V.E.T.O! Nr. 3

2013 m. spalis Nr. 1 (3)

NEMOKAMAS ŽURNALISTŲ KLUBO LEIDINYS

veto.zurnalistai.eu ISSN: 2335-2329

POKERIS – HOBIS AR SUNKUS DARBAS? VASAROS DARBAI IR PRAKTIKOS VEGETARO NEIŠGĄSDINO GRASINIMAI MIRTIMI

Išspręsk V.E.T.O! galvosūkį ir laimėk prizus!

Daugiau informacijos – 16 p.

Draugai ir rėmėjai

Redakcija

Vyriausioji redaktorė: Airida Janauskaitė Koordinatorius ir maketuotojas: Rytis Savickis Kalbos redaktorės: Rūta Juozapaitytė Kristina Kazlauskaitė Fotografė: Gintarė Šimtininkaitė

Žurnalą leidžia

Klaipėdos universiteto studentų sąjungos Žurnalistų klubas bei Klaipėdos universiteto Studentų sąjunga Telefono numeris: 8 641 54444 El. pašto adresas: veto@zurnalistai.eu

Žurnalą spausdino Dėkojame už įvairiapusišką pagalbą: Sigitui Mikūtai Kristijonui Tamošaičiui

Simonai Pukytei Justinui Rakašiui

UAB „Druka“ Mainų g. 5, 94101, Klaipėda

2013 m. spalis / Nr. 1 (3) Platinamas Klaipėdos universitete Tiražas: 1500 egz.

ISSN: 2335-2329 Viršelyje Gintarės Šimtininkaitės nuotrauka.

Sveiki!

Ko gero, jau spėjote mūsų pasiilgti. Kiek užtrukę pristatome trečiąjį Klaipėdos universiteto studentų sąjungos Žurnalistų klubo narių parengtą V.E.T.O! numerį.

Pagausėjus Žurnalistų klubo komandai šiemet siekiame ne tik gerai rašyti, bet ir atsižvelgti į Jūsų nuomonę: po truputį keičiasi žurnalo dizainas, publikacijas stengiamės pateikti įdomiau, o taip pat žadame ir prizų! Šiame numeryje rasite įvairių, kiekvienam kažkiek įdomių bei aktualių rašinių.

Tarp jaunimo vis labiau populiarėja pokeris, todėl kalbinome šio žaidimo mėgėją, pokerio turnyrų laimėtoją. Pasakosime apie tai, kokios įdomios ir nepamirštamos patirties gali suteikti vasaros darbas, o vieno laikraščio redaktorė pasidalins savo įspūdžiais apie praktikantus.

Tarp kitko – praktiką galima atlikti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, kur įgyjama neįkainojamos patirties. Apie tai – paskutiniuose žurnalo puslapiuose.

Nepamirškite išspręsti žurnale esančio galvosūkio. Jį teisingai išsprendę ir sudalyvavę konkurse galėsite laimėto Klaipėdos universiteto įsteigtus prizus!

Palaikom ryšį el. paštu veto@zurnalistai.eu „V.E.T.O!“ redakcija

Šiame numeryje skaitykite...

4 / POKERIS – HOBIS AR

SUNKUS DARBAS? 6 / VASAROS DARBAS –

PRAKTINIS RAGANAVIMAS MIESTO CENTRE 8 / BUVUSI „RSP“ NARĖ INGRIDA: SU TOKIA MUZIKA ĮŠOKAU Į NESAVAS ROGES 10 / VASAROS KONVER-

GENCIJA, ARBA KO MUS IŠMOKĖ PRAKTIKANTAI 12 / UŽKIETĖJĘS VEGE–

TARAS NEIŠSIGANDO NET GYDYTOJŲ GRASINIMO MIRTIMI 14 / STAŽUOTĖ – BŪDAS

SUNAIKINTI ABSOLVENTŲ NEDARBĄ

4 /

Pokeris – hobis Eventas Tamašauskas

veto+Eventas@zurnalistai.eu

Nuotrauka iš asmeninio albumo.

VINCO PATARIMAI PRADEDANTIESIEMS POKERIO ŽAIDĖJAMS • Jei esate tik pradedantysis ar norite išmokti žaisti

pokerį, pradėkite nuo pagrindinių pokerio taisyklių.

• Išmokite kombinacijas, statymus, pozicijas, pro-

centalias rankos galimybes laimėti banką, vertės statymus.

• Visada galvokite, ką gali turėti jūsų priešininkas ir stenkitės išvilioti kuo didesnį žėtonų kiekį.

• Dažna klaida tarp naujokų – agresyvus įžaidimas turint stiprias kortas. Taip atbaidomi priešininkai.

• Išmokite valdyti turimas lėšas (bankroll’ą). Nešokite aukščiau bambos ir pradėkite nuo mažiausių sumų.

• Naujokai neretai pamiršta apie antros kortos taisykles (kicker). Gavus tūzą neretai pamirštama, kad priešininkas taip pat gali turėti tą patį tūzą ar net aukštesnę kortą.

• Naujiems žaidėjams pradžioje patarčiau mokytis pokerio subtilybių, nagrinėti kitų žaidėjų vaizdo filmukus, skaityti straipsnius, įsigilinti į šį žaidimą ir tik tada pradėti rimtai lošti.

• Daug naudingos informacijos galima rasti nemokamame puslapyje www.pokerstrategy.com.

Azartas, rizika, adrenalinas – faktoriai, kuriuos sutinkame azartinių žaidimų pasaulyje.

Ne paslaptis, jog pastaraisiais metais vis labiau populiarėja pokerio žaidimas. Per ganėtinai trumpą laiko tarpą šis kortų žaidimas pavergė ne vieną širdį ir daugeliui tapo neatsiejama laisvalaikio praleidimo dalis. Šiandien pokerio bendruomenę sudaro milijonai gerbėjų visame pasaulyje, o skaičių kreivė ir toliau kyla į viršų.

