Lamų slėnis / kovas by Lamų slėnis

Kovas 2013 (15)

Viršelis: Dovilė Dagienė Keramika: Ernesta.ceramics

Kartais būna dienų, pilnų laukimo. Tobulai netobulų dienų. Ir tada lyg tyčia pakeli akis į naktinį dangų ir supranti, kad netuščia, kad yra ko laukti. Kad tuoj tuoj prasikals žolė. Kad nedaug liko,

ir kris balti žiedai nuo medžių. O tada... O tada bus tobulai tobulos dienos. Tad šiąnakt neužtraukite užuolaidų – kad ryte nepražiopsotumėte pačios gražiausios saulės ir pirmo žalio lapo!

Smagaus skaitymo! „Lamų slėnis“ La Famiglia

Vaiva Abromaitytė

Algė RAMANAUSKIENĖ

Redaktorė

Tinklaraštis

Indrė Blauzdžiūnaitė

Žurnalistė

Tinklalapis

Maisto fotografė

Fotografė, Photo & design studio MANDALA

Tinklalapis

Reda Mickevičiūtė

Fotografė

Tim Adami

Fotografas

Tinklalapis

Dovilė Dagienė

Fotografė

Tinklalapis

Žurnalistė

EglĖ MA

Sandra KLIUKAITĖ

Žurnalistė

Tinklalapis

Elas RAMANAUSKAS

Dizaineris

Tinklalapis

Unė Dabužinskaitė

BARBORA ADAMONYTĖ

Rūta ŽELVYTĖ

Tinklaraštis

ruta@lamuslenis.lt

Stilistė, dizainerė

Reklamos projektų vadovė

Bendraukime: info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

Lamų slėnis

Susitikime

kasdien

Lamiškos tendencijos

mados virėja

Denimo siurprizai

Draugams

Scenografija

128

150

Skaityk Lamu sleni plansetese iPad

Nemokamai

Zurnalo ieskok Apple Newsstand Dalinkis su draugais

Tikrai nemokamas )

Šviestuvas „Mingus P1“ Diz. Cecilie Manz

Staliukas „Tray table“ Diz. Hansas Bøllingas

Krepšelis „Washing-up“ Diz. Ole Jensenas

Rankinė Diz. „Scabby Robot“

Lamų slėnis

Tapetas „Laukinė gėlė“ „Ferm Living“

Pagalvė „Apsamanojusi lava“ „By Nord“

Stalas „Insekt desk“ Diz. „Buisjes En Beugels +++“

Dekoratyvus objektas „The Woods“ Diz. Andreasas Engesvikas

Lamų slėnis

Naujienos Šiuolaikinio dizaino klasika Naujasis dizainerio Samio Kallo kūrinys – kėdė „In Between“ – tikra šiuolaikinio dizaino klasika. Danijos bendrovei „&tradition“ sukurta kėdė yra lengva ir plona, bet labai tvirta. Iš uosio ir ąžuolo medienos pagaminta „In Between“ sukurta naudojant modernias pramoninės gamybos priemones ir rankų darbą. Tad jos dizainas – pati tikriausia inovacijų ir tradicijų dermė. Kėdės lengvumas ir formos šiek tiek primena garsiojo Danijos dizainerio Hanso Wegnerio kūrybą. Šis dizaineris, anot Samio Kallo, – neišsenkantis įkvėpimo šaltinis. Tad kėdė „In Between“ atiduoda duoklę praeities tradicijoms, bet žvelgia į ateitį.

Kėdę „In Between” galite įsigyti interjero salone „Skandinaviški interjerai” www.skandinaviskiinterjerai.lt

Žydinti parduotuvėlė Visada norėjome, kad „Gėlės ir manufaktūra“ būtų ne vien paprastos gėlių parduotuvės, o gražūs, mieli kampeliai, kur klientas galėtų nusipirkti visko – gėlių, šaunią dovaną, atviruką – ir visa tai dar būtų gražiai supakuota. Pas mus klientai randa neįprastų gėlių, jaukių originalių dovanėlių, rankų darbo atvirukų, interjero dekoro elementų, be to, mes ir dovanas pakuojame netradiciškai... Viliamės, kad ir Jūs mūsų parduotuvėlėje rasite gražių daiktų savo namams ar biurui. Jei ieškote retesnio kambarinio augalo, užsukite – parodysime jums įdomių, retų ir dar nepabodusių augalų.

Daugiau informacijos

www.sododizainas.lt Lamų slėnis

Naujienos

Pasakų girlianda Apšvietimas kuria kambario atmosferą. O kaipgi spalvingos, žaismingos, šviečiančios girliandos? Naujiena interjero parduotuvėje „Ornamentum“ – dekoratyvios, nuotaiką pakeliančios paryžietiškos girliandos. Ne tik vaikams! Elektrinę girliandą „La case de cousin Paul“ galite įsigyti interjero studijoje „Ornamentum“. Kaina – 99 litai.

Daugiau informacijos Facebook www.ornamentum.lt

Naujas Q. Tarantino šedevras Naujausiame filme „Ištrūkęs Džango“ kultinis režisierius Quentinas Tarantino pasirodo kaip gerai sustyguoto simfoninio orkestro dirigentas. Tęsdamas savo pomėgį stilizuoti klasikinius italų spagečių vesternus, Q. Tarantino meistriškai sujungia vergovės, sadizmo, kino istorijos ir kitas temas į darnią polifoniją, šliūkšteli tarantiniškų triukų, skoningo juodojo humoro, o vadžias į rankas perduoda talentingiems aktoriams: Christophui Waltzui, Jamie Foxxui, Leonardo DiCaprio. Veik tris valandas trunkantis filmas – ir geidžiantiems pramogų, ir mėgstantiems galvą pasukti.

„Ištrūkęs Džango“ rodomas kino centre „Skalvija“ www.skalvija.lt.

Lamų slėnis

Lamiškos tendencijos

Žydintis pavasaris Ką tik susprogusiuose pumpuruose. Kvapų debesy. Krentančiuose žieduose. Po langais. Virtuvėje. Ant stalo. Galvoje. Širdyje. Pirštų galiukuose.

Nuotraukos: Vaiva Abromaitytė Photo & design studio MANDALA Stilistė: Barbora Adamonytė

Lamų slėnis

Šviestuvas „Kontro“, „Secto Design“, arch. Seppo’as Koho’as Stalas „C44“, „Hay“, diz. Jørgenas Bækmarkas Juoda kėdė „Frame“, „Komplot Design“ Šviesios kėdės „J107“, „Hay“, diz. Poulas M. Voltheris Virtuvės įrankių rinkinys „Hang Around“, „Muuto“, diz. „KiBiSi“ Duoninė „Wicker“, „Muuto“, diz. Cecilie Manz Kiaušinių indas „Surface“, „Muuto“, diz. Ole Jensenas Iš interjero salono „Skandinaviški interjerai“

Lamų slėnis

Šviestuvas / staliukas „Sofalamp“, „Cappellini“, diz. Daphna Laurens Pjaustymo lentelių rinkinys „Cut in Half“, „Driade“ Iš baldų salono „InStyle JG“

Indas „Grill stone“ (149 Lt) Indeliai „Ramekin“ (12 Lt) Šakučių rinkinys „Botanic Garden“ (89 Lt) Salotų įrankiai „Botanic Garden“ (59 Lt) Žvakidė (76 Lt) Dubuo „Cabbage green“ (69 Lt)

Iš interjero studijos / parduotuvės „Ornamentum“ Lamų slėnis

Lamų slėnis

Pledas „Vera Green“, „Pappelina“, diz. Lina Rickardsson, 570 Lt Dubenėlis „Dropp!“, „Menu“, diz. Nielsas Römeris, 155 Lt Iš elektroninės parduotuvės „Skandiamo.lt“

Prieskonių malūnėlių rinkinys „Bottle Grinder“, „Menu“, diz. „Norm“ (207 Lt) Elektrinis virdulys „Eva Salo“, diz. „Tools Design“ (352 Lt) Raudonojo vyno grafinas su ąžuoliniu kamščiu „Sagaform“, diz. „Moritz“ (125 Lt) Baltojo vyno grafinas su ąžuoliniu kamščiu „Sagaform“, diz. „Moritz“ (105 Lt) Juoda žvakidė „Double Candleholder,“ „Menu“, diz. Mikaela Dörfel (275 Lt) Balta / oranžinė dvipusė žvakidė „Sagaform“, diz. „Designwright“ (131 Lt) Iš elektroninės parduotuvės „Skandiamo.lt“

Lamų slėnis

Aliuminio vaza „Moong I“, „Driade“ Iš baldų salono „InStyle JG“ Lamų slėnis

Porcelianinės lėkštės „The White Snow Rami“, „Driade“

Iš baldų salono „InStyle JG“ Lamų slėnis

Lamų slėnis

Barbora Adamonytė

Vilniaus dailės akademijos dizaino studentė

Reikės: • plastiko lakštų; • segiklio; • liniuotės, žymiklio, maketinio peiliuko, žirklių.

Iš plastiko lakšto išpjaukite formą ir įrėžkite apskritimą.

Lamų Lamųslėnis slėnis

Idėja

Indelis kiaušiniams

Lenkite ir sukite iškarpą.

Sulenktą iškarpą ties susikirtimo kraštine sutvirtinkite segikliu.

Lamų slėnis

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Dovilė Dagienė

Lamų slėnis

Šį kartą į namus teks pažvelgti per teatro prizmę. Pagrindiniai veikėjai – Paulius ir Kristina Ramonai. Jų namai – tai veiksmo scena. Scenografiją kūrė Renata Valčik. Su jais kalbėjomės apie tai, kaip statomas gyvenimas sau ir kitiems. Pastačiau savo automobilį prie namo ir laukiu, kol manęs ateis pasitikti. Nors rytas gana ankstyvas, netoliese gatvių intelektualai siurbčioja vynelį ir rimtai aptarinėja savo dienos planus – visi turi reikalų. Pro langą išlenda Kristina ir man moja: – Paulius tuoj išeis! – Gerai! Štai ir Paulius, jis veda mane pro senutes medines duris aukštyn laipteliais į namo palėpę. Ši laiptinė – moteris su patirtimi, jei reikėtų balsuoti, ranką kelčiau už tai, kad per Kūčias prabilusios sienos, priešingai nei žvėreliai, tikrai turėtų ką papasakoti... Įžengiam į namus. Čia šviesu, akys bėga lenktynių ir kliūna už savo vietas radusių detalių, aukštos lubos patogios kilti mintims, viduryje kambario kabo vilioklis hamakas... Prie stalo sėdi juodu – Paulius ir Kristina Ramonai. Abu šypsosi ir gražūs. Kristina šiuo metu dirba reklamos srityje ir svajoja būti gėlių pardavėja, Paulius pardavinėja medinius žaislus (velniai žino, apie ką svajoja vyrai...). Kristina veda į buto užkulisius – pasakoja apie tai, kaip rado namus. Kurį laiką pora laimingai gyveno buvusio biuro patalpose. Pusryčius ruošdavo ant direktoriaus stalo, spintoje turėjo seifą – ko daugiau reikia?! Kaip patys sako, laimingai „laužė meilę“. Netyčia aptiko skelbimą, įsikūrė ir čia jau gyvena porą metų.

