IEVA FRIGERIO
Mano veidą paglosto karštas alsavimas, atsimerkiu ir išvystu Aličės akis, spoksančias į mane iš labai arti.
– Ei! Ką čia veikia mergaitė?
– Žinai, kiek tu miegojai? Saulė švietė ten, ant fotelio, o dabar, žiūrėk – tau ant kojų!
Sunkiai atkeliu galvą. Sukasi.
– Oi! – sakau.
Ji nusišypso, nusibraukia plaukus už ausies. Kilsteliu ranką jai veido paliesti, pajuntu lašelinės adatos dūrį. Prikandu lūpą.
– Skauda, ane? Mama sakė, kad eina tau atnešti šalto vandens, bet lažinuosi, kad vėl geria kapučiną. Ar galiu tave pabučiuoti jau pabudusią?
– O bučiavai miegančią?
– Ne. Buvo šiurpoka.
– Aš smirdžiu.
Ji pasilenkia ir ilgai bučiuoja mane į kaktą. Mano tėvas visada ją taip bučiuoja. Kadaise taip bučiuodavo ir mus.
– Kas yra, teta?
– Nieko.
Nepatikliai prisimerkia.
– Kada grįši namo?
– Manau, greitai.
– Nuo pat atėjimo iš čia nesijudino. Paklausiau, ar nori šokoladuko, o ji man: „Ššš!“, – sako Ivonė, mano lovos kaimynė prie lango. Septyniasdešimt ketverių, iš kurių keturiasdešimt išdirbo sausainių fabrike. „Aš irgi vilkėjau baltu chalatu“, – pasakė. Dieną mes paplepam, o naktį mestelim kokias frazes, kurios taip ir lieka kaboti mėlynoje šviesoje, tiesiog svarstome jas tylomis, kol išaušta arba įeina slaugė su tabletėmis ir termometru. Kai netyčia nusiperdžia, ponia
Ivonė sako: „Lauke gi vietos daugiau nei viduj, ane?“
Dabar ji išdygsta šalia Aličės. Vilki pilkai ir žydrai gėlėtu chalatu, raudoni plaukai pasišiaušę, lyg būtų skraidžiusi; prieš šviesą atrodo retesni. Ištiesia Aličei šokoladinių saldainių dėžutę.
– Gal dabar pasivaišinsi?
– Ačiū.
Aličė renkasi saldainį skaičiuote. Ant nagų juoduoja lako likučiai.
Paskui Ivonė pamosuoja dėžute man prieš veidą.
– Imk ir tu, ūpas pasitaisys!
Pirštu parodau nenorinti. Man ir taip burnoje veliasi.
– Čia tas vis neša man saldainius, – sako. – Kažin, kas jam galvoj sukasi, dabar gi vienas tokiam dideliam name likęs.
Po to kresteli smakru į lovą man už nugaros.
– Šitai net nesiūlau.
Senučiukė vienuolė, Švč. Jėzaus Širdies misionierė, sudejuoja.
Ją parvežė iš operacinės tik po vidurnakčio.
– Ji pabudusi? – klausiu Ivonės.
– Žiūrėk, akys kaip apsėstosios – nuo morfino! Ir tau buvo suleidę. Buvo atėjęs tavo draugas, kalbino tave, bet kur jau tu ten atsakysi... Žinai, ką šįryt pasakė jauna vienuoliukė, kuri aną globoja? Kad ji
nenorėjo grįžti į Italiją operuotis, norėjo numirti Ugandoje. Ji tiek verkė, pasakė.
Susiraukusi lėtai atsisuku. Iš nejudančio ryšulio lovos viduryje kyšo raukšlėtas veidas, veriąs lubas raudonomis skenduolės akimis. Įsivaizduoju vyrą, užsiverčiantį ją ant pečių, o ji kumšteliais kulia jam nugarą.
– O kodėl ji nenorėjo grįžti? – pasidomi Aličė.
– Nes grįžimo bijojo labiau nei mirties, – atsakau aš.
Įžengia mano sesuo, visa gaivi, per petį persimetusi žalią rankinę, ranka apglėbusi keturis buteliukus vandens.
– Greitai duok man vieną!
– Pagaliau pabudai! Kalbėjausi su gydytoju, rytoj tave paleidžia.
– Rytoj?
Žiūriu į sukrešėjusio kraujo dėmę ant marlės, dengiančios kateterį.
– Popiet nuims lašelinę, išims ir kateterį. Aišku, pagyvensi pas mus, kol atsigausi.
– Jė! – rikteli Aličė, suspausdama kumščius.
– Bet gi Frankas...
– Ne, teta, baik!
– Pati spręsk, – sako Nora.
– Prašau, duok man to vandens!
Sesuo atsuka kamštelį ir atkiša buteliuką. Įsikertu į jį ir visą išmaukiu.
– Po paraliais! – lepteli Ivonė.
– Gerai jau, pabūsiu pas jus.
– Valio! Miegosi su manim? – sušunka Aličė.
