Llamas' valley / Lamų slėnis by Lamų slėnis

2011 m. lapkritis Nr. 6

labas ;) Jei kiekviena pabaiga - tai kažko naujo pradžia, tuomet nebijokime keistis. Smagaus skaitymo! “Lamų slėnis”

lamuslenis.lt

Tekstai: Algė Ramanauskienė Dizainas: Eligijus Ramanauskas Fotografijos: Augis Narmontas, Eligijus Ramanauskas, Robertas Riabovas reklama@lamuslenis.lt Žurnalą leidžia IĮ „LEO MEDIA” ©. Perspausdinti bet kurį straipsnį ar iliustraciją be rašytinio redakcijos sutikimo griežtai draudžiama. Už reklamos turinį ir jos kalbą redakcija neatsako.

Viršelio istorija

Dizaineriai Giedrius Paulauskas ir Aistė Krasuckaitė šiemet pirmą kartą po šešerių metų nepristatė savo kolekcijos ”Mados infekcijoje”. Savo gyvenime jie verčia naują puslapį. Pirmieji jo įrašai - šiame ”Lamų slėnyje”.

Viršelio autorius: Augis Narmontas

lamuslenis.lt

Geros nuotaikos siuvykla

Vienoje valtyje su Kusturica

Svetimo ilgesio neb큰na

TEDxVilnius u탑kulisiai

lamuslenis.lt

Salota ir

baklaĹžanas

BenamiĹł kvapas spindinÄ?iame buteliuke

Lininiai vaikai

108 lamuslenis.lt

snobiškų klausimų

Roberto Riabovo nuotr.

Daiva Starinskaitė Grupės “KeyMono” vokalistė Gyvena Londone

Išskirtinis mano bruožas Kartais per miegus kalbu prancūziškai. Laisvadienis. Neribotos galimybės. Ką daryti? Su labai gerais draugais nuva žiuočiau į gražų miestą ir ant kokio nors namo stogo, kur matyti visas miesto grožis, surengčiau fiestą. Ten būtų daug vyno ir muzikos.

Muzika, užbūrusi širdį Šiuo metu - “Thundercat” albumas “The golden age of Apocalypse”. Mano mados autoritetas Shingai Shoniwa. Norėčiau kolekcionuoti Vinilines plokšteles.

Nepamirštama kelionė Daiktas, kurį neseniai įsigijau ir labai Kaip šią vasarą keliavome su grupe džiaugiausi “KeyMono” į Batumio kurortą Gruzijoje. Nerealus butas ir mano kambarys Londono centre. Aišku, aš jo neįsigijau, Mano šaldytuve visada rasite tik išsinuomojau, bet vis tiek labai Pieno, nes visada kavą ar arbatą geriu džiaugiuosi, čia jaučiuos kaip namie... su pienu. Restoranas, į kurį vis norisi grįžti Mėgstamiausi internetiniai puslapiai Sena žydų kepyklėlė Londono Brick Youtube.com, Okayplayer.com, Lane rajone, kur kepa nuostabius “ba- R edbullmusicacademyradio.com, gelius” (bandeles) su jautiena ir mari- Dazeddigital.com. nuotais agurkėliais bei garstyčiomis. Tobulas savaitgalis Knyga, kurią rekomenduočiau ge Visą dieną klausytis muzikos, ką riausiam draugui nors kurti, gaminti skanų maistą ir vaGarbriel García Márquez “Apie meilę kare pakviesti draugus vakarienės. ir kitus demonus”. Savo namų neįsivaizduoju be... Langų!

lamuslenis.lt

Must have

Vaikui Vilkas BigBos “Deglingos”

99,99 Lt

Kepurytė “Milk on the rocks”

124 Lt

Miegučio draugas “Kiou” “Kayatine”

80,75 Lt

lamuslenis.lt

Kalėdinis ko “By Nord”

45 Lt

Nori laimėti “Deglingos” žaisliuką ir Urtės Karalaitės papuošalą - užsuk į “Lamų slėnio” “Facebook”

Mamai Kaklo papuošalas Autorė Urtė Karalaitė

60,5 Lt

Tėčiui

Lėkščių rinkinys “Bone appetit” Autorius “foldedpigs”

4 vnt. 140,27 Lt

Knyga “The car book” Knygynas “Humanitas” Keramikinių širdelių rinkinys Autorė Jacqueline Morabito

92,65 Lt

323 Lt

onkorėžis

Kelioninis skutimosi kosme tikos rinkinys “Prospector Co.”

40,80 Lt

Idėja

Prakalbintos erdvės – užrašytos istorijos Ar kada svarstei, kiek istorijų galėtų papasakoti tavo namai? Gal prieš šimtą metų vienišas muzikantas vakarais čia grieždavo smuiku? Gal prieš kelis mėnesius čia pirmą kartą nuskambėjo vaiko juokas? Gal vakar naktį kažkas žiūrėjo į už lango tykiai krentantį pirmąjį sniegą ir ilgėjosi kaip tik Tavęs?.. Gaila, prakalbinti namų sienas – gana sudėtinga. Bet sukurti iliuziją, kad jos kalbina tave – įmanoma! “Lamų slėnis” atrado fabrikėlį „Spalvotos raidės“, kuriame – galybė vienspalvių, taškuotų, margų ir dryžuotų raidžių.

lamuslenis.lt

Kūrybinėse dirbtuvėse tereikia pasirinkti, kokią istoriją norėtumėte papasakoti namiškiams. O fabrikėlio istorija – labai jauki ir šeimyniška. Tėtis ir mama – Gintautė ir Andrius Plavinskai - seniai laukė idėjos, kuri pakeistų jų gyvenimą. Ir sulaukė jos beieškodami ant sienos klijuojamos abėcėlės savo vaikams – nupsrendė, kad gražiausią abėcėlę galėtų pagaminti patys. Viskas prasidėjo nuo iš Vokietijos parsiųsdinto siaurapjūklio, o baigėsi nedideliu moderniu fabrikėliu, kuris jau spėjo prikaupti nemažai keisčiausių istorijų.

lamuslenis.lt

Roberto Riabovo nuotr.

lamuslenis.lt

„Spalvotos raidės“ www.spalvotosraides.lt Tel.: +370 686 72433 Info@spalvotosraides.lt

lamuslenis.lt

Idėja

TEDxVilnius: sužinok tai, ko nežinojai

lamuslenis.lt

TEDxVilnius konferencija: Gruodžio 3 d. „Šokio teatras“, T.Kosciuškos g. 11, Vilnius Nespėjusieji įsigyti bilieto galės stebėti tiesioginę konferencijos transliaciją.

- Kaip atsidūrėte TEDxVilnius komandoje? Rūta Kruliauskaitė (TEDxVilnius komunikacijos koordinatorė): Su Juste kartu studijavome vadybą Vilniaus universitete. Susipažinome pirmame kurse ir nuo tada viską darydavome drauge. Studentų atstovybėje organizavome įvairius renginius, vėliau įsivėlėme į įvairius teatro projektus, savanoriavau „Menų spaustuvėje“, prisidėjau organizuojant tarptautinius festivalius. O praėjusį pavasarį išvažiavome į Briuselį atlikti praktiką TEDxBrussels. Pirmą kartą realiai akis į akį susidūrėme su TED. Mat kai pernai Lietuvoje buvo rengiama pirmoji TEDxVilnius konferencija, mes abi buvome išvykusios į JAV. Amerikietiškasis TED organizuojamas nuo 1984ųjų. Prabėgus penkeriems metams ir projektui sulaukus milžiniško populiarumo, buvo pradėta TEDx programa – „x“ – tai nepriklausomai organizuojamas renginys. Įvairiuose pasaulio kampeliuose jau yra įvykę daugiau nei 2 tūkst. konferencijų. Briuselyje vykstanti konferencija – pats didžiausias TEDx renginys. Jis sutraukia ir daugiausiai pranešėjų iš įvairių šalių.

ti Lietuvoje, tad sulaukusios jo paskatinimo pradėjome darbuotis. Taip susipažinome ir su TEDxVilnius komanda. V.Lašas mums labai padeda savo idėjomis, patarimais. O mūsų komandoje darbuojasi ir jo sūnus Vaidotas. Surengusios „TED Global“ transliaciją Šiuolaikinio meno centre, pradėjome svarstyti, ką dar galėtume nuveikti. Rūta: Briuselyje pamatėme, kad ribų nėra – ką sugalvoji, tą gali ir įgyvendinti. - Kas yra TED, jūsų pačių žodžiais? Justina: Tai yra absoliučiai unikalus renginys, su traukiantis žymiausius pasaulio mokslininkus, menininkus, verslininkus, filantropus, žmones, kurie daro ką nors labai reikšminga pasauliniu mastu, ir suteikia jiems galimybę pasidalyti tuo, ką jie daro, susitikti vieni su kitais. Žinoma, paskui jų kalbos interneto pagalba pasklinda po visą pasaulį. Be to, ne tik pranešėjai, bet ir konferencijos auditorija yra labai įtakinga. Galbūt koks nors visiškai niekam nežinomas žmogelis papasakos, kaip daro ką nors įdomaus iš idėjos. Ir galbūt auditorijoje sėdintis žmogus padės jam įgyvendinti jo idėją. Rūta: Šiemet TEDxVilnius konferencijoje pranešimai bus skaitomi anglų kalba, nes vėliau jie talpinami į specialią skiltį TED puslapyje, skirtą TEDx kalboms. Be to, dabar konfenrecijos pranšėjų galės klausytis ir Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai. Šiemet taip pat pradėjome programą „TEDxVilnius ambasadoriai“. Kiekvienas gali padėti viešinti renginį, organizuoti transliaciją, padėti surasti rėmėją ar pasiūlyti pranešėją.

- Kokios buvo jūsų pareigos savanoriaujant? Justina Stašelytė (TEDxVilnius projekto koor dinatorė): Ieškojome rėmėjų, dirbome su komunikacija, siekėme pritraukti kuo daugiau publikos. Rūta: Pernai Briuselyje pirmą kartą buvo surengta vaikams ir suaugusiesiems skirta konferencija TEDxKids, vyko specialūs seminarai vaikams. Justina: Vaikams buvo surengtos net aštuonios dirbtuvės: jie kūrė robotus, programavo, kalė kėdes. Grįžusios iš Briuselio nusprendėme Lietuvoje su- Šių metų konferencijos tema - „Adventure of rengti „TED Global“ transliaciją iš Edinburgo, Škotijos. Susisiekėme su vienu iš šio renginio globėjų – ponu Wonder“. Kas tai – stebuklų ir nuostabos kupina Vladu Lašu. Abi degėme TED idėjomis ir noru veik- kelionė? lamuslenis.lt

Rūta Kruliauskaitė TEDxVilnius komunikacijos koordinatorė

Rūta: Štai todėl taip ir sugalvojome, kad pavadiniRūta: Taip. Dauguma mūsų turi kitus darbus. O mas turėtų daug prasmių: atradimas, susidomėjimas, TEDxVilnius dirbame iš idėjos. ieškojimas, staigmena, stebuklas... Justina: Šis projektas žavus, nes į jį susirinko visiškai idėjiniai žmonės, tiesiog norintys į projektą - Kuo nustebins konferencijos pranešėjai? įnešti savo indėlį. Todėl tai labai gyvas projektas. Rūta: Pranešimų temos bus labai įvairios. Pavyz Rūta: Komandoje turime žurnalistų, ekonomistų, džiui, kalbės lindihopo kultūros Lietuvoje pradininkai vadybininkų, psichologų, interneto dizainerių, svetainių Eglė Regelskis ir Martynas Stonys. „Dream. Work. kūrėjų, studentų. Šiuo metu esame įsikūrę „Hub VilPlay“ – taip vadinsis korporacijoje „Microsoft“ dirbančio nius“ erdvėje. Gedimino Ramanausko pranešimas. Britas Mark SplinJustina: Anksčiau visi susitikdavome kur nors ter kalbės apie ekstremalų turizmą Kabule. kavinėje, aptardavome reikalus ir bendraudavome telefonu, elektroniniais laiškais. Tiesiog trūkdavo vie - Papasakokite apie savo darbą – visi esate sa tos, kur galėtume pabūti visi kartu. vanoriai?

lamuslenis.lt

Roberto Riabovo nuotr.

