Lamuslenis 2014 06 by Lamų slėnis

Gegužė 2014 (29) Birželis 2014 (29)

VASARA PRASIDEDA!

Viršelio nuotrauka: Neringa Rekašiūtė

LA FAMIGLIA

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

Redaktorė

TINKLARAŠTIS

VYGAILĖ SUKURYTĖ

Fotografė

TINKLALAPIS

MARIA CAVALI

Fotografė

TINKLALAPIS

UNĖ DABUŽINSKAITĖ

INDRĖ BLAUZDŽIŪNAITĖ

FACEBOOK

Žurnalistė

NADIA GRIC

SIMAS LINKEVIČIUS

TINKLALAPIS

ALVITA DAUKANTAITĖ

Fotografė

ELAS RAMANAUSKAS Dizaineris

TINKLALAPIS

Fotografė

RŪTA CIMNOLONSKAITĖ

Žurnalistė FACEBOOK

BENDRAUKIME info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

Lamų slėnis

Žurnalistė

Fotografas

ATRASK TIKRĄ VASAROS KOKTEILĮ

SU KAVA Naktinio miesto atspindžiai

Atrask daugiau:

MARGARITA ŠVĖGŽDAITĖ: BE MADOS ŠLEIFO

SĖKMĖ APLANKO ALKANUS

NERINGA REKAŠIŪTĖ: FOTOGRAFUOJANTI IŠ JAUSMO

VALGYK, JAUSK, MYLÈK

Copyright © 2011-2014 UAB "Zubizu projects". Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB "Zubizu projects" sutikimą. LamųUžslėnis reklamos turinį redakcija neatsako.

Reklaminiai straipsniai žymimi

DIZAINO KELIONĖ: JERUZALĖ

116

Kilimas, pagalvės, vaza „REFLEJOS DE MI TIERRA“

Lauko kilimas „Marquis“ „VONDOM“

Lauko baldų kolekcija „Leaf“ „LIEVORE ALTHERR MOLINA“

Vaza „Primavera“ „SERRALUNGA“, DIZ. EERO AARNIO

SAULĖKAITOJE

Sėdmaišiai „Sail“ „GAN“

NAUJIENOS

"Blue Naive" - tai daugiau gyvenimo būdas nei mada. Pusiausvyros tarp miesto ir gamtos paieškos. Drabužiai, gimę iš didelio vidinio noro grįžti prie natūralumo, paprastumo ir grynumo. "Blue Naive" kuriami gamtos apsuptyje, iš aukščiausios kokybės lietuviško lino, tarp šimtamečių eglių ir ilgaamžių gėlių. Įkvėpti tekančios upės, gryno oro, praturtinti tyros meilės. Vilkėdami šiuos drabužius pajusite ramybę, laisvę, gamtos prisilietimą. www.bluenaive.com

info@bluenaive.com

facebook.com/BlueNaiveClothes

Nemokamai

Lamų slėnis

LAIŠKAI SUJUNGIA SIELAS STIPRIAU NEGU BUCINIAI“ J. DONNE

NORĖTUM SULAIKTI LAIŠKO IŠ „LAMŲ SLĖNIO“?

Lamų slėnis

MODERNŪS PUSRYČIAI Tekstas: “Lamų slėnis” Nuotraukos: “belVita” archyvo

Pusryčiai – tai kelios minutės malonaus laiko sau prieš pasineriant į dienos darbus. Pusvalandis linksmo šurmulio prie šeimos stalo. O gal tingi valandėlė atostogų terasoje? Kad ir kiek laiko turite, nepamirškite, kad pusryčiai – pats svarbiausias dienos valgis. Jei jis subalansuotas ir skanus, žvalumo ir geros nuotaikos įsikrausite visai dienai.

Lamų slėnis

Neišeikite iš namų nepapusryčiavę! Po kelių valandų miego organizmui būtina nubusti ir pasiruošti dienos iššūkiams. Net jei gyvenimas – nuolatinis bėgimas, jei reikalai veja vienas kitą ir, atrodo, kad vos pašokus iš lovos reikėtų imtis dienos darbų, pasistenkite pusryčius paversti maloniu ryto ritualu. Tegu jie trunka vos keletą minučių, svarbiausia, kad tie keli kąsneliai būtų gardūs ir vertingi. Tad ką vertėtų įtraukti į pusryčių meniu?

Lamų slėnis

Puikus subalansuotų pusryčių meniu galėtų atrodyti štai taip: skanėstas iš vertingų visų grūdo dalių miltų (pavyzdžiui, keturi „belVita Breakfast“ pusrytainiai), neriebus pieno produktas (pavyzdžiui, indelis jogurto), sultingas vaisius ir puodelis karšto gėrimo. Paruošti tokius pusryčius užtruksite vos kelias minutes, o jūsų organizmas jausis tiesiog puikiai. Specialiai pusryčiams sukurti „belVita Breakfast“ pusrytainiai, pagaminti iš rinktinių maistingų visų grūdo dalių javų, – puikus angliavandenių šaltinis. O mums būtinos energijos gauname būtent iš angliavandenių. Mitybos specialistai pastebi, kad vertingiausi yra tie angliavandeniai, kurie mūsų organizme išlaisvinami palaipsniui ir užtikrina pastovų gliukozės kiekį kraujyje ilgesnį laiką. Valgant subalansuotus pusryčius, kurių viena iš sudedamųjų dalių yra pagal unikalią receptūrą pagaminti „belVita Breakfast“ pusrytainiai, organizme an-

gliavandeniai išlaisvinami palaipsniui, per keturias valandas. Gardūs pusrytainiai gaminami iš visų grūdo dalių miltų, o tokie produktai turi didesnę maistinę vertę. Tai – tikras vitaminų, mineralinių medžiagų ir maistinių skaidulų šaltinis. Be to, „belVita Breakfast“ produktai gaminami nenaudojant jokių konservantų ir dažiklių. Na, ir pagaliau – tai tiesiog skanu. Kakavos, miško uogų ar riešutų ir medaus skonių – rinkitės, ko šį rytą geidžia jūsų širdis! Beje, skanius pusryčius sunku įsivaizduoti be puodelio karšto gėrimo – arbatos arba kavos. Kai ankstų rytą brangi kiekviena minutė, puikus pasirinkimas – greitai ir paprastai paruošiama kava „Jacobs Krönung Millicano“ su ypač smulkiai sumaltomis skrudintomis kavos pupelėmis. Šis subtilus aromatas ir rafinuotas maltos kavos skonis leis trumpam užsimiršti ir pasinerti į malonumų kupiną ryto ritualą. Lamų slėnis

Lamų slėnis

PASIPASAKOJIMAI

SĖKMĖ APLANKO ALKANUS Jie – jauni, kūrybingi, mąslūs. Regis, šie epitetai puikiausiai apibūdina INESĄ MALAFEJ ir ARŪNĄ SUKAREVIČIŲ, dizaino studijos „etc.etc.“ įkūrėjus. Šis dizainerių pavasaris pažymėtas itin svariu „Red Dot“ apdovanojimu. Jį pelnė net du dizainerių darbai – lentynų sistema „Foldin“ bei rašomasis stalas „My Writing Desk“. Inesai ir Arūnui tai – ne pirmas reikšmingas jų darbo įvertinimas. Šį kartą su Danijos sostinėje Kopenhagoje studijuojančiais Inesa ir Arūnu kalbamės laiškais – apie apdovanojimus, dizainą ir inspiracijas. Tekstas: Rūta Cimnolonskaitė Nuotraukos: „etc.etc.“ archyvo Lamų slėnis

– Jei reikėtų prisistatyti ir apibūdinti, kas yra „etc.etc.“ bei Inesa ir Arūnas atskirai, kaip tai skambėtų? – Du alkani dizaineriai, pamažu judantys į priekį. Dar studijuodami Vilniaus dailės akademijoje (VDA) padėdavome ir laimindavome vienas kito projektus. Panašiai ir dabar. Nėra nė vieno objekto, kuris nebūtų paveiktas mūsų abiejų. Visada dirbame ir kartu, ir atskirai, mūsų dizaino suvokimas panašus. Inesa visada žiūri į laikrodį, viską suplanuoja. Arūnas – kaip biblioteka: visada žino, kas dedasi aplink. O kūryboje viskas persipina ir dažnai sunku pasakyti, koks kieno indėlis.

Lamų slėnis

– Šį pavasarį net du jūsų kūriniai laimėjo prestižinius apdovanojimus „Red Dot“. Turbūt jaučiatės laimingi. O gal tokio masto apdovanojimas – labiau įpareigojimas nei kūrybos įvertinimas? – Savaitę pasidžiaugėme, o dabar tai jau įpareigojimas. Malonu, kai įvertina, ir visai nebūtinai „Red Dot“ apdovanojimu. Maloniausia žinoti, kad tavo kurtas daiktas puikiai dera kažkieno namuose. Apdovanojimai – tai tavo profesionalumo įvertinimas. Kartais įmonės apdovanojimus naudoja norėdamos patikrinti save, ar neužsisėdėjo. Tai įvertinimas, panašiai kaip mokykloje: gavai dešimtuką, vadinasi, eini teisinga kryptimi.

Lamų slėnis

– Kokiais kriterijais vadovaujatės rinkdamiesi, kokiuose konkursuose dalyvauti? – Tikslingai konkursams skirtų objektų jau senokai nekuriame, tiesiog tam tikri projektai yra „labiau konkursiški“, nors tai nereiškia, kad kiti produktai yra prastesni, tiesiog jie – tyleniai. Konkursas „Red Dot“ yra atviras visiems norintiesiems dalyvauti. Tiesą sakant, būtume jį pražiopsoję, jei ne VDA Dizaino katedros vedėjas Juozas Brundza. Buvę dėstytojai vis dar mumis rūpinasi…

– Kuriate atskirai, tačiau nevengiate ir bendrų projektų. Kaip dirbti jums maloniau? O gal kada nors išgirsime apie projektą, kuriam suvienysite dar daugiau dizainerių ar kitų specialybių atstovų? – Kurdami projektus, siekiame išnaudoti geriausias vienas kito savybes. Abu lengvai randame bendrą kalbą ir visada galime pasitikėti, kad konkreti projekto dalis bus atlikta taip, kaip reikia. Kurdami objektus skirtingoms įmonėms dirbame su įvairiais žmonėmis. Tai visada įdomu, bet kartu tam reikia – Kiek jaunam kūrėjui yra svarbu planuoti savo pastangų. Turi mokėti prisiderinti, bet ir nepamirškūrybinę ateitį? ti svarbiausių savo kūrybos principų. Vis dėlto į pro– Vargu, ar galima pritaikyti tas pačias taisykles jektą pakvietus dizainerių iš šalies dažnai viskas pavisiems. Mes šiek tiek planuojame, bet ne per daug. sidaro pernelyg sudėtinga… Lamų slėnis

– Papasakokite plačiau apie vieną naujausių savo darbų – įmonės „Rosenthal“ porceliano indams sukurtą raštą „Unsealed“. – Inesos studijų metu buvo kursas bendradarbiaujant su įmone „Rosenthal“. Jiems patiko Inesos kūryba ir jie ją pasikvietė užbaigti ir įgyvendinti projektą. Praktika „Rosenthal“ buvo viena įdomesnių patirčių. Tai bendrovė, turinti labai didelę ir įvairią praeitį, dirbusi su geriausiais pasaulio architektais ir dizaineriais. Buvo labai įdomu stebėti vertingų tradicijų ir naujų tendencijų susidūrimą. „Unsealed“ raštas kurtas siekiant išryškinti porcelianą. Uždengiant tik dalį objekto, pabrėžiamas medžiagiškumas. Objektui prarandant originalią iš-

Lamų slėnis

vaizdą, dėmesys sutelkiamas į detales ir porceliano kokybę. Grafika sukurta, jungiant atskirus raštus, juose atkartojant paprastas formas, tokias, kaip trikampiai ir taškai, primenamas audeklo įvaizdis. Kiekvienam objektui pritaikytas individualus raštas, kuris atskleidžia dalį nuogo porceliano. – Kokios savybės ir įgūdžiai yra būtini tarptautinio pripažinimo siekiančiam dizaineriui? – Visada reikia būti šiek tiek alkanam. Visada galima geriau, 99 proc. nesiskaito! – Kaip jūs ieškote dizaino prasmės? – Neieškome, ji ateina pati.

– Kokia jūsų dueto priešistorė? Kaip dizainas atkeliavo į jūsų gyvenimus ir tapo jo dalimi? Kuo gyvenote ir domėjotės iki tol, kol tapote dizaino studentais, o vėliau ir diplomuotais dizaineriais? – Abiejų mūsų šeimų nariai – racionalių specialybių atstovai, tad žodis „kūryba“ visada skambėjo kiek egzotiškai. Ir apskritai nežinojome, kas yra tas dizainas. Tačiau visada jautėme palaikymą, nors ir ėjome gana keistu keliu. Arūnas: Metus bandžiau studijuoti vadybą, net vieną savaitę buvau kompiuterių technikos studentas. Galų gale atradau savo vietą dizaine. Inesa: Kai įstojau į dizainą, mama pasakė: „O aš maniau, kad tu būsi tapytoja…“

– Kaip apibūdintumėte savo kūrybos kryptį, estetiką, filosofiją? – Paprastai rami, dažnai šilta su trupučiu neperspausto humoro. Apskritai esame dideli klasikos gerbėjai ir dažnai mūsų kūryba yra mažas patobulinimas to, kas buvo sukurta iki šiol. Taip pat stengiamės pažvelgti į procesą, objekto funkciją nuo nulio. Kas būtų, jei nebūtų? Ar šis standartas atsako į šiandienius poreikius? Galų gale jaučiame atsakomybę nekurti vienadienių, apsimetinėjančių daiktų.