Gurkšnoju kavą ir žvalgausi po namus. Kristina ir Paulius pasakoja, kad atsikraustę beveik nieko bute nekeitė, paskui juos atkeliavo keli meno darbai, nuotraukos ir augalai. Buto apstatymas, dekoravimas ir atmosfera visiškai tiko šeimynai. Kalbantis Kristina nepiktai pasmerkia savo pačios augalėlius: – Čia tos gėlės netinka. Be jų namai atrodo gražiau. Su Pauliumi ir fotografe žiūrėjome į gėles ir sprendėme, kaip čia su jomis yra. Butą Paulius ir Kristina nuomoja iš šiuo metu Klaipėdoje gyvenančios ir dirbančios scenografės Renatos Valčik. Šeima pasakoja, kad su šeimininke bendrauja labai maloniai. Patys namai tampa daug gražesni ir artimesni, kai žinai, kad juos su meile kūrė gražus ir geras žmogus… – Tau reikia su ja pasikalbėti, ji viską papasakotų apie butą ir kodėl jis yra toks, koks yra. O ir šiaip Renata yra labai maloni, įkraunanti moteris! Su Renata susitikome jaukioje kavinėje, kažkur internete... – Renata, Jurga Ivanauskaitė rašė apie drugelio sparnų plazdėjimą, kuris sukelia potvynio bangą kitame pasaulio krašte... O jūs, tyčia ar ne, sukūrėte terpę, kur du gražūs žmonės laimingai „laužia“ meilę. Aš manau, kad tai yra nepaprastai prasminga. Kaip dėl to jaučiatės jūs? Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Viskas yra susiję šiame (ir ne tik) pasaulyje: gėris gimdo gėrį, grožis gimdo grožį, meilė gimdo meilę… Esu tuo įsitikinusi iki kaulų smegenų. Mūsų būties šiame pasaulyje stebuklas yra perduoti jausmą kitam, nenutraukti grandininės reakcijos, kuria ir teka tikroji meilės energija. Aš pati esu gavusi be proto daug tos gerosios energijos iš sutiktų žmonių, todėl nesiruošiu stabdyti jos ar nutraukti: dabar ir pati galiu duoti jos kitiems – ir kuo laimingesni aplink esantys žmonės, tuo man pačiai smagiau. Mes gyvi tol, kol kvėpuojame: paimi – atiduodi, paimi – atiduodi… – Namuose, kur gyvena Kristina ir Paulius, daug gražių detalių: jūsų paveikslai, lipdytos galvos, architektūriniai ornamentai – kokios yra šių daiktų istorijos? – Architektūrinės detalės iš tikrųjų priklauso šiai erdvei: tai senas dviejų seserų pirklių namas, kažkada buvęs vientisas, nepadalintas, pilnas lipdinių, koklinių krosnių, gražaus parketo. Tos detalės rastos palėpėje, tiksliai toje vietoje, kur ir kabo dabar. O skulptūros ir paveikslai – tai „kūrybingumo konservantai“ – man visada patikdavo idėja pateikti darbą kaip žinutę, mintį ar žaidimą. Todėl jie ir surado tokias neįtikėtinas vietas, aš tik jiems padėjau ten atsirasti.

Lamų slėnis

– Esate scenografė. Apie ką buvo spektaklis, kuriam sukūrėte buto scenografiją? Ar interjero kūrimas artimas scenografijai? – Jei scenografija – pasaulis, kur akis mato tai, ko nebegirdi ausis, tai interjeras – pasaulis, kur jausmas pavirsta vaizdu. Bet kokios erdvės kūrimas (ar tai būtų scenografija, ar interjeras) yra man labai įdomus ir provokuojantis procesas, kuriam naudojamos ne tik apčiuopiamos materijos, bet ir tokie elementai, kaip šviesa, garsas, ar net kvapas. Nes visa tai galiausiai ir sukuria atmosferą. Argi tai ne alchemija? Konkretaus buto, kuriame gyvena Paulius su Kristina, interjeras įgavo savo (tikiuosi, ne galutinį) vaizdą palaipsniui. Aš galbūt ir kitokį jį mačiau savo vaizduotėje, bet pats butas, jo vieta padiktavo, tiksliau, pasuko „vėžes“ truputį kita linkme. Ir tai man labai patiko: įsiklausyti į erdvę ir leistis į „kelionę“. Tiesa, toji kelionė dar nesibaigia, nes ją tęsia kiti šeimininkai, kitas laikas. Taip ir turėtų būti, manau.

Lamų slėnis

– Gal galite trumpai papasakoti, kaip atsirado šis butas? – Iš pradžių atsirado labai natūralus jausmas – jaukios, atskiros savo erdvės poreikis. Tik dabar pažvelgusi atgal matau – tai buvo mano kelionių per Diuseldorfo, Prahos palėpes pabaiga. Tik ten buvo mokslai, o čia – namai. Tiesa, buvo vienas kitas „nusileidimas“ į cokolinį aukštą (turėjau porą tokių dirbtuvių-studijų). Dabartinė palėpė, žinoma, skirta konkretiems žmonėms, gyvenantiems tam tikrą gyvenimo tarpsnį: tai jauki poilsio „stotelė“ jaunai porai, mėgstančiai būti miesto veiksmo sūkuryje, lankytis renginiuose, būti arti savo darbovietės, priiminėti svečius, na, o ilsėtis ar atostogauti tokia miesto pora trauktų į gamtą, nesvarbu, – vietinę ar egzotišką. Tai butas porai, kuri vis dar (kol kas) mėgaujasi buvimu vieni du, nes prasidėjus tėvystei toji pora jau galvotų apie kitokią namų oazę. (Žinau, nes kaip tik pati pradėjau naująjį savo gyvenimo etapą – motinystę.)

Lamų slėnis

– Yra įvairiausiu nuomonių, apie tai, kas daro įtaką žmonių kultūrai. Vieni teigia, kad tai ateina iš šeimos, kiti – kad kultūra prasideda nuo lėkštės. Ką jūs apie tai manote? Koks vaidmuo atitenka gražioms erdvėms (namų, miesto)? – Mus formuoja aplinka! Ir šis procesas veikia nuo ankstyvosios vaikystės: estetiškoje aplinkoje žmonės ramesni ir gražesni patys, pavalgę sveikai ir skaniai – tauresni ir geresni. Yra trys žmogaus kultūros vystymosi fazės: 1) kai žmogus rūpinasi savo išvaizda, tada jis gali išsipuošęs išlįsti net ir iš jurtos; 2) kai žmogus rūpinasi jį supančia aplinka, jam pradeda rūpėti kiemas, gatvė, miestas; 3) kai žmogus rūpinasi bendruomene, jam rūpi šalia esantis žmogus ir visiems žmonėms bendri aspektai. Aš tikiu, kad dabar, išgražinę namus, žmonės išlįs gražinti kiemų ir gatvių, o tada jau ne už kalnų ir rūpestis visuomene. Augimo proceso neįmanoma sustabdyti, o tai nuteikia labai optimistiškai. Todėl labai džiaugiuosi ir sveikinu tokius kaip „Lamų slėnis“, skelbiančius grožį, estetiką ir gėrį. Kad tik Jūsų daugėtų! Padėkojau Pauliui ir Kristinai už puikią kavą, palikau juos toliau kurti savo gyvenimo scenarijų. Gatvės intelektualai jau buvo išsiskirstę, įsėdau į automobilį ir pasinėriau į masinę gyvenimo sceną. Važiuodama nuoširdžiai tikėjausi, kad panašus į Renatą scenografas kažkur netyčia kuria veiksmo vietą ir man. Tereikia pasileisti plaukus, kad būčiau pastebėta režisieriaus...

Lamų slėnis

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Robertas Riabovas

Julija mados virėja

Dizainerė Julija juokauja madoje kurianti skonį, o virtuvėje – grožį. Pokalbis su Julija apie moteris, madą, šokius ir virtuvę vyko siaučiant pavasariniam vėjui ir kylant švelniam garui iš arbatos puodelio.

– Žmonės sako, kad kitą galima pažinti kartu su juo keliaujant. Julija, pakeliaukime ir susipažinkime. Visas pasaulis – jūsų rankose, kur mus vestumėte ir ką mums parodytumėte? – Vesčiausi jus į savo virtuvę ir pavaišinčiau obuolių sūriu. Važiuočiau kartu aplink Baltijos jūrą tam, kad pasižiūrėtumėm į ją nuo skirtingų kultūrų krantų. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Vieni iš mados namų „Julia Janus“ raktinių žodžių yra „rokas“ ir „džiazas“. Ar tai jus įkvėpianti muzika? O gal tai muzika, pagal kurią patogiausia šokti vilkint jūsų kurtus drabužius? – Rokas, džiazas ir poezija. Tai – „Julia Janus“. Visas mano gyvenimas gali drąsiai tilpti į šiuos žodžius. Jie ne tik nusako žanrą, bet ir apibūdina gyvenimo stilių. Tavo, mano, daugumos aplink mus. – Naujoji „Julia Janus“ pavasario ir vasaros kolekcija vadinasi „Šokiai mano virtuvėje“. Kodėl šokiai, o ne, pavyzdžiui, žongliravimas ar spjaudymas ugnimi? Kokia ši kolekcija? – Kiekviena „Julia Janus“ kolekcija gimsta virtuvėje. Aš esu mados virėja. Madoje kuriu skonius, o virtuvėje – grožį. Jei rimtai, man maistui gaminti skirta virtuvė ir mados virtuvė mažai kuo skiriasi. Visur reikia kokybiškų komponentų, talento ir pajautos, estetikos, užbaigtumo, pateikimo ir pripažinimo... Šį pavasarį šokam tango virtuvėje, ateinantį rudenį kolekcija pavirs virtuvės matrica, o 2014 m. vasarą mano mados virtuvė bus pilna muzikos: nuo hiphopo iki tylos.

– Kokius šokius šoka moteris, vilkinti jūsų kurtus drabužius? – Šiuolaikinius. – Lietuviškos virtuvėlės būna tokios mažytės... Gal kokį stepą ir pavyktų patrepsėti... Papasakokite apie savo kolekcijos virtuvę! Lakuoto parketo grindys? Aukštos lubos? O gal virtuvė – tai savotiška šventykla, kurios emocinė, dvasinė ar kitokia vertė neturi nieko bendra su interjeru? – Lietuviška virtuvė nėra maža, tik ne šeimai. Joje susirenka šeima pavalgyti, pasidalyti maistu ir naujienomis, susėda išspręsti iškilusių problemų, į ją triukšmingo vakarėlio pabaigoje susigrūda visi svečiai, nors didžiajame kambaryje lieka puspilnės taurės ir garsiai skambanti muzika... Mano nuomone, virtuvė yra šeimos pasaulio centras, todėl viskas joje įmanoma, net ir šokiai. – „Julia Janus“ kūryboje galima atpažinti moters šiaurietės bruožų. Kokia, jūsų nuomone, yra tikroji šiaurietė moteris? Ar toks moters apibūdinimas priklauso nuo gyvenamosios vietos, geografinės platumos, ar tai labiau nusako moters charakterį? Ar lietuvė, jūsų manymu, yra šiaurietė? – Šiaurietė moteris – aukšta, gana šviesi (net jei jos akys ir plaukai tamsoki, ji išsiskiria odos šviesumu). Jos nepavadinsi smulkia, greičiau sportiška, stipria. Ji gyvena Šiaurės ir Rytų Europoje, prie Baltijos ir Šiaurės jūrų. Lietuvės – tikros šiaurietės.

– Skandinavės, dėl kurių šiaurietiškumo nekyla abejonių, stereotipiškai laikomos darboholikėmis, moterimis, kurios apšaukia jas pro duris praleidžiantį džentelmeną. Vaikais ir namais rūpinasi jų vyrai. O jūs jas šokdinate virtuvėje! Tai paradoksas, lengva ironija, o gal lietuvė šiaurietė spėja viską – ji dirba iki paskutinio atodūsio, o grįžusi namo dar spėja pašokti savo virtuvėje? – O argi ne? (Juokiasi.) – Žmonės taip pat sako, kad tautos gerovė prasideda nuo vienos lėkštės ant stalo – kad žmogaus kultūra prasideda nuo to, ką ir kaip jis valgo. Kad ta lėkštė nebūtų tuščia, reikia vietos maistui ruošti. Papasakokite, kaip atrodo jūsų namų virtuvė? Kokie virtuvės šedevrai joje gimsta? – Mano namuose virtuvė sujungta su gyvenimu. Su didžiuoju kambariu, kur yra knygos, muzika, kinas... Kurti maistą mėgstu. Tai mano kraujyje. Turiu visą knygą močiutės receptų, vėliau tapusių mamos, o dabar – ir mano. Išmanau lietuvišką miestietišką virtuvę, kurios patiekalų kol kas negalima rasti nė viename restorane, nors mano šeimoje jie gyvi mažiausiai keturias kartas.