Lietuvoje pokerio mėgėjų taip pat „auga tarsi ant mielių“, – didžiuosiuose miestuose aktyviai kuriasi sportinio pokerio klubai, o tarptautiniuose turnyruose galime išvysti vis daugiau įspūdingas pergales skinančių tautiečių. Nors daugeliui pokeris viso labo tik hobis ir smagus pasisėdėjimas su draugais, tačiau kitiems – kasdienis darbas ir net pajamų šaltinis.

Buvusiam Klaipėdos Universiteto (KU) studentui Vincui, pokeris reiškia daugiau nei paprastą kortų žaidimą.

– Vincai, kada ir kaip tavo gyvenime atsirado pokeris?

– Su pokeriu susipažinau būdamas 11 klasėje, kai man buvo maždaug 17-18 metų. Buvau moksleivis, kuris turėjo daug laisvo laiko, todėl ieškojau, kaip galėčiau jį praleisti kuo smagiau ir įdomiau. Pažintis su pokeriu įvyko draugo dėka – jis man parodė nuorodą į Triobet (internetinį pokerio kambarį). Pirmieji pokerio žingsniai buvo sunkūs – nesupratau nei kas, nei kaip, nei kur.

Tačiau su Youtube pagalba išmokau esmines taisykles ir pradėjau žaisti. Laikui bėgant pradėjau vis labiau plėsti savo žinias apie pokerį: skaičiau straipsnius, žiūrėjau vaizdo įrašus. Kol mokiausi Varėnoje, žaisdavau tik internetinį pokerį, kadangi realus pokeris dar nebuvo toks populiarus, kaip dabar. Kadaise prie internetinio pokerio praleidau daugybę naktų, todėl, galima sakyti, su juo užaugau. Na, o atvykus studijuoti į Klaipėdą jau

/ 5

ar sunkus darbas? pradėjau žaisti realų pokerį, kurį žaidžiu ir iki šiol.

– Ar nuo pat pirmosios pažinties su pokeriu supratai, jog šis žaidimas – tau?

– Iš pradžių pokerį laikiau tiesiog smagiu laiko praleidimo būdu. Prieš pradėdamas jį žaisti, nemaniau, kad išskirsiu jį iš kitų kortų žaidimų. Tačiau, kai pradėjau labiau gilintis į patį žaidimą, supratau, kad tai unikalus kortų žaidimas, kuris visiškai atitinka mano lūkesčius.

– Ar galėtum paminėti kelis pagrindinius pokerio bruožus, kurie išskiria jį iš kitų azartinių žaidimų?

Kuo pokeris atrodo patrauklus tau?

– Mano manymu, pokeris yra unikalus žaidimas, išsiskiriantis tuo, kad jame svarbiausią vaidmenį atlieka ne kortos, bet žaidėjo įgūdžiai. Tai dinamiškas žaidimas, reikalaujantis prisitaikymo prie kitų žaidėjų ir kintančių žaidimo aplinkybių. Beje, pokeris taip pat reikalauja socialinio bendravimo ir psichologijos pagrindų. Daugelis pokerį lygina su šachmatais, nes abiejuose žaidimuose privalu numatyti būsimus savo priešininko ėjimus. Manau, pokeryje iš visų azartinių žaidimų mažiausiai ką lemia sėkmės faktorius. Man pokeris patrauklus dėl to, kad jį žaidžia įvairūs skirtingi žmonės, kurie visi tampa lygūs, atsisėdę prie bendro pokerio stalo. Nesvarbu, ar tu verslininkas, ar mokytojas, ar studentas – visų šansai tampa lygūs. Taip pat labai žaviuosi ir pokerio aplinka – kai visi stebi vieni kitus ir stengiasi vienas kitą palaužti psichologiškai.

– Daugelis sako, kad pokeris – tai įgūdžių ir sėkmės žaidimas. Pritari šiam teiginiui?

– Visiškai sutinku su daugelio nuomone. Net pats pokerio sensėjus Philas Helmutas (Phil Hellmuth) (13 pasaulio pokerio varžybų apyrankių laimėtojas) yra pasakęs: „Jei šiame žaidime nebūtų sėkmės faktoriaus – aš nuolatos laimėčiau“.

– Dabar savo jėgas prie pokerio stalo galima išbandyti nekeliant kojos iš namų – tiesiog internetinėje erdvėje. Tačiau dažnai galima išgirsti tokių nuomonių, kad esą internetinis pokeris nė iš

tolo neprilygsta realiam pokeriui ir tik gadina šį žaidimą. Kokia tavo nuomonė šiuo klausimu?

– Iš tiesų, šiuo klausimu vyrauja daug skirtingų nuomonių. Vieni teigia, kad internetinis pokeris yra greitesnis ir agresyvesnis, be to, jame kur kas daugiau veiksmo. Kiti palaiko realų pokerį, nes jame matai savo priešininkus ir turi galimybę analizuoti jų kūno kalbą. Man labiau patinka realus pokeris, dėl to, kad jame gali pabendrauti su kitais žaidėjais bei daryti jiems įtaką savo pasakytais žodžiais arba pasitelktais psichologiniais aspektais.

– Nemenką laiko tarpą studijavai Klaipėdos universitete. Kaip pavykdavo suderinti pokerį su studijomis?

– Visada stengiausi derinti pokerį ir studijas, bet, žinoma, tai ne visada pavykdavo – kartais nukentėdavo ir mokslai. Tačiau kažkokios išskirtinės strategijos neturiu, tiesiog stengiuosi studijose išlikti vidutiniokas.

– Žinau, kad dažnai dalyvauji įvairiuose realaus pokerio turnyruose. Pasidalink savo įspūdžiais.