Lamų slėnis

– Koks yra jūsų dizaino vartotojo portretas? – Kiekvienas mūsų objektas atranda kiek skirtingą auditoriją. Kurdami įvairioms įmonėms turime skirtingus tikslus. Tarkime, baldas „Widen chair“ buvo kurtas Šiaurės šalių vartotojams, jaučiantiems sentimentus klasikinei medžio meistrystei. Kaip ir „My Writing Desk“ – labiau skirtas žmonėms, perkantiems retai, bet ilgam. Grafika „Unsealed“ yra orientuota į jaunesnius vartotojus, kurie savo aplinką kuria ryškiais akcentais. – Kaip manote, kiek žmogaus gyvenimo būdas ar amžius turi įtakos žmogaus skonio formavimuisi?

Lamų slėnis

– Skonis susiformuoja per patirtį. Viskas daro komenduotumėte pamatyti ir perskaityti? įtaką ir niekada nėra to paties recepto. – Inesos knygos: Kazuo Ishiguro „Never Let Me Go“, Martino Amiso „Other People“, Iano McE– Kurių dizainerių darbai jus labiausiai įkvepia? wano „Black Dogs“. Arūno knygos: Billo Brysono – Jasperis Morrisonas, Naoto Fukasawa, „Muji“ „A Short History of Nearly Everything“, Dano filosofija. Ariely’io „Predictably Irrational“. Filmas – Wimo Wenderso „Paris, Texas“ (1984). – Šiuo metu abu esate Danijoje, bet galbūt jau svajojate apie kitą vietą? – Neišvengiamas klausimas: kokie artimiausios – Dabar norisi namo, į Lietuvą, o po to – žiūrė- ateities planai, ambicijos, kūrybiniai užmojai? sime. – Artimiausias planas – užbaigti mokslus, jaučiame, kad jau pakaks su jais. Šiuo metu atsiranda nau– Ar turite mėgstamiausią filmą, knygą, ką re- jų ir įdomių projektų, tad suksimės su jais. Lamų slėnis

Lamų slėnis

Paryžiaus pašonėje, nedideliame miestelyje Igny, ramu, visai kitaip nei sostinėje, kur siaučia mados savaitės, kur prie puodelio kavos aptarinėjamos mados pasaulio naujienos, kur elegancija ir jausmingumu alsuoja ne tik paryžietės, bet ir kiek vienas šio miesto vingis. MARGARITA ŠVĖGŽDAITĖ, garsus modelis ir viena labdaros asociacijos „Fashion for Future“ įkūrėjų, beveik kasdien iš savo namų Igny keliauja į Paryžių. Čia ji dirba konsultante vienuose mados namuose, ruošiasi būsimai „Fashion for Future“ parodai ir labdaros aukcionui, pietauja su draugėmis ar užsuka pasižiūrėti filmo į režisieriaus Davido Lyncho klubą „Silencio“ (kadaise D. Lynchas pats Margaritai padovanojo klubo nario kortelę). Sunku patikėti, kad Margarita svajoja vieną dieną nusimesti ją visur lydintį mados šleifą ir tapti paprasta mokytoja. Bet apie tai ji pasakoja taip nuoširdžiai, kad imi ir patiki…

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Nadia Gric Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Margarita, kokie būna tavo įprasti savaitgaliai? – Pastaruoju metu mano savaitgaliai labai nuobodūs. Londono „Open University“ nuotoliniu būdu baigiu švietimo vadybos magistro studijas, tad savaitgaliais sėdžiu ir mokausi. Tai įdomu, bet ir sudėtinga – privalai būti labai organizuotas, nes niekas tau už nugaros su bizūnu nestovi… Bet pripratau. Tikriausiai rinktis tokią specialybę nusprendžiau keliaudama po Nepalą, Rytų Afriką, lankydamasi vietos mokyklose. Man visada atrodė, kad švietimas yra labai svarbu, kad norėčiau apie švietimo sistemą ir tai, kaip ji veikia, žinoti daugiau, pati tapti mokytoja. – Vėl ketini važiuoti dirbti į tuos kraštus? – Aš važiuočiau kad ir rytoj. Bet ten važiuoti reikia ne kaip turistei, o turint tikslą, projektą. Tad dabar tiesiog laukiu, kol į priekį pajudės mūsų su kolege Giedre Staniūte-Auclair įkurta labdaros asociacija „Fashion for Future“. Kai tai įvyks, žinoma, važiuosiu! – Kaip sekasi jūsų projektui? – Su projektu dirbame jau trečius metus. Per pirmuosius metus surinkome užtektinai pinigų vieniems vaikų namams Nepale paremti. Mūsų asociacijos interneto svetainėje galima įsigyti marškinėlių su menininkų, modelių, aktorių ir kitų garsių žmonių piešiniais. Piešinius mums jau sukūrė muzikos prodiuseris Bobas Sinclaras, prancūzų aktorius Olivier Martinezas, modeliai Eugenia Volodina, Kristina Sufin, Ingūna Butāne ir kt. Taip pat rengiame fotografijų aukcionus. Prašome žymių fotografų padovanoti mums vieną savo darbų ir juos parduodame aukcione. Meno galerijose rengiame jaunų menininkų, fotografų parodas ir parduodame jų darbus.

– Tau pačiai teko gyventi labai varginguose kraštuose, vargą ir skurdą stebėti iš arti. Ko ten vis dėlto trūksta labiausiai? – Man atrodo juokinga užsiimti labdara nepabuvus tame krašte, kuriam ją ketini skirti. Daugumai kyla klausimas – o kodėl Nepalas? Tiesiog šiuo metu tai Nepalas, bet turime ir kitų minčių, norime panašų projektą įgyvendinti ir mano gimtojoje Lietuvoje. Tuo metu, kai grįžau iš Nepalo, man tai buvo labai skaudi tema. Žinau, apie modelius, kurie sugalvoja užsiimti labdara, yra prikurta įvairių parodijų. Gal ir mes iš šalies atrodome patetiškai, bet nuoširdžiai stengiamės padėti tiems, kam ta pagalba labiausiai reikalinga. Nepale aš lankiausi prieš penkerius metus. Tada išvažiavau į Afriką, Ugandą. Ten praleidau apie penkis mėnesius. Dirbau kūdikių namuose, mokiau vaikus vietos mokykloje. Bet lįsti giliau su labdaros projektais ten tiesiog nesiryžau. Ten situacija per daug sudėtinga. Turi nuolat pats būti ten ir stebėti, kad surinkti pinigai nukeliautų, kur turi nukeliauti. Prisimenu, atvežiau į vaikų namus pieštukų, flomasterių, kad vaikai galėtų piešti. Kitą rytą vaikštau turguje ir matau, kaip tuos pieštukus jau pardavinėja... Kartais matai, kaip į vaikų namus užsukę užsieniečiai išrašo stambius čekius, bet padėtis ten kaip nesikeičia, taip nesikeičia, sauskelnių, maisto kaip nėra, taip nėra... – Kodėl apskritai išvažiavai, nuo ko viskas prasidėjo? – Tikriausiai dėl to, kad ilgą laiką dirbant modeliu galvoje pradeda kilti klausimų, kam iš viso reikalingas tavo darbas, pradedi galvoti, kad nieko nedarai, tiesiog parazituoji. Man atrodo, dėl to jausmo ir nusprendžiau, kad turiu kažką daryti. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Šeima tave visada palaikė, kai išsiruošdavai į tokias keliones? – Nelabai... Mama sakydavo, kad pasitikrinčiau galvą... Bet esu labai užsispyrusi, jei ko nors labai noriu, manęs niekas neperkalbės, tiesiog beviltiška būtų ką nors sakyti. Jei sugalvojau, kad važiuosiu, tai ir važiuoju. – Ką šiuo metu veiki, kuo užsiimi įprastom darbo dienom? – Vis dar šiek tiek dirbu modeliu. Tiesa, labai mažai, tiesiog neberodau tiek daug iniciatyvos. Nebent tai labai įdomus pasiūlymas ir darbas. Tada sutinku. Štai žinau, kad dabar reikėtų važiuoti į Niujorką, kitus miestus, bet nebeliko to jausmo, atrodo, kad šioje srityje jau viską, ką galėjau, padariau, visko pasiekiau. Nebeturiu čia ką profesionaliai įrodinėti. Man tiesiog nebeįdomu. Aišku, reikia iš kažko gyventi, tad kartais nori ar ne imi ir dirbi.

Taip pat dirbu konsultante mados namuose „Saint Laurent“. Bendrauju su klientais iš Rusijos, pristatinėju kolekcijas, priimu užsakymus. Prieš Naujuosius važiavau padirbėti į mados namus „Trois Pommes“ Šveicarijoje, Ciuriche. O šiaip daug laiko suvalgo darbas su labdaros projektu „Fashion for Future“. Štai pasirašėme kontraktą su viena bendrove, greitai laukia renginys, po poros mėnesių – fotografijų aukcionas, tad veiklos tikrai daug. Gyvenu Paryžiaus priemiestyje, Igny miestelyje, bet beveik kasdien tenka važiuoti į Paryžių ir namo grįžtu tik vėlai vakare. – Vis dėlto visi tavo darbai iki šiol susiję su mada... – Deja, ta mada vis tiek velkasi iš paskos...

Lamų slėnis

– Pastebėjau, kad žmonės, kaip ir tu, apie mados pasaulį linkę pasakoti ne pačius gražiausius dalykus. Bet iš šalies atrodo, kad šis darbas turi daugybę pranašumų. – Mados pasaulis man leido pabendrauti su tiek daug skirtingų įdomių žmonių. Be to, net neįsivaizduoju kito tokio darbo, kuris leistų tiek daug keliauti. Kartais sakau, kad dabar mane galėtų įmesti bet kur ir rasčiau kalbą su bet kuo. Gal ir įžūliai pasakyta, bet iš tiesų šis darbas man suteikė savotiško lengvumo, išmokė paprasčiau į viską žiūrėti. Neslėpsiu, kai daug dirbi, ir atlyginimai čia būna tikrai labai geri. Dabar nuo ryto iki vakaro dirbdama konsultante mados namuose kartais pagalvoju: ir už ką man ten tiek mokėjo? Už pasistaipymą?.. Žinoma, dabar pradedančioms jaunoms merginoms gal kiek sudėtingiau, nei buvo prieš dešimt metų. Mados rinka pasikeitusi, atlyginimai – taip pat.

– Bet tavo pradžia taip pat nebuvo lengva? – Taip, ji buvo labai sunki. Man padėjo mano užsispyrimas. Tiesiog tikėjau, kad vieną dieną bus gerai. Pradėjusi dirbti modeliu atsidūriau svetimoje šalyje visai neturėdama pinigų. Būdavo agentūra duoda 50 eurų per savaitę, nusipirkdavau viešojo transporto bilietą, likdavo 20 eurų, už juos turėdavau išgyventi. Nei kavinukėje kavos išgersi, nei vandens nusipirksi, kai karšta. Nusiperki ryžių, pigiausių dešrelių ir gyveni. Tikrai nebuvo, kad atvažiavus mane pasitiko limuzinas, nuvežė į gražiausią viešbutį ir išėjau fotografuotis. Normalesnių užsakymų pradėjau gauti tik po metų, tada viskas ir pajudėjo. Dauguma merginų, su kuriomis gyvenau, tiesiog neapsikentė, viską metė ir išvažiavo namo. Aš į Milaną išvažiavau 22-ejų, iškart po universiteto. Gal dėl to man buvo šiek tiek lengviau. Buvau labai drovi, reikėjo laiko, kad įsidrąsinčiau, prasilaužtų kalba. Po metų mane išsiuntė į Paryžių, ten atvykau jau turėdama savo nuotraukų segtuvą. Tada ir prasidėjo užsakymai, gal tiesiog jau buvau subrendusi tam darbui. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Kokie buvo įspūdingiausi tavo karjeros momentai? Kas tau labiausiai įstrigo atmintin? – Ko gero, „Victoria’s Secret“ šou. Tai – šventė, o ne darbas. Didžiulė pompastika. Vaikštai užkulisiuose, pro tave praeina dainininkai Stingas, Beyonce, tave kalbina televizijų žurnalistai, klientai teikia daugybę dovanų. O viena įspūdingiausių fotosesijų buvo su legendiniu fotografu Helmutu Newtonu. Dirbome kartu prieš pat jo žūtį. Monake fotografavomės itališkajam „Vogue“. Man ta fotosesija buvo lyg šventa. Kita įspūdinga fotosesija taip pat vyko Monake per „Formulės-1“ varžybas. Turėjau fotografuotis su varžybų dalyviais – Michaeliu Schumacheriu ir kitais. Pirmą kartą „Formulę“ stebėjau gyvai, tas garsas ir vaizdas tiesiog užgniaužė kvapą. O prieš trejus metus teko dirbti su režisieriumi D. Lynchu. Kai agentūra man pasiūlė nueiti į atranką, iš karto sutikau. D. Lynchas man dar iš vaikystės įsiminė kaip serialo „Tvin Pyksas“ režisierius, tas vardas, ta asmenybė... Jis pats pasirinko mane, kartu dirbome dvi dienas. Buvo įspūdinga.

