Gegužė 2014 (28)
Viršelio nuotrauka: Simas Linkevičius
LA FAMIGLIA
ALGĖ RAMANAUSKIENĖ
Redaktorė
TINKLARAŠTIS
VYGAILĖ SUKURYTĖ
Fotografė
TINKLALAPIS
MARIA CAVALI
Fotografė
TINKLALAPIS
UNĖ DABUŽINSKAITĖ
INDRĖ BLAUZDŽIŪNAITĖ
Žurnalistė
NADIA GRIC
SIMAS LINKEVIČIUS
TINKLALAPIS
TINKLALAPIS
ALVITA DAUKANTAITĖ
Fotografė
ELAS RAMANAUSKAS Dizaineris
TINKLALAPIS
TINKLALAPIS
Fotografė
BENDRAUKIME info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt
2
Lamų slėnis
Žurnalistė
Fotografas
Marla Singer "Esu tikra namisėda"
14
46 Spalvotas darbas
"AŠ GYVENU INTERNETE"
4
Lamų slėnis
30
ŠIUOLAIKINĖS VESTUVĖS
64
LIMONADAS PRISIMINIMAMS ATGAIVINTI
Copyright © 2011-2014 UAB "Zubizu projects". Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB "Zubizu projects" sutikimą. Už reklamos turinį redakcija neatsako.
56
K D (
KELIAUNINKAI
Kuprinė „UNIT PORTABLES“ (Švedija)
Futuristinė kuprinė „SOLID GRAY“ (Olandija)
Neši DIZ. (Didž
Kuprinė DIZ. JOHNSON BENJAMIN (JAV)
iojamojo kompiuterio dėklas . KATHARINA EISENKOECK džioji Britanija)
Kuprinė „MUM & CO“ (LENKIJA)
NAUJIENOS
Kuprinė „MATERIALS AND PROCESS“ (JAV)
Kosmetinė „DEDY“ (JAV)
Kuprinė „C DELLSTRAND“ (Švedija / Prancūzija)
Kuprinė DIZ. CHRIS VAN VEGHEL (Olandija)
PASIPASAKOJIMAI
„INTERJERO RECEPTAI‟: GARSIŲ NAMŲ ISTORIJOS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Leonas Garbačauskas, Diana Garbačauskienė, www.garbacauskas.lt
Kai skaitote šį interviu, labai gali būti, kad knygynų lentynose jau „pozuoja“ naujutėlaitė dviejų žurnalisčių – LAVIJOS ŠURNAITĖS ir BIRUTĖS LAVICKIENĖS – knyga / albumas „Interjero receptai“. Versdami knygos puslapius praversite trylikos žymių Lietuvos žmonių namų duris. Kam nebūtų smalsu?! O mums buvo smalsu su knygos autorėmis pasikalbėti apie visa tai, kas liko „tarp eilučių“. – Lavija, Birute, kodėl leisdamos pirmąją savo knygą nusprendėte, kad ji turėtų pasakoti būtent namų istorijas? Birutė: Šeima ir namai, nesvarbu kokiu pavidalu – moderniu ar klasikiniu, tai, įsivaizduojame, yra amžinai aktualios vertybės. Todėl ir pasirinkome pasakoti namų istorijas – tai, kas svarbu, smalsu ir suprantama kiekvienam. Išnaudojome spalvingas asmenines bei naudingas profesines pažintis kartu su visa sukaupta patirtimi ir tiesiog drąsiai tuo pasidalijome. Lavija: Išmaniai ir gardžiai gaminti virtuvėje jau visi išmoko dėl didžiulio kulinarinių knygų srauto. Dabar pats laikas atsigręžti ir į kitas namų kertes, ne tik virtuvės teritoriją, ir pajusti malonumą kuriant savo namų aplinką, interjerą. – Į namų istorijas labai subtiliai įsilieja ir maisto tematika. Kaip suprantu, esate visiškos gurmanės, tiesa?!
8
Lamų slėnis
Birutė: Maisto idėja „Interjero receptuose“ atsirado labai organiškai – mes su Lavija skaniai užkandžiaudamos dėliojome kūrybinius knygos pamatus ir mūsų įrankiu tapo maistas ant stalo – naudojome jį kaip vaizdinę medžiagą. Į galvą šovęs puikus pavadinimas su žodžiu „receptai“ galutinai įtvirtino maisto poziciją. Vėliau liko tik išpildyti šį sumanymą svečiuojantis pas knygos herojus, o tai buvo smagu ir miela – interjerai tikrai turėjo ne tik skirtingą stiliaus braižą, bet ir aiškias gastronomines aliuzijas, kurias Lavija užfiksavo rašydama. Tik finalas tapo tikru kūrybiniu išbandymu – tekstams rinkome kino filmų pavadinimus, bet tik tokius, kuriuose yra maistinės kilmės žodis. Ar pavyko? Taip! Lavija: Birutė maistą valgo akimis – jai svarbiausia lėkštė, įrankiai, pateikimas, patiekalo ji gali net ir nepaliesti. Aš taip pat jautri aplinkai, bet maistą visada ragauju, vertinu, mėgaujuosi. Maisto kultą, ko gero, turėčiau vadinti savo silpnybe...
Nuotrauka: Tomas Kauneckas ("Ciklopas")
Lamų slėnis
9
– Koks apskritai jūsų santykis su interjeru ir dizainu? Birutė: Silpnybių turiu ne tiek daug, todėl jos tokios ryškios – tai amžinas vėlavimas ir priklausomybė nuo aplinkos. Jos abi mano gyvenimui suteikia nuolatinio adrenalino. Su pirmąja bandau kovoti, o antrajai pasiduodu ir tai virsta neįprastais procesais... Tarkime, nuolatiniai baldų perstumdymai viešbučiuose, kuriuose numatyta gal tik viena nakvynė... Ar nesibaigiantys persikraustymai ir remontai asmeniniame šeimos gyvenime. Ir kai man tenka rinktis – dizainas ar komfortas, aš visada pasirenku pirmąjį. Nesvarbu, kad tai gali sukelti problemų – finansinių, dvasinių ar fizinių. Lavija: O aš pasigavau šitą Birutės „bacilą“, kai drauge dirbome laidoje „Idėjos namams“. Nuo tada pagaunu save, kad žiūrėdama filmus smalsiai stebiu ne tik siužetą, bet ir interjerus, kuriuose vyksta filmo veiksmas. – Papasakokite, kur buvo brandinama knygos idėja: valgant šviežias austres, drybsant prie jūros, keliaujant?.. Birutė: Knygos idėja gimė Lavijai, kai aš pakviečiau ją tapti vedėja panašaus pobūdžio mano sukurtoje televizijos laidoje. Lavijos sugebėjimas gyvenimą paversti smagiu nuotykiu ir susikurti malonumą bet kokioje situacijoje mane užvedė ir aš ėmiau pritariamai linksėti galva, klausydama jos vizijos. Po to praėjo koks šimtas dienų apie tai galvojant ir tada dar trys šimtai tai įgyvendinant. Dabar labai tikiuosi mažiausiai tūkstančio tuo džiaugiantis. Turiu galvoje dienas, ne litus. (Juokiasi.) Lavija: Ir drybsojau aš, tiesą sakant, ne prie jūros su austrės geldele rankoje, o ant masažinio gulto. Matyt, masažuotoja gerus taškus suspaudė!
10
Lamų slėnis
– Pagal kokius kriterijus rinkotės knygos herojus? Birutė: Sudėjus į vieną vietą tris svarbius knygos kriterijus, dalyvių skaičius tapo ne toks jau didelis. Ieškojome žmonių, kurie patys sukūrė savo gyvenamąją aplinką bei namų idėją ir dalyvavo ją įgyvendinant visu šimtu procentų. Taip pat norėjome, kad tai būtų skaitytojo atpažįstami asmenys, garsūs žmonės, tikri savo srities profesionalai. – Knygos viršelio idėja – kiek neįprasta: autorių portretas betono fone. Atskleiskite prašau šio užmanymo slaptąją koncepciją ir idėją! Birutė: Betoninis mūsų knygos viršelis – tai lyg tuščia erdvė, kurioje galima įgyvendinti savo namų viziją. Tai statybinė medžiaga, kurią nepelnytai stengiamasi slėpti po visokiais sluoksniais ir dekorais. Tačiau mums su Lavija ji graži tokia – apnuoginta, kaip ir knygos herojų gyvenimo būdas. Šalta ir grubi faktūra gali spinduliuoti visišką ramybę, jei sugebama tai pajusti.
Lamų slėnis
11
Lavija: Ir joje slypi kažkoks švelnumas. Kai ilgai – Leidžiant pirmąją knygą, ko gero, labai sudėžiūri, atrodo, lyg tokia siena turi švelnų veliūro pū- tinga viską tiksliai apskaičiuoti, sustyguoti, nukelį. Man betono siena labai gražu, nes ją pamatyti matyti. Dabar, kai knyga jau spaustuvėje, kaip apigalima visokią, žiūrint kieno kokia vaizduotė. būdintumėte visą šį ilgą kūrybinį, bet jau praeitą procesą? – Beje, kaip užsimezgė jūsų draugystė? Birutė: Ši knyga neparemta buhalterinėmis atasBirutė: Lavija ir aš pradėjome televizinę karjerą ta- kaitomis ir finansinėmis schemomis. Tai kūrybinis me pačiame Lietuvos televizijos kanale. Ji jau buvo sumanymas, pilnas avantiūros elementų ir aistringo ryto žvaigždė, o aš tada tapau vakaro. Stebėjau ją iš naivumo. Kūrybinis procesas buvo harmoningas šono, kaip ir pridera vyresnei kolegei, bet mūsų santū- chaosas arba chaotiška harmonija, bet nuoširdumas rumą nugalėjo paranormalūs reiškiniai. Esame gimu- visada laimi, todėl aš esu rami dėl visko. Netgi dėl sios tą pačią dieną kelerių metų skirtumu, todėl Žuvų dalykų, kuriuos jau dabar keisčiau, arba tų, kuriuos horoskopo ženklas padeda suprasti visokius vandens baisiai norėsiu pakeisti vartydama knygą... bangavimus. Net įsigijusios visiškai skirtingus automoLavija: Birutė yra perfekcionistė! Jei dar leisčiau, bilius gavome vienodus skaičius ant valstybinio nume- iki dabar stovėtų spaustuvėje jau prie spausdinamų rio. Jau nekalbant apie tai, kad į pirmą bendrą renginį knygų ir stebėtų, ar viskas vyksta sklandžiai. Gapavėlavome vienodai – po 22 minutes. Tai ar galėjome lėtų ten ir nakvoti. Jos atsidavimas idėjai ir procenetapti geromis draugėmis? Taip, bet tapome! sui yra pavydėtinas. Maža, trapi moteris, o viduje tokį variklį turi. Dirbdama kartu su tokiu žmoguLavija: O ar tu atsimeni dar vieną sutapimą, kai mi jauti komfortą ir pasitiki rezultatu, nors jo dar atsitiktinai nusipirkome vienodus ilgaaulius batus?! nematei. Ir jei, neduokdie, atsirastų kokia nors neTo paties modelio, to paties gamintojo, iš tos pačios žymi korektūros klaidelė, na, kokios nosinės ant parduotuvės. Tik Birutės buvo ryškiai geltoni, o ma- raidės pritrūktų, jau matau, kaip Birutė sėdėtų su no ryškiai mėlyni. Šią batų istoriją aš ir laikau mū- visais tais tūkstančiais knygų ir ranka taisytų – dėsų pažinties pradžia. tų tą nosinę...