– Žaidžiant realiuose turnyruose susipažįsti su daugybe įdomių žmonių, tačiau dažnai tenka matyti net ir nuo alkoholio apsvaigusius žaidėjus, kurie savo neapgalvotais ėjimais prajuokina visus, sėdinčius prie bendro pokerio stalo. Smagiausia yra dalyvauti kelias dienas trunkančiuose turnyruose, į kuriuos atvyksta žaidėjai iš visos Lietuvos. Aišku, keletą kartų yra tekę matyti ir tokių atvejų, kai žaidėjai prie pokerio stalo vos nesusimuša.

– Ten, kur azartiniai žaidimai, sukasi ir nemaži pinigai. Kokį didžiausią laimėjimą yra pavykę pasiekti savo pokerio karjeroje?

– Kadangi esu studentas ir mano pajamos nėra didžiulės, todėl nedalyvauju didelių įpirkų turnyruose. Mano laimėjimai nėra labai dideli, nes dažniausiai vadovaujuosi šia strategija – kuo mažiau investuoti ir stengtis kuo daugiau laimėti. Na, o daugiausiai esu laimėjęs nuo 1000 iki 1500 litų.

6 /

Vasaros darbas – praktinis raganavimas miesto centre Urtė Milkintaitė

veto+Urte@zurnalistai.eu

Kaip ir dauguma studentų atostogų metą, vasarą, praleidau dirbdama. Atrodo, kad apie tai ypa– tingai įdomios istorijos papasakoti neišeitų, bet tik ne tada, kai dirbi miesto centre esančiame kioske ir prekiauji arbatėlėmis, tepaliukais ir užpilais iš žolelių bei gyvūnėlių...

Atsimenu, kad vaikystėje labai domėjausi magiškais gyvūnais ir augalais. Galbūt kultinio Hario Poterio ar kitos pop raganų industrijos produktų paveikta. O gal tiesiog miela vaikystė – skaitai ir šventai tiki kiekvienu žodžiu, neieškodamas atitikmenų realybėje.

Po šio darbo įsitikinau, kad nei viena pasaka nėra laužta iš piršto... Mano pašnekesys su sandėlio darbuotoja, užsakant prekes, skambėdavo apytiksliai taip: „Tris buteliukus bebro tulžies, penkis gyvatėles, du rupūžės, vieną grybą, septynis maišelius „Mergelių pirštelių“ ir tris „Juodojo mėnulio“.

Ir čia ne šiaip pavadinimai uogelių ir gėlelių užpilams apibūdinti, o tikrų rupūžių bei gyvačių nuovirai. Na, tik arbata „Mergelių piršteliai“ ir „Juodasis mėnulis“ neturėjo pavadinime minimų ingredientų...

Praktinio raganavimo miesto centre nuotaiką sustiprindavo priešais kioską stovintis pastatas. Kiekvieną dieną žiūrėdavau į jo frontonuose esančias marmurines galvas ir tikėjausi, jog jos mane stebi lygiai taip pat, kaip ir aš stebiu pro šalį praeinančius žmones. Be užuominos į šizofreniją, tas namas man yra vienas gražiausių Klaipėdoje, tad norėjau juo ne tik grožėtis, bet ir pasišnekėti.

Galiausiai supratau, kad tiems marmuro veidams esu visiškai neįdomi.

Jie žvelgia virš gatvės didybės pilnais veidais ir šnekasi tik su sau lygiais – vėjais ir debesimis. Žinoma, dirbant tokiame darbe ne tik aplinka, bet ir pirkėjai įdomūs būna.

Ateina kartą pas mane prie langelio toks pasitempęs vyriškis – su kostiumu, baltais marškiniais, ant veido parašyta, kad pajamos yra geros, sako: „Ar turite, ką nors nuo onkologinių susirgimų? Mano uošvienė serga.“ Atsakau, jog taip, yra ugniažolių raugas, kuris gydo piktybines ląsteles ir neleidžia joms susidaryti bei žolelių mišinys „Ginčas“, kuris tinka esant smegenų, žarnų, skrandžio, plaučių onkologiniams susirgimams. Vyriškis atsidūsta ir taria: „Netiks jai „Ginčas“ – nėr pas ją smegenų, kepenų vėžiu ji serga.“ Beje, po to vyriškis sugrįžo dar

/ 7 ne kartą ir stebėdamasis, kad veikia, pirko ugniažolių raugą, nežinia, ar labai mylimai uošvienei...

Kiti žmonės dažnai užsukdavo tiesiog pasišnekėti. Tarp jų – benamis Andriuša ir vienaakis vyras, norintis praregėti, bet niekuomet nieko neperkantis. Iš jų visų labiausiai susidraugavau su savo kaimynais. Iš kairės armėnu – Parkefu, taisančiu batus bei galanteriją, o iš dešinės – Audrone, lauke prekiaujančią vaisiais. Papūtus stipresniam vėjui – šviežių vaisių ir uogų kvapas pasklisdavo po mano kioskelio vidų. Suviliota nuostabaus aromato išeidavau į lauką paprašyti vaisių pardavėjos, kad ir man pasvertų tos vasaros saldybės. O kartais vaisiai patys atsirasdavo ant mano stalo. Audronė su Parkefu buvo sutarę, kad jai užsimanius į tualetą jis pasaugos jos prekystalį. Tarsi atlygį už darbą vyras drąsiai valgydavo vaisius tiesiai iš dėžės. Paėmęs saują abrikosų, nedrąsiai šypsodamasis tarsi darželinukas padėdavo juos ant mano stalo sakydamas: „Čia tau“.

Vasara baigėsi, bet jos prisiminimas išliks ilgam. Tarsi po geros atostogų kelionės dėstau savo prisiminimus, o juk niekur išvykusi nebuvau. Tiesiog bendravau su žmonėmis, grožėjausi aplinka ir atradau tai, ką buvau seniai pamiršusi.