– Esi dirbusi su daugybe dizainerių, matei, kiek jie įdeda pastangų į savo darbą, tad kurių kūrybą vertini labiausiai? – Kaip žmogus, asmenybė man labai patinka Jeanas Paulas Gaultier. Jis labai talentingas. Gražu žiūrėti, kaip jis kuria, kaip gimsta jo vizijos. Ir Johnas Galliano. Su juo teko daug dirbti. Kaip žmogus, kūrėjas – jis nepakartojamas. Su juo susitikusi tikrai pasišnekėčiau ir nueičiau kavos išgerti. – Ar jis tikrai toks ekscentriškas? – Ką jis nori, tą tegu ir daro, jei tik išlieka žmogiškas. Nenoriu komentuoti jam nutikusios istorijos, nes ten nebuvau. Bet man atrodo, kad tas burbulas buvo gerokai išpūstas. Kiek man teko su juo dirbti, o dirbau tikrai daug, iš jo gyvenime nesu girdėjusi grubesnio žodžio, ir su žmonėmis, kurie jam padeda, jis visada elgdavosi labai pagarbiai. Ta istorija – kažkokia išpūsta, o gal išprovokuota kvailystė. Nesu mačiusi, kad J. Galliano ką nors įžeistų. Šiaip ar taip, kaip kūrėjas, jis labai talentingas ir pranašesnis už daugumą kitų. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Kur Paryžiuje dažniausiai eini išgerti kavos? – Turiu kelias drauges, kurios labai gerai žino, kur skanu pavalgyti ar kokį kokteilį išgerti. Kiekvienas Paryžiaus rajonas turi savo gražių vietų. Man labai patinka D. Lyncho klubas „Silencio“, ypač jei norisi pažiūrėti kokį gerą filmą. Jis pats man padovanojo klubo nario kortelę, tad ir naudojuosi. Bet ta vieta ir jos atmosfera man iš tiesų labai patinka. O šiaip pavalgyti labai mėgstu japoniškuose restoranėliuose. Iš tiesų nesu didelė gurmanė, tad mane dažniausiai kur nors vedasi draugės. – O pati mėgsti gaminti? – Labai. Bet jei jau gaminu, man reikia visos dienos. Rytas prasideda nuo receptų vartymo, tada važiuoju į turgų pirkti produktų, o grįžusi gaminu. Bet tik tuo atveju, jei turiu publiką, jei yra žmonių, prieš kuriuos galiu pasirodyti. Sau tai net kiaušinio neišsikepu... – Turi kokį nors mėgstamiausią receptą? – Sūrio pyragas. Ir baravykų sriubą labai skanią verdu, bent jau taip sako žmonės. – O kokių nors moteriškų silpnybių turi? – Nelabai. Tiek daug išdirbusi mados versle visai nemėgstu apsipirkinėti. Gal tik kartą per metus pratrūkstu ir pradedu it išdegusiomis akimis bėgioti po parduotuves. Bet tai nėra mano silpnybė. Didžiausias moteriškas malonumas man – pasidaryti manikiūrą, pedikiūrą. Dažniausiai ir tam nėra laiko, bet jei jau prisiruošiu, po to jaučiuosi labai palepinta, moteriška. Kartą per savaitę nuvažiuoju į baseiną, nueinu į sauną. Tokios tos mano silpnybės. Lamų slėnis

Lamų slėnis

Daugiau apie asociaciją „Fashion for Future“: http://www.fashionforfuture.org

– Kas tau svarbiausia namuose? Kokioje aplinkoje tau gera, jauku? – Namai man yra vidinė sąvoka. Gali apsistatyti auksiniais narveliais ir gyventi pačiame gražiausiame name, bet jei viduje nesijauti kaip namie, daiktai nepadės. Kalbėti apie namus man sudėtinga, nes daug keliauju, tad mane kur nutėkši, ten man bus gerai. Nesu lizdelio sukėja. – Ar gyvenime tau dar ko nors trūksta? – Labiausiai noriu pabaigti universitetą. Ir labai norėčiau vieną gražią dieną pradėti dirbti pagal specialybę, su švietimu susijusį darbą humanitariniame sektoriuje. Tikiuosi, vieną dieną tas mados šleifas nuo manęs nukris ir aš galėsiu būti profesionalė kitame darbe, ne mados pasaulyje.

– Manai, galėtum pradėti gyventi sėsliai? – Ne, esu tokios valkatiškos natūros, labai norėčiau, kad su darbu tektų daug keliauti. Aš jau rytoj galėčiau kur nors važiuoti. – Gal šeima, vaikai galėtų tave sulaikyti vienoje vietoje? – Na, kadangi vaikų neturiu, tai dabar man atrodo, kad vis tiek visur keliaučiau su jais. Nors gal jei būtų vaikučių, kaip tik norėtųsi sėslumo, gal kažkas pasikeistų. Labai myliu vaikus, stengiuosi jiems padėti, bet šiuo metu savęs su savais vaikais nematau. Gal kai pamatysiu, bus per vėlu, bet ne dabar.

Lamų slėnis

TENDENCIJOS Tekstas: Žaneta Smailienė Nuotraukos: Artūras Kerdokas (restoranas „Melange“) ir „Atelier Loft“

Industrinio stiliaus ikona – metalinė kėdė "Park" su atkalte

Baldai, atrodantys taip, lyg ką tik būtų atvežti iš senos gamyklos ar uždaromo pašto archyvo. Tačiau neapsigaukite – tai ne senas šlamštas. Šio stiliaus ikonos – prancūzų dizainerio Xavier Pauchard sukurtos kėdės „Tolix“ užima garbingas vietas „Vitra“ dizaino muziejuje ir Žoržo Pompidu centre Paryžiuje. Kalbame apie industrinį interjero stilių, pastaraisiais metais išgyvenantį tikrą renesansą ir Vakaruose vadinamą interjero dizaino atradimu Nr. 1. Šiuo stiliumi įrengiami ne tik menininkų loftai, bet ir prabangūs restoranai (pavyzdžiui, Jamie Oliverio „Italian“), Holivudo žvaigždžių studijos bei aukštosios mados parduotuvės. Stiliaus ištakos siekia XIX a. pramoninę revoliuciją, kai daiktų ir ypač baldų gamybai kartu su medžiu imtas naudoti metalas. Pramonei reikėjo daiktų, kurie būtų funkcionalūs ir patvarūs. Metaliniai stelažai, įrankių spintelės, produkcijos vežimėliai buvo gaminami naudoti gamybos reikmėms, nekreipiant jokio dėmesio į jų puošnumą. Šie daiktai išti-

kimai tarnavo gamyklose, kol... prasidėjo Didžioji depresija. Gamyklos ištuštėjo, į jas atsikraustė menininkai, pavertę jas savo studijomis ir loftais. Tuo pat metu, ketvirtajame XX a. dešimtmetyje, Xavier Pouchard ištobulino galvanizaciją ir metalo dažymą ir iškart šias naujas technologijas pritaikė kėdžių gamybai. Jo įžymioji metalinė kėdė su atlošu „Modelis A“ gaminama iki šiol, ir iš gimtosios Prancūzijos eksportuojama į visą pasaulį. Nėra vieningos nuomonės, kodėl industrinis stilius Niujorke, Londone ar Amsterdame po kelių dešimčių metų užmaršties naujai prasiskynė kelią į prestižinius salonus ir garsiausių dizainerių projektus. Svarstoma, galbūt tvirti industriniai baldai kelia ilgesį ir grąžina į tuos laikus, kai pramonė gamino daiktus, kurie asocijuodavosi su solidumu, patikimumu ir ilgalaikiu naudojimu. Kiti teigia, jog industrinio stiliaus populiarumą paskatino dizaino estetų protestai prieš baldų nupiginimą ir vartotojiškumą. Lamų slėnis

Lieto metalo stalas „Tesla“ su pakėlimo mechanizmu atrodo taip, lyg dar vakar būtų stovėjęs meistro dirbtuvėse

Šiaip ar taip, industrinis stilius klesti ir gražiausi šio stiliaus interjerai verčia žavėtis netradicinių medžiagų dermėmis. Naujai interpretuojami įvairiausi pramoninės paskirties daiktai: įrankių dėžės virsta prieškambarių baldais, staklių detalės – stalais, netgi sena tepalo statinaitė gali tapti patogiu pufu. Gamykliniai vežimėliai naudojami kaip kavos staleliai, industrinės konsolės – stilingi ir kartu patvarūs barai naktiniuose klubuose. Niujorke ir Paryžiuje apstu šio stiliaus pavyzdžių, bet Lietuvoje jį rasti – misija beveik neįmanoma. Dizainerė Indrė Sunklodienė sukūrė restorano „Melange“ interjerą, tačiau toli nuo Lietuvos – Londone. Pasak Indrės, visas darbo procesas priminė dėlionę: pirmiausia buvo pasirinktos išraiškingos šlifuoto metalo kėdės, prie jų buvo derinamos kitos detalės, o kai kurios jų – pavyzdžiui, pagalvėlės ar nerūdijančiojo plieno sienelė, – gaminamos Vilniuje ir gabenamos į Londoną.

Lamų slėnis

Įrankių dėžės virsta stilingu prieškambario baldu – batų dėžė „Caution“

Paklausta, kokie, jos manymu, yra industrinio stiliaus išskirtiniai bruožai, Indrė atsako, kad šiam stiliui būdinga drąsa, leidžianti naudoti iš pažiūros šaltas medžiagas, tokias kaip metalas, stiklas ar betonas. „Pagrindinis derinys kuriant industrinį, tačiau jaukų interjerą, yra metalo ir medžio sąskambis. Tai tobula sąjunga, kai medžiagos viena kitą papildo ir kontrastuoja. Tinkamai jas suderinus su tekstile, galima gauti išties originalų ir jaukų interjerą. Industriniam stiliui būdingi kontrastai, netradiciniai baldų ar kitų detalių sprendimai, apskritai netradicinis požiūris, nesuderinamas su išankstinėmis nuostatomis“, – teigia dizainerė. Autorė pasakoja, kad industrinio stiliaus ir jo teikiamos lengvos nostalgiškos nuotaikos pageidavo Londone gyvenanti projekto užsakovė. Kuriant „Melange“ interjerą, pasak Indrės, pavyko įgyvendinti 95 proc. sumanymo, o užsakovė jai vis perduoda restorano lankytojų pagyrimus.

Lamų slėnis

FOTOGRAFUOJANTI IŠ JAUSMO Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Simas Linkevičius

Lamų slėnis

Netoli traukinių bėgių yra toks nedidelis rajonas, kurio gatvės vis dar grįstos akmenimis. Ten stovi namas, o jame gyvena būrys kūrybingų žmonių. Baigusi fotografijos bakalauro studijas Londono Midlsekso universitete fotografė NERINGA REKAŠIŪTĖ grįžo į Vilnių, į namą, netoli traukinio bėgių. Kol kalbamės karštą sekmadienį, džentelmenas, kurį lengva supainioti su Bobu Dylanu, mums atneša vandens. Tai – Neringos draugas Mykolas Piekuras, neseniai baigęs savąją odisėją kino industrijoje ir besiruošiantis kinematografijos studijoms Kopenhagoje. O Neringą jos fotografuojamos moterys vadina „moterų deive“. Tad apie nuogą ir paslėptą moteriškumą – tvirtai drebančiu balsu.

– Gal nuskambės kiek sarkastiškai, bet noriu paklausti – jei visi pasaulio žmonės vaikščiotų nuogi, ar Neringa savo mūzas aprengtų? – Ne, kaip tik priešingai, dar labiau tyrinėčiau nuogą kūną ir kiekvieną jo įtrūkimą, netobulumą! – Nuogumas tavo nuotraukose man atrodo it savotiškas personažo drabužis. – Nuogumas yra natūrali žmogaus būsena. Manau, kad kalbant apie moterį iškyla dviprasmiški stereotipai. Pirmas: moters kūnas yra visiškai cenzūruojamas – negali parodyti savo spenelių, nors vyrai gali ir niekas nekreipia dėmesio. Kodėl? Moteris negali maitinti kūdikio, ji turi slėptis. Kita vertus, moters kūnas tapo preke, jis absoliučiai pasisavintas ir parduodamas. Didžioji dalis pre-

Lamų slėnis

kių – nuo skalbimo miltelių iki lėktuvų – vienaip ar kitaip naudoja moters kūną. Mane tai veikia. Moteriai jaučiu dvipusį potraukį, mane labai domina islamo religija, gilinuosi į islamo feminizmą, apie tai ir mano bakalauro darbas. Labai noriu išvažiuoti į Iraną, atlikti ten praktiką. Dabartinė mėgstamiausia mano fotografė yra iranietė Newsha Tavakolian, ji dažnai fotografuoja save, aišku, visiškai apsidengusią – kitaip nei moterys mano nuotraukose. Moteris neturi visiškos laisvės nuspręsti, kas ji nori būti. Esi arba išrengta ir parduota, arba paslėpta, uždengta, cenzūruojama iki paskutiniojo. Klaidžiodama tarp Rytų ir Vakarų, analizuodama moters rerezentaciją skirtinguose kontekstuose, bandau suprasti, kas man yra moteriškumas.