- Ką jums asmeniškai reiškia žodis „wonder“? Rūta: Man „wonder“ asocijuojasi su ieškojimais ir atradimais. Juk ir TED konferencijas žiūriu ne dėl to, kad man įdomi konkreti tema, bet žinodama, kad tikrai atrasiu ką nors, apie ką anksčiau nesu pagalvojusi. O ir man pačiai gyvenime dabar – ieškojimų ir atradimų metas. Justina: O man tai nuostaba. Dažnai nustembi ieškodamas konferencijos pranešėjų, pats renginio organizavimas taip pat kelia nuostabą. Nustembu ir apsidžiaugiu. Net negalvojau, kad Lietuvoje turime tokių žmonių. Stebina ir tai, kad šiame projekte išsakyta mintis kartais išsirutulioja į neįtikėtinas

Justina Stašelytė TEDxVilnius projekto koordinatorė

idėjas, žmonės mielai įsitraukia į diskusiją. Tai labai gyva ir smagu. - Labiausiai įsiminę TED pranešimai? Justina: Vienas iš Nicholas Negroponte pranešimų „One Laptop per Child“ praktiškai nuspėjo technologijų ateitį. Rūta: Tie, kas seka TED, tikrai yra girdėję sero Ken Robinson pranešimą „Schools kill creativity“. Man tiesiogiai teko prisiliesti prie šios idėjos. TEDxKids koncepcija išsirutuliojo būtent iš šios kalbos. Teko domėtis švietimo sistemomis visame pasaulyje, ieškoti renginio pranešėjų. Man tai daug davė. lamuslenis.lt

M큰z킬 teritorija

Geros nuotaikos siuvykla 18

lamuslenis.lt

Rūta Jurkūnaitė – Bruožienė Dizainerė Stiliaus ir mados studijos “RJBR” įkūrėja www.rutajurkunaite.com Eligijaus Ramanausko nuotr.

Užupyje gali rasti beveik visa, ko geidžia širdis. Ir mažą prancūzišką bandelių kepyklėlę, ir šviežios žuvies parduotuvę, ir gurmaniškų smulkmenų krautuvėlę, ir paštą, ir keturkojų grožio saloną, ir dar daugybę jaukių, mažų, lankytojus šeimyniškai sutinkančių vietų. Viena tokių – ir maždaug prieš pusmetį čia įsikūrusi nedidukė mados studija, kurioje šeimininkauja amžinai besišypsanti dizainerė Rūta Jurkūnaitė – Bruožienė. Rūta Užupyje ne tik dirba, bet ir gyvena. Į dabartines studijos patalpas buvusiame moterų vienuolyne ji su savo siuvėjomis ir visa grožybių manta atsikraustė iš to paties Užupio, tik nusileido keliomis gatvelėmis žemyn. „Anksčiau turėjome patalpas Polocko gatvėje. Ten buvo krosnis, žiemomis vargdavome - tikras kaimas vidury miesto, - pasakoja dizainerė. – Bet buvo smagu. Išvargome ten kokius šešerius metus, kol staiga suvokiau, kad reikia ką nors keisti. Taip jau nutiko, kad tą vienintelę dieną per šešerius metus likau namie, atsisėdau prie kompiuterio pasidairyti, kas Užupyje vyksta, ir staiga man pasimaišė protas... Pamačiau šias patalpas ir netrukus jau vaikštinėjau palei šiuos langus. Surizika-

vome ir po mėnesio jau kraustėmės čia. Pirmą mėnesį jautėmės taip, tarsi šimtą metų čia dirbtume. Senojo vietoje būdavo daug mistikos, žirgai pro langus prajodavo, visi kaimynai sveikindavosi, vėlų rudenį eidamas gatve jusdavai dūmų kvapą. Nerealu. Bet ir čia to žavesio nepraradome. Kiekvieną penktadienį prieš mūsų langus prasideda vestuvinių suknelių maratonai. Taip įdomu... Prisižiūrim, prisijuokiam. Stebėjome jau dviejų naujų Užupio Konstitucijos lentų atidarymo ceremonijas“. Vos atsikėlus į naujas patalpas dizainerei teko pratintis prie minties, jog su seno pastato pelėsiais nepakovosi: „O man visai gražu, kol sienos gabalais kristi nepradėjo. Natūralus procesas. Pas vienus tvoros žydi, o pas mus – sienos“... Bet užsukus į Rūtos studiją, akis džiugina tikrai ne žydinčios sienos. Žvilgsnis taip ir bėgioja nuo vienos grožybės prie kitos: nuo minkščiausių audinių rietimų prie origamiais puoštų impozantiškų šviestuvų, nuo aksominiame rėmelyje rymančio Rūtos juvelyrinio meno kūrinio iki mažyčių kaktusų vazonėliuose įsitaisiusių žavių papuošaliukų, nuo lamuslenis.lt

dizainerės antpirščių kolekcijos iki mažyčių minkštų kepuraičių. Ir pačios Rūtos gyvenimas toks - jame visko daug, viskas įdomu, viskas daroma su dideliu užsidegimu. „Porą dienų einu uždirbti pinigų, porą dienų – jų išleisti... – juokiasi Rūta. – Vis jaučiuosi, tarsi kažko dar nemoku, kažko dar trūksta. Todėl einu į juvelyrikos, anglų kalbos studijas, dar norėčiau pasimokyti grafinio dizaino, nors pieštuko tikrai niekada neatsisakysiu. Vyras neseniai nupirko žirgyno abonementą, žiūriu, kad jau laukiu, nevalingai internete kažko ieškau, domiuosi... Pas juvelyrą irgi labai smagu. Buvęs mokytojas buvo florencijietiškos mokyklos atstovas, bet išvažiavo į Londoną atidaryti savo galerijos, o vietoje savęs pakvietė kitą

lamuslenis.lt

juvelyrą – emalistą. Tai kažkas stebuklingo. Visada svajojau apie emalę ir štai tau. Turbūt svarbiausia – daug galvoti ir svajoti, tada mintys anksčiau ar vėliau kristalizuojasi“. Rūta nėra iš tų dizainerių, kurie nuo pat mažumės iš rankų nepaleisdavo žirklių. Jos paieškos buvo kur kas ilgesnės. Išbandė smuiką, grojo fortepijonu, pynė iš vytelių, audė, piešė, kol kartą vyresnė sesuo, dailininkė, nusivedė ją į Dailės akademiją ir pasiūlė užlipti į penktą aukštą, pasidairyti po modeliuotojų erdves. Mergaitei tai, ką pamatė, padarė didžiulį įspūdį. Paskui nuėjo į studentų madų pristatymą ir visi egzistenciniai klausimai tiesiog išgaravo. Ėmė

kantriai ruoštis stojamiesiems, deja, liko pirma už borto. Buvo labai blogai... Bet tai privertė dar labiau užsispirti. Šiandien ji, sulaukusi 33-ejų, gali pasigirti Meno licenciato laipsniu. Tačiau ne moksliniai laipsniai labiausiai džiugina šią moterį, o ta mažytė užuovėja, kur netyla moteriški pokalbiai, kur jaukiai šiugžda aksomai, narvelyje tykiai cypsi maži paukščiukai. „Mano siuvyklėlė – tai vieta, kur ateini, kur būni, vieta, be kurios aš savo gyvenimo neįsivaizduoju, - kalba dizainerė. – O mano klientės – labai įvairios. Vienos apie kitas jau žinome daugiau nei reikia... Apie vaikus, namų istorijas, gyvūnėlius. Smagu, kai žmogus tau atsiveria.

Vadinasi, pasitiki. Mano klientės daug skraido, yra aktyvios, jas sunku sugaudyti. Yra tokių, kurios mūsų studijoje visą savo garderobą formuoja. Kitos ateina du kartus per metus – rudenį ir pavasarį. Yra ir vienkartinių, „proginių“ klienčių. Teko daug ką siūti, net meškinui akis įstatyti... Savas toks meškinukas buvo, iš senų senų laikų – kaip relikvija. Mano draugės fotografės visokių „crazy“ idėjų turėdavo, teko joms siūti suknelių, kurias vėliau sukarpė į skutelius. Ir tokį didelį zuikį – gražų pasiuvome, o jos sako: „Reikia dabar jį truputį ant žemės paguldyti ir pamindyti, nes per gerai atrodo“... Iš tiesų man nėra skirtumo, koks užsakymas. Man svarbiausia, koks žmogus ateina“.

lamuslenis.lt

JkPl M>OQKBOF>F

AFW>FK>P

Hamake su knyga

Elegantiškoji Rusija Šioje nepaprasto grožio knygoje pateikiami Rusijos aprangos ir aksesuarų pavyzdžiai nuo XV iki XX a. Remiantis Rusijos Valstybinio istorijos muziejaus kolekcija parengtoje knygoje pasakojama tiek apie provincijos moterų, tiek apie miestiečių aprangą. Tai tikras gausybės ragas ir įkvėpimo šaltinis, kupinas nuostabiausių raštų, ištaigingų aksesuarų, spalvingiausių puošnių suknelių, brokato ir šilko. Pirmoje knygos dalyje apžvelgiama tradicinė apranga, kurią vilkėjo Rusijos valstietės, smulkieji buržua ir pirkliai. Miestų ir miestelių aprangą įtakojo paryžietiška stilistika, tačiau Rusijos siuvėjos jai suteikdavo savitą braižą, kuriame aiškiai atsispindėjo meilė ryškioms spalvoms,

spalvingiems raštams ir dekoratyvioms detalėms. Antroje knygos dalyje gausu Paryžiaus elegancijos įkvėptų miestietiškų suknelių pavyzdžių. Ši knyga – tai vertingas įkvėpimo ir žinių šaltinis dizaineriams, menininkams, mados istorikams ir kiekvienam, kuris domisi mada bei dizainu. Knygos „Russian Elegance“: Country and City Fashin from the 15th to the early 20th Century“ autorės L.V.Yefimova ir T.S.Aleshina abi dirba Valstybiniame istorijos muziejuje. L.V.Yefimova – Rusijos tautinio kostiumo ekspertė, T.S.Aleshinos specializacija – apranga ir avalynė.

Nori laimėti šią knygą - užsuk į “Lamų slėnio” “Facebook”

Vienoje valt su Kusturica

lamuslenis.lt

tyje

Na... viena valtimi su gar siuoju režisieriumi Emiru Kusturica plaukti kol kas jiems dar neteko. Tačiau koncertuoti vienoje scenoje – taip. Turint omeny trijų čigo niškos sielos lietuvių muziki nio projekto populiarumą, vi sai tikėtina, kad vieną dieną E.Kusturica juos pasikvies ir į žvejybą. Tad jūsų dėmesiui: grupė „Baltic Balkan“! Augio Narmonto nuotr.

lamuslenis.lt

Marius Kneipferavičius – Marulis

Neseniai koncertavote čigonų tabore. Dažnai ten ka groti tokiose netradicinėse vietose? Lencas: Pastarosios dvi netradicinės vietos buvo Paryžiuje. Viena – buvusi bakalėja, kurios savininkas yra arabas. Susirinko labai įvairi publika: gėjai, juodaodžiai, arabai, lietuviai... Marulis: Kita vieta – klubas ”Mažoji vonia” (”Petit Bain”) Senos upėje. O prieš koncertą Kirtimų kultūros namuose pagalvojome, kad tai bus vienintelė vieta, kai į vakarėlį Vilniuje galima nuvažiuoti traukiniu. Ten dar pasirodė romų ansamblis, mūsų draugai „Banda Dzeta“. Su jais, beje, bandysime išleisti singlą. Paprašėme kokių aštuonių prodiuserių sukurti šio kūrinio remiksą. Dabar laukiame, turime užsibrėžę tikslą – gruodis. Gal net bandysime išleisti vinilą.

lamuslenis.lt

Linas Masys „Namas“

Aišku, po to būtinai seks klipas. Tiesiog norime turėti originalų kūrinį, nes nesame muzikantai, tik didžėjaujam. O juk norisi ant medelio sukabint kalėdinius žaisliukus – pasipuošti, turėti vinilą, klipą. Egzistuojate trejus metus ir esate kviečiami kon certuoti įvairiose Europos šalyse. Kaip jus atranda? Marulis: Balkanų muzikos terpė nėra labai didelė. Aišku, pavyzdžiui, Berlyne ši muzika yra labai populiari, ten dabar – balkaniškos muzikos, klezmerio vakarėlių banga. Šis judėjimas prasidėjo nuo Kusturicos filmų garso takelių. Pirma ji buvo populiari tik Balkanų regione, nes tai nacionalinė jų muzika. Bet pamažu banga išplito labai plačiai. Net Islandijoje yra grupė, grojanti Balkanų muziką, taip pat ir Švedijoje.