O ar ne tai yra pagrindiniai gerų atostogų komponentai?

Nuotraukos iš asmeninio albumo.

Vaizdai pro mažą kioskelio langelį.

8 /

Buvusi „RSP“ narė Ingrida: Su tokia muzika įšokau į nesavas roges Gabija Rakauskaitė

veto+Gabija@zurnalistai.eu

Praėjo jau metai po to, kai visa Klaipėda didžiavosi savo užaugintu talentu televizijoje. Ar prisimenate 2012 metų „X–Faktorių“? Antrąją vietą užėmusios grupės vokalistė Ingrida Toleikytė tuos mėnesius prisimena itin ryškiai. Su buvusia „RSP“ grupės nare V.E.T.O! kalbėjosi apie praeitį, dabartį ir šviesią ateitį.

– Ingrida, papasakok mums apie „X–Faktoriaus“ užkulisius. Ar buvo labai sunku kiekvieną savaitę ruoštis koncertams?

– Pačias dainas nebuvo labai sunku pasiruošti. Galiu papasakoti procesą: gaudavom dainą, tuomet aš suskirstydavau, kas kur dainuos ar repuos. Tada keliaudavom pas Povilą Meškėlą ir repetuodavom. Viskas. Žinoma, būdavo ir tokių atvejų, kai Saulius Prūsaitis sakydavo, kas repuos. Prisimenu vieną nutikimą, kuomet buvome nusiteikę tokiam „derinukui“, kaip visuomet – Viktorija ir Domas repuoja, o aš dainuoju, S. Prūsaitis staiga nusprendė, kad repuosiu aš! Galvojau, kad numirsiu ir tikrai susinervinau! Galvoju, maža to, kad aš apskritai įšokau ne į tas roges su ta muzika, tai dar ir repuoti verčia.

Bet viskas išėjo tik į gerą!

Projekto metu Ingridai teko išbandyti įvairius vaidmenis.

– Tai koks tas S. Prūsaitis?

– Jis geras žmogus. Labai padėjo, palaikė. Dar prieš pirmą tiesioginį eterį jis man paskambino, palaikė, nes matė, kad man labai sunku tarp reperių.

Kentėdavo mūsų ožius ir nervus, o mes jam tikrai tų nervų pritampėm. Dabar su juo nebebendraujame, tačau nieko blogo apie jį pasakyti negaliu. Ten kur reikėjo, jis įdėdavo daug savęs, daug pastangų.

– Grupė „RSP“ – antrosios vietos nugalėtoja, tad turėjote pajusti pasise-

/ 9 kimą. Kaip Jums sekasi dabar? Ar apskritai esate kartu?

– Su kitais „RSP“ nariais mes nelabai bendraujame. Iš tiesų, mūsų keliai išsiskyrė.

Tiesiog per sunku mums buvo būti kartu, nes susiėjome ne dėl draugiškų paskatų, o dėl to, kad projektas mus suvedė. Bet, manau, nei vienas dėl to nesigailime.

– Na, išsiskyrėte ar ne, bet Klaipėdoje ir apskritai visoje Lietuvoje tave vis dar atpažįsta žmonės. Turi ir nemažą būrį gerbėjų. Papasakok mums apie juos.

– Jie nuostabūs! Pavyzdžiui, turiu dvi „fanes“, kurios beveik visuose mano solo koncertuose būna. Jie rašo, palaiko. Žinoma, gerbėjų sumažėjo, nes projektas ir televizija tam tikra prasme apakina mintis ir protus sėdintiems anapus ekrano. Vienaip ar kitaip – visus likusius labai myliu. O jų yra visokio amžiaus – nuo 5 metų mergaičių iki tikrų senučių.

– Tavo smagiausias atsiminimas, susijęs su gerbėjais?

– Vieną kartą paklausė, ko labiausiai norisi po tiesioginio eterio? Aš ir atsakiau – „McDonald‘o BiG Mac‘o komplekso!”

Tai sakė, jog man atneš maisto. Deja, po to jie suprato, kad gali visa tai sugesti, tai taip ir nesulaukiau savo išsvajotos

Mergina su muzika nesiskiria jau nuo mažų dienų.

vakarienės. Bet vistiek smagu.

– Na ir pabaigai – tavo dabartis ir ateitis. Kas dabar ir kas toliau?

– Šiuo metu koncertų tikrai ne tiek daug, kiek būdavo tuomet, kai buvau grupės narė. Bet aš visai patenkinta dėl visko. O ateities planų nenoriu atskleisti, kad nepritraukčiau blogų akių. Bet galiu pažadėti, kad mane dar išgirsite ir pamatysite. Ir gyvenime aš tikrai pasieksiu visko, apie ką svajojau!

Štai tokia linksma gaidele ir baigėme atvirą pokalbį su Ingrida Toleikyte, Klaipėdos universiteto operos vokalo 4 kurso studente. Nepaisant to, kad mergina ir ją išgarsinusi grupė jau išsiskirstė, Ingrida žada dar nepasitraukti nuo scenos ir toliau džiuginti savo esamus ir būsimus gerbėjus.

Nuotraukos iš asmeninio albumo.

10 /

Vasaros konvergencija, arba ko mus išmokė praktikantai Jadzė

Jei kas galvoja, kad vasarą laikraštyje dirbti yra paprasčiau, klysta. Redakcijai tie trys mėnesiai — pats sunkiausias metas.

Viena, vasarą tenka dirbti praretėjusiai žurnalistų komandai, antra — atsipalaidavimas ir atostogų nuotaikos jaučiamos visur — taip pat ir ten, kur visus metus semte semtasi informacijos, klaidų, intrigėlių ir kitų pikantiškų dalykų — valdžios teatre ir jo kuluaruose.