Lamų slėnis

– Prekybos centre „Europa“ turite savo parduotuvę, jos pagrindinis akcentas taip pat yra virtuvinis stalas, močiutės receptai, kiti virtuvės atributai... Julija, prisipažinkite: ar sergate sunkia virtuvės forma?.. Kaip pasireiškia ši liga – nenumaldomu noru ruošti maistą ar paplepėti su draugėmis prie taurės vyno, kol kituose kambariuose sukasi šeimos nariai? Gal ten gimsta visi moteriški prakeiksmai? O gal virtuvėje yra saugu ir šilta? – Virtuvė maistui gaminti ir mados kūrybos virtuvė yra vienodai smagios vietos kūrybinei energijai realizuoti ir sulaukti pripažinimo. O ko daugiau iki visiškos laimės reikia? Mėgstu žmones. Mėgstu, kai jiems patinka, ką darau. Todėl kuriu dideles kolekcijas didmiesčio asmenybėms ir lygiai taip pat rengiu vakarienes, į kurias renkasi ypatingų charakterių žmonės, valgomas puikus maistas ir netyla įdomūs pokalbiai.

Lamų slėnis

– Dizainerių mados namai dažnai įsikūrę senamiesčio gatvelėse. Ten kuriasi daug mažų parduotuvių. Senamiesčio aura, turistų srautai, nusistovėjusi mada traukia verslininkus ten kurtis. O jūs pasirinkote prekybos centrą. Kodėl? – Senamiestyje yra Julijos mados namai. Tai ateljė, kur gimsta visi kolekcijos prototipai, kur lankosi klientai, norintys užsisakyti ką nors unikalaus, vienintelio ir nepakartojamo, sukurto tik jiems. Čia pat, kiemelyje, yra ir pati pirmoji „Julia Janus“ parduotuvėlė. Ji viso labo 20 kv. m dydžio. Joje lankosi pirkėjos, mėgstančios senamiesčio aurą ir itin asmenišką dėmesį. „Europoje“ – antroji „Julia Janus“ parduotuvė. Ji gerokai didesnė, puikiai išreiškianti ypatingą mano virtuvės jausmą. Jos interjeras – stilizuota virtuvė su centre padengtu ilgu stalu-podiumu, kur į lėkštes sugula kolekcijų aksesuarai, o iš šviestuvų kabo keptuvės ir samčiai.

– Parduotuvėje taip pat galima rasti jūsų kurtų prijuosčių, arbatos. Sukūrėte namų daiktų liniją. Kas jus įkvėpė ir kam ši linija skirta, kuo ji ypatinga? – Namų daiktų linija skirta virtuvei. Ji palaiko virtuvės interjero idėją ir glaudžiai susijusi su šiaurės šalių maisto tradicijomis. Arbatas sukūriau iš vietinių žolelių, indai gimė prisiminus jūros akmenis, ant lininių virtuvinių rankšluostėlių ranka užrašiau bulvinių švilpikų ir saldžių žagarėlių receptus, į lentynas pridėjau šiaurės šalių maisto receptų ir interjerų knygų. – Kodėl graži aplinka ir apranga yra svarbu? – Žmogus gyvena ir rengiasi panašiai. Jo aplinka ir drabužiai taip pat yra kultūra. Man drabužis yra tas pat, kas interjeras. Pasirodyk, kaip rengiesi, ir aš tiksliai pasakysiu, koks interjeras tave supa!

Lamų slėnis

– Balsuokime: mada ar patogumas? Kalnai ar jūra? Naktis ar diena? Kaimas ar miestas? Patefonas ar kompaktinių diskų grotuvas?.. – Patogumas, jūra, diena, miestas, kompaktinių diskų grotuvas… Dviratis ir automobilis, trumpi plaukai, šokoladas, arbata, joga, tenisas...

– O štai – testas! Sąvaržėlė. Ką įdomaus galima iš jos padaryti. Turite vieną minutę... – Išlanksčius kabliuką, pakabinti ant jos eskizą arba receptą. Prisisegti neklusnią plaukų sruogą. Užlenkus užsegti prakirptą prieskonių maišelį, kad neišblėstų kvapai.

– Julija, paeiliuokime… Poezija ir jūs. Kada, su kuo ir kokia? – Haiku.

– Sekdami žurnalistikos tendencijas, norėtume pagarbiai pasiteirauti, kokios spalvos yra jūsų kojinės? – Nenusakomos...

– Žinote žaidimą, kai priėję prie žmogaus uždengiame jam akis ir sušunkame: „Spėk kas!“ Kai man taip padaro, aš tikiuosi, kad tai Tomas Waitsas… O dabar uždengiame akis jums: spėkit – kas?! – Aš. Tikiuosi atsisukusi pažvelgti į save iš šalies.

Lamų slėnis

Drabužiai: „Julia Janus“ pavasario / vasaros kolekcija „Šokiai mano virtuvėje” Nuotraukos: Visvaldas Morkevičius Modelis: Aistė Jasaitytė-Čeburiak Makiažas ir šukuosena: Laura Kreivytė

Lamų slėnis

Julija mados virėja

Lamų slėnis

Užsukite į „Julia Janus“ salonus Konstitucijos pr. 7A, Vilnius, PC „Europa“ Stiklių g. 7, Vilniuje Karaliaus Mindaugo pr. 49, Kaune, PC „Akropolis“ H. Manto g. 22, Klaipėdoje, mados ir grožio centre „Herkaus galerija“

Arba apsilankykite elektroninėje parduotuvėje:

www.juliajanus.com Facebook

Lamų slėnis

Lofte su Lapse ir Pepe

Lamų slėnis

Nerija ir Saulius Ivanauskai Lietuviškos mados parduotuvės „Boho Chic“ įkūrėjai

„Facebook“

Tekstas: Sandra Kliukaitė Nuotraukos: Reda Mickevičiūtė

Namas siaurutėje Vilniaus senamiesčio Arklių gatvėje puikiai žinomas pakvaišusiems dėl lietuviškos mados žmonėms. Beje, ne tik jiems! Į visada bohemišką ir madingą parduotuvėlę „Boho Chic“ dažnai užsuka ir užsieniečiai, apie lietuvišką madą nežinantys nieko. Šį kartą mūsų maršrutas nukreiptas į parduotuvės įkūrėjų Nerijos ir Sauliaus Ivanauskų namus – loftą, kuriame jiedu gyvena kartu su įspūdingo grožio šunimis Lapse ir Pepe.

Jaunąją Pepę jiedu atrado Kauno Aleksoto turguje, o Lapsę Nerija atsivežė į Lietuvą iš Majamio, kur gyveno dešimt metų ir didžiąją šio laiko dalį dirbo mados namų „Prada“ parduotuvėje. Taigi Nerijai mados pasaulis jau seniai pažįstamas. O 20 metų Hamburge praleidęs Saulius taip pat šioje srityje ne naujokas, tačiau prisipažįsta, kad grįžęs gyventi į Lietuvą ir radęs puikias patalpas butikui, dar nežinojo, kad čia atidarys naują mados „tašką“... Lamų slėnis

OBJEKTAI „BOHO“ LOFTE Dviratis, stovintis ne ant žemės, o kabantis ore, lofto palubėje, kaip interjero detalė. Nerijos prosenelės palikimas – lofto viduryje stūksanti didžiulė kraičio skrynia, kurios amžius siekia apie pusantro šimto metų. Ne mažiau metų skaičiuoja ir kiti rakandai, tapę interjero detalėmis: skalbinių gelda ir senovinė šešiakojė melžimo taburetė. Lentyna, kurioje vietoje porcelianinių servizų ar nuotraukų rėmelių eksponuojami patys įvairiausi batai iš Nerijos ir Sauliaus kolekcijų: nuo „Prada“ iki „Jeremy Scott“. Nerija prisipažįsta, kad jos batų kolekcijoje yra apie 100 porų, o Saulius šio skaičiaus įvardyti išvis nesiryžta... Prie langų stovi vintažinis vis dar veikiantis televizorius, kilęs iš legendinės danų bendrovės „Bang & Olufsen“ televizorių serijos.

Lamų slėnis

Dar viena pramoninio dizaino legenda, apsigyvenusi lofe, – kultinis šaldytuvas „Smeg“, rožinės spalvos, nebrangiai nusipirktas internete. Lofte yra ir balta vaistinės spintelė, parsivežta iš uždarytos ligoninės. Ji puikiai dera prie interjero, o jos viduje galima rasti pačių įdomiausių dalykėlių: nuo stiklinių taurių, šviečiančios kaukolės iki Nerijai asmeniškai labai brangaus daikto – didžiulio gintaro gabalo. Beje, tokia pati spintelė stovi ir parduotuvėje „Boho Chic“. Čia savo vietą atranda dizainerių sukurti aksesuarai, iš čia jie ir nuperkami. Loftą puošia baltas stalas su įvairių dizainerių kurtomis kėdėmis, tarp jų yra ir eklektiška „Versace“ kėdė. Baltas „Apple“, padėtas ant stalo, čia taip pat puikiai įsikomponuoja... Kaip ir šalia esantis Nerijos fortepijonas. Kadangi ji turi muzikinį išsilavinimą, kartais juo dar ir pagroja. Į akis krenta ir religinės tematikos objektai: nuo kaukolių iki šv. Mergelės Marijos statulėlių. Bet Nerija ir Saulius sako, kad jie tikrai nėra jokie religiniai fanatikai, o šie daiktai į jų namus atsikraustė savaime, kartu su kitais daiktais. Lamų slėnis

Žurnalinis staliukas, ant kurio galima rasti puikių knygų: nuo kultinio fotografo Terry Richardsono iki garsiausio pasaulyje grafičių meistro Banksy albumų ir, žinoma, menininko Algio Griškevičiaus knygos. Akivaizdu, kad Nerija ir Saulius yra dideli A. Griškevičiaus kūrybos gerbėjai, nes ant jų lofto sienų kabo net keletas didelio formato šio menininko fotografijos darbų. Galima pasijusti kaip užėjus į personalinę menininko parodą modernioje galerijoje. Juodas miegamasis antrajame lofto aukšte papuoštas antikvariniais paveikslais, atkeliavusiais dar iš XIX a. vidurio. Kulinarinės knygos virtuvės zonoje išduoda, kad kažkas čia dažnai gamina. Nerija sako, kad tai – Saulius, mėgstantis eksperimentuoti su įvairiausių pasaulio virtuvių patiekalais ir prieskoniais. „Boho Chic“ lofto kulminacija – betoninė kriauklė ir betoninis dušas vonios kambaryje. Atrodo šiek tiek brutaliai, bet išties įspūdingai. Beje, ir gėlės šiame lofte auga ne vazonuose, o skardiniuose kibiruose ant betoninės lofto palangės...

Lamų slėnis

baltiška ir inovatyvu

Baltiškas nuo idėjos iki pat įgyvendinimo. Taip keliais žodžiais galima apibūdinti praėjusių metų rudenį oficialiai pristatytą apatinio trikotažo kolekciją ABOUT. ABOUT – tai išskirtinis AB „Utenos trikotažas“ produktas, pagamintas remiantis inovatyviomis technologijomis ir sveikatingumo programa „Healthy Fit“.

