Lamuslenis / balandis by Lamų slėnis

Balandis 2014 (27)

Viršelio nuotrauka: Gintarė Marcel (www.gourmantineblog.com)

LA FAMIGLIA

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

Redaktorė

TINKLARAŠTIS

VYGAILĖ SUKURYTĖ

Fotografė

TINKLALAPIS

MARIA CAVALI

Fotografė

TINKLALAPIS

KAMILĖ GŽIBOVSKYTĖ

Žurnalistė FACEBOOK

UNĖ DABUŽINSKAITĖ

INDRĖ BLAUZDŽIŪNAITĖ

FACEBOOK

Žurnalistė

NADIA GRIC

RŪTA CIMNOLONSKAITĖ

TINKLALAPIS

FACEBOOK

SIMAS LINKEVIČIUS

ALVITA DAUKANTAITĖ

TINKLALAPIS

Fotografė

Fotografas

ELAS RAMANAUSKAS Dizaineris TINKLALAPIS

BENDRAUKIME info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

Lamų slėnis

Žurnalistė

Fotografė

Distiliuota elegancija

APIE SKANIAS VIETAS

Lamų slėnis

„PINKSOUP“: MADA IŠ ATEITIES

PAVASARIO ZEFYRAS

DIZAINO KELIONĖ: BARSELONA

Velykų stalas

G D

Paukščiukai, tekstilė, indai DIZ. „OYOY“

Krepšelis duonai „Felt DIZ. „NORM“

Vaza „Silent vase“ DIZ. ANDREAS ENGS

NAUJIENOS

Grūstuvė DIZ. „HERRIOTT GRACE“

Pinti krepšeliai DIZ. „OI SOI OI“

basket“

SVIK

Dubenėlis DIZ. „TINE K HOME“

Vaza ir dekoratyviniai kiaušiniai DIZ. „OI SOI OI“

APIE MEILĘ IR MAISTĄ Populiaraus maisto tinklaraščio „Gourmantine“ ir dviejų kulinarinių knygų autorė GINTARĖ MARCEL savo gyvenimą dalija tarp Lietuvos, vyro gimtinės Prancūzijos ir jųdviejų namų Olandijoje. Pragmatiškas verslo studijas baigusiai Gintarei maistas – tai vaizdinga poezija, širdį šildantys prisiminimai ir patys gražiausi sapnai. Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Gintarė Marcel

– Gintare, be kokių patiekalų, užkandžių ar desertų neįsivaizduoji savo pavasarinio stalo? – Pavasarį visada traukia lengvesni patiekalai. Prasidėjus smidrų sezonui, jie mūsų namuose svečiuojasi bent porą kartų per savaitę, dažniausiai kepti grilyje kartu su apvirtais kiaušiniais ir prancūzišku padažu. Fantastiškas derinys – orkaitėje kepti ridikėliai su šviežia, dar šilta avių pieno rikota. Ir, be abejo, saldumynai su rabarbarais ir braškėmis.

– Tavo nuotraukose labai daug romantikos. Iš kur tai? Kur semiesi įkvėpimo? – Gal dėl to, kad esu nepataisoma romantikė? Žiūrint į kitų fotografų darbus, man labiausiai patinka nuotraukos, kurios atrodo kaip meno kūriniai. Kur maistas yra pristatomas ne tik kaip kasdienė būtinybė, bet kaip poezija, ritualas, suartinantis, kuriantis tradicijas ir širdį šildančius prisiminimus. Tad fotografuodama bandau perteikti bent dalelę to. Lamų slėnis

– Kaip susidomėjai maisto fotografija? – Niekada nesvarsčiau apie maisto ar kitas fotografijos sritis. Būdama mokykloje rimtai galvojau studijuoti tapybą arba literatūrą, kol vėjai nunešė į verslo studijas, o menai liko pomėgiais, intensyviai valgančiais brangias miego valandas. Fotografija susidomėjau tik rimčiau užsiėmusi tinklaraščio, o vėliau ir knygos rašymu. Ji tapo sudedamąja kūrybinio proceso dalimi. O pats procesas prasideda recepto kūrimu ir baigiasi visa į vieną visumą susiejančia istorija. Atvirai sakant, prieš pradėdama fotografuoti maistą net nemokėjau tinkamai naudotis fotoaparatu, o pažįstami juokavo, kad man prie fotoaparato geriau net nagų nekišti. Bet norint ir daug dirbant visko galima išmokti. Prisimenu, parsisiunčiau instrukciją, kaip naudotis fotoaparatu „Nikon“, nusipirkau keletą knygų apie fotografijos pagrindus, o visa kita liko praeityje.

Lamų slėnis

– Pasidalink keliais patarimais: ką daryti, kad tavo tinklaraštis taptų populiarus, o tavo „Instagram“ stebėtojų skaičius siektų kelias dešimtis tūkstančių? – Jei tik į ši klausimą būtų lengvas atsakymas... Yra labai daug tinklaraščių, kurie dėl man nesuprantamų priežasčių nėra itin populiarūs, nors jų autoriai yra tikri žodžio virtuozai, o nuotraukas norisi ant sienų kabinti. Kokybiškos nuotraukos yra būtinybė, jos pirmiausia patraukia akį. Bet lygiai taip pat svarbu aktyviai dalyvauti socialiniuose tinkluose, pradedant „Pinterest“, baigiant „Facebook“ ir mano mėgstamiausiu „Instagram“, tai tiesiog neišsenkantis įkvėpimo šaltinis. Prieš keletą mėnesių patekau į „Instagram“ rekomenduojamų vartotojų sąrašą ir sekėjų skaičius pradėjo augti po tūkstantį per dieną. Nors tiksliai taip ir nežinau, kaip patekau į tą sąrašą… Manau, ir tinklaraščiuose, ir „Instagram“ nuolatinė veikla, entuziazmas yra svarbiausia, bet taip pat reikia ir trupučio sėkmės. – Esi išleidusi savo receptų knygą „Gems of the Cold“. Tiesa, ji – virtuali, skaitoma elektroninėse skaityklėse. Kaip ryžaisi tokiam nuotykiui? Ir kaip sekasi tavo knygai? – Kartkartėmis mėgstu sau apsunkinti gyvenimą ir išsikelti kokį nors iššūkį. Tikriausiai pakankamai laiko buvo praėję nuo pastarosios avantiūros. O iš tikrųjų mintys apie knygą jau kurį laiką kirbeno, tad grįžusi po atostogų rugsėjį nusprendžiau, kad užtenka galvoti, laikas pradėti dirbti. Lapkritį išleidau „Gems of the Cold“, receptų rudeniui ir žiemai knygą, o ką tik baigiau antrąjį savo kūrinį – „Sunshine Delights“, joje – receptai pavasariui ir vasarai. Iškart pradėsiu ruošti ir trečiąją... Lamų slėnis

– O kokias kulinarines knygas rekomenduotum smagiam vakarui su knyga? – Kai būna laiko prisėsti paskaityti knygą (nors taip nutinka retai), vakarus daliju pusiau: viena dalis būna skirta kulinarinėms knygoms, kita – grožinei literatūrai. Mėgstamiausia mano kulinarinė knyga tikriausiai yra „The Flavor Bible“. Joje visai nėra receptų, mažoka ir istorijų, už tat yra daugybė tarpusavyje derančių ingredientų sąrašų. Gal ši knyga patiks tik tokiems kaip aš, apie maistą galvojantiems visą dieną ir sapnuojantiems jį naktį… Kitos tikrai vertos dėmesio knygos tai – C. Gold „Culinary Tea“, pilna kūrybingų ir įkvepiančių receptų, kaip naudoti arbatą virtuvėje; S. Rowe „Purple Citrus, Sweet Perfume“ ir Y. Ottolenghi „Jerusalem“ yra gražiai parašytos ir būtinos visiems, mėgstantiems Artimųjų Rytų virtuvę; dėmesio verta ir L. Nguyeno „My Vietnam“; na, o „Origin: The Food of Ben Shewry“ verta įsigyti vien dėl pasakiškų nuotraukų. – Ne vienus metus gyveni svetur. Kokie vėjai ar romantiškos istorijos tave ten nešioja? – Kelionės man visada buvo arti širdies, dar mokydamasi mokykloje save po dešimties metų įsivaizdavau su lagaminu lekiančią per oro uostą. Per „Erasmus“ mainų programą Vokietijoje sutikau savo būsimą vyrą, jis kilęs iš pietų Prancūzijos. Tuo metu net nenutuokėme, kad kada nors susituoksime. Tebuvome du studentai iš priešingų Europos kampų, bet po poros mėnesių jau sunkiai įsivaizdavome tolesnį gyvenimas vienas be kito. Per kelerius metus, kol baigėme studijas, jam teko porą mėnesių pagyventi Lietuvoje, man – Prancūzijoje. Kad kartą per mėnesį pasimatytume, abiem teko nemažai pakeliauti tarp Kauno ir Marselio. Man baigus bakalau-

Lamų slėnis

Nuotrauka: "Juras Duo Photography" (www.jurasduo.com)

rą, jis dar studijavo Prancūzijoje, prisimenu, ieškojau stažuotės bet kurioje Europos šalyje, kad tik atstumas tarp mūsų sumažėtų. Pirmo atsakymo sulaukiau iš Olandijos, susipakavau daiktus ir išvažiavau. Po gero pusmečio prisijungė ir vyras, o prieš porą metų Sicilijoje atšokome vestuves. Prieš devynerius metus atrodė sunkiai suvokiama, kad gyvensime tarp trijų šalių ir po truputį kursim planus, kur kelti sparnus toliau. Bet, pasirodo, norint ir stengiantis viskas yra įmanoma.