– Pagrindinė tavo fotografijos tema ir yra moteris? – Na, temos labai keitėsi. Pradėjusi fotografuoti labiau domėjausi mada ir mados fotografija, vėliau mada man pradėjo patikti mažiau, jaučiausi ribojama toje srityje galiojančių taisyklių – kaip moteris, jos kūnas ir drabužis turi atrodyti. Tada sekė nuogų moterų etapas. Dabar vėl bus kažkas nauja. – Ar jau jauti kas? – Tai turėtų būti konceptualūs, išbrandinti, išnešioti projektai. Kaip tik dirbu su vienu tokiu projektu, matau, kad jam reikės tikrai nemažai laiko, investicijų, tai visai nauja ir nuogų moterų čia nebus. ( Juokiasi.) Tai bus konceptualus dviejų žmonių projektas, susijęs su moterimis ir islamu. Bus nepaprastai įdomu pristatyti šį projektą Vilniuje, Lietuvoje,

kur nėra didelės musulmonų bendruomenės, kur mažumos apskritai sunkiai priimamos. – Ar niekada nenaudojai moters seksualumo, siekdama prikaustyti auditorijos dėmesį, na, šiek tiek tyčia? – Nemanau, kad būtent tai mane skatino fotografuoti taip, kaip fotografuoju. Tyrinėjant kitų fotografų darbus, man nepatikdavo, kaip vaizduojama moteris. Man tai atrodė vulgaru. Man pačiai įdomus moters dieviškumas, sugrįžimas į gamtą ir savo kūno atsiėmimas. Juk pati esu moteris. Manau, tai daug įdomiau. Būčiau vyras, visiems būtų aišku, kodėl fotografuoju. ( Juokiasi.) Kai moteris fotografuoja nuogas moteris ir dar ji nėra lesbietė, tada kyla klausimas – kodėl aš tai darau? Lamų slėnis

Lamų slėnis

Nuotraukos: Neringos Rekašiūtės Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Neringa, tavo kalboje, darbuose, temose tarsi šmėkšteli politikos studijų įtaka: moters vaidmuo visuomenėje, mažumų klausimas. Gal ir fotografijoje iš tiesų nagrinėji politinius klausimus, tik kiek kitaip? – Tarptautinių santykių ir politikos mokslų studijas mečiau prieš trejus su puse metų, kad galėčiau mokytis fotografijos. Baigiamajam darbui pasirinkau musulmonių moterų meno temą – kaip jos save pateikia fotografijoje, vizualiajame mene ir kaip jos yra vaizduojamos Vakarų pasaulyje. Atradau be galo daug įdomių musulmonių fotografių, kūrėjų. Tai ir buvo impulsas grįžti į Lietuvą ir baigti poli-

tikos mokslų studijas. Nežinojau, ar dar kada nors turėsiu progą tai padaryti. Maniau, kad šaukštai po pietų – juk tiesiog ėmiau ir išėjau. Bet gyvendama Londone sutikau savo buvusį dėstytoją, jis man pasakė, kad mokslus tęsti galiu. Aš ir grįžau. Būsiu ketvirto kurso studentė. Bent jau metus praleisiu Lietuvoje. Esu žemės žmogus. Man patinka pažinti kitas kultūras, bandyti jas suprasti, praplėsti savo siauro suvokimo ribas. Manau, kiekvienam svarbu palikti savo komforto zoną, kuo daugiau pažinti ir neleisti, kad kažkas iš šalies tau primestų jau suformuotus stereotipus.

Lamų slėnis

– Ar moki „išeiti“ iš fotografijos? – Esu fotografė, kuri fotoaparato su savimi visada nesinešioja. Jei ir pamatau ką nors įdomaus, aš tai įsimenu ir tai pasitarnauja vėliau. Nepasiduodu kameros godumui, verčiančiam fotografuoti viską ir visada. O šiaip darbo yra nuolat – jei nefotografuoju ir neorganizuoju fotosesijų, tada retušuoju nuotraukas. Gerai, kad dirbu laisvai samdomą darbą – galiu eiti miegoti ir keltis, kai man geriausia. Pavyzdžiui, vakar, šeštadienį, buvo darbo diena. Penktadienį su draugais nešvenčiau gimtadienio, nes į darbą žiūriu atsakingai ir į fotosesiją negalėjau ateiti neišsimiegojusi. Tad kėliausi septintą ryto, ėjau į stotį, stebėjau rytinius šeštadienio žmones, žiūrėjau į kraujo dėmes ant asfalto, mačiau, kaip močiutė eidama iš savo krepšio kažką varvina ir palieka paskui save šlapią ruožą. Dvi valandas traukiniu per kaimus va-

žiavau iki Kauno. Ten fotografavau dvi merginas. Iškylavome prie ežero, du kartus išsimaudžiau ir grįžau į Vilnių. Na, bet tai geros dienos. Aišku, dažnai tenka vargti, iš naujo ieškoti vietų, nes iš pradžių viskas atrodo gerai, o atvykęs tiesiog nebegali įeiti vidun. Visi Vilniaus kampai taip pat jau išfotografuoti. Kai neturi didelio biudžeto, dažnai tenka improvizuoti, žaisti su tuo, ką turi. – Teko girdėti, kad į fotosesiją ateini su vienu fotoaparatu, neapsikrovusi milijonu blyksčių ir kita technika. – Tai tiesa! Tiesiog esu visiškai ne technikos žmogus. Kada nors norėčiau fotografuoti juosta. Mano svajonė – pradėti fotografuoti didelio formato kamera. Būtų labai sunku ir brangu padaryti vieną kadrą, bet jis taptų brangus ne tik pinigine prasme. Fotografuoju iš jausmo ir to nesigėdiju. Lamų slėnis

– Esu skaičiusi, kad rašai poeziją. – Tiesą pasakius, man atrodo, kad rašau geriau nei fotografuoju. Rašau anglų kalba, dėl to jaučiu pasimetusio žmogaus vaidmenį – angliškai aš niekada nerašysiu taip, kaip rašo žmonės, kuriems tai gimtoji kalba. Gal sugalvoju visiškai keistų ir netikėtų palyginimų, bet lietuviškai rašyti poezijos man nepavyksta. Tikiuosi, ilgiau pabuvus čia, vieną dieną pavyks, nes rašyti labai gera.

Lamų slėnis

– Kaip ilsiesi? Ką, pavyzdžiui, būtum veikusi šiandien? – Būčiau zyzusi, kad mane nuvežtų prie ežero. Aš nevairuoju, tad nesu tokia nepriklausoma, kokia norėčiau būti. Aišku, geriausiai pailsiu gamtoje, visame pasaulyje mėgstamiausia mano vieta yra Nida. Ten atsigaunu visapusiškai. Man patinka paraganauti – kartais imu ir pradedu gaminti talismanus draugams iš įvairiausių žolelių ir nuovirų. Skaitau! Tai labai mėgstu. Man ir taip patinka mano gyvenimas, todėl per daug nesidomiu grožine literatūra, bet psichologinės ir mokslinės knygos man labai patinka, iš jų galiu kai ko išmokti. – Kokia šių namų istorija? – Prieš pusantro mėnesio grįžau į Lietuvą. Ir iškart apsigyvenau čia. Gyvename apsupti labai smagių, savotiškai „pačiuožusių“ menininkų, jie labai šaunūs žmonės. Mano draugas Mykolas čia jau gyveno anksčiau, aš tiesiog prisijungiau prie jo. Tiesa, čia praleidžiame ne tiek jau daug laiko, dažniausiai grįžtame pernakvoti, taip pat čia tvarkau nuotraukas, tada prie stalo praleidžiu visą dieną. Kol kas man ši vieta – kaip balta drobė.

Lamų slėnis

– Apie inspiracijas: kokie menininkai tau patinka? – Man labai patinka Frida Kahlo, ji buvo visiška feministė – su ūsais, nesiskuto pažastų, nes taip jai buvo gražu. Man patinka jos meno pajauta, grynakraujė emocija, jos gyvenimo istorija. Taip pat fotografė Sally Mann, fotografuojanti didelio formato kamera. Ji mane įkvepia savo drąsa fotografiškai tyrinėti kontraversiškas temas: mirtį, seksualumą. Jos projektas apie gamtoje irstančius žmonių kūnus paliko neišdildomą įspūdį. Mane įkvepia pats gyvenimas. O inspiracijų visada lengva rasti! Daug kas man patinka. Be to, dabar viską galima pasiekti per kelias sekundes!

– Kokių nuodėmių, silpnybių turi? – Turiu visą skrynelę, kurią pravėrus pabirtų silpnybės... Esu labai savikritiška, baisiausiai save pliekiu, nepriimu savęs, įsivaizduoju tai, ko nėra, problematiškai priimu realybę, sunkiai susivokiu finansų srityje. Labai daug žemiškų silpnybių, kurios kyla iš didelio savikritiškumo. – Kaip manai, jei ateičiau pas tave po metų, ką čia rasčiau? – Po metų jau turėčiau būti apsigynusi bakalaurinį darbą. Tai reiškia, kad būčiau atlikusi praktiką... O tai reiškia, kad būčiau visiškai kitas žmogus!

Lamų slėnis

Vokiečių autoriaus TIMURO VERMESO satyrinis romanas „Jis ir vėl čia“ akimirksniu tapo senasacija visame pasaulyje. Aktuali, negailestinga, intriguojanti, talentingai parašyta knyga atskleidžia žiniasklaidos pasaulio absurdiškumą ir parodo demokratijos netvarumą. Knygos herojus – į šiuolaikinį pasaulį mistiškai transformavęsis… Adolfas Hitleris. Akimirksniu jis tampa „YouTube“ žvaigžde, sulaukia milijonų pasekėjų, tampa televizijos laidos vedėju, juo susidomi politinės partijos, leidyklos siūlosi leisti jo būsimą knygą. Kontroversiška knyga Vokietijoje ir kitose pasaulio šalyse sulaukė prieštaringų reakcijų. Netrukus šį kūrinį galės įvertinti ir Lietuvos skaitytojai. Kol knyga pasieks knygynų lentynas, siūlome interviu su autoriumi. Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: „Alma Littera“

- Pavadinčiau jus drąsiu rašytoju! Ar reakcija, kurios sulaukė knyga „Jis ir vėl čia“ buvo panaši į tą, kokios tikėjotės prieš pasirodant knygai? - Tikėjausi panašios reakcijos, gal tik nemaniau, kad ji bus tokia ir jos bus tiek daug. Beje, tikėjausi ir mažiau konstruktyvios kritikos, nelogiškų reakcijų.

ti interviu. Bet tai tik 15 minučių mano šlovės, po manęs naujienų mašina pasigaus ką nors kitą. Mano gyvenimas pasikeitė tik tiek, kad dabar galiu pats valdyti savo karjerą. Pats sprendžiu, kada, apie ką ir kur rašyti. Tik stengiuosi nepamiršti, kad tai dažnai nenutinka.

- Milijonai parduotų kopijų, knygos apžvalgos populiariausiuose pasaulio dienraščiuose: ką jums asmeniškai reiškia būti bestselerio autoriumi? Ar tai kaip nors pakeitė jūsų gyvenimą? - Koks tai jausmas? Jaučiuosi panašiai, kaip ir anksčiau, išskyrus tai, kad staiga pačiam tenka duo-

- Kodėl savo kūriniui pasirinkote politinės satyros žanrą? Šio žanro autoriai paprastai turi taikinį – asmenį ar temą. Kas buvo jūsų taikinys? - Nerekomenduočiau skaityti satyros, kurios taikinys lengvai nuspėjamas. Tad tikiuosi, kad patys tą taikinį ir atrasite beskaitydami mano knygą. Lamų slėnis

- Ką filosofine prasme atspindi pagrindinis knygos herojus – A. Hitleris? - Nesu filosofas, bet funkciškai A. Hitleris yra pašalietis, kaip ir bet kuris keliautojas laiku. Skirtumas tas, kad nesame pratę šiam keliautojui pritarti, net jei jis sako tiesą (o kartais jis iš tiesų taip daro). Tad kalbant apie pagrindinį mano knygos herojų, jo išreikštas mintis tenka permąstyti mažiausiai du kartus. - Ką manote apie šiuolaikinę žiniasklaidą, kuriai, būdamas žurnalistas, ir pats atstovaujate? Kas jus veda iš proto, o kas stebina? - Žiniasklaida šiandien yra tokia pat, kokia visada ir buvo: mechanizmas, kuriuo siekiama atkreipti dėmesį į tam tikrus procesus. Jos veikloje nėra nieko stebėtina. Stebina žmonių įsivaizdavimas, kaip žurnalistai turėtų dirbti. Kartais, beje, ir aš apie tai pamąstau.

