Lamų slėnis / vasaris by Lamų slėnis

Vasaris 2014 (25)

DIZAINO KELIONE

Viršelio nuotrauka: parduotuvės "Acne" Kopenhagoje fragmentas

La Famiglia

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

Redaktorė

TINKLARAŠTIS

UNĖ DABUŽINSKAITĖ

Žurnalistė

FACEBOOK

VYGAILĖ SUKURYTĖ

NADIA GRIC

TINKLALAPIS

Fotografė

INDRĖ BLAUZDŽIŪNAITĖ

Žurnalistė

LINA GAVĖNAITĖ

Fotografė

FACEBOOK

LAURA ERDEM

Žurnalistė

FACEBOOK

ELAS RAMANAUSKAS

Dizaineris

TINKLALAPIS

BENDRAUKIME: info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

Lamų slėnis

Nemokamai

Zurnalo ieskok Apple Newsstand Dalinkis su draugais

Tikrai nemokamas )

Kopenhaga: dizaino kelionė

Jurga Šeduikytė: pagrindinis vaidmuo jos dar laukia

RIMANTĖS KAMPAS

Lamų slėnis

KUKLŪS GENIJAI

TAIP SKANU, KAIP ATRODO

3D spausdintuvu sukurtas šviestuvas „Afillia“ Diz. ALESSANDRO ZAMBELLI Japoniško popieriaus vaši šviestuvas Diz. „NENDO“

Šviestuvas „GM 30“ Diz. GRETHE MEYER („MENU“)

Šviestuvas „Silhouette Lamp“ Diz. M. PARSONS

NAUJIENOS

Šviesūs vakarai

Šviestuvas „Hooked 1.0“ Diz. „BUSTER + PUNCH“ Sieninis šviestuvas „Wall Shadows“ Diz. CHARLESAS KALPAKIANAS

Šviestuvas „Helix“ Diz. BEC BRITTAIN

Lamų slėnis

PASIPASAKOJIMAI

JURGA ŠEDUIKYTĖ:

PAGRINDINIS VAIDMUO JOS DAR LAUKIA

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Leon Somov

– Jurga, atostogos Tenerifėje, iš kur ką tik grįžai, buvo trumpas pabėgimas prieš laukiančius rimtus darbus? – Ne, greičiau tai buvo pabėgimas po rimtų darbų, po mūsų su Vidu (Jurgos vyras – režisierius Vidas Bareikis – aut. past.) akustinio koncertų turo, be to, Vidas surengė penkias premjeras per pusę metų. Bet vos grįžę sužinojome, kad tų darbų laukia dar daugiau… O atostogos buvo labai geros, buvome suplanavę tik pirmąją stotelę, bet ji pasirodė tokia gera, kad užsimanėme ten pabūti ilgiau. Savaitę

Su dainininke JURGA ŠEDUIKYTE susitinkame kitą dieną po jos ilgų atostogų. Aplink ją dar siaučia vandenyno vėjai, širdyje plazdena drugeliai, o iš lūpų kaip uraganas veržiasi istorijos apie gyvenimo jai pateiktas staigmenas ir dovanas. Juk gera scenoje dainuoti kartu su mylimu vyru ir tuo pat metu svajoti apie būsimą pagrindinį vaidmenį kino juostoje…

gyvenome technologijų parke įsikūrusiame bioklimatiniame miestelyje ant vandenyno kranto. Šis miestelis pats apsirūpina saulės ir vėjo energija, jį projektavo keliolika garsių pasaulio architektų ir jis buvo statomas net 15 metų. Kad tokios vietos egzistuoja, nujaučiau, bet kad kada nors mes ten gyvensim – tikrai ne... Praleidome jame savaitę, o vėliau bandėme taupiai išleisti likusius pinigus, kurių liko nedaug. Pirmą kartą ilsėjomės dvi savaites, supratau, kad tiek – net per daug. Lamų slėnis

Vidas per atostogas bandė priversti mus gyventi – Teko girdėti, kad, be koncertų, tavęs laukia sveikai, nevartojome druskos, daug sportavome, jau- nauji dideli planai... čiu, kad dabar jau tikrai atlaikysime žiemos šalčius. – Kol kas apie tai dar negaliu daug šnekėti, tik prasitarsiu, kad tai bus kinas! Labai tuo džiaugiuo– Dabar nersi tiesiai į darbus? si. Buvo etapas, kai aš, kukli mergaitė, galvojau, kad – Taip, bet aš labai noriu, pasiilgau darbo. Būna, kada nors kas nors mane pastebės ir susipras paper atostogas negali atitrūkti nuo darbų, nes esi įpra- kviesti vaidinti. Bet paskui supratau, kad laukdamas tęs skubėti. Bet tie vaizdai, tas vėjas viską išpūtė iš gali ir pasenti. Pradėjau visiems pasakoti apie savo galvos, tiesiog mankštinomės, žiūrėjome į kalnus, norą. Jaučiausi pasiruošusi. Ir atsirado pasiūlymas. vaikščiojome ant uolų, pliažai – buvę nebuvę, man Filmavimo darbai turėtų prasidėti vasario pabaigonieko nėra gražiau nei uolos, kuriose krabai gyvena... je. Man teko pagrindinis vaidmuo... Sako, toje saloje net režisierius Alfredas Hitchcockas ieškojo įkvėpimo. – Kas tau pastaruoju metu neduoda ramybės? – Aišku, filmas. Juk ten būsiu ne aš. Man reikės – Kokie projektai dabar tavęs laukia? prisijaukinti visas tas sudėtingas būsenas. – Tęsime akustinį turą. Tai – visai kitas koncertų žanras, jaukus, mielas, artimas, tik nežinojome, kaip – Kas tada, priešingai, tave ramina, suteikia gežmonės tai priims. O pasirodė, kad tokių koncertų rų emocijų? žmonėms labai trūksta. Mums patiems atsirado ga– Matau tą vaizdą, kai mes išlipome Tenerifėje, limybė aplankyti mažesnius miestelius, į kuriuos pasikėlė užtvaras ir prasidėjo: žiūrėk čia, žiūrėk ten! niekada neužsukdavome. Susirenka pilnos salės, vi- Stengsiuosi tuos vaizdus išlaikyti atmintyje ir persi laimingi, daug juokiamės. Tai labai geras jausmas. duoti klausytojams. Dar turiu porą akmenukų iš Girdėjau, ir kiti atlikėjai jau seka mūsų pėdomis, Tenerifės, iš jų, kaip sako mano sūnus Adas, galima ruošia akustinius pasirodymus. pasidaryti talismaną – gal padės!

Lamų slėnis

– Tavo Adui – greitai šešeri. Koks dabar etapas jūsų šeimos gyvenime? – Adas labai smalsus, viskuo domisi. O man norisi daug ką suspėti, kol jis dar nelanko mokyklos. Aš vis galvoju, kaip išvengti to prisirišimo prie vietos jausmo, kai vaikas pradeda eiti į mokyklą. Juk negali žinoti, kur gyvenimas tave nuneš, gal pusei metų, gal ilgiau. Norisi tą laisvę turėti. O vaiko mes niekada nepaliekame. Toks mūsų šeimos principas – jeigu kur nors važiuojame, Adą visada tempiamės su savimi. – Ar jau įžvelgi, į ką Adas linksta, kas jis galėtų būti užaugęs – technikas, mokslininkas, muzikantas? – Aš nenoriu nieko įžvelgti. Mes jam duodame berniuko pagrindus – jis lanko breiką ir karatė, o daugiau nieko neprogramuojame. Kai vaikas paklaus arba kai matysiu, kad jam sunku, tada sėsime ir šnekėsimės. O kol kas jis turi kitų problemų, pavyzdžiui, kur gauti dar vieną „Angry Birds“ paukščiuką... Jis tikrai nesprendžia, kuo bus užaugęs. Stengiamės Adui suteikti visišką laisvę. Net jeigu jis taps santechniku ir šypsosis dirbdamas tą darbą, aš džiaugsiuosi. Jis – labai jautrus ir linksmas žmogus, norisi to nesugadinti.

– O tu pati laikai save namų žmogumi? Ar tau gera būti namie, kuistis tarp buities darbų? – Be namų aš negaliu. Man norisi turėti ramią vietą, kur gera grįžti. Bet kol kas aš mūsų šeimą labiau matau tokią „ant ratų“. Kol kas namus nuomojamės, savų neturime, yra tik svajonės ir norai. Aš baisiai bijau paskolų, atrodo, kad tą dieną, kai paimsi paskolą, prasidės tragedija. Todėl po truputį mokomės taupyti. Tik man tai labai sunku, nes esu moteris ir kartais man reikia išleisti pinigų sau. – Kokius norėtum susikurti savo namus? – Manau, kai turėsiu savo namus, jie šiek tiek skirsis nuo to, ką dabar bandau susikurti aplink save. Pavyzdžiui, parsineša Adas piešinių ir aš iš karto juos klijuoju prie sienos – man gražu. Bet savo namams turbūt skirčiau daugiau laiko, kad jie būtų tokie, kokių noriu. Esu toks kraštutinumų žmogus, man patinka ir Fridos Kahlas namai, ir visiškas minimalizmas. Tad gali būti, kad namuose būtų ryškus akcentas, o visa kita – labai švaru. Todėl man taip patiko Tenerifėje. Ten buvo tik tai, ko reikia. Daug stiklo ir daiktai, kurių net nesimatė. Viskas stumdoma, keičiama, daug erdvės ir visiška asimetrija. Lamų slėnis

