizdo veidrodėlyje, tarsi nuo manęs kas nors priklausytų. Mano balsas į dangų neina.
– Puiku, – atsakau. – Galim užkąsti.
Sustojame prie užeigos pavadinimu „Žiedas“, kuri ir atrodo panašiai. Interjeras – visiškas rustic kičas, o iškaba – lasas ir ožys – iš tiesų nudrengta seniena. Lyg ir autentiška, bet ne visai – kaip ir daugelis mūsų.
Išlipame iš automobilio ir Portija pirma skuba prie durų; Krista neatsilieka nuo jos. Ilgiausiai krapštosi Edis. Stoviniuoja prie automobilio, spokso atgal į kelią. Lūkuriuoja.
Tai dėl senelio. Čia pirmoji mūsų kelionės stotelė, o tai reiškia, kad pirmą kartą turėsime palikti jį vieną.
– Kaip tu? – klausiu paliesdama jam ranką.
Jis į mane nežiūri, nenuleidžia akių nuo automobilio bagažinės, nes dabar mums svarbiausia – senelio pelenai. Ir ne vien dėl emocijų.
– Nori palaukti čia? Galiu išnešti tau maisto likučius, – pasisiūlau su lašeliu sarkazmo.
Edis atsisuka į mane. Akys didelės, nustebusios. Tarsi būčiau pasakiusi, kad palieku savo ilgalaikį partnerį, nes prieš porą mėnesių susipažinau su kitu.
Oi, pala. Edžiui taip buvo. Jis paliko savo draugę, su kuria gyveno ilgą laiką, ir susidėjo su sekretore.
– Nereikia, – sako jis. – Galėtum būti bent kiek taktiškesnė.
Taip. Aš ta blogietė.
Užeinu į užkandinę. Visi sėdi už stalo puslankiu. Niša dvigubai didesnė, nei mums reikėtų. Sėdynės – dirbtinės odos, raudonojo vyno spalvos. Krista su Portija įsitaisė pačiame nišos viduryje, paliko vietos tik Feliksui. Tai mano vyras. Blyškiaveidis, tvirtų žandikaulių, šviesių, net baltų plaukų ir tokių pat šviesių antakių ir blakstienų. Tam tikroje šviesoje jis tiesiog tampa nematomas.
– Ne, – sako Portija. – Čia nėra nieko veganiška.
Ji ne veganė, bet vis tiek pasidomi. Dar ji pasižiūri, ar yra prieiga neįgaliesiems, ir nekels kojos ten, kur jos nebus, nes jai svarbiausia teisingumas.
– Tai gal išeinam? – pasiūlau.
Visi tyli. Atsisėdu.
Mėsainių bandelės keptos ant grotelių, bulvytės traškios, o mėsa – riebi. Visai neblogai, jei paklaustumėte manęs. Vienintelis trūkumas – nėra normalios kavos, bet aš vis tiek geriu jų pasiūlytą ir nesiskundžiu. Galiu būti tikra pakantuolė.
– Manau, mums reikėtų susitarti, – prabyla Edis. Jis labai panašus į mūsų tėtį. – Teks ilgai važiuoti. Reikės pirkti daug degalų, maisto, mokėti už motelius. Siūlau apmokėti išlaidas paeiliui. Ir labai prašau – nesiginčykime. Ko jau ko, bet vaidytis dėl sąskaitų už degalus, tikrai nereikia.
Man nespėjus prasižioti, prabyla sutuoktinis.
– Teisingai, – sako Feliksas. – Mudu su Bete sutinkame prisidėti.
Šitaip nuvilti gali tik sutuoktinis. Arba brolis su sese.
Portija neįtraukiama. Turint galvoje, kad ji nedirba, toks sandėris nesąžiningas.
Ak, kaip ironiška.
Portija nusižiovauja. Linkteli. Suprask, ji dabar sutinka, bet pasilieka teisę ir paprieštarauti.
– Puiku, – sako Edis. – Šįkart moku aš.
Paima sąskaitą ir eina prie kasos, nes čia tokia tvarka. Feliksas pasuka į tualetą, o Portija išeina į lauką pakalbėti telefonu. Liekame mudvi su Krista ir baigiame siurbčioti ataušusią kavą.
– Žinau, jums tai baisus dalykas, – sako ji ir suima man už riešo. – Viliuosi, kad kelionėje bus ir malonių akimirkų. Neabejoju, seneliui tai tikrai patiktų.
Suprantama, malonu girdėti tai iš Kristos, bet truputį banaloka. Tačiau šiomis aplinkybėmis nieko nei daugiau, nei mažiau iš jos nesitikiu.
Vis dėlto. Jeigu kelionėje kas nors nepasiseks ir mes pradėsime vieni kitus galabyti, tai ji kris pirmoji.
Manote, pasakiau taip norėdama pagąsdinti? Tikrai ne.
Ne, nesu psichopatė. Bet toks pasiteisinimas būtų gana patogus. Žmogui be jokios empatijos ir reiškiančiam netikrus jausmus. Kodėl elgiamasi blogai? Trukt pečiais. Kas žino? Štai jums psichopatas. O gal geriau tiktų sociopatas? Juk suprantate, kur lenkiu.
Bet mano pasakojimas ne apie tai. O apie mūsų šeimą. Aš tikrai myliu savo brolį ir seserį. Labai myliu. Bet ir nekenčiu. Visada taip: myliu – nekenčiu, myliu – nekenčiu, pirmyn – atgal, tarsi rankinis pjūklas.
Taip jau šeimoje būna. Kad ir ką žmonės kalba, šeima nėra darnus vienetas, kur visi turi bendrą tikslą. Paprastai nutylima tai, kad kiekvienas šeimos narys turi savų tikslų. Aš irgi turiu.