12
Lamų slėnis
Lamų slėnis
13
14
Lamų slėnis
Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Simas Linkevičius
Lamų slėnis
15
16
Lamų slėnis
Nugara nueina pagaugais, kai du vyrai perlipa per balkono turėklus ir pradeda kopti šiek tiek klibančiomis raudonomis stogo čerpėmis aukštyn. Tada ramiai sau atsisėda ir gėrisi senamiesčio vaizdu. Tyliai džiaugiuosi atsisakiusi jų kvietimo „lipti ant stogo“. O balkone likusi fotografė Rūta Jankauskaitė, arba Marla Singer, ramiai ant rankų sūpuoja sūnelį Nikitą ir rodo jam tolumoje ant stogo besišypsantį tėtį Dominyką. Vargu ar šiuose namuose kada nors būna nuobodu. „Normalus“ šeimos gyvenimas čia sumišęs su fotostudijos kasdienybe ir kulinariniais vakarėliais draugams. Visai nesistebiu, kai Rūta pasakoja, kad Nikita daug ramiau užmiega grojant muzikai nei tyloje…
Jei ne prieš pusantrų metų gimęs Nikita, Rūta ir Dominykas šiandien greičiausiai vis dar gyventų kokiame nors nedideliame Paryžiaus butuke. Rūta toliau stebintų pasaulį savo keisčiausiomis fotoidėjomis, o Dominykas gal jau dirbtų stilistu kokiame nors garsiame maisto žurnale arba suktųsi savame bare. Bet mažasis Nikita viską pakoregavo savaip ir šeima grįžo į Vilnių, į jaukią, gal net šiek tiek prancūzišką senamiesčio palėpę.
Lamų slėnis
17
– Rūta, kaip tau sekasi būti mama, ar smagu? – klausiu, kai susėdame balkone, palikusios Nikitą saugoti tėčiui ir draugams. – Gerai sekasi. Aš tokia atsipalaidavusi mama. Nuo pat pradžių, kai gimė Nikita, labai daug dirbome. Ir besilaukdama dirbau kaip niekada daug. Kai gimė, jis visur važiuodavo kartu su mumis į visas fotosesijas – kartu. Ir šiaip namie labai dažnai būna draugų, Nikita jau pripratęs. Kai groja muzika, jis net geriau miega. Tik šią savaitę daug važinėjome filmuodami, teko jį kiek ilgiau palikti seneliams. – Kartais mamos, ypač dirbančios kūrybinį darbą, sako, kad vaiko gimimas paveikia ir jų kūrybą. Pajutai tai? – Aš lauktis pradėjau būdama 23-ejų ir visai neplanuotai. Savo gyvenimą dėliojau visai kitaip, tad pradėjus lauktis reikėjo pakeisti viską. – Gal iki šiol ir gyventum Paryžiuje, jeigu ne vaikas? – Manau, tikrai taip. Tiesą sakant, gimus Nikitai viskas pasisuko į gerąją pusę. Visko buvo – ir baimės, ir džiaugsmo, bet kai jis gimė, reikalai pradėjo gerėti. Anksčiau leisdavau sau tingėti, sustoti, nerasti niekur prasmės ką nors veikti. O dabar prasmė visą laiką yra, negali sustoti, pirma, dėl jo, o paskui ir dėl savęs. Jis visada yra tas veiksnys, verčiantis judėti į priekį. Gyvenimas kardinaliai nepasikeitė. Tik laiko labai sumažėjo. Jo trūksta siaubingai. Turbūt teks ieškoti auklės, nebeturiu sveikatos naktimis dirbti... Bet šiaip labai smagu, Nikita – geras vaikas!
18
Lamų slėnis
– Gyvendama Paryžiuje turbūt dėliojai planus, įsivaizdavai, kur nori būti po kelerių metų? – Tas Paryžiaus etapas buvo labai keistas. Į jį persikrausčiau netikėtai, gyvenau 13 kvadratinių metrų studijoje, San Deni, arba prostitučių, rajone. Išvažiavus į Paryžių teko atsisakyti visko, kas man iki tol gyvenime atrodė svarbu. Esu tikra namisėda, man namai visada buvo svarbūs. Bet Paryžiuje teko atsisakyti šios savo vertybės. Man atrodo, dabartinė mūsų vonia yra didesnė už tą butuką, kuriame su Domu gyvenome. Tualetas ir dušas ten buvo vienoje gyvenamojoje erdvėje... Pradėjusi lauktis galvojau: ką aš dabar darysiu? Supratau, kad turiu grįžti į Lietuvą. Domo tėvai patys įrengė šitą butą buvusioje palėpėje. Leido mums čia pagyventi, bet pamažu jau planuojame kur nors keltis, čia darosi ankšta. Grįžęs į Lietuvą Dominykas pradėjo dirbti su maisto stilizavimu, nors yra baigęs istoriją Sorbonos universitete. Dabar jis norėtų atidaryti savo barą.
Lamų slėnis
19
20
Lamų slėnis
Lamų slėnis
21
22
Lamų slėnis
– Kaip jūs susipažinote? - Per „Facebook“. Aš turėjau kitą draugą. Tikro Dominyko net nebuvau mačiusi, kai jis mane nuviliojo... Ta mūsų meilės istorija labai dramatiška. Jis jau gyveno Paryžiuje. Irgi su drauge... Kai susipažinome, jis atvažiavo čia porai savaičių, vėliau du mėnesius ieškojo mums buto Paryžiuje, o aš čia uždirbinėjau pinigus. – Šie namai, įtariu, irgi turi ne vieną istoriją. – Pirmą kartą apsilankiau, kai dar buvo prakiuręs stogas ir čia gyveno nuomininkai. Dominyko tėvai jo susilaukė būdami labai jauni, 18-os. Todėl gyveno pas močiutę, čia pat – aukštu žemiau. Domo tėtis labai nagingas, jis baigė Dailės akademiją, daug dirbo reklamos versle, jam patinka statyti, tai jo aistra. Ir šiuos namus buvusioje palėpėje jis pats savo rankomis įrengė. Tada gimė Dominyko brolis ir jie išsikraustė į nuosavą namą. O man čia patinka, aš miestą myliu. – Prisipažinai esanti namisėda, tai gal mėgsti ruošti maistą? – Anksčiau mėgdavau, dabar gamina Dominykas. Dažnai prisikviečiame draugų, ruošiame vakarienes. Močiutė labai pyksta, nes ant jos galvos trypiame, bet jau susitaikė... Domui įdomu viskas, kas susiję su maistu. Laukdamasi aš priaugau net 30 kilogramų... Dabar Domui čia atrodo labai mažai vietos, jis nori normalios virtuvės. Mažiausiai šio kambario dydžio... – O kas tau apskritai namuose svarbu, kad čia būtų gera gyventi? – Man patinka aukštos lubos, jos suteikia jaukumo. Namuose praleidžiant daug laiko, žemos lubos ima slėgti. Vaikystėje augau nuosavo namo mansardoje. Ir man ten labai patikdavo. Dar man patinka, kai saulė pro langus šviečia. Turbūt tai du pagrindi-
niai dalykai. Ir šiaip, kad gražu būtų. Bandžiau būti tvarkinga, net namų tvarkytoją turėjome, bet kai tiek darbų... – Namai kartu yra ir tavo fotostudija? – Taip, tik ji skirta nekomerciniams projektams. Jeigu dirbu su didesniu projektu, studiją nuomojuosi kitur. Pastaruoju metu daug dirbame su maisto fotografija. Pradėjome filmuoti. Ir, kaip visada, darau daug mados fotosesijų. Dažniausiai sau, bet pradėjau fotografuoti ir kitiems. Dažnai dizaineriai iš užsienio man atsiunčia savo drabužių, juos fotografuoju. Persikraustymas į Lietuvą iš tiesų išėjo į naudą. Čia labai patogu gyventi, dar vienas svarbus dalykas – geras interneto ryšys. Su Paryžiumi net negali lyginti... Ten apskritai visi naudojasi pašto paslaugomis, todėl gerokai užtrunka. Kol kas man su užsieniečiais dirbti patogu gyvenant čia. – Kokių pastaruoju metu turėjai projektų, kurie tau pačiai buvo atgaiva širdžiai? – Tai štai tas rožinis flamingas – iš naujo grupės „Skamp“ vaizdo klipo filmavimo, baigėme jį prieš keletą dienų. Tai bus „Skamp“ sugrįžimo ir pirmasis mano kurtas klipas, savotiškas mados filmas. Daug vilčių į jį dedu, sėdime per naktis ir montuojame. Dar fotografavau vienos serbų dizainerės drabužius. Su ja jau seniai norėjau padirbėti, tik ji vis neturėdavo laiko atsiųsti man savo drabužių. Su Dominyku labai mėgstame naršyti po internetą. Kartais visą vakarą prasėdime skaitydami įvairiausius tinklaraščius, svetaines. Jei tik atrandame ką nors įdomaus, visada bandome parašyti tiems žmonėms, pasiūlyti bendrą projektą. Dažnai atrašo net labai svarbūs žmonės, iš kurių sulaukti atsakymo net nesitiki. O mes laikomės filosofijos, kad reikia daryti visko kuo daugiau ir kuo dažniau sakyti „taip“. Lamų slėnis
23
– Kodėl būtent mada tau pati įdomiausia sritis? – Nuo vaikystės daug piešdavau. Visiems buvo aišku, kad esu linkusi į menus. Bet niekada neplanavau užsiimti fotografija. Daug dirbdavau teatruose, man labai patikdavo scenografija, režisūra, filmai. Kai buvau maža, turėjau viziją, kad būsiu filmų režisierė. Bet pradėjusi domėtis ir sudalyvavusi keliuose filmavimuose, supratau, kad gyvenimo nebus, jei tapsiu režisiere. Aš darboholikė, bet tam tikrais etapais. Ir man reikia gana greito efekto. Tai skatina judėti į priekį. O nufilmuoti filmą – didžiulis ir ilgas procesas. Tam dar nesu subrendusi. Man buvo įdomu, kaip su drabužiais ir tam tikrais rekvizitais galima kurti istoriją ir jos interpretacijas. Turbūt tai ir yra pagrindinis dalykas, kurį nagrinėju savo fotografijoje. Aš vis bandau eksperimentuoti.