– O kuo ypatinga Olandijos, kur šiuo metu gyveni, virtuvė? Apie ją, ko gero, nežinome beveik nieko… – Vos atvažiavau į stažuotę Olandijoje, mus pasitikę vietiniai pirmiausia pasiteiravo: „Norėtumėte ko nors skanaus ar olandiško?“ Tikrai, taip ir buvo! Tiesą sakant, per visus septynerius čia praleistus metus teko ragauti ne tiek jau daug tikrų olandiškų patiekalų. Prancūziškos ar itališkos virtuvės čia yra populiariausios, dauguma dėmesio vertų restoranų orientuojasi į įvairių virtuvių sintezę. O tradiciniai – Pagyvenusi keliose skirtingose šalyse turbūt olandiški patiekalai yra gana paprasti, daug bulvių lengvai atsakytum į klausimą, kokių šalių virtuvė košės, mėsos ir daržovių patiekalų. tau labiausiai patinka? – Lengviau būtų pasakyti, kokių šalių virtuvės – Ar jau žinai, kaip atrodys Velykų stalas tavo man nepatinka… Didžioji dalis mano mėgstamiau- namuose? Gal paruoši ką nors ypatinga? sių patiekalų yra prancūziški, Sicilijos virtuvė yra – Mūsų šeimoje Velykų, kaip ir visų kitų švenčių, nepakartojama, bet taip pat man labai patinka Ar- šventimas priklauso nuo to, kur jos bus švenčiamos: timųjų Rytų ir įvairių Azijos šalių patiekalai. Lietuvoje, Prancūzijoje ar Olandijoje. Tarkime, lie-

Lamų slėnis

BUROKĖLIŲ KARPAČAS REIKĖS 2 burokėlių; 4 šaukštų balzaminio acto; 150 g ožkų sūrio; 2 apelsinų, nuluptų ir supjaustytų į skilteles; kelių saujų špinatų; 1 arbatinio šaukštelio grūstų žagrenių; saujos lazdynų riešutų. PROCESAS Iš vakaro nulupkite ir plonai supjaustykite burokėlius, užpilkite balzaminiu actu ir palikite nakčiai marinuotis šaldytuve. Prieš patiekdami nupilkite actą ir sudėkite buro-

tuviškas ir prancūziškas velykinis stalas labai skiriasi. Prancūzijoje Velykos yra šokolado šventė, net vietoj vištų kiaušinių patiekiami tik šokoladiniai kiaušiniai. Šiais metais šventes sutiksime Olandijoje, tad bus proga užraugti duonos giros. Be abejo, bus margintų kiaušinių, smidrų pyragas, kepta ėriuko koja. O vyras manęs nesuprastų, jei neiškepčiau šokoladinio torto... – Kokia tavo maisto filosofija – ką su kuo, kaip, kada ir kur turėtume valgyti? – Mano maisto filosofija yra ganėtinai paprasta ir net senamadiška. Aš už tai, kad valgytume viską, bet saikingai ir su žiupsneliu sveiko proto. Dietos ir bet koks kurio nors ingrediento išbraukimas gal ir duoda trumpalaikių rezultatų, bet jie ir tėra trumpalaikiai, nebent taip planuojate maitintis visą likusį gyvenimą.

PADAŽUI 2 apelsinų žievelių, sutarkuotų; 2 šaukštų apelsinų sulčių; 2 arbatinių šaukštelių Dižono garstyčių; 1 arbatinio šaukštelio medaus; 1 šaukšto balzaminio acto; druskos ir šviežiai grūstų pipirų; 2 šaukštų itin tyro alyvuogių aliejaus.

kėlius į lėkštę. Sumaišykite visas sudedamąsias padažo dalis ir užpilkite ant likusių salotų ingredientų. Karpačą patiekite su salotomis ir šviežia duona.

Aš už sveiką mitybą, valgant kuo įvairesnį iš kokybiškų sezoninių produktų namie paruoštą maistą. Na, ir nepamirštant, kad sveika mityba be sporto yra tik viena medalio pusė. – Kokių keisčiausių kulinarinių nuotykių esi patyrusi? Gal vakarieniavai kokioje nors visiškai neįprastoje vietoje, o gal ragavai ką nors nevalgomo… – Prisimenu vakarienę vienoje Trapanio smuklių Sicilijoje. Tai buvo visiškas užkampis, smuklės interjeras priminė seną valgomąjį, o aptarnavimas buvo, švelniai tariant, piktokas. Užtat maistas, nors ir nelabai estetiškai patiektas, buvo tiesiog fantastiškas, tikriausiai geriausias, kokio teko ragauti visoje Sicilijoje. Niekada negali žinoti, kur laukia staigmenos…

Lamų slėnis

MAKARONAI SU PISTACIJOMIS IR KREVETĖMIS REIKĖS 250 g tagliatelle makaronų; 3 žalių česnako skiltelių (arba 6 skiltelių, 35 min. keptų 190 laipsnių orkaitėje); poros saujų vyšninių pomidorų; 250 g krevečių be lukštų; ¼ puodelio kapotų pistacijų; 3 šaukštų itin tyro alyvuogių aliejaus; druskos ir šviežiai grūstų pipirų; kelių šviežių bazilikų lapelių. PROCESAS Išvirkite makaronus. Keptuvėje įkaitinkite 2 šaukštus alyvuogių aliejaus ir keletą minučių pakepinkite krevetes su česnakais. Suberkite pistacijas, pomidorus ir viską pake-

pinkite dar pusę minutės. Pagardinkite druska, pipirais, supilkite makaronus. Pamaišykite ir įpilkite dar aliejaus, jei makaronai per sausi. Iškart patiekite pagardinę šviežiais bazilikais.

Lamų slėnis

JOGURTINIS SMIDRŲ PYRAGAS

TEŠLAI REIKĖS 200 g miltų; 105 g sviesto, supjaustyto kubeliais; žiupsnio druskos; 2 arbatinių šaukštelių šviežiai grūstų juodųjų pipirų; 1 arbatinio šaukštelio cukraus; 1 kiaušinio, lengvai suplakto; 1–2 arbatinių šaukštelių šalto vandens. ĮDARUI 2 šaukštų alyvuogių aliejaus; 2 svogūnų, nuluptų ir plonai supjaustytų; 2 arbatinių šaukštelių rudojo cukraus; 3 kiaušinių; 250 ml graikiško jogurto; druskos ir šviežiai grūstų pipirų; 1 citrinos tarkuotos žievelės; 1 arbatinio šaukštelio garstyčių; 250 g smidrų; šviežių čiobrelių. PROCESAS Virtuviniu kombainu sumaišykite miltus, druską, cukrų ir pipirus. Sudėkite sviestą ir toliau maišykite, kol tešla atrodys kaip trupiniai. Supilkite išplaktą kiaušinį ir toliau maišykite, kol tešla pradės lipti (jei ne, įpilkite truputį šalto vandens). Išėmę tešlą iš kombaino, suspauskite taip, kad suliptų, ir susukę į maisto plėvelę padėkite į šaldytuvą mažiausiai pusvalandžiui. Įkaitinkite orkaitę iki 180 laipsnių. Atšaldytą tešlą iškočiokite iki 3–4 mm storio, išklokite ja kepimo skardą ir vėl padėkite į šaldytuvą 20 minučių. Išėmę iš šaldytuvo, šakute subadykite dugną, užklokite kepimo popieriumi, ant viršaus išdėliokite pupeles arba bet kokius kitus svarelius ir kep-

kite 15 minučių. Tada nuimkite popierių ir pupeles, kepkite dar 10 minučių. Tuo metu keptuvėje įkaitinkite aliejų ir ant vidutinės ugnies apie 10 min. pakepinkite svogūnus, kol šie suminkštės. Įmaišykite cukrų ir kepinkite dar apie 5 min., kol svogūnai apskrus. Suplakite jogurtą su kiaušiniais, citrinos žievele ir garstyčiomis, pagardinkite druska ir pipirais. Išėmę tešlą iš orkaitės lygiai paskleiskite svogūnus, smidrus ir užpilkite išplaktu jogurtu. Kepkite 25–35 minutes. Patiekite šiltą arba atvėsusį, pagardintą šviežiais čiobreliais. Lamų slėnis

Lamų slėnis

KEPTOS SPURGOS SU LEVANDOMIS, ROZMARINAIS IR BALTOJO ŠOKOLADO GLAJUMI SPURGOMS REIKĖS 125 g miltų; ½ arbatinio šaukštelio sodos; ½ arbatinio šaukštelio kepimo miltelių; ½ arbatinio šaukštelio sutrintų levandų; 1 arbatinio šaukštelio smulkintų šviežių rozmarinų; 2 šaukštų rudojo cukraus; žiupsnio druskos; 1 kiaušinio; 60 ml pieno; 4 šaukštų lydyto sviesto ir dar šiek tiek kepimo formelėms ištepti; 4 šaukštų graikiško jogurto.

BALTOJO ŠOKOLADO GLAJUI 100 g baltojo šokolado; 1 šaukšto sviesto. PROCESAS Įkaitinkite orkaitę iki 180 laipsnių. Mažas spurgų kepimo formeles gerai ištepkite sviestu. Sumaišykite visas sausas sudedamąsias dalis, o kitame inde suplakite visus kitus ingredientus. Po truputį įmaišykite drėgnas sudedamąsias dalis į sausąsias. Sukrėskite tešlą į konditerinį maišelį ir pripildykite

spurgų formeles iki pusės. Spurgas kepkite 9 minutes. Iškepusias perkelkite ant grotelių ir palikite visiškai atvėsti. Vandens vonelėje ištirpinkite šokoladą ir nuėmę nuo ugnies įmaišykite sviestą. Įmerkite kiekvieną spurgą į glajų ir iš karto patiekite arba leiskite glajui sustingti.

Lamų slėnis

MIGDOLŲ TORTAS SU CITRINŲ KREMU MIGDOLŲ TORTUI REIKĖS 6 kiaušinių; 3 šaukštų medaus; 1 citrinos tarkuotos žievelės; 1 vanilės lazdelės sėklų; 90 g migdolų miltų; 50 g kvietinių miltų; žiupsnio druskos; sviesto formai ištepti. CITRINŲ KREMUI 60 ml šviežiai spaustų citrinų sulčių; 130 g cukraus; 2 citrinų tarkuotos žievelės; 1 kiaušinio; 2 kiaušinių trynių; 1 žiupsnio druskos; 60 g sviesto, supjaustyto kubeliais.

ROŽIŲ KREMUI 250 ml grietinėlės; 2 arbatinių šaukštelių rožių vandens; 1–2 šaukštų cukraus; 1 šaukšto džiovintų rožių žiedlapių; kapotų pistacijų.

PROCESAS Įkaitinkite orkaitę iki 180 laipsnių. Atskirkite kiaušinių trynius nuo baltymų. Kiaušinių trynius išsukite kartu su medumi, citrinos žievele ir vanile. Įmaišykite migdolų ir kvietinius miltus. Kiaušinių baltymus su druska išplakite iki standžių putų ir po truputį įmaišykite į tešlą. Tortinę ištepkite sviestu, kraštus išklokite kepimo popieriumi. Supilkite tešlą į formą ir kepkite 25–30 min., kol iš torto ištrauktas medinis smeigtukas bus sausas. Palikite atvėsti. Paruoškite citrinų kremą: išsukite cukrų

su kiaušiniais ir citrinos žievele, kol masė padvigubės, tada palengva įmaišykite citrinų sultis. Perkelkite indą su kremu ant puodo su verdančiu vandeniu, sumažinkite ugnį ir kaitinkite visą laiką maišydami, kol kremas sutirštės. Paruoškite rožių kremą: išplakite atšaldytą grietinėlę su cukrumi ir rožių vandeniu. Atšalusį tortą perpjaukite pusiau, pertepkite citrinų kremu ir plakta grietinėle su rožių vandeniu, tada užbarstykite džiovintų rožių žiedų bei pistacijų. Lamų slėnis

Lamų slėnis

VIŠTIENA SU KREVEČIŲ PADAŽU REIKĖS 1 šaukšto itin tyro alyvuogių aliejaus; 2 vištų kulšelių; druskos ir šviežiai grūstų pipirų; 1 laurų lapo; 500–750 ml vištienos sultinio.