Naujosios apatinio trikotažo kolekcijos ABOUT medžiagos mezgamos tik iš aukštos kokybės verpalų. Šios medžiagos apdorojamos papildomomis apdailomis, papildytomis bičių vašku, šilko proteinais, alavijų ekstraktu ar sidabro jonais. Visos apdailos savaip teigiamai veikia žmogaus sveikatą. Bičių vaškas, pavyzdžiui, užtikrina odos higieną ir minkštumą, o sidabro jonai suteikia ilgalaikę antibakterinę odos apsaugą. Lamų slėnis

Apatinio trikotažo kolekciją ABOUT rasite elektroninėje parduotuvėje

Šešios ABOUT kolekcijos – „Classic“, „ClassicWool“, „Business“, „Active“, „Trend“ ir „Sence“ (tik moterims) – skirtos vyrams ir moterims, vertinantiems funkcionalų grožį, gerą savijautą ir komfortą kiekvieną dieną. Apatinis trikotažas ABOUT kuriamas savimi pasitikinčiai moteriai, kuriai nė motais šiuolaikinėje visuomenėje vyraujantis sekso kultas. Jos moteriškumui pabrėžti nereikia nėrinių ar raukinių – švarios linijos ir neperkrautas dizainas geriausiai atspindi jos asmenybę. ABOUT vyras – laisvas nuo stereotipų ir įsisenėjusių normų. Jis gyvena aktyvų, visavertį gyvenimą ir žavi aplinkinius savo pozityvumu.

Lamų slėnis

Apatinio trikotažo kolekciją ABOUT rasite „Facebook‟

Lamų slėnis

Ernesta Vaitekūnaitė „Ernesta.ceramics“ autorė

Facebook

Tekstas: Eglė Ma Nuotraukos: Dovilė Dagienė

Spalvotų dienų keramika Pirmojo sniego baltumas, akinamas egzotiškojo turkio ryškumas, rudenėjančių miško samanų žalia – šios spalvos ir subtilūs jų potėpiai jau tapo išskirtiniu „Ernesta.ceramics“ bruožu. Reljefiniai taškeliais, brūkšneliais ir linijomis dekoruoti indai žavi nuoširdžiu paprastumu, o rankos pačios tiesiasi pačiupinėti, paglostyti, palaikyti. Vienetiniai rankų darbo keramikos gaminiai šiandien namus randa moderniuose ir išpuoselėtuose miestiečių būstuose. Spalvingos lėkštės, dubenėliai, puodeliai, saldaininės, vazos – tai tik nedidelė dalis to, kas dienos šviesą išvysta ant Subačiaus kalno įsikūrusiose keramikos dirbtuvėse. Ne vienų namų šaldytuvus jau puošia ir rankų darbo magnetai, praskaidrinantys ir rūškanotą pirmadienio rytą, ir gerai nuteikiantys prieš miegą: „myliu“, „šypsokis daugiau“, „šiandien man gera“, „einam į kiną“, „aš labai graži“ ar lakoniškas „skanaus“ priverčia nusišypsoti kaskart prieš praveriant šaldytuvo dureles.

Tačiau indais ir žaviais palinkėjimais keramikos galimybės nesibaigia – subtilūs molio auskarai damoms (ir ne tik), žaismingos sagės drąsiems ponams (ir ne tik) bei spalvoti raidynai mažiesiems (ir ne tik). Visa tai ir dar daugiau gimsta kiek daugiau nei prieš metus molį, lipdymą ir keramiką atradusios Ernestos rankose. .akims.ausims.stalui.kavai.arbatai.gėlėms.dėliojimui.šaldytuvui.uogienei.medui.sausainiams.blynams.drabužiams. .tau ir kitiems. – taip savo kūrybą pristato autorė. Taigi susiraskite mėgstamą puodelį, užsiplikykite kvapios arbatos ir patogiai įsitaisykite – „Lamų slėnis“ kviečia šviesaus pokalbio su keramikos dirbtuvių „Ernesta.ceramics“ siela – Ernesta Vaitekūnaite.

Lamų slėnis

100

Lamų slėnis

– Ernesta, ar tiesa, kad vienetinė rankų darbo keramika Lietuvoje išgyvena atgimimą? Kaip manai kodėl? – Negaliu pasakyti, kaip yra iš tiesų, nes keramika užsiimu sąlyginai neilgai. Bet pažvelgusi į savo startą, o jis buvo geresnis, nei aš tikėjausi, galiu spręsti, kad turbūt taip ir yra. Man visada atrodė, kad rankų darbo keramika puošia žmogų, namus, maistą... Dabar žinau, kad taip atrodo ne man vienai, o daugybei žmonių. Šiaip ar taip kiekvienas rankomis sukurtas molinukas turi savo spalvą, nuotaiką, kreivą liniją ar dar kokį nors mažą mielą išskirtinumą. O tai žavi ir traukia. – Kaip atradai molį? Kas pastūmėjo imtis lipdymo, keramikos? – Keramika žavėjo visada. Ypač spalvos. Nepaprastai smagu būdavo ant stalo turėti dubenėlį, kuris nėra baltas ar pilkas. O jei dar kokie minimalūs raštai ar neįprasta spalva... Kai artėjant gimtadieniui šeima ėmė klausinėti, ko gi man reikėtų, pagalvojusi supratau, kad turiu viską ir jokių daiktų man nereikia. Tada ir pamaniau, kad būtų neblogai ko nors išmokti, pavyzdžiui, užsienio kalbą. Bet mane sukritikavo Vilius, mano draugas, pataręs pagalvoti apie kokį nors amatą – ačiū jam! Panaršiusi po savo galvą užkliuvau už dviejų amatų: keramikos ir knygrišybos. Dar truputį pagalvojusi supratau, kad reikia pasirinkti vieną ir tvirtai kabintis nuo pat pradžių. Pasirinkau keramiką. O kai tvirtai pasirenki ir labai stipriai tiki savo pasirinkimu, aplinkybės pradeda dėliotis tavo naudai. Kiek pamenu, nesu nė trupučio suabejojusi keliu, kuriuo pasukau.

– Tai vis dėlto, kodėl ne knygrišyba, o būtent molis? – Knygrišyba guli stalčiuje. Kol keramika neužėmė viso mano laiko, kol dar tik mokiausi, ant stalo gulėjo krūvos popierių, siūlų ir kitokių reikmenų. Viskas tebėra, tik paslėpta neapibrėžtam laikui. Jaučiu silpnybę popieriui, gražiems viršeliams, užrašinėms... O ir kalbų aš dar išmoksiu, niekada ne vėlu. Kai tvirtai apsisprendi imtis vieno dalyko, kuris tau vizualiai labai patinka (omenyje turiu tai, kad man keramika visada buvo nepaprastai gražu), neri į tai stačia galva. Nedvejoji, nesvarstai kitų galimybių, nesiblaškai. Tiesiog eini į priekį ir matai, kaip atsiveria vieni vartai po kitų. O už tų vartų laukia vis gražesni ir įdomesni dalykai. – Meniška siela, poreikis kurti tai, kas gražu. Iš kur tai? Juk lig tol su kūryba turėjai mažai ką bendra... praktiškai nieko. – Turbūt ta meniška siela manyje tūnojo nuo pat mažumės, kai trečioje klasėje užsispyriau išmokti groti pianinu. Mintyse išlikusi nuotrupa: neįsivaizduojamai noriu groti, prigrosiu jums visko ir visaip! Čia aš taip prašiau tėvų leisti mane į muzikos mokyklą. Gavus griežtą mokytoją, noras groti išgaravo labai greitai, bet mokslus baigiau ir tuo džiaugiuosi. Muzikos mokykla išmokė daug gerų dalykų. Baigusi mokyklą įstojau į universitetą, baigiau jį, įsidarbinau ir gyvenau „pagal taisykles“. Dešimt metų. Bet viduje visada kirbėjo (galbūt tai ir buvo toji meniška siela?) daryti kitaip, daryti taip, kaip noriu, kaip man atrodo, kaip būtų geriau. Taip vieną dieną iš Kauno pabėgau į Vilnių, kur ir pradėjo skleistis mano lyriškoji pusė. Lamų slėnis

101

102

Lamų slėnis

103

– Kokia paprastai būna tavo diena? Papasakok, ką keramikai veikia? – Mano dienos labai įvairios! Kuo toliau, tuo jos darosi įvairesnės. Dieną pradedu pusryčiais ir internetu. Kol atsikelia Vilius, o jis labai mėgsta pamiegoti, atsakau į laiškus, pažiūriu, ką kuria kiti, kas naujo pasaulyje. O tada prasideda darbas, susidedantis iš begalės mažų dalykų. Negaliu įvardyti vienos kokios nors dienos, nes vienoje dienoje gali būti ir molinukų fotografavimas, ir lipdymas, ir glazūravimas, ir pakavimas, ir klijavimas, ir bendravimas su klientais. Tiesą pasakius, net nemaniau, kad tiek visokių dalykų bus. O dabar reikia didinti tempą, kad viską spėčiau. Užtat miegu puikiai! – Tavo studija – tavo namai. Kokius radote juos pirmąkart čia atėję? – Į šį klausimą atsakyti sunku, niekas labai stipriai nepasikeitė. Radome keletą paliktų baldų, daug gėlių, daug dulkių... Tvarkėmės visą savaitę, dėliojome savo daiktus ir jaukinomės namus, kiemą, rajonėlį. Ateityje čia planuojame dideles pertvarkas, tada viskas turėtų pasikeisti iš esmės. – Kokių istorijų žinote apie namą ar rajoną, kuriame gyvenate? – Žinome ne itin daug, gyvename čia dar tik antrus metus... Kai šis kvartalas buvo pastatytas, jame apsigyveno lenkų bankininkai. Mūsų namas statytas 1896 metais. Štai ir visos žinios. Bent jau kol kas.

104

Lamų slėnis

– Kiek savęs įdėjote kurdami aplinką, kurioje tenka praleisti kone visą laiką? Girdėjau, ketinate atskirti gyvenamąją ir darbo erdves. – Kaip minėjau, čia gyvename dar gana neseniai ir nuo pat įsikraustymo prapuolėme darbuose. Tad savęs kol kas įdėta labai minimaliai. O ir erdvė greitai šiek tiek pasikeis – atskirsime gyvenamąjį plotą nuo darbo erdvės. Mudviejų darbo vietos keliaus į palėpę, kur veikė mūsų buto buvusio šeimininko, juvelyro, dirbtuvės. Pavasaris bus spalvotas, nes kursime savo darbinę ir atšviežinsime gyvenamąją erdvę. Bus net šiek tiek keista eiti į darbą (tai kas, kad tik į trečią aukštą – palėpę) ir grįžti iš jo namo. – Grįžkime prie keramikos. Įsivaizduoju, kad lipdymas – raminanti veikla. Kokias emocijas tau pačiai jis kelia? – Lipdymas – tai kūrybinė meditacija. Prieš paimdama molio gabalą visada stengiuosi nusiteikti gerai ir nukreipti mintis į visus šviesius dalykus, kiek jų tik yra. Pamenu pradžią: lipdau, Vilius ką nors pasako, parodo, paklausia, o aš kaip iš medžio iškritusi nesuprantu kas ir apie ką. Buvau net sunerimusi, kad kažkas man darosi... Gan greitai perpratau tą nuostabų dalyką – tiesiog išskrendi kažkur ir lipdai. Lipdai, apglostai, apžiūri iš visų pusių, padedi tolėliau, vėl žiūri, vėl glostai... Lipdymas – mano mėgstamiausias procesas, kurio metu sukuri pagrindą galutinam rezultatui. Koreguoji linijas, kuri raštus, dėlioji žodžius...