24
Lamų slėnis
– Ar ilgai užtrukai, kol atradai tokį ryškų ir išskirtinį fotografavimo stilių? – Man visada buvo įdomu spalvos. Niekada nedariau nespalvotų nuotraukų. Pradžioje darbai buvo labai mergaitiški, nedrąsūs: lėlės, kaspinėliai... Turbūt mano stilius pradėjo formuotis pradėjus dirbti su įvairiais skirtingais žmonėmis. Pavyzdžiui, su menininke Rūta Kiškyte padarėme seriją nuotraukų su jos keistais papuošalais. Man patiko rezultatas ir vis bandžiau padaryti ką nors dar keistesnio. Dabar mano stilius vėl pradėjo keistis. Drąsiau naudoju „fotošopą“. Dominykas man daug padeda. Pavyzdžiui, fotosesijoms pagamina keisčiausių rekvizitų, skulptūrų, gėlių lankelių... Jis ir nuotraukas redaguoti padeda. Juo labai pasitikiu, jis dažnai mane paskatina drąsiems sprendimams.
Lamų slėnis
25
26
Lamų slėnis
Lamų slėnis
27
28
Lamų slėnis
– Ką patartum jaunam pradedančiam fotografui? – Matau, kad Lietuvoje labai daug fotografų ir visi pradėjo vadovautis įvairiomis madomis, atsiranda savotiška maišalynė. Bet visąlaik svarbu kažką pasakyti savo nuotrauka. Man įdomiausia ne nufotografuoti merginą gražioje šviesoje, bet nufotografuoti ir parodyti, ką ji galvoja, kas ji tokia, kas jai nutiko, šiek tiek daugiau nei tik gražų veidą. Norisi parodyti, kad mada yra interpretacija, ne tik grožis.
– O ką iš asmenybių būtų įdomu pasikviesti į fotostudiją? – Norėčiau fotografuoti mados simbolius. Kad ir Diane Pernet, garsią mados kritikę ir tinklaraštininkę, dirbusią su garsiausiais mados žurnalais. Ši moteris visada vaikšto su juodais akiniais, raudonomis lūpomis, prisidengusi juodu šydu. Man įdomiausia asmenybės. Nuotraukose, kaip filme, kuriu personažą. Todėl matytas veidas man net mažiau įdomus, nes tai jau suformuotas įvaizdis, nebent būtų įdomu jį išdarkyti...
– O su kuo labiausiai norėtum padirbėti? – Labai norėčiau nufotografuoti dizainerių „Viktor & Rolf“ drabužius. Tai mano sapnai, mano vizijos, jie tokie siurrealistiški, man artima jų stilistika.
– Kur matai save maždaug po penkerių metų? – Pastaruoju metu labai dažnai savęs to klausiu. Mes su Dominyku į gyvenimą žiūrime gana lengvai. Jeigu pasitaiko proga, mes dažniausiai stengiamės ją išnaudoti. Įsivaizduoju, kad po penkerių metų vėl būsime išvažiavęs kur nors pagyventi. Gal į Amsterdamą ar kur kitur. Kartu galvojame ir apie savo namus čia. Gal kokį loftą... Manau, po truputį tai jau tampa mūsų tikslu.
– Nebandei jiems rašyti? – Ne, aš vis dar laukiu, kaupiuosi. Nes jei parašysiu ir nesulauksiu atsakymo, antrą kartą jau greičiausiai neprisiruošiu...
Lamų slėnis
29
30
Lamų slėnis
„AŠ GYVENU INTERNETE!“ Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Simas Linkevičius
Septynerius metus praleidusi svetur, krimtusi rinkodaros ir komunikacijos mokslus Danijoje Pietų Korėjoje, rašiusi mados tinklaraštį Paryžiuje, padirbėjusi Londone Danutė Rasimavičiūtė grįžo į Lietuvą, įsimylėjo lietuviško startuolio „Dragdis“ idėją, prisijungė prie jo komandos ir dabar siekia, kad šią lietuvių sukurtą programėlę, padedančią paprastai ir sistemingai kaupti įkvėpimą, pamiltų visas pasaulis.
Saldžios klajonės po pasaulį Danutė kviečia į svečius laikinuose savo namuose, pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje. Šviesi ir daiktais neperkrauta erdvė tarsi atspindi Danutės mėgstamą skandinavišką minimalizmą, mados ir dizaino žurnalai – jos pomėgius, o iš rankų niekur nepaleidžiamas dailus ir patogus nešiojamasis kompiuteris – merginos aistrą šiuolaikinėms technologijoms. „Aš gyvenu internete, – prisipažįsta ji ir juokiasi: Žinau, kad skamba nekaip…“ Bet internetas
jai – ne tik būdas leisti darbo valandas ir laisvalaikį. Pirmiausia tai – neišsenkantis įkvėpimo ir idėjų šaltinis. Ir erdvė, kurioje pasaulinio pripažinimo mažais, bet užtikrintais žingsniais siekia, kaip ji sako, jos kūdikis „Dragdis“. Baigusi mokyklą Danutė tiksliai žinojo, kad savo ateitį norėtų sieti su rinkodara ir komunikacija. Lietuvoje neradusi jai patikusios studijų programos ji išvyko mokytis į Daniją. Paskutiniais bakalauro studijų metais pagal mainų programą atsidūrė saulėtoje Floridoje. Ten sutiko savo būsimą draugą prancūzą ir baigusi studijas nusprendė metus paieškoti savęs Paryžiuje. „Taip, tapau meilės emigrante. Paryžiuje metus mokiausi prancūzų kalbos, gėriau vyną, valgiau skaniausias bandeles ir rašiau mados tinklaraštį, – pasakoja Danutė. – Studijuojant Danijoje mane supo skandinaviškas minimalizmas, o staiga atsidūriau mieste, kur daug lūpdažių, pompastikos, įkvėpimo – didžiulis kontrastas. Tas miestas mane įkvėpė.“ Po metų Danutė nusprendė susirasti darbą ir greiLamų slėnis
31
32
Lamų slėnis
tai išsikraustė į Londoną, įsidarbino vienoje rinkodaros agentūroje. Po kurio laiko nusprendė tęsti magistro studijas ir… išvyko į Pietų Korėjos sostinę Seulą. „Seule pasijutau tarsi nukeliavusi keliolika metų į ateitį. Tai labai geras miestas ir tikra hipsterių sostinė. Klimatas šiek tiek panašus į Lietuvos, tik žiemos ne tokios šaltos. Baigusi studijas sužinojau apie programą „Kurk Lietuvai“ ir pagal ją grįžau į Vilnių. Kartą nusprendžiau užsukti į vieną technologijų konferenciją. Ten ir sutikau Domą Sabockį, vieną iš „Dragdis“ įkūrėjų. Jis man papasakojo, kad dirbdamas reklamos versle nuolat internete ieškodavo įkvėpimo ir visada jį pamesdavo. Taip jam
ir kilo mintis palikti darbą ir sukurti vadinamąjį „the ultimate tool“ – įkvėpimui rinkti skirtą įrankį „Dragdis“. Kai išgirdau šią istoriją, atmintyje iškart iškilo visi tinklaraščio rašymo metai, man buvo visiškai aišku, kaip veikia „Dragdis“ ir kodėl jis toks reikalingas, – prisimena Danutė. – Daugybė žmonių, užsiimančių kūrybine veikla, susiduria su panašia problema. Jie net neįsivaizduoja, kad įkvėpimą galėtų būti taip lengva išsaugoti. Pakalbėjusi su Domu supratau – jei sukursime tokį produktą, apie kokį jis kalba, mes pakeisime daugybės kūrybinėse industrijose dirbančių žmonių gyvenimus.“ Lamų slėnis
33
34
Lamų slėnis
Lamų slėnis
35
Įkvepiančios technologijos Netrukus Danutė jau sėdėjo prie vieno stalo su kitais „Dragdis“ komandos nariais ir dalijosi savo idėjomis. „Visi turėjome panašią viziją padaryti „Dragdis“ kuo paprastesnį, švaresnį. Visi (tuomet penki, o dabar jau šeši) komandos nariai esame labai skirtingi, bet visi mąstome panašiai. Siekiame labai kompleksišką įrankį paversti kuo paprastesniu naudotis. Čia ir slypi pats didžiausias grožis! Tad nebuvo didelių svarstymų, ar man reikia eiti dirbti į „Dragdis“. Tiesiog pamačiau žmones, turinčius tą pačią viziją, ir viskas buvo aišku“, – pasakoja mergina. Jos nė kiek neišgąsdino ir tai, kad dirbti teks su pradedančiuoju verslu, kuris, neslėpkime, dažnai siejamas su nestabilumu. Danutė juokauja, kad pastaruosius septynerius metus jos gyvenimas niekada ir nebuvo stabilus – nuolatinės kelionės iš vieno pasaulio kampo į kitą ją užgrūdino. Todėl ilgai negalvojusi apsisprendė: jei turi galimybę padaryti kažką didesnio, kodėl gi nepabandžius?