KREVEČIŲ PADAŽUI 450 g neišlukštentų krevečių; 1 šaukšto itin tyro alyvuogių aliejaus; 1 smulkiai supjaustyto svogūno; 3 susmulkintų česnako skiltelių; mažo žiupsnelio grūstų aitriųjų paprikų; 1 šaukšto pomidorų pastos; 120 ml baltojo vyno; 370 ml vištienos sultinio; 2 šaukštų grietinės; 2 šaukštų susmulkintų šviežių petražolių; virtų ryžių arba perlinių kruopų serviruoti.

PROCESAS Gilioje keptuvėje įkaitinkite aliejų ir iš abiejų pusių apkepkite pasūdytas ir pipirais pabarstytas vištų kulšeles. Supilkite vištienos sultinį, įmeskite laurų lapą ir uždengę troškinkite ant mažos ugnies apie 30 minučių. Kol vištiena troškinasi, išlukštenkite krevetes. Kitoje keptuvėje įkaitinkite aliejų kartu su krevečių lukštais, suberkite susmulkintą svogūną ir kepkite keletą minučių. Sudėkite aitriąsias paprikas, česnakus ir kepkite dar vieną minutę. Galiausiai gerai viską

padenkite pomidorų pasta, supilkite vyną ir pavirę dar minutėlę supilkite vištienos sultinį bei grietinę. Pavirinkite viską 15–20 minučių. Paragaukite ir, jei reikia, įberkite papildomai druskos bei pipirų. Nukoškite padažą per sietelį ir supilkite atgal į keptuvę kartu su krevetėmis ir ištroškintomis vištų kulšelėmis, pavirinkite dar penkias minutes. Pabarstykite smulkintomis petražolėmis ir tiekite į stalą su virtais ryžiais arba perlinėmis kruopomis.

Lamų slėnis

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: “Pinksoup”

Rožinis, bet ne saldus. Turintis lietuviškų šaltibarščių skonį. Įkvėptas 9-ojo dešimtmečio. Tik ne praeities, o ateities. Laviruojantis tarp gatvės mados ir populiariojo meno. Tokį netikėtai gaivų mados projektą, pavadintą „Pinksoup“, pristato žurnalistas ORIJUS GASANOVAS ir dizaineris AIDAS ŠUMSKAS.

Lamų slėnis

– Kaip gimė „Pinksoup“ idėja? Orijus: Ko gero, mus abu laisvai galima vadinti darboholikais. Aš šiuo metu dirbu žurnale, radijuje ir televizijoje. Aidas dirba reklamos agentūroje ir yra užsiėmęs įvairiais papildomais projektais. Nors abu esame patenkinti tuo, ką veikiame, atsirado jausmas, kad dažnai neįgyvendiname savų idėjų. Taip vieną dieną gimė, kaip tai vadina užsienyje, passion project – „Pinksoup“. Viskas prasidėjo dar prieš porą metų, kai lankėmės Niujorke ir apsigyvenome Bruklino rajone. Gatvės mada ir kultūra ten be galo įkvepianti, žmonės nebijo eksperimentuoti, atrodyti keistai, būti kitokie. Jau tada žinojome, kad įkvėpti urbanistinės kultūros norime eksperimentuoti ir kurti.

Lamų slėnis

– Kokie jūsų vaidmenys šiame kūrybiniame procese. Kas už ką atsakingas? Orijus: Kūrybinis procesas yra laisvas ir nesuvaržytas. Abu dalijamės dalykais, kurie mus įkvepia ir iš to vis kažkas gimsta. Ko gero, viskas savaime atsiranda iš bendrų pomėgių, kelionių, prisiminimų ir pamąstymų apie ateitį. Kadangi Aido profesija yra dizaineris, jis rūpinasi, kad viskas atrodytų gražiai ir estetiškai, aš labiau rūpinuosi administravimu. Aidas: Manau, mūsų pavadinimas mus gana gerai apibūdina. Šaltibarščiai yra toks keistas patiekalas, bet kuriam užsieniečiui gali atrodyti, kad tai visiška nesąmonė, pagaminta iš nesuderinamų dalykų, nors mes patys negalime be jų gyventi. Taip ir mes metame visas savo idėjas, viską maišome, kol gauname kažką „valgomo“.

Lamų slėnis

– Vadinasi, pavadinimas „Pinksoup“ yra įkvėptas lietuviškų šaltibarščių, o vilkėdami pirmuosius jūsų kūrinius pozuoja azijietiškų bruožų modeliai. Kokia vis dėlto yra šio ženklo koncepcija? Aidas: Pagrindiniai mūsų įkvėpimo šaltiniai: praeitis, dabartis ir ateitis. Kurdami stengiamės tarsi pereiti per visas šias dimensijas. Po mūsų logotipu kai kur galima rasti užrašytus metus „2086“. Mus be galo įkvepia septintojo, aštuntojo ir devintojo dešimtmečių kultūra, mes tarsi bandome įsivaizduoti, kaip atrodys 9-asis dešimtmetis ateityje. Tačiau tai nėra fantazijos apie skraidančias mašinas ir robokopus. Labiau keliame klausimą, kas ateityje apsės visus žmones. Kaip visi rengsis? Kas bus ateities Michaelas Jacksonas, Andy Warholas ar Walkmanas? Net nežinau, kaip tai pavadinti... Galbūt Pop science fiction (liet. populiarioji mokslinė fantastika). Orijus: Pirmoji fotosesija taip pat įkvėpta ateities spėjimų, nes mokslininkai prognozuoja, kad ateityje beveik visi pasaulio žmonės bus azijiečiai. „Pinksoup“ (taip užsieniečiai vadina šaltibarščius) yra toks labai lietuviškas dalykas, daug kam keliantis asociacijų su tradicijomis, nostalgija. Mes norime matyti tas tradicijas kitaip. Galbūt vieną dieną pasaulis nebeturės sienų, šaltibarščiai taps populiarūs kaip sumuštiniai, niekas nebegyvens pagal keistas ideologijas, visi galės būti laisvi ir nevaržomi. Todėl Niujorkas ir yra toks įkvepiantis savo laisve, kurios kol kas mes dar visiškai nejaučiame čia, Lietuvoje.

– Kas buvo pirmųjų modelių įkvėpimo šaltinis? Aidas: Pastarieji keleri metai buvo tarsi marškinėlių šlovės laikotarpis. Neįmanoma nepastebėti, kaip gatvės ir aukštoji mada keičiasi ir maišosi tarpusavyje. Podiumuose aukštakulnius keičia kedai, o marškinėliai tampa tokia klasika, kaip maža juoda suknelė. Man patinka ironija, kai „greitasis maistas“ keliauja į muziejų, o muziejus keliauja į „greitojo maisto“ restoraną. Tai simbolizuoja, kad žmonės nori trinti ribas tarp dalykų, kurie anksčiau buvo laikomi nesuderinamais. Ko gero dėl to ir pasirinkome marškinėlius. Tai yra amžinas drabužis, tik niekada negali žinoti, kur ir kas jį dėvės rytoj. Orijus: Pirmuosius mūsų kūrinius įkvėpė gatvės ir populiarusis menas. Juose galima būtų rasti milijoną užuominų įvairioms temoms, tačiau norime, kad kiekvienas jas interpretuotų savaip. – Kaip įsivaizduojate šios idėjos ateitį? Aidas: „Pinksoup“ negimė tam, kad būtų tik drabužių prekių ženklas. Kas žino, galbūt vieną dieną išvis neturėsime nieko bendra su drabužiais ir mada. Kol kas džiaugiamės galimybe kurti tai, kas šauna į galvą, ir jau greitai pristatysime kai ką naujo.

Lamų slėnis

Tekstas: Kamilė Gžibovskytė Nuotraukos: Alvita Daukantaitė

Lamų slėnis

Išgryninta, švaru, minimalistiška, moderniai elegantiška – tai žodžiai, atspindintys ne tik kūrėjų KRISTINOS PAŽĖRIENĖS ir GIEDRĖS SALADŽINSKAITĖS prekių ženklo „Distyled“ stilių, bet ir Kristinos gyvenimo būdą, namų interjerą. Su Kristina susitinkame vėlyvų pusryčių jos šviesiuose ir jaukiuose namuose pačiame Vilniaus centre. Čia trumpam pamirštame, kad visai šalia, už lango, šurmuliuoja miestas, ir neriame tiesiai į įdomų pokalbį.

– Kristina, kaip kilo idėja kurti prekių ženklą „Distyled“? Nuo ko viskas prasidėjo? – Idėja kilo labai natūraliai. Tikriausiai jau ilgai gyveno mumyse. Šiame detalių perpildytame mados pasaulyje norėjosi kažko švaraus, išgryninto. Mus įkvėpė popieriniai maišeliai – jie tokie paprasti ir kartu tobuli! Jų inspiruotos ir sukūrėme rankines „Distyled“. O šis pavadinimas tiesiogiai atspindi mūsų kuriamų aksesuarų koncepciją: „išgrynintas“ arba „distiliuotas“ stilius. Tai švarios linijos, kokybiškas minimalizmas. – Savo gaminiams naudojate lietuviškas natūralias medžiagas. Kiek jums svarbios ekologijos, sveiko gyvenimo būdo temos? Kaip jos atsispindi jūsų pačios gyvenime? – Ekologija bei sveikas gyvenimo būdas man itin svarbūs. Svarbiausia turbūt yra minčių ekologija, juk nuo jos viskas prasideda. Kai mintys švarios, teigiamos, ir gyvenimas dėliojasi teigiama linkme. Be to, ekologija – tai ir ilgaamžiškumas: švari, gyvybinga aplinka bei mūsų, šioje aplinkoje gyvenančių žmonių, energija, sveikata. Tokias ir rankines „Distyled“ kuriame: kokybiškas ir ilgaamžes, tarnausiančias ne vieną sezoną ir net ne vienus metus.