Lamų slėnis

- Papasakokite apie save. Kas jums patinka, kas ne? Beje, paprastai skraidote pirmąja klase ar pigiomis oro linijomis? - Nelabai mėgstu kalbėti apie save. Daugiau apie tai galėtų papasakoti „Google“. O skraidyti man, beje, visiškai nepatinka. - Kaip, jūsų nuomone, Lietuvos skaitytojai sutiks jūsų knygą? - Negaliu to nuspėti, nes apie jūsų žmones ir šalį žinau labai nedaug. - Girdėjau, kad pagal jūsų knygą ketinama statyti filmą. Jei rinktis būtų patikėta jums pačiam, kas būtų filmo režisierius, o kas atliktų pagrindinį vaidmenį? - Svarbiausias klausimas: kurią knygos dalį verta perkelti į filmą, kokią istoriją siektume papasakoti žiūrovui. Visa kita – tai tik antraeiliai dalykai…

NUGALĖK ERDVĘ – IR TURĖSI ČIA. NUGALĖK LAIKĄ – IR TURĖSI DABAR. O AR NEMANAI, KAD TARP ČIA IR DABAR GALĖTUME KOKĮ PORĄ KARTŲ SUSITIKTI? R. BACHAS „DŽONATANAS LIVINGSTONAS ŽUVÈDRA“

@llamasvalley

Lamų slėnis

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Simas Linkevičius

Lamų slėnis

Po atostogų, saulėtų savaitgalių ir lakstymų basomis kojomis kada nors ateina laikas sėsti į darbo kėdę. ŠARŪNĘ VAITKUTĘ jau kalbinome apie kelionę Santiago de Compostela keliu. Šiandien ji mus pasikvietė į alchemišką juvelyro darbo vietą. Šarūnės ir dar kelių juvelyrų darbai „pasislėpę“ po vardu „Gauau“, tačiau menininkė pamažu ruošia naują internetinį puslapį – namus savo preciziškiems kūriniams, laviruojantiems tarp minimalizmo ir detalių. Tad susipažinkime iš naujo.

– Šarūne, sakei, turi daug darbo. Papasakok apie jį daugiau. – Taip... Mano veiklą galima padalyti į užsakymus, galerijas ir parodas. Man patinka, kai galima dirbti keliose srityse, nuo vienodos veiklos nuvargstu. Pavyzdžiui, kuriant parodinį darbą, atsiranda polėkis, užmojis, atsipalaiduoji. Konkretus užsakymas šiek tiek įpareigoja. Nors dažniausiai ateina žmonės ir sako: „Daryk, ką nori.“ – Maloniau kurti parodoms ar žmonėms? – Man labiau patinka, kai dirbu laisvai, ne konkrečiam žmogui. Kita vertus, kartais sutinki tokių įdomių žmonių! Su dauguma susidraugaujame, palaikome ryšį ir vėliau. Man nepavyksta tose savo dirbtuvėlėse pasisodinti žmogaus ir su juo bendrauti oficialiai. Iškart atsiranda artimesnis ryšys. – Kaip patekai į juvelyriką? – Tai įvyko dailės mokykloje Kintuose – didžiuliame name čia atvykusi šeima įkūrė mokyklą, visą atskirą pasaulį, kur galėjai būti dieną ir naktį, aš ten beveik apsigyvenau. Turėjome juvelyrikos klasę ir man tiesiog neliko kitų variantų. Beje, važiuodama šiandien dviračiu į darbą, buvau tikra, kad šito paklausi. Mano vaikystėje buvo tokios gražios vienatvės. Žinai, tie vaikai, visada truputį paskendę savo pasaulėlyje, fantazijose. Buvau viena jų, o gal net ir dabar esu. ( Juokiasi.) Dar vaikystėje, nors nežinojau, kuo noriu būti, buvau tikra, kad neisiu į darbą kaip visi kiti, kad mano darbas bus kitoks, kūrybinis, nors tokio žodžio mano vaikiškame žodyne net nebuvo... Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Girdėjau gandą, kad juvelyrikos mokytis daug protingiau pas meistrą, o ne universitete... – Oi, man tai nepatinka. Tokia taktika man nepriimtina. ( Juokiasi.) Pirmiausia man atrodo, kad juvelyrika yra meno šaka, tad turi studijuoti Dailės akademijoje, mokytis skulptūros, tapybos, kompozicijos – viską iš esmės. – Kaip radai šias dirbtuves? – Gyvenau Užupyje ir dirbau namuose. Vėliau atsirado noras turėti dirbtuves atskirai. Pradėjau važinėti po visus Vilniaus fabrikus: kartono fabriką Aguonų gatvėje, T. Ševčenkos loftus aplankiau, o tada grįžau čia, į Užupį, „Gerovės“ fabriką. T.

Ševčenkos gatvės atmosfera man per daug priminė biurą. Man ten labai patinka, bet pasižiūrėjau pro langą į kostiumuotus žmones ir pasidarė negera. O čia ryte atvažiuoji ir matai, kaip dirba automobilių servisai, kaip gurkšnojant kavą pravažiuoja kečupų pilnas sunkvežimis... Iki dirbtuvių likus pusei kilometro jau kvepia braškėmis, ir žinai, kad šiandien konservų fabrike verda braškių uogienę. Kvepia visą dieną! Man tai tokia egzotika. Ši vieta labai užmaskuota, dieną veikia automobilių servisai, važinėja įvairių įmonių mašinos, o vakare visi išvažiuoja ir liekame mes, juvelyrai, keramikai, kitų sričių menininkai. Prasideda naktinis gyvenimas. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Kokia tavo darbo diena? – Nors ritmas kartais keičiasi, būna maždaug taip: atsikėlusi ryte padarau mankštą ir dviračiu važiuoju į dirbtuves prie savo stebuklingo lango. Toje šviesoje geriu kavą ir pusryčiauju. Tai – meditacinės akimirkos, aš taip mėgstu ramias akimirkas: sėdžiu, užsisvajoju. Tada susikoncentruoju į darbą. Kad ir kaip tai skambėtų, mano darbe daug sėdėjimo ir nieko nedarymo. Jei dirbu su gintaru, galiu į tą mažą gabalėlį žiūrėti valandų valandas. O tada puolu į darbą ir viską darau labai greitai. Baigusi pati stebiuosi – kaip tai įmanoma?

Lamų slėnis

– Tavo dirbtuvės primena laboratoriją. Ar čia vyksta tik gamyba, ar gimsta ir mintys? – Kuo mažiau, kuo švariau, kuo balčiau – esu minimalistė, o šiose dirbtuvėse dėl jų dydžio viskas yra vienoje vietoje ir visko labai daug. Čia kyla daug minčių, nors jų kyla visur – minčių jungiklio išjungti negaliu. Atsisėdusi nelaukiu mūzos – darbo diena man yra darbo diena, tačiau savęs nekankinu ir dirbu dinamiškai – jei nesiseka, skaitau knygą, tapau.

Lamų slėnis

– Man juvelyrai visada buvo panašūs į alchemikus. Tie įrankiai, emalis, metalai… – Žinai, nuėjusi pas stomatologą aš labai gerai įvaizduoju, ką jis daro ir kaip viskas vyksta. Žinau, kokį įrankį paėmė ir ką man su juo darys – labai panašu į juvelyriką. Kai kuriuos įrankius tikrai perkame iš stomatologijos prekių, labai daug smulkių preciziškų įrankių. Man ir dirbtuvės, ir visa kita gyvenime patinka išgryninta. Todėl ir mano įrankiai tikslūs, preciziški, nors jei tik įmanoma, renkuosi rankų darbą. Laviravimas tarp grubumo ir minimalizmo man labai patinka, taip pavyksta išlaikyti tai, kas akmenyje yra autentiška. O šiaip kepame krosnyse kaip keramikai ir eksperimentuojame su emaliu kaip chemikai. – Tavo stilistika – kokia ji? Minimalistinė… nors nelabai. – Bet ir ne barokiška! – Truputį baltiška? Kuršių nerija tavo darbai kvepia. – Kaip įdomu! Daug kas tai pastebi. Galiu tik šabloniškai atsakyti, kad tai iš vidaus ateina, to nekontroliuoju.

Lamų slėnis

VALGYK JAUSK MYLÈK

Lamų slėnis

Tekstas: Algė Ramanauskienė

BON APPÉTIT

Nuotraukos: Anders Schønnemann (knygai „Spis“)

MIKKELIO KARSTADO biografijoje – daug gardžių prieskonių. Vyriausiasis Kristianborgo rūmuose įsikūrusio Danijos Parlamento virtuvės šefas, kelių „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintų restoranų šefas, garsiojo restorano „Noma“ įkūrėjo Clauso Meyerio patarėjas. Ir tai tik keli įspūdingi momentai iš šio dano biografijos. Dabar atėjo metas ir pirmajai Mikkelio knygai – „Spis“ (liet. „Valgyk“). Bevartant jos puslapius apima saldus jausmas. Tad vietoj antipasto siūlome M. Karstado interviu.

Meilės romanas su maistu Kai kuriems mūsų maistas tėra medžiaga, palaikanti mūsų gyvybę. M. Karstadui tai kur kas daugiau. Tai maisto kultūros estetika, priverčianti jo akis žibėti. „Manau, estetinis aspektas labai svarbus, nes valgant akims tenka ypatingas vaidmuo, juk visada paragauti labiau norisi to, kas atrodo gražiai, nei mažiau išvaizdaus maisto. Valgome jausmais, akimis ir nosimi“, – teigia Mikkelis. Jo paties romanas su maistu užsimezgė dar vaikystėje. Fiuno saloje gyvenantys seneliai mo-

kė Mikkelį patį auginti daržoves, pasigauti žuvų. Tad buvo akivaizdu, kad ateityje jo gyvenimas bus susijęs su maistu, paruoštu iš rinktinių produktų. „Visi geriausi prisiminimai – iš mano senelių. Jų namuose visada būdavo pačių užsiaugintų daržovių, žuvų ir žaidimų, – pamena Mikkelis. – Mano močiutė daug metų dirbo kogekone, arba virėja, ruošti maistą jai puikiai sekėsi, kaip ir mano mamai. Man maistas niekada nebuvo aukštoji gastronomija, tik mielas namuose pagamintas maistas iš kokybiškų sezoninių produktų.“ Lamų slėnis

Tai puikiai nusako pagrindinę idėją naujosios Mikkelio knygos „Spis“, kuri visai neseniai išleista Danijoje, o vėliau ketinama versti ir į kitas kalbas. Jos tikslas – įkvėpti žmones naudoti kokybiškus produktus ir gaminti. Taip paprasta ir kartu svarbu!

Šiandien Mikkelis pats yra keturių vaikų tėvas: Oscaro, Almos, Konrado ir Viggo. Galėčiau lažintis, kad jiems niekada neteko ragauti šaldyto maisto! Bet Mikkelis tik nusijuokia: taip, teko... Nors jis kartu su žmona Camilla visada stengiasi savo vaikams gaminti namie ar bent jau perka kokybiškus maisto produktus. „Turime labai susispausti, norėdami viską suspėti, nes abu dirbame visu etatu ir dar turime keturis vaikus, – juokiasi M. Karstadas. – Danijoje turime tokį tradicinį patiekalą – boller i karry, mėsos kukuliai kario padaže. Mano vaikams labai patinka, kai jį paruošiu. Bet jiems skanu beveik viskas, ką gaminu, net jei patiekalas „kiek keistokas“, kaip jie sako...“

Knyga, pakeisianti jūsų įpročius Būdamas žymus ir kūrybingas virtuvės šefas, M. Karstadas beveik kasdien susiduria su gurmanų virtuve, kurią jis pats vadina skoningu ir išskirtiniu maistu. „Vis dėlto geriau jau valgyčiau patiekalą, paruoštą iš kokybiškų sezoninių produktų ir su meile nei „gurmanišką“ bejausmį maistą, pagamintą iš brangių produktų ir iš pareigos“, – teigia Mikkelis.

Lamų slėnis

Mikkelis knygai parinko receptus, pagal kuriuos pats mielai gaminta savo virtuvėje ir kurie daugumos tiesiog nepelnytai primiršti. Su kiekviena sudedamąja dalim Mikkelis kūrė 5–6 receptus, siekdamas parodyti skaitytojams, kad pasitelkus fantaziją galima atrasti daugybę skirtingų būdų panaudoti tą patį produktą. Galbūt taip, kaip niekada to nedarėte iki šiol. Tad jei kada vartysite M. Karstado knygą, greičiausiai būsite priversti šiek tiek pakeisti savo įpročius virtuvėje ir pasinerti į naujas gastronomines patirtis. O Mikkelis kaip tik ima pasakoti apie vieną įspūdingiausių savo patirčių, susijusių su... žinoma, maistu. Tai buvo kelionė į Grenlandiją. M. Karstadas plaukė Disko įlanka kartu su savo bičiuliu Clausu Meyeriu (garsiu Danijos šefu ir vienu iš restorano „Noma“ įkūrėjų). Staiga jie išvydo medžiotoją, ką tik nušovusį ruonį. Jis stovėjo ant nedidelės ledo lyties. Mikkelis ir Clausas priplaukė artyn, o medžiotojas jiems pasiūlė paragauti dar šiltų ruonio kepenų. „Valgyti šiltas ruonio kepenis, stovint and ledo lyties Disko įlankoje –10 laipsnių šaltyje, buvo pats įspūdingiausias iki šiol mano patirtas gastronominis nuotykis“, – pasakoja Mikkelis.