Pakeliu minkštą vamzdelį, kuriuo teka rausvas gintarinis skystis, kol ištraukiu padalomis suskirstytą dreną ir pasiūbuoju jai prieš nosį. Ji dėbso nesutrikusi.
– Ar ir šitą turėsi vežtis?
– Na, – taria Ivonė, – palieku jūsų bjaurastis jums. Einu pasivaikščioti, gal kavalierių susirasiu.
Mirkteli mums ir nušliurina į koridorių.
– Viso, – sako mano sesuo, Ivonei dingus už durų.
– Ar čia kraujas, ar sysius? – klausia Aličė, apžiūrinėdama maišelį.
– Yra ir truputį kraujo, – patikslinu.
Paskui parodau jai kateterio maišelį po lova, netoli jos kojų.
– O va čia – grynas sysius.
– Fuu! – bjaurisi ji, iki tol nepastebėjusi.
Dairosi iškėlusi rankas, ieškodama daugiau paslėptų šlykštybių.
– Gal nori nueiti į salytę pažiūrėti televizoriaus? – siūlo jai Nora.
– Ne.
– Gerai. Tai gal mes jau eisim, ar ne? Vera, paskambink iškart, kai tave išrašys. Aš jau perspėjau Piri, rytoj ryte parduotuvėj susitvarkys viena.
Linkteliu.
– Oi! Vos nepamiršau!
Iš didžiulės rankinės išsitraukia kryžiažodžių žurnaliuką „Galvosūkių savaitė“ ir paduoda man.
– Tėtis paprašė tau nupirkti. Perduoda linkėjimų, pats nedrįsta ateiti į ligoninę.
Apie mano tėtį ir kryžiažodžių žurnaliukus – atskira šneka. Jis visada laiko jų krūvelę vonioje ant palangės, kartu su pora tušinukų, tų nutrinamų, su vandeningu rašalu ir stambesniu šratuku. Dėl šios priežasties jis visą amžinybę sėdi tualete. Pastebėjau, kad dažniausiai kryžiažodžiai atrodo baigti, bet jei gerai įsižiūri, pamatai išgalvotų žodžių. Manau, kad būna dienų, kai mano tėtis tiesiog negali pakęsti tuščių vietų. Tad tas, kurias palieka jis, užpildau aš. Trumpai tariant, tame kampelyje mudu laužome galvą, kas išgaunama iš jūrų
dumblių, kokia buvo Lakonijos nomo sostinė ar koks aštuonių raidžių žodis yra „prarajos“ sinonimas. Ir niekada neužsimenam apie šį slaptą bendradarbiavimą. Man patinka kiurksoti ant klozeto, greitkeliu pro šalį ūžiant vilkikams, ant nuogų šlaunų pasidėjus „Galvosūkių savaitę“. Tai vienintelės artumo akimirkos, jau keletą metų jungiančios mudu su tėčiu.
– Tušinuką turi? – pasitikslina mano sesuo.
– O kaip tu manai? – meta Aličė. – Tik rankos neturi, mama.
– Mano rankinėj ir tušinukų, ir rankų pilna, – sakau.
– Kaip – „rankų“?
Šioje vietoje jau gali tikėtis visko.
Vienuolė suaimanuoja. Veblena, sukiodama galvą į dešinę ir į kairę.
– Gal ir ji nori gerti, – sako Aličė.
Nora prieina prie vienuolės, šioji dar labiau išsprogina akis; paima nuo spintelės butelį ir pripila vandens į plastikinę stiklinę. Parodo jai. Vienuolė linkteli. Nora delnu kilsteli jos galvą, kita ranka prikiša prie lūpų stiklinaitę.
– Pamažu! – paliepia.
Laiko prie lūpų tol, kol vienuolė pati nusigręžia. Visos valandėlę žiūrime į ją kiek susirūpinusios, bet ji, rodos, aprimsta. Užsimerkia, lyg atsigėrimas būtų išpildęs visus jos poreikius ir išeikvojęs visą energiją.
– Sakei, penkiasdešimt metų gyveno Ugandoj?
Mes tylomis kurį laiką į ją žiūrime.
– Norėčiau parašyti apysaką apie žmogų, man itin tolimą ir niekuo su manimi nesusijusį, – sakau.
– Tai kas tau trukdo?
Dirsteliu į Norą.
– Ko toks tonas?
– Oi, tik nepradėkit! – įsiterpia Aličė.
– Gerai. Jei tik teta nepradės vėl skųstis, kad metė rašyti.
– Aš niekada nemečiau rašyti.
– Aha. Gerai.
Nora atsiremia į palangę, įsistebeilija laukan. Aličė mus abi nužvelgia.
– Baigėt?
– Klausk savo mamos.
– Bet rytoj vis tiek pas mus atvažiuosi?
Atsidūstu. Sesuo spangso į mane susikrimtusi. Linkteliu galva.
Aličė kažin ko ieško kelnių kišenėse.
– Oi, – tarsteli.
Ištraukia šokoladu išterliotą ranką.
– Turėsi ponios paprašyti kito.
Prisiverčiu šyptelėti.
– Teta, – pasiteirauja, – o tau vėl nuslinks plaukai?