36
Lamų slėnis
Šiandien Danutė atsakinga už „Dragdis“ komunikaciją. Ir yra vienintelė mergina technologinio startuolio komandoje. „Sulaukiu tikrai daug dėmesio, – juokiasi ji. – Bet kai kartais su programuotojais bandydama kalbėti jų kalba nusišneku, man visi atleidžia. O šiaip dirbti tokioje komandoje smagu, čia nėra jokių intrigų, visi gerai sutariame, nors ir esame labai skirtingi. Penktadienio vakarus dažnai visi kartu leidžiame „Piano Man“ kiemelyje. Net juokaujame, kad kai uždirbsime daug pinigų, nusipirksime šitą vietą! O iš tiesų „Dragdis“ ir yra tai, kas mus vienija. Dažnai visi susėdę šnekamės apie tai, koks yra mūsų kuriamas produktas ir kam jis reikalingas. Mes sakome, kad idėjos neatsiranda iš niekur. Žmogui visą laiką reikia įkvėpimo. O mūsų bendras tikslas – padaryti įkvėpimo rinkimą ir išsaugojimą paprastesnį.“
Lamų slėnis
37
38
Lamų slėnis
Lamų slėnis
39
40
Lamų slėnis
Idėjos neatsiranda iš niekur Praėjusį rudenį sulaukęs 200 tūkst. eurų investicijos iš fondo „Practica Capital“ „Dragdis“ oficialiai startavo kovo pradžioje ir šiandien turi daugiau nei 36 tūkst. vartotojų įvairiose pasaulio šalyse. Nors jo kūrėjai orientuojasi į Jungtinių Valstijų ir Didžiosios Britanijos rinkas, jie patys sako, kad produktas toks globalus, jog jau dabar juo domimasi visame pasaulyje. Iki metų pabaigos „Dragdis“ komanda tikisi surasti naujų investuotojų, kurie padėtų įgyvendinti daugybę unikalių idėjų ir užsibrėžtų tikslų. Ar Danutės galvoje niekada nekirba idėjos pradėti savo verslą? „Dragdis“ tapo mano vaiku. Aš jį sapnuoju, kartais atsibundu naktį ir galvoju, ką dar reikėtų padaryti, kaip dar jį patobulinti, – juokiasi mergina. – Daug kas burba, kad Lietuvoje sunku, o man atrodo, kad jaunam verslui čia sudaromos labai geros galimybės. Kol kas man čia įdomu. Juk prie „Dragdis“ komandos prisijungiau, kai programėlė tebuvo beta versijos. Todėl jaučiuosi taip, tarsi visame kūrybos procese dalyvaučiau nuo pat pradžių. Tai – dabartinė didžiausia mano ambicija. Aš atsakinga už ryšį su vartotojais. Man patikima daryti tai, kas man atrodo veiksmingiausia. Bet idėjos iš tiesų negimsta iš niekur. Aš nuolat skaitau daugybę tinklaraščių, apskritai gyvenu internete... Ten tiek gerų dalykų! Labai tiksliai žinome, kas yra mūsų programėlės vartotojai. Tad pirmiausia bandau suprasti, kas įkvepia juos, kur jie ieško įkvėpimo, tais kanalais ir bandau juos pasiekti. O aš pati visas savo inspiracijas, aišku, „draginu“ į „Dragdis“…“ Lamų slėnis
41
Rašytoja S. Simukka:
Jauna suomių rašytoja SALLA SIMUKKA knygas rašo ir verčia jau 12 metų. Tačiau vargu ar ji tikėjosi vieną rytą atsibusti išgarsėjusi visame pasaulyje. Šiandien Sallos detektyvinė trilogija jaunimui apie baimės kaustomą ir praeities šmėklų persekiojamą paauglę Snieguolę verčiama į penkias dešimtis kalbų, o leidykla „Alma Littera“ netrukus pirmąją trilogijos dalį „Raudona kaip kraujas“ pristatys ir Lietuvos skaitytojams. Dėl įtempto siužeto, įtaigaus teksto ir įtraukiančio įvykių sūkurio ši knyga jau lyginama su švedų rašytojo Stiego Larssono bestseleriu „Mergina su drakono tatuiruote“ bei Dano Browno „Da Vinčio kodu“.
Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: knygos viršelis – leidykla
„Alma Littera“, autorės portretas –
42
Lamų slėnis
Harri Hinkka
– Salla, žinau, kad šiuo metu jūsų gyvenimas lekia itin greitai. Kaip jaučiatės vakare grįžusi namo po dar vienos įtemptos darbo dienos, dar vieno knygos pristatymo, dar vieno interviu?.. – Gyvenimas šiandien iš tiesų įtemptas, bet nuostabus. Jaučiuosi labai laiminga būdama nuolat užimta dėl to, kas nutiko su mano parašyta trilogija. Žinoma, tenka išmokti sudėlioti prioritetus ir kartais pasakyti „ne“ šiuo metu mažiau svarbiems dalykams. Tai ne visada lengva, nes aš galėčiau sutikti su visais pasiūlymais. Tad baigiantis įtemptai dienai jaučiuosi gyva ir dėkinga už visus tuos nuostabius dalykus, kurie vyksta mano gyvenime. Gyvenu savo svajonėje. – O kaip jaučiatės dėl jus užgriuvusios šlovės? Tai nutiko staiga ar slapta to tikėjotės ir laukėte? – Žinoma, visa tai nutiko staiga ir netikėtai. Juk sunku tikėtis, kad tavo knygas vieną dieną ims versti į daugybę kalbų. Rašau jau 12 metų, bet iki šiol su mano knygomis nebuvo nutikę nieko panašaus. Žinoma, abu mano leidėjai Suomijoje – „Tammi“ ir „Elina Ahlbäck Literary Agency“ – į Snieguolės trilogiją dėjo labai daug vilčių nuo pat pradžių, bet aš vis tiek negalėjau patikėti tuo, kas vyksta... Tai buvo pribloškiama, šiek tiek keblu, bet dažniausiai – tiesiog nuostabu ir puiku. Manau, ilgas rašytojos kelias man padeda išlikti realiste ir kartu mėgautis šia kelione.
– Kas jus įkvėpė parašyti Snieguolės trilogiją? – Pirmoji idėja kilo 2011-ųjų pavasarį, lankantis viename Frankfurto knygyne. Apžiūrinėjau knygų viršelius jaunimui skirtų knygų lentynose ir mačiau, kad tarp jų yra daugybė trilerių. Suomijoje nėra išleista tiek daug trilerių paaugliams, tad pagalvojau: „Ar galėčiau parašyti tokią knygą?“ Ir staiga man tiesiog šovė į galvą, kad „Raudona kaip kraujas“ būtų idealus detektyvinio romano pavadinimas. Tuo metu jau žinojau, jei parašysiu knygą „Raudona kaip kraujas“, privalėsiu parašyti ir kitą knygą – „Balta kaip sniegas“, ir dar vieną – „Juoda kaip juodmedis“… Pirmiausia gimė šie pavadinimai, tiesiog žinojau, kad nebeturiu pasirinkimo: tai trilogija, kurią tiesiog privalau parašyti. – Kiek užtrukote nuo pradinės idėjos iki galutinio rankraščio ir kaip sekėsi rašyti pirmąją trilogijos dalį „Raudona kaip kraujas“? – Užtrukau beveik dvejus metus, pirmoji trilogijos knyga Suomijoje pasirodė lygiai prieš metus. Rašyti „Raudona kaip kraujas“ pradėjau 2011 m. vasarą. Tada parašiau pirmuosius 50 knygos puslapių. Kitus rašiau 2012-ųjų vasarą ir rudenį. Beje, dešimt dienų knygą teko rašyti Prahoje, ten ir nusprendžiau, kad antrosios knygos veiksmas vyks šiame mielame mieste. Lamų slėnis
43
Turiu pripažinti, kad man patiko rašyti „Raudona kaip kraujas“, buvo taip smagu ir taip lengva, kad net stebėjausi: „Ar tai gali būti legalu?“ Esu įpratusi, kad rašymas – tai sunkus procesas. Taip pat buvo puiku rašyti negalvojant apie tai, ar rašau jauniems skaitytojams, ar suaugusiesiems. Tiesiog rašiau tai, kas, maniau, bus įdomu ir įkvėps. – Papasakokite apie pagrindinę trilogijos veikėją Snieguolę. – Snieguolė Anderson – stipri ir nepriklausoma 17-metė, jai patinka būti vienai. Ji turi tamsių praeities paslapčių, susijusių su jos šeima. Iš pažiūros ji atrodo tvirta, bet tik todėl, kad jai teko patirti daugybę sunkumų. Snieguolė turi didelę širdį ir susidūrusi su sudėtingomis situacijomis nedvejodama veikia. – Esame įpratę knygose ieškoti asmeninių autoriaus istorijų pėdsakų. Ar Snieguolės trilogijoje yra kas nors asmeniško iš jūsų pačios gyvenimo? – Na, Snieguolė gyvena Tamperėje, mano gimtajame mieste. Bet ji kiek kitokia nei aš, o jos istorija – išgalvota. Žinoma, būdama rašytoja, visuomet į knygą įdedi kažką iš savo gyvenimo, bet, manau, kad geriau palikime paslaptimi, kokių bendrų jausmų ir minčių turiu aš ir mano knygų herojė. – Snieguolės trilogija – jaunimui skirta literatūra. Ką siekiate perduoti skaitytojams per savo užrašytas istorijas, kokios svarbiausios žinutės slepiasi jūsų knygose? – Man pačios svarbiausios knygose paslėptos žinutės yra tos, kurias skaitytojas atranda pats. Turiu galvoje, negaliu pasakyti, ką skaitytojas turėtų galvoti ar jausti, kaip jis ar ji turėtų elgtis. Ryšys visada gimsta tarp skaitytojo ir knygos, ne tarp skaitytojo ir rašytojo. Tad yra tiek žinučių, kiek yra skaitytojų.
44
Lamų slėnis
– Kokie didžiausi pavojai, jūsų manymu, šian- pasaulis… O man gera knyga – tai geras rašymo dien tyko jaunosios kartos? stilius. – Manau, didžiausi pavojai – tai gamtosaugos problemos, karai ir nelygybė. – Ką jūs pati mėgstate skaityti prieš miegą? Ar yra knygų, kurios pakeitė jūsų gyvenimą? – Beje, kaip jaučiatės, kai jūsų trilogija lygina– Skaitau labai įvairią literatūrą: nuo knygų vaima su Stiego Larssono bestseleriu „Mergina su kams iki kriminalinių romanų ir klasikos. Šiuo medrakono tatuiruote“? tu skaitau Donnos Tartt romaną „Dagilis“ (ir man – Turiu prisipažinti, kad neskaičiau S. Larssono ji labai patinka). Negalėčiau pasakyti, kad knygos knygų… Bet, žinoma, jaučiuosi pamaloninta, jei pakeitė mano gyvenimą. Knygos YRA mano gyveskaitytojai į mano herojės Snieguolės istoriją įsigy- nimas. vens taip, kaip įsigyveno į Lisbeth Salander istoriją. – Jei nebūtumėte rašytoja, kuo norėtumėte už– Kaip manote, kokios yra geros knygos sude- siimti? damosios dalys? – Esu išvertusi nemažai leidinių (daugiausia iš – Kiekviena knyga yra gera savaip. Bet gera kny- švedų kalbos į suomių). Bet jei reikėtų pasirinkti ga visada turi tai, kas skatina skaityti ir norėti dar visiškai kitą sferą, norėčiau tyrinėti delfinų gyvedaugiau. Tai gali būti mintys, siužetas, veikėjai, jų nimą. Lamų slėnis
45
46
Lamų slėnis
Dailininkės AGNĖS KIŠONAITĖS tapyba – lengvai atpažįstama: ryškios drobės dažniausiai pasakoja apie moterį. Pokalbio apie meną ir menišką kasdienybę Agnė kviečia į savo namus Užupio rajone, čia tarsi vienas didelis spalvotas paveikslas puikiai įsikomponuoja ir dailininkės dirbtuvės.