Linas Starkus – Lencas

Lencas: Kartais žmonėms pakanka išgirsti: Lietuva - Balkanai. Ir jiems pasidaro įdomu, kas tai, tada dar atvažiuoja pas mus, pasižiūri, išgirsta, pagroja kartu, o paskui jau kviečiasi mus pas save. Marulis: Pradėjome kviesti žmones, grojančius balkanišką muziką, iš Lenkijos ir Vokietijos. Tai nebuvo labai žymūs prodiuseriai. O vėliau, kai ėmėme rengti mėnesinius vakarus „Gorky“ bare, pasikvietėme grupę iš Šveicarijos „Gypsy Sound System“. Tai buvo pirmi žymesni atlikėjai, koncertuojantys Japonijoje, Australijoje, Amerikoje. O jau tada išdrįsome pasi kviesti DJ Click – labai garsų prodiuserį. Jis turi savo įrašų studiją, yra išleidęs savo albumų, prodiusuoja kitus atlikėjus. Jis atvyko, jam čia patiko. Lencas: Šiaip mūsų vakarėliai būna linksmi. Lyg ir

nieko naujo nedarome. Bet kažkodėl visiems atrodo, kad pas mus geriausiai. Marulis: Svarbiausia, kad mums patinka tai, ką darome. Ateina žmonės – ir jiems patinka. Vienas mūsų draugas sakė, kad mums sekasi, nes darome tai per daug neįsitempę. Visi turime kitus darbus, mums tai nėra verslas. Būna nemažai vakarėlių, kai ir į minusą nueini. Bet darome tai su dideliu entuziazmu, gal dėl to ir linksma būna. Kur užsienyje jau esate koncertavę? Marulis: Lenkijoje, per žydų festivalio atidarymą, Vokietijoje - Niurnberge ir Vysbadene, važiavome į Prancūzijoje vykusį Amjeno festivalį, grojome didžiuliame muzikos festivalyje Vengrijoje, kur buvo lamuslenis.lt

net pats Kusturica. Dar į Paryžių važiavome. Lencas: Kai kurių pasiūlymų ir atsisakome. Marulis: Visi turime šeimas, negalime kiekvieną savaitgalį kur nors lėkti, žmonos paskui kreivai į mus žiūrėtų. Todėl ir sakom: jei viskas būtų prieš penkiolika metų... Lencas: Bet to negalėjo būti prieš penkiolika metų. Tam reikia suaugti. Groti hausą gali ir būdamas 13os. Bet groti balkaniškos muzikos 15-os ar 20-ies neįmanoma. Toks jaunimėlis bandė mus kopijuoti, bet jie – devyliokmečiai, neturi gyvenimiškos patirties, kuri reikalinga. O į jūsų gyvenimus balkaniška muzika seniai užklydo? Lencas: Na, ji tiesiog šalia vaikštinėjo ir užėjo. Marulis: Buvo E.Kusturicos filmų banga, visi turbūt juos žiūrėjo. Prieš tai turėjome tokį keistą projektą – „Grupė prostitutė“. Dažnai lankydavomės muzikos festivaliuose, ypač Roskildėje. Su žmona dalyvavome ir paskutiniame Roskildės festivalyje. Tą kartą ten buvo nemažai projektų, kai Balkanų muzika buvo maišoma su elektronine. Supratau, kad tai kažkas nauja, skambėjo kaip atradimas. O „Baltic Balkan“ pradžia turbūt reikėtų vadinti festivalį „Be2gether“. Pagrojome, visiems patiko. Tačiau šis projektas mūsų niekuo neįpareigoja, tai nėra mūsų duona. Lencas: Jei jau nori rimtai tuo užsiimti, turi daug ko atsisakyti. Suderinti muzikavimą su kitais darbais, su žmona... Marulis: Reikėtų su žmonomis išsiskirti, vaikus atiduoti... Lencas: Kartais pagalvojame, kad kada nors reikės sustoti, sakome, kad tada pradėsime groti kantri muziką. Tai ką gi dirbate, kai negrojate? Lencas: Aš dirbu su vynais, vynų prekeivis esu. Dar dėstau someljė mokykloje. Ir šiaip visokių veiklų turiu. Viena jų – tekila, kuri turbūt bus naujas gyvenimo etapas. Ir šeima, žinoma. Nors šeima iš tikrųjų turėtų būti didžioji dalis laisvo laiko. Marulis: Aš reklamos srityje dirbu. Lencas: Trečias mūsų grupės narys Linas „Namas“ irgi reklamos srityje dirba. Marulis: Bet mes turime dar du grupės narius.

lamuslenis.lt

Kartais pagalvojame, kad kada nors reikės sustoti, sakome, kad tada pradėsime groti kantri muziką Vienas jų – tai mūsų draugas ir bendražygis Jonas Oškinis, kuris mums parašo nemažai tekstų ir šiaip prisideda prie mūsų veiklos. O penktas narys yra šuniukas Pička. Tada papasakokite Pičkos istoriją. Lencas: Ar sukurti dabar ją patrauklią, ar tiesiog?.. Balkanų, Rytų Europos kultūroje labai svarbią vietą užima ikonizacija, tam tikro objekto garbinimas, altorėliai. Marulis: Čia daug ironijos, bet tie mūsų gintariniai paveiksliukai visi tokie baisūs, tokie kičiniai... Įdėjome jį į metalinį rėmelį... Lencas: Ne metalinį, o auksinį! Ir gavosi savotiška ikona. Pička kažkokiu būdu atkeliavo į vieną mūsų pasirodymų, visi pradėjo jį bučiuoti, o vėliau jis pradėjo keliauti su mumis. Marulis: Vokietijoje, Prancūzijoje jis buvo taip nubučiuotas, vos ne į gabalus suplėšytas. Taip ir tapo Pička grupės nariu.Galime atskleisti paslaptį, kad čia jau šuniuko kopija, nes vienas buvo pavogtas... Gamintojas, aišku, tas pats – nežinomas Palangos gatvės menininkas. Trapus rankų darbo kūrinys. Jis,

beje, sukėlė labai daug įtarimų, kai iš Prancūzijos Kokių idėjų, be singlo, turite numatę ateičiai? grįžinėjome, nuožmiai ten mus tikrino. Turbūt Marulis: Yra vienas projektas. Keliautume klezgalvojo, kad Pička labai vertingas. merio keliu: Baltarusija, Moldova, Lenkija, Ukraina, Vengrija, ten, kur gyveno daug žydų, litvakų. KonMoteriškas klausimas: o kas jūsų įvaizdžiu certuotume ir kurtume dokumentinį filmą. Kol kas rūpinasi? šiam projektui įgyvendinti trūksta pinigų. Kitas plaMarulis: Rūpinamės mes patys. Žmonos, aišku, nas – pasiimti šeimas, vaikus ir važiuoti į legendinį bando sukritikuoti. pučiamųjų festivalį Serbijoje. Ten suvažiuoja visos Lencas: Kadangi nesame nutolę nuo meno, nuo Balkanų žvaigždės. kultūros, jaučiame pulsą. Lencas: Yra ir dar vienas planas. Turime kvietimų Marulis: Tikrai Petruškevičiaus patarimų neklau- koncertuoti abiejose Amerikos pusėse – Šiaurės ir siame. Pietų. Tik jie negali finansuoti mums skrydžių. Bet Lencas: O jis nedrįsta ateiti į mūsų vakarėlį. jei tuo rimtai užsiimtume, galėtume pradėti Vankuveryje ar Monrealyje ir keliauti iki pat Čilės. Ir bent Jūsų projektas labiau vertinamas Lietuvoje ar kas antrą savaitę turėtume koncertų. užsienyje? Marulis: Iš tikrųjų viskas realu, tik tuo reikia užsiimti. Marulis: Publika Lietuvoje gera. Patinka jiems Balkanų muzika populiari tokiose šalyse, kur tai atromūsų muzika, šoka visi. Bet, aišku, tai nėra masinė do neįmanoma. Pavyzdžiui, Japonijoje, Meksikoje, euforija. Kolumbijoje, Čilėje, JAV. Bet sugrįžkime į realybę. Lencas: Žinoma, palyginus, kiek publikos ir koks Dabar laukiame gruodį Kaune vyksiančio vakarėlio. susidomėjimas užsienyje, Lietuvoje to nėra. Lencas: O paskui vėl užsienis kviečia. Faktas Marulis: Lietuvoje tai naujas dalykas, o Berlyne nesustosime... tai vyksta jau dešimt metų. Marulis: Jei tik žmonos išleis... lamuslenis.lt

Naujas

etapas

Giedrius Paulauskas Dizaineris Aistė Krasuckaitė Dizainerė

- Ar netrūksta jums Lietuvoje spalvų, reikšmingų įvykių? Giedrius: Kartais iš tikrųjų liūdna. Pavyzdžiui, norėtųsi, kad žmonės, kurie domisi gatvės mada, kartais susieitų pasikalbėti. Gal tokie dialogai ir vyks ta, bet mes nežinome. Dizainerių mažai, be to, jie skirtingi. Ne su kiekvienu gali bendrauti – ne tik skonis, bet ir pažiūros kartais labai skiriasi. Ir šiaip spalvų kartais labai trūksta. Aistė: Ypač šaltuoju metų laiku.

su daugybe dalykų, ne tik finansinių, bet ir psichologinių. Juk ten niekas tavęs išskėstomis rankomis nepasitiks. Už tai per keliones gali įsikrauti teigiamos energijos. Aistė: Įsikrauti gali ir Lietuvoje. Išvažiuoji, pavyzdžiui, į kokią Nidą, pabūni savaitę, grįžti – ir tas Vilnius jau visai nieko.

- Ar yra šalis, kurios gyvenimo būdas jums labai patiktų? Aistė: Norint atsakyti, reikėtų ilgiau kur nors pa- Bet emigruoti artimiausiu metu nežadate? gyventi. Giedrius: Ne, tai ne išeitis. Emigravus būtų dar Giedrius: Pastarąjį kartą buvome Londone. Fainas sunkiau. Ne taip paprasta ką nors įrodyti. Tai susiję miestas, bet ne visas, didelis jis. Tarkime, su mada su-

lamuslenis.lt

Augio Narmonto nuotr.

sijusios vietos, kaip Brick Lane rajonas, – taip, ten smagu, bet bendrąja prasme tai toks slegiantis miestas. Aistė: Jei reikėtų rinktis tarp Londono ir Barselonos, aš rinkčiausi Barseloną. Dėl gyvenimo būdo, maisto, žmonių, klimato, tokio lengvo atsipūtimo. Giedrius: Kaip tik dabar laukiame, kol pasirodys naujas fotoaparatas – norime fiksuoti gatvės madą. Kol kas fotografuojame akimis. Aistė: Kai geras oras, per dieną paprastai pamatai kokius du tinkamus “variantus”. Giedrius: Dažniausiai, jei gražus paltukas, tai rankinė ar batai - netinkami. Visuma – ne toks paprastas dalykas. Anksčiau pakakdavo turėti įdomią rankinę ir jau būdavai “stiliovas”. Dabar viskas nuo

galvos iki kojų suderinta turi būti. Bet mes žadame neapsiriboti tik Vilniumi, važiuosime į Paryžių, Londoną. O dabar labai įdomu stebėti. - O ką su tomis nuotraukomis darysite? Giedrius: “Blog’ą” gatvės mados padarytume. Daug tinklaraštininkų taip daro. - Būsite “sartorialistai”? Giedrius: O šitas tinklaraštis tai tikrai “super”! Niujorkas, Londonas, Paryžius. “Sartorialist” – vienas iš tų, kurie įkvepia. Kartais ir kuriant kolekciją tenka remtis gatvės mada. Pasaulinė mada dabar eina link paprastumo, aiškumo, švaros. Atsisakoma sudėtingų detalių, kirpimų. Gatvės mada užima labai stiprias pozicijas. lamuslenis.lt

- Vadinasi, dabar tiesiog vaikštote sau ir stebite žmones? Giedrius: Taip. Dažnai. Juk fotografuojant gatvės madą dar labai svarbu “pagauti” tam tikrą kampą. Tad vaikščiodamas ir galvoji, mąstai, kaip čia geriau būtų. Mūsų tikslas – ne išrasti dviratį, bet atrasti išskirtinius žmones. - Giedriau, o tau yra tekę gyvenime dirbti ne sau? Gierius: Taip, todėl ir pradėjau dirbti sau, nes supratau, kad negaliu tarnauti kitam. Esu net turgaus sargu Širvintose dirbęs. Mėnesį naktimis saugodavau turgų. Turėjau didelį šunį, kurį per dvi savaites šiaip ne taip prisijaukinau. Iš pradžių jis labai lodavo, tai aš mėsos gabalą jam numesdavau. Aistė: Atsimenu, kai susipažinome, tu gi bijojai šunų! Giedrius: Tai buvo pirmas darbas, už kurį gavau uždarbį. Kai baigiau aukštesniąją mokyklą, aštuonis mėnesius dirbau Ukmergės gamykloje konstruktoriumi. 6 val. ryto keldavausi, eidavau į stotį ir autobusu važiuodavau į Ukmergę. Ten būdavau pusę septynių, o darbas prasidėdavo aštuntą. Šeštą vakaro grįždavau namo kaip zombis. Po aštuonių mėnesių supratau, kad tai ne man. Gerai, kad pajutau, ką reiškia dirbti kitam, kai atsiranda rutina, kai ne pats sau reguliuoji gyvenimą. Paskui, atvažiavęs į Vilnių, imdavausi įvairių darbų, su draugu visokias „chaltūras“ darydavome, naujiesiems lietuviams baseinuose visokius angeliukus tapydavome. - Auksinius? Giedrius: Taip, taip! Dar Kino studijoje dirbau. Paskui supratome, kad turime susikurti tokią sistemą, kad dirbtume patys sau. - Gyvenimas ėmė ir pasikeitė? Giedrius: Visiškai. Kaip gera buvo… Aistė: tada pradėjome kurti pirmąją kolekciją. Dirbome pažaliavę, bet sukūrėme. Giedrius: Persikraustėme į senamiestį – dėl klientų, kad žmogui ateiti patogu būtų. Bet… Reikėjo nemažai įdirbio.