Be to, vasarą kažkodėl nebegalioja visų pripažintas priežodis, kad nepakeičiamų nėra. Yra — ir dar kiek — praktiškai visi nepakeičiami arba bent niekas jų nekeičia. Kad ir kokiu klausimu kreiptumeis į viršininką pavaduojantį pavaldinį, jis — be kompetencijos arba be žado. Na, nebent gali pasakyti, kada šefas grįš iš atostogų.

Trečias sudėtingas dalykas — vidurvasarį prasideda praktikų metas. Redakcijos praktikantai — tai redaktoriaus galvos skausmas ir neišsemiami linksmų prisiminimų klodai redakcijos kolegoms.

Praktikas pas mus atlieka, kas netingi.

Ir būsimieji žurnalistai, ir reklamos asai, ir visokių galų vadybininkai (pastaruosius dedu į vieną konteinerį, nes sunku supaisyti, ką jie vadybina ir kokiems svarbiems dalykams žada

vadovauti pabaigę savuosius mokslus).

Visus praktikantus, neatsižvelgiant į jų studijų pobūdį ir specialybės pavadinimą, galima suskirstyti į dvi pagrindines grupes: tuos, kuriems reikia tik užpildyto ir užantspauduoto popierėlio, ir tuos, kurie yra pasirengę padirbėti ir šį bei tą sužinoti apie žurnalistiką, reklamą, buhalteriją, etc. Arba papasakoti.

Su pastaraisiais visada įdomu susi-pažinti.

Viena vertus, ištyrinėti, kokios dabar žiniasklaidos mados ir žurnalistikos mokslų tendencijos.

Kita medalio pusė — provincijos laikraštis įkvepia šviežio, gaivaus didmiesčio oro, puslapiuose pasirodo naujų temų arba senųjų, pamatytų ir ištyrinėtų kitu kampu. Žodžiu, ne tik užpildome vasarą ištuštėjusius laikraščio puslapius (reklamos užsakovai, matyt, taip pat atostogauja), bet ir atnaujiname turinį.

Atnaujiname ir savo požiūrį į dabartinę studijų sistemą. „Fi, koks čia nykus kaimas, nei naktinio klubo, nei kino teatro, — kultūrinį alkį tą pačią savaitę pademonstravo pirmąjį žurnalistikos specialybės kursą baigusi studentė. Kaip vėliau paaiškėjo iš privačių pokalbių, mergina devyniolika metų augo tokiame pat, o gal net dar tuštesniame kaime. Matyt, didmiesčio svaigulys įsisunkia į smegenis greitai ir giliai.

Kita praktikantė, paklausta, apie ką galėtų ir norėtų rašyti, atsakė: apie kultūrą.

Nusiuntėme ją į ūkininkų turgelį rašyti apie

/ 11 žemės ūkio kultūras. Grįžo dvidešimtmetė kaip iš maratono — akys apvalios ir pilnos siaubo, rankos dreba. Nulėkė pas redaktorių — ir ką jinai turėtų parašyti?! Jei ten tik — bulvės, morkos, salotos ir kitoks derlius.

Redaktorius, pusvalandį instruktavęs jaunąją kolegę, į ką ši turėtų atkreipti dėmesį ir ko klausti, kitą pusę valandos ją ramino — ir kultūringiems žmonėms reikia vitaminų bei ekologiškų produktų.

Susipažinome ir su vienu originalu. Tik atėjęs į redakciją jis pareiškė, kad domisi neatpažintais skraidančiais objektais ir ajurveda. Garbė mums, kad NSO nesupainiojome su NVO, tik išaiškinome, kad pastarųjų daugiau ir dažniau pasirodo, tad logiškai ir honoraras didesnis. Vis tik supratome, kad esame netašyti kaimiečiai, kurie šliaužioja pažeme ir tik retkarčiais pakelia akis į dangų — bet tik tam, kad pažiūrėtų, ar lietus nesiartina. Praktikantas išvažiavo šventai įtikėjęs, kad rajoninio lygmens laikraštėlis — ne jam skirtas. Ir išvis nežinia kam.

Taigi su praktikantais didžiausia problema — ką jiems patikėti rašyti. Antroji pagal svarbą — kaip rašyti.

Atvyko pora mergaičių iš vieno universiteto. Kol klausėsi nurodymų ir akimis klapsėjo, dar buvo vilties, kad vieni kitus teisingai suprantame.

Kai viešnios atnešė pirmuosius rašinius, redaktorius nesumojo, už ko pirmiau griebtis — už galvos ar už krūtinės ląstos — tokie smagūs tekstai pasitaikė.

Po valandėlės apėjęs aplink redakciją mūsų vyriausiasis sustojo pasiguosti: „Žinai, Jadze, vieno dalyko aš tikrai nesupran-tu ir jau, matyt, nebesuprasiu: kaip gali žurnalistiką studijuoti žmonės, kurie aprašo viską, ką mato, ir rašo taip, kaip girdi“.

Paguodžiau kolegą, kad vienaip ar ki-

taip laikraščiams pranašaujama neabejotina žūtis, o televiziniai tekstai surašomi didelėmis raidėmis monitoriuje — tik mokėk perskaityti. „Bet juos kažkas taip pat turi parašyti“, — paprieštaravo redaktorius. „O tai jau kita specializacija, — įsiterpė mūsų kolegė lituanistė, sustojusi parūkyti po klevu. Be to, jai jaunieji genijai pasakę, kad mokslas Lietuvoje — nieko vertas, reikia kelti sparnus ir traukti į užsienį. Ten ir dėstytojai kitokie, ir studijos va tokio aaaaaukšto lygio!