SPALVOTAS DARBAS Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Alvita Daukantaitė
– Ką tik grįžote iš Prancūzijos. Ką gi ten veikėte? – Agne, teko skaityti, kad jus į meną pastūmė– Mane pakvietė dalyvauti meno bienalėje „Art jo tėtis. Monaco“. Tačiau šiemet nusprendėme nuvykti ap– Mano tėtis buvo baldų inkrustatorius. Jis pats žiūrėti, kaip bienalė atrodo, kad galėčiau pasiruošti manęs tikrai nestūmė, manau, tas kodas yra genuoir apsvarstyti, kokio ploto prireiks mano paveikslams. se. Potraukis menui – tai paveldėta linija. Bienalę „Art Monaco“ atradau pati, išsiunčiau jiems savo darbų rinkinį, jie mane atrinko ir pasikvietė. Labai malonu, kad pastebėjo. Lamų slėnis
47
48
Lamų slėnis
– Jums teko studijuoti vizualinį ir interjero dizainą, buvote išvykusi mokytis į Prancūziją. – Taip, pagal „Erasmus“ mainų programą aštuonis mėnesius buvau išvykusi į Lilį. Atvirai kalbant, mokslai man ten nelabai patiko. Prancūzai mokosi lėtai. Mūsų tempas visai kitas. Ilgoms diskusijoms apie tą patį aš neturėdavau kantrybės (juokiasi). Daug laiko praleidau bibliotekoje. Tai daugiausia buvo studijos sau – mokiausi, studijavau pati daugiau, nei mane mokė kiti. Aišku, labai džiaugiausi miestu, žmonėmis, muziejais, parodomis. Prancūzija man labai patinka. Niekaip negaliu ja atsižavėti. – Kokie jūsų kūrybos raktažodžiai? – Savitas braižas, tapymas plokštumomis, labai aiški kompozicija, apgalvota tematika, jokio ekspromto, viskas tiksliai apmąstyta ir nuo pradžios iki galo užbaigta, nėra pritaškymo, nėra ekspresijos – toks mano braižas. O raktažodžiai: tikrai modernu, šiek tiek poparto, tematika labai moteriška, kontrastingos ryškios spalvos, modernūs portretai. – Jūsų kūrybinis procesas stebėtinai racionalus. Kiekvieną dieną tapote, nelaukiate įkvėpimo, stojate ir dirbate, tiesa? Tai valia? – Ko gero, tai tikrai yra valia. Dauguma turbūt mano, kad dailininku, laisvai samdomu menininku būti gera, lengva ir paprasta. Bet pabandę supranta, kad tokia veikla tik tiems, kurie turi valios laiku atsikelti iš lovos ir pradėti dirbti. – Kokia būna jūsų darbo diena? – Na, po kelionės tas ritmas kiek kitoks, bet anksčiau viskas buvo labai aišku: atsikeliu, su kava sėdu prie kompiuterio ir iki pietų ieškau parodų, atsakinėju į elektroninius laiškus, bendrauju su užsakovais. Tada einu į dirbtuvėlę ir iki septintos vakaro tapau. Po to su vyru einame pasivaikščioti, vakarieniaujame.
– Vadinasi, būti menininku yra juodas darbas. Na, gal greičiau spalvotas... – Visiška tiesa. Spalvotas. Tai yra intensyvus darbas, manau, tiems žmonėms, kurie negali išsiugdyti disciplinos, daug paprasčiau dirbti samdomą darbą. Visi turi vienodas galimybes, bet vieni siekia tikslų ir pasiekia, o kiti tik niurna. Tai žmogaus apsisprendimo, jo vidaus ir valios dalykas. – Toks klausimas kirba, kodėl jūsų tapybos tema yra moteris, gal kas nors negerai su vyrais? – Su vyrais viskas labai gerai (juokiasi). Mano kūryba prasidėjo nuo moterų, tiesiog jaučiu, kad turiu daugiau ką apie jas pasakyti. Tai, kas man yra įdomu, kas man patinka, tai labai individualu. Visai netapau gamtos. Gal ateis metai, kai to užsimanysiu. Sėdėsiu gamtoje, dalyvausiu pleneruose. Bet kol kas neturiu nei noro, nei poreikio. Išvažiuoju į gamtą pasisemti energijos ir jėgos dirbti. Esu visiškas miesto žmogus, nors architektūros taip pat netapau. Man įdomiausia šiuolaikinė moteris. Nors štai ir jauno vyruko portretas stovi... – Pereikime prie portretų. Minėjote, kad tai labai senas žanras, o jūsų kūrybinėje kalboje jis gal net kiek netikėtas. – Žmonės renkasi tai, kas jiems yra sudėtingai pasiekiamas iššūkis. Gal tai išugdė mokykla – tai, ką moki prasčiausiai, labiausiai norisi išmokti, na, bent jau toks mano charakteris. Mokyklos laikais labai nemėgau tapybos, bet nemėgau tol, kol nemokėjau gerai piešti. Daug dirbau ir po kurio laiko pasidarė malonu. Taip pat ir su portretais. Nutapyti portretą, pagauti žmogaus vidų, specifinius bruožus – labai sudėtinga. Portretų nesu nutapiusi labai daug, bet matau, kad žmonėms jie patinka. Ant sienos kabo sąrašiukas, kiek dar žmonių yra užsisakę mano portretų, norintieji stoja į eilę (juokiasi). Pirmąją tapiau savo mamą. Paskui – savo gydytoją. Taip viskas rutuliojosi, žmonių džiaugsmas man suteikė daug postūmio, todėl labai traukia tapyti portretus. Lamų slėnis
49
50
Lamų slėnis
– Tad tiesiog kviečiate žmogų, sodinate ant kėdės... – Pirmiausia man labai norisi įsiprašyti į žmogaus aplinką, jį iš visų pusių nufotografuoti. Nuotraukų man reikia portreto kompozicijai sugalvoti – juk kiekvienas žmogus turi savo išraiškingesnę, gražiąją pusę. Tada pridedu tam tikrų elementų, kurie atspindėtų žmogų: vieną merginą tapiau su raudonais bateliais ir pakalnutėmis, ji buvo be galo nustebusi, klausė manęs, kur mačiau tuos jos batelius? Nesame tokios artimos, tų batelių tikrai nebuvau mačiusi, taip pat nežinojau, kad pakalnutės yra jos mėgstamiausios gėlės... Nežinau iš kur tapant portretus ateina toks žinojimas. Manau, tai intuicija. Žiūri į žmogų, su juo bendrauji, o paskui viskas savaime. Vienam drugelis, kitam pakalnutė, mamai – katinas. Bijau reakcijos, kai žmogus pamato darbą. Pamenu, vieną pirmesnių savo darbų. Šeima trumpam nu-
ščiuvo, žmogus, kurį tapiau, patyrė lengvą šoką, nes save įsivaizdavo visai kitaip. Tačiau ilgainiui jie portretą labai pamėgo ir dabar jis kabo garbingiausioje namų vietoje, na, o portreto savininkė užsisakė palaidinę su šiuo paveikslu! Manau, yra du portretai – tai, kaip save matai pats ir kaip tave mato kiti. Dailininkai turbūt mato dar ir trečią žmogaus portretą... – Kaip savo tapybą sugalvojote perkelti nuo drobių ant baldų ir drabužių? – Aš manau, kad menas tinka visur. Mokykloje labai žavėjausi secesija, modernu. Kai nuo šaukštelio iki pastato fasado kuriama vientisa harmonija. Mano tėtis kurdavo baldus ir interjerus, ko gero, tai persidavė ir man. Kodėl menas turi būti tik ant drobės? Kartą man kilo mintis, kad žmonės ilgisi tapybos darbų, bet moderniuose pastatuose beveik nėra sienų, tik langai. Nėra kur kabinti paveikslų. Tad šovė mintis, kad paveikslas ant kėdės atlošo būtų unikalu. Lamų slėnis
51
52
Lamų slėnis
– O kaip kūrėte savo pačios namus? – Šie namai buvo labai apleisti. Pirmiausia kartu su vyru juos perdažėme, tada pradėjome kaupti – ir paveikslus, ir keramikos dirbinius, ir studentų darbus. Dabar jau pamažu gyvename mintimis apie kitus namus, bet kažkada čia buvo labai jauku. Žmonės sakydavo, kad tai unikali vieta.
balta drobė. Žmogus nežino, nuo ko pradėti, todėl aš jam patarsiu, kaip įgyvendinti konkrečią idėją, pamokysiu, kaip reikia tapyti.
– Kas jums, Agne, gyvenime yra gražu? – Viskas! Na, štai ir užsiblokavau… Aš tai, kas yra gražu, palyginčiau su estetika, jei kalbame apie keliones – gamta, jei apie interjerą, meną – estetika, – Čia yra privati jūsų erdvė, bet taip pat ir vieša, kuri ir kuria harmoniją, grožį. Gražu yra gražus nes čia dirbate, čia kviečiate žmones. Tai neglumina? žmogaus vidus. Pavasaris, kai viskas pradeda žydėti. – Oi ne. Kituose namuose dirbtuves sujungsime su svetaine. Ten nuo rugsėjo planuoju pradėti vesti – Kuo mėgaujatės, kai teptukai lieka dirbtuvėtapybos kursus, jų idėja – padėti kiekvienam atėju- je? Galbūt tai maistas, mada, muzika? siajam nusitapyti sau paveikslą. Matau, kad žmonės – Skaitau knygas, vartau mados žurnalus, skaitau tinnori kurti, bet juos gąsdina baltas popieriaus lapas, klaraščius. Einu į renginius. Lankau someljė mokyklą. Lamų slėnis
53
54
Lamų slėnis
– O kur semiatės įkvėpimo ieškodama stiliaus? Kokia filosofija vadovaujatės šioje srityje? – Dažniausiai rengiuosi savo sugalvotais ir siuvėjos pasiūtais drabužiais. Mėgstamiausios – mano palaidinės su paveikslais, jos labai patogios ir tinkamos dėvėti beveik visur ir visada. Dėl savo gyvenimo būdo visai neturiu oficialių drabužių. Rengiantis man svarbu keli įdomūs, nestandartiniai akcentai, dažniausiai tai būna mano paveikslų fragmentai, perkelti ant drabužių, įdomesni auskarai ar nagų lako spalva. Kartais tiesiog įsimyliu sugalvotą drabužių derinį, tad dėviu ir dėviu, kol pabosta. Tada sugalvoju kitą derinį ir vėl tas pat... Apskritai nemėgstu ilgai puoštis. – Kokios Vilniaus vietos jus labiausiai traukia? – Pasivaikščiojimų ratas visada toks pat: Užupis, Katedros aikštė, Vilniaus gatvė, stabtelėjimas senamiesčio kavinėse, o tada pro Barbakano kalną – namo į Paupio gatvę. Užupis, ko gero, mano mėgstamiausia vieta Vilniuje. – Koks būtų idealus „pabėgimo“ scenarijus? Ką darote, kai visko atrodo gana? – Kai visko būna gana, svarbu gerai išsimiegoti ir eiti pakvėpuoti grynu oru. Susitikimas su draugėmis prie taurės vyno – irgi vienas geresnių būdų. (Juokiasi.) – Jei ne dailė, kur kitur save įsivaizduotumėte? – Būčiau aktorė, balerina arba someljė. DAUGIAU APIE A. KIŠONAITĖS KŪRYBĄ: http://www.agneart.com/paintings http://agneart.com/chairs/ https://www.facebook.com/AgneArt
Lamų slėnis
55
56
Lamų slėnis
LIMONADAS PRISIMINIMAMS ATGAIVINTI Tekstas ir idėja: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Vygailė Sukurytė
Limonadas primena vaikystės namus ir keliones. Jis nepaprastai gaiviai kvepia, o pasigaminti šį gėrimą užtruksite vos keletą minučių. Limonadų yra tiek rūšių, kiek siekia jūsų fantazijos ribos. O mes išrinkome kelis pačius gardžiausius. Tad imkite glėbį sultingų vaisių, saują prieskoninių žolelių, nepagailėkite ledukų ir mėgaukitės artėjančios vasaros nuojauta! Lamų slėnis
57
8 stiklinės Reikės: 300 g cukraus, 1,25 l šalto vandens, 1 nedidelio ryšelio čiobrelių (10–15 šakelių), 0,5 l citrinų sulčių, ledukų.