Lamų slėnis

Tačiau nemanykite, kad tik ekstremalūs potyriai įkvepia šį virtuvės šefą jo kūrybiniame darbe. Jo kasdienybė, tai, kas jį supa, mylima žmona ir mieli vaikai, oras ir metų laikų kaita – visi tie paprasti dalykai Mikkeliui nepaprastai svarbūs. „Jei šviečia saulė, man norisi gaminti salotas ar jūros maistą, kai šalta ir sninga, norisi sriubos arba troškintų kiaulės žandų“, – pasakoja M. Karstadas.

Mineralai praturina maistą!

Patys svarbiausi dalykai Nors niekada to nedarė specialiai, Mikkeliui nuolat tenka susidurti su asmeniniais iššūkiais. Jam pasisekė, kad visą gyvenimą daro tai, ko labiausiai norėjo. Tad jo gyvenime buvo ne vienas įkvepiantis projektas. Tačiau labiausiai įstrigęs – patirtis dirbant su C. Meyeriu. Penkerius metus Mikkelis buvo šio žmogaus dešinioji ranka, arba patarėjas gastronominiais klausimais. „Tai neįkainojama patirtis tiek asmeniniu, tiek profesiniu lygiu. Keliauti su juo, rašyti knygas ar tiesiog ruošti skanų maistą iš geriausių produktų – nuostabu“, – pasakoja Mikkelis. Beje, būtent C. Meyeris kartą pasakė, kad didžiausia motyvacija dirbti jam visada buvo suteikti impulsą Danijos maisto kultūrai. Kaip Mikkelis interpretuoja savo paties misiją maisto scenoje? „Na, mano misija kiek kuklesnė nei Clauso. Bet, žinoma, noriu tobulinti ir išsaugoti Danijos maisto kultūrą. Taip pat norėčiau perteikti savo žinias apie kokybišką maistą ir ilgaamžiškumą savo vaikams, – teigia M. Karstadas. – Jei turėčiau rinktis paskutinį savo gyvenimo patiekalą, ko gero, ne taip svarbu būtų, kas lėkštėje, o su kuo tą patiekalą dalyčiausi. Žinoma, tai būtų mano maža šeimyna – žmona Camilla ir mūsų keturi vaikai.“

K+

Mg2+

K+

Užsukite į Mikkelio Karstado tinklaraštį „We You They Ate“

Ca2 Lamų slėnis

Lamų slėnis

ANT LAUŽO KEPTI SMAILIAGŪŽIAI KOPŪSTAI SU VOVERAITĖMIS, PETRAŽOLĖMIS IR SVOGŪNAIS JUMS REIKĖS (4 PORCIJOS): 200 g voveraičių; 1 šaukšto kokybiško alyvuogių aliejaus; jūros druskos; šviežiai maltų juodųjų pipirų; 2 smailiagūžių kopūstų; 4 jaunų svogūnų; 1 ryšelio petražolių; 50 ml obuolių acto.

PROCESAS Išvalykite voveraites ir, jei reikia, susmulkinkite jas. Pakepinkite voveraites keptuvėje, įpylę šiek tiek aliejaus, ant grotelių arba virš atviros ugnies – kepkite 2–3 min., kol grybai įgaus gražią spalvą ir šiek tiek sukris. Pabarstykite druska ir pipirais, išimkite iš keptuvės. Nuo kopūsto nuskabykite kiečiausius viršutinius lapus ir supjaustykite kopūstą išilgai į aštuonias vienodas dalis, kad kiekvienoje dalyje liktų šiek tiek koto, kuris neleistų lapams išsiskirti. Kopūstą apšlakstykite alyvuogių aliejumi

ir gerai paskrudinkite 2–3 min. kiekvieną pusę. Kepkite ant labai karštų grotelių, kad kopūstas dailiai apskrustų. Tada nukelkite kopūstą nuo grotelių ir išdėliokite į lėkštes. Apiberkite šiltomis voveraitėmis. Nupjaukite svogūnų viršūnėles ir, jei reikia, viršutinį lapų sluoksnį. Supjaustykite svogūnus plonais griežinėliais ir apibarstykite jais kopūstus bei voveraites. Pagaliau pagardinkite patiekalą petražolėmis, alyvuogių aliejumi, obuolių actu, druska ir šviežiai maltais juodaisiais pipirais. Keptą kopūstą su voveraitėmis galima patiekti prie mėsos arba valgyti atskirai kaip salotas ar vegetarišką patiekalą. Lamų slėnis

Lamų slėnis

PELENUOSE KEPTI TRINTI BAKLAŽANAI JUMS REIKĖS (4 PORCIJOS): 2 baklažanų; 50 ml kokybiško alyvuogių aliejaus; 1 citrinos; pusės česnako skiltelės; jūros druskos; šviežiai maltų juodųjų pipirų.

PROCESAS Dėkite baklažanus tiesiai į karštus pelenus ir palikite 30 min., kad jie apskrustų ir suminkštėtų. Tada išimkite iš pelenų ir supjaustykite pusiau. Atskirkite minkštimą nuo žievės ir sudėkite į koštuvą, kad nusisunktų drėgmė.

Peiliu sutrinkite minkštimą, suberkite į indą, apšlakstykite alyvuogių aliejumi, tarkuota citrinos žievele ir sultimis, smulkiai supjaustytu česnaku, druska ir šviežiai maltais pipirais. Trintus baklažanus valgykite kaip garnyrą prie mėsos arba tepkite ant duonos riekės.

Lamų slėnis

ŠIENE KEPTI LANGUSTAI – SU AGURKAIS, ČIOBRELIAIS IR CITRINOMIS JUMS REIKĖS (4 PORCIJOS): 12 langustų; 1 saujos šieno; 10 mėtų stiebelių; pusės agurko; 40 g raudonųjų serbentų; 1 citrinos; 100 ml kokybiško alyvuogių aliejaus; 1 šaukštelio akacijų medaus; 5 stiebelių čiobrelių; jūros druskos; šviežiai maltų juodųjų pipirų. PROCESAS Sudėkite langustus į lėkštę ir uždenkite šienu bei mėtomis. Langustus, šieną ir mėtas dėkite tiesiai ant grotelių ir kepkite 3–4 min., kol šienas ir mėtos beveik visai sudegs suteikdami langustams malonų dūmo ir gaivų mėtų kvapą. Nulupkite agurką ir susmulkinkite. Suberkite į indą kartu su raudonaisiais serbentais, sutarkuota citrinos žievele ir sultimis, aly-

Lamų slėnis

vuogių aliejumi, medumi, susmulkintais čiobreliais, druska ir pipirais. Gerai išmaišykite ir paruoškite tirštą užpilą. Nukėlę langustus nuo grotelių sudėkite juos į lėkštę. Tokius juos ir patiekite, kad svečiai patys galėtų išlukštenti langustus, užsipilti užpilo ir užkąsti rieke gardžios duonos. Langustus galima išlukštenti ir patiekti lėkštėje kartu su užpilu, atsižvelgiant į tai, kokia vakarienės nuotaika ir atmosfera.

Lamų slėnis

100

Lamų slėnis

ANT GROTELIŲ KEPTA JAUTIENA SU KAULŲ SMEGENŲ UŽPILU, PELETRŪNAIS, RAUDONAISIAIS SVOGŪNAIS IR KAPARĖLIAIS JUMS REIKĖS (4 PORCIJOS): 0,8–1 kg jautienos papilvės; 5 čiobrelių arba rozmarinų šakelių; 2 česnako skiltelių; šlakelio kokybiško alyvuogių aliejaus; jūros druskos; šviežiai maltų juodųjų pipirų.

PROCESAS Nuo mėsos nupjaukite kiečiausias sausgysles ir riebalus, bet ne visus – jie mėsai suteiks skonio. Sudėkite mėsą į indą ir įtrinkite susmulkintais čiobreliais, česnakais, alyvuogių aliejumi, druska ir pipirais. Prieš pradėdami kepti, pamarinuokite 15–20 min., kad mėsa per trumpą laiką gautų daug karščio. Kepkite ant grotelių 4–5 min. kiekvieną pusę (atsižvelgdami į mėsos gabalėlio dydį), kad dailiai apskrustų, bet liktų sultinga ir pusžalė viduje. Svarbu, kad mėsa neperkeptų, nes papilvė gana kieta, tad perkepinta mėsa taip pat bus kieta. O tinkamai paruošta jautienos papilvė labai skani ir sultinga. Nukėlę mėsą nuo grotelių palikite atvėsti 5–7 min., o tada supjaustykite plonais gabalėliais ir patiekite su šiltu užpilu. Lygiai taip pat galite ruošti šoninės ar nugarinės kepsnius.

UŽPILAS: 50 g kaulų smegenų (paprašykite savo mėsininko); 2 raudonųjų svogūnų; 50 g kaparėlių; 100 g kokybiško alyvuogių aliejaus; 50 ml chereso acto; jūros druskos; šviežiai maltų juodųjų pipirų; 1 ryšelio peletrūnų.

PROCESAS Kaulų smegenis supjaustykite mažais kvadratėliais. Nulupkite raudonuosius svogūnus, supjaustykite skiltelėmis, o tada plonais griežinėliais. Šiek tiek pasmulkinkite kaparėlius, suberkite viską į karščiui atsparų puodą, kurį galima statyti ant grotelių (arba galite užpilą paruošti virtuvėje). Į puodą taip pat supilkite aliejų, actą, druską, pipirus ir dėkite ant grotelių. Pamažu įkaitinkite, kol kaulų smegenys pradės tirpti, ir viskas suvirs į tirštą užpilą. Susmulkinkite peletrūnus ir suberkite į šiltą užpilą. Užpilkite užpilą ant šiltos mėsos ir iš karto patiekite. Jei mėsą ir užpilą paliksite per ilgai aušti, kaulų smegenys ir užpilas sustings ir atrodys riebaluotas. Lamų slėnis

101

102

Lamų slėnis

LAUŽE KEPTOS BRAŠKĖS SU ROŽIŲ IR BRAŠKIŲ ŠERBETU

JUMS REIKĖS (4 PORCIJOS): 500 g braškių; 2 šaukštų akacijų medaus; 1 mažos saujelės rožių lapelių; 1 mažos saujelės verbenų lapelių; 1 citrinos; 1 šlakelio viskio.

PROCESAS Braškes nuplaukite ir nuskabykite kotelius. Leiskite joms apdžiūti. Įkaitinkite keptuvę tiesiai virš žarijų ir į karštą keptuvę supilkite medų. Kai medus ims burbuliuoti ir karamelizuotis, supilkite braškes. Pakepinkite apie pusę minutes, tada supilkite rožes ir sutarkuotą citrinos žievelę bei sultis, palikite kepti dar 1 min., kol skystis sutirštės ir virs šviesiu sirupu. Įpilkite šlakelį viskio, šiek tiek pakreipę keptuvę krestelėkite, kad ugnis „pagautų“ alkoholį ir keptuvė suliepsnotų. Kai alkoholio liepsna užges, lengvai krestelėkite keptuvę, kad ugnis galutinai užgestų (alkoholis išgaruos). Suberkite verbenų lapelius ir dar kartą krestelėkite keptuvę. Braškes patiekite nedelsdami tiesiai iš keptuvės, kol jos karštos, kartu su kupinu šaukštu braškių šerbeto. Šį desertą taip pat galima ruošti su įvairiomis kitomis uogomis ar vaisiais – persikais, abrikosais, slyvomis, kriaušėmis ir obuoliais.

BRAŠKIŲ ŠERBETAS: 500 g šviežių braškių; 1 l vandens; 200 g cukranendrių cukraus; pusės vanilės ankšties; 10 pipirų grūdelių; 2 citrinos.

PROCESAS Nuplaukite braškes, nuskabykite kotelius ir palikite apdžiūti. Supjaustykite braškes pusiau ir supilkite į puodą kartu su vandeniu, cukrumi, vanile, vanilės ankštimi ir pipirais. Pipirai taps savotiška atsvara šerbeto saldumui ir šiek tiek pastimuliuos skonio receptorius, papildys braškių skonį. Puodą užvirinkite ir palikite 3–4 min. virti. Tada nukelkite nuo ugnies ir pagardinkite sutarkuota citrinų žievele bei sultimis. Palikite šį mišinį pastovėti 20 minučių. Tada išmaišykite ir nukoškite per stambų koštuvą, kad į šerbetą patektų ir šiek tiek braškių minkštimo. Padėkite šerbetą į šaldytuvą, kol jis visiškai atvės. Atvėsusį šerbeto mišinį supilkite į ledų mašiną ir pagaminkite šerbetą. Tada supilkite į plastikinį maišelį ir palikite šaldymo kameroje, kur jis gali gulėti 3–4 dienas.