Lamų slėnis

– „Distyled“ įkūrėte dviese. Kaip dalijatės darbus, kas už ką atsakingas? Kaip vyksta kūrybos procesas? – Esame pasiskirsčiusios pareigas, bet visada pasitariame. Daug laiko praleidžiame kartu – susitikusios diskutuojame ir kuriame naujus, tobuliname esamus modelius. Kurdamos apgalvojame kiekvieną siūlę, kišenę: kokios jų funkcijos, kaip galime jas patobulinti, galbūt galime be jų apsieiti... Siekiame minimalizmo, bet liekame praktiškos. Pavyzdžiui, kiekvienos rankinės pamušalas išsiima, jį galima skalbti. Mus abi žavi tvarka, nepriekaištinga elegancija, natūralios spalvos. Tad mums paprasta dirbti kartu, daug diskutuojame, bet dar nebuvo situacijos, kad nerastume abipusio susitarimo.

Lamų slėnis

Nuotraukos: „Brazzi Photostudio“ Modeliai: Monika Kmitaitė, Aivaras Ventis Makiažas: Karolina Taraškevič, „Carolina.lt“

Lamų slėnis

– Kas dar jus įkvepia kurti originalų gaminių dizainą? – Įsivaizduokit: Vilnius, erdvus kambarys aukštomis lubomis. Jo sienos baltos, baldų nėra. Per vidurį stovi moteris. Jauna, elegantiška, moteriškai tvirta, bet lyg trapi. Per gyvenimą ji bėga, o jos akys spinduliuoja ramybe... Arba: skubanti gatvė, nematomas grindinys, plytų spalvos Vilniaus siena. Prie jos stovi moteris. Ji pasitiki savimi, jos akys šypsosi... Taip ir semiamės idėjų – iš aplinkos. Mus įkvepia Vilnius, o ypač – šiuolaikiniai žmonės. Žavimės jais. – Į kokius klientus orientuojatės? – Kolekcijas kuriame visiems, tokiems kaip mes: jauniems, užsiėmusiems miesto žmonėms, kurie žino, ko nori, bet turi mažai laiko paieškoms. Tiems, kuriems stilius svarbiau nei naujausia mada, tiems, kurie domisi dėvimų medžiagų kokybe, daiktų praktiškumu, nori, kad aksesuarai būtų naudojami ilgai ir derėtų prie skirtingo stiliaus drabužių.

– Ar visada norėjote būti dizainere? Kodėl pasirinkote būtent tokią profesiją? – Be tradicinio išsilavinimo, bet su begaline meile dizainui, abi mes žinojome, kad norėsime kurti ir savo kūryba puošti ne tik savo aplinką, bet ir aplinkinius. Juk kai aplinka jauki ir tvarkinga, joje gyvenantys žmonės gražūs ir laimingi – visas pasaulis tiesiog švyti. Grožio ir stiliaus pasaulis mums visada buvo artimas, todėl ir pasirinkome tokią veiklą. – Ką jums reiškia mada? Pagal ką renkatės savo aprangą? Ar daug dėmesio teikiate originaliam įvaizdžiui? – Stilius kur kas svarbesnis nei mada. Svarbiau atrasti tai, kas tinka konkrečiai tau, atskleidžia asmenybę. Todėl, kaip ir kurdamos rankines bei aksesuarus „Distyled“, ieškome formų, spalvų, kurias norisi nešioti, kurios šiame mūsų smarkiai besisukančiame gyvenime spinduliuotų ramybe, subtilumu, modernia elegancija. Mums svarbi daikto sudėtis, kilmės šalis, itin vertiname lietuvišką produkciją. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Ką mėgstate veikti laisvu nuo darbų metu? – Mano laisvalaikis labai susijęs su darbu. Kai darbas malonumas, neskaičiuoji valandų. O kitas valandas skiriu poilsiui. Dažnai tas poilsis yra tiesiog išėjimas į kiemą pasivaikščioti su vaikais. Skaitau knygas, žiūriu filmus, daug laiko leidžiu su šeima. – Papasakokite, kaip kūrėte savo namų interjerą? Į ką labiausiai kreipėte dėmesį, kokią namų atmosferą bandėte sukurti? – Mes abu su vyru siekėme įsirengti jaukius ir patogius namus. Ieškojome natūralių medžiagų, šviesių spalvų. Mums patinka seni arba sendinti baldai, taip pat lietuvių gamintojų daiktai. Namų interjero kūrimas – tai procesas, truksiantis galbūt visą gyvenimą. Atsiradus naujiems šeimos nariams natūraliai gimsta ir interjero patobulinimai, atėjus pavasariui namuose atsiranda gyvų gėlių, žiemą – jaukumą kuriančių žvakių. Nenurimstu – vis randu, ką patobulinti. – Kurdamos „Distyled“ gaminius siūlote netradicinius sprendimus, ar tai jums taip pat svarbu ir namų interjere? – Visi netradiciniai sprendimai kyla iš noro patogiai jaustis ir gyventi. Dėl šios priežasties ir kilo keičiamo rankinių pamušalo idėja. Taip pat ir interjere – visi neįprasti sprendimai tam, kad būtų patogiau. Viskas turi būti naudojama ir „gyva“, nes nenaudojami ar neturintys paskirties daiktai tik apsunkina erdvę.

Lamų slėnis

– Gyvenate pačiame Vilniaus centre, ar niekada negalvojote apie ramesnę vietą arba užmiestį? Kokie gyvenimo miesto širdyje pranašumai ir trūkumai, jūsų akimis? – Gyventi miesto centre išties labai patogu, paprasta planuoti laiką. Turime galimybę atsisakyti automobilio, viskas pasiekiama pėsčiomis. Verslo susitikimus planuoti taip pat labai paprasta – tereikia nusileisti „į kiemą“. Teatrai, restoranai ar parduotuvės – viskas pasiekiama ranka. Nors, prisipažinsiu, jiems laiko ne visada lieka. Žinoma, trūksta gamtos ir nuosavo kiemo, bet gera gyventi šurmulyje, matyti besišypsančius ir kosmopolitiškus žmones aplink. Kita vertus, neturint kiemo ar sodo, didesnis poreikis ir malonumas savaitgalius, atostogas leisti sodyboje, gamtoje. – Papasakokite, kaip atrodo eilinė diena jūsų namuose? – Kiekvienas rytas prasideda vaikų šypsenomis (o kartais – ašaromis) ir puodeliu kavos. O vėliau – dienos planavimas, rytinių naujienų apžvalga. Dažnas vakaras baigiasi pasisėdėjimu pirtyje – didelis privalumas turėti tokią atgaivą gyvenant miesto centr. Džiaugiuosi galimybe dirbti iš namų.

– Kokios jūsų svajonės ar tikslai, susiję su kūryba? Kokie ateities planai? – Kiekvieną dieną stebime, analizuojame, mąstome, kaip šį svarbiausią stiliaus ir praktikos atžvilgiu žmogaus aksesuarą – rankinę – padaryti tobulą. Nesiekiame sukurti „n“ skaičiaus kolekcijų ar kas metus išleisti vis ką nors nauja. Geriau mažiau, bet tobuliau ir būtinai išlaikant kertines vertybes. Nesakau, kad nesižvalgome ir į kitas rinkas – pasaulis šiandien labai didelis, todėl ir galimybių yra daug. Bandysime jas visas išnaudoti iki galo. Lamų slėnis

Lamų slėnis

Tekstas: Aurelija Monaitė Nuotraukos: „Jung Vilnius“ archyvo

Siekdami tausoti mus supančią aplinką bei sumaniai panaudoti atsinaujinančius energijos šaltinius, namų savininkai vis didesnį dėmesį skiria būsto eksploatacijai. Dėl šiuolaikinių automatinių namų valdymo sistemų teikiamų galimybių racionaliai paskirstyti energiją, ekologiški, pasyvieji būstai dažnai tampa ir išmaniaisiais arba bent iš dalies išmaniais - naudoja automatines namų valdymo sistemas, palaikančias „žaliųjų“ namų, kurie dažnai gali apsirūpinti energija patys, funkcijas. Lamų slėnis

Padės kaupti saulės energiją Ekologiškuose, pasyviuosiuose namuose įrengiami energetiškai efektyvūs langai ir durys, numatomos lietaus vandens surinkimo talpos (vėliau lietaus vanduo gali būti naudojamas dažų laistymui, skalbyklei ir kitoms namų ūkio reikmėms). Tokių namų didžioji stogo plokštuma suprojektuojama taip, kad savo nuolydžio kampu galėtų sugerti maksimalų saulės energijos kiekį. Automatizuotos namų valdymo sistemos padeda funkcionuoti pasyviesiems, arba perteklinės energijos, namams. Pavyzdžiui, sistemai sureguliavus žaliuzių darbą, šios automatiškai pakyla ar pasvyra tam tikru kampu tuomet, kai šviečia saulė, kad namas galėtų įsisavinti iš išorės sklindančią šilumą, o kai už lango stūgauja vėtra, žaliuzės sandariai užsidarys ir neleis išpūsti šilumos iš namų. Itin sandarūs, gerai apšiltinti pastatai bei juose įrengta darni ir efektyvi sistema gali leisti pasigaminti net daugiau energijos nei reikia

Lamų slėnis

pastato eksploatacijai. Taip pat būtent išmaniųjų sistemų dėka atsiranda galimybė ne tik kaupti, bet ir panaudoti lietaus vandenį namų ūkyje.

Ilgalaikė investicija Įdiegus automatizuotą namų valdymo sistemą, pasyviajame name atsiranda galimybė energijos ištekliais naudotis taupiau ir racionaliau. Išmaniosios sistemos leidžia sutaupyti vidutiniškai 30 procentų būsto eksploatacijos išlaidų. Automatinės namų valdymo sistemos – nepigios, tačiau taupiam ir racionaliai energiją naudojančiam namų šeimininkui gali atnešti apčiuopiamos naudos. Be to, tai ilgalaikė investicija 20-40 metų. „Senkant neatsinaujinantiems energijos resursams ir, deja, nepingant atsinaujinantiems, išlaidos energijai vis didėja. Tad poreikis šiuos resursus naudoti kuo racionaliau yra natūralus”, - sakė Raimundas Skurdenis, automatinių namų valdymo sistemų mokymo

Kartą instaliuota ir sureguliuota išmaniojo namo sistema leidžia taupyti automatiškai ir tiesiog pamiršti daugybę kasdienių veiksmų. Sistema pasirūpins, kad namuose nebūtų per šalta ar per karšta, automatiškai išvėdins namus ir pasirūpins reikiamu drėgmės kiekiu – sukurs tinkamą mikroklimatą, padės jums taupyti energiją išjungdama nenaudojamus elektroninius prietaisus, apšvietimą ir t. t. Didžiulis išmanaus namo privalumas – žiemos sezoną galimybė šildyti namus tik tuomet, kai esate namuose, o kai išeinate į darbus ar miegate, namai šildomi tik ekonominiu režimu. Įsirengus namą valdančias sistemas, atsiranda daugiau galimybių tiesiog mėgautis gyvenimu, sutaupant ne tik pinigų dėl racionaliai panaudojamos energijos, bet ir laiko, kurį galime skirti svarbesniems ir malonesniems dalykams.

