LIGONINĖ LESLIE WOLFE
Iš anglų kalbos vertė
Mantas Barcas
VILNIUS, 2025
Reiškiu nuoširdžiausią padėką Markui Freybergui, Niujorko teisės pasaulio virtuozui ir geram draugui. Be jo meistriškų patarimų būčiau paklydusi teismų sistemos subtilybėse.
Taip pat iš visos širdies dėkoju ir gyd. Deborah’ai (Debbi) Joule už draugiškumą ir vertingus patarimus. Jai padedant, gilintis į smegenų traumų gydymą ir farmakoterapijos naudą buvo ne taip sudėtinga. Jos kompetencija ir užsidegimas tiksliai perteikti kiekvieną smulkmeną šio romano rašymą pavertė neįtikėtinai malonia patirtimi.
Kur aš?
Šis klausimas perbėga mintimis, vos tik pradedu iš giliausios tamsos atgauti sąmonę, palūžusią, visai nenorinčią grįžti. Kamuojama galvą plėšančio skausmo, keliančio pykulį, po truputį bandau – nors ir nesėk mingai – susivokti, kur esu. Susivokti, kas man nutiko.
Atsimerkti atrodo neįmanomai sunku. Kovodama su raumenis sukausčiusiu silpnumu, trokštu, kad bent šviesa padėtų susiorientuoti aplinkoje. Bet užsispyrę akių vokai atsisako paklusti.
Stengdamasi įveikti po visą kūną išsikerojusį bejėgiškumą, mėginu pakelti ranką, paliesti savo veidą, tačiau neįstengiu. Tarsi ji būtų per sunki ne tik pakelti, bet ir nors kiek pajudinti.
Net mano veidas kažkoks nesavas. Tolimas. Lyg būtų nuo manęs atitrūkęs. Pojūčiai silpni, susvetimėję – iš dalies panašūs į kito žmogaus patirtis: tarytum po įtampos kupino filmo pasakočiau apie pagrindinio veikėjo jausmus, potyrius ir baimes. Viskas atrodo tikra, tačiau kartu tolima ir padrika.
Kad ir kaip stengčiausi atmerkti akis, pro gilią, neįveikiamą juodumą neprasiskverbia nė menkiausias šviesos spindulėlis. Visą mano pasaulį prarijusi tamsa.
Mane užplūsta panikos banga, o kiekvienas širdies dūžis dunda ausyse. Kol bandau prisiminti, kodėl dabar esu įkliuvusi tokiame suparalyžiuotame pasaulyje, mano protas, siaubinga minčių maišalynė, bejėgiškai bando kibtis į pakrikusius
atminties likučius. Visos pastangos nors šiek tiek pasijudinti baigiasi ne judesiu, o klaikia nejautra.
Kas man nutiko?
Krūtinėje ima kauptis klyksmas, bet iš lūpų išsprūsta tik silpna dejonė, tokia tyli, kad net pati vos išgirstu.
O galvoje vis labiau blaškosi vienas prisiminimas ir tik dar labiau pakursto mane sukausčiusią baimę.
Jis neaiškus. Jokių vaizdų, veiksmų ar žmonių, kuriuos galėčiau atpažinti. Tik susiliejęs mano pajaustų emocijų ir poelgių kratinys. Panašesnis į sapną nei į prisiminimą, gal net į košmarą, nes itin šiurpus.
Regiu save bėgant taip, lyg nuo to priklausytų, ar išgyvensiu. Negiliai, greitai kvėpuodama, vis šaukiuosi pagalbos. Mane sparčiai vejasi taukšinčių batų aidas, tačiau kaskart, kai atsigręžiu, garsas nutyla. Užuot pamačiusi, kas mane persekioja, už savęs randu vien tuštumą – tą pačią tamsą, kuri ir dabar apgaubusi kiekvieną mano pasaulio kampelį. Pamenu, kaip klykiau, meldžiau, prašiau padėti. Vis dar jaučiu tai visu kūnu: tą neviltį, baimę ir gerklę deginančius riksmus. Ir bėgimą. Lekiu vis greičiau, tačiau suvokiu, kad tai, kas mane vejasi, nepaliaujamai artėja.
