Iš anglų kalbos vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė
Skiriu savo nuostabiesiems skaitytojams, išsibarsčiusiems po visą pasaulį. Ačiū, kad leidžiatės į šią kelionę drauge su manimi!
PROLOGAS
LONDONAS, 1973‑IEJI
Tankiai alsuodama Aleksandra užsimerkė, sugniaužė smuiką rankoje ir kilstelėjo smak rą. Mintyse repetuodama ir laukdama savo eilės stengėsi nesiklausyti, kaip nepriekaištingai griežia smuikininkas scenoje, kad nelygintų savęs su juo ir ramiai ruoštųsi tam, kas artėja.
„Man nepavyks.“
Viduje vis stipriau ruseno baimė – virš lūpos rinkosi prakaito lašai, krūtinėje spurdėjo širdis. Vieną trumpą akimirką Aleksandra gundėsi susirinkti daiktus ir bėgti, apsaugoti save nuo širdperšos, kurią sukels būsima patirtis. Gailėjosi, kad išvis čia atvyko. – Alekse.
Ją už peties suėmė ranka, švelni ir drąsinanti. Atsimerkusi ji atsigręžė ir išvydo Bernardą tankių tamsių plaukų dengiamais antakiais ir geromis rudomis akimis. Jo, vyro, kurio dėka jai pavyko čia atsidurti, žvilgsnis ramino ir guodė.
– Tai – tavo proga pa rodyti pasau liui savo tik rą jį veidą, –sukuždėjo, švelniai apglėbė jai nugarą ir prisitraukė artyn. Aleksandra prispaudė smuiką prie krūtinės ir pažvelgė jam
į akis. – Tu nusipelnei čia būti, Alekse. Nusipelnei visko, kas atvedė prie šios akimirkos.
Tai taręs prigludo lūpomis, o atsitraukęs kakta švelniai įsirėmė į josios ir rūpestingai glostė jai plaukus. Jos odą kuteno šiltas Bernardo kvėpsnis. Būdama taip arti jo prisiminė, kaip toli nuėjo, kokią galimybę ir dovaną gavo.
– Po šios popietės niekas nebebus kaip anksčiau, – sumurmėjo jis. – Šiandien – tavo diena, mano meile.
Ji stebėjo, kaip jis atsitraukia, suima ją už rankos su stryku, švelniai kilsteli ir pabučiuoja. Žvelgdama į jį matė akis, bylojančias, kad nėra ko bijoti. Akis, spinduliuojančias begalinį tikėjimą.
– Ačiū, – sušnabždėjo nurijusi gerk lėje susitvenkusį baimės gumulą. Tą akimirką nutarė daugiau neabejoti ją mylinčio vyro žodžiais.
Ir štai – šaukia jos vardą. Bernardas šmurkštelėjo į užkulisius, o Aleksandra išsitiesė ir žengė pirmuosius žingsnelius ant scenos. Salėje tvyrojo tyla, tik kaukšėjo jos kulniukai.
Bernardas buvo teisus. Laikas pa rodyti pasau liui, kas ji yra iš tiesų.
PIRMAS SKYRIUS
LONDONAS, DABARTINIAI LAIKAI
Ela vartė mažąją dėžutę rankose ir pirštais braukė kortelę vis iš naujo skaitydama močiutės vardą joje. Visą dieną neįstengė išmesti jos iš galvos ir laukė ramios akimirkos, kad galėtų atidaryti ir pažiūrėti, kas viduje. Dabar jau leidosi sutemos, o ji vis dar nežinojo, kas ten. Kaustoma abejonių nedrįso traukti už virvutės, galvojo, kaip ilgai dėželė išgulėjo nepaliesta, bet smalsumas išsiaiškinti, kas joje, buvo labai stiprus.
Ela svarstė, ar nereikėtų ištaikyti progos, kai bus su motina arba teta, kita vertus, jautė nebeištversianti nė sekundės –jau ir taip prasinešiojo dėžutę visą dieną.