Pabundu su drabužiais, nustembu, kad guliu savoje lovoje. Saulė jau aukštai pakilusi, kažkas įkyriai čirškina telefonspynę.
„Trrrrrrrrrrrrrr...“
Plūsdamasi atsikeliu, basa nusivelku į virtuvę su sklidinu drenu, siūruojančiu man prie šono, ir tvinksinčia žaizda krūtyje.
– Kas ten? – urzgteliu į telefonspynę.
– Še tėtiš, atidajyk dujis!
– Kas?
– Tėtiš! Tėtiš! Dujis!
– Trečias aukštas! – rikteliu spausdama mygtuką.
Gali būti, kad aukšto neprisimena, nes čia yra lankęsis tik kartą, prieš trejus metus, atėjo vakarienės kartu su Nora, Vinčencu ir Aliče. Tąsyk buvau pagaminusi spagečių su geldelėmis; tarp dantų grukšėjo smėlis, o tėvo koja visą vakarienę drebino stalą.
Timpteliu dreną už kaniulės ir susigrūdu jį kišenėn. Apačioje girdžiu durų bildesį ir nervingą burbėjimą. Panūstu praverti duris, o pati pasislėpti vonioje, duoti sau truputį laiko. Bet lieku stypsoti laiptinėje: giliai atsikvepiu ir laukiu jo priešais lifto duris sukryžiavusi rankas, nagus susmeigusi į dilbį.
Kai jos pagaliau atsiveria (klakt!), pasirodo jis, susilenkęs, tarp dantų įsikandęs rožę, su dėže rankose. Per smakrą teka seilė.
– Tėti!
– Ko taif uftjukai? – klausia taškydamasis seilėmis.
– Duokš! – sakau, nes dėžė jau baigia išslysti jam iš rankų.
Jis dirgliai papurto galvą ir atkiša smakrą. Išimu rožę jam iš burnos.
– Duok man praeit, o tuoj numirsiu!
Suskubu atidaryti buto duris, prisiplojusi prie sienos praleidžiu tėtį. Kai išgirstu dėžės dunkstelėjimą į stalą, stumteliu duris, šios užsitrenkia.
Jis stovi virtuvės vidury; sunkiai šnopuoja ir melsva nosinaite tapnojasi kaktą ir kaklą. Vilki rožiniais polo marškinėliais, man nematytais, su kuriais atrodo dar stambesnis. Užtai batai vis dar tie patys – nuklaipyti, rusvi, medžiaginiai, kuriuos namuose avi net žiemą, nuo pat tada, kai jam sutino koja. Įsisprendžia rankomis į klubus ir išpučia orą tarp dantų.
– Gal neatrodo, bet šitas gargaras toną sveria.
Palaukiu, kol nusiramins.
– Tai bėda, – sako. – Ar reikėjo mums šitos bėdos?
Trukteliu pečiais.
– Gaila, kad turėjau tau pasakyti šią žinią.
– Taigi ne pati pasakei.
Vėl trukteliu pečiais.
– Kaži kodėl? Ar žinai?
Prisiartina ir užkiša plaukų sruogą man už ausies, dusyk paglosto galvą.
– Plaukai visai prisiploję.
– Neilgam.
Kartais ir mano mamai sakydavo: „Kada paskutinįkart buvai kirptis?“ Ji baisiai siusdavo.
– Tai bėda, – vėl sako.
Jo akys sudrėksta.
– Kas čia? – sakau, keisdama temą.
Parodau į dėžę.
– Atvožk!
Padedu rožę ant indų džiovyklos ir iš stalčiaus išsiimu oranžinį peiliuką; pasimėgaudama perrėžiu lipniąją juostą ties dėžės atvartais. Viduje pūpso blizgaus metalo stačiakampis. Mikrobangų krosnelė.
– Man ji pakeitė gyvenimą. Kai nenori gaminti, tik pasuki rankenėlę – dvi minutės. Bet turi turėti, ką šildyti.
Ištraukiu ją. Svarstau, kur man reikės dėti šį katafalką.
– Ačiū, tėti. Bet... kas ten viduj?
– Ai! Radau stalčiuj. Žinau, kad nenori, bet jei kartais persigalvotum...
Spragteliu krosnelės duris ir išsitraukiu baltą plastikinį maišelį. Apčiupinėju. Kažin kas slidaus ir gauruoto, sakytum, kailinių apykaklė. Gal mamos lapės kailis? Per mažas.
– Ar tik ne...
– Gi jis iš tikrų plaukų! Kainavo krūvą pinigo.
Pasidygėdama pirštais ištraukiu mamos peruką.
– Kas yra? – klausia jis.
Neatsakau. Žiūriu į tą šiaušią dulkiną relikviją.
– Susimoviau, ane? Dar per anksti.
– Ne dėl to, – sakau.
– Tai išmesk!
– Na jau. Tiesiog šitų daiktų galiojimas neamžinas.
– Kaip neamžinas? Čia gi tikri plaukai.
– Būtent, tėti. Manau, sintetiniai galioja ilgiau.
– Rimtai? Tai išmesk!