Iš naujo išgyvendama šį košmarą, pajuntu tą patį siaubą. Jis suima mane už kaklo ir pradeda dusinti. Nuo tamsos darosi vis sunkiau kvėpuoti. Negailestinga juodumos priespauda atplėšia nuo žemės ir ima kelti vis aukščiau, o mintys chaotiškai šėlsta.
Staiga iš visos tos kankynės gimsta viena aiški mintis. Tai, nuo ko bėgau, mane pasivijo.
O dabar guliu čia, pažeidžiama ir bejėgė, neįstengiu nei pajudėti, nei apsižvalgyti, kur esu.
Kvėpuoju lėtai, nes į plaučius įtraukti oro – kone neįmanoma užduotis. Reikalauju, kad pakrikusi sąmonė nurimtų. Bet tai nėra taip paprasta, tam reikia laiko. O tas pats prisiminimas, vis besikartojantis mintyse, dar labiau kursto baimę. Tačiau aš nepasiduodu – vienas skausmingai lėtas įkvėpimas po kito: girdžiu,
kaip į plaučius patenka oras, o paskui iš jų ištrūksta, regis, nė kiek nenuramindamas pašėlusio širdies ritmo.
Mano burna perdžiūvusi, liežuvis lipnus, sutinęs.
Ši kruopelytė jutiminės informacijos – juodoje mano proto tuštumoje pagaliau surastas lobis. Įsikimbu į ją lyg į paskutinį siūlą ir seku, kur jis mane nuves, kokį išėjimą iš klaidaus labirinto parodys. Vėliau atsiranda ir daugiau tokių patirčių nuotrupų, ir netrukus jos susilieja į man pažįstamą pojūtį.
Esu ištroškusi. Mano lūpos suskeldėjusios, o liežuvio galiukui nepavyksta jų sudrėkinti ar bent apmalšinti nemalonaus troškulio. Dar sykį mėginu pakrutinti pirštus, lėtai ir tikslingai, bet iš to nieko gero. Akys irgi užsispyrusios neatsimerkti, vokai saugo po jais slypinčią tamsą, kad ši neištrūktų, ir dėl to mano sveikas protas tik dar labiau kenčia.
Po truputį grįžtant neracionaliai baimei, išgirstu greitosios pagalbos automobilio sireną, prislopintą, kaukiančią kažkur tolumoje. Garsas tylus, bet sparčiai artinasi. Sutelkiu į jį visą dėmesį, ir greitai nugirstu kitų, sunkiai atskiriamų garsų, o galvoje vėl ima rastis vaizdiniai.
Sirenai nutilus, suvokiu, kad netoliese kalbasi praeinantys žmonės: jų balsai taip pat tolimi, bet kartu atrodo gana arti. Jeigu surikčiau, tikriausiai mane išgirstų. Iš visų jėgų įkvepiu ir pamėginu šauktis pagalbos.
Tačiau man iš burnos sklinda tik duslus kuždesys, o žmonės ir toliau tarška, greitu žingsniu toldami nuo manęs.
Visgi nesu viena.
Tai suvokus, ausyse gaudžiantis kraujo tvinksėjimas po truputį atlėgsta, o užvaldžiusi baimė šiek tiek aprimsta.
Į mano pasaulį įsiveržia daugiau garsų – panika jų nebeužgožia. Garsiakalbis tolumoje praneša, kad kažkur skubiai kviečiamas gydytojas, tik nenugirstu, kur tiksliai. Kiek arčiau ir garsiau ramiai, ritmingai pypsi aparatas, kiekvienas jo skleidžiamas garsas tobulai atitinka mano širdies ritmą.
Aš ligoninėj.
Tai vienintelis logiškas paaiškinimas. Vadinasi, man tikrai nepavyko pasprukti nuo to, kas mane šitaip vijosi. Buvau užpulta, dėl to čia ir atsidūriau, bejėgė, pažeidžiama ir sutrikusi.
Nuo šios minties vėl užvaldo baimė, tačiau šįkart ji sumišusi su ugningu įsiūčiu. Galva plyšta nuo klausimų, į kuriuos nerandu nė vieno atsakymo, nes užpuoliko veidą prisiminimuose dengia nepermatoma migla.