Naujoji realybė bei techninės priežiūros centro „Jung Vilnius“ vadovas. Anot jo, visuotinis klimato atšilimas, ekologinės sistemos pažeidimai – tai šiuolaikinio gyvenimo rykštės, tad, siekdami pažaboti šiuos procesus, turėtume gyventi kuo labiau tausodami aplinką.

Kai ekologija dera su komfortu „Itin dažna priežastis, dėl kurios į ekologiškus namus žiūrima atsargiai, yra ta, jog žalieji namai, kaip ir ekologija iš esmės, žmogui ne visuomet yra patogu ar reikalauja papildomo darbo. Didžiulis išmaniųjų sistemų privalumas – galimybė suderinti ekologiją ir sykiu neatsisakyti komforto, - sakė R. Skurdenis. - Gyvensite ekologiškai, taupiai ir komfortiškai. Apie ekonomiją greitai pamiršite, nes žmonės tiesiog pripranta prie tam tikrų išlaidų ir nė nebeįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip. Tuo tarpu žinojimas, kad gyveni išvien su gamta ir kasdien patiriamas komfortas neišnyksta niekada“.

Gyventi patogiai, galvojant apie ateitį, vertinant energetinį efektyvumą, ekologiją, patogumą bei dizainą, galime kiekvienas iš mūsų. Tradicines žinias susiejus su moderniausiomis technologijomis galima kurti namus, pagaminančius daugiau energijos nei juose jos sunaudojama ir taip tausoti aplinką. Ir visai nebūtina namus superišmaniaisiais paversti iš karto, „Jung“ siūloma sistema unikali tuo, kad ji gali būti „auginama“ palaipsniui, atsižvelgiant į mūsų poreikius ir galimybes. Protingi namai jau nebėra ateities vizija. Tai šiuolaikinio gyvenimo scenarijus.

DAUGIAU INFORMACIJOS APIE IŠMANIUOSIUS NAMUS BEI AUTOMATINES NAMŲ VALDYMO SISTEMAS

www.jung.lt Facebook Lamų slėnis

Lamų slėnis

GOBTUVAI NEABEJINGIEMS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: „Dadada“ archyvo

Geriausias kelias – tai taikus kelias. Su šia mintimi DALIA BIRŠKĖ, viena studijos „Dadada“ įkūrėjų, pasitelkusi į pagalbą ukrainietę siuvėją Tatjaną, pradėjo savotišką taikos akciją. Jos tikslas – padėti nukentėjusiesiems per neramumus Ukrainoje ir paskatinti žmones nelikti abejingiems.

– Dalia, kokią istoriją pasakoja jūsų kurti gobtuvai? – Aplink vyksta daug įvykių ir įvairių reiškinių, kuriems kartais būna sunku išlikti abejingai. Kyla vidinė sumaištis ir noras išgelbėti pasaulį, bet ne viskas paprasta... Taip nutiko ir su Ukraina. Buvo skaudu stebėti įvykius ir jaustis bejėgei. Pirmiausia pasikeičiau „Facebook“ profilio paveikslėlį į Ukrai-

Taip gimė tradicinis kazokų vilnos galvos apdangalas su ilgomis kaklą šildančiomis uodegomis. Bašlykui, ukrainiečių nacionalinio drabužio daliai, Dalia suteikė šiuolaikinę formą ir išvaizdą, papuošė jį mažu neabejingumo simboliu – mėlynos ir geltonos spalvų vėliavyte.

nos vėliavėlę, tą patį pradėjo daryti ir visi aplinkiniai. Apmąstant įvykius, kilo noras padaryti ką nors daugiau nei vien tik užsidėti solidarumo etiketę. Tada atėjo mintis, kad reikia pajudinti žmones ir įtraukti juos į tikrą veiklą, kur kiekvienas galėtų padėti nukentėjusiesiems. Kažkada jau siūto kazokiško gobtuvo idėja buvo puiki išeitis. Lamų slėnis

GOBTUVŲ GALIMA ĮSIGYTI "DADADA STUDIO"

www

ARBA PARDUOTUVĖSE „SQBY“, „BOHO CHIC“, „WAPSVA“ BEI INTERNETINĖSE PARDUOTUVĖSE „UNIQUEYOU.EU“, „TALENTSTOUCH.COM“.

Lamų slėnis

– Vilnių ir Kijevą skiria 800 kilometrų, bet jums šio miesto realijos gana artimos ir asmeniškos. Kodėl? – Viskas vyksta šalia. Įvykiai Ukrainoje nepalieka abejingų: yra skirtingų nuomonių ir interesų. Ne veltui dabar visas pasaulis žiūri TEN. Man asmeniškai buvo per daug sutapimų, kad galėčiau ramiai sėdėti nuošaly: vyro reikalai Kijeve, be to, mūsų kuriamus paltukus „Da Coat“ siuva tikra ukrainietė Tatjana, vienos kolekcijos paltams buvau panaudojusi kazokiško gobtuvo kirpimą. Galų gale labai norėjosi prisidėti ne tik mintimis. Gaila tautos, žmonių. Tikiuosi, kad šis išbandymas virs gerai pasibaigusia pamoka, kai tauta ras savo stiprybę vienybėje ir savo kelią per daug nesiremdama nei Rytais, nei Vakarais. – Kaip apskritai gimė idėja sukurti stilizuotą bašlyką? Kodėl būtent tai, o ne kokia nors kita palaikymo forma? – Maidanas problemų neišspręs. Tikiu, kad viskas prasideda nuo mažų darbų, draugų, šeimos ir perauga į didelę darną, todėl į karą veltis nenoriu, geriausias kelias – taikus kelias. Gobtuvo idėja buvo geras būdas suvienyti pajėgas ir galimybė ne tik patuščiažodžiauti, bet parodyti, kad mums tikrai rūpi. Prie šio projekto prisideda žmonės, kurių pozicijos yra visiškai priešingos, bet visus suvienija geranoriškumas. Aš skyriau savo laiką ir pinigų audiniams, siuvėja pasiuvo pusvelčiui, parduotuvės reklamuoja

ir pardavinėja be antkainio. Žmonės įsigydami remia nukentėjusiuosius ir jaukiai šildosi. Šitiek gerų linkėjimų sudėta į paprastą daiktą. Net ir jūs apie tai rašote be išskaičiavimo. Juk tokiu principu ir kalnus galima pajudinti! Aš laiminga, kad tai veikia! – Ar turite konkrečių idėjų, kam bus skirti pinigai, kuriuos pavyks surinkti žmonėms įsigijus gobtuvus? – Absoliučiai visi pinigai bus išsiųsti į Ukrainą. Dalis jų bus tiesiogiai pervesta į nukentėjusiųjų Maidane sąskaitas ir žuvusiųjų artimiesiems, kiti nukeliaus į cerkves ir virs už taiką degančiomis žvakėmis bei maldomis. – Gobtuvas – ne vienintelis studijoje „Dadada“ gimęs drabužis ir dizaino objektas. Gaminių dizainas, mada – jūsų pomėgis, aistra, iššūkis sau? – Malonumas. Nebūčiau visko pradėjusi, jei ne asmeniniai poreikiai ir draugų bei artimųjų palaikymas. Tikiuosi, čia ir nesustosiu. Kol bus norinčiųjų rengtis „Dadada studio“ sukurtais drabužiais, tol galvosiu apie naujus „Da Coat“ paltukus, džemperius bei gobtuvus ir viską išbandysiu pati, o tada siūsiu kitiems. „Pačiupinėju“ kiekvieną daiktą ir mintyse linkiu laimės tam, kas jį dėvės.

Lamų slėnis

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Simas Linkevičius

MILENA ČERNIAKAITĖ – jauna moteris, greitai švęsianti 29-ąjį gimtadienį. Ne vienas vilnietis yra ragavęs jos gyvenimo kūrybos kavinėje – valgykloje „Vieta“. Tai Milenos ir poros jos draugių įkurta kiek kitokia, netradicinė vegetariška erdvė. Teatro vadybos studijas baigusi Milena niekada nedirbo pagal specialybę, bet „Menų spaustuvėje“ rodomų spektaklių žiūrovai „bufete“ gali paragauti jos gaminto maisto. Mileną aplankėme kitoje jos „vietoje“ – namuose Užupyje. Čia gyvena ji, jos draugas fotografas Visvaldas ir šuo Žibutė. Kai kalbėjomės, Milena sirguliavo – pavasariniu gripu ir niekada nepagydoma meile kepimui bei laimingiems žmonėms.

Lamų slėnis

Milena: Arbata paruošta, jei norėsite valgyti – padariau ledų ir iškepiau pyragą. Gyvenu maistu – tai svarbiausia mano gyvenimo dalis. Toks svarbus jis jau gana seniai, kokie penkti metai. Nors prieš dešimt metų net sumuštinio susitepti nemokėjau – turėjau labai rūpestingus tėvus. – Tai kaipgi užsimezgė meilė maistui? – Viskas prasidėjo man dirbant barmene Šiuolaikinio meno centro kavinėje. Vidurnaktį labai užsimaniau bulvinių blynų. Paskambinau virėjui ir paklausiau: „Tai kaip, Linai, man išsikepti bulvinių blynų?..“ Jis kantriai papasakojo ir tuos blynus kažkaip iškepiau. Po to sekė eksperimentai: gamini tortą su želatina ir svarstai – kas ta želatina? Neišeina, sutraukia... Tada pradedi galvoti, net remtis fizikos dėsniais, ieškoti būdų masei suklijuoti...

pagamindavo patiekalą, kurį pardavusios gaudavo atlygį. Būdavo šūksnių: „Aš nemoku!“, bet visos stengdavosi, bandydavo. Aš irgi šį bei tą iškepdavau. Beje, buvo labai baisu pirmą kartą imti pinigus už savo paruoštą maistą... Visa tai prasidėjo nuo mažų žingsnelių, o kitas rimtesnis žingsnis buvo žengtas jau minėtoje ŠMC kavinėje. Tuomet dar negalvojau apie nuosavą verslą. Pavadinimas „Vieta“ skambėjo mano galvoje, man patiko neįprasta koncepcija: nei restoranas, nei kavinė. Tad vasaros sekmadieniais ŠMC lauko terasos lankytojams ėmiausi gaminti pietus. Keturis staliukus, kuriuos buvo galima atskirti pagal baltas staltieses, paversdavau mažu restoranėliu su specialiu meniu. Vėliau atsirado „Vieta“. Tai įvyko labai greitai – trys draugės iš Marijampolės ėmėm ir atidarėm kavinę.