Lamų slėnis

105

106

Lamų slėnis

– Keramikos kūrybos procesui reikia daug kantrybės ir kruopštumo. Tai paveldėtos, įgimtos ar išugdytos savybės? – Procesui išties reikia begalinės kantrybės ir kruopštumo. Prieš penkerius ar šešerius metus tikrai nebūčiau pagalvojusi, kad užsiimsiu kažkuo, ko negaliu padaryti iš karto! Kantrybę išsiugdžiau padėdama sesei auginti dvynukus Smiltę ir Jokūbą. Beveik pusantrų metų mano darbas buvo 8 val. per dieną padėti viskuo, kol iš darbo grįždavo tėtis. Tuo metu reikėjo apsišarvuoti kantrybe ir stebėti, kaip lėtai mažyliai keičiasi. O kruopšti ir atidi detalėms buvau visada. – Papasakok, kokį kelią nueina molio gabalas nuo akimirkos, kai paimi jį į rankas, iki momento, kai jį atiduodi užsakovui ar pirkėjui? – Kelias ilgas. Dažniausiai paimdama molio gabalą jau žinau, kas iš jo turėtų išeiti. Šviežiai nulipdytas molinukas dažniausiai keliauja į džiūvimo vietą ir būna ten kelias dienas ar net savaitę. Prieš tai jis dekoruojamas įvairiais raštais arba nebūtinai. Marginti galima įvairiai. Visiškai išdžiūvę molinukai ruošiami pirmam šešių septynių valandų degimui (kalbu būtent apie savo krosnelę): vieni pasiruošę iškart, kitus reikia išraižyti įvairiais gražiais raštais. Ir... kai krosnelė kupina (apytuštės degti nelabai patartina), molinukai kepami jau mano minėtas šešias ar septynias valandas. Pamatyti, ar visi sveiki, galiu tik kitą dieną, molinukams atvėsus. Tada vadinamasis „biskvitas“ – molinukai po pirmojo degimo – sugula į dėžutes ir lentynas, kur laukia, kada bus glazūruoti. Glazūruoti molinukai vėl kepami krosnelėje. Paskutinis etapas – įdomiausias, bet kartais ir baisiausias, nes tik kitą dieną atidariusi pamatai, kas išėjo, ar visi sveiki, kaip „išsibėgiojo“ glazūra ir t. t. Džiaugiesi arba liūdi. Visas šis procesas trunka apie dvi savaites, tad kantrybės tikrai reikia ir nemažai. Prieš atiduodama klientui molinuką nufotografuoju, supakuoju, palinkiu jam kuo ilgiau nesudužti ir atsisveikinu.

– Ar dažnai pagalvoji, kur ir kaip „gyvena“ tavo sukurti darbai? Kokių namų ir šeimininkų jiems linki? – Oi... labai dažnai! Man rodos, kiekvienam kuriančiajam smalsu, kaip gi ten jo kūrinys gyvena. Jei žmogus ateina antrą, trečią kartą, tyliai paklausiu, kaip sekasi kitiems mano molinukams. Ir labai apsidžiaugiu išgirdusi pačius šilčiausius atsiliepimus: puikiai atlieka savo funkciją, nepaleidžiu iš rankų, reikia dar vieno ar pan. Galbūt kada nors bus nuotraukų albumas „Facebook“ paskyroje su nuotraukomis iš naujų šeimininkų namų... – Brangiausias ir įsimintiniausias lig šiolei nulipdytas darbas. Koks jis? Kur šiuo metu „gyvena“? – Įsimintiniausia ir brangiausia – mano piala, antrasis molinukas, kurį nulipdžiau mokydamasi pas Lolitą. Stovi išdidžiai lentynoje. Ir stovės.

Lamų slėnis

107

108

Lamų slėnis

109

110

Lamų slėnis

111

– Ar galėtumei įvardyti, koks skiriamasis tavo kuriamos keramikos bruožas? – Pamenu, kai pasakojau gerai draugei apie tai, kad pradėjau mokytis keramikos. Ji pasakė: turbūt tavo keramikoje yra (bus) daug rutuliukų, taškiukų ir pan. ornamentų. Tada aš nustebau, o draugė prisiminė, kad studijų metais aš labai mėgau dėlioti visokius taškiukus. Tie taškiukai turbūt ir yra vienas skiriamųjų mano kūrybos bruožų. Beveik kiekviename mano molinuke yra taškiukas. Kaip ir spalvos. Mano keramika labai spalvota. Ir aš tų spalvų noriu dar daugiau. – Apibūdink savo kūrybą penkiais žodžiais. – Spalvota, nuoširdi, kalbanti, šilta, kintanti. – Ar keramika turi madų? Jei taip, kiek įtakos jos turi tavo darbams? O gal neturi jokios? – Nelabai į tai gilinuosi, nes niekada nesivaikiau madų. Tad keramikos mados, jei jų ir yra, mano darbams įtakos visiškai neturi. – Kas tave įkvėpia kurti? Koks stilius tau pačiai arčiausiai širdies? – Pats svarbiausias įkvėpėjas esi tu pats, tavo noras kurti. O tada įkvėpimo semiuosi iš visur, kur tik įmanoma. Valingai ir nevalingai: detalės, parodos, internetas, formos, raštai, knygos, sapnai, gamta, net koks nors būsimas įrankis, kurį netikėtai randu ir parsinešu namo. Įkvėpia savo pačios darbai – žiūrėdama į vieną gaminį pamatau keletą kitų idėjų. Be abejo, įkvėpia ir visi, kas vienaip ar kitaip prisiliečia prie mano keramikos: kritikuodami, pagirdami, reaguodami, pirkdami, siūlydami idėjas ir visaip kitaip.

112

Lamų slėnis

– Ar paėmusi į rankas molio gabalą žinai, kaip atrodys ar turėtų atrodyti galutinis darbo rezultatas? Tau pačiai svarbios vizijos ar kuri tiesiog čia ir dabar iš širdies? – Taip, dažniausiai jau žinau, kaip atrodys galutinis rezultatas, nes lipdydama galvoju apie tai, kurioje vietoje ir kokia glazūra bus, kur koks raštas įsirėš ir pan. Vizijos man be galo svarbios, stengiuosi visas jas pagauti ir prisegti savo sąsiuvinyje. Kartais jos transformuojasi lipdant, bet dažniausiai lieka taip, kaip ir buvo sumanyta. Kartais nutinka ir taip, kad be jokių minčių nulipdau kažką ir tas molinukas susilaukia populiarumo. Tada man atrodo, kad tas molinukas atėjo iš širdies man nematant... – Ar galėtum pasakyti, kad tavo kūriniai moteriški? Galbūt jau pastebėjai, kokie žmonės labiausiai domisi tavo kūryba? Kas jie, kokie jie? Menininkai, miestiečiai, pilki, spalvoti?.. – Mano keramikos dažniausiai įsigyja moterys ar merginos, tad turbūt mano kūriniai – moteriški. Galvoju apie žmones, kurie domisi mano kūryba. Hm... Man atrodo, kad tai žmonės, kurie mėgsta spalvas ir raštus (linijas, taškiukus), norintys paįvairinti savo ar kito žmogaus aplinką. Tai šilti ir spalvoti tiek savo vidumi, tiek išore žmonės. – Tavo didžiausia, kaip keramikės, silpnybė yra… – Spalvos! Noriu kuo daugiau spalvų. Labai daug spalvų. – Turi mėgstamiausią? – Kadaise buvo juoda. Dabar man labai sunku išskirti vieną spalvą. Labiausiai mėgstu žydrą, mėlyną, raudoną, juodą. Bet visos spalvos mane stebina ir stebins.

Lamų slėnis

113

114

Lamų slėnis

115

116

Lamų slėnis

– Pro kokius indus pati negali praeiti pro šalį ramia širdimi? – Spalvotus (šypsosi). Mane jie tiesiog traukia... Bet lygiai taip pat galiu stabtelėti prie blyškaus ar visiškai balto. Pasinėrusi į keramiką visur ją matau. Į kiekvieną atkreipiu dėmesį. – Kokiais keramikais žaviesi? – Žaviuosi Michele Michael „Elephant ceramics“, Rūta Šipalyte, „Keramikavisiems“, savo mokytoja Lolita ir dar daug kitų. – Be kokio daikto negalėtum gyventi? – Turbūt be molio degimo krosnelės. Be jos būtų labai sunku. – Jei gyventum kitoje šalyje, tai kur? Į ką iškeistumei Vilnių? O gal jau nebevažiuotumei niekur? – Gana ilgą laiką apie tai nebegalvoju, nes prieš beveik ketverius metus susipažinus su Vilium, man namai ten, kur mes esam abu. Čia, Vilniuje. Pajuokaujam, kad žiemą būtų gerai turėti namuką kur nors, kur šilta...

– Kaip manai, kur ši prieš metus prasidėjusi kelionė keramikos keliais tave nuves? Ar pasvajoji apie tai? – Pasvajoju apie tai, kad būdama garbaus amžiaus vis dar lipdysiu gurkšnodama arbatą ar vyną. O jei arčiau realaus laiko, tai labai norėčiau kada nors turėti senamiestyje ar arti jo nedidelę krautuvėlę ir studiją kartu. Iš tiesų pernelyg į tai kol kas nesigilinu, nes galva užimta milijonais kitų dalykų: reikia daug išmokti, nepasimesti, o tempas auga sparčiai. Kartais pagalvoju: „Hm, o tai kas bus dar po metų?“ Bus nuostabu, kaip yra ir dabar! – Ko palinkėtum sau 2013-aisiais? – Sukurti daug gražių dalykų, sužinoti daug daugiau, nei žinojau pernai, nepaklysti ir spalvinti kiekvieną dieną.

Lamų slėnis

117

118

Lamų slėnis

Tekstas: Laimė Kiškūnė Nuotraukos: Barbora Adamonytė

Nematoma erdvių architektūra

Lamų slėnis

119

120

Lamų slėnis

Prieš dešimtmetį ar kiek daugiau architektai prakalbo apie dideles kvapo ir architektūros sąjungos perspektyvas. Pradėjo rastis nematomos architektūros meno objektų, instaliacijų, parodų. Garsus architektūros istorikas Josephas Rykwertas, analizuodamas Graikijos pastatus, ypač sakralinius, atkreipė dėmesį į kvapus: „Kas, pavyzdžiui, vykdavo ant altoriaus? Čia aukai buvo skerdžiamos karvės, jaučiai ir kiti gyvuliai. Taigi visur tvyrojo kraujas ir smarvė... Mes nepagalvojame apie tai, bet kvapai yra svarbi pastato suvokimo dalis.“ Architektai iškėlė klausimą – kodėl kvapas nėra įtrauktas kaip sudedamoji dalis į erdvių dizainą ir architektūrą? Kodėl olfaktorija neplėtojama už kvepalų, smilkalų, kvapiųjų žvakių ar oro gaiviklių – stereotipinių parfumerijos ir chemijos pramonės gaminių – ribų? Kvapas vis dar nėra erdvės koncepcijos dalis – jis vis dar paliktas neišmoningai kiekvieno kūrybai. - Tad kokia toji olfaktorinės erdvės architektūra? - Keliaudami istoriškai ir geografiškai, randame erdves, prasmingai susijusias su kvapu, oru, uosle. Ši kelionė akivaizdžiai rodo, kad egzistuoja daug vietų, kurias daug geriau suvoktume pažadinę jose nematomą kvapo pėdsaką, pripildę jas kažkada sklidusių kvapų: smilkalų dūmai ant Babilono zikuratų, Egipto šventyklos, antikos kilmingųjų namai, šafranu nubarstytas Atėnų amfiteatras, svečiai, užpilti rožių žiedlapiais ar aplaistyti rožių lietumi Romos patricijų buveinėse, Paryžiaus katakombos, kalnų vienuolynai Armėnijoje, gėlių girliandos ir smilkalų kūgeliai Persepolyje, persų ir arabų hamamai su rožių ir apelsinų vandens baseinais, olandų odos dirbtuvės ar Austrijos sidabro liejyklos – senasis pasaulis atgytų grąžinus erdvėms jų kvapą...