– Ar tau svarbu, kokie daiktai tave supa? – Na, mano spintos, aišku, pilnos drabužių, kurių ten iš tiesų neturėtų būti... Džiaugiuosi, kad grįžus iš Maskvos, kur praleidome dvejus metus, tų daiktų gerokai sumažėjo. Dalis jų liko ten, kitų tiesiog atsisakėme. Į Maskvą trise važinėdavome su vienu dideliu krepšiu. Ir mums to visiškai užteko. – Ką mėgsti veikti namie? – Man labai patinka kava iš ryto ir prieš miegą. Užmiegu labai geros nuotaikos! Gaminti mėgstu, kai yra proga. Po atostogų stengiamės ir toliau maitintis sveikai. Virtuvėje man patinka ieškoti neįprastų sprendimų. O smagiausia gaminti, kai paragavę tavo maisto žmonės nusišypso ir padėkoja. Labai mėgstu sriubas, mano mėgstamiausia – kokosų sriuba su vištiena, pekininiais kopūstais ir krevetėmis. – Scenoje tu ryški, o gyvenime, panašu, daug ryškių spalvų tau nereikia... – Gyvendama Maskvoje prisižiūrėjau daug blogųjų variantų, rėkiančiai besirengiančių moterų. Aprangoje man patinka minimalizmas ir unikalumas. Geriausi – dizainerių kurti drabužiai. Kad ir Aleksandro Pogrebnojaus paltukas – šiltas, patogus ir siluetas išskirtinis. O šiaip kasdien mėgstu rengtis patogiai. Mano draugė turi parduotuvėlę „Šarka“, turiu jos siūtų suknelių. O scena kiekvienam atlikėjui turėtų būti šventė. Jei rimtai žiūri į savo darbą, turi jausti atsakomybę. Man gražu, kai eidamas į sceną žmogus pasipuošia.

– Tau gera Lietuvoje? – Kai išvažiuoji, labai gera čia grįžti. Bet esu Vandenis ir man reikia plaukti, keliauti. Turiu svajonę kada nors, visiškai negalvodama apie pinigus, pakeliauti su savo kūryba. Juk jei nesvajosi, už tave to niekas ir nepadarys! Man 33-eji ir suvokiu savo geriausio kūrinio dar nesukūrusi. Kad būtum pastebėtas pasaulyje, turi sudėti visas stipriausias savo savybes. Kad jas atrastum, tau turi būti tikrai daugiau nei dvidešimt metų. Manyje visą laiką kovoja du pradai. Vienas jų nuolat kažkur veržiasi, o kitas po eilinės repeticijos supranta, kad čia ir dabar vyksta patys geriausi dalykai. Anksčiau buvau labai uždara. Dabar tie jausmai po truputį atsiveria. Supranti, kad yra Londonas, Paryžius, kiti pasaulio miestai, bet vidinis tavo pasaulis – dar didesnis ir asmeniniam tobulėjimui kito pasaulio nereikia. Gal tik tada, kai savo viduje pasieksi tam tikrą lygį, prasidės kūryba, kuri pulsuos kartu su pasauliu. Atviras ir nuoširdus turi būti pirmiausia su savimi. Supratau, kad nereikia spausti savęs į jokius laiko rėmus. Pamažu keičiasi ir mano dainų tekstai, jie tampa visai paprastučiai, visiems suprantami. Anksčiau labai mėgau metaforas, sudėtingus tekstus, žmonės klausdavo: o ką jūs tuo norėjote pasakyti? O aš ir pati nelabai žinodavau... Gal čia ta Maskva mane taip sukratė, apsuko ir pastatė į vietą. Pradžioje buvo labai sunku, bet vėliau supratau, kad tai ne šiaip sau.

– Su Vidu daug metų esate kartu? – Kaip tu pradedi kurti sceninį įvaizdį? – Susipažinome per miuziklą „Ugnies medžioklė – Aš pati stengiuosi prisidėti minimaliai, nebent su varovais“, tai buvo 2004-ieji. tai man gerai žinomi dalykai, pavyzdžiui, klasika. Dėl spalvų stengiuosi pasitarti su profesionalais. – Kokios, tavo manymu, yra šiltų ir gražių sanDraugiškais patarimais man dažnai padeda dizai- tykių sudedamosios dalys? nerė Dovilė Gudačiauskaitė. Per akustinį turą vil– Iki Vido buvau įsisukusi į ratą: žinojau, kad sankėjau „Le Muse“ drabužius, tai buvo šiltas baltas tykiai vystosi iki tam tikros ribos, o po to aš pradedu variantas. matyti kito žmogaus trūkumus ir viskas nutrūksta. Lamų slėnis

Tas ratas man atrodė labai baisus. Tik vėliau supratau, kad esu kaip ta mergina, kuri vaikšto su iš kartono iškirptu trafaretu, mauna jį ant žmogaus ir žiūri – jei tik kas netinka, iš karto eina toliau. Tai buvo šablonas, mano vyras turėjo būti tik toks ir ne kitoks. Ir tai buvo visiška nesąmonė. Tą trafaretą reikėjo suplėšyti ir išmokti žiūrėti į žmogų. Vidas buvo pirmas vyras, prie kurio aš sugrįžau. Mes susipažinome, susidraugavome, bet viskas atrodė per sudėtinga, tad buvo pauzė. O po to jis vėl atsirado. Turbūt tai buvo nuojauta, šeštasis jausmas, o jis manęs niekada nenuvilia. Mes vėl pradėjome bendrauti. Sakyčiau, iš pradžių tai buvo net ne meilė, dabar mes vienas kitą mylime labiau, bet visų pirma jaukinomės vienas kitą. Vidas – labai įdomus individas, aš – iš viso nenuspėjama. Bet kai tik susikirsdavome, jis visada

skatindavo šnekėtis. Tai taip reta, kad jau vien už tai aš jį įsimylėjau. Vidas sugeba išklausyti ir nusileisti, nors gal savo nuomonės ir nepakeičia. Turbūt tas jausmas ir gilėja, kai supranti, kad žmogus tau jaučia daugiau negu parodo. Man meilė yra rodoma veiksmais. Žodžiais gali pasakoti ką tik nori, juk žodis turi daugybę prasmių. Turbūt retai žmonės iš karto ima pasitikėti vienas kitu. Bet tie, kurie myli, randa, kaip sujungti tuos skirtingus pradus į vieną dar stipresnį elementą. Ir tie pradai turi būti skirtingi. Kuo skirtingesni, tuo geriau. Dabar abu mokomės iš Ado. Mokomės, kaip jo neužkrauti problemomis, su kuriomis patys susidurdavome vaikystėje. Žmogus daug gali ištverti, bet ar to reikia? Gal po mūsų ateinanti karta bus laiminga? Juk mes dar tokie sudėtingi… Lamų slėnis

Modelis iš kolekcijos „Dream your dream“ (2012) Diz. DOVILĖ GUDAČIAUSKAITĖ

Suknelė Diz. „MAISON MARTIN MARGIELA“

Vonios kriauklė „Step“ Diz. „NOTE DESIGN STUDIO“

Dekoratyvinė pagalvėlė „Skraiduolis“ „ARTWORK MILENA“ (diz. Milena Liutkutė – Grigaitienė)

Lamų slėnis

Kuprinė Diz. ADA BLACKJACK

Akiniai „ACNE“

Žvakės ir žvakidės „BROSTE COPENHAGEN“

Kokosų sriuba su krevetėmis RECEPTAS IŠ TINKLARAŠČIO „TARTELETTE“ Lamų slėnis

Lamų slėnis

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Lina Gavėnaitė

Televizijos laidų vedėjos RIMANTĖS KULVINSKYTĖS ir režisieriaus POVILO MIŠKINIO-EIDUKONIO namai – vienoje pagrindinių miesto arterijų. Povilas išėjęs, tad mus šypsodamasi pasitinka Rimantė. Šią žavią jauną merginą daugelis pažįsta iš vieno ryšio operatoriaus reklamos, bet tai – jau praeitis. O šiandien Rimantė pati kuria reklamas, rašo populiarų tinklaraštį ir užsiima kitais širdžiai mielais darbais. Atvirai ir nuoširdžiai ji mums papasakojo apie naujus savo vaidmenis ir požiūrio kampą, darantį gyvenimą įdomesniu.