CITRINŲ IR ČIOBRELIŲ LIMONADAS
Procesas Vidutinio dydžio puode užvirinkite cukrų, 250 ml vandens ir čiobrelius. Maišykite, kol cukrus visiškai ištirps. Tada ugnį išjunkite ir supilkite likusį 1 litrą šalto vandens bei citrinų sultis. Išmaišykite ir padėkite į šaldytuvą. Limonadą gerkite šaltą, pagardintą ledukais.
58
Lamų slėnis
12 stiklinių
Procesas
Reikės: 200 g cukraus, 600 ml šviežiai spaustų žaliųjų citrinų sulčių (maždaug 14 citrinų), 1 žaliosios citrinos, supjaustytos plonais griežinėliais, 500 ml šviežiai spaustų raudonųjų greipfrutų sulčių (3 dideli greipfrutai), 1 greipfruto, supjaustyto plonais griežinėliais, 500 ml šalto vandens, ledukų.
Paruoškite ledo vonelę. Vidutinio dydžio puode sumaišykite cukrų ir 500 ml vandens. Gerai išmaišykite ir dėkite ant vidutinio stiprumo ugnies. Kai užvirs, virkite toliau vis pamaišydami, kol cukrus ištirps, apie 10 minučių. Cukraus sirupą supilkite į vidutinio dydžio dubenį ir jį įstatykite į ledo vonelę, kad atvėstų. Prieš patiekdami limonadą, sumaišykite žaliųjų citrinų ir raudonųjų greipfrutų sultis, supilkite cukraus sirupą, sumeskite citrinų ir greipfrutų griežinėlius, galite pridėti ledukų.
RAUDONŲJŲ GREIPFRUTŲ LIMONADAS
Lamų slėnis
59
12 stiklinių Reikės: 400 g cukraus, 6 agurkų, supjaustytų griežinėliais, 1 l citrinų sulčių, 1 ryšelio mėtų lapelių, 1,25 l šalto vandens, ledukų.
AGURKŲ IR MĖTŲ LIMONADAS
Procesas Užvirinkite 200 ml vandens su cukrumi, kol cukrus ištirps. Atvėsinkite cukraus sirupą šaldytuve apie 15 minučių. Nulupkite penkių agurkų odeles ir smulkiai supjaustykite. Agurkus, citrinų sultis, mėtų lapelius ir atvėsusį sirupą sutrinkite plaktuvu. Gautą mišinį supilkite į limonado ąsotėlį, suberkite ledukus ir likusį vandenį. Vieną agurką supjaustykite plonais griežinėliais ir suberkite kartu su likusiais mėtų lapeliais į limonadą.
60
Lamų slėnis
4 stiklinės
Procesas
Reikės: 3 žaliųjų citrinų, 100 g cukraus, 3 šaukštų saldinto kondensuoto pieno, 750 ml šalto vandens, ledukų.
Gerai nuplaukite žaliąsias citrinas. Dvi citrinas supjaustykite plonais griežinėliais. Į elektrinį plakiklį supilkite cukrų, kondensuotą pieną, vandenį ir supjaustytas citrinas bei porą saujų ledukų. Suplakite ir nukoškite, kad atsiskirtų citrinų žievelės. Vieną žaliąją citriną supjaustykite plonais griežinėliais arba skiltelėmis ir sumeskite į limonadą. Įberkite dar ledukų ir patiekite.
BRAZILIŠKAS LIMONADAS
Lamų slėnis
61
62
Lamų slėnis
Lamų slėnis
63
Šiuolaikinės vestuvės: paprasta, jauku, romantiška
Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: vestuvinių suknelių salono "Noiva" archyvo
64
Lamų slėnis
MADOS
Lamų slėnis
65
Vestuvės – tai atskiras pasaulis su savo kintančiomis madomis ir tendencijomis. Apie tai, ko nori šiuolaikinė nuotaka ir kas įkvepia ją pačią, kalbamės su vestuvinių suknelių salono „Noiva“ įkūrėja, vedybų planuotoja VIKTORIJA PROKOFJEVA.
– Viktorija, ar egzistuoja vestuvinių madų tendencijos, ar jos apskritai kada nors keičiasi? O gal tai tiesiog labai individualu, asmeniška? – Egzistuoja. Gal ne mados, labiau tendencijos. Ir keičiasi jos ne taip dažnai – kartą per metus ar dvejus. Tendencijas dažnai atspindi paklausa – tai, ko nori nuotakos. Arba jos ateina iš mados pasaulio. Pavyzdžiui, koks nors garsus dizaineris sukuria labai gražią vakarinę suknelę, ją pamatę ant raudonojo kilimo dauguma pradeda kopijuoti ir pritaiko vestuvėms. Kartais tendencijos pritempiamos ir dirbtinai. – Kas gi vestuvinių suknelių srityje madinga šį sezoną? – Jau kurį laiką ypač madingos ne baltos, bet pastelinės, rožinės, dramblio kaulo, kūno spalvos, kakavinės suknelės. Tiesa, Lietuvoje jokios mados apskritai negalioja. Lietuvos nuotakos pageidauja klasikos, jos nenori labai išsiskirti. Tarkime, dabar visos nuotakos nori nėriniais išsiuvinėto, vos kūną pridengiančio tinklelio… Daug kam tai pradėjo patikti, tad ir dauguma dizainerių vadovaujasi šia mada. Pasaulyje tai nėra taip populiaru. Šiemet madingos prigesintos spalvos, paprastesnis stilius. Suknelė patogi, labai romantiška, moteriška, jauki, turinti įdomių detalių. Tokia suknelė moterį paverčia ne
66
Lamų slėnis
piranija ar raudonojo kilimo žvaigžde, bet moteriška nuotaka, ji leidžia atsiskleisti visam moters grožiui, suteikia galimybę jai būti tiesiog savimi. Man ši tendencija labai patinka. Anksčiau vestuvinė suknelė būtinai turėjo būti pūsta, didelė, su korsetu. Dabar karaliauja lengvumas. O šiaip visada madingi geri audiniai, kokybiški vestuviniai nėriniai ir geras suknelės pasiuvimas. Dar – ilgos, plazdenančios, lengvos suknelės be pasijonių ir suveržtų korsetų. – Kaip tu pati atsirenki sukneles, kurios atkeliauja į tavo saloną „Noiva“? Juk pasirinkimas toks milžiniškas… – Kiekvieną rudenį važiuoju į Niujorką, visos mūsų suknelės – iš Jungtinių Valstijų. Esu aplankiusi daugybę parodų įvairiose šalyse. Pastebėjau, kad Europoje dominuoja tos pačios mados. Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje – tas pat, kas ir Maskvoje. Vestuvių skonio ir subtilumo viršūnė man yra Jungtinės Valstijos. Ten suknelės paprastos, kokybiškos, siuvamos iš gerų audinių, neperkrautos detalėmis. Be to, Niujorke gyvena mano sesuo, bent kartą per metus nukeliauju jos aplankyti. „Noiva“ prieš kelerius metus atsirado kaip alternatyva visiems tuo metu Lietuvoje buvusiems vestuvinių suknelių salonams.
Nuotrauka: Tadas Černiauskas
Lamų slėnis
67
68
Lamų slėnis
Lamų slėnis
69
70
Lamų slėnis
Lamų slėnis
71
– Kaip apskritai reikėtų išsirinkti vestuvinę suknelę, juk užsukus į saloną pirmiausia galva apsisuka, tada rankos nusvyra, kojos tirpti pradeda… – Dažniausiai nuotakos iš karto žino, ko nori. Aišku, neretai norisi vieno, o tau tinka kita… Tad geriausia – tiesiog matuotis. Su nuotaka aptariame jos norus, atsižvelgiame į žmogaus tipažą, parenkame siluetą. Apsirikti gali nebent pasirinkęs netinkamą audinį – per kietą ar per skaidrų, atskleidžiantį kokius nors trūkumus, taip pat labai svarbu tinkamai pasirinkti viršutinę suknelės dalį: vienoms tinka korsetas, kitoms petnešėlės, trečioms rankovėlės. Kadangi lietuvaitės labai gražios, lieknos, joms paprastai tinka viskas. Buvau net nustebusi – atsivežėme didesnių dydžių suknelių ir neturime kam jų net pamatuoti. Visos nuotakos tokios lieknos… Taip pat pastebėjau, kad nuotakos vengia eksperimentuoti. Kartais ateina mergina, pasiryžusi būti išskirtinė nuotaka, vilkėti trumpą spalvotą suknelę, bet galiausiai ji pradeda matuotis ir, žiūrėk, jau sako: „Bet vestuvės – vienintelis kartas, kai galėsiu vilkėti ilgą baltą suknelę…“ Viskas baigiasi tuo, kad ji išsirenka klasikinį modelį. Žinoma, visada galima prie klasikinės suknelės priderinti įdomesnį dirželį, užsimesti švarkelį ar prisegti smagesnių gėlių.
72
Lamų slėnis
Lamų slėnis
73
– Kokių originaliausių vestuvinių drabužių tau yra tekę matyti organizuojant vestuves? – Mane jau sunku nustebinti. Prisižiūriu visko tiek daug, kad, atrodo, jog jau viską mačiau… Pavyzdžiui, kai tuokėsi mano draugai, nuotaka vilkėjo geltona suknele, bet ar tai keista? Nemėgsta žmonės ekstravagancijos. Kartais nuotaka ir mėlyną dirželį užsirišusi jau jaučiasi labai išskirtinė. Arba roko muziką mėgstanti nuotaka ant baltos suknelės užsivelka odinį švarkelį. Arba apsiauna kerzinius batus. Esu mačiusi nuotaką, vilkinčią juoda suknele, bet tokių – vienetai. Juk balta suknelė yra smagu! Aš net nesuprantu, kam norėti kažko kito. Juk vestuvės jau savaime nėra „kitaip“. Tai tradicija. Vestuvių tema ir yra vestuvės.