Lamų slėnis

103

104

Lamų slėnis

105

MADA

106

Lamų slėnis

Geros idėjos dažnai gimsta prie puodelio kavos. Būtent taip gimė ir keturių mados tinklaraštininkių projektas „Square“. Susibūrusios į komandą NERETA („Neretos Blogas“), TOMA („Fill the City“), IEVA („I.VO blog“) ir SANDRA („Where are My Keys“) šiandien jau ne tik rašo apie madą, bet ir organizuoja mados renginius, džiaugiasi užmezgusios nemažai pažinčių su Lietuvos bei Latvijos dizaineriais, tinklaraštininkais, prekių ženklais. O mes jų paprašėme praverti savo drabužių spintas ir pademonstruoti, ką į jas atpūtė vasaros vėjai.

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Vygailė Sukurytė

– Kaip jūs keturios susibūrėte į „Square“? Nereta: Prieš kelerius metus, pradėjus plėstis lietuviškų tinklaraščių bendruomenei, dažnai vykdavo susitikimai, jų metu ir susipažinome. O organizuojant pirmąjį „blogerių“ blusturgį susikūrė nedidelė iniciatyvinė grupė, ji ir padėjo viską suruošti, tad po sėkmingo blusturgio nusprendėme, kad verta sujungti mūsų jėgas ir pradėti dirbti kartu.

ju komunikacijos mokslus ir dirbu lietuvių dizainerių butike „Decolte“. Sandra: Dirbu turizmo srityje, rūpinuosi rinkodara ir pardavimo skatinimu. Tinklaraščio rašymas ir kelionės yra vieni geriausių dalykų, kuriais gali užsiimti kasdieniame gyvenime. Daug įspūdžių, atradimų ir nė vienos tokios pat dienos! Ieva: Fotografuoju, šiemet baigiu fotografijos ir medijos meno specialybę Vilniaus dailės akademi– Ką kiekviena jūsų veikia, be tinklaraščių ra- joje. šymo? Nereta: Aš esu laisvai samdoma grafikos dizaineToma: Šiuo metu Vilniaus universitete studijuo- rė, taip pat dirbu parduotuvėje „Decolte“. Lamų slėnis

107

– Iš kur semiatės įkvėpimo savo tinklaraščių įrašams? Sandra: Dažnai to įkvėpimo net nereikia ieškoti. Skaitytojams labiausiai patinka matyti mano įvaizdžio nuotraukas, o tokiems įrašams per daug sukti galvos ir nereikia, na, nebent „ką čia apsirengus“. Apie ką rašyti? Mintys tiesiog pačios ateina iš aplinkos: kai ką pamatau, kai ką atrandu internete, sudalyvauju renginyje. Ieva: Tinklaraštis paprastai atsispindi tai, ką veikiu ar kuo domiuosi gyvenime, specialiai įkvėpimo neieškau. Toma: Įkvėpimo paieškos tikriausiai natūraliai vyksta visą parą. Nesvarbu, ar tai kitų tinklaraščių ir „Pinterest“ naršymas, ar pasivaikščiojimas po Vilniaus senamiestį. Nereta: Įkvėpimo pasisemiu iš gatvėje, „butike“ sutiktų žmonių, draugių, iš mėgstamų tinklaraščių, tendencijų apžvalgų, parduotuvių vitrinų, „Pinterest“, „Instagram“. – Ar mados tinklaraščiai Lietuvoje populiarūs? Sandra: Jie pamažu populiarėja, žinoma, lygintis su didžiosiomis pasaulio šalimis dar negalime, bet, manau, lėtai judame ta linkme. Didėja skaitytojų būrys, auga susidomėjimas. Ieva: Kol kas jie populiarūs tarp tam tikrų žmonių, tačiau pamažu populiarumas didėja. Toma: Manau, domėjimasis mados tinklaraščiais per pastaruosius metus tendencingai didėja. Nereta: Taip, Lietuvoje jie tampa vis populiaresni, nes viešųjų ryšių agentūros ir prekių ženklai vis dažniau pasirenka tinklaraštininkus kaip efektyvią reklamos priemonę.

108

Lamų slėnis

Kelnės „Lindex“ Batai „Nike“ Marškiniai „Monki“ Palaidinė „Zara“

TOMA

Kombinezonas „Lindex“, batai „Deichmann“

Lamų slėnis

109

– Kokie dizaineriai, asmenybės jus įkvepia? Toma: Thakoonas Panichgulas, Wesas Gordonas, Stella McCartney, Rickas Owensas, Victoria Beckham yra mano pagrindiniai šio sezono įkvėpėjai. Sandra: Alexanderio Wango kūrybai išlikti abejingai neįmanoma, Isabel Marant, Phillipas Limas, Christianas Siriano ir daug kitų. Kiekvieną sezoną pačių mėgstamiausiųjų gretas užima vis kiti. Ieva: Fotografė Tasya van Ree, modelis Abbey Lee Kershaw. Visada labai laukiu mados namų „Valentino“ kolekcijų. Nereta: Mane labiau įkvepia ne dizaineriai, o mados pasaulio asmenybės, tokios kaip Elin Kling, Columbine Smille, Emmanuelle Alt, Carine Roitfeld. Tai stiprios, veiklios moterys, kurios mane žavi ne tik stiliaus pojūčiu, bet ir savo veiklos rezultatais. – Koks kvapas jums labai patinka? Toma: Šį pavasarį galvą apsukęs Aisčio Mickevičiaus „Teatro“ kolekcijos kvapas „no.4“. Ieva: Alyvų kvapas pats tobuliausias. O kvepalai – „Comme des Garçons“ „2 Man“. Mėgstu vyriškus kvepalus, žiemą mano pagrindinis kvapas buvo „D&G 11 La Force“. Sandra: Keleri metai mano mėgstamiausias kvapas yra „D&G 3 L’Impératrice“. Nereta: Visada dievinau vyriškus kvapus, tad vis negaliu praeiti pro „Comme des Garçons Man“.

110

Lamų slėnis

Kelnės „Lindex“ Palaidinė „H&M“ Batai „Asos“ Švarkelis „Lindex“

SANDRA Sijonas „H&M“ Batai „London Rebel“ Palaidinė „Asos“ Laikrodis „Triba“ Delninė „Asos“

Lamų slėnis

111

– Kokios spalvos vasarą dominuos jūsų drabužinėse? Toma: Pavasaris yra mano spalvų metas, kai aplink viskas žydi, kai norisi spalviškai sužydėti ir man, o vasarą mėgstu juodą arba baltą spalvas. Įdegusi oda ir juodi drabužiai – tobulas duetas. Ieva: Apskritai mano spinta pasibaigus žiemai nelabai pasikeičia. Kuriam laikui paslepiu paltus, aprangoje atsiranda truputį daugiau ryškių akcentų, bet pagrindinė spalvų gama visada išlieka monochrominė. Sandra: Stengiuosi atsisakyti pilkų atspalvių ir kaip įmanoma daugiau spintą papildyti pastelinėmis spalvomis. Šaltesnė žydra ir levandų – favoritės. Nereta: Kaip ir kiekvieną šiltąjį sezoną: balta, šviesiai pilka, smėlio, šviesiai žydras džinsas, mėlyna, alyvuogių.

112

Lamų slėnis

Vintažiniai šortai Marškiniai „iš palėpės“ Močiutės delninė Batai „Bottega Veneta“

IEVA

Suknelė „Olesia Les Design“ Batai „Deichmann“ Kelnės „Humana“ Rankinė „Ginatricot“

Lamų slėnis

113

– Kas yra artėjančios vasaros „must have“? Ieva: Bent jau aš neįsivaizduoju savo vasaros be marškinių ir įvairių jų variacijų. Tiesą sakant, neįsivaizduoju be jų nei rudens, nei žiemos, bet artėjantį sezoną jie būtini. Sandra: Levandų spalvos midi ilgio A silueto sijonas – kaip tik tokio laukiu atkeliaujant į pašto dėžutę! Nereta: Šviesi skrybėlė su tamsia juosta, plokščiapadės rudos odinės basutės, ilgas sijonas, vyriški kiek per dideli marškiniai. Toma: Tai, ko ir pati šiuo metu ieškau, – odinės basutės ir kuprinė. – Kokia filosofija vadovaujatės kurdamos savo įvaizdį? Ieva: Rengiuosi taip, kaip jaučiuosi. Nuotaika labiausiai ir veikia mano apsirengimą. Sandra: Svarbu, kad drabužis tau pačiam kurtų norimą atmosferą ir jausmą. Jei apsirengusi nesijauti geriau ar ypatingiau, vadinasi, ir įvaizdis bus nekoks. Nereta: Less is more (liet. „mažiau yra daugiau“). Toma: Simplicity is the ultimate form of sophistication (liet. „paprastumas yra galutinė rafinuotumo forma“).

114

Lamų slėnis

Palaidinė „Zara“ Rankų darbo pakabutis iš mamos grandinėlės Vintažinis megztukas ir diržas Džinsai „Talking French“ Batai „Zara“

NERETA Džinsai „L.L.Bean“ Diržas „Humana“ Batai „Deichmann“ Palaidinė „Lindex“ Švarkelis „Lindex“ Vintažinė rankinė

Lamų slėnis

115

Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Olga Lempert

Savo namais vertėja OLGA LEMPERT jau daugiau nei dvejus metus vadina Jeruzalę. Prisipažįsta pasiilgstanti Vilniaus ir europietiškos miestų dvasios, bet ar gali skųstis, kai šalia visada gardi kava, skaniausi rytietiški saldumynai, šviežiausi vaisiai, daug romantikos ir žavių keistenybių? Pagaliau juk Jeruzalėje tiesiog jauku. Gyventi ir džiaugtis gyvenimu.

116

Lamų slėnis

DIZAINO KELIONĖ

Lamų slėnis

117

– Olga, koks buvo tavo kelias į Jeruzalę? Kaip čia apsigyvenai? – Taip nutiko, kad gyvenime teko labai daug kartų čia lankytis. Galų gale susidarė absurdiška situacija, kad čia buvo daugiau draugų ir veiklos nei namie. Prisimenu, kad 2011-ųjų sausio pabaigoje dardėjome naktį pusiau sugedusiu autobusu Sinajaus pusiasaliu (eilinį kartą lankydamiesi Jeruzalėje, sumanėme kelioms dienom „nušokti“ į Egiptą). Kalbėjomės apie tai, kad Jeruzalė – tikrieji namai, ir kad reikia čia važiuoti. Staiga pasakėme sau: lygiai po metų ir važiuosime. Ką gi, 2012-ųjų sausio 26 d. tapome izraeliečiais. – Koks tau yra šis miestas? Ar jis labai skiriasi nuo Europos didmiesčių? Kuo jis tave labiausiai nustebino? – Jeruzalė – visai ne europinis miestas. Tenka pasiilgti Europos. Žinoma, čia yra viskas, ko reikia vakarietiškai modernybei, bet triukšmingas, gaivalingas, emocingas ir kartu tingus, atsipalaidavęs Levantas nugali visa. Stebino ir tebestebina ryškūs kontrastai: čia tūkstantmečius menantys senamiesčio bokštai, po kuriais šurmuliuoja ne ką pasikeitęs arabų turgus, o čia pat – švytinčios modernios komercinės gatvės arkados. Pagal naujausią XIX a. mados klyksmą apsirengę žydai ortodoksai sėdi gatvėje su nešiojamuoju kompiuteriu ir „gaudo“ belaidį internetą. Ne taip seniai senamiestyje pradėjo važinėti ultramodernus tramvajus, kitą maršruto dalį jis važiuoja žymaus architekto Santiago Calatravos suprojektuotu itin šiuolaikišku tiltu.

– Be „būtinosios programos“, aprašytos visuose kelionių vadovuose, pirmiausia parodyčiau, kur pati gyvenu. Ta vieta vadinasi Nachlaot – tai mažyčių gatvelių raizgalynė, kadaise čia buvo keliolika atskirų kvartalų, kiekviename sava uždara bendruomenė: įvairių pasaulio kraštų ir tikėjimo pakraipų žydai. Beje, buvo ir tebėra čia ir lietuviškas kampelis, kur išpažįstama ypatinga Lietuvoje gimusi judaizmo variacija. Tačiau dabar šalia ortodoksų čia gyvena studentai, menininkai, visokio plauko bohema, aibė kačių ir dauguma mano draugų. Vos už gatvės – senasis turgus, bet kuriuo paros metu kur nors groja muzika, visi namai turi savo charakterį.

– Tavo mėgstamiausios vietos išgerti kavos? – O! Kava čia – vienas esminių gyvenimo variklių. Ją verda gerai ir visur. Vardyti kavines galima tol, kol nusibos. Net mano gyvenamas pusrūsis yra tiesiai po kavine. Man patinka „kišeninė“ kavinukė „Y Cafe“, įsikūrusi toje gatvėje, kur gyvenu. Čia neretai prisėdu padirbėti su draugais ar viena, visi čia pažįstami, patogu užeiti kad ir su pižama, dirba iki išnaktų. Ir čia visada groja gera muzika. Dar yra „Cafe Bezalel“, ji kiek atokiau, bet dirba šeštadieniais. Jeruzalėje tai reta, mat didžioji dalis Jeruzalės paklūsta judaizmo įstatymams ir šeštadieniais miega. Abi šios kavinės verda puikų cortado, o „Cafe Bezalel“ dar ir kepa nepakartojamus „braunius“ ir burekas – sūrius sluoksniuotos tešlos pyragėlius, jų čia visur pilna ir visi nuolat ginčijasi, kurie skanesni. Be to, „Cafe Bezalel“ galima skirti papildomų taškų už tai, kad čia galima rasti kelis gerus dizaino žurnalus, tad jei tenka čia – Kur Jeruzalėje pirmiausia nuvestum trumpam pabūti ilgiau be draugo, knygos ar kompiuterio, vis užsukusius svečius? Ką būtinai parodytum? tiek yra ką veikti.