– Rimante, kas tau gyvenime yra gražu? – Yra grožis sielai ir yra grožis akims, tad negaliu įvardyti vieno dalyko, bet dažniausiai man gražu tai, kas mane pravirkdo, tai, nuo ko pradeda trūkti oro... Verkti galima ir dėl gražumo, ir dėl liūdnumo. Bet net liūdni ar baisūs dalykai gali būti savaip gražūs. Šiaip gražūs žmonės Lietuvoje. Mane tai įkvepia. Kai gyvenau Londone, turėjau tokį atsipalaidavimo būdą – pasidarydavau sumuštinių, pasiimdavau termosą su arbata ir važiuodavau į Vaterlo stotį. Sėdėdavau ir žiūrėdavau į žmones, jų praeidavo daugybė. Galvodavau apie jų istorijas, apie tai, kur jie skuba. Lamų slėnis

Lamų slėnis

Kartais važiuoju tiesiog pasėdėti į oro uostą. Niekur nėra tokio stipraus emocinio lauko. Dažniausiai ten pradedu verkti, nes matau laukiančiuosius mylimojo ar mylimosios, vaikus su seneliais, laukiančius mamos, kurios gal nematė metus, o galiausiai jie jos nebeatpažįsta... Ten tiek emocijų ir man tai labai gražu. Taip pat gražūs žmonės, kurie stebisi. Tokių žmonių gana mažai, bet mano aplinkoje jų netrūksta, džiaugiuosi, nes iš tokių žmonių gali daug išmokti. Turiu draugų ir kolegų, aikčiojančių ir sakančių: „Kokia skani kava!“ arba: „Tu pasižiūrėk, kaip vėjas lapus neša…“. Tie žmonės mato stebuklą mažuose dalykuose. – Tai gilūs ir nepaviršutiniški dalykai... – O jūs tikėjotės iš manęs paviršutiniškumo? – Toli gražu. Bet juk dirbai televizijoje, kur daug kas rodoma „dėl vaizdo“... – Televizija – mano hobis. Esu iš tų retų laidų vedėjų, kurie visą laiką turėjo ir kitą darbą. Dirbau žurnaliste, redaktore. Kitos vedėjos stebėdavosi: „Kokio velnio tai darai?“ Dar mokyklos laikais labai norėjau būti aktore, bet tėvai užprotestavo, tada tu-

rėjau tapti teisininke. Į teisę ir stojau, tik paskutinę dieną pakeičiau dokumentus į žurnalistiką. Manau, visi mano garsiai išsakyti norai pildosi. Televizija nukrito visiškai iš dangaus. Kartu su „pildykais“. Į atranką eiti nenorėjau, brolis įkalbėjo. Vėliau komanda mane pati susirado, pamatę, kaip televizijai rengiau žurnalistinį tyrimą: apsimečiau blondine, dalyvaujančia realybės šou. Pagaliau viskas taip susiklostė, kad patekau į reklamos filmavimus ir gavau to, ko visada troškau – pabuvau aktore, juk mes ten turėjome aktorystės pamokas ir visus kitus dalykus. Bet žurnalistikos niekada nepalikau, tai buvo mano didžiausia meilė – rašymas. Man visada atrodė, kad tai pati intelektualiausia žiniasklaidos forma, turinti didžiausią išliekamąją vertę. Rašau ir šiaip – sau. Gilūs dalykai man tikrai nėra svetimi, bet nesu iš tų žmonių, kurie sako: „Pakalbėkime apie žvakes. Kaip manai, kokia tai metafora?“ To nemėgstu. Per filosofijos egzaminą nusirašiau, gavau septynis. Negalėčiau diskutuoti apie Nyčę, bet mėgstu žvelgti giliau. O gal tiesiog turiu savo požiūrio kampą ir stengiuosi jo nepamesti.

Lamų slėnis

– Buvai televizijos žmogus, dabar esi verslininkė, reklamos tekstų kūrėja, mados tinklaraštininkė. Kuris užsiėmimas tau artimiausias, maloniausias? – Oi, jie visi labai skirtingi, taip pat negaliu pasakyti, kokie kvepalai yra mano mėgstamiausi. Mano namuose rasite batelių, kuriuos puikiai galėtų avėti striptizo šokėja, bet rasite ir kerzinius batus. Aš juos visus vienodai mėgstu. Rašyti tinklaraštį „Rimanciurimante.lt“ mane pastūmėjo Povilas. Tai turėjo būti mano apsakymukai, tikrai nemaniau, kad rašysiu apie madą, nes tai jau dariau buvusiame darbe. Bet palikusi žurnalistės darbą labai norėjau rašyti. Ir draugės skatino. Po pirmųjų vaizdo įrašų sulaukiau daug mažų mergaičių ir jaunų mamų komentarų. Tas grįžtamasis ryšys – nuostabus dalykas, vien dėl jo tai ir darau. Reklama taip pat buvo didelė meilė. Dvejojau,

Lamų slėnis

nes Povilas labai bandė mane nuo jos sulaikyti, juk pats nemažai metų dirbo reklamos versle. Povilas bijojo, kad darbas reklamos agentūroje mane išsunks. O man labai norėjosi išbandyti save. Pagaliau sutarėm, kad verslą kursim kartu. Dabar esame verslo partneriai. Ir man šis darbas yra beprotiškai smagus. Ir kartu labai sunkus. Pradžioje sakydavau – jei būčiau žinojusi, kad bus taip sunku, nebūčiau palikusi ankstesnio darbo. Bet praėjo metai ir namų iš mūsų dar niekas neatėmė, atsirado klientų, kurie leidžia mums išreikšti save. Tai ir yra didžiausia dovana. Negalėčiau daryti to, ko nemėgstu. Turbūt užgesčiau ir virsčiau pelenais. Esu dirbusi valytoja ir čia sugebėdavau pasidaryti sau pramogą. Patikėkit, dirbdama valytoja tikrai gali pasilinksminti!

Lamų slėnis

– Jeigu būtų proga parašyti savo gyvenimo scenarijų, koks jis būtų? – Aš manau, kad jį jau rašau. Aš save koduoju. Grįžusi pas tėvus į Naująją Akmenę buvau užsukusi pas burtininkę. Juk turi pasidaryti kokių nors pramogų... Ji pasakė, kad tapsiu pasaulinio garso rašytoja ir numirsiu sulaukusi 80–90 metų, perdozavusi vaistų... Darysiu įtaką žmonėms, gydysiu sielas. Manau, tai yra fantastiška, net pati nebūčiau geriau sugalvojusi! Šiuo metu darau tai, ką noriu daryti. Galbūt norėčiau turėti daugiau laiko santykiams, kad galėtume daugiau laiko praleisti su Povilu nešnekėdami apie darbą. Norėčiau baigti magistro studijas kur nors užsienyje, o paskui grįžti į Lietuvą. Norėčiau daugiau pakeliauti. Kartą radau rašinėlį „Kuo aš būsiu užaugusi“, jį rašiau būdama šešerių. Dėl jo ir stojau į žurnalistiką... Kai jau buvau pasirinkusi studijuoti teisę, užsukau pas savo pirmos klasės mokytoją, ji surado tą rašinėlį. Ten buvo parašyta, kad norėčiau dirbti televizijoje, turėti savo floristikos parduotuvę. Manau, tą gyvenimo scenarijų kol kas puikiai rašau. Ir visai nenorėčiau būti kokia nors kunigaikštienė Kate Middleton...

– Trys princesės taisyklės. Kokios jos? – Niekada neprašyk, neprieštarauk ir neatsiprašinėk. Prašyti man – pats baisiausias dalykas gyvenime. Geriau pati pasidarysiu, užsitempsiu daiktus, susiremontuosiu spintą, man nesunku. Kitoms moterims pavydžiu vienintelio dalyko – kad kartais jos moka būti silpnos ir leidžia, kad jomis būtų rūpinamasi. Jos leipsta, geibsta... Man tam reikėtų labai daug pastangų. – Vadinasi, kai užpuola gripas, kankiniesi iki paskutiniųjų? – Paskambinu mamai ir verkiu. Taip jau būna, kai esi mažiausia šeimoje... – Skaniausios nuodėmės. – O Dieve... Alkoholis. Jei tik būtų gėrimai be laipsnių, pavyzdžiui, viskio skonio... Nesu smaližė, verčiau renkuosi ką nors sūraus, kad ir kumpį. Kažkur skaičiau, kad sūrų maistą mėgsta optimistai. Kartais atsipjaunu lašinių, įsipilu degtinės ir sakau Povilui: „Išgerkim 50 gramų su lašiniais, su kresnom...“ Štai tokios mano nuodėmės.

Lamų slėnis

– Didžiausios tavo ydos. – Nemoku sakyti „ne“. Bet norėčiau to išmokti. Viename seminare sakė, kad kiekvienas mūsų „taip“ yra „ne“ visoms mūsų galimybėms. O kiekvienas mūsų „ne“ yra tūkstantis „taip“ mūsų pačių laikui. Tai padėjo į „ne“ pažvelgti kiek kitaip. Aš pasitikiu žmonėmis. Net nežinau, ar čia yda. Esu tokia – galiu ateiti ir viską išpasakoti. O juk dabar žinau, kad negalima klientui nieko pasakoti, kol sutartis nepasirašyta... Gal dar esu darboholikė. Anksčiau turėjau šiokių tokių problemų su apsipirkinėjimu. Bet teko keliauti, kraustytis ir pajutau, kad daiktai man nereikalingi. Nors į mūsų namus užsukęs taip nepagalvotum – kai išsinuomojome šį butą, čia nebuvo nieko...

– Kas namuose tau svarbiausia? – Virtuvė. Man tai jaukiausia vieta. Kvapas labai svarbu namuose. Ir tikrai ne televizorius, jo net neturime. Šie namai visada turėjo savo aurą. Draugai užsukę taip pat sako, kad čia jauku. Jei reikėtų staiga išvažiuoti, pasiimčiau paveikslus ir staliuką, kurį Povilas padovanojo. Ir Povilą...