– Na, bet tokie eksperimentai kitam žmogui baigtųsi pažaidimais savo virtuvėje, o tave jie atvedė į nuosavą kavinę „Vieta“. – Taip atsitiko geros mano draugės Editos, „Vietos“ bendrasavininkės, dėka. Pirmą žingsnį žengiau senais gerais laikais klube „Satta“. Dirbau šiame klube, prisidėjau organizuojant festivalius „Satta Outside“. Ėmiausi renginių ciklo merginoms „Ar moki susipinti eglute“. Man tai atrodė labai šmaikštu. Čia nebuvo jokio feministinio elemento, tiesiog šiais laikais vyrai moka viską, ką moka moterys, o moterys – viską, ką moka vyrai. Tačiau renginiai buvo skirti merginoms, tad ir pavadinimas buvo užuomina į tai, ko vyrai ne tik nemoka, bet dažnai ir nesupranta šių žodžių reikšmės. Vakarėliuose man labiausiai patiko tai, kad merginos, kurios grodavo,

– Kaip verslo pradžioje atrodydavo tavo darbo diena? Įkvėpk jaunuosius verslininkus! – Įkvėpti negaliu, nes buvo sunku. Turėjome sudarę sutartį su viršų mūsų įsikūrusiu viešbučiu. Tuo metu mums atrodė, kad šis bendradarbiavimas mums bus materialiai naudingas, deja, tai buvo labiau fizinis išsekimas, nei piniginė nauda. Pusryčiai prasidėdavo pusę aštuntos ryto, trukdavo iki vienuoliktos valandos. O vidurdienį atidarydavome kavinę pietums. Keldavausi šeštą ryto, o trečią valandą jau būdavau siaubingai pavargusi. Viskas atrodė blogai. Atsimenu, kai pradėjome, kai jau buvo įkurta UAB „Marė“, maniau, kad viena džiaugsmingiausių akimirkų yra atrakinti savo kavinės duris. Bet tuo metu, stovint ankstų rytą prie durų, deja, džiaugsminga nuotaika neaplankydavo... Lamų slėnis

Lamų slėnis

Paskui įvyko lūžis, išmokau negailėti savęs, priešingai – vertinti ir džiaugtis tuo, ką turiu, tuo, ką sukūriau savomis rankomis. Be to, nusprendėme neberuošti pusryčių, tad į darbą galėdavau ateiti vėliau ir ta rutina pasidarė maloni. Pamenu, verslo pradžioje su kolege Edita sėdėdavome ir ji manęs klausdavo: „Milena, ar čia ta sunkioji verslo pradžia?“ Atsakydavau: „Tikiuosi, nes jei bus dar sunkiau, nebeištversiu.“ Neturėjome įsipareigojimų bankams, neblogai sekėsi. Bet fiziškai tai atrodė neištveriama. O dabar yra puiku! Tad galėčiau sakyti, kad, mano atveju, reikėjo pakentėti pusantrų metų, o dabar galiu mėgautis tuo, ką turiu ir dėl ko taip stengiausi tuos pusantrų metų. Tik atidariusios kavinę į viską žiūrėjome labai rimtai. Turėjome didelių planų: virėjas, aptarnaujantis personalas ir t. t. Bet taip buvo trumpai, greitai viską daryti ėmėme pačios. Ir taip yra iki šiol. Kiekvienas ruduo mums yra naujas startas. Bet mano visas gyvenimas toks – ruduo yra nauji metai. Taip nuo mokyklos laikų, taip buvo ir organizuojant festivalį „Satta Outside“, po jo šiek tiek pailsi ir vėl ateina ruduo, vėl viskas iš naujo. Mūsų „Vieta“ yra gera vieta, visi mūsų darbuotojai arba gauna geresnius darbus ir išeina, arba sulaukia šeimos pagausėjimo... Niekas neišėjo dėl to, kad buvo negerai. Mes net juokiamės: jeigu nori dirbti pagal specialybę arba sukurti šeimą – ateik pas mus! Dėl to mums, aišku, kiek liūdnoka, nes prarandame gerus darbuotojus, bet toks jau gyvenimas: kažką gauni, bet reikia išmokti ir kažko netekti. – Žodžiu, kad ir kokia mažutė jūsų „Vieta“ atrodytų, jai reikia labai daug dėmesio? – Tai yra darbas, su kuriuo užmiegi ir nubundi. Dabar viskas jau pamažu susidėlioja į vietas. Tai nėra darbas, apie kurį pasakodamas sakytum, kad jo į nieką nekeisi. Tai darbas, kuris tavęs į nieką nekeistų.

– Kaip sugalvojote ir kūrėte tokią neįprastą koncepciją – nepavadinčiau „Vietos“ vegetariška kavine, nors mėsos jūs ir neruošiate... – Va tai ir buvo koncepcija. Iki mūsų toje vietoje buvo vegetariška kavinė. Patalpos labai mažos, dar mažesnė virtuvė, o higienos reikalavimai – dideli. Reikia skirtingų šaldytuvų skirtingos rūšies mėsai. Mes nebuvome vegetarės, bet mėsos ruošti nemokėjome. Be to, mano manymu, vegetariškos kavinės sąvoka Lietuvoje yra šiek tiek iškreipta. Nesuprantu, kodėl vegetariško maisto kavinė būtinai siejama su ajurvediniu ar indišku maistu. Nieko bloga tikrai nenoriu pasakyti, bet galbūt taip yra dėl senos kavinės „Balti drambliai“ tradicijos? Mes norėjome sukurti ne sveiko, o šviežio maisto kavinę. Mums buvo svarbu, kad maistas būtų skanus. Ir jame nebūtinai turi dominuoti kuminai ar karis. Sakome, kad pas mus galima paragauti gana sveiko „greitojo“ maisto. „Vieta“ net nėra kavinė, tai – valgykla. Man labai patinka terminas dining room, arba valgomasis, Lietuvoje jis mažai vartojamas. Mūsų koncepcija buvo paprastai parodyti, kad vegetariška kavinė gali būti ir visai kitokia. Beje, pasaulyje tai jokia naujiena, net nereikia toli keliauti, tarkime, Lenkijoje tokių vietų galima rasti. Ir net labai skanių! – Kur pati mėgsti pavalgyti? – Esu veganė, tad man gana sudėtinga rasti, kur pavalgyti. Tačiau šis nepatogumas turi ir privalumų, tarkime, po vakarėlio penktą ryto nebestoviu eilėje prie „McDonald’s“... Seniau grįžusi iš darbo kavinėje namuose valgydavau bet ką, nes ką nors geresnio pasigaminti jau neturėdavau jėgų. Kai mūsų verslas įsivažiavo, atsirado ir jėgų, tad grįžtu po darbo namo ir valgau čia. Pastarąjį kartą lankiausi „Drama Burger“. Juokiausi, kad ten valgysiu bulvytes, bet virėjai buvo paslaugūs ir paruošė salotų su portobello grybais, buvo labai malonu ir skanu. Seniau mėgdavau „Cafe de Paris“ maistą. Pradėjau lankytis japoniško maisto restoranuose, dabar mano mėgstamiausia vieta – vegetariško maisto restoranas „Radharane“. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Koks tavo laisvalaikis? – Aš grįžtu namo. Draugės skambina ir klausia, kokie savaitės planai. Atsakau: „Kepsiu, kepsiu, kepsiu, bėgsiu, bėgsiu, o tada susiskambinkim!“ Taip ir būna: kepu „Vietos“ lankytojams, tada „Menų spaustuvės“ žiūrovams, o paskui gaminu namie. Dar būna filmai, muzika, laikas su draugu, pasivaikščiojimai su šunimi – čia, Užupyje, vaikščioti labai smagu. Einame į kino teatrą, koncertus, kartais – štai – sergu, atrodo, nieko labai įdomaus, be kepimo, ir nėra... Tiesa, dar keliaujame! Ateityje turiu planą mėnesį pagyventi Berlyne, pasitikrinti, ar man patiktų gyventi užsienyje. Svarstome, ką toliau daryti su „Vieta“, savotiškas apsisprendimo metas – gal norėtųsi kitų patalpų, o gal ir ne, galvoje pilna įvairiausių minčių. Galbūt vėl grįšiu studijuoti.

Lamų slėnis

– Vadinasi, po kokių metų vėl galėsime kalbėtis, tik jau su šiek tiek kitokiu žmogumi? – Gali būti. Nenorėčiau taip imti ir visko nutraukti. Nemanau, kad nutolsiu nuo maisto, galbūt tai bus tik kita jo forma. Tikiuosi, kad mėnuo Berlyne daug ką sudėlios į vietas. Keliausime su automobiliu ir šunimi. Ketiname išsinuomoti butą, norime keliauti ne į svečius, o pagyventi savarankiškai. Ten turiu draugų, atidariusių įdomų klubą bistro galeriją. Ten kartą per savaitę gaminsiu maistą. – Grįžkime į dabartinius tavo namus. Kokia jų istorija? – Čia gyvename neseniai. Kartais atrodo, kad Vilnių pažįsti labai gerai, bet tada, štai, išlenda... Man parašė draugė, nekilnojamojo turto agentė, papasakojo apie niekur neskelbiamą nuomojamą butą. Atėjau. O čia – mano gerų pažįstamų namai. Sutarėme dėl kainos, dėl šuns. Kartais Vilniuje jautiesi it dideliame kaime. Net ir telefono ryšys yra tik štai ten. Geri kaimynai, maloni aplinka – nei per toli, nei per arti. Nors ir anksčiau čia buvo jauku, šią vietą perdarėme savaip, Visvaldas pats pagamino stalą.