O kas čia gali būti įdomaus? Visus metus į galvas kiša kažkokias teorijas — matematikas, gramatikas, — o vasarą visus išmėto po kaimus pasipraktikuoti, esą pasitobulinti ir pasaulio pamatyti. „Koks čia gali būti pasaulis? Gūdi giria su mamutais — štai kas mes esame. Arba dar geriau — dinozaurai, kuriuos tuoj išnaikins Didžioji Žiniasklaidos Kovergencija! Ji sumals mus į miltus ir išnešios po visą diskursą! Štai kaip!“ — paaiškino kolegė naujausias verslo plėtros tendencijas ir įnirtingai užgesino cigaretę į mano šluotos kotą.

Vyriausiasis pakėlė akis į dangų, atsiduso ir nušliaužė į savo kabinetą. Įtariu, kad vartys tarptautinių žodžių žodyną. Juk reikia kažkaip įtikinamai pasakyti praktikantams, kodėl rytdienos numeris išeis be jų genialių minčių.

Konvergencijos ir fragmentacijos procesuose susipainiojusi

Jūsų Jadzė

Savo mintimis šiame rašinyje dalinosi anonime norėjusi išlikti nedidelio Lietuvos miesto laikraščio redaktorė. Tekstas taip pat buvo publikuotas virtua-liame projekte mediaforumas.lt

Kitame numeryje rašysime apie akadaminį sąžinigumą, todėl jei turite minčių apie praktikas, nusirašinėjimą, paskaitų lankymą, kviečiame nuomonę išreikšti el. laiške, kurį siųsti reikėtų el. pašto adresu veto@zurnalistai.eu.

12 /

Užkietėjęs vegetaras neišsigando net gydytojų grasinimų mirtimi Virginija Sereikaitė

veto+Virginija@zurnalistai.eu Šiandien visuomenėje vis dažniau girdime žodžius vegetaras, vegetarinė mityba, joga.

Vienus tai baugina, kitus – intriguoja, dar kitiems – tai tiesiog gyvenimo būdas. Bhakti jogas Donatas Janickis vegetaru tapo kiek daugiau nei prieš 15 metų, todėl V.E.TO! domisi, nuo ko viskas prasidėjo ir kas pasikeitė atsisakius mėsos –Ar galite apibrėžti, kas yra vegetarai ir ką jie išbraukia iš savo valgiaraščio?

–Nėra vienos abstrakčios sąvokos. Aš visą laiką galvojau, kad vegetarai nevalgo mėsos žuvies, kiaušinių ir grybų. Tačiau yra tokių, kurie yra veganai – visiškai atsisako gyvulinės kilmės produktų, yra ir tokių, kurie nevalgo tik mėsos. Bhakti jogos tradicijoje vegetaras reiškia tą, kuris nevalgo mėsos, žuvies, kiaušinių, grybų. Šių produktų aš ir nevartoju.

–Kiek laiko nevartojate šių produktų ir kada atėjo supratimas, kad Jums jų nereikia?

–Tada man buvo 17 metų. Pirma, atsisakiau mėsos, o paskui savaime atsisakiau ir kitų produktų. Pradėjau jausti, kad šie produktai apsunkina organizmą tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Atėjo suvokimas, kad aš negaliu valgyti to, kas turi savo gyvenimą ir šeimą.

–Ar daug laiko praėjo, kol organizmas priprato prie naujos mitybos? Ar buvo sunku?

–Iš tikrųjų, aš nepajutau to laiko, kai reikėjo priprasti prie naujo gyvenimo būdo. Kadangi tai dariau savaime, nieko neverčiamas, tai neužtruko ilgai. Galiu pasakyti, kad per visus tuos metus visiškai nejutau potraukio mėsai, žuviai ar kiaušiniams.

–Kaip pasikeitė aplinkinių požiūris pakeitus mitybą?

–Su aplinkiniais buvo labai sunku. Labiausiai priekaištavo mama ir močiutė. Man buvo įrodinėjama, kad jei nevalgysiu mėsos – mirsiu. Praėjo 16 metų, o aš gyvas ir sveikas. Tuo metu, kai nustojau valgyti mėsą, visi manė, kad tai susiję su sekta. Vegetarizmas visur buvo naujiena, neregėtas dalykas. Visur aš buvau išskirtinis – būtent todėl, kad nevalgau mėsos.

–Kokia aplinka Jus dabar supa?

–Šiuo metu gyvenu bendruomenėje. Kaimynai augina mažus vaikus ir jie net nežino kas yra mėsa, gyvenime jie nėra jos ragavę. Ir gydytojai nieko negali paaiškinti, nes pagal juos jiems turėtų trūkti maisto medžiagų, vitaminų, geležies, o yra atvirkščiai. Visa tai lemia teisinga, subalsuota mityba ir žmogaus noras būti sveikam ir apie save žinoti daugiau.

–Dažnai žmonės bando tapti vegetarais, bet jiems sunku. Du tris mėnesius pabando, o po to grįžta vėl į pradinį tašką. Kaip manote, kodėl?

–Tai yra dėl to, kad nustojus vartoti mėsą reikia rasti pakaitalą, tai, kas suteiktų tiek pat džiaugsmo, kiek mėsa, ar net daugiau.

Bėda ta, kad žmonės nemoka gaminti.

Svarbiausia yra skaniai išmokti tai daryti. Tada maistas teiks laimę, o žmogui maisto valgymas – vienas iš pagrindinių malonumų. Jei grauži vien tik petražoles ar morkas – natūralu, kad šis malonumas dingsta. O dažniausiai žmonės nori iš maisto pasisemti kažko malonaus. Juk malonumo šaltinių nėra daug, tai tik miegas, garbė ir pinigai. Tačiau, jei yra išmokstama gaminti, nebelieka problemų.