– Kaip patekote į šiuos namus? – Kai su Povilu nusprendėme gyventi kartu, pasakiau, kad norėčiau namų senamiestyje, norėčiau, kad jie turėtų atskirą įėjimą arba būtų palėpėje ir turėtų savo kiemą. Ir kad būtų nebrangūs... Prieš tai gyvenau Užupyje, ten turėjome savo kiemelį į Vilnelės pusę, beveik savo sodelį. Buvau tikra, kad tokio buto, kokio norime, ieškosime ne vieną ir ne du mėnesius. Bet suradome jį jau kitą dieną. Pasiėmėme patalynę, radiatorių, kavinuką ir atvažiavome čia. O paskui per du mėnesius viską susitvarkėme. Povilas įrengė virtuvę, išklijavome plyteles. Mes – kaupikai. Tai Naujoji Akmenė to išmokė, kai su Povilu pradėjome važinėti po jos sendaikčių turgus. Beveik viskas iš ten ir atkeliavo: nuo lėkščių, baldų iki nuotraukų rėmelių ir sietyno. Viskas šiuose namuose Povilo sugalvota ir padaryta. Jis – šių namų dizaineris. Aš daug kam turiu akį, bet interjeras yra mano silpnoji vieta. Lamų slėnis

Lamų slėnis

DIZAINO KELIONĖ

JAUKUMO JAUSMAS

Keramikos studijoje „Tortus Copenhagen“ galima apžiūrėti ir įsigyti rankų darbo kūrinių Lamų slėnis

Skanus dizainas - parduotuvėje „Designdelicatessen“

Lamų slėnis

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: asmeninio albumo

– Kuo Kopenhaga yra ypatingas miestas? Kodėl tau čia gera gyventi? – Man čia išties be galo gera gyventi dėl daugybės priežasčių. Kopenhaga nėra tipinis turistinis miestas. Ją reikia patirti – kai šilta, valgyti priešpiečius kojas nuleidus į Christianshavno kanalą, atvėsus užsukti į jaukius restoranus ar muziejus. Turėdama laiko, mėgstu naujai atrasti šį miestą. Kopenhagoje daug kavinių ir restoranų pačiose netikėčiausiose vietose, dauguma jų įsikūrę ne miesto centre. Mėgstu pusryčiauti kur nors mieste arba pabėgti iš biuro ir dirbti mėgstamoje kavinėje. Kopenhaga man suteikia kūrybiškumo, minčių laisvės ir pasitikėjimo.

Danijos sostinėje Kopenhagoje gyvenanti lietuvė LAURA ERDEM apie šį miestą kalba šiltai ir meiliai. Tai – jos namai, jos meilės ir mėgstamo darbo miestas. Penkerius metus čia savo gyvenimą kurian čios Lauros paprašėme atskleisti visas pačias gražiausias, skaniausias, madingiausias ir jaukiausias Kopenhagos vietas.

Auginu du vaikus, o vaikai Danijoje yra labai svarbi visuomenės dalis. Jų lavinimui, kūrybiškumui ir laisvei ugdyti skiriama itin daug dėmesio. Toks požiūris į mažuosius – tai dar viena priežastis, kodėl man čia gera gyventi. Be galo mėgstu su vyresnėle lankytis muziejų rengiamose dirbtuvėse vaikams, spektakliuose, o ji pati nė už ką nepraleistų nė dienos nenuėjusi į darželį, nes ir ten vaikams skiriama daug dėmesio, suteikiama laisvė kūrybai, jie daug žaidžia arba apsiauna spalvotus aulinius batus ir šokinėja po balas! Lamų slėnis

Lamų slėnis

Interjero dizaino parduotuvės „Norman Copenhagen“ fragmentas Lamų slėnis

Kavinės „Granola“ eksterjeras

– Kur mėgsti eiti pasivaikščioti su vaikais arba viena? – Kopenhagoje labai daug parkų. Frederiksbergo parkas – mano mėgstamiausias, jis kažkuo primena Niujorko Centrinį parką. Jo ežerėliuose galima paplaukioti valtelėmis, greta parko yra Kopenhagos zoologijos sodas. Bet užvis labiausiai mėgstu iš naujo atrasti skirtingus miesto rajonus ir apylinkes. Pavyzdžiui, užklydęs į Kopenhagos mėsininkų rajoną (Kødbyen) tikrai atrasi kokią nors įdomią kavinukę ar meno galeriją. Čia dažnai rengiami Danijos dizainerių drabužių ar baldų vienos dienos išpardavimai. Šiame rajone – daugybė puikių kavinių, restoranų, naktinių klubų. Mano mėgstamiausios vietos – restoranas „Mother“, kavinė „Pate Pate“, dviračių parduotuvė / galerija „Butchers & Bicycles“.

Lamų slėnis

– Kur dažniausiai susitinki su draugais išgerti skanios kavos? – Danų kalboje yra vienas ypatingas žodis, kurį vargiai rastum kurioje nors kitoje, tai – „hygge“, jis atspindi jausmą, kurį patiriame jaukiai sėdėdami su draugais kavinėje, puodelio kavos ir kelių marcipaninių saldainių skonį arba malonumą sėdėti apsigobus vilnoniu pledu žvakių šviesoje. Tad susitikimai su draugais ir pasisėdėjimai kavinėse atspindi tikrąjį Kopenhagos jaukumą. Mėgstu kavines, nutolusias nuo miesto centro. Dažniausiai jose gali rasti ne tik puikios kavos, bet ir pasigrožėti išskirtiniu interjeru. Pavyzdžiui, kavinėje „Kaf Bar 9“ kiekviena kėdė yra skirtingo dizaino, visos jos sukurtos garsių Danijos dizainerių – net puodelis paprasto ekspreso, sėdint ant legendinės kėdės „Eames“, atrodo ypatingo sko-

„Granola“ interjeras

Restorano „Tolbåden“ gėrybės

Restorane „Mother“ - mamos virtuvė

nio... Na, o mano mėgstamiausios kavinės yra jau minėtoji „Kaf Bar 9“, „Granola“, „Nordisk Brødhus“, „Ofelia“, „Toldbåden“ ir Torvehallerne’o turgaus kavinaitės. – Kur einate vakarieniauti su vyru? – Mieste vakarieniaujame nedažnai. Danijoje svarbios šeimos vakarienės namuose ar su draugais. Čia ypač vertinama šeima ir buvimas su brangiausiais žmonėmis. Be to, vakarieniauti miesto restoranuose gana brangu. Nepaisant to, teisingai išsirinkus restoraną, maisto kokybė ir skonis dažnai pranoksta ir pačią didžiausią kainą. Nepamirštama buvo „Michelin“ gido įvertintame restorane „Relæ“. Vargu ar kas įsivaizduoja, kad tokiame garsiame restorane galėtum sėdėti ant me-

dinio suolelio petys į petį su kitais svečiais prie baltomis staltiesėmis neužtiesto stalo... „Relæ“ nustebino savo paprastumu ir precizišku gėrimų derinimu prie kiekvieno patiekalo. Kopenhagoje daug restoranų ir vyninių kasdieniškoms vakarienėms su draugais. Keletas paprastesnių mano mėgstamų restoranų: „Paleo“, „Bibendum“, „Toldbåden“, „Mother“, „Høst“, „Madklubben“.

Lamų slėnis

„HÖst“ pernai pelnė geriausio restorano interjero apdovanojimą

Lamų slėnis

„Paleo“ maistas ruošiamas taip, kaip tai darydavo akmens amžiaus žmonės Lamų slėnis

Lamų slėnis

Restorano„Tolbåden“ interjere dominuoja medis Lamų slėnis

Danijos dizainerės „Jane Koening“ parduotuvės vitrina

Lamų slėnis

– O kur paprastai ieškai įdomesnių drabužių? – Kopenhagoje labai populiarūs vadinamieji fleece market turgūs. Kokioje nors didelėje erdvėje susirenka daugybė miesto stileivų ir pardavinėja, keičiasi savo jau nedėvimais drabužiais. Tokiuose turguose nesunkiai galima rasti originalių ir gana nebrangių garsių dizainerių drabužių. Taip pat mėgstu apsipirkinėti mažose drabužių parduotuvėse toliau nuo miesto šurmulio. Tai – Frederiksbergo, Vesterbro, Østerbro rajonai. Mano mėgstami danų mados vardai ir parduotuvės: „Moss CPH“, „Sofie Schnoor“, „Wood Wood“, „Marlene Birger“, „Designers Remix“, „Jane Koening“, „Acne“, „Adax“, „Samsø Samsø“, „Won Hundred“. Specialios drabužių linijos kuriamos ir vaikams. Vaikiškos mados kūrėjai daug dėmesio skiria drabužių kokybei, funkcionalumui ir itin mėgsta žemiškas spalvas. Čia retai pamatysi rėkiančią rožinę ar „Mikimauzo“ paveikslėlį. Mėgstamiausi mano vaikiškos mados ženklai: „Joha“, „Mini A Ture“, „Molo“, „Ej sikke Lej“, „Ferm Living“. – Ar mėgsti užsukti į dizaino parduotuves? Ką rekomenduotum aplankyti? – Įkvėpimo keliauju į „HAY House“, „Illums Bolighus“, „Bahne“. Tačiau visiems besidomintiesiems danišku dizainu pirmiausia vertėtų apsilankyti Kopenhagos dizaino muziejuje. Jame galima rasti visų garsiausių Danijos baldų kūrėjų, juvelyrų, drabužių dizainerių darbų. Alternatyvų brangiems dizainerių darbams galima rasti masiškesnėse, bet tikrai ne mažiau įkvepiančiose baldų ir interjero dizaino parduotuvėse, kaip „ILVA“, „BoConcept“, „IDE møbler“, „Designdelicatessen“. Mano mėgstami daniško dizaino vardai: „Muuto“, „ByNord“, „Broste Copenhagen“, „Normann Copenhagen“, „HAY“, „Kahler“, „Lyngby ceramics“.