Ji švelniai timptelėjo virvelę. Kai mazgas pasidavė, į orą pakilo daugybė smulkių dulkelių. Ela rūpestingai padėjo kortelę su vardu ant stalo, tada giliai įkvėpė ir atvožė mažą medinę dėžutę. Gerai nežinodama, ko tikėtis, viduje rado popieriaus lapą, sulankstytą į nedidelį kvad ratėlį. Ištraukė jį švelniai it vieną iš neįkainoja mų meno kūrinių, kuriuos pristato savo galerijoje, ir atsargiai išlanksčiusi žvilgsniu skubriai perbėgo puslapį.
Tai buvo partitūra, bet apatiniame dešiniame kampe kažkas ranka paskrebino žodžius:
„Žinau, kad įvaldysi. B.“
B.? Ela kelissyk perskaitė eilutę. Nors suprato ją ne geriau nei muzikos natas, vis dar smalsavo, ką visa tai reiškia. Dirstelėjusi atgal į dėžutę įsitikino, kad ten esama dar vieno perpus perlenkto lapo, šis buvo veik įstrigęs, tad teko nagais krapšty ti nuo dugno. „Nuotrauka.“ Nors nespalvota, atrodė stebėtinai gyva. Palei kraštą driekėsi vandens ruožas, šone buvo matyti namas šviesaus tinko fasadu – toks kraštovaizdis priminė Graikijos salą. Jo fone stovėjo moteris ir vaikas –mergaitė. Jiedvi žvelgė į žmogų, likusį už kadro. Kokybė buvo prasta, tad norėdama apžiūrėti jų veidus Ela turėjo prisimerkti ir prisikišti nuotrauką prie akių. O, kad būtų jas atpažinusi ar bent išvydusi kokių nors užuominų, galinčių sužadinti jos prisiminimus. Vyresnioji šypsojosi, gal net juokėsi, o mergaitė šliejosi į ją, buvo nukneibusi galvą jai ant peties. Jos laikėsi už rankų. Gal motina ir duk ra?
Ela nutarė nukreipti dėmesį nuo pozuotojų ir verčiau patyrinėti už jų plytintį kraštovaizdį, galiausiai padėjo nuotrauką į šalį ir prisijungė prie kompiuterio ketindama paieškoti Graikijos vaizdų. Gal ir neatpažino moters su mergaite, tačiau veik neabejojo teisingai atspėjusi, kur jos fotografuotos.
Ją beregint užtvindė bekraščio mėlyno vandens ir vaizdingų namų paveiksliukai. Ela atsilošė ir vėl pakėlė nuotrauką, mėgino įsivaizduoti ją spalvotą ir nedvejodama žinojo, kad kažkas nutraukė ją vienoje iš Graikijos salų. Kartą keliavo ten per atostogas prieš prasidedant mokslo metams universitete. Tai buvo paskutinė bendra jųdviejų su broliu vasara.
Ela leido nuotraukai nuplazdėti ant stalo ir atsistojo. Pasirąžiusi nuėjo prie nedidelio šaldytuvo už preky sta lio galerijos gale. Vos prieš valandą atkimšo šampaną, kad sykiu su klientu atšvęstų naują šio pirkinį. Nors tada siurbtelėjo tik gurkšnelį, dabar gundėsi išlenkti visą taurę. Diena – ne iš leng vų jų. Ją dar labiau apsunkino iš pat ryto pasirodžiusi karšto būdo menininkė ir klientas, kuris tikėdavosi išskirtinio dėmesio kaskart, kai įkeldavo koją pro galerijos duris, –teko aplink juos šokinėti ir užkalbinėti dantis. Slenkant tokiai įtemptai dienai, mažoji užuominų dėžutė veiksmingai padėjo Elai užsimiršti, tad įsipylusi taurę ji grįžo prie stalo ir vėl įsispoksojo į partitūrą bei nuotrauką.