74
Lamų slėnis
Lamų slėnis
75
76
Lamų slėnis
– O kokių vestuvių pastaruoju metu labiausiai nori jaunavedžiai – ramių, jaukių, kamerinių ar didelių, storų, graikiškų? – Per metus kasmet Lietuvoje susituokia apie 20 tūkst. porų. Aš matau gal 10–20 vestuvių. Tad mano apžvalgos ratas labai mažas, negalėčiau daryti bendrų išvadų. Juk yra daugybė porų, kurios tuokiasi provincijoje, kur iki šiol tai daroma kaimo kavinėse su užsakytais pietumis ir vestuvių muzikantais. Tie žmonės, kuriems aš padedu organizuoti vestuves, į viską žiūri šiek tiek paprasčiau. Anksčiau vestuvės buvo kažkas ypatinga, juk ir pasirinkimas – suknelių, kavinių, dekoro elementų – buvo kur kas mažesnis. Dabar viskas labai paprasta. Baltą suknelę gali rasti ir bet kurioje didesnėje drabužių parduotuvėje. Dažnai žmonės nenori investuoti milijono, kad pamaitintų svečius. Geriau tuos pinigus skiria sau. Jiems pakanka susituokti, išgerti šampano ir pavakarieniauti su šeima, artimaisiais, o po to tiesiog išvažiuoti į povestuvinę kelionę. Vis mažiau ir mažiau noro rengti dideles puotas. Tie, kas ateina pas vestuvių planuotoją, žinoma, nori skirti dėmesio ir aplinkos dekorui. Juk ne kiekvienas turi užtektinai fantazijos pats surengti šventę. Tokiu atveju geriausiai tiesiog išsirinkti labai jaukią vietą. Gal geriau ne didelę salę, o žydinčią pievą ar mažą restoraniuką. Mažiau žmonių, graži vieta, skanus maistas. Man tokios tendencijos labai patinka. Džiaugiuosi, kad žmonės pradeda vertinti kokybę.
Lamų slėnis
77
78
Lamų slėnis
Lamų slėnis
79
80
Lamų slėnis
– Išduok mažytę paslaptį, kokios buvo tavo pačios vestuvės? – Jų nebuvo! Tai buvo paprasta santuoka, nuėjome per pietų pertrauką ir susirašėme. Vestuvės – tai šventė, o santuoka – kas kita. Man tikrai to nesinorėjo. Daug metų dirbu vestuvių srityje, mano vyras Tadas jas fotografuoja, mums tikrai nesinorėjo dar ir sau organizuoti vestuvių... Ir šiaip nemėgstu nei dėmesio, nei didelių švenčių. Geriau jau pinigus išleidžiu kelionei.
Lamų slėnis
81
82
Lamų slėnis
KELIONĖ
Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: asmeninio albumo
Šiaurės Ispanijoje raizgosi keli takeliai, vedantys į vieną katedrą. Minios modernių piligrimų renkasi jais eiti šimtus kilometrų. Kalbame apie Camino de Santiago de Compostelą – seną jaunų žmonių svajonę. Juvelyrė, kelionių gurmanė ŠARŪNĖ VAITKUTĖ su keliomis draugėmis neseniai grįžo iš Šiaurinio kelio, juo pėsčiomis įveikė 300 kilometrų. Palikime nuogus faktus kaip tuščius batus prie albergue durų. Pasikalbėkime apie Kelią.
Lamų slėnis
83
84
– Šarūne, įžangai papasakok šiek tiek apie save. – Esu juvelyrė, dar tapau, fotografuoju, tad mėgstu save vadinti menininke (šypsosi). Nors didžiąją laiko dalį skiriu juvelyrikai. Tai – mano kasdienis darbas, įkvėpimas, pomėgis, gyvenimo būdas. Savo studijoje praleidžiu daug laiko. Niekada nesu dirbusi „normaliame“ darbe ir savęs tokiame neįsivaizduoju, esu spontaniška – kūryba ir gyvenimas man yra polėkis. Apskritai neskirstau gyvenimo į darbą ir kasdienybę. Įdomu, kad su manimi susipažinę ir mano kūrybos nematę žmonės labai taikliai apibūdina darbus: esu minimalizmo, intuityvaus, abstraktaus ir organiškai konceptualaus meno bei estetikos gerbėja.
tata – tai jau savaime yra gerai, o kai susidursiu su sunkumais, tada juos ir įveiksiu. Labai įdomu save stebėti ir pažinti. Viena ekstremalesnių kelionių buvo kanjoningas Korsikoje: virvėmis leidomės kriokliais, aukščiausias jų buvo 55 m, didžiulės srovės, o tu kybai kažkur tarp žemės ir dangaus, šalia krenta šniokščiantis krioklys, jauti gamtos stichiją. Tokiomis akimirkomis labai aiškiai suvoki, kas gyvenime yra svarbiausia ir kodėl. Tą būsena patiriu kiekvienoje kelionėje, nesvarbu, ar reiktų įveikti save, šimtus kilometrų, karščius ar kalnus. Keliauju viena, su draugais, nepažįstamaisiais, prisiekusiais keliautojais. Neieškau adrenalino, bet peržengti save ir patirti naujų pojūčių man patinka.
– Žmonės sako, kad esi „labai keliaujanti“! – Kelionės – viena didžiausių mano aistrų. Jos man patinka visokios – nuo pasaulio didmiesčių, pavyzdžiui, Niujorko, iki ekstremalių, visiškai komforto zoną priverčiančių palikti kalnų. Kontrastai, nauji potyriai – tai vienas iš kūrybos įkvėpimo šaltinių. Nekomfortiškos kelionės – geriausias būdas persiprogramuoti. Dažniausiai į visas keliones vykti apsisprendžiu spontaniškai, tarkime, į Maroką – pamačiusi mane sužavėjusią odų raugyklų nuotrauką. Pajutau, kad reikia, ir tik po to supratau, kad bus kalnai, trekas per karščius palei vandenyną ir tik diena Feze (prie tų raugyklų). Mano kelionių nuos-
– Kaip su draugėmis sugalvojote išsiruošti Santiago keliu? – Viena draugė minėjo, kad planuoja ten keliauti, bet iš pradžių pagalvojau, kad dar ne šį kartą, ir visai pamiršau. O vieną vakarą ji paskambino ir sako: „Keliaujam! Mes jau perkam bilietus.“ Panašiu laiku jau turėjau bilietus ir suplanuotą kelionę į Barseloną. Vėlų vakarą, apie vidurnaktį, ėjau namo iš dirbtuvių, snigo. Ir staiga atėjo mintis – einu! Iš karto pasidarė taip gera ir ramu. Beje, merginų suplanuota data buvo daugiau nei palanki – užteko nepasinaudoti savo atgaliniu bilietu iš Barselonos, o kelio pradžia sutapo su mano gimtadieniu.
Lamų slėnis
Per dvi savaites Lina Varanauskaitė, Eglė Šegždaitė, Kristina Kavaliūnaitė ir Šarūnė Vaitkutė pėsčiomis įveikė daugiau nei 300 kilometrų.
Lamų slėnis
85
– Kodėl pasirinkote Šiaurinį kelią? – Jis mažiau populiarus, labiau laukinis, sunkesnis ir driekiasi palei vandenyną. Norėjome kuo daugiau autentikos ir ramybės. – Ar ilgai ruošėtės kelionei ir kiek užtrukote kelyje? – Specialaus pasiruošimo turbūt ir nebuvo. Man sunkumai jokių baimių nekėlė, turėjau jau patikrintą kelioninę ekipuotę, tad tiesiog ramiai laukiau. Be abejo, mažai keliaujantiems patarčiau sustiprėti fiziškai, pasiimti kuo lengvesnę kuprinę ir eiti apsiavus laiko patikrintus batus su auliukais. Ten daug kalnų, nusileidimai visada sunkesni, lengva nikstelėti koją. Taip pat svarbu geros kojinės, be jų batai netenka šiek tiek vertės. Ir visada geriau pasiimti šiek tiek mažiau nei daugiau. Per 13 dienų nukeliavome daugiau nei 300 kilometrų. – Ką įdomiausio, keisčiausio, bjauriausio ir gražiausio patyrėte? – Šiaurinis kelias ne sezono metu tikrai yra nepopuliarus, per visą kelionę, kol paskutinėmis dienomis visi Santiago keliai susijungė į vieną, sutikome vos šešis piligrimus. Buvo labai gera pajusti tikrąją piligrimystės dvasią, daug laiko būti su savimi, dažniausiai eidavome po vieną. Todėl kiekvienas sutiktas Kelyje sukeldavo daug jausmų, mes jiems irgi būdavome kaip dovana. Įsivaizduokite, koks nuoširdus džiaugsmas apima susitikus žmogų, kuris tris savaites ėjo visiškai vienas. Vienas įdomiausių susitikimų buvo su Karmen. Ją sutikome septintą dieną. Tapytoja, gimusi Madride, kokių 46-erių. Kai pamačiau, ji kieme vilkėdama
86
Lamų slėnis
treningais maišė cementą, o jos draugas klojo plyteles 100 metų senumo name. Ji ėjo Frances keliu ir suprato norinti šiame kelyje įsigyti namą, ten įrengti albergą (nakvynės namus piligrimams), rengti simpoziumus menininkams. Tik namą rado Šiauriniame kelyje... Dabar su draugu jį atstato. Ši moteris užbūrė gyvybingumu, energija, pasakojimais, apkeliavusi visą pasaulį kaip tikra Gogeno pasekėja dievina Taitį. Parodė savo ekspresionistinę tapybą, namą, žemę, išpasakojo visus sumanymus. Sakė priims visus norinčiuosius padirbėti ir padėti. Buvo taip gera ten, lauke ant sofos, gerti prisvilintą kavą, jaučiausi kaip kažkur sugrįžusi. Keisčiausias įvykis – naktis XII a. vienuolyne. Tądien ėjome 43 km, nes ne sezono metu nedirbo dveji nakvynės namai, jokių kitų nakvynės galimybių nebuvo. Gerai, kad tai žinojome iš anksto ir buvome tikrai susikaupusios, jau spėjusios adaptuotis prie ėjimo ritmo. Nuėjome rekordiškai greitai, norėjome spėti su šviesa, tad atstumą įveikėme per 8 valandas. Tiesa, pertraukėlių beveik nedarėme, tik porą po 20 minučių. Buvo nelengva, paskutiniai keli kilometrai atrodė kaip amžinybė. Vienuolynas vidury miestelio, didžiulis, dvasingai nuteikiantis, kol neatsidūrėme savo kambarėlyje – drėgmė, šalta, metalinės lubos ir sienos, prigrūsta lovų... Vienuolis jungė šildytuvą, bet iš jo plykstelėjo liepsna, gerai, kad gavome kitą. Tą kartą su mumis buvo ir vokietis piligrimas Filipas. Iki pusės išsitepę vaistais nuo skausmo anksti nuėjome miegoti. Po vidurnakčio pabudome, iš skausmo nė vienas nemiegojome. Dar tą naktį sulūžo Filipo lova. Atrodė, kad naktis nesibaigs niekada. Ryte labai džiaugėmės išėję į kelią. Ilgai einant vienam labai suaštrėja pojūčiai, o ši naktis visiems paliko keistą įspūdį.