Išskirtinio dizaino mėgėjai būtinai užsuka į „Acne“

Preciziškai tvarkinga „Won Hundred“ perkybos salė

Drabužių parduotuvė „SamsØ SamsØ“ Lamų slėnis

Lamų slėnis

Modernaus meno muziejaus „Arken“ parduotuvė Lamų slėnis

– Kokiuose viešbučiuose rekomenduotum apsistoti svečiams? – Verta pagyventi „STAY Copenhagen“ – dėl puikaus dizaino, „Hotel Gudsmeden“ – dėl jaukumo ir nuostabaus ekologiško maisto, patiekiamo moliniuose induose, ir „Hotel Fy & Bi“ – dėl jau minėto „hygge“ jausmo, kurį galima patirti toliau nuo miesto centro ir šurmulio, greta kino studijos „Nordisk Film“ įsikūrusiame viešbutyje.

Lamų slėnis

– Ko, be išvardytų vietų, nepamatyti Kopenhagoje būtų didžiausia nuodėmė? – Atvykus į Kopenhagą, tiesiog būtina aplankyti bent vieną muziejų. „Louisiana“ ir „Arken“ yra mano labai mėgstami modernaus meno muziejai. Čia ne tik rengiamos puikios parodos, bet ir organizuojamos meno dirbtuvės suaugusiesiems ir vaikams, per jas gali pats sukurti meno kūrinį tuo metu muziejuje eksponuojamos parodos tematika. Vienos labiausiai įsiminusių dirbtuvių buvo skirtos Andy Warholo kūrybai, įkvėpti parodos kūrėme grafikos darbus ant metalo plokščių.

Verta užsukti ir į muziejų kavines. Tai ir ypatinga aplinka, ir skoningai patiekiami priešpiečiai, ir puiki kava su pyragaičiais. Štai ir dabar taip užsimaniau kavos su migdoliniu pyragaičiu iš muziejaus „Arken“ kavinės! Besidomintieji muzika galėtų apsilankyti koncertų rūmuose „Vega“. Čia bene kasdien rengiami žymių ir kylančių muzikos pasaulio atlikėjų koncertai. Čia pirmą kartą išgirdau švedų atlikėjos Lykke Li muziką, klausiausi danų dainininkės Fallulah koncerto. O bendrai nė karto gyvenime neaplankyti Kopenhagos būtų tikra nuodėmė! Be galo myliu šį miestą ir kviečiu visus jį patirti ir pamilti.

Viešbutis „STAY Cophenhagen“ išsiskiria itin moderniu interjeru Lamų slėnis

Lamų slėnis

Išskirtiniu dizainu pasitinka ir hostelis „Generator Copenhagen“ Lamų slėnis

Lamų slėnis

SAULIUS DAILIDĖ, vienas iš įmonės „Pixelmator Team“ įkūrėjų, iš karto įspėja, kad apie interjerus nenusimano nieko. Šia linksma gaida ką tik įrengtame įmonės biure ir pradedame pokalbį. Pasaulyje „Pixelmator“ – tai didelės sėkmės sinonimas. Dviejų brolių – Sauliaus ir Aido Dailidžių – sukurta vaizdų redagavimo programa – viena populiariausių pasaulyje, uždirbusių bendrovei ne vieną milijoną. Naujajame jų biure Vilniuje visos žaliuzės užskleistos, bet čia šviesu ir jauku kaip namie. Viena biuro siena žaliuoja augalais, lentynose pilna knygų, stovi senutis, bet vis dar veikiantis patefonas, už kampo – kino salė. Nors kalbantis su tokios sėkmingos įmonės įkūrėju būtų galima tikėtis aikštingo tono, Sauliaus pasakojimas – kuklus, paprastas ir lydimas šypsenos.

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Laura Vanagaitytė, Leonas Garbačauskas (www.garbacauskas.lt) Interjero autoriai: Rytis Mikulionis ir Gytis Vaitkevičius, architektūros studija „Plazma“ (www.plazma.lt)

– Sauliau, kokius filmus žiūrite kino salėje? – Visus tuos naujuosius: über techno, „prometėjus“ ir kažką panašaus. Ir dar šiek tiek undergroundo. – Kaip įsikūrėte naujame biure? Kokią viziją turėjote? – Rinkomės tai, kas mums patinka. Žinojome, kokį vaizdą norime matyti, o architektai mūsų vizijas įgyvendino su kaupu. Susitikome su keliais architektais, studijos „Plazma“ atstovai vieninteliai į susitikimą atėjo su konkrečiu pasiūlymu: „Štai taip būtų geriausia.“ Jie čia viską ir sukūrė. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Teko girdėti, kad pirmąjį savo biurą įsirengėte savomis rankomis. Kas darbo aplinkoje jums svarbiausia? – Įrengdami pirmąjį biurą, viską stengėmės daryti pigiai, tuo metu neturėjome daug pinigų. Bet rezultatas buvo neblogas. Dar anksčiau dirbdavome namie – atsikeli ryte, pasidarai kavos ar arbatos, sėdi prie kompiuterio ir kimbi į darbą. Dirbdavome Aido, mano brolio, namuose. Ten būdavo tokia netvarka... bet darbinė atmosfera buvo gera.

Vėliau teko nuomotis biurą. Bet ten nebuvo tokios geros atmosferos. Erdvė buvo ne mūsų, negalėjome ant sienų kabinti to, ką norėjome ir t. t. Tai trukdė darbui. Į biurą norėjosi perkelti namų atmosferą, bet nesinorėjo jo paversti tikrais namais, kad užsukus susidarytų įspūdis, jog čia kažkas gyvena. Tiesiog norėjome, kad visiems čia būtų smagu dirbti. Tad į biuro interjerą investavome daug, stengėmės ir manom, kad išėjo taip, kaip norėjome.

Lamų slėnis

– Ar darbo kultūra čia taip pat kaip namie? – Taip. Ji tikrai visiškai naminė. Nėra jokių oficialių pokalbių, renginių. Su žmonėmis ir kalbamės kaip su žmonėmis – taip, kaip kalbamasi šeimoje: „Sveikas, o ką tu čia veiki? Darom tą ir aną.“ Nieko ypatinga, darbas vyksta labai paprastai, žmogiškai, draugiškai. Turime bendrą tikslą ir jo siekiame. Nėra tikslaus grafiko, kada atsidaro ir užsidaro biuro durys. Jos gali atsiverti per pietus (taip kartais ir būna) arba anksti ryte. Žiūrint į tai, kokie darbai laukia, kaip spėjame ar nespėjame. Yra tokių fanatikų, kurie iš čia išeina tik vėlai vakare, nes jiems tiesiog patinka jų darbas.

– O kodėl čia visada užskleistos žaliuzės? Gal tai susiję su naujųjų technologijų darbo specifika? – Programuotojai nėra tokie drąsūs žmonės. Dizaineriai irgi nėra iš drąsiųjų... Todėl mes nenorime, kad žmonės matytų, kaip mes čia dirbame. Tad žaliuzes visada užskleidžiame. ( Juokiasi.) Be to, kartais čia žiūrime filmus. – Kuo išskirtinis programuotojų darbas? – Šiaip jau mes nuolat vieni iš kitų juokiamės. Tiksliau juokiamės iš savęs. Programuotojai tiesiog yra juokingi. Ypač tie stereotipiniai. Net ir mūsų įmonės reklamoje pavaizduotas toks nesiprausęs programuotojas. Nors iš tiesų modernūs programuotojai yra normalūs žmonės, jie sportuoja, vairuoja sportinius motociklus, gyvena taip, kaip jiems patinka, nes dirba įdomų darbą ir už tai gauna nemažus pinigus. Kalbu apie gerus programuotojus, profesionalus. Na, o blogi programuotojai... jie gyvena kiek kitaip.

Lamų slėnis

– Kaip gi jūs socializuojatės, kokių turite tradicijų? – Na, mūsų bendrovėje socializacija nėra labai vertinama. Mes vieni kitus gerbiame ne dėl to, kokie žmonės esame, o dėl to, kaip ir kokius darbus atliekame. Jei žmogus stengiasi, jam patinka tai, ką kartu dirbame, tada su juo galime kalbėtis apie bet ką. Bet jei žmogus nesistengia arba jam neįdomu, tada ir mums neįdomu, čia jau niekas nepadės. Tarkime, vakarėliai... Na, neįdomūs mums jie. Tiesa, turime vieną mažą tradiciją – kiekvieną trečiadienį vienas vadovų į biurą atsineša skanių bandelių!

– Ką reiškia būti „Pixelmator Team“ komandos nariu? – Tai labai įdomus darbas. Ir labai sunkus darbas. Net nežinau, koks jis labiau... (Juokiasi.) – Ar jūsų darbuotojai turi kokių nors privilegijų? – Žiūrint, ką reiškia privilegijos. Mūsų darbuotojai gali naudotis viskuo, ką čia turime: žiūrėti filmus kino salėje ar gerti kavą. Kokių nors ypatingų privilegijų čia nėra, bet galima naudotis visa mūsų turima įranga – kompiuteriais, fotoaparatais ir t. t.

Lamų slėnis

– Daugybė knygų, patefonas – tai tik interjero detalės ar naudojami daiktai? – Knygas mes skaitome. Ir patefonu grojame, nes tai tiesiog smagu. Kitų muzikos šaltinių nelabai ir turime, su tuo traškančiu, braškančiu patefonu smagiau. Viskas, kas čia yra, yra praktiškai naudojama.