lamuslenis.lt

www.dualhead.lt nuotr.

lamuslenis.lt

Visvaldo Morkevičiaus nuotr. Modelis - Eglė Ungurytė (Image Group Model Management)

- Lietuvoje vyrai ir šiaip su mada dažnai pyksta si… Giedrius: Taip jau mes pasirinkome. Bet tie drabužiai puikiai tinka ir moterims. - Ar moterys užsuka į jūsų studiją? Giedrius: Žinoma. Aistė: Jos visą laiką ateidavo. Giedrius: Klietai vyrai prašydavo, kad kurtume tik jiems, nes moterys ir taip didelį pasirinkimą turi. - Jūs patys esat įpareigoti nuolat atrodyti išskirtinai. Tai nevargina? Aistė: Tai įdomu. Giedrius: Nebent kai šuniuką vedžioji, gal ir nebūtina. Aistė: Ar važiuoji obelų sodinti pas tėvus. Giedrius: Bet šiaip pačiam norisi atrodyti įdomiai. Būtų dar smagiau, jei daugiau žmonių rengtųsi įdomiai. Mes ir savo kurtus drabužius dėvime, ir į “secondhendus” einame. Tik juose ne taip lengva ką nors rasti. Ypač kalbant apie vyrus. Vis tiek dažnai apeiname, tiesiog toks sportinis interesas. Londone

labai daug įdomių dalykų matėme. Paskui gailėjomės, kad nenusipirkau tokio britų antrojo pasaulinio karo lakūno kombinezono. Brick Lane matėme tokią raudoną odinę sofutę ir labai stilingą dieduką šalia. Atrodė, kad jis čia specialiai šeštadieniais ateina ir papuošia tą kampą. Jis priėjo prie mūsų, mums komplimentą pasakė, mes – jam. Tada ir sugalvojome, kad reikia gatvės madą fotografuoti. - O kas jums yra tuštybė? Giedrius: Juk visa tai, ką čia kalbame, irgi yra tuštybė... - Bet jūs tuo gyvenate... Giedrius: Na, taip. Man tai įdomu, aš tai vertinu. Ir tokių žmonių yra daug. Nors galėtum puikiausiai be viso to apsieiti, neleisti pinigų ir apsiriboti paprastais dalykais. Galėtum apsieiti be prabangių mašinų, brangių apartamentų, maisto, daug ko. Tuštybės yra daug. Bet kartais tai tampa tavo gyvenimo dalimi ir norisi į tą tuštybę pasinerti. - O kas tada gyvenime yra svarbiausia? Giedrius: Gyvenime labai svarbu pinigai… lamuslenis.lt

- Kiti pasakytų, kad tai ir yra didžiausia tuštybė. Giedrius: Kad ir kaip ten bebūtų, tai vienas svarbiausių dalykų. Štai stovi nuogas mieste. Ir kokios tavo galimybės? Tikėtis, kad kas nors duos? Daug tokių, kurie nieko neperka, tik eina ir renka išmestą maistą, drabužius. Išgyvena iš to, ką randa. Bet tai naudojimasis kitų darbu. Kitas klausimas – kiek tau reikia? Svarbių dalykų gyvenime yra labai daug. Tai ir drąsa išsakyti savo nuomonę, laikytis griežtos pozicijos. Galiausiai – pasaulio vienas neišgelbėsi. Reikia kalbėti apie realius dalykus. Kad

lamuslenis.lt

ir vis tie ekologiniai dalykai. Tai labiau pinigais paremta mada. O apie tikruosius ekologus mes tikriausiai nieko nežinome. Dar sveikata labai svarbu. Man svarbu, kad aš dabar gyvenu. Iš tiesų to ir pakanka. - Ką dar, be žmonių stebėjimo, mėgstate daryti? Giedrius: Filmus žiūrėti. Aistė: Bendrauti, diskutuoti. Ypač su jaunais žmonėmis, studentais, jaunais dizaineriais. Giedrius: Aš savo gyvenime jau prisilinksminau. Man įdomiau keistis mintimis, pamatyti gerą filmą. Dar – spektaklį.

lamuslenis.lt

- Ar yra buvę, kad štai žiūrite kokį filmą ir - ”Mados infekcijoje” šiemet nusprendėte ne netikėtai gimsta geneali idėja? bedalyvauti. Tai ko dabar laukti? Kuo nustebin Giedrius: Dažnai taip! Būna, pasižiūri filmą, susi- site? randi garso takelį, ieškai konkrečių scenų, kur ta Aistė: Dabar galvojame apie kitus metus, pavamuzika skamba, atsirenki spalvas, kirpimus. Mums sariop tikrai bus kažkas įdomaus. tai įdomu, nes gauname grįžtamąjį ryšį – tiek vaizdinį, tiek idėjinį. - Vadinasi, jūsų kūryboje dabar naujas eta pas? - Kokį paskutinį gerą filmą matėte? Giedrius: Taip, taip. Šią vasarą patys sau Aistė: Prancūzų filmas “Les amours imaginaires”. pasakėme, kad viskas, reikia keisti savo poziciją. Giedrius: Dar – “Kolumbiana”. Visiškai priešingas, Dvejonių buvo ir anksčiau. Galiausiai nusprendėme bet irgi geras. Dabar laukiame reklamos nakties keisti viską. Po šešerių metų prasideda naujas “Kanų liūtai”. Iš anksto bilietus nusipirkome. etapas.

lamuslenis.lt

Lina Albrikienė Menininkė 2012 / 2013 m. “Jaunųjų Europos kūrėjų” bienalės nugalėtoja www.albrikienelina.lt www.homestudio.lt

Montružas. “La Fabrique”. “Jaunųjų Europos kūrėjų” bienalės atidarymas. 80 meno kūrinių iš 10 Europos šalių. Ir žinia: “Sveikinu – tu laimėjai!”. O tada – daug drebulio ir nuostabos. Tai prieš keletą savaičių patyrė menininkė Lina Albrikienė, Prancūzijoje, Paryžiaus pašonėje esančiame Montruže, pristačiusi savo sentimentų kupiną darbą “Vilnius iš mano vaikystės archyvų (I). Lazdynai”. Ji kartu su vengru Tomu Dezso ir Italijos atstovu Cesare Bignotti pasidalijo pagrindinį bienalės prizą – trijų mėnesių rezidenciją ir jos metu sukurtų darbų parodą Briuselio galerijoje “BeLa Editions”. Dar ir šiandien Lina niekaip negali atsakyti sau į klausimą, kodėl bienalės komisiją taip paveikė, rodos, visiškai asmeniška istorija, kylanti iš praeities ir į mus žvelgianti mažos mergaitės, gyvenančios vieno Eu-

lamuslenis.lt

Linos Albrikienės nuotr.

Svetimo ilgesio nebūna

ropos mastu ne tokio jau didelio miesto miegamajame rajone. Kurdama darbą, menininkė panaudojo kadrus iš Vytenio Imbraso filmo “Lazdynai. Architektų gatvė”. Dvi video instaliacijas sieja vadinamas “vaikystės štabas” ir batukai, kuriais Lina žengė pirmuosius žingsnius. “Kūryboje man svarbi atminties tematika. Tad panaudojau labai trumpus fragmentus iš V.Imbraso filmo, kurie svarbūs man pačiai. Aš gyvenau Lazdy nuose. Nors gimiau dešimčia metų vėliau, nei buvo sukurtas šis filmas, niekas ten nebuvo pakitę, liko net ta pati žaislų parduotuvė. Pirmą kartą pamačiusi tą filmą, sureagavau labai jautriai, - pasakoja L.Albrikienė. – Beveik visi mano darbai kyla iš asmeninės patirties. Kartą radau mamos namuose labai trumputį fragmentą iš mano tėvų vestuvių Vil-

lamuslenis.lt

niaus santuokų rūmuose. Mano tėtis žuvo, kai mama manęs laukėsi. Pažinojau jį tik iš nuotraukų. Tad pasiėmiau tą 8 mm juostą, nuskenavau kadrus ir tie siog leidau jiems suktis. Ir staiga pamačiau tėčio judesį, kaip jis kelia šampano taurę. Mintis perkelti tėvų vestuvių ceremoniją į bažnyčią kilo atlikus Santuokų rūmų analizę ir paaiškėjus, kad jie stovi ant evangelikų liuteronų kapinių, kad tame pačiame pastate yra ir Mirties archyvas. Man pasirodė, kad visa tai nedera su ta gražia euforija. Panorau tą momentą perkelti į šventą vietą. Padariau instaliaciją Bernardinų bažnyčioje, priešais altorių”. Laimėjusi “Jaunųjų Europos kūrėjų” bienalę, Lina galėjo rinktis rezidencijos vietą: Prancūzija, Austrija ar Portugalija. Ir nors širdis jau svaigo nuo portugališkos saulės, tačiau protas įsakmiai kartojo rezidencijos vieta rinktis Montružą. Juk visai šalia – Paryžius su visa savo garsiųjų galerijų gvardija ir žmonės, nauji pažįstami, pažadėję bent jau moralinę paramą, jei tik Linai jos prireiktų. Nėra čia ko slėpti, Paryžius Liną vilioja dar ir savo garsiaisiais sendaikčių turgumis. Juk virtualioje erdvėje ši menininkė dar žinoma, kaip “Blusynukės”, jaukaus sendaikčių salonėlio, įkūrėja. Nieko keista, kad ir naujas Linos meninis projektas bus susijęs su šia tematika. “Blusynukės” idėja gimė kartu su Linos dukrele Rusne. “Kartą sėdėjome su vyru Justu prie ežero, Rusnelė miegojo sau ramiai ant kranto. Gurkš nojom vyną, žvelgėm į horizontą ir staiga supratau: “Norėčiau...”. Juk taip myliu visus tuos sendaikčius, vis kaupiu ir kaupiu juos. Sumąsčiau, kad reikėtų išnaudoti šią savo silpnybę, - pasakoja L.Albrikienė, iš pradžių ketinusi įkurti elektroninę parduotuvę, bet kol kas savo radinius iš visos Lietuvos siūlanti įsigyti “Facebook” draugams. “Įdomių daiktų ieškau visoje Lietuvoje. Dažnai geriausi sendaikčių turgūs vyksta net ne miesteliuose, o greta jų. Keliaudama po Ispaniją, Paryžių irgi vaikščiojau po turgelius. Nebuvau tik pačiame pagrindiniame Paryžiaus blusturgyje. Bet kai grįšiu, būtinai apsilankysiu. Norėdamas atrasti ką nors tikrai vertinga, privalai tam visiškai atsiduoti. Viename turgelyje aš galiu praleisti ir tris valandas. Važiuoju net per didžiausius šalčius. Toks azartas tada būna ir toks džiaugsmas apima, kai grįžti pilna mašina radinių!”.

lamuslenis.lt

Salota ir b

bakla탑anas

Indra Marcinkevičienė Interjero dizainerė www.interjeraibesaiko.lt Klientė, klaipėdietė žurnalistė, jau žinojo mano stilių, tad suteikė man visišką laisvę. Ji tik norėjo šviesaus, modernaus ir jaukaus būsto. Be to, jai labai patiko salotų ir baklažanų spalvinė gama. Ji ir dominuoja moters namuose. Aš taip pat įvedžiau dryžiukų motyvą. Šių namų, kaip ir visų mano kurtų interjerų, stilius – eklektika. Stengiausi sukurti linksmą chaosą. Kai kurie baldai – antikvariniai, aptraukti naujais audiniais, kiti – visiškai nauji. Kadangi klientės dukra jau paauglė, laiptus sukūrėme visiškai minimalistinius. Laiptai man visada gražiausi be turėklų, bet namuose, kur yra mažų vaikų, tai įgyvendinti neįmanoma. Pirmame aukšte esančioje svetainėje dominuoja aksomas ir mano mėgstami dryžiukai. Vakarieniaujant prie

lamuslenis.lt

balto stalo, svetainė atsispindi impozantiškame veidrodyje. Jo dizainą kūriau pati. Prie stalo – skirtingų spalvų kėdės – kad nebūtų nuobodu. Na, o baltame stale atsispindi namiškių veidai ir patie kalai, kuriuos jie valgo. Man baltas stalas – labai estetiška. Virtuvė nedidukė, šiuolaikiška ir labai praktiška. Namų šeimininkės miegamasis kambarys – romantiškas, dominuoja pasteliniai tonai, dryžiukai, rytietiškų motyvų tapetai, labai gražūs šviestuvai su stikliukų girlianda. Visada maniau, kad namai gražiausiomis spalvomis atsiskleidžia ne iš karto, o po kelerių metų, kai pamažu apauga daiktais, kai tie daiktai atranda savo vietą. Svarbiausia – neskubėti ir neapkrauti namų beprasmėmis smulkmenomis.

lamuslenis.lt

Nose on!