Lamų slėnis
87
88
Lamų slėnis
Lamų slėnis
89
Bjauriausia... gal tas mėšlo kvapas, lydėjęs visą kelią. Arba mėšlu srūvantis kalnas, į kurį reikia įkopti. Arba šviežutėlį mėšlą purškiančios mašinos, greta kurių turi eiti... Bet tuomet tuo nesibjauri, tik neišeina to kvapo nepaisyti. Na, dar kartais lovos, kuriose tekdavo miegoti, palikdavo ne pačių geriausių prisiminimų. O gražiausi man buvo du momentai. Vienas, kai vidudienį ant kalno viršūnės nusprendusios papietauti ir pailsėti užsnūdome. Švietė saulė, mes gulėjome vidury tako miegmaišiuose ir snūduriavome. Nežinau, gal jau galvos buvo kaip reikiant išsivaliusios, bet man tas pusvalandžio miegas, kai jutau, kaip per skruostą teka seilė, o prakąstas džiūvėsėlis taip ir liko rankoje, buvo kažkoks dieviškas. Kitas gražiausias todėl, kad man svarbiausias – lūžio taškas, kai beeinant galvoje ėmė skambėti aiški mintis apie gyvenimą, savęs suvokimą. Atsimenu, tada sustojau vidury kelio, išsitraukiau dienoraštį ir ėmiau pilti apie tai, kad pasižadu save mylėti tokią, kokia esu, kad šioje kelionėje esu stipri, galiu pagelbėti ir užjausti, kad didžiuojuosi savimi ir kad pasižadu sau nebeįkristi į savigraužos ir naikinančios depresijos liūną, o jei įkrisiu, tai trauksiu pati save taip stipriai, kaip galiu, lėkti su už save didesne kuprine miškais ir kalnais. Ašaros pylėsi upeliais ir man atrodė, kad tai ir yra kelio prasmė. Ir atrodo... - Mums, žmonėms, sukantiems ratus aplink darbą ir namus, būtų įdomu išgirsti, kokia yra Compostelos keliauninkų kasdienybė? Kur miegodavote, ką valgydavote, kokie ritualai jus lydėdavo? – Piligrimo kasdienybė yra gana aiški ir nedaug kintanti. Jau pirmąją dieną, kai pasiklydome ir neturėjome ko valgyti, supratome, kad mūsų Šiaurinis
90
Lamų slėnis
kelias bus kiek kitoks nei prancūzų. Šilto maisto gavome tik ketvirtą dieną, vėliau keletą kartų, kai buvo galimybė, virtuvėse gaminome pačios. Įprasta diena būdavo tokia: kadangi eidavome vidutiniškai apie 20 km per dieną, o karštis mūsų nekamavo, išeidavome su šviesa apie 7–8 val. ryto. Visada pusryčiaudavome prieš kelią, tada pusiaukelėje darydavome pertraukėlę ir užkąsdavome dažniausiai batono su mėsa ar sūriu, vaisius neštis būdavo sunku, stengdavomės jų neprisikrauti. Po pietų apie 4 val. pasiekdavome miestelį, kuriame būdavo albergas. Dažniausiai tekdavo skambinti ant durų nurodytu telefonu, namą atrakindavo ir likdavome vienos. Viduje būdavo dviaukštės lovos, bet visada miegodavome savo miegmaišiuose, dušai, virtuvėlės, kartais be indų ir puodų, kartais su. Dydis ir patogumai įvairiausi, kartais primindavo gerą stilingai šiuolaikišką hostelį, kartais viduramžių pilį, o dažniausia įšalusį internatą su šimtu dviaukščių lovų. Kad ir kokia kokybė, kaina visur 5–6 eurai. Beveik visada mes būdavome vienintelės gyventojos. Įsikūrusios eidavome apžiūrėti miestelio, nusipirkdavome maisto rytojui, gurkšnodavome sangriją arba mikrobangų krosnelėje pašildytą vyną, kai būdavo labai šalta. Privalomas vakarinis ritualas būdavo operacijos. Reikėdavo pradurti pūsles, tepti jodu ir praverti siūlu, kad ant viršaus nesusidarytų kita. Dar ir dabar matau kaip Kristina lipa iš antro aukšto, o man, gulinčiai pirmajame, pirmiausia pasimato koja su iš pado tabaluojančiais siūlais… Taip pat tepdavomės vaistais. Kambarys greitai panašėdavo į bobučių palatą ir dėl vaizdų, ir dėl kvapų. Dažniausiai tos operacijos sukeldavo ir daugiausia juoko. Mes net praminėme didžiąsias pūsles Mardžėmis, nes lyginant piršto ir pūslės proporcijas labai jau panašu į Mardžės šukuoseną. Tada visos šaukdavome – nudurk Mardžę!
Lamų slėnis
91
dieną išleisdavome iki 10 eurų), keletas – baigę studijas, keletas – netekę darbo. Ir net jeigu tiksliai neįvardydavo savo priežasties, gali nuspėti – tai vidiniai ieškojimai, savęs pažinimas. Kai laikas sulėtėja, aplinka išsiplečia, galva veikia kitaip – eini ir neturi tikslo. Net jeigu tavo tikslas 300 km, ar tai gali būti tikslas? Kelias, kai eini valandą, dvi, dieną, kitą, savaitę taip išgrynina galvą, lieki pats su savimi. Aš grįžau iš kelio su ramybe širdyje, labai aiškiai suvokdama, kas mano gyvenime yra praeitis, o kas dabartis.
– Ką pamatėte, ką išgyvenote? – Mane labai sužavėjo Šiaurės Ispanija, jos autentika, architektūra, gamta, šilti žmonės. Jeigu tik nuklysdavome ne ten, vietiniai būtinai imdavo moti, šaukti ir rodyti kryptį. Man pasisekė su batais, o draugės kentėjo nuo pūslių ir kelių skausmo. Tokį skausmą tverti nelengva, bet susikoncentravimas, nesiskundimas labai suvienydavo ir palaikydavo dvasinę stiprybę. Esu daug keliavusi su vyrais, šiame Kelyje pamačiau, kokia yra moterų stiprybė, kokios drąsios, nepanikuojančios, pozityvios ir nuolatos tikinčios, kad viskas bus gerai. Kai prisimenu, kad mes – Kokia dvasia lydi Kelią? Ar jautei piligrimų išėjome apskritai be žemėlapio, be informacinės kny- dvasią? Bandau paklausti, kaip manai, kodėl Cagutės, tiesiog su iš „Google maps“ išspausdintu lapu mino yra Camino, kodėl jis toks ypatingas? ir tai mums nebuvo problema susiorientuoti, lieka – Esu mistifikuotojos ir realistės derinys. Man tik žavėtis (juokiasi). patinka jautrūs, subtilūs, gilūs ir tikri išgyvenimai. Lyg ir skeptiškai žiūriu į Kelio dvasią savaime, ne– Visų savo draugų, kurie ėjo Keliu, klausiau, guli ten stebuklų, visų pirma reikia pajusti vidinę ar Kelias juos pakeitė. Ką pati atsakytum į tokį trauką. Prisimenu prieš ketverius metus draugai ėjo klausimą? Keliu kaip į povestuvinę kelionę, tada sakiau – nie– Aš manau, kad taip. Iš pradžių galvojau, kad lyg kada neičiau taip. O dabar visiškai suprantu tuos, ir žinau, ko tikėtis iš Kelio. Bet supratau, kad nie- kurie eina ne kartą ir ne du. Dvasia yra. Bažnyčios. kada negali nieko žinoti. Visų sutiktų piligrimų pir- Palaiminimai. Daug laiko buvimo su savimi, ėjimas masis klausimas būdavo – o kodėl tu eini? Vienas – grynų gryniausia meditacija ir žmonės, kuriuos sakė, nes tai pigiausias būdas keliauti (tikrai per sutinki. Pokalbiai.
92
Lamų slėnis
Lamų slėnis
93
94
Lamų slėnis
Lamų slėnis
95
96
Lamų slėnis
– Ką patartum kitiems žmonėms, kurie patys ruošiasi eiti Keliu? – Mano patarimas eiti visą kelią ir vienam. Ši mintis neapleido nuo pat pirmos dienos. Ir praktiniai patarimai, kuriuos jau minėjau – geri batai, kojinės, kuo mažiau ir lengvesnių daiktų, geras pončas ir kelnės nuo lietaus, be telefono. – Ko reikėtų paklausti žmogaus, kuris nuėjo šitą Kelią? Nesvarbu, kad tik dalį jo. – Jau paklausei – kodėl jis ėjo ir ką atrado? Dar – kas juokingiausia nutiko? Nes nuotykių labai daug. Pirmą dieną mes pasiklydome, nes žemėlapio neturėjome, o ženklų skaityti dar nemokėjome, man pasirodė, kad reikia leistis stačiu slidžiu šlaitu, nes čia juk Šiaurinis Camino. Leidomės, leidomės, tada ėjome, nesutikome nė gyvos dvasios, ženklų nebebuvo. Ėmė temti, šalta, alkanos. Kol galų gale pamatėme porą laukuose – jie parodė kryptį, išėjome į kelią, bet dar netrumpai ėjome. Miestelyje atsidūrėme naktį, albergo neradome. Kai tik pamatėme vieną švieselę name, puolėme belstis. Atidarė bobutė, gestais susikalbėjome, ji paskambino vyrui, kuris nuvedė į kitą namą nakvoti. Tik valgyti nebuvo nieko, tada prisiminiau, kad draugė liepė įsidėti ramunėlių arbatos. Taip skaniai arbatos dar nebuvome gėrusios niekada. – Ar planuoji įveikti visą atstumą? – Taip, būtinai. – Miela, Šarūne, o kas toliau? – Toliau – gyvenimas ir kita kelionė į Ladaką. Lamų slėnis
97
Dalinkis
kasdien
98
Lamų slėnis