– Ar jums pavyksta atskirti darbo valandas ir laisvą laiką? Ar vis dėlto technologijų pomėgis trunka 24 val. per parą? – Taip, jis trunka 24 val. per parą... Iš tiesų net keista tai vadinti darbu. Tai – gyvenimo būdas. Nesu kiekvieną dieną įnikęs į kompiuterį, bet nieko keista, jei savaitgalį prisėdu prie jo. Tai labai normalu. Taip pat ir per šventes. (Juokiasi.) Turiu ir kitų laisvalaikio pomėgių, bet nepasakosiu apie juos... Lamų slėnis

– Kai prieš keletą metų apie „Pixelmator“ pradėjo garsiai kalbėti ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, tapote savotiškomis žvaigždėmis. Kokie buvo šios istorijos užkulisiai? – Na, mes visą laiką darėme tą patį, viduje niekas nesikeitė ir nesikeičia. Ir šiandien viskas vyksta taip pat, kaip vyko prieš penkerius metus. Tiesiog kuriame dar geresnį produktą, stengiamės, kad jis patiktų ir vartotojams, ir mums patiems.

Lamų slėnis

– Ko gero, turite ir naujų ambicingų planų? – Jų turime visada. (Juokiasi.) Bet viskas turi vykti palaipsniui. Mūsų filosofija ir darbo stilius visada toks pat. Jei sugalvojame ką nors nauja, susiimame ir darome, kad padarytume tai pirmieji. Bet pirmiausia stengiamės darbą atlikti gerai. Būna, kad imamės kokių nors darbų ir jie nepavyksta. Žiūri ir matai, kad kažkas ne taip. Gali būti įdėta daug darbo, daug pinigų ir energijos, bet jei nejaučiame, kad tai gerai, niekam ir nerodome. Ir tokių projektų daugybė, žmonės pamato tik 10–15 proc. galutinio rezultato. Esame padarę tiek daug šlamšto, kad net baisu pagalvoti... (Juokiasi.) – Bet, ko gero, jei reikėtų, viską kartotumėte iš pradžių? – Absoliučiai taip. Žinoma, visada norisi išbandyti ką nors nauja. Dabar – planšetinių kompiuterių, išmaniųjų telefonų bumas, o mums tai – nauja erdvė reikštis. – Kokį etapą dabar išgyvena jūsų sukurta programa „Pixelmator“? – Apie 80 proc. darbo jau padaryta. Problema ta, kad, kol mes dirbome, šis produktas spėjo pasenti. Pernai supratome, kad tikslą pasiekėme, bet pati programa morališkai paseno. Todėl dabar pradedame viską iš naujo, nuo nulio. Bet turėdami didžiulę patirtį, resursus, dabar darome viską iš naujo ir daug geriau. Pereiname į aukštesnį lygį. Bus įdomu!

Lamų slėnis

LAISVAS SAVO SUSIKURTOJE SISTEMOJE

Lamų slėnis

MŪZŲ TERITORIJA

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Lina Gavėnaitė

– Linai, kaip menininkai matuoja savo sėkmę? – Manau, nelabai jie ją matuoja. Na, gal tai ir ne visai sąžiningas atsakymas, bet visą laiką jos tikrai nematuojame. Svarbnesnės parodos ar laimėti konkursai, apdovanojimai, kai juos gauni, atrodo svarbūs, bet bėgant laikui tokius dalykus pamiršti. – Na, o viešumas ar jums svarbus? – Žinoma, svarbus. Jei nerengtum parodų, kurtum tik sau, užsidaręs studijoje, gana greitai apimtų depresija. Dabar man atrodo, kad užsidaryti gal ir visai nor malonu sulaukus tam tikro amžiaus, tada viskas kiek kitaip. Ir dabar man būtų jau daug lengviau susitaikyti su tuo, kad dirbu tik sau ir mano darbus pamato vos keli pažįstami nei prieš dvejus ar trejus metus. Tuomet uždarumas būtų buvęs niūresnis.

Jaunosios kartos tapytojo LINO JUSIONIO ir jo draugės skulptorės MARIJOS ŠNI PAITĖS namuose Vilniaus Antakalnio rajone meno kūriniai retai užsibūna ilgėliau. Paprastai vos pradėję savo gyvenimą jie iškeliauja į parodines erdves ar kartą kur parodyti sugula į dėžes. Namuose palikdami daugiau erdvės minimalizmui ir naujiems pokalbiams su dažais bei drobe, akmeniu, medžiu, gipsu bei metalu.

– Yra toks mitas apie menininkus, kad jie – kitokie žmonės, kitaip matantys pasaulį. – Menininkai turi daugiau laiko domėtis įvairiais, kartais, atrodytų, visai neesminiais, marginaliais dalykais. Bet tą patį galima pasakyti ir apie mokslininkus. Tokie žmonės paprastą vienadienį susidomėjimą gali paversti profesiniu reiškiniu – moksliniu darbu ar meno kūriniu. – Ar tai, kad užaugote menininkų šeimoje, jus ir pastūmėjo į meną? – Sunku pasakyti. Tada, kai žmogus paprastai renkasi, kalbu apie 11–12 klasę, net nesvarsčiau rinktis tapybos ar vizualiųjų menų. Įstojau į filosofiją. Turėjau minčių apie kino režisūrą, bet ne tapybą. Kita vertus, visada domėjausi vizualiaisiais menais. Stebėjau ir pats bandžiau kurti. Turbūt buvo tik laiko klausimas, kada tapyba taps man svarbia veikla. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Galima sakyti, augote tarp molbertų ir skulptūrų? – Galima, bet tai nieko neduotų, tai tebūtų klišė. Aš augau tarp daugybės dalykų. – Jūsų darbai ypatingi įdomiu santykiu su žiūrovu, paremtu užuominomis, jie subtiliai, kukliai, ramiai kalbinantys. Ar tai yra ir jūsų psichologinis portretas? – Nežinau, ar čia galima įžvelgti psichologinį portretą. Atsakyti galbūt galėtų kas nors iš šalies. Man svarbu, kad darbuose yra stimuliuojamas ir programuojamas tam tikras santykis su vaizdiniu. Kalbėjimas užuominomis, žiūrovo provokavimas įsitraukti - išties svarbu. Pats mąstymas apie vaizdavimą, vaizdinio interpretavimas man yra esminis dalykas. Bet ar tai svarbiau nei darbuose atsitiktinai atsidūrę elementai, persekiojantys motyvai? Koks nors elementas į darbą gali prasprūsti visai lengvabūdiškai, bet pats mąstymas apie konkretų vaizdavimo principą yra daug konceptualesnis ir nuoseklesnis.

– Kas jums daro įtaką, kas įkvepia? – „Daro įtaką“ būtų daug tiksliau, nes įkvėpimas programuoja daug stichiškesnį santykį. Įtakos darymas – sąmoningesnis veiksmas. Daug įtakos man turi mąstymas apie kiną ir judančius vaizdus, literatūra – Witoldo Mariano Gombrowicziaus romanai, Alainas Robbe-Grillet. Kartais pamąstau, kaip anksčiau kalbėdavau apie savo darbus arba juos kurdavau. Anksčiau juose būdavo daugiau griežtesnės artikuliacijos, struktūros. Dabar prasiveržia daugiau spontaniškų dalykų. Kūryba tampa lengvesnė, intuityvesnė. Mažiau galvojimo apie kūrybinę strategiją, gal dėl to, kad ji jau apgalvota. Savo paties susikurtoje sistemoje galiu jaustis laisviau.

Lamų slėnis

– Gal tai branda? – Nežinau. Pradžioje daugiau abejoji, bandai viską griežčiau apsibrėžti. Bet kuo toliau, tuo labiau pradėjau daryti tai, ką noriu daryti tą akimirką, dieną. Nupaišau eskizą ir nesiaiškinu, kodėl jis yra toks. – Ar erdvė kaip nors daro įtaką jūsų kūrybai? Štai dabar gyvenate ir kuriate čia, Antakalnyje. – Namai yra erdvė, į kurią tu įsikeli ir vienaip ar kitaip ją tvarkai pagal savo estetinį suvokimą. Ne tu prisitaikai prie namų su savo kūryba, o juos pritaikai, kad galėtum dirbti. Butas, sienos man mažiau svarbu nei vaizdas pro langą, kelias iki namų, motoriniai įpročiai, kaip kad atvažiuoji prie namų ir žinai, kad prie šio posūkio šiek tiek pristabdysi, suksi vairą. Tai, kaip tu žvelgi pro langą, sentimentai konkrečiam vaizdui. Todėl manau, kad namai yra daug labiau išorėje nei viduje. O viduje viskas kuriama spontaniškai. – Čia – jūsų senelių namai, tiesa? – Taip. Taip, tačiau dabar jie atrodo visai kitaip. Aš juos ilgai valiau, nes man čia visko buvo itin gausu. Norėjosi baltų sienų ir tuščios erdvės, kuo minimaliau. Dabar yra kitas interjero bendraautoris – sūnus Liudvikas. Jis viską apverčia, pavyzdžiui, neatsiejama virtuvės dalimi tampa didžiulis kastuvėlis smėliui... Tobula sistema būtų neutralios grindys, baltos sienos ir vien tik savaime čia atkeliaujantys daiktai.

Lamų slėnis

– Esu girdėjusi, kad domitės kulinarija. – Vis mažiau, nes nebėra laiko. Bet net ir turėdamas mažai laiko mėgstu ir stengiuosi gaminti gerai. Panašiai ir su kūryba – išsikeli sau aukštus reikalavimus ir neleidi pasigaminti ko nors nuobodžiai paprasto. – Kaip sekasi dviem žmonėms iš meno lauko gyventi po vienu stogu? – Labai gerai! Deja, Marijos studijoje, kaip ir mano, darbai retai užsibūna, vos baigti ir parodyti jie supakuojami arba pasklinda fragmentais po visus namus.