Benamių kvapas spindinčiame buteliuke.

Kornelijos Česonytės ir Sissel Tolaas nuotr.

lamuslenis.lt

Kornelija Česonytė

Istoriškai taip jau susiklostė, kad tyrinėtojai ir menininkai kvapui dar visai neseniai skyrė labai mažai dėmesio, nors žmogaus kultūriniame, socialiniame ir psichologiniame gyvenime šis fenomenas buvo visada vienaip ar kitaip labai reikšmingas. Pergyvenę pirmykštes bendruomenes, kuriose kvapas buvo svarbus ne tik išgyventi, bet ir komunikuoti, senąsias civilizacijas, kuriose vyko smilkalų aukojimai, o kva pieji tepalai buvo skirti tik išrinktiesiems, perskaitę Antikos poetų veikalus, kuriuose atskleidžiama nepamainoma kvapo reikšmė, patyrinėję kvapo vaidmenį ankstyvuose krikščionybės amžiuose, apsilankę Viduramžiuose, kur kvapas buvo siejamas su morale ir sveikata, įsivaizdavę Kinijos ir Japonijos kvapų ceremonijas, Baroką ir Renesansą bei geriamuosius odekolonus ir kiekvienai dienai skirtingus kvepalus, pastebėję meno kūriniuose kvėpinimosi ritualus ir kintantį švaros kultūros fenomeną, užuodę

Sintetinio gyvenimo ateitis

Pietų Prancūzijos aromatinius augalus ir apsilankę distiliatorinėse, peržvelgę XX a. literatūros bandymus sugauti kvapus, atsidūrėme XXI a. ir 2004 m. kartu su mokslininkais džiaugėmės Nobelio premija už tyrimą, kuris parodė, kas vyksta su mumis, kai mes uodžiame. Tyrimas galbūt iš dalies ir paaiškina uoslės pojūčio cheminę pusę, tačiau pilnai neatsako į daugelį kultūrinių ir socialinių klausimų. Nepaisant daugybės atliktų kvapo studijų, šiandien vis dar kaimynų virtuvės kvapus vertiname neigiamai, mikroautobusu važiuojantį ir prakaitu kvepiantį pilietį nurašome į žemiausią žmonijos sluoksnį, perpildytose parfumerijos parduotuvėse orientuojamės tik pagal reklamą, kas rytą kvėpiname pažastis, maskuodami savo natūralų kvapą. Užspaustomis nosimis praskriejame kvapų pilnomis gatvėmis aplenkdami šiukšlių dėžes, piktai nužvelgiame kaimyną, anądien virusį ėrieną, draugą ekskomunikuojame dėl burnos kvapo, atmetame bet kokią kvapo choreografiją viešoje erdvėje ir koncentruotą žinių krūvį, kurio jau nebemokame skaityti. „Aš esu skunksas“, – sako man matematikė, chemikė ir kvapų menininkė Sissel Tolaas, pas kurią lankausi jos įspūdingoje laboratorijoje Berlyne. Tai ji, ta provokatorė, kuri eina į vieną prabangiausių renginių Europoje pasikvėpinusi vyriško prakaito kvapu, bando atkurti šuns ir katės ekskrementų kvapus, ieško benamių gatvėse, kad galėtų užfiksuoti jų kvapą, ir patalpinti jį į estetišką ir neįprastą buteliuką. Ji nuolat susiduria su problemomis oro uoste, nes iš visų pasaulio kampų renka visa, kas turi kvapą, ir gabena tai į savo kvapų atminties archyvą. Ir kol aš uodžiu jos atkurtus mirusių gyvūnų, vyrų prakaito, purvo ir miestų kvapus, siūlau paskaityti, ką pati kvapų menininkė Sissel Tolaas apie visa tai galvoja. lamuslenis.lt

100

lamuslenis.lt

Apie laboratoriją „Aš turiu daugybę natūralių ir sintetinių medžiagų, kurias tiesiog vadinu molekulėmis. Yra tik kelios kompanijos, kurios gamina šias molekules. Vieną dieną nusprendžiau su viena jų kolaboruotis, nes tai vienintelis būdas ką nors nuveikti. Žinoma, galima šią kūrybą ir tyrinėjimus atlikti šarlataniškai arba apsimetinėjant, kaip daugelis daro, bet aš to nenorėjau, norėjau visa pasinerti į tai ir įtakoti ar pakeisti žmonių mąstymą apie kvapus, parodyti realybę tokią, kokia ji yra, ką žmonės pakeičia prausdamiesi ar kvėpindamiesi įvairiausiais kvapais. Per se tai paradoksas, nes kompanija, su kuria bendradarbiauju, ir kuria tuos unifikuojančius kvapus. Tačiau kompanijos darbuotojai nusprendė, kad aš esu ateitis ir kad su manimi verta bendradarbiauti“.

Tarpe tarp „Mano darbo esmė yra ne tik atkurti realybę. Kvapams aš bandau atrasti komunikacijos sistemą. Kontekstualizuoju realybę paversdama ją fluidais ir darau daugybę projektų apie tai, kaip kvapas funkcionuoja kaip komunikacijos sistema. Dirbu tarp mokslo, ko mercijos ir kūrybiškumo, o meną išnaudoju kaip

Sissel Tolaas Kvapų menininkė Gyvena Berlyne

kūnų kvapas ir kiti šokiruojantys kvapai. Mano dukra grįžta namo ir klausia: kada visa tai baigsis?“

Paskendę kvapuose „Įsivaizduokite, mes įkvepiame 24 tūkst. kartų per dieną. Kiekvieną kartą įkvėpdami įkvepiame ir kvapo molekules. Visa tai žinome, bet esame pilni prietarų, todėl aš nusprendžiau mesti iššūkį ir kvapų srityje pradėjau dirbti su vaikais, nes jei neišsivaduosime iš prietarų, tuomet nėra šansų žinoti ir pažinti. Treniravausi septynerius metus su kvapais tam, kad neerzintų joks kvapas. Man pavyko, nes tik mūsų mąstymas kvapus paverčia gerais arba blogais. Kuo esame vyres ni, tuo daugiau prietarų turime, tačiau aš sau įrodžiau, kad tą pakeisti įmanoma. Pozityvi ar negatyvi patirtis – visa tai lemia tavo santykį su kvapu iki gyvenimo galo. Bet treniruojantis, kaip aš tai darau su vaikais, įprantama uosti sąmoningai, laisvai. Tuomet viskas keičiasi. Vaikų protai ir širdys atviri, iš čia kyla ir nosies atvirumas. Kai aš į savo gyvenimą integravau uostymą, pradėjau kitaip matyti, girdėti, visai kitaip pradėjo skleistis prasmė. Nosis juk daro didžiausią darbą – tik po to akys. Mano gyvenimas po šių bandymų pasikeitė radikaliai“.

Kalba ir kvapas „Yra mitas, kad sunku kalbėti apie kvapą, nes egzistuoja kalbos barjeras. Bet man nesvarbu, nes jei sakau, kad tai obuolio kvapas, tai ir yra obuolio kvapas. Jūs kitaip suprantate, kas yra obuolio kvapas, bet nesvarbu. Tai vis tiek obuolio kvapas. Pažvelkime į mažesnes kultūras, kur kvapas yra labai svarbus būnant kartu. Jie turi tonas žodžių, kuriais preciziškai komunikuoja kvapus. Kvapas mūsų visuomenėje yra suvaldytas, nuslopintas, mes komunikuojame kvapą pagal kvepalų rek lamas. Parfumerijos kompanijos nenori, kad žinotume, nes jie nori parduoti dar vieną muilą, dar vienus kvepalus... Viskas yra deodorizuota, sukamufliažinta, o kalba apie kvapus yra labai triviali“.

platformą savo tyrinėjimams parodyti. Nors užsiimu ir mokslu, tačiau mokslas yra apie objektyvumą, o aš noriu laisvės, kvėpuoti. Todėl kalbėdama apie mokslą, kalbu ne apie bandymus su žiurkėmis laboratorijoje. Šiuo metu dirbu su muziejaus projektu, bandydama Dezodorantai ir kvepalai atkurti Pirmojo pasaulinio karo kvapą. Vokietijos karo muziejus nusprendė iš naujo „parašyti“ vokiečių karo „Naudojame juos tik dėl reklamos įteigto gyvenimo istoriją, padaryti vidinį istorijos pjūvį, kad žmonės galėtų ne tik žiūrėti artefaktus, bet ir liesti, girdėti, ra- būdo, švaros ir grožio kulto. Aš dezodoranto nenaugauti ir užuosti. Tai sunku, bet labai nuostabu: negyvų dojau nė karto gyvenime. Nė karto. Dezodorantuose lamuslenis.lt

101

yra tam tikrų medžiagų, prie kurių oda pripranta, tad jų reikia vis daugiau ir daugiau. Tas pats su kvepalais. Mes net nežinome, kaip patys kvepiame: kūno kvapas yra toks unikalus, kaip ir pirštų atspaudai. Turėtume tai žinoti. Tik tada, kai žinome, kaip kvepiame, galime sakyti: noriu tai paslėpti, nuplauti. Niekada neturėjome progos patirti savo tikrojo kvapo. Kalbu ne apie tai, kad turėtume būti purvini, kalbu apie tai, kad reikia žinoti ir tik tada priimti sprendimą. Žmogus eina į parfumerijos parduotuvę ir ten randa tūkstančius kvapų. Kaip galima išsirinkti? Ten nėra jokios pagarbos nei kvapui, nei žmogui. Tik pirk, pirk, pirk…”.

Individualumas “Mes visi kvėpinamės vienodai, skiriame daug dėmesio siekdami atrodyti kitaip, bet nesistengiame kvepėti kitaip. Perkame tuos pačius kvapus ir tampame uniformuota visuomene. Mes negalvojame, kad purkšdami ant savęs “Chanel” ir mūvėdami poliesterio kojines, sukuriame visai kitą kvapą: ta „mikstūra“ pasibjaurėtina. Niekada neklausiame, kas yra to gražaus buteliuko viduje. Kvapas iš tikro niekam nerūpi. Tai beprotiška! Nuimk nuo savęs parfumerinius sluoksnius, sužinok, kas tu esi, ir tik tada kraukis ant savęs visus tuos kvapus. Aš ne prieš kvapus ir muilus, bet mes turime teisę žinoti, kas esame iki juos panaudodami, ir ką jie mums suteikia iš tikrųjų“.

Natūralūs kvapai „Seniau kvapai buvo naudojami sakralinei paskirčiai, į kvapus buvo žiūrima su pagarba. Buvo naudojamos fantastiškos grynos medžiagos, puikios kokybės natūralūs aliejai. Tai, ką mes turime šiandien, yra tiesiog nepalyginama su tuo, kas buvo anksčiau: tai, ką dabar turime buteliuke, kainuoja apie 2 eurus, o pats buteliukas – 15. Taigi mes mokame už reklamą ir už molekules, kurių dauguma yra pigūs chemikalai, kainuojantys iki 20 eurų už litrą. Turiu molekulių, kurių litras kainuoja 20 tūkst., bet niekas jų nenaudoja. O tai ir yra tikroji parfumerija. O ten – tiesiog abstraktus pigus skiedinys. Yra daug fantastiškų

102

lamuslenis.lt

profesionalų, bet jiems nelieka jėgų ir įkvėpimo, nes jie privalo vieną po kito atlikti užsakymus: „CK“, „Prada“, „Gucci“... Jie tiesiog daro pigius skiedinius, turėdami vilties, kad šie bus parduoti. Ir niekas nebando mesti iššūkio turiniui“.