Visokeriopai pritariu tiems kvapų tyrinėtojams, kurie teigia, kad nevertėtų apsiriboti vien tik maloniais kvapais. Olfaktorinė erdvė susideda iš didžiulės puokštės įvairiausių kvapų. Kuo daugiau jų – nuo bjauriausio dvoko iki maloniausių aromatų – gebėsime apglėbti, tuo daugiau apčiuopsime kvapų ir erdvių sąsajų. Erdvės ir kvapo santykiui įtakos turi daug kvapų: medžiagų, iš kurių sukurta erdvė, kvapai, įrenginių ir baldų kvapai, veiklos, kuri vyksta toje erdvėje ir laike, kvapai. Nematoma, bet užuodžiama konkrečios erdvės kvapo architektūra priklauso ir nuo pastato orientacijos, oro drėgmės, ir nuo paties kvapo stabilumo, dinamiškumo, koncentracijos, trukmės ir, be abejo, prigimties. Apibendrinant galima tarti, kad nematoma architektūra yra labai kompleksiška, sudaryta iš daugybės sunkiai suskaičiuojamų elementų. Jeigu pasidomėtume, regis, tokia išoriškai skirtinga kvapų kūrėjų ir architektų veikla, atrastume, kad ji vis dėlto yra neįtikėtinai panaši. Tiek vieni, tiek kiti profesionalai kalba beveik ta pačia erdvę aprašančia kalba. Tačiau... deja... Lamų slėnis

121

Priežastys, kodėl iš erdvės išnyko kvapas? Nuo ko pradėti? Pirmiausia konstatuokime, kad erdvės, kurias lankome ar kuriose gyvename, kvepia. Nors kvapo ir nematome, jis vis dėlto yra pojūčiais apčiuopiama ir materiali substancija, nuo kurios prasmingo ir tiesioginio poveikio priklauso tai, kaip mes suvokiame erdvę. Nors vyrauja stereotipinis įsitikinimas, kad olfaktorija yra labiausiai svetima ir pašalinė sritis, formuojant erdves, dėmesingai ir sąžiningai tyrinėdami pažintinius, perceptyvinius, kultūrinius, socialinius, architektūrinius ir antropologinius reiškinius, turime pripažinti, kad kvapai yra ne tik neatskiriami nuo vietos, bet neretai yra ir esminiai, o kartais net vieninteliai kriterijai, padedantys ją apibrėžti. (Mokyklos valgykla, tualetas, sporto salė, traukinių stotis...) XX a. viduryje garsūs architektai pradėjo raginti kreipti kiek įmanoma daugiau dėmesio į nevizualius mūsų aplinkos aspektus – kaip tik tuo metu, kai modernizmas buvo pasiekęs vizualizacijos apogėjų ir iššlavęs visus kitus stimulus iš žmogaus aplinkos tiek, kad, rodėsi, nebeliko ko pripildyti ausų, burnos, odos porų ir nosies... Bet grįžkime prie kvapų. Esama įvairių priežasčių, kodėl iš architektūrinių erdvių pradingo kvapas. Pati paprasčiausia – kvapas yra nematomas ir jį sunku pavaizduoti vizualiomis dizaino ar architektūros priemonėmis. Tam, kad būtų priimtas, apčiuoptas, nematomumas turi išrasti kokią nors mediją, suformuluoti naują ekspresyvią kalbą, tapti aiškus ir akivaizdus. Kitais žodžiais tariant, padaryti save matomą, nes rizikuoja būti užmirštas ar iš viso nepastebėtas. Kaip, pavyzdžiui, gali būti paprasčiausiai nepastebėta prasminga tyla...

122

Lamų slėnis

Kvapas nėra lengvai valdomas. Jis itin plastiškas ir nepastovus, sklindantis jam patogiomis trajektorijomis, todėl nepasiduoda konstruktyviam dizainerio troškimui „suvaldyti“ erdvę. Dar viena priežastis – tai itin intymus kvapo, emocijų ir prisiminimų ryšys. Kvapas yra ypač stiprus tarpininkas, galintis išjudinti gilias ir kartais nevaldomas emocijas. Kvapas yra galingas atminties variklis. Jis giliai prasismelkia į mūsų prisiminimų podėlius, prišaukia seniai ten padėtas emocijas ir su didžiule jėga sugrąžina kažkada patirtą džiaugsmą ar skausmą, iš naujo sujaukdamas mūsų jausmus.

Kaip opozicija tokiai sudėtingai emociškai pripildytai erdvei XX a. buvo sukurta „balta erdvė“, kuri, regis, tobulai įkūnijo siekį parodyti, kad egzistuoja „švari“ erdvė – visų pirma, kad joje nėra jokių kvapų. Štai tokį baltą stačiakampį simbolį ar pavidalą modernioje pasaulėžiūroje yra įgavęs kvapo „nebuvimas“. Dar viena priežastis – tai pats uoslės pojūtis. Jis yra itin neapčiuopiamas tarsi nematerialus, tik akimirką sugaunantis trapią, dinamišką akimirką, gal kiek panašią į garsų ar šviesos kitimus, kuriuos užfiksuoja ausis ir akis. Tas nematerialumas ir efemeriškumas taip pat yra nepavaldūs vakarietiškai dizaino kultūrai, akcentuojančiai stabilius daiktus, suvokiamus regėjimu, gal dar šiek tiek klausa ir lytėjimu. Tačiau būtent dėl skaidrumo ir nematerialumo uoslės pojūtis yra giliai įsišaknijęs Rytų kultūrose. Lamų slėnis

123

Kvapų kultūros istorijos grąžinimas į architektūrą iš karto verstų pripažinti ne tik kultūrinius Rytų ir Vakarų skirtumus, bet ir Šiaurės bei Pietų skirtumus, įvairių geografinių regionų skirtumus – sausų ir pelkėtų kraštų, miškų ir dykumų, to, kas aukštai ir žemai: kalnų trobelių ir požeminių olų, mažų bendruomenių specifiškumo ir visuotinio homogeniškumo.

Kvapo sugrįžimas Kalbėdami apie nematomą erdvę, nematomą architektūrą, negalime nepaminėti inovatyvaus Annos Barbaros ir Anthony Perlisso projekto „Invisible Architecture: Experiencing Places through the Sense of Smell“ bei Talos Klinck kvapo architektūroje problematikos verbalizavimo. Tala teiraujasi, kaip kvepia poliruotas marmuras, plastiku dengtas medis, laminuotas plienas. Ji domisi, kaip dervos, tirpikliai, latekso dažų pigmentai, sintetiniai kilimai ir epoksidiniai klijai, skleidžiantys savitus kvapus, veikia mūsų erdvės suvokimą.

124

Lamų slėnis

Mes gyvename tarsi posūkyje – kvapo ir uoslės sugrįžimo į kasdienybę akimirką – turime ruoštis tam, kad visų žmogiškų pojūčių harmonija, kartu ir kvapai, vėl sugrįš ir taps aktyvi mūsų kasdienybės dalis. Turime galimybę žengti žingsnį iš baltos blizgančių, nupoliruotų, šaltų paviršių „bekvapės“ erdvės ir padedami kvapų pamėginti kurti nematomą, trapią, dinamišką, nuolat kintančią gyvą erdvę, kuri diktuotų ar net primestų emocijas, sukeliančias prisiminimus, žadinančias džiaugsmą ir skausmą. Nes erdvė, kuri išsiskleidžia it mūsų pačių kūno ertmių atkartojimas, sudaro tinkamas sąlygas gyventi, ilsėtis, kurti, dirbti ir nekelia neurozių.

Stereotipu tapusi nuostata, kad erdvės kvapas gali nebent gydyti ar maskuoti kitus (nemalonius) kvapus, gali visiškai pasikeisti, suvokus, kad kvapas yra savarankiškas komponentas, dar daugiau – meno priemonė, leidžianti kurti, keisti, pripildyti, sklisti netolygiai, vingiuotai, aukštyn ir žemyn, į kairę ir dešinę, visaip, patogiomis trajektorijomis... Vaizdų ar garsų meną moka ir gali patirti dauguma, tačiau kvapo menas kol kas vis dar prieinamas mažai kam. Suvokti kvapo grožį taip pat reikia mokytis. Kvapo prigimtis nematoma, negirdima, tačiau erdvėje užuodžiama. Galima sakyti, kad kvapas – tai nematomą erdvę kurianti ir ją pripildanti subtili medžiaga, pažadinanti ir kitas jusles.

Šiais gana ambicingais principais – konceptualiu nematomų erdvių modeliavimu, intymaus kvapų ir emocijų dialogo užmezgimu, nematerialios, itin efemeriškos ir kartu nevaldomos kvapo architektūros suvokimu – paremti „Kvapų namų“ kvapų kūrėjų darbai. Šie namų kvapai buvo konstruojami kelerius metus. Jie kurį laiką sklinda trajektorijomis, leisdami juos priskirti konkrečioms „grupėms“.

Lamų slėnis

125

„Valgomasis“ oras

„Intymūs dialogai“

„Kitch in the Kitchen“

Džiugūs limonadiniai citrusai, sukurti iš baltųjų šilkmedinių michelijų žiedų, citronų ir citrinmirčių

„Terraza“

Imbieriniai greipfrutai, paskaninti laurais

Šokoladas

Tikras šokolado kvapas su kakava, vanile, truputėliu jazminų ir rožmedžių

Rožė su cukrum

Prabangus pobūvio kvapas, sukurtas iš rožių, bosvelijų, kanadinių cūgų abs.

126

Lamų slėnis

„Soft“

Jautri, bendraujanti, atpalaiduojanti kompozicija – rožės, nerolis, vanilė

Ot, Provansas!

Kaitrus Viduržemio jūros aromatas – čiobreliai, gauruotieji švitrūnai, pipirai...

Ditta von...

Postmodernistinis – svaigiąją kvapiųjų tongapupių ir puošniųjų ybiškių sąjungą įprasmina racionalūs apelsinai

Nematomą erdvių architektūrą kuriančių namų kvapų galite įsigyti parduotuvėse „Kvapų namai“ www.aromata.lt

„Įkvepiami interjerai“ „Bricolage“

„Oro tekstūros“ „Decoupage“

Klasikinė kompozicija – tongapupės, rožės, nerolis

„Chrome & Leather“

Prabangus – oda, prieskoniai, gėlės – sukurtas iš indinių cinamonų, gardenijų ir vetiverijų

Žaismingas, artistiškai netvarkingas kvapas, sukurtas iš himalajinių kedrų, peletrūnų ir rozmarinų

„Design Orientalis“

Tikslus, baltas, švarus – sukurtas iš juodųjų pušų, balzaminių kėnių ir briedragių

„Eclectica“

Laisvo stiliaus kompozicija iš šilkmedinių michelijų abs., gardenijų kodistiliato, kvapiųjų kanarių et. aliejaus

„ART DÉCOnstruction“

Kvapų art déco – meniškas opopanaksų, gauruotųjų švitrūnų ir kvapiųjų tongapupių derinys Lamų slėnis

127

Denimo siurprizai

128

LamĹł slÄ&#x2014;nis

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Stefan Koch, Caspar David Engstfeld Stilistė: Elisa Popovski Makiažas: Angelina Schnellbach, Katharina Bollmann

Vieni iš pavasarinės „Mados infekcijos“ svečių – konkurso „Mados injekcija“ nugalėtojai, dėl džinsų pamišę vokiečiai „Balagans“. Tanjos Schmidt ir Philipo Rudzinski duetas niekada iš anksto nežino, kaip atrodys jų kuriama kolekcija, nes denimas – kaprizingas audinys, mėgstantis keisti savo išvaizdą kaip koks chameleonas… – Kaip judu įsimylėjote džinsus ir denimą? – Joks kitas drabužis nesuteikia tiek daug informacijos apie žmogų kaip džinsai: kur gyveni, ką veikei ir kas esi. Denimas, audinys iš kurio gaminami džinsai, puikiai pasakoja istorijas. Jis – išraiškingas ir emocionalus. 2010 m., po pirmojo bendro džinsų projekto, susirgome priklausomybe šiam indigo spalvos audiniui ir eksperimentinėms denimo apdirbimo technikoms. Denimo plovimo ir užbaigimo procesas yra rizikingas ir sudėtingas. O mums patinka iššūkiai!