Iš naujo peržvelgiu tą patį prisiminimą, tikėdamasi, kad pavyks atpažinti nors dalį mane vaikiusio žmogaus. Bet nematau jo veido, neprisimenu vardo. Apskritai nieko nepamenu, tik kad nesu saugi ir kad kitą kartą nebeišsisuksiu. Žinau tai ne ką prasčiau nei savo vardą.
Aš Ema Dankan. Aš išgyvenau. Vis dar esu gyva.
Kaip gera tai pripažinti, net jeigu tai tėra neištarta mintis.
Mano pasaulyje kurį laiką stojusi kapų tyla, bet paskui pasigirdę artėjantys žingsniai priverčia sulaikyti kvėpavimą. Širdies dundėjimas darosi vis greitesnis, o jį tarsi aidas atkartoja pypsintis gyvybinių funkcijų monitorius.
Žingsniai praeina, itin spartūs, ryžtingi, bet netrukus sugrįžta. Pajuntu, kaip sujudintas oras švelniai paglosto man skruostą, nors anksčiau į panašius pojūčius niekada nekreipdavau dėmesio. Švelnus guminių padų dunksėjimas į grindų plyteles ir patalpoje neramiai šuoruojantis oras leidžia įsivaizduoti, kaip kažkas prie manęs vaikšto pirmyn atgal. Taip arti, kad galėtų paliesti. Galbūt net nužudyti.
Instinktai pirmiausia man liepia gulėti kuo ramiau, palaukti, kol tas asmuo išeis. Iš esmės tai neprotinga, neracionalu, nes prieš keletą minučių iš visų jėgų mėginau pritraukti aplinkinių dėmesį, prisišaukti pagalbos. Galbūt šis žmogus gali atsakyti bent į kelis iš man kilusių klausimų? O gal atėjo užbaigti to, ko padaryti nesugebėjo, kai bėgdama nuo jo bandžiau išsigelbėti?
Nespėju susitvardyti, ir man iš krūtinės pasprunka tyli aimana. Akių kampučiuose ima kauptis ašaros, tačiau skruostais nenurieda. Ar bent aš to nepajuntu.
Svaiginamai trumpą akimirką guminių padų garsai nutyla ir skubiai priartėja prie manęs. Kažkieno šilta ranka paima mane už pirštų ir atsargiai spusteli.
– Jūs pabudot, – pasigirsta džiugus moters balsas. – Nuostabu. Tuoj pakviesiu gydytoją.
Matant Emą tokią, be gyvybės ženklų gulinčią kraujo klane, man plyšo širdis.
Iš pradžių nė pajudėti nepajėgiau. Palaidus jos kaštoninės spalvos plaukus plaikstė šaltas vėjas, kelios sruogos buvo užkritusios ant dailaus veido. Mėnulio šviesoje jis buvo labai blyškus. Man atrodė, šiek tiek pravertos lūpos kviečia mane vardu, nors supratau, kad tai neįmanoma. Jos trūkčiojanti ranka, gulinti ant ledinės žemės, niekada nebūtų siekusi manosios.
Tik ne po to, kas nutiko šį vakarą.
Priešais mane stovėjo tamsoje skendintis namas, stūksojo virš jos kūno kaip bedvasis sargybinis. Šone tyliai šnabždėjo drebulių giraitė, vis šlamėjo jų lapai, krisdami ant žemės, nes amžiams pralaimėjo kovą prieš vėją.
Stengdamasis išlikti nepastebėtas, lėtai, be garso išlindau iš šešėlių ir prisiartinau.
Emos pulso patikrinti neišdrįsau, tarytum jos oda galėtų nudeginti mano virpančius pirštus. Jos tobulo kūno pažeidžiamumas, paties gyvenimo trapumas priminė ir sudėtingą mano jaunystę. Kvėpavau vis sparčiau, darėsi sunku į plaučius įtraukti oro, nes galvoje ūžė prisiminimai, koks bejėgis kadaise buvau. Kaip priklausiau nuo kitų žmonių malonės. Nuo savo motinos.
Tačiau tai buvo prieš visą amžinybę. Kas buvo – pražuvo.