Tapti vegetaru yra lengviau užsiiminėjant tam tikra dvasine praktika. Mėsoje, kaip ir visuose objektuose, yra vibracija, energija. Kartu su ja mes gauname gyvūno pyktį ir baimę.

/ 13

Donatas Janickis yra vegetaru jau daugiau nei 15 metų.

–O kaip su tradicijomis? Juk Šv. Kalėdos, Šv.

Velykos ir kitos šventės – neįsivaizduojamos be mėsos, žuvies, kiaušinių.

–Ne viskas, kas sena, yra teisinga. Bet kokiu atveju, bet kokiose tradicijose yra ir gerų, ir blogų elementų. Išmintinga yra pačiam atsirinkti perliukus, tai, kas teikia džiaugsmą, o visą kitą tiesiog palikti.

Senovės lietuviai valgydavo daug įvairesnį maistą, nei mes dabar. Pavyzdžiui – raugintus kopūstus, kurie gerai išvalo organizmą, o ir mėsa tada buvo visai kitokia. Taigi šioje vietoje man tradicija negalioja.

–Dažnai gydytojai prognozuoja, kad žmonėms, kurie nevalgo mėsos, pritrūks maisto medžiagų, ypatingai geležies, ir dėl to gali išsivystyti mažakraujystė.

Kokią alternatyvą pasiūlytumėte?

–Patarčiau žmogui grįžti į gamtą ir suprasti, ką ji gali mums duoti. Žmonės išeina į pievą ir net nepažįsta augalų, nežino, kad čia auga vaistinės žolės – tik imk skink, spausk sultis ir gausi vitaminų. Kaip pavyzdį galiu pateikti kiaulpienę. Atrodo, ji yra piktžolė – visur auga ir visi jas nupjauna, tačiau pramonėje ji yra labai vertinama. Iš jos gaminami vaistai, antpilai. Dabar ji plačiai

paplitusi, bet jeigu jos būtų mažiau, kaina prilygtų ženšeniui. Pienė yra valgoma visa – žiedai, lapai net kotas. Vitaminų galima gauti ir iš žemuogių, aviečių lapų. Iš pušų spyglių galima spausti sultis. Iš dilgėlių ir špinatų sulčių, burokėlių ir kruopų organizmas gauna daug geležies. Petražolėse, krapuose yra daug vitamino C. Dar yra račija sėklytės, spirulino dubliai, chlorofilas, žali kokteiliai, liucernos, daigai.

Taigi, manau, yra mitų mitas, kad nevalgant mėsos gali susirgti – tiesiog reikia domėtis, žinoti, kas gali pakeisti mėsoje esančius vitaminus, maisto medžiagas.

Tiek daug visko yra, kad man net sunku išsirinkti, ką valgyti.

–Ką patartumėte tiems, kurie tik pradėjo atsisakyti mėsos?

–Pirma – išmokti gaminti, domėtis, eiti į rengiamus vegeteriško maisto gaminimo kursus, įsigyti knygų su vegetariniais receptais. Antra – atlikti dvasinę praktiką – jogą ar kvėpavimo pratimus. Trečia – nueiti pas mitybos specialistą ir susidaryti mitybos planą, kad nepritrūktų maisto medžiagų.

Nuotrauka iš asmeninio albumo.

14 /

Stažuotė – būdas sunaikinti absolventų nedarbą Ieva Augytė

veto+Ieva@zurnalistai.eu Šiandien darbuotojo, neturinčio patirties, nori retas darbdavys. Tačiau pastarosios, visų ir visur reikalaujamos, įgyti nėra taip paprasta. Dažnas studentas taip ir lieka studentu tik todėl, kad neturi atitinkamos patirties, o nuleidęs rankas ir gavęs diplomą, neturi kito pasirinkimo, kaip tik stoti į bedarbių gretas.

aplinką gali susipažinti ne tik su savanoriais, bet ir su renginių dalyviais, o užmegzti ryšiai visada praverčia. Juk posakis, kad Lietuva – švogerių kraštas, tikrai nėra iš piršto laužtas“, – šypsosi mergina.

Tačiau padėties be išeities nėra, todėl siūlau tvirtai apsispręsti, kur norėtum pasistažuoti ir skaityti toliau!

Darbo patirtis – nedirbant?

Taip, darbo patirties galima įgyti ne dirbant, o savanoriaujant, vykstant į įvairias stažuotes, galiausiai – netgi nuoširdžiai studijuojant ir pritaikant įgytas žinias popaskaitinėje veikloje.

Klaipėdos universiteto Karjeros centro direktorės Jurgitos Laurėnaitės teigimu, savanorystė ne tik suteikia įvairiausios patirties, bet, tinkamai aprašyta gyvenimo aprašyme (CV), suteikia Jums pranašumą prieš kitus potencialius darbuotojus. Galiausiai, įgyta patirtis gali pasitarnauti ne tik ieškant darbo, bet ir bendraujant darbo pokalbiuose, pateikiant save darbdaviui ir, žinoma, dirbant grupėse.

Antrakursė Miglė savanoriauja jau nuo mokyklos laikų. „Aš savanoriaudama aplankiau ne vieną muzikos festivalį, susipažinau su įvairiausiais žmonėmis, kurie kaip ir aš atvažiuoja ir prisideda prie renginių, juos organizuoja, na, kartais tvarko aplinką. Tačiau ir toks, atrodytų, ne pats maloniausias darbas yra įdomus ir teikiantis daug įspūdžių. Juk tvarkydama

Pasiūlymų stažuotis visame pasaulyje galima rasti internete.

Informacijos trūkumas XXI a.? „Lietuvoje dažnas studentas, jaunuolis nedalyvauja jokiose stažuočių programose tik dėl to, kad nežino, jog tokios išvis egzistuoja. Informacijos apie tokias programas, žinoma, galima rasti internete, tačiau čia ji yra per daug padrika“, – pasakoja Eurodesk Lietuva referentė Agnė Graikšaitė. Tačiau, kas ieško – tas randa.