Lamų slėnis

– Kas jums namie svarbiausia? – Man tai orkaitė (juokiasi). Ir vonia. Visvaldui svarbu šviesa, garso aparatūra ir plokštelės. Dar – didelis šaldytuvas. Daug laiko čia praleidžiame. Man tai namai, kuriuose jaučiamės labai gerai. Net Žibutė, kuri šiaip yra labai sargi, čia nurimsta. Atsikeli ryte ir girdi čiulbančius paukščius. Gamta labai svarbu. Manau, jei vairuočiau automobilį (nors dabar man pagrindinės transporto priemonės yra dviratis ir traukinys), gyvenčiau Pavilny. Visą laiką gyvenau netoli senamiesčio, M. K. Čiurlionio gatvėje. Atrodė, kad tai pati gražiausia gatvė – bet ten bėgikai, demonstruojantys madas, ir laimingos šeimos. Kurortas, bet labai plastikinis. Bėgant laikui atsiranda kitų prioritetų. Dešimt metų gyvenau labai aktyvų gyvenimą, jau būdama 22-ejų labai daug dirbau ir man tai patiko. Buvo gera turėti pinigų ir daug ką sau leisti. Sakydavau, kad jei neuždūsti – nejauti, kad gyveni. Dabar taip nebegalvoju. Seniau galvodavau, kad turiu būti pati geriausia, dabar galvoju, kad turiu būti geresnė nei buvau vakar. Gyvenimas taip pasikeitė... Kreivai pacituosiu savo draugą Emanuelį Ryklį, kavos manufaktūros įkūrėją, anksčiau dirbusį reklamos agentūroje. Jis labai gerai pasakė apie šį savo poelgį – atėjo laikas gerti kavą dėl to, kad ji skani, o ne dėl to, kad atsibustum ryte. Mane šie paprasti žodžiai labai stipriai paveikė. Ir aš stengiuosi, kad taip būtų. Jei jau reikia aštuntą ryto kur nors būti, atsikelk šeštą, išgerk tą puodelį kavos ramiai. Rask laiko knygai, nuvažiuoti prie jūros.

– Kai aš tave pirmą kartą pamačiau gatvėje, atsisukau į draugę ir pasakiau, kad čia – stilingiausia Vilniaus moteris! – ( Juokiasi.) Man taip yra sakę. Taip, man svarbu, kaip aš atrodau. Bet kiekviena moteris rengiasi ar kažką daro, kad jaustųsi gerai. Kai gerai jautiesi, tada ir su kitais gerai bendrauji. Būna, kad neturiu kuo apsirengti, bet labai mėgstu juodą spalvą, tai bent dėl spalvų nėra problemų. Apie madą iš tiesų neišmanau nieko... Bet ar madingas yra gražus? Man ne visada... – Kas tau gyvenime yra skaniausia? – Mano draugė Edita. Aš nežinau, kaip be jos gyvenčiau ir kokia aš būčiau be jos, ji man pati skaniausia, ir kai viskas būna neskanu, ji vis tiek padaro, kad būtų skanu. Man tai vienas brangiausių žmonių gyvenime. O tada mes išalkome. Ir valgėme naminius ledus su obuolių pyragu...

Lamų slėnis

PAVASARIO ZEFYRAS Tekstas: Unė Dabužinskaitė

Zefyras – tai šiltas ir silpnas vėjas, pučiantis iš vakarų ir lengvai kedenantis plaukus einant pasivaikščioti pavasario sušildyta gatve. Zefyras – tai apdovanojimas smaližiui po dar vienos darbo dienos, praleistos patalpoje, kai lauke šviečia saulė. Zefyras – tai plonas medvilnės audinys, puikiai tinkantis šiltajam sezonui. Skaitytojų dėmesiui – Lietuvos dizainerių paruoštas ir „Lamų slėnio“ patiektas 2014-ųjų pavasario–vasaros mados tendencijų desertas. Naudokite pagal asmeninį poreikį, mėgaukitės, smaližiaukite...

Lamų slėnis

MADA

Lamų slėnis

EGLĖ ŽIEMYTĖ „D.Efect“ dizainerė http://www.defectonline.com Nuotraukos: „D.Efect“

Mano šių metų pavasario–vasaros kolekcija dedikuota mergaitei iš Šiaurės prerijų. Mane įkvėpė lietuviška vasara, senoviški vesternai apie kaubojus ir jų gyvenimą, modernaus statistiško ir tikslaus miesto architektūra. Kolekcijos aksesuarais ir apranga norėjau subtiliai ir minimalistiškai interpretuoti kaubojišką stilių, derindama jį su monumentaliomis šių dienų modernaus miesto architektūrinėmis linijomis ir lengvais sportiniais elementais. Šį pavasarį ir vasarą atkreipčiau dėmesį į drabužių laisvumą, lengvumą, paprastumą. Vyrauja lengvi, laisvi, bet labai įdomūs siluetai, naudojami naujoviški audiniai. Kurdama kolekciją siekiau, kad drabužiai būtų lengvai dėvimi, rinkausi lengvas konstrukcijas, ieškojau paprastumo ir lengvai dėvimų, natūralių siluetų. Didžiausias dėmesys šį sezoną skiriamas maloniems, kokybiškiems audiniams ir sudėtingiems,

Lamų slėnis

subtiliems techniniams sprendimams. Tai nėra „rėkiantys“, blizgantys modeliai. Naudojama įdomiai austa medvilnė, techniniai audiniai, subtilūs raštai. Naujienos: neirstantis medvilninis audinys, primenantis popierių. Pagrindinės kolekcijos spalvos šviesios, jas papildo ryškūs akcentai: mėlyna, rožinė, airiška žalia. Plaukai – laisvai susegti, vėjo nugairinti. Makiažas – labai natūralus, lengvas, laisvas, neįpareigojantis. Didžiausias dėmesys skiriamas tobulai atrodančiai odai. Kalbant apie avalynę, ypač populiarios įvairiausios šlepetės, sandalai, primenantys ortopedinius batus. Kiekvienai moteriai šį šiltąjį sezoną rekomenduočiau įsigyti šlepetes ar sandalus, laisvo kirpimo kiek per didelę medvilninę suknelę nuleistais pečiais, pailgintą per didelį švarką be pamušalo, ilgus vyriško kirpimo plono šilto ar medvilnės marškinius ir šortus arba sijoną.

Lamų slėnis

Marina ŽURAVLIOVA ir Donata MALDONYTĖ „Tribe“ dizainerės http://tribe.lt Nuotraukos: Greta Gedminaitė

Šio pavasario ir vasaros tendencijos pagal „Tribe“ tai – charakteris, žydra, pilkšva, geltona ir raudona spalvos, šiaudinės kepurės, metalas, siuviniai. Kaip dažnai girdime, svarbiausia išlaikyti savitumą, iš mados tendencijų pasirinkti tai, kas labiausiai atitinka patį žmogų. Mūsų kolekcija „Lady’s got balls“ – kaip tik apie tai. Apie stiprų charakterį. Drabužius galima komplektuoti tiek kostiumėliais, tiek atskirai. Tai labai praktiška – turi trijų dalių kostiumėlį, kurį gali dėvėti tiek išskirsčiusi į atskirus derinius, tiek viską kartu. Ir atrodo efektingai! Taip pat labai svarbūs „metalizuoti“ audiniai ir metalinė furnitūra. Tai atspindi patvarumą ir urbanistiką. Deriname romantizmą, simboliką, folklorą su metalu, drabužių sluoksniavimu, „sunkiu“ makiažu.

Lamų slėnis

JULIJA JANULAITYTĖ Mados namų „Julia Janus“ dizainerė http://juliajanus.com Nuotraukos: „Julia Janus“

„Julia Janus“ vasara – atšiauri, balta, pastelinė, grafiška. Ilgos, žemę siekiančios suknelės ir sijonai. Įdomaus kirpimo kelnės. „Plaukianti“ palaidinių ir susegamų nertinių kolekcija. Šios kolekcijos drabužiai – kaip natos sąsiuvinyje: kiekvienas jų turi savo toną, skambesį. Kolekcijos inspiracija – muzika: džiazas, rokas, etnografinė muzika, laundžas, hiphopas. Siluetai, drabužių marginiai, atspaudai, siuviniai – visos detalės pasisemtos iš muzikinių temų. Didelės griežtų formų rankinės, diržai, kišenės – viena ryškiausių tendencijų. Batai iš blizgios „varinės“ pasendintos odos lygiu padu arba platforma – vasaros būtinybė. Didžiausias atradimas mūsų vasaros mados tendencijose – vario spalva. Ši spalva sušvyti išbalintame juodame line, spalvų blokais susiūtoje suknelėje ir papuošalų kolekcijos metalinėse detalėse.

Lamų slėnis

„Marmurinio“ šilko kolekcija išmarginta specialiu efektiniu dažymo būdu. Tai vakarui skirta elegantiška, santūri, mėlynos ir rudos spalvų drabužių kapsulė. Impregnuotas linas – puikus lietpalčių ir vasarinių striukių audinys. Tai dar vienas šios vasaros mados atradimas.

Lamų slėnis

DIZAINO KELIONĖ

Lamų slėnis

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: asmeninio albumo

Apie Katalonijos sostinę Barseloną čia gyvenanti ir renginių kūrybinės komunikacijos srityje dirbanti INDRĖ BLAUZDŽIŪNAITĖ kalba su tokiu patosu ir tokia meile, kad nejučia pradedi svarstyti, ar užteks pinigų lėktuvo bilietui, kad Ispanijoje atsidurtum jau… rytoj? Kol lėktuvas atskris, po Barseloną pasivaikščiokime Indrės keliais.

– Indre, kokie keliai tave atvedė į Barseloną? Ką įdomaus čia veiki? – Aš, kaip tikriausiai maždaug trečdalis Barselonos gyventojų, šiame mieste apsigyvenau netyčia. Baigusi studijas Vilniuje, mąsčiau apie įvairias vietas, kurias norėčiau pažinti kurį laiką jose gyvendama. Turiu vieną problemą – man visuomet norisi „kuo daugiau“, „stipriau“ ir „įvairiau“, tad išsirinkti nėra lengva. Netikėtai mano sąraše atsiradusi Barselona, į kurią važiavau su mintimi praleisti mėnesį, darbą palengvino – sprendimas atėjo savaime. Čia esu gerus pusantrų metų. Ir nelabai galiu sugalvoti, ar šiandien čia veikiu ką nors neįdomaus... Šis miestas, pradedant kultūra ir istorija, baigiant kelių minučių pokalbiu su močiute duonos kepyklėlėje, yra netikėtumų ir smagių nuotykių kratinys.

Lamų slėnis

– Kodėl būtent Barselona? Kuo tave šis miestas apžavėjo, ar greitai jį prisijaukinai? – Manau, Barselona šiek tiek panaši į mane – čia visada daug veiksmo, margumo, idėjų ir netikėtumų. Čia negali atsibosti, nes kaskart užsimanęs gali rasti smagų renginį, naują vietą ar įdomų (neretai kiek keistą) pašnekovą. Tad ir prisijaukinti Barselonos turbūt neverta – man labiau patinka stebėti čia vykstantį „turgų“ plačiai atmerktomis akimis ir atviromis mintimis. Tai labai nesunku padaryti vaikštant siauromis senamiesčio gatvelėmis, gurkšnojant rytinę kavą turgaus aikštėje ar prisėdus ant žolės parke. Kiek pamirštant kasdienę fiestą ir kalbant rimčiau, nesklandumų čia rasti taip pat nesunku. Dokumentai, registracijos, leidimai ir kiti popieriniai reikalai dažnai čia vyksta pietietišku stiliumi – vis dar bandau priprasti, kad valstybinės įstaigos darbą baigia 13.00 valandą, o anglų kalba gelbsti nedaug (atvažiavusi čia mokėjau ištarti tik „Hola!“).