Vėlus lapkričio vakaras nuo viršukalnių atnešė geliančio šaltuko bangą, todėl netrukus ėmiau drebėti, kalenti dantimis,
o rankas sugrūdau į kišenes. Vėjas vis kaukė, nuo jo galios linko aukščiausios drebulės, padengdamos asfaltą nuplėštų lapų sluoksniu. Keletas iš jų, vis dar išsaugoję šiek tiek žalumos, nes ankstyvos šalnos nebuvo spėjusios jų visiškai pakąsti, nukrito
Emai ant galvos ir į jos kraujo balą – gelsvi ir gintaro spalvos laiveliai tamsiai raudoname vandenyne.
Palietęs savo telefono ekraną, svarsčiau, kam derėtų paskambinti. Emos pirštai kartkarčiais vis sutrūkčiodavo. Ji vis dar buvo gyva. Nenumaniau, kiek laiko jai liko gyventi. Tačiau besiplečianti kraujo bala aplink galvą, primenanti tamsią aureolę, buvo ženklas, kad jo vis mažėjo.
Surinkau skaičius 911, bet neįjungiau skambučio. Jeigu būčiau paskambinęs, jie iškart būtų supratę, kas aš, ir pagal telefoną nustatę mano buvimo vietą. Supratę, kad buvau įvykio vietoje ir ją stebėjau. Ne vieną valandą. Jie būtų kerštingai užsipuolę mane, džiaugdamiesi, kad taip greitai rado atpirkimo ožį.
Kitas pasirinkimas – stebėti, kaip Ema miršta tiesiai man prie kojų. Negalėjau to leisti. Nebūčiau to pakėlęs. Tik ne ji. Dėl bet kurio kito šis sprendimas būtų buvęs lengvutėlis. Būčiau paprasčiausiai nuėjęs, nė nemirktelėjęs, nesigręžiodamas atgal. Būčiau niekam neskambinęs ir išsigelbėjęs nuo nemalonumų.
Tačiau Ema? Manoji Ema? Juk negalėjau tiesiog stovėti ir stebėti, kaip ji miršta. Ne. Niekada. Kad ir ką tektų paaukoti.
Kurį laiką trypčiojau prie jos, kiek išgalėdamas stengiausi nekreipti dėmesio į tylias aimanas, sklindančias nuo blyškių lūpų. Troškau paimti ant rankų, paguosti, nepaleisti iš glėbio. Neštis ją į vidų, kur šilta ir saugu. Tačiau tik žingsniavau po įvažą prie namo kaip narve įkalintas laukinis žvėris. Vis svarsčiau, kaip turėčiau pasielgti, nes mano pasirinkimai buvo riboti. Kas, jei iškviesčiau pagalbą, o paskui sunaikinčiau savo telefoną, jiems taip ir nespėjus manęs susekti? Nebuvau įsitikinęs, kad tai būtų pasiteisinę. O kas dar man beliko? Kokį melą galėjau sukurpti, kad pasiaiškinčiau, kodėl čia esu?
Žingsniuodamas vis greičiau, niekaip neįstengdamas apsispręsti, ėmiau suvokti, ką jaučiu giliai širdyje. Suvokti, kaip metališkas jos kraujo kvapas sukelia man neaiškų ilgesį. Kokį nerimą sužadina pažeidžiamas jos kūnas prie kojų ir koks galingas priešais ją esu.
Tą akimirką, atsidūrusi ant dantytos ribos tarp gyvybės ir mirties, ji buvo visiškai, galutinai mano.
Dar sykį į ją pažvelgęs ir vis nepajėgdamas priimti sprendimo, pastebėjau, kad jos pirštai nebejuda. Jie liovėsi trūkčioję. Supratau, kad ji netrukus mirs, o gal jau buvo mirusi.
Metas dvejonėms, alternatyvų paieškoms spėjo ateiti ir praeiti. Nebesukdamas galvos, pasirinkau geriausią iš visų įmanomų sprendimų – paskambinau.
O dabar stoviu medžių šešėlyje, žiūriu į vietą, kur gulėjo jos kūnas, ir žinau, kad mano priimtas sprendimas buvo teisingas.
Tyras žvilgantis sniegas dengia viską balta nekaltybės skraiste. Ir mano Ema vis dar gyva.
Mieloji mano Ema.