Lamų slėnis

– Kas jus džiugina ir nervina lietuviškoje meno scenoje? – Aš turbūt nelabai dėl jos nervinuosi (juokiasi). Tai, kas man nepatinka, man tiesiog neįdomu. Turbūt ir liksiu toks labai taikus. – Kokių turite planų? – Gal ne šiemet, bet kitais metais turbūt vėl norėsis surengti personalinę parodą. Rašau kelias paraiškas rezidencijoms, grupinėms parodoms, bet dar nežinau, ar iš jų kas nors išeis...

Dalinkis

kasdien

Lamų slėnis

DIEVIŠKOJI PROPORCIJA

Lamų slėnis

MADA

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: asmeninio albumo

FAUSTA POVILONYTĖ

Dviejų jaunų dizainerių – Monikos Želnytės ir Faustos Povilonytės – duetas bandė laimę „Mados injekcijoje“ ir nors čia skambių laurų nelaimėjo, įrodė, kad mezginiai gali garbingai reikšti pretenzijas į dieviškąją proporciją, kad tai – toli gražu ne tik močiučių jurisdikcija. Su Vilniaus dailės akademijos kostiumo dizaino specialybės absolventėmis kalbamės apie subtilius spintos reikalus.

MONIKA ŽELNYTĖ

Pastaroji M. Želnytės ir F. Povilonytės kolekcija „Nemetodas“ įkvėpta gamtos, o, tiksliau, bestuburių gyvūnų. Dizainerės teigia savo kolekcijoms ieškančios pačių įvairiausių atspirties taškų. Vienas jų, dažnai gvildenamas Monikos ir Faustos kūryboje, – dieviškoji proporcija (angl. divine proportion), arba Aukso pjūvis – tobula proporcija tarp didelio ir mažo. Moniką ir Faustą domina, kaip tai natūraliai atsiranda formose, kaip formos vystosi gamtoje, architektūroje, dailėje. Kurdamos dizainerės stengiasi žaisti proporcijomis ir savo kūrinius sieti su gamtos tematika. Lamų slėnis

Lamų slėnis

Madą dizainerės suvokia kaip saviraiškos priemonę. Merginoms gražūs prasmę turintys daiktai: „Mums gražu tai, kas yra aktualu, praktiška. Dizainas yra meno išraiškos forma ir ji nebūtinai turi būti vartojama kasdien. Tai gali būti unikalu, gražu akiai, tačiau nedėvima kasdien, kaip ir mūsų kuriami kostiumai, – kalba dizainerės. – Drabužis tuo pat metu yra ir meno objektas. Dar vienas inspiracijos šaltinis – gatvės mada. Kartais išties verta pasidairyti į praeivius ir pasisemti stiliaus idėjų.“ Monika ir Fausta domisi mada, sezono tendencijomis, tačiau pačios rengiasi tai, kas tuo metu atitinka jų nuotaiką, stilių arba drabužius, kuriuos dėvėti tiesiog patogu. Kai turi laiko, drabužius jos siūnasi pačios. Kartais persiūna senus apdarus arba ieško įdomių kirpimų internete, kartais – kaip ir dauguma mūsų – keliauja į prekybos centrus arba dairosi išskirtinių eksponatų „antrų rankų“ parduotuvėse. „Dažniausiai daiktas tiesiog patraukia arba ne, nesvarbu, kur tu jį pamatai“, – teigia merginos. Jaunoms dizainerėms patinka ekspresija, neišbaigtumas, ekstravagancija, avangardas. Taip pat – kontrastai, formos, siluetai. Visa, kas daro įspūdį, nepriklausomai nuo laikotarpio, stiliaus ar spalvų. Laisvalaikiu Monika su Fausta mėgsta skaityti, piešti. Pastaruoju metu jos ieško naujų idėjų kolekcijoms, stengiasi dažniau būti gamtoje, pabėgti nuo miesto šurmulio, rutinos. Paklaustos, ar kada gailėjosi pasirinkusios kopti į mados olimpą, jos net nedvejoja: „Be abejo, nesigailime. Daug išmokome, galime realizuoti save. Stengiamės tobulėti ir tikimės atrasti savo kūrybos gerbėjų ratą.“ Lamų slėnis

BON APPÉTIT!

Lamų slėnis

Tekstas: Laura Erdem Nuotraukos: Ditte Lykke Ingemann Thuesen

Ne tik maisto skonis, bet ir, svarbiausia, jo kokybė šiandien vertinama ir garsiausiuose pasaulio restoranuose, ir namų virtuvėje. Maistas ruošiamas iš dėmesingai atrinktų produktų ir puikiai patiekiamas. Tai istorija apie moterį, išdrįsusią pasirinkti naują gyvenimo kelią ir sekti savo svajonę – meilę maistui. „Sekti paskui savo aistrą – tai pats geriausias dalykas gyvenime“, – žiba DITTE LYKKE INGEMANN THUESEN akys. Ši danė – neįtikėtinai skanaus tinklaraščio „The Food Club“ autorė, maisto mėgėja, stilistė ir fotografė – lengvai gali užkrėsti meile žaliam maistui (angl.raw food). Jos nuotraukose patiekalai atrodo tokie pat gražūs, kaip ir yra skanūs! – Ditte, kaip įsimylėjote maisto ruošimą? – Gaminti pamėgau dar mokyklos laikais. Atvirai kalbant, iš pradžių jaučiausi kiek nedrąsiai. Žinote, kai kiti vaikai puikiai piešdavo, šokdavo ar sportuodavo, aš puikiai ruošiau maistą… Juk tai darydavo mūsų mamos, tad man buvo kiek drovu prisipažinti, kad taip pat mėgstu gaminti. Bet man tai labai patiko – maišyti įprastų patiekalų ingredientus, eksperimentuoti ir mėgautis tuo procesu. Ir man vis dar tai patinka! Visada stengiuosi ruošti maistą iš produktų, užaugintų ir patiektų su pagarba. Ko gero, man tai įskiepijo tėvai. Užaugau nedideliame Danijos miestelyje, šeimoje, tikrų maisto gerbėjų šeimoje. Mama – puiki kulinarė ir man vis dar labai patinka jos ruošiamas maistas. Tėtis mus vesdavosi į geriausius miesto restoranus. Vaikui tai neįkainojama patirtis, tai mane išmokė ieškoti maisto estetikos, kad ir kur būčiau. Dabar, kurdama naujus receptus, sumaišau abi patirtis ir taip pavyksta sukurti skanius patiekalus, kurie atrodo taip pat gražiai, koks yra ir nuostabus jų skonis.

– Laisvalaikiu rašote labai populiarų tinklaraštį. Kaip pradėjo jį kurti? – Baigus mitybos ir sveikatos mokslus, noras domėtis ir pažinti maisto kultūrą dar labiau sustiprėjo. Vieną dieną pastebėjau, kad dienoraštyje susikaupė daugybė receptų ir būtų gaila jais nepasidalyti su daugiau žmonių, o ne tik savo šeima. Tad laisvu nuo darbo laiku pradėjau rašyti tinklaraštį „The Food Club“. Buvo taip smagu kurti kažką savo! Teigiami skaitytojų atsiliepimai, kurių sulaukdavau, teikė didžiulį džiaugsmą ir pasitenkinimą. Taip nekantraudavau įdėti dar vieną naują receptą ir laukti žmonių reakcijos. Tinklaraštis – lyg mano asmeninis receptų, kuriuos kuriu, dienoraštis. Kai tik paruošiu ką nors nauja sau ar šeimai, tai būtinai nugula ir į tinklaraščio puslapius. Maisto ruošimas man yra savotiškas menas. Iš čia gaunu daugybę įkvėpimo, atskleidžiu savo kūrybiškumą, parodau jį viešai ir mėgaujuosi reakcija. Tačiau tam tikru metu privalėjau pasirinkti ir sekti paskui savo didžiąją aistrą maistui. Teko mesti darbą ir visą dėmesį sutelkti į tinklaraštį bei knygą, kuri turėjo netrukus pasirodyti. Jei atvirai, tai buvo geriausias sprendimas, kokį kada nors esu priėmusi! Buvo sunku nubrėžti tą ribą ir išeiti iš darbo, nes jis man taip pat patiko, bet gyvenime kartais tenka rinktis, tik taip gali judėti pirmyn. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Be receptų, dar darote ir labai gražias patiekalų nuotraukas. Ar visą laiką buvote tokia puiki fotografė? – Tikrai ne! Tiesiog žinojau, kad norint sukurti vizualiai patrauklų tinklaraštį receptus kažkas turės fotografuoti. Tačiau stilizuoti maisto fotosesijas ir jas pati fotografuoti pradėjau kiek vėliau, nei ėmiau rašyti tinklaraštį. Įsigijusi pirmąjį fotoaparatą pradėjau eksperimentuoti. Tai buvo puiki patirtis, o galiausiai ji užėmė labai svarbią vietą mano karjeroje. Dabar namie turiu įsirengusi maisto fotografijos studiją. – Ar fotografuojate tik maistą? – Taip, visas savo žinias ir patirtį stengiuosi pritaikyti maisto fotografijoje. Kiekvienoje fotografijos srityje yra puikių profesionalų, geriausiai mokytis iš jų. Bet man patinka fotografuoti savo maistą. Sulaukiu prašymų fotografuoti ir kitų paruoštus patiekalus, bet man daug lengviau dirbti pačiai. Tiesiog kai pati pagaminu ką nors skanaus, atrodo, kad geriausiai žinau, kokiu kampu ir kaip patiekalas turėtų būti fotografuojamas. Fotografija iš tiesų tapo mano antrąja aistra po maisto.