Nišinė parfumerija „Kornelija, niekas nuo to nesikeičia. Žinoma, tai svar bu ir įdomu. Bet tai nekeičia mūsų supratimo apie kvapus. Reikia šviesti žmones, o pardavėjai apie tai neturi jokio supratimo. Nišinė parfumerija yra tik mada, ne fundamentalus visuomenės požiūrio keitimas. J.P.Guerlainas pradžioje naudojo natūralias fantastiškas medžiagas, tai buvo kokybė, tai buvo MENAS. Senieji kūrėjai naudojo per amžius sukauptas žinias ir kūrė kvapų meną, o dabarties kūrėjai turi užduotį sukurti

abstrakciją ir pigiai. Tie, kurie turi pinigų, pereina prie nišinės ar konceptualios parfumerijos, kaip ten ji besivadintų. Žmonės mėgsta kvapus ir tai yra gerai, tiesiog man rūpi kiti dalykai. Aš irgi galiu kurti nišinę parfumeriją. Na ir kas? Tai nekeičia pasaulio. Gal galėčiau būti turtinga ir garsi dirbdama toje srityje, bet esu garsi kurdama visiškai priešingus dalykus. Florencijoje Italijos kompanija „Pitti Imagine“ organizavo garsiąją nišinės parfumerijos mugę, buvau pakviesta. Nuvykau su savo projekto „Baimės kvapas“ objektais ir tame nišinės parumerijos kontekste pademonstravau kūno prakaitą, sakydama: štai kaip jūs kvepiate, iki kol užpurkškiate ant savęs nišinę parfumeriją. Parfumeriai uostė ir sakė: „O... mes galime iš to kurti kvepalus!“ Atsakiau: „Ką? Čia ne kvepalai, čia tai, kaip jūs kvepiate“. „O... Tikrai, mes niekada apie tai nepagalvojome“... lamuslenis.lt

103

Vieni rašo dienoraštį, kiti fotografuoja, o aš kolekcionuoju kvapus

Nežinojimas „Dabar formuojant nuomonę apie kvapus visas pozicijas užėmęs marketingas. Jie sakosi žiną, kas smirda, o kas kvepia, o kvapus jie sieja tik su kvepalais. Mūsų visuomenėje niekur nėra mokoma apie kvapus, nebent norėtum tapti parfumeriu. Tas mokymas, apie kurį aš kalbu, nėra apie parfumeriją, jis – apie kvapus. Aš siūlau atsigręžti į realybę. Vedu edukacinius užsiėmimus tiek vaikams, tiek suaugusiems, ir visą laiką kartoju – atkreipkite dėmesį į gatvės kvapus, į savo partnerio tikrąjį kvapą. Dėmesys kvapams ir žinios keičia mūsų suvokimą apie viską. Parfumerinėms kompanijoms patinka tai, kad mes nieko nežinome apie kvapus. Jos nenori, kad mes gilintumės į tai. Žmonės giliau ir nesidomi. Bet kai pradedi domėtis, kas vyksta už tos industrijos, ir pradedi iš tikro užuosti, pasidaro labai įdomu, nes tai visai kas kita, nei mums teigiama“.

Projektai „Kol neturėjau visų tų molekulių, įrenginių ir laboratorijos, keliavau po pasaulį ir rinkau kvapus. Vieni rašo dienoraštį, kiti fotografuoja, o aš kolekcionuoju kvapus. Rinkau juos kaip dokumentus, mano archyvą dabar sudaro apie 6730 kvapų. Studijuodama matematiką ir chemiją, aš dar nežinojau, kur einu,

104

lamuslenis.lt

tačiau man buvo įdomu, kaip atkurti kažką nematoma. Nematoma, bet kvepia! Daug eksperimentavau su oru. Oras nėra abstrakti tuštuma, ji pilna to, kas nematoma plika akimi. Tuomet pradėjau savęs klausti, kur galėčiau tai panaudoti: galbūt navigacijai ar komfortui? Pradėjau klausti savęs, ar galiu racionaliai vertinti tai, kas nematoma; ar galiu būti neutrali kvapų atžvilgiu? Tada IFF (International Flavors and Fragran ces Inc) pasibeldė į mano duris ir pasiūlė dirbti jiems, tačiau aš atsisakiau. Bet pasiūliau dirbti kartu – su jais, bet ne jiems. Tada ir prasidėjo visi tie įdomūs tyrimai... Rankinuke visada nešiojuos mažą įrenginį Head Space, kuriuo nuolat fiksuoju kvapus, tada einu į laboratoriją ir klausiu, ar jie turi ką nors panašaus į mano užfiksuotas molekules. Žinoma, gamtoje yra kur kas daugiau molekulių, nei jų turime chemijos pramonėje. Natūralios medžiagos yra labai brangios, todėl tenka mėginti kopijuoti kvapą. Dariau vieną projektą su kompanija „Adidas“. Ieškojau jų kvapo identiteto. Kitas projektas Monpeljė mieste buvo šokiruojantis: paprašiau, kad žmonės atneštų savo dažniausiai dėvimus drabužius, juos ištyriau ir sugebėjau pasakyti, kokį maistą jie valgė, kuo kvėpinosi, ar turi gyvūnų. Visos kvapų molekulės yra jų drabužiuose, nors jie ir pasikvėpinę „Chanel“. Kvepalai informacijos, kuri mums nenaudinga, nepaslepia. Tad atsirado žmonių, kurie dėl to labai supyko ir nebenorėjo atsiimti atneštų drabužių, net „Prada“ švarko...

lamuslenis.lt

105

Viename mieste uosčiau ir fiksavau vieno namo butų kvapus. Nors tame name jau niekas negyveno, tačiau butuose buvo išlikę daug buvusių gyventojų kvapų. Tas pastatas turėjo būti nugriautas, tačiau po šio projekto savininkas nusprendė jį išsaugoti. Per kitą savo projektą surinkau 37 skirtingų tautybių žmones ir paprašiau jų pauostyti mano atkurtą pinigų kvapą. Jie nežinojo, ką uosto ir turėjo aprašyti, ką uodžia. Tik du žmonės atpažino kvapą – vienas jų buvo brokeris. Beje, šito projekto ekspozicijos siena buvo nudažyta dažais, sukurtais naudojant specialią technologiją. Patrynęs sieną užuosdavai pinigų kvapą. Žmonės net bandė lupti tą sieną. Taip pat esu kūrusi miestų kvapus, juos paversdama fluidais. Eksponavau juos, norėdama padėti kvapams sugrįžti į miestą, kad žmonės vėl pradėtų naujai uosti. Šiuos projektus pristačiau MOMA muziejuje ir Berlyno bienalėje. Per projektą Liverpulyje su lingvistais kūrėme žodžius, kurie labiausiai padėtų apibūdinti dalyvių pasirinktų miestų pastatų kvapus. Kitas projektas – su mados namais „Louis Vuitton“. Jis dar nebaigtas. Jiems sudarinėju miestų kvapų ekskursijų katalogus, kad žmonės galėtų keliauti kvapų trajektorijomis. Dar vienas įdomus projektas, kuriame dalyvavau, - „Kaip vynas tapo moderniu: dizainas + vynas nuo 1976 iki dabar“. Gavau butelį vyno už 2000 eurų. Grįžusi į Niujorką gėriau tą vyną nuo devynių ryto iki pat pietų ir fiksavau molekules savo burnoje. Tad vėliau vykusioje parodoje buvo galima pauostyti atkurtą mano burnos kvapą išgėrus vyno. Projekte „Baimės kvapas“ dalyvavo vyrai, patiriantys panikos priepuolius. Specialių mano pagamintų prietaisų dėka jie surinko baimės priepuolio metu išsiskyrusį prakaitą ir atsiuntė jį man. Taip aš atkūriau šių vyrų baimės prakaito kvapus, jie tarsi dalyvavo parodoje: ant sienos buvo eksponuojamas jų kvapas, siena – tarsi jų oda.

106

lamuslenis.lt

Čia sūrio bakterija, čia Davido Beckhamo bakterija. Jos beveik identiškos!“ Ar kada pagalvojote, kad sūris gali būti organizmo metafora? Kuo daugiau bakterijų, tuo geresnis sūris, kuo daugiau bakterijų žmoguje, tuo atsparesnis kūnas. Bet, žinoma, jų neturi būti per daug. Ankstesniame prakaito projekte atradau bakterijų, kurios skleidžia tokį pat kvapą, kaip sūris. Taigi pradėjau rinkti bakterijas iš sportinių batelių, taip pat ir Davido Beckhamo. Ir štai pažiūrėkite: čia sūrio bakterija, čia Davido bakterija. Jos beveik identiškos!“

Kvapo ateitis „Aš manau, kad mokslas bus labiau prieinamas ir kiekvienas galės sužinoti, kaip jis kvepia, koks jo ID, ir tik po to nuspręsti, ar jam reikia komercinių kvapų. Atsiras kokybė ir žmogus grįš prie kokybiškų kvepalų, jei išvis grįš. Ateityje bus kalbama apie dezodorantų

tikslingumą, o tai jau gana arti, tiesiog už kampo. Suprasime, ką prarandame tame dezodorantų liūne, kokios to pasekmės, kas mes tokie, kaip mes kvepiame. Ir gana sparčiai einame mokslo ir technologijų sukurtais keliais, visuotinės unifikacijos ir asmeniškumo atsisakymo link, gali iškilti grėsmė ir kvapams. Bet jei mes nebūsime labai technokratiški, viskas eis kartu: ir technologija, ir kvapai. Kvapai neišnyks, tikrai ne“. Tai buvo vienos didžiausių kvapų provokatorės Sissel Tolaas mintys apie tai, kas mus supa visą laiką ir į ką mes nekreipiame ar nenorime kreipti dėmesio. Sissel neabejotinai įėjo į mokslo ir kvapų kultūros istoriją ir, tikėtina, pakeis ir daugelio iš mūsų suvokimą apie kva pus ir kasdienius kvėpinimosi ritualus.

Norintys pasiduoti avantiūrai ir pasivaikščioti intriguojančių, netikėtų, pažįstamų ir keistų kvapų labirintais, kviečiami gruodžio 15 dieną, 18.30 valandą, į Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centrą “Titanikas” (Maironio g. 3), kur bus galima įkvėpti uoslės provokatorės Sissel Tolaas sukurtus kvapus. lamuslenis.lt

107

Žiogų reikalai

Svetlanos Baturos (www.svetlanabatura.com) nuotr.

Laisvi kaip vėjas – lininiai vaikai

Živilė Grišmanauskienė Vaikiškų drabužių „Flaxkids“ kūrėja www.flaxkids.lt - Jei siūti visada buvo didžioji Tavo svajonė, kodėl ilgai nesiryžai jos įgyvendinti? - Taip, kadaise svajojau siūti, kol supratau, kad pats siuvimas iš tikrųjų prasilenkia su mano charakteriu... Man patinka kurti drabužius, eksperimentuoti, konstruoti, sukirpti medžiagą. Bet pats siuvimas... stabdo kūrybą. Todėl kiek padirbėjusi viską mečiau ir ieškojau savęs kitur. Mečiau ir muzikos studijas, kartu su būsimuoju vyru porą metelių ilsėjomės nuo visų menų ir menininkų aplinkos. Sakome, kad gy-

108

lamuslenis.lt

venimas buvo tik žaidimas, nežinojome, ko norime, ieškojome savęs. Pradėjusi studijuoti turizmo ir viešbučių vadybą, buvau tikra, kad dirbsiu panašų darbą, bet viską pakoregavo ir į teisingas vėžes sustatė sūnaus Igno gimimas. Vėl pradėjau siūti savo vaikui. Iš pradžių tai buvo patalynė, paskui – krikštynų rūbeliai draugių vaikams. Galiausiai viskas taip įsivažiavo, kad, žiūriu - tik važiuojam, važiuojam... Dabar viskas jau kiek kitaip – turiu žmogų, kuris man padeda: pati kuriu,

lamuslenis.lt

109

flaxkids.lt braižau, piešiu, kerpu, o kolegė sukerpa, susiuva. Taip šis darbas man pasidarė mielas. Bet tai nereiškia, kad siuvimo mašina pastatyta į spintą. Tenka ir pačiai siūti, pavyzdžiui, kai sulaukiame labai skubaus užsakymo.

nius. Spalvas renkuosi tokias, kokios patinka man pačiai: tamsiai mėlyną, rudą, pilką – rudenines. Kolekcija pavadinta „Replika“. Tad paliekame ją aptarinėti, replikuoti, vertinti, mylėti arba ne... Mes patys ją mylime, ją dėvime ir ja didžiuojamės. Jau teko aprengti ne tik vaikučius, bet ir jų tėvelius. Kar- O kaip gi gimė pavadinimas „Flaxkids“ tu su nauja kolekcija pasirodys ir namų tekstilės, - Pats žodis viską ir pasako: „flax“ – tai lino gami- vis dėlto artėja Kalėdos... niai, tad „Flaxkids“ – lyg lininiai vaikai. Pradžioje visi - Kuriais savo kūriniais labiausiai džiaugies ir mūsų drabužėliai buvo siuvami iš lino, todėl man patiko šis pavadinimas. Manau,vaikai – laisvi kaip vėjas, didžiuojiesi? o mūsų drabužėliai – patogūs, nevaržantys judesių, - Sunkoka išskirti. Šį sezoną kiek didesnį dėmesį leidžiantys vaikučiams būti laisviems kaip vėjas. skyriau berniukų aprangai, nes pati auginu sūnų. Natūralu, jis pirmasis išmėgindavo visus modelius. - Štai pristatai pirmąją rudens - žiemos kolek Augindama berniuką vis mąsčiau, ko jam labiausiai ciją vaikams. Ar ilgai ji brendo? reikia, todėl drabužėliai labiau tinka berniukams. - Kai atsirado „Flaxkids“, iš karto pradėjau gal- Buvo smagu laikyti juos paslaptyje ir pirmą kartą voti apie kolekciją. Bet ją teko sukurti per labai viešai pristatyti jūsų žurnale. trumpą laiką, nes pavasarį ir vasarą užgriuvo - Kas Tau svarbiausia darbe? Kokiais principais daugybė užsakymų. Kolekcija nedidukė. Rūbeliai labai paprasti, lengvi ir mieli. Spalvos – „nerėkiančios“. vadovaujiesi? Drabužiai nėra itin vaikiški, nemėgstu „barbizmų“. - Svarbiausia - kokybė, sąžiningumas ir nuoširdus Bet tai nereiškia, kad vilkėdami šiuos drabužėlius bendravimas. Man labai svarbu bendrauti su vaikai atrodys kaip suaugusieji, juose nemaža ro- žmonėmis, tad smagu, kai randu draugų tarp mantikos, žaismingumo, tik visko – saikingai. “Flaxkids” klientų. O tokių yra tikra nemažai. Kai tik Nemažai modelių tinka ir mergaitėms, ir berniu- turėsime savo patalpas, būtinai rengsime įvairius kams. Stengiamės naudoti kuo natūralesnius audi- renginius ir arbatėles.