Pasak I. Blauzdžiūnaitės, kavinė „Sweet Dreams“ kepa geriausią morkų tortą su apelsinais Lamų slėnis

Lamų slėnis

Indrė Blauzdžiūnaitė sako, kad Barselona panaši į ją pačią - čia daug veiksmo, margumo, idėjų ir netikėtumų Lamų slėnis

Jaunimo nedarbas čia – realybė. Tik atvažiavusi susiradau praktiką, tačiau ją pakeisti į neblogą ir patinkantį darbą užtruko. Nors dabar galiu pasidžiaugti, kad veikiu tai, apie ką svajoju (esu atsakinga už renginių komunikacijos strategiją), pasukti galvą, kaip patekti į norimą pokalbį dėl darbo, teko. Kita vertus, beieškodama galimybių sutikau daugybę šaunių žmonių, kurie parodė, kad svajones ne randame, o susikuriame. – Kur pirmiausia vedi tavęs aplankyti atvykusius draugus? – Dažniausiai pirmą dieną lankytojų neįmanoma „nepasodinti“ prie jūros – visiems, ypač čia įkritusiems iš lietuviško oro, norisi dozės saulės ir vandens kvapo. Na, o kai baterijos įsikrauna, pradedame narstyti senamiesčio skersgatvius, kalvas su panoraminiais vaizdais, jaukius restoranėlius ir naktinį šurmulį. Man labai patinka, kai svečiai čia tiesiog atsi-

Lamų slėnis

palaiduoja ir po kelių dienų pradeda vaikštinėti ramiau, kavą gerti ilgiau ir mažiau planuoti. Žinoma, Sargada Familia ir A. Gaudí parką aplankome, bet pajutę barselonietišką kvėpavimo ritmą niekas nebenori žymėti pliusiukų žemėlapyje ir lakstyti paskui gidą. – Kur Barselonoje rytais verda skaniausią kavą? – Aš, kaip ta turistė, turbūt vis dar „neatsikandu“ jūros ir saulės, todėl man skani kava, kojas masažuojant smėlyje, yra numeris vienas. Baras „Surf House“ tam puikiai tinka, o ir kompanija ten visada smagi, šurmuliuojanti ir džiovinanti ką tik iš jūros parneštas banglentes. Kai norisi svajingesnės kavos, einu į senamiestyje įsikūrusią „Tostaderos Bon Mercat“ – mažytę kavos vietelę su nepakartojamu skrudintų pupelių aromatu.

Vieni skaniausių ledų Barselonoje – ledainėje „Gocce di Latte“

– Jei širdis trokšta saldumynų, kur eini? – Mano saldumynų fetišą geriausiai pamalonina, deja, ne Barselonos, o Italijos konditeriai. Visiškai neišvaizdi, bet be galo jauki kavinukė „Mandarosso Pastis“ kepa burnoj tirpstančius pyragus ir yra labai tinkama, kai norisi paskaityti knygą (tiesa, prieš tai dažniausiai tenka palūkėti eilėje lauke, nes susėsti gali ne daugiau kaip 15 žmonių). Kavinė „Sweet Dreams“ kepa geriausią pasaulyje morkų tortą su apelsinais. Taip pat negaliu praeiti pro ledainę „Gocce di Latte“, kur vyras už stiklinės vitrinos eksperimentuoja maišydamas naujus skonius, o žmona, tįstančius pastelinius rutuliukus kraudama į vaflį, žino, jog būtinai užsisakysiu pistacijų ir ko nors vaisiško. Taip pat Barselonoje yra begalė traškių raguolių, sultingų keksiukų ir, nereikia pamiršti, saldžiausių vaisių – tad idealios figūros maniakams šis miestas gali būti pavojingas.

– O kur Barselonoje malonu vakarieniauti? Ir ką skanaus rekomenduotum paragauti šiame mieste? – Kadangi spalvingas miestas pritraukė gyventojų maišalynę iš viso pasaulio, yra įvairiausių puikių restoranų su netikėtais meniu. Ieškantiesiems ispaniškos virtuvės nepatarčiau būtinai valgyti paelijos – dažnai ji būna iš šaldymo kameros, nes tai – Valensijos, o ne Katalonijos pasididžiavimas.Tačiau tapų (įvairių užkandžių mažomis porcijomis) galima rasti tikrai gerų. Taperijos „La Xula“ ir „La Pepitta“ Gracios rajone yra mano favoritės. Puikus restoranas, įsikūręs prie vietinio turgaus, tad tiekiantis viską „tiesiai nuo prekystalio“ – „Cuines Santa Caterina“. Norintiesiems pasilepinti ir ne tik gurmaniškai pavakarieniauti, bet ir paglostyti estetinius poreikius drąsiai rekomenduoju „Boca Grande“ – trijų aukštų oazę su vintažiniu kokteilių baru terasoje, šurmuliuojančiu ir kūrybiškai moderniu restoranu bei rūsyje, mano vadinamame „modernios princesės“ stiliumi įrengtame tualete, miksuojančiu diskžokėjumi. Lamų slėnis

Lamų slėnis

Gracijos rajone įsikūrusiame restorane „Cuines Santa Caterina“ maistas tiekiamas „tiesiai nuo prekystalio“ Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Dedu galvą, kad Barselonoje galima rasti ne vieną dizaino parduotuvę, siūlančią originalių daiktų namams... – Dizaino – tiek interjero, tiek drabužių – kelionėms Barselona puikiai tinkama. Ieškodama idėjų ar detalių namams, pradėčiau nuo dizaino mekų „Vincon“ – istorinės minimalistinio dizaino parduotuvės galerijos su nuolat keičiama baldų ekspozicija ir netikėtai įrengtais mažais kambariais; „Jaime Beriestain Store“, kur norisi tiesiog visko; „Doméstico Shop“ su puikiomis baldų idėjomis ir Jaime Hayono kūryba. Taip pat privaloma užsukti į mažus butikus ir meno galerijas, kur už prekystalio dažnai sėdi pats menininkas ar dizaineris – „La–a“, „Mar de Cava“, „Bencini Gallery“, „Kowasa“ kolekcinis knygynas.

siosios Passeo de Gracia gatvės, žvilgančios nuo išradingų prabangiausių parduotuvių virtinų (būtent į jas, o ne į pačias prekes mėgstu pasižvalgyti ieškodama naujų idėjų), baigiant jaunų dizainerių kūrybiniais skotais ir savaitgaliniais vintažiniais turgumis. Jie, beje, neretai būna tiesiog draugų susitikimo vieta, tad prekyvietė labiau primena margą vakarėlį – groja gyva muzika, prie savadarbio baro maišomi kokteiliai, kuriuos gurkšnoja ir ant grindinio susėdę pankai, ir kailiniuotos poniutės. Mano mėgstamiausias – menų lofte „Corretger V Barcelona“ kartkartėmis atsidarantis vintažinis turgelis. Ieškoti parduotuvinių turtų einu į „Bimba y Lola“ – visada pralinksminanti išradingumu ir „nurautomis“ idėjomis ispanų įmonė, taip pat džiaugiuosi neseniai atrasta triaukšte „Paseo de Gracia 8“, gėlėta ir mergaitiška „ese O ese“, šiuolaikiškai senoviška „Nice – O kur šiame mieste geriausia palepinti mote- things“ (beje, labiausiai juos vertinu dėl socialinės atriškas silpnybes – drabužiai, papuošalai, batai... sakomybės ir reklamos sprendimų – vietoj modelių – Jau įsitikinau, kad Barselonoje bet kurio stiliaus fotografuojami kompanijos darbuotojai ir jų šeimos, o mėgėjas atras savo „must have“. Pradedant nuo gar- sutaupyti pinigai naudojami geresniems tikslams).

Lamų slėnis

100

Lamų slėnis

Dizaino parduotuvėje „Jaime Beriestain“ norisi tiesiog visko... Lamų slėnis

101

Kavinėje „Mandarosso Pastis“ kepami burnoje tirpstantys pyragaičiai ir kitos gėrybės

– Kuo išskirtinis Barselonos kultūrinis gyvenimas? – Turbūt tuo, kad kultūra čia ir yra gyvenimas. Tik čia man tikrąją kultūrą atskleidžia ne muziejai, žvilgančios galerijos ar monumentai, bet kūrėjai, tikintys, gyvenantys, kvėpuojantys kūryba. Iš ne vieno girdėjau, kad Barselona tikriausiai turi kažkokios įkvėpimo magijos – gal kalta kaitri saulė, vėjuoti kalnai, niekad negęstančios miesto šviesos, o gal čia prisiglaudusi marga bendruomenė kuria pozityvo vaibus to net nesuvokdama. Bet pažinti menininkus, kurie nė sekundės neabejoja tuo, ką daro, o svarbiausia – daro ir ne tik apie tai šneka – mano įkvėpimo ir tikėjimo, kad labai norint viskas yra įmanoma, mokykla. TŲ žmonių ieškoti reikia siaurose gatvelėse slypinčiose galerijose, gatvės pasirodymuose ar kokio

102

Lamų slėnis

nors kultūrinio renginio atidarymo renginiuose. Pokalbiui pradėti užtenka šypsenos. – Ką dar būtina pamatyti Barselonoje, be jau išvardytų vietų? – Čia būtina yra tik viena – džiaugtis tuo, ką darai. Geriausias receptas tam yra vakarop išsirinkti jaukiausią plazą (man geriausia istorijos, romantikos ir paslaptingumo prasme yra katedros pašonėje pasislėpusi San Felipe Neri aikštė su mažu fontanėliu) arba nukeliauti į turistų dar beveik neatrastą, bet tikrąją Barseloną nupiešiantį Gracia rajoną, pasižvalgius dvi minutes išsirinkti tą vienintelį tave „šaukiantį“ stalelį ir malonaus padavėjo paprašyti taurės vino tinto. Tuomet lieka tik giliai įkvėpti ir stebėti, kaip paprastai ir skaniai pro šalį plevena Barselona.

Saldžias svajones kuriantys ir pildantys kavinės „Mandarosso Pastis“ įkūrėjai Lamų slėnis

103

Paplūdimio kavinėje „Surf House“ tiesiog gera atsipalaiduoti po darbų

104

Lamų slėnis

Barselonoje siuvami batai „Kokua“ - spalvoti kaip pats miestas Lamų slėnis

105

Dalinkis

kasdien

106

Lamų slėnis