– Na, o kaip gimsta jūsų receptų knygos? – Dideliam džiaugsmui prieš pusantrų metų su manimi susisiekė didžiausia Danijos knygų leidykla. Jie norėjo spausdinti mano receptų knygą su mano darytomis nuotraukomis. Mane ši idėja visiškai apžavėjo! Visa knyga, pilna mano kurtų nuotraukų ir skonių... Pirmoji knyga buvo apie salotas. Sunku ir apsakyti, kokia jaučiausi laiminga, kad mano aistra įgavo tokį dailų pavidalą. Šiuo metu dirbu su nauja pyragų receptų knyga, ji turėtų pasirodyti pavasarį. Maloniausia kuriant knygą yra tai, kad esu atsakinga ir už tekstus, ir už vizualų leidinio pateikimą. Prieš keletą mėnesių išleidau elektroninę receptų knygą planšetinių kompiuterių vartotojams. Joje – vien pusryčių receptai. Man buvo labai įdomu išbandyti naują platformą ir smalsu, ar elektroninė knygos versija bus tokia pat sėkminga kaip spausdinta.

– Ar per šventes taip pat daug gaminate? – Ne, visiškai negaminu! Mėgstu, kad maistą man ruoštų kiti. Per šventes man patinka ragauti artimųjų patiektą maistą. Puikūs seni daniški receptai yra patys geriausi, kai juos kuria mylimų žmonių rankos. Kartu su vyru aplankome savo šeimas ir mėgaujamės jų pa– Kur randate įkvėpimo naujiems receptams? ruoštais patiekalais. Kitų pagamintas maistas mane ir – Stebėdama ir klausydama! Esu labai smalsi nau- įkvepia, ir suteikia naujų minčių būsimiems receptams. joms patirtims ir skoniams. Prieš kurdama naują Štai kodėl man taip patinka svečiuotis pas draugus. receptą visada daug tyrinėju ir domiuosi. Mane taip pat stipriai įkvepia kelionės. Bet įdomiausia, kad – Kokie jūsų ateities planai? būsimus receptus pirmiausia matau kaip nuotraukas. – Ateitis parodys! Per Naujuosius su vyru keliavoVaizduotėje susikuriu vaizdą, kol jis realybėje dar me į Berlyną. Man labai patinka kelionės! Grįžusi net neegzistuoja. Ir tik po to gimsta tikrasis receptas. sėdau prie būsimos knygos. Žinau, kad artimiausiu Tai gana nemenkas iššūkis, bet tai taip žavu ir sma- metu toliau rašysiu tinklaraštį ir puoselėsiu meilę gu. maistui, kuris yra toks pat skanus, kaip ir atrodo... Lamų slėnis

100

Lamų slėnis

PIKANTIŠKA POMIDORŲ IR MOLIŪGŲ SRIUBA

2 PORCIJOS REIKĖS 500 g moliūgų; 1 raudonojo svogūno; 1 česnako skiltelės; 1 šaukšto alyvuogių aliejaus; 200 g pomidorų; 1 arbatinio šaukštelio maltų kuminų; 1 arbatinio šaukštelio maltų aitriųjų paprikų; 1 l daržovių sultinio; 0,5 l kokosų pieno; druskos ir pipirų.

PROCESAS Nulupkite moliūgą, išimkite sėklytes ir supjaustykite nedideliais kubeliais. Nulupkite svogūną, česnako skiltelę ir pakepinkite alyvuogių aliejuje. Suberkite moliūgą ir pusę pomidorų. Maišydami pavirkite keletą minučių. Supilkite kuminus, aitriąsias paprikas ir gerai išmaišykite. Supilkite sultinį ir pavirkite apie 30 min., tada sutrinkite sriubą, kol ji pasidarys kreminė. Vėl užvirkite sriubą, supilkite kokosų pieną ir pagardinkite druska bei pipirais. Patiekite sriubą dar karštą apibarstę migdolų drožlėmis ir čiobreliais.

PAPUOŠIMUI Migdolų drožlių ir šviežių čiobrelių.

Lamų slėnis

101

102

Lamų slėnis

ŽIEDINIŲ KOPŪSTŲ BOKŠTELIAI

12 VIENETŲ REIKĖS 230 g bolivinių balandų; pusės žiedinio kopūsto galvos; 1 česnako skiltelės; saujos kalendrų; 2 stiebų šviežių svogūnų laiškų; 3 šaukštų tarkuoto parmezano; 3 kiaušinių; 500 g bolivinių balandų miltų; druskos ir pipirų; alyvuogių aliejaus kepti. PROCESAS Nuplaukite bolivines balandas ir virkite pagal nurodymus ant pakuotės, po to palikite atvėsti. Sutarkuokite arba susmulkinkite žiedinį kopūstą. Sumaišykite bolivines balandas, žiedinius kopūstus, susmulkintą česnaką, kalendras ir svogūnus. Į mišinį įmaišykite parmezaną, kiaušinius, bolivinių balandų miltus, druską ir pipi-

rus. Tešlą maždaug 40 min. palikite stingti šaldytuve. Ji neturi būti per drėgna, jei atrodo labai lipni, įberkite dar šiek tiek miltų. Įkaitinkite keptuvę ir iš tešlos suformuokite nedidelius blynelius, kepinkite, kol jie apskrus ir taps traškūs, 4–5 min. kiekvieną pusę.

Lamų slėnis

103

104

Lamų slėnis

BYGOTTO SU BUROKĖLIAIS IR OŽKŲ SŪRIU

2 PORCIJOS REIKĖS 400 g perlinių kruopų; 1 svogūno; 1 česnako skiltelės; 1 šaukšto alyvuogių aliejaus; 100 ml sauso baltojo vyno; 0,8 l karšto daržovių sultinio; 2 nedidelių burokėlių, supjaustytų; 40 g kreminio ožkų sūrio; druskos ir pipirų.

PROCESAS Supjaustykite svogūną ir česnaką. Keletą minučių pakepinkite įkaitintoje keptuvėje ant aliejaus. Nuplaukite perlines kruopas, suberkite į keptuvę ir pakepinkite keletą minučių. Supilkite baltąjį vyną ir pamaišykite, kad alkoholis išgaruotų. Pamažu supilkite sultinį, kad jis įsigertų į kruopas – jis neturi visai išgaruoti. Po maždaug 15 min. suberkite mažus burokų kubelius,

virdami jie turi suminkštėti. Toliau maišydami vis įpilkite daugiau sultinio, kol kruopos suminkštės – užtrunka apie 30 minučių. Tada nukelkite keptuvę nuo ugnies ir suberkite kreminį ožkų sūrį – pamaišykite, kad sūris aptirptų ir suteiktų patiekalui kremiškumo. Pagardinkite druska ir pipirais bei šlakeliu citrinų sulčių.

Lamų slėnis

105

106

Lamų slėnis

ŽIEMIŠKOS SALOTOS SU OBUOLIAIS IR ARTIŠOKAIS

4 PORCIJOS REIKĖS 200 g artišokų; 2 raudonų obuolių; 4 šaukštų graikinių riešutų; 2 šaukštų skysto medaus. UŽPILUI: 1 šaukšto rapsų aliejaus; 1 arbatinio šaukštelio obuolių vyno acto; druskos ir pipirų.

PROCESAS Nuplaukite artišokus ir, jei reikia, nulupkite. Supjaustykite labai plonomis juostelėmis. Obuolius taip pat supjaustykite plonomis juostelėmis. Įkaitintoje keptuvėje keletą minučių pakepinkite riešutus, įpilkite medaus ir gerai pamaišykite.

Riešutus išberkite ant kepimo popieriaus ir palikite atvėsti. Sumaišykite aliejų su actu, įberkite druskos ir pipirų. Užpilkite užpilą ant obuolių su artišokais ir gerai išmaišykite. Atvėsusius riešutus susmulkinkite ir užberkite ant salotų.

Lamų slėnis

107

108

Lamų slėnis

SKYR LEDAI

REIKĖS 100 g medaus; 230 ml vandens; 1 arbatinio šaukštelio vanilės miltelių; 400 g islandiškojo skyr (galite naudoti riebų jogurtą); 150 g grietinėlės.

PROCESAS Į puodą supilkite medų, vandenį ir vanilę, užvirkite, tada nukelkite nuo ugnies ir palikite atvėsti. Kai atvės, supilkite grietinėlę ir gerai išmaišykite. Masę supilkite į ledų indą ir padėkite stingti į šaldytuvą. Geriausia – pernakt. Prieš patiekdami palaikykite kambario temperatūroje 20 minučių.

BUROKĖLIŲ „BUČINIAI“

24–28 VIENETAI REIKĖS 1,5 kiaušinio baltymo; 150 g cukraus; šviežių burokėlių sulčių. PROCESAS Iki putų purumo išplakite kiaušinių baltymus. Supilkite cukrų ir plakite toliau, kol masė pasidarys standi ir blizgi. Galiausiai supilkite šiek tiek burokėlių sulčių, kad plakinys pasidarytų rožinis. Supilkite plakinį į konditerinį maišelį su žvaigždutės formos skyle ir ant kepimo popieriaus išspauskite mažus „bučinukus“. Kepkite iki 130 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 40 minučių. Bučinukais galite puošti ledus. Labai gardu apibarsčius saldymedžių milteliais. Lamų slėnis

109

NAUJAS www.lamuslenis.lt

110

Lamų slėnis