Merginos teigimu, praktikos vietų ir įdomių stažuočių galima rasti ne tik www. eurodesk.lt ir www.eurodesk.eu tinklalapiuose, bet ir www.gerapraktika.lt, taip pat prisijungus prie AIESEC ar apsilankius pasaulio lietuvių tinklalapiuose. „Žinoma, galima tiesiogiai kreiptis į įmonę ir

/ 15 asmeniškai prašyti praktikos, stažuotės.

Tai, tikriausiai, yra pats optimaliausias būdas atlikti praktiką ten, kur labiausiai norisi“, – pataria A. Graikšaitė.

Mokėti ar nemokėti? Šiandien bene populiariausias būdas rasti stažuotę – jungtis prie AIESEC. Prisijungus prie šios organizacijos ir susimokėjus nario mokestį, belieka nuspręsti, kur ir kaip stažuotis norisi. „AIESEC ne tik padeda susirasti savo svajonių stažuotę, bet ir pasižada, jog nuvykęs į užsienį nebūsi vienišas ir labai greitai integruosiesi. Kitoje šalyje organizacijos nariai bus tavo intership buddies ir padės ne tik bėdoje, bet ir adaptuotis, priprasti prie tos šalies kultūros bei mikroklimato“, – tikina Šiaulių AIESEC narys Tadas Kvietkauskas. Tačiau esti ir kiek kitokių nuomonių. „Šiais laikais viską galima rasti internete. Mano nuomone, beprasmiška registruotis įvairiuose portaluose ir mokėti, kad ir labai minimalius mokesčius tarpininkams tik tam, kad jie tau surastų stažuotę. Jei moki anglų kalbą, susirask pats“, – tikina Norvegijoje dirbantis Aurimas, pabuvojęs ne vienoje stažuotėje.

Vaikino teigimu, norint rasti stažuotę, reikia tik mokėti kalbą ir žinoti, kaip naudotis internetu bei kompiuteriu.

Nors didžioji dalis stažuočių yra mokamos, tačiau į tokią patirtį investuoti būtina. „Pačios stažuotės metu yra gaunamas atlyginimas, tačiau už kelionę, būstą ir savo reikmes reikia susimokėti. Ap-

skritai, tokia, bent jau minimali, investicija yra būtina ir, žinoma, atsiperkanti su kaupu“, – teigia A. Graikšaitė.

Stažuočių gausa www.linkedin.com – vienas tokių stažuočių tinklalapių, apie kuriuos užsiminė Aurimas. Tai didžiausias profesijų tinklalapis pasaulyje. Jame prisiregistravus užtenka įvesti tokius raktinius žodžius, kaip trainee ar intership ir Tau atsivers begalė stažuočių bei praktikų visame pasaulyje. Tinklalapis www.journaljobs.eu siūlo stažuotes ir praktikas žurnalistams bei tekstų kūrėjams. Čia dažnai galima rasti itin patrauklių pasiūlymų žurnalistams, dirbantiems ne tik spaudoje. www.eurobrussels.com tinklalapyje talpinami darbo pasiūlymai įvairiausiose Europos Sąjungos institucijose. Vieša paslaptis, kad tokioje vietoje įgyta patirtis gali itin pasitarnauti, pretenduojant į ypač atsakingą profesiją ateityje. www.eurodyssee.com siūloma ne tik stažuotis, bet ir dalyvauti jaunimo mainų programose, tad čia talpinami pasiūlymai tenkins ne vieno reikalavimus.

Eivilės Augytės ir Flickr (CC BY– NC–SA 2.0) archyvo nuotr.

Stažuotė užsienyje atveria galimybę vėliau gauti geresnį darbą.

Spręsk ir laimėk!

Išspręsk V.E.T.O! galvosūkį ir laimėk Klaipėdos universiteto puodelį!

Atsakymas: Braukimo variantai:

KONKURSAS!

Siųsk teisingą galvosūkio atsakymą su savo kontaktiniais duomenimis el. pašto adresu veto@zurnalistai.eu ir galbūt Tu tapsi laiminguoju, kuris lapkričio 15 dieną burtų keliu laimės firminį KU puodelį bei rašiklį.

Taisyklės: Dalyvauti konkurse galite iki lapkričio 14 dienos. Laimėtojas burtų keliu 2013 metų lapkričio 15 dieną bus išrinktas naudojant random.org įrankį. Su laimėtoju bus susisiekta asmeniškai, jis bus paskelbtas zurnalistai.eu tinklalapyje.

AKIS APOKALIPSĖ APSIAUSTAS ČESNAKAS DRAKULA DUOBĖ DVASIA FĖJA GILTINĖ HERAKLIS JUODVARNIS KARSTAS KASTUVAS KATINAS KOSTIUMAS KRAUJAS KRYŽIUS LAPKRITIS MAUZOLIEJUS MOLIŪGAS MUMIJA NUODAI NYKŠTUKAS PILNATIS POKŠTAS PRAGARAS PRINCESĖ PUNČAS PŪLINYS RAGANA RITERIS RUDENĖLIS SALDAINIS SIAUBAS SKELETAS SNIEGUOLĖ ŠLUOTA ŠĖTONAS TVARSČIAI VAIDUOKLIS VAMPYRAS VELNIAS VIDURNAKTIS VILKOLAKIS VORAS VORATINKLIS VĖLINĖS ZOMBIS ŽAIZDA ŽMOGŽUDYSTĖ ŽVAKĖ

Prizus įsteigė Klaipėdos universitetas.

Galvosūkį sudarė Airida Janauskaitė.

www.zurnalistai.eu ATRASK MUS

:

f a ce b o o k .co m / Ku Zu rn a l i s t u K l u b a s