– Tanja, tu esi kilusi iš Rusijos, Philipo šaknys – Lenkijoje. Kaip judu susitikote ir pradėjote bendradarbiauti? – Tanja gimė Rusijoje, į Vokietiją persikėlė, kai jai buvo 16-a. Philipas gimė Vokietijoje, emigrantų iš Lenkijos šeimoje. Tad mes reprezentuojame dvi kultūras: Rytų ir Vakarų Europos. Mūsų kultūrinės šaknys veikia ir mūsų kūrybą. Abu įstojome studijuoti kostiumo dizaino į Hanoverio Taikomųjų mokslų ir menų universitetą. 2010 m. nusprendėme kartu įgyvendinti denimo projektą universitete. Buvo smalsu pamatyti, kas iš to išeis, kai dvi skirtingos asmenybės dirba kartu. Rezultatas buvo kūrybinis chaosas. Taip gimė pavadinimas „Balagans“.

Lamų slėnis

129

130

Lamų slėnis

– Savo pirmąją kolekciją „Who’s wearing the pants?“ (liet. „Kas mūvi kelnes?“) vadinate eksperimentu. Papasakokit, kaip eksperimentavote? – Dirbti su denimu visada yra didelis eksperimentas. Per denimo plovimo ir užbaigimo procesą visada susiduri su nenuspėjamais rezultatais, dėl to šis darbas yra labai sudėtingas. Įdėjus džinsus su pemziniais akmenimis ir chemikalais į skalbimo mašiną, jie susitraukia ir net apsigadina. Plovimo procesas nepaprastai paveikia kūrybos procesą. Tad tenka jį įtraukti į modelio kūrimą ir manufaktūrą. – Kas jūsų kolekcijoje jums patiems patinka labiausiai? Būkite nuoširdūs! – Mums labiausiai patinka, kad kiekvienas drabužis pasakoja istoriją per ironiškas detales, siluetus ir denimo ypatybes. Be to, tai yra ir modernaus dizaino bei rankų darbo derinys.

– Jūsų kūryba įkvėpta gatvės muzikantų. Kodėl? Kokios muzikos patys klausote? – Gatvės muzikantai įkūnija vieną mūsų visuomenės subkultūrų. Nelengvai gyvendami jie vis tiek šypsosi ir užsidirba linksmindami žmones gatvėse. Kai kuriems šių veikėjų gatvė tampa nuolatiniais namais. Mus įkvėpia tikri gatvės muzikantai. Kalbėjomės su jais, sekėme juos ir klausėme jų muzikos gatvėse. Su kai kuriais jų susidraugavome. Mūsų draugas brazilas Emorió papasakojo, kaip autostopu keliavo po Europą turėdamas tik gitarą ir miegmaišį. Taip gimė kelnių-miegmaišio idėja! O mes vis dar klausome „Moondog“, „Gogol Bordello“, „The No Smoking Orchestra“ ir kitos čigoniškos muzikos.

Lamų slėnis

131

132

Lamų slėnis

– Neseniai laimėjote Europos mados apdovanojimuose „Fash 2013“. Sveikinu! Ar jums tai buvo didelė staigmena? – Žinoma! Mūsų konkurentai pristatė labai sudėtingas kolekcijas, turinčias stiprias idėjas. Visi darbai buvo nepaprastai skirtingi, tad mums tai buvo didelė staigmena iki pat paskutinės akimirkos. Be to, buvo malonu sulaukti tokių teigiamų tarptautinės komisijos vertinimų ir pripažinimo. – Ko tikitės pasiekti mados industrijoje? – Mūsų tikslas – tapti tikrais denimo specialistais, įgyti profesinės patirties šioje industrijoje. Bet mūsų didžioji svajonė yra tapti mados istorijos dalimi… – Viešėdami Paryžiuje buvote susitikę su tikra džinsų legenda dizaineriu François Girbaud. Kaip jums taip pasisekė? – François Girbaud dalijo autografus per itin uždarą savo knygos pristatymą Paryžiuje vykusios mugės „Denim by Premier Vision“ metu. Iš tiesų

mes neturėjome ten patekti, ši išskirtinė ceremonija buvo skirta tik ypatingiems svečiams. Bet su „Balagans“ verčiau nejuokauti! Mes visada atrandame kelią. (Juokiasi.) Tiesiog paprašėme vienų parodos dalyvių paskolinti savo bilietus. Pagaliau į VIP salę patekome kaip du italai... Atvirai kalbant, buvome be žado! Tai legenda. Jis pasirašė ant mūsų knygos „Balagans“ stiliumi – apverstomis raidėmis. – Kokiais kitais dizaineriais žavitės? Tanja: Aš dievinu Dianą Vreeland, žurnalų „Harper’s Bazaar“ ir „Vogue“ mados redaktorę, už jos nepaprastą mąstymą. Cristóbalį Balenciagą, Elsą Shciaparelli ir šiuolaikinius dizainerius – Jeaną Paulį Gaultier bei Yohji Yamamoto – už sumanų dizainą su humoro doze. Philipas: Žinoma, mados panko karaliene Vivienne Westwood. Dirbau aprengėju per Hanoveryje vykusį jos mados šou „Semele Walk“. Tai buvo puiki proga nuodugniai ištyrinėti jos kūrinius – aukščiausios kokybės audiniai ir manufaktūra. Ji ir jos kūryba tokie įspūdingi! Lamų slėnis

133

– Kokius drabužius vilkite kas dieną? – Aišku, savo pačių kurtus drabužius su „Balagans“ ženklu. – Greitai pasimatysime Vilniuje, festivalyje „Mados infekcija“. Ar paruošėte kokių nors siurprizų? – Tai bus kolekcija su istorija, kurios niekada nepamiršite! Tradiciškai – humoras. Netvarkingas prašmatnumas. Elegantiška gatvės mada.

134

Lamų slėnis

– Kokie jūsų įspūdžiai iš ankstesnio apsilankymo Vilniuje, kai laimėjote konkursą „Mados injekcija“? – Renginys buvo puikus ir įspūdingas! Mums buvo garbė ten dalyvauti. Nepamirštame šilto sutikimo Vilniuje. Mūsų įspūdžiai apie „Mados injekciją“ tokie, kad šis renginys labai svarbus Lietuvos dizaineriams. Tikrai įspūdingi pasirodymai! Bus labai smagu grįžti čia vėl.

Lamų slėnis

135

136

Lamų slėnis

Festivalis “Mados infekcija” vyks kovo 22-23 d. “Šiuolaikinio meno centre”, Vilniuje.

www.madosinfekcija.lt

Programa: kovo 22 d. penktadienis, 19 val.

kovo 23 d. šeštadienis, 19 val.

labàdienà Laura Dailidėnienė Lilija Larionova Ieva Daugirdaitė Eva Baliul Sandra Straukaitė Diana Paukštytė Egidijus Sidaras ir mados namai „Cantas“

Giedrius Šarkauskas Lina Gudanavičiūtė Balagans (Vokietija) Eglė Žiemytė Asger Juel Larsen (Danija) „Kristar Design“, Kristina Vikøren (Norvegija) Andrey Bartenev (Rusija) Lamų slėnis

137

Pavasaris kine

Pavasaris ateina į gamtą, į širdį ir… į kino sales. Kovo 14-28 d. vyksiantis 18-asis Vilniaus tarptautinis kino festivalis “Kino pavasaris” iki pat pirštų galiukų sušildys išsiilgusius dramų, istorijų, romantikos ir gyvenimiškos realybės. Nuotraukos: Vilniaus tarptautinis kino festivalis “Kino pavasaris”

„111 merginų“ (111 girls)

„Kasdienybė“ (Everyday)

Šimtas vienuolika moterų atokiame Irano kaime gyvena be vyrų ir vilties, kad kada ištekės. Moterys siunčia pagalbos prašymą prezidentui, kuriam išdėsto, kad jei į laišką jis nereaguos, po keturių dienų jos visos nušoks nuo skardžio. Prezidentas liepia tyrėjui vykti pas moteris. Tai komiška, satyrinė istorija apie kelionę pas šimtą vienuolika kurdų merginų siekiant atkalbėti jas nuo masinės savižudybės. Juosta puikiai įrodo, kad moterims nereikia karo ar ginklų, kad kažką laimėtų.

Puikus paprastos moters portretas. Žiūrint tokius filmus kartais apima netikėtumo jausmas susimąstant, kiek moterys turi kantrybės ir stiprybės, kurios vyrai gali tik pavydėti. Kai vyras už smulkų chuliganizmą sėdi kalėjime, moteris viena prižiūri keturis vaikus ir dar dirba. Garsusis britų režisierius Michaelas Winterbottomas, kurio įspūdingą filmą „Trišna“ pernai rodė „Kino pavasaris“, šią juostą kūrė penkerius metus. Filme analizuojama, kaip gali išgyventi šeima, kai jos nariai ilgą laiką būna atsiskyrę.

„Mamos liūdesys“ (Baby blues)

„Kitoje šalyje“ (In another country)

„Sužinojau, kad dauguma paauglių nori kūdikio tik dėl to, jog tai madinga. Tačiau yra ir kita medalio pusė: tos merginos gimdo vaikus ir dėl to, kad galėtų ką nors mylėti ir būti mylimos. Tai filmas apie egoizmą ir iš dalies jis reprezentuoja dalį Lenkijos visuomenės,“ - apie savo kūrinį pasakoja lenkų režisierė Kasia Roslaniec. Be to, kūrėjai filme pavyko puikiai perteikti ir šiuolaikinę, taip mėgstamą jaunimo „hipsterišką“ madą. Ryškios spalvos tiesiog prikausto prie ekrano.

Kiek veidų gali turėti moteris? Garsioji Isabelle Huppert įkūnija tris moteris. Pirmoji Ana - sėkminga kino režisierė, kurią į svečius pajūrio kurorte pakviečia kolega korėjietis Jongsoo. Antroji Ana - ištekėjusi moteris, paliekanti namus, nes nori pasilinksminti su slaptu meilužiu iš P.Korėjos. Trečioji - savotiška antrosios priešingybė. Kiekviena Ana bendrauja su tais pačiais žmonėmis, tačiau kiekvienas susitikimas vis suteikia kažką naujo ir intriguojančio.

Daugiau informacijos www.kinopavasaris.lt

Lamų slėnis

139

mūsų dienos – šviesyn!

140

Lamų slėnis

„Happeak“ skleidžia pirmuosius savo pavasarinius žiedus. Gaivus kaip pirmas pavasario vėjas. Atrodo, „Happeak“ pavasaris bus spalvotas kaip vaivorykštė po ilgai laukto lietaus.

Nuotraukos: „Fotopastelė“ (www.fotopastele.com) Drabužiai vaikams ir suaugusiesiems: „Happeak“ (www.daiktaivaikams.lt)

Lamų slėnis

141

Ryškus kaip citrina su kiviu ir braške papuoštas. Laisvas ir savimi pasitikintis kaip visų mūsų vaikai.

142

Lamų slėnis

143

144

Lamų slėnis

Pažįstamas kaip maža smalsi pėdutė kakavoje. Jaukus kaip mamytės glėbys. Ir šiek tiek drovus kaip mažoji gražioji Unė „Fotopastelės“ studijoje… Įkvėptas spalvų, pagardintas saldžiomis artėjančios vasaros nuotaikomis.

Lamų slėnis

145

146

Lamų slėnis

147

148

Lamų slėnis

Toks pavasaris pasitinka „Happeak“ bičiulius ir linksmai lydės juos per visus šiltuosius ir įspūdžių kupinus artėjančius vasaros mėnesius. Stebėkite pirmuosius „Happeak“ pavasarinius žingsnius ir laukite tęsinio!