Nors nenumanė, ko tikėtis, nusivylė, kad radiniai nieko neatskleidė. Jei būtų aptikusi laišką, gal kokią relik viją, gimimo liudijimą su vardais ar užuominą, galinčią pakuždėti, kur ar į ką kreiptis, kad sužinotų apie močiutės praeitį, būtų geriau supratusi, kam reikalinga toji dėžutė. Bet šie daiktai jai ničnieko nereiškė, ir ji abejojo, ar reikš kitiems šeimynykščiams.
„Nebent Harisonui.“ Galbūt brolis būtų gebėjęs paaiškinti, kas čia per partitūra, – jos žiniomis, vienintelis šeimoje mokėjo skaityti natas. O jai šios prilygo visai nepažįstamai kalbai, bylojo ne daugiau nei bet kokie kiti po lapą tvarkingai išdėstyti simboliai.
Mėgaudamasi gerk lę kutenančiais burbuliukais Ela ištuštino taurę, tada atsargiai sudėjo užuominas atgal į dėžutę, įsimetė šią rankinėn, paliko akinius ant stalo ir pakilo eiti. Pakeliui išjungė šviesas, supama į nusvidintas betonines galerijos grindis kaukšinčių kulniukų aido. Dievino tokį
vėlyvą metą – vienumoje ir tyloje, kurią drumsdavo tik jos
žingsniai, būdavo aiškiai matyti, kaip gražiai meno kūrinius apšviečia rūpestingai į kiek vieną iš jų nukreipti spinduliai.
Tokios akimirkos primindavo plaukimo treniruotes paauglystėje, į kurias atvykdavo pirma, kai baseine dar nieko nebūdavo, ir tylai prilygdavo tik nepriekaištingas, dar nė vieno raibulėlio nepašiauštas vanduo.
Vis dėlto šįvakar ją netikėtai sulaikė arčiausiai durų kabantis paveikslas. Ela pakėlė ranką ir atsargiai palytėjo drobės kraštą. Nuslydęs per šone priklijuotą lipduką su užrašu „parduota“, jos žvilgsnis grožėjosi drąsiais potėpiais ir ryškiomis spalvomis. Jos galerija pirmąsyk eksponavo šios menininkės darbus – prieš keletą savaičių Ela ją pastebėjo ir nutarė priglausti po savo sparneliu. Ir štai – vos per kelias dienas nuo pristatymo pardavusi pirmą jos paveikslą vienui viena paklojo pamatą jaunos moters, kuk liai pasirašiusios apatiniame kampe, karjerai.
Tai privertė ją susimąstyti apie neseniai perskaitytus ranka paskrebintus žodžius. Išjungusi paskutinį šviestuvą ir užrakinusi duris spėliojo, ar kada nors išsiaiškins, kieno vardas prasideda raide B ir kodėl to žmogaus raštelis atsidūrė mažoje dėžutėje, pažymėtoje jos močiutės vardu. Ar toji raidė buvo mergaitės ar moters nuotraukoje vardo pradžia, o gal laiškelis skirtas vienai jų, ir jį rašė draugas ar artimasis? Ir kaip jai suvesti duotų užuominų galus, jei neatsiras daugiau žinantis pagalbininkas? Ką bendra gali turėti nuotrauka ir partitūra?
Ela atsiduso ir priglaudė delną prie rankinės, kad užčiuoptų ten įkištą mažąją dėželę, tada patraukė įjungti ap-
saugos sistemos. Galbūt jos tetai kas nors toptelės. Greičiau nei po valandos jos susitiks vakarienės, ir ji galėjo tik įsivaizduoti, kaip nušvis tetos akys, kai paminės galimai skandalingą močiutės praeitį.
Ela nusijuokė. Aišku kaip dieną – teta reaguos visai kitaip nei motina, todėl jai pirmai ir papasakos.