110

lamuslenis.lt

111

112

lamuslenis.lt

113

114

lamuslenis.lt

- Kokie audiniai Tau arčiausiai širdies? - Žinoma, linas! Jis ir buvo „Flaxkids“ atsiradimo priežastis. Tačiau teko susidraugauti ir su vilna bei kitais medvilniniais audiniais, nes Lietuvoje dažnai gana vėsu. - Kas Tave įkvepia? Vartai madingus žur nalus, vaikštai po parkus, ieškai įkvėpimo internete? - Visa, kas mus supa: buitis, metų laikai, gera nuotaika, pats gyvenimas. Gyvenimiška praktika atneša įkvėpimą. Na, dar turiu tokią didelę ydą ir silpnybę: stebiu žmones, tiesiog juos “valgau”… Vyras kartais net subara, kai akivaizdžiai nužiūrinėju žmones, o man tie siog įdomu ir smagu tyrinėti, kaip žmonės rengiasi. Viduje tuo metu tiesiog verdu, diskutuoju pati su savimi. Jei dar turėčiau tokią kolegę, turbūt iki nukritimo aptarinėtume žmonių aprangą… - Beje, kaip sekasi derinti dizainerės dar bą ir sūnaus auginimą?.. - O taip!!! Šis darbas ir vaiko auginimas tie siog neatskiriama vienas nuo kito. Kalbant apie kūrybinę pusę, viskas gerai. Juk Ignas ir yra pagrindinis varikliukas, užkuriantis mane kurti vaikiškus drabužėlius. Bet kai prasideda techniniai reikalai: audiniai, sagų, detalių pa ieškos ir kirpimai, tada jau… SOS. Labai sudėtinga. Bet turime daug močiučių ir senelių, tad jiems padedant pavyksta viską suderinti. - O ką įdomaus mėgsti veikti po visų darbų? - Šiuo metu labai daug laiko atima darbas, likusį laiką skiriu šeimai. Kartu tai nulekiam į pajūrį, tai į gamtą ar tiesiog ramiai leidžiame laiką kartu. Bet dažniausiai, kai darbai nudirbti, vaikas miega, labiausiai mėgstu skaniai ir gerai išsimiegoti. Vis planuoju, bet nerandu laiko užsiimti joga, be galo mėgstu gerai pašokti su draugais, deja, ir tam visai nebe lieka laiko. Tikiuosi, per Naujuosius pavyks atsigriebti.

lamuslenis.lt

115

116

flaxkids.lt

lamuslenis.lt

117

Dienoraštininkas

118

lamuslenis.lt

“Cherry Boutique” nuotr.

lamuslenis.lt

119

GinCherry Gintarė Griškevičiūtė Bilevičienė Tinklaraščio “Cherry Boutique” autorė

- Kartą prasitarei, kad daug ko nedarai, nes gy veni ne toje šalyje - lietuviai ne visada supranta tavo eksperimentus. Dabar tavo dienos ir naktys bėga Anglijoje. Ar čia tikrai atradai daugiau laisvės? - Aš nesu linkusi absoliutinti, nes, kaip sakoma, “visų batų ant vieno kurpaliaus nepasiūsi”. Ir mano saviraiška nėra tokia išskirtinė ar maištinga, kad likčiau nesuprasta. Vis dėlto gyvenau Kaune, viename iš miegamųjų rajonų, ir nors mano didžiųjų eksperimentų metas buvo paauglystė (tada aš mažiausiai dėmesio skirdavau kitų nuomonei), tik bėgant metams atsirado poreikis nebūti pastebėtai. Man sunkiai sekėsi surasti ta ploną liniją tarp buvimo savimi ir nenoro būti dėmesio centre. Net tėtis kartais švelniai mane pašiepdavo, kai stovėdama prieš veidrodį klausdavau, ar gerai atrodau. Atsakydavo, kad nesupranta, kas man nutiko, juk anksčiau niekas nerūpėjo. Jis visada padrąsindavo, kad svarbiausia, jog pats jautiesi gerai. Tad bėda buvo mano viduje. Atvykus čia, viskas pasikeitė, įgijau daugiau pasitikėjimo savimi, atsipalaidavau. Tą pokytį mato ir mano tinklaraščio skaitytojai. Dėmesio sulaukiu ir čia, netgi daugiau nei Lietuvoje, bet dėmesys čia visai kitoks, jis malonus. Visiškai natūralu komplimentą išgirsti gatvėje ar parduotuvėje prasilenkiant su nepažįstamuoju. Jei klausiate, ar ta laisvė atsispindi aprangoje, aš pati atsakyčiau teigiamai. Galbūt kitiems tai tik mažytės smulkmenos, kurių jie net nepastebi, bet, kaip aš mėgstu sakyti, “iš smulkmenų susideda visas gyvenimas”.

darbo dieną buvau apdovanota šokoladiniais sal dainiais ir vynu”. Ką veiki Bristolyje? - Dirbu mažuose svečių namuose. Mano darbo dienos ir naktys labai įvairios, nes tenka daryti viską nuo a iki ž. Kartais mūsų valgomajame, skambant Dean Martin muzikai, pasitinku svečius. Su kiekvienu pasisveikinu ir rūpinuosi, kad visiems užtektų ragelių, kavos ir marmelado. Kartais priiminėju užsakymus ir klausau žmonių nusiskundimų. Tvarkau kamba rius. Dėlioju baltutėlius rankšluosčius į lentynas. Kartais, kai dirbu naktimis, būna, kad su apsistojusiais žmonėmis valgomajame šnekame iki vėlyvos nakties. Gal dėl to ir neatsibosta šis darbas, kad kiek viena diena kitokia. Nauji žmonės, nauji potyriai. Taip pat myliu šeimą, kuriai dirbu, ir esu jiems labai dėkinga, kad mane, ką tik atvykusią imigrantę, priėmė į savo verslą, kuriame dirba tik šeimos nariai, draugai, pažįstami ir bičiuliai. Myliu šį darbą dar ir dėl to, kad galiu lakstyti jame su savo gėlėtomis ir taškuotomis suknelėmis. (Šypsosi.) - Ką atradai ir ką praradai išvykusi į Angliją? - Iš tiesų nepraradau beveik nieko. Taip, liko tėveliai, draugai, šuo. Su mama ir tėčiu dabar bendrauju dar daugiau nei tada, kai buvau Lietuvoje. Beveik visos artimiausios draugės iš kitų miestų, tad pasimatydavome irgi ne taip dažnai, kaip norėjosi, o ir su tomis, kurios gyveno Kaune, kartais būdavo sunku surasti laiko susimatyti. Visus įsuka kasdienis gyvenimas ir rutina. Kartais sunku surasti laiko netgi sau. Dar praradau savo mėgstamą veiklą, bet žadu anksčiau ar vėliau vėl pradėti kurti, nes pasiilgstu tų vakarų, kai užsiimdavau burtais. O atradau tikrai daug: naujas vietas, naujus žmones, naujus kvapus, garsus, skonius, naują save. Pradėjau į gyvenimą žiūrėti pro dar didesnius rožinius akinius. Galbūt ši stadija baigsis kada nors, bet gyvenu čia ir dabar.

- Ką gražaus ir įdomaus radai pačiame Bristo lyje? Kalbu apie vietas, parduotuves, kavines, žmones, įpročius... - Bristolis yra pasakiško grožio miestas. Reiktų pradėti nuo to. Man dar ir dabar kartais sunku suvokti, kad aš čia gyvenu. Esu iš tų žmonių, kuriuos - Citata iš vieno tavo įrašų apie emigracijos labai įtakoja aplinkos grožis, tad laiko blogoms ir pradžią: “Patekau į jaukų šeimos verslą. (...) Pirmą liūdnoms mintims čia beveik nėra. Ko vertas vien vaiz-

120

lamuslenis.lt

Dienoraštininkas

nizuoti, kad būtų laisva diena ir man, ir vyrui, ir dar oras geras, tai pasidaro visai neįmanoma… - Tau patinka seni traukiniai, saldumynai, gražios dėžutės, knygos, istoriją turintys drabužėliai... O kas dar? - Vienareikšmiškai - Kalėdos ir namų interjero bei jaukumo kūrimas. Vienas maloniausių dalykų!

das į prieplauką, kur išrikiuotos įvairiaspalvės baržos ir jachtos. Visi vietos barai, parduotuvėlės, kavinės, kurie, atrodo, niekada ir nebuvo remontuoti. Viskas dvelkia praėjusiais laikais, bet tai man ir yra beprotiškai žavu. Kiekvieną dieną galima atrasti ką nors nauja. Labiausiai turbūt džiaugiuosi tuo, kad čia atradau rokabilio sceną. Lietuvoje man to ypač trūko. - “Neskaitau laikraščių, internetinių portalų, nežiūriu televizoriaus”, - dar viena tavo citata. Ar šie įpročiai vis dar nepasikeitė? - Ne, niekas nepasikeitė. Metus laiko gyvenome be televizoriaus. Dabar jis jau yra mūsų namuose ir kartais būna įjungtas, bet dažniausiai tik filmų kanalas. Mano atsiribojimas turbūt nėra sąmoningas, nes ne darau to specialiai, tiesiog nemėgstu savęs apkrauti neigiama informacija. Žinau, kad tai nėra gerai, ir kartais nežinau, kas vyksta realiame pasaulyje, bet man mieliau gyventi taip, kaip gyvenu. - Kelis mėnesius buvai dingusi ir ne pildei savo tinklaraščio. Kaip jauteisi tą tylos periodą? Ar trūko rašymo? - Įrašų dažnumas labiausiai priklauso nuo to, ar aš esu užimta. Kai atsirado mano tinklaraštis, turėjau daug laisvo laiko. Kai nerašau, laisvo laiko beveik ir neturiu. Natūralu, kad tinklaraštis dėl to nukenčia. Tuos tris mėnesius gyvenau taip intensyviai, kad, kaip juokaudama sakau, “neturėjau laiko net asmeniniam gyvenimui”. Šiuo metu vėl panašus periodas: persikraustymas į naujus namus, atostogos Lietuvoje, daug darbo dienų. Rašymo trūksta visada ir sąžinės priekaištus jaučiu, bet paros laiko neįmanoma ištempti. O kai dar tenka daryti nuotraukas ir orga-

122

lamuslenis.lt

- Tavo papuošalai ir rankdarbiai - kaip mažytės istorijos, trumputės pasakos, jausmų raizginiai ir ornamentai. Kur ieškai idėjų ir įkvėpimo juos kur dama? Gal vartai senus (arba naujus) žurnalus, stebi mėgstamų dizainerių kūrybą, eini pasivaikščioti, stebi praskrendančius paukščius?...