Lamų slėnis

149

Draugams Antroji “Virtuvės mitų griovėjų” knyga “7 ingredientai. Draugams” kalba apie draugystę. Tokią pat paprastą, nuoširdžią, tikrą, pagardintą šypsenomis ir mažais malonumais, kaip ir maistas, gimstantis virtuvės eksperimentatorių Alfo Ivanausko, Ali Gadžijevo ir Martyno Praškevičiaus virtuvėje. Receptai: iš knygos “7 ingredientai. Draugams” Nuotraukos: Robertas Daskevičius

150

Lamų slėnis

151

152

Lamų slėnis

Žaliųjų žirnelių spurgos

Lamų slėnis

153

154

Lamų slėnis

Alyvuogių ir karamelizuotų svogūnų užtepėlė

Lamų slėnis

155

Duonos pyragas su daržovėmis

Daugiau receptų su “Virtuvės mitų griovėjų” duona rasite čia:

www.vmgduona.lt

156

Lamų slėnis

157

Makaronai su midijomis

158

LamĹł slÄ&#x2014;nis

Lamų slėnis

159

160

Lamų slėnis

Skumbrių salotos su grūdėtosios varškės ir mėtų padažu

Lamų slėnis

161

162

Lamų slėnis

Žirnių miltų sausainiai O gal norite pasimėgauti išskirtiniu rankų darbo šokoladu?..

Lamų slėnis

163

Alyvuogių ir karamelizuotų svogūnų užtepėlė 4 porcijos 350 g juodųjų alyvuogių be kauliukų 2 svogūnai 5 šaukštai alyvuogių aliejaus 1 šaukštelis medaus 1 šaukštas balzaminio acto 2 skiltelės česnako žiupsnelis šviežių čiobrelių druskos, juodųjų pipirų

4 porcijos 10 kiaušinių 250 ml 35 proc. riebumo grietinėlės 250 g virtų brokolių 120 g šviežių pievagrybių 150 g virtų morkų 100 g vyšninių pomidorų 120 g juodos duonos druskos, juodųjų pipirų

Svogūnus supjaustykite pusžiedžiais, pakepinkite aliejuje. Kai suminkštės, įdėkite medaus, įpilkite balzaminio acto. Patroškinkite apie 10 min. ir atvėsinkite. Į virtuvinio kombaino indą sudėkite karamelizuotus svogūnus, alyvuoges, česnakus, paskaninkite druska ir pipirais. Viską sutrinkite iki vientisos masės. Papuoškite čiobreliais.

Kiaušinius įmuškite į indą, supilkite grietinėlę, įberkite druskos, pipirų ir gerai išplakite. Į kepimo formą sudėkite virtus brokolius, pievagrybius, kubeliais pjaustytas virtas morkas, vyšnininius pomidorus ir kubeliais pjaustytą duoną. Ant viršaus supilkite kiaušinių ir grietinėlės plakinį. Kepkite 180 °C orkaitėje apie 30 minučių.

Žirnių miltų sausainiai

Makaronai su midijomis

25–30 sausainių

6–8 porcijos

100 g sviesto 7 šaukštai cukraus „Farinas“ 1 kiaušinis 70 g kepintų saulėgrąžų 50 g kepintų moliūgų sėklų žiupsnelis kepimo miltelių 150 g žirnių miltų druskos

500 g virtų makaronų 800 g midijų su kiautais 50 g česnakų 50 g šviežių petražolių 150 ml alyvuogių aliejaus 100 g svogūnų 200 ml baltojo sauso vyno druskos, juodųjų pipirų

Kambario temperatūros sviestą išsukite su cukrumi ir trupučiu druskos. Įmuškite kiaušinį, įberkite du trečdalius saulėgrąžų, suberkite moliūgų sėklas ir su kepimo milteliais išmaišytus žirnių miltus. Gerai išmaišykite. Skardą išklokite kepimo popieriumi. Dviem šaukštais skardoje nedideliais kauburėliais sudėkite tešlą. Apibarstykite saulėgrąžomis. Kepkite 185 °C orkaitėje apie 8 minutes.

Žaliųjų žirnelių spurgos 8–10 porcijų 400 g žaliųjų žirnelių 1 aitrioji paprika 1 sauja šviežių mėtų lapelių 4 šaukštai miltų 500 ml saulėgrąžų aliejaus 200 g 40 proc. riebumo grietinės 1⁄2 citrinos sulčių druskos, juodųjų pipirų

164

Duonos pyragas su daržovėmis

Į virtuvinio kombaino indą sudėkite žirnelius, aitriąją papriką be sėklų, mėtas, miltus, įberkite druskos ir pipirų. Gerai sutrinkite iki vientisos masės, iš jos suformuokite nedidelius rutuliukus. Puode iki 160 °C įkaitinkite aliejų. Sudėkite rutuliukus ir virkite apie 10 minučių. Išgriebkite ir sudėkite ant popierinės servetėlės, kad susigertų riebalai. Pagaminkite padažą: grietinę sumaišykite su citrinų sultimis, šiek tiek įberkite druskos ir pipirų. Patiekite su žirnelių spurgomis.

Lamų slėnis

Į virtuvinio kombaino indą sudėkite česnakus, petražoles, įpilkite 100 ml aliejaus. Viską gerai sutrinkite. Puode įkaitintame aliejuje apkepinkite kubeliais pjaustytus svogūnus, sudėkite midijas, supilkite vyną ir pakaitinkite. Kai vynas nugaruos, į puodą sudėkite makaronus, petražolių masę, gerai išmaišykite ir truputį pakepinkite. Paskaninkite druska, pipirais ir išmaišykite.

Skumbrių salotos su grūdėtos varškės ir mėtų padažu 4 porcijos 2 didelės virtos bulvės 150 g karštai rūkytų skumbrių 200 g grūdėtos varškės keli lapeliai šviežių mėtų 4 šaukštai alyvuogių aliejaus juodųjų pipirų Bulves supjaustykite stambiais gabalėliais. Žuvis suplėšykite. Varškę nukoškite ir sumaišykite su kapotomis mėtomis. Ant bulvių sudėkite žuvis ir varškę. Pagardinkite pipirais, šlakeliu aliejaus, papuoškite mėtos lapeliu.

6 privalumai visapusei burnos sveikatai LISTERINE® TOTAL CARE – pažangiausias iš visų LISTERINE®. Naudojant du kartus per dieną: 1. Naikina burnos bakterijas 2. Sumažina dantų apnašas ir akmenis 3. Palaiko sveikas dantenas 4. Saugo dantis nuo ėduonies ir stiprina emalį 5. Palaiko natūralų dantų baltumą 6. Suteikia iki 24 val. trunkančią burnos gaivą

PAŽANGIAUSIAS VISŲ LAIKŲ LISTERINE®

Lamų slėnis

165

Nuo teptuko iki plaktuko

166

Lamų slėnis

Maxó rennella Menininkas

Tekstas: Indrė Blauzdžiūnaitė Nuotraukos: Tim Adami

Sekmadienio rytas Barselonoje. Siaura senamiesčio gatvelė, vakar ryte dar buvusi pilna šunų amsėjimo, žmonių juoko ir turgaus gėrybių prikrautų vežimaičių tarškėjimo, šiandien, rodos, nusprendė iškelti „Tylos, miestas miega“ plakatą. Saulė šildo snaudžiančių katinų nugaras, nosį kutena iš mažučių užeigų sklindančios puikios Cafe Cortado kvapas, o žmonių pokalbiai, nuo atsitiktinio susitikimo gatvėje ištįsę iki poros valandų diskusijos, dvelkia ramybe. Tačiau atvėrusi plačias stiklines Maxó galerijos duris ir išvydusi prie didžiulio stalo palinkusią garbanotą galvą suprantu, kad kai kuriems senamiesčio gyventojams sekmadienis tėra dar viena darbo diena. Darbo, kuris yra didžiulis malonumas ir neatsiejama gyvenimo dalis. Maxó savo studiją atidarė prieš penkerius metus. Menininkas, į Katalonijos sostinę atsikraustęs iš Argentinos, iš pradžių kūrė namuose. Tačiau ilgainiui kasdienis gyvenimas ir kūrybinės idėjos vienoje erdvėje nebeišsiteko. Dabartinė studija – tai Maxó svajonė, o ji vis auga, tobulėja, kūrybine energija įkvėpia lankytojus ir patį menininką. Lamų slėnis

167

168

Lamų slėnis

„El Chaos Ordinario“ (tvarkingas chaosas) – taip Maxó apibūdina erdvę, kurioje gimsta jo kūrybinės idėjos, taškosi dažai, stuksi plaktukai, vyksta darbų pristatymai ar plieskiasi naktinės diskusijos, suvilgomos raudonuoju vynu. Menininkas sako, kad sava galerija jam – tai vieta, kurioje prasideda ir visą laiką sukasi kūrybinis ratas. Ciklas, inspiruojamas netikėtos minties ir nuolat rotuojantis elementus. Įkvėpimas – procesas – produktas – pirkėjas – nauja idėja. Erdvės daugiafunkciškumas, transformacijos galimybė ir įvairiausios smulkmenos, saugiai apgyvendintos dėželėse ar stikliniuose indukuose, leidžia įgyvendinti netikėčiausius sumanymus ir nenutraukti kūrybinio proceso. Lamų slėnis

169

170

Lamų slėnis

Išpuoselėta darbo vieta – Maxó tvirtovė. Tačiau menininkas tikina, kad studija – tai tik elementas, kurio išskirtinumą neabejotinai inspiruoja pati Barselona. Miestas, kurio nedidelėje erdvėje telpa gražiausios gamtos dovanos ir šiltas klimatas, istorinės architektūros palikimas, įvairiausios meno šakos ir stiliai, originalios asmenybės bei pietietiškas temperamentas, negali palikti abejingo nė vieno, čia sumaniusio įleisti savo kūrybines šaknis. Vardydamas Barselonos pranašumus Maxó filosofiškai užsimena apie dvipusį ryšį su šiuo miestu. Menininkas tiki, kad savo darbais ir kūrybiniu palikimu privalo sumokėti miestui duoklę už nuolatinį įkvėpimą ir puikias darbo sąlygas. Turbūt neatsitiktinai daugelyje Maxó kūrinių slypi Barselonos simboliai, spalvos, nuotaika. Lamų slėnis

171

172

Lamų slėnis

173

174

Lamų slėnis

175

„Pažiūrėk, eini siaura gatvele – balkonuose džiūstančių skalbinių šešėliai ant grindinio suformuoja gražiausią paveikslą. Sėdi parke – šalia prisėda gatvės muzikantas, kurio gitaros melodija verta koncertų salių. Vakare išeini į miestą – spalvingiausias karnavalas įtraukią tave į spalvų, rasių, kalbų, išraiškų sūkurį. Ir taip – kiekvieną dieną. Ar gali tokia vieta neįkvėpti?..“ – šypsosi Maxó. Žvitrios akys ir smagūs ūsų kampučiai išduoda apie gimusią naują idėją, kuri, matyt, dar šiandien bus įkūnyta studijoje.

176

Lamų slėnis

Greičiausiai nauja kūrybinė mintis apčiuopiama išraiška bus paversta gana sparčiai. Maxó ne kartą užsimena, kad visko esmė ir variklis – darbas. Kasdienis, atkaklus, kartais nelengvas. Sako, kad ir įkvėpimas dažniausiai aplanko bekuriant. „Idėjos, spalvos, nuotaika – taip, tam būtina gyvybinga aplinka. Tačiau įkvėpimo, kaip tai perkelti į formatą, kurį gali pakabinti ant sienos, negausi gulėdamas pajūryje. Pasakoti apie menininko pašaukimą ir ne visada aplankančią mūzą yra romantiškas pasirinkimas. Bet jei nori eiti tolyn, tobulėti, didžiuotis tuo, ką darai, – privalai dirbti daug“, – pasakoja Maxó.

Ir tikrai aptarusi pastaruosius jo požiūrio į kūrybą ypatumus ir padėkojusi už interviu matau, kaip Maxó studijoje prisėda prie paties sukonstruoto didžiulio stalo, imasi teptuko ir palinksta prie nebaigto kūrinio. Po kelių dienų būtinai užsuksiu vėl – patikrinti, kokia naujiena šįkart papuošė galerijos sieną.

Lamų slėnis

177

178

Lamų slėnis

179

180

Lamų slėnis

181

Ieškok "Lamų slėnio"

Instagram @llamasvalley

Tapk ypatingu

Lamu slenio

draugu Lamų slėnis

183

Pavaisink lamas kava )

mk Pare