Myliu šį darbą dar ir dėl to, kad galiu lakstyti jame su savo

gėlėtomis ir taškuotomis suknelėmis

- Iš tiesų net nežinau, kas mane įkvepia. Paprastai pačios detalės pasufleruoja, kokioje apsuptyje norėtų save matyti. Kartais bekuriant gimsta kitos idėjos. Tai nenutrūkstantis procesas. - O kaip tavo kūrybą įtakoja meilė ir įvairiausios tarpusavio santykių peripetijos? - Oi… Bijau, dabar jau nebeįtakoja. Gyvenu ramų šeimyninį gyvenimą. (Šypsosi.) Žinoma, audrų pasitaiko, kaip ir kiekvienoje šeimoje, bet paauglystėje, kai rašiau eiles, santykiai su aplinka ir kitais žmonėmis tikrai įtakodavo. Lengviausia būdavo kurti tada, kai būdavo juodas gyvenimo periodas.

lamuslenis.lt

123

- Kurios epochos moterų apranga tave žavi la sipirkau keletą trapecijos silueto sijonų, porą pūkuotų biausiai? šiltų megztinių ir, žinoma, suknelių! - Na, anokia čia paslaptis – ketvirtas ir penktas - Papasakok apie savo tatuiruotes. Kodėl pasi dešimtmečiai. Odė moteriškumui! rinkai būtent tokius piešinius ir simbolius? - O tave nors kartais ištinka tas moteriškas fe - Diskutuojant apie tatuiruočių reikšmę, galima išskirti dvi stovyklas: vieni žiūri į bendrąsias simbolių nomenas - “neturiu kuo apsirengti”?.. - Tikrai taip, nesu išskirtinė. Vis dėlto manau, kad reikšmes, kiti sako, kad svarbiausia - ką tai žmogui tai labiau susiję su vidine būsena. Kai jautiesi negerai, reiškia asmeniškai. Aš priklausau antrąjai stovyklai nepatinki sau, atrodo, kad visi drabužiai negražiai krin- ir manau,kad net po banaliausia tatuiruote gali slėptis ta ir niekas netinka, o kai nuotaika ir savijauta puiki, gili mintis. Maniškės tatuiruotės yra būdingos rokatai ir paprasta suknelė puošia ir priverčia šypsotis. bilio gerbėjams: voratinklis ant alkūnės, kregždutės ant krūtinės, rožės. Bet man jos turi kitokią reikšmę. - Tavo naujausi radiniai drabužių parduotuvėse? Voratinklį pasidariau už pirmąją savo algą. Kregždutės - Tiesą sakant, dabar naršau baldų ir interjero - vyro dovana. Sėkmės simboliai ir užrašas “born smulkmenų pasaulyje, nes kaip tik įsikūrinėjame lucky” tarp kregždučių pieštos vieno mano internetinaujame studijos tipo bute. Naujausi mano spintos nio bičiulio. Tai tarsi mantra ir užkalbėjimas man “gyventojai” atkeliavo iš Lietuvos. “Rūbukuose” nu- pačiai. Rožė ant dilbio primena man tam tikrus

124

lamuslenis.lt

skaudžius gyvenimo įvykius. Pagal Angelique Houtkamp darbą piešta moteris su didinamuoju stiklu nusako mano smulkmeniškumą. Prieš išvažiuojant į Ūkanotąjį Albioną, nugaros apačioje ant vienos senosios tatuiruotės pražydo dar viena su užrašu “never look back”. Nugaros viršuje - moteris jūreivė, ant delno laikanti švyturį, kaip kelrodį, rodantį kelią ki tiems, ir laukianti, kas pas ją atplauks. Pastarąjį kartą apsilankius Lietuvoje buvo padarytos dar dvi. Dar viena - ant dilbio - su mano gimimo laiku laikrodyje ir užrašu “don’t waste your time”. O kita - Aivaro iš “Totemas tattoo” dovana: moteriškas medinis manekenas ant šlaunies. Reikėtų jo paties klausti, kodėl jam atrodė, kad ši tatuiruotė tinka būtent man.

kiemeliu. Labai gražių namų čia matau kasdien ir kiekviename bandau mintimis susikurti savo namus… Svarbiausias kriterijus man - jaukumas, nemėgstu modernių, šaltų interjerų, kurie nieko nepasako apie žmogų. Mano dabartinis būstas pilnas manęs. Šiek tiek eklektiškas, kaip ir aš pati. Beveik viskas pirkta labdaros parduotuvėse.

- Ką paprastai veiki trumpam grįžusi į Lietuvą, kaip kad šį kartą? - Ką ir kiekvienas emigrantas. (Juokiasi.) Sten giuosi pasimatyti su visais brangiausiais žmonėmis. Gaila, kartais pritrūksta laiko. Daugiausiai laiko praleidžiu su tėčiu ir mama. Būtinai apsilankau pigių drabužių parduotuvėse, nes tai vienas iš dalykų, kurių - Jei reikėtų keliais sakiniais apibūdinti savo tikrai pasigendu gyvendama Bristolyje. Taip pat būtinai svajonių namus, kokie jie būtų? apsilankau pas tatuiruočių meistrą, o visa kita - tai - Jaukūs ir šviesūs. Apaugę vijokliais ir su galiniu jau smulkmenos ir malonumai. lamuslenis.lt

125

Bon Appétit

Pietūs mažiausiame Paryžiaus restorane Rachel Khoo Viena garsiausių Paryžiaus maisto stilisčių ir receptų kūrėja Mažyčio namų restoranėlio „La Petit Cuisine à Paris“ įkūrėja Knygų „Pâtes à tartiner” ir “Barres de céréales” autorė www.rkhooks.net www.thelittlepariskitchen.com

- Žmonės sako, kad jūsų požiūris į maistą – uni kalus. O būti unikaliu šiais laikais gana sudėtinga… Kaip jums tai pavyksta? - Mano kelias į maisto pasaulį buvo kiek kitoks nei tradiciniai maršrutai. Palikusi mados pasaulį, įstojau į Meno koledžą, tad manau, kad šios patirtys ir leidžia man unikaliai dirbti su maistu.

Emilie Griottes (www.griottes.fr) nuotr.

- Dirbu su didelėmis korporacijomis, kaip “Volkswagen”, taip pat įprasta publika (renginiai, kuriuos organizavau praeityje, visada būdavo atviri kiekvienam).

- Esate bendradarbiavusi ir su diskžokėjais bei muzikos grupėmis. Ar muzika – dar viena jūsų ais tra? - Taip, man labai patinka muzika. Laisvalaikiu - Dalyvaujate įvairiausiuose kulinariniuose pro mėgstu pastovėti prie diskžokėjaus pulto, nors šioje jektuose visame pasaulyje. Kas dažniausiai būna srityje esu gana siaubinga. Tad artimiausioje ateityje jūsų klientai? neketinu atsisakyti savo dieninio darbo.

126

lamuslenis.lt

127

Akido Ida nuotr.

Slott Galeria (exquisedesign.com) nuotr.

- Įdomiausia vieta, kur teko ruošti maistą? - Hmmmmm… Tarkime, kartais. Vieną dieną gali - Turėjau galimybių ruošti maistą neįtikėtinose vie būti absoliučiai įsimylėjęs architektūrą, vaizdus, maistą, tose. Pavyzdžiui, ant stogo San Telmo, Buenos Airėse žmones, o kitą dieną šis miestas gali būti visiškai nuo(Argentina), gobelenų dirbtuvėse Melburne (Austra- bodus. Kaip ir bet kurie santykiai, manau. lija). Tokios vietos tikrai įkvepia kurti maistą. - Baigėte Londono Šv. Martino koledžą. Ar vis - O kokią vietą po saule vadinate savo namais? dar turite planų padirbėti meno ir mados srityje? O - Šiuo metu tai turėtų būti Paryžius, nors pastaruo- gal studijų metu įgytos žinios padeda kurti patieka sius porą mėnesių labai daug keliavau. lus ir naujus receptus? - Studijos meno koledže, žinoma, verčia kitaip - Ar jums patinka prancūziškas gyvenimo būdas? pažvelgti ir į maistą. Kai pradėjau rašyti trečią kulinarinę - Taip, jei kalbame apie socialinį gyvenimą, bet jei knygą, ėmiausi pati iliustruoti receptus. Man tai buvo tai verslas, prancūzai – gana sudėtingi. savotiškas būdas išbandyti ir supaprastinti receptą, kad jis būtų kuo suprantamesnis skaitytojams. Taip pat pa- Kur einate, kai norite ramiai pabūti su savo min sinaudoju patirtimi dizaino srityje, kai tenka dirbti rentimis? giniuose. Visi kulinariniai renginiai, kuriuos esu dariusi, - Pasivaikščioti ar pabėgioti greta esančiame buvo mano kūrybiškos prigimties atspindys. Maistas Butten Chaumont parke. patiekiamas ne tik todėl, kad yra skanus, bet ir todėl, kad jis komunikuoja su renginiu susijusią idėją. Pavyzdžiui, - Ar galėtumėte Paryžių pavadinti meilės miestu?.. dirbdamos su projektu ”Edible Taperstry Tales” (“Valgo-

128

lamuslenis.lt

mos gobelenų istorijos”), kartu su kulinarine partnere - Na, jei nori išmokti pyragų ir saldumynų gamybos Frankie Unsworth kūrėme patiekalus, kurių kiekvienas subtilybių, tai kur pasaulyje rasi geriau, nei vieta, kur turėjo sąsajų su kultūra, istorija ar gobelenų kūryboje tai gimė – Paryžius? Mokytis Pâtisserie meno Londonaudotomis technikomis. Pavyzdžių galima rasti čia. ne – ne taip smagu, ar ne? Mano turima patirtis taip pat praverčia kuriant interne- Savo nedidelę virtuvėlę Paryžiuje pavertėte tinius puslapius ar kulinarinių projektų skrajutes. mažyčiu restoranu dviems. Kaip atrodo pietūs “Le - Gyvendama Londone dirbote ir mados srityje. Petite Cuisine à Paris”? Esate didelė mados gerbėja? - Na, dažniausiai aš ruošiu maistą virtuvėje, o du - Nesakyčiau, kad didelė, bet man patinka ir aš svečiai bando sutilpti mano mažyčiame bute. Svečių, vertinu gražius drabužius. O kai turiu laiko, labai kurie atvyksta, nepažįstu, bet laimė, kai pietums eimėgstu šturmuoti sendaikčių turgus ir vintažines nant į pabaigą, jie jaučiasi taip, tarsi ką tik būtų pietavę parduotuvėles. Ieškau keistų ir mielų senovinių su senu draugu. suknelių. Esu didelė raštuotų suknelių gerbėja: - Kaip manote, kodėl žmonėms tai taip patinka? taškeliai, dryželiai, gėlytės… Be to, manau, kad vintažas yra daug išradingesnis, nei šiandienos - Manau, yra keletas priežasčių. Toks mažytis ir dizainerių kūryba. tik dviems žmonėms skirtas restoranas sukuria intymią ir išskirtinę atmosferą. Tai ne tas pats, kas - Kodėl iš visų pasaulio universitetų galiausiai eiti į įprastą restoraną. Žmonės mato, ką ruošiu pasirinkote studijas Le Cordon Bleu ir Paryžių? jiems (tad negaliu ko nors numesti ant žemės ir vėl lamuslenis.lt

129

įdėti į keptuvę), jie gali klausinėti, o paskui aš irgi - Receptas, kuriuo labiausiai didžiuojatės? sėdu su jais prie stalo ir pietauju. Visada užsukti - Atleiskite, negaliu atsakyti. Tai – kaip klausti manorintiems žmonėms aiškinu, kad ne tik maistas dos gerbėjos, kuri pora batų – jos mėgstamiausia. čia svarbiausia. Svarbu ir pasidalyti akimirka prie - Mėgstamiausias skanėstas? stalo. Svečiai turi norėti dalyvauti pokalbyje. Tai reiškia, kad neketinu dvi valandas jų linksminti pa- Aš dievinu figas, kai būna jų sezonas. Prancūzijoje ti viena. auga sultingos, saldžios violetinės figos. Nusiperku krepšelį vietos vaisių turguje ir kol grįžtu namo, jau - Kuo jums labiausiai patinka dvi jūsų knygos ir būnu suvalgiusi beveik visas… netrukus pasirodysianti trečioji? - Ar yra kas nors, ko nekenčiate valgyti? - Tikrai sunku pasakyti. Kiekviena knyga buvo unikali patirtis. Rašant būsimą knygą leidėjas - Nesu didelė foie gras - ančių kepenėlių pašteto suteikė man laisvę, tad receptus galėjau kurti - gerbėja, bet šiaip valgau beveik viską. visiškai taip, kaip norėjau. Nors tai prancūziška - Ką žinote apie Lietuvos virtuvę? knyga, jie neprieštaravo, kad eksperimentuočiau su klasikiniais receptais, suteikdama jiems savitą - Deja, nežinau nieko. Nors neseniai atradau lietuvių braižą. Labai smagu ir tai, kad knygoje bus mano menininkės Severijos Inčirauskaitės darbus – kryželiu pačios iliustracijos. išsiuvinėtus kiaušinius ir bulves.

130

lamuslenis.lt

www.lamuslenis.lt

Ă&#x2030;

ir dÄ&#x2014;l to mums nieko nereikia perdirbti :)