118

Lamų slėnis

119

– Kuo ypatinga Jeruzalės virtuvė? Nuo ko čia sąla širdis? – Na, be minėtųjų burekų… Čia susipynusi gausybė įvairiausių kilmių ir tautinių tradicijų. Kiekvienas imigrantas atsiveža savų skanėstų. Tad gerai pasižvalgęs rasi ir saldžių Rytų Europos rogelach bandelių, ir Jemeno džiachnuno (ilgai keptos sluoksniuotos tešlos patiekalas), ir Turkijos baklavos (medumi varvantys saldumynai), ir Libano falafelių su humusu, ir dar daug visko. O man, tiesą sakant, labiausiai patinka tai, kad kiekvieną mėnesį čia prinoksta vis naujų vaisių. Štai gegužė – nektarinų, melionų ir vynuogių metas. Kai pasirodys naujas „Lamų slėnio“ numeris, gal jau bus ličių ir mangų!

120

Lamų slėnis

– Žinau, esi neabejinga dizainui. Ar Jeruzalėje randi kur patenkinti šį savo „fetišą“? – Jeruzalėje vyrauja savotiškas požiūris į dizainą. „Euroremonto“ nerasi. Namus, bent jau mūsų apylinkėse, dekoruojame ir gatvės radiniais, ir savais išradimais. Pavyzdžiui, mano bute ankstesnių gyventojų palikta daili medinė lova dera su savos gamybos kavos staliuku iš medinių palečių, rastų šiukšlyne. Yra, žinoma, ir modernaus dizaino parduotuvių, kartais einu pasižiūrėti į numylėtus Arne Jacobseno ir brolių Bouroullec kurtus daiktus, pasvarstau, ar neišleidus visos algos parduotuvėje „Alessi“… Bet greitai atsipeikėju ir, užuot svaigusi, namams papuošti nusiperku užsidariusio vietos džiazo klubo plakatą už 15 litų ar ką panašaus randu „second hand“ krautuvėlėje.

Lamų slėnis

121

122

Lamų slėnis

– Ar jeruzaliečiai skiria daug dėmesio madai? Kokios tavo mėgstamos drabužių parduotuvės? – Visai ne. Čia žmonės rengiasi gana atmestinai. Tel Avivas, palyginti su Jeruzale, yra tikra mados sostinė, o parvažiavusi į Vilnių iš viso negaliu nespoksoti į kiekvieną jauną žmogų, einantį Gedimino prospektu. Man prireikė metų, kad susitaikyčiau su mintimi, jog pusė miesto tiesiog vaikšto treninguoti, dar ketvirtis – apsilipdę pernelyg priglundančiais blizgiais drabužėliais. Tik vieno kito apranga tikrai įdomi. Kitą vertus, egzistuoja ir rytietiškas stilius, jis visai jaukus, primenantis hipių kultūrą, sumišusią su Rytų pasakomis. Tokių parduotuvių žinau nemažai, bet vis tiek drabužius perku internetu.

Lamų slėnis

123

124

Lamų slėnis

125

– Kuo ypatingas Jeruzalės kultūrinis gyvenimas? Ar pastaruoju metu teko lankytis kokiuose nors renginiuose, parodose, koncertuose? – Čia visko labai daug. Festivaliai nesibaigia, liejasi vyno upės per amžinas degustacijas, jauni žmonės organizuoja visokiausius pasirodymus, parodas, projektus ir susibėgimus. Gražiai derina skirtingas meno formas. Neseniai buvau poezijos skaitymuose, kur vyko ir ūdo (Viduržemio regiono styginio instrumento) koncertas. Poeziją skaitė ir mano draugė, buvo dar keliolika poetų. Muzikantas – labai talentingas jaunas vaikinas, gana žymus tarp savo srities profesionalų. Kita draugė susižadėjo su vaikinu, grojančiu smagioje folko grupėje „Jacks of Diamond“, klausėmės jų pasirodymo turguje (tai ne tik lauko prekybos, bet ir kavinių, pramogų, kultūros centras, čia visada kas nors groja ar vaidina). Prieš porą dienų buvome Cristinos Branco koncerte. Tai viena garsiausių Portugalijos fado dainininkių. Koncertas vyko ištaigingoje salėje, nepigūs bilietai buvo išparduoti. Man labai patinka Izraelio muziejus. Šiuo metu jame eksponuojami Richardo Avedono darbai. Būtinai nueisiu apžiūrėti parodos. Iš nuolatinės ekspozicijos mėgstu Jameso Turrellio „The Space that Sees“ – tai skulptūrų sode esanti balta minimalistinė erdvė su langu į dangų, puikiai tinkama medituoti ir šiaip atvėsti karštą dieną.

126

Lamų slėnis

127

128

Lamų slėnis

129

– Kuo dar tave žavi miestas, tapęs tavo namais? – Viskuo žavi. Mano tėtis apie Vilnių sako: „Tai miestas, kuris leidžiasi gyvenamas.“ Sutinku, kad jis toks, ir Jeruzalė tokia. Čia jauku, galima būti savimi, kiekvienas randa sau vietą ir užsiėmimą. Čia vis ištinka šokas pagalvojus, kiek šimtmečių čia nuolat gyvena žmonės. Gatvėje per dešimt minučių išgirsti septynias skirtingas kalbas ir pats nepastebi, kaip tavo žodyne atsiranda vienas kitas arabiškas ar angliškas žodis. Čia populiaru visa, kas sveika, organiška, vegetariška. Labai didelis sporto būrelių pasirinkimas. Daug žmonių sportuoja, bėgioja, mina dviračių pedalus. Vienas bičiulis prieš savaitę kalnuotą miesto perimetrą apvažiavo dviračiu. Kitas nubėgo ne vieną maratoną. Dar keli – veganai. Džiugina tai, kad visose kavinėse galima pasirinkti sveiko maisto. Visos gatvės, kaip ir Vilniaus senamiestyje, vingiuoja ar krypsta, tiesaus kelio niekur nėra. Bėgi sau tuo labirintu, staiga girdi: „Labas, Olga!“ Žiūri – o tai paštininkas. „Ar gavai siuntinį, kurį palikau prie durų?“ „Gavau, ačiū.“ „Na, lik sveika.“ „Iki.“ Kaip sakiau, visi visus pažįsta, visi visiems rūpi. Saulė šviečia, skatina draugiškumą.

130

Lamų slėnis

131

esnis nei t o u in f a r btilesnis ir u s – s a m Baltasis ro brolis. jo rudasis as, vėliau t in d n a r b statinėse io s o sti baigęs u ę r o b , e lo s o o u u ž r Ne ą o rezervua n e li p io č ir kvapo. n io n o k s nerūdija io minkštesn a r y s a im gėr , tačiau s a n y r g s a tai geriam e r indinis is r r g u a k p , s a ių il im te Tai gėr liarių kok u p o p s ė b yra daugy as. ingredient leidžiank is s t a is na romato to a m s ko n į ių ia is r a u v k is , s ia a Subtil ltasis rom a b no salų “ io r g e l e l r e p ų o ib r r P tis „ l irtingų Ka k s ių r bėmis, dė y u t v e a k s ė is ik m sute ižymi viso s a p , ių gėrimų s s ė u r d ia n r e a li n a u r p cuk o vienu po p a t s a m kurių ro . pasaulyje

132

Lamų slėnis

„MOJITO“ JUMS REIKĖS: 10 šviežių mėtų lapelių; pusės žaliosios citrinos, supjaustytos ketvirčiais; 2 šaukštų cukraus; 1 saujos ledukų; 50 ml baltojo romo „Propeller“; 125 ml gazuoto vandens.

PROCESAS: Mėtų lapelius ir 1 vieną žaliosios citrinos skiltelę sudėkite į stiklinę. Šaukštu sutrinkite mėtas ir žaliąją citriną, kad išsiskirtų aliejai ir sultys. Pridėkite dar dvi žaliosios citrinos skilteles, suberkite cukrų ir dar šiek tiek patrinkite. Stiklinę iki pat viršaus pripildykite ledukų ir gazuoto vandens. Pamaišykite, paragaukite, jei reikia, įdėkite dar cukraus. Papuoškite likusia žaliosios citrinos skiltele. Lamų slėnis

133

„DAIKIRI“ JUMS REIKĖS: 45 ml baltojo romo „Propeller“; 20 ml žaliųjų citrinų sulčių; 5 ml braškių sirupo; ledukų.

134

Lamų slėnis

PROCESAS: Visas sudedamąsias dalis supilkite į kokteilių plakiklį ir gerai suplakite. Gėrimą supilkite į atšaldytą kokteilių taurę. Papuoškite braške.

„CUBA LIBRE“ JUMS REIKĖS: 120 ml „Coca Cola“; 50 ml baltojo romo „Propeller“; 10 ml šviežių žaliųjų citrinų sulčių; ledukų.

PROCESAS: Taurę pripildykite ledukų, supilkite visas kitas kokteilio sudedamąsias dalis. Papuoškite žaliosios citrinos griežinėliu, ananaso skiltele ar vyšniomis.

Lamų slėnis

135

MYKOLĖ GANUSAUSKAITĖ – jauna tapytoja, savo kūryboje laviruojanti tarp dviejų meno mokyklų – lietuviškosios ir prancūziškosios. Metai Vilniaus, o tada – penkeri Paryžiaus dailės akademijoje. Kaip pasakoja pati Mykolė, lietuviška meno mokykla jai suteikė stiprią akademinės technikos bazę, o prancūzai išmokė daug dirbant išlaisvinti savo kūrybingumo žirgus. Dabar ji ir jos žirgai stabtelėjo čia, Vilniuje. Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Simas Linkevičius

136

Lamų slėnis

137

138

Lamų slėnis

– Iš Prancūzijos grįžai visai neseniai, jau spėjai surengti savo darbų parodą „Fragmentuoti pasivaikščiojimai“, žmonės tavimi domisi. Ko paprastai tavęs klausia? – Žiūrint kas klausia. Naujienų portalams įdomu tai, kad menininkė emigrantė po šešerių metų grįžo iš Paryžiaus ir tapo Lietuvos peizažus... Kiti gal labiau gilinasi į pačią kūrybą, jos procesą. Man svarbūs abu dalykai. Lietuva, susiję atsiminimai, jos gamta yra tvirtai susipynę su mano kūryba ir pačia manimi. Paryžiaus dailės akademija mus išmokė ieškoti ir atrasti tai, kas įdomu ir aktualu tau pačiam. Rasti šaltinį, iš kurio gali nesustodamas semti ir vystyti kūrybą. Man tas šaltinis yra Lietuvos peizažai, jie artimi, pažįstami ir turi emocinį krūvį, susiję su mano prisiminimais, vaikyste, trumpais sugrįžimais į Lietuvą gyvenant svetur. Dažnai žmonės nusistebi pamatę, kad kuriu peizažus, jiems tai būna netikėta. Šis žanras šiandien daugiau laikomas klasikiniu, ne visai šiuolaikišku. Bet kalbant su konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ komisija, paaiškėjo, kad būtent tai jiems labai patiko – kad jaunas žmogus kuria peizažą atvaizduodamas jį naujai, šiuolaikiškai. (Mykolė pernai šiame jaunųjų tapytojų konkurse laimėjo antrą vietą – aut. past.)

– Esi sakius, kad tavo peizažai primena pirmuosius kompiuterinius žaidimus... – Prieš penkerius metus esu sukūrusi paveikslų seriją su kambario interjeru, jie buvo plokšti, dvimačiai, schematiški. Norėjau tai perkelti ir į gamtą, mane visą laiką domino abstrakcija gamtoje, jos susintetinimas, bendrų formų paieškos. Pradėjau domėtis pirmaisiais kompiuteriniais žaidimais, jų grafika. Tai įkvėpė mano tuometinę kūrybą, pirmuosius peizažus. Vėliau viskas vystėsi toliau, keitėsi, turtingėjo ir išaugo į dabartinę mano kūrybą. – Koks būna tavo kūrybinis procesas išvažiavus į gamtą? – Specialiai fotografuoti ar tapyti peizažo nevažiuoju. Važiuoju aplankyti man artimų vietų, po jas pasivaikščioti, vėl jose pabūti. Su savimi visą laiką turiu juostinį ir skaitmeninį fotoaparatą, dažnai fotografuoju telefonu – man patinka skirtingos raiškos nuotraukos, jos suteikia skirtingus efektus, su programa „Photoshop“ nedirbu, man patinka natūralūs, netikėti efektai, randami gamtoje. Telefonas suteikia „pikselizuotą“ vaizdą: dangus staiga nušvinta oranžine spalva. Skaitmeninis fotoaparatas viską vaizduoja labai tiksliai, tada ieškau rūko ar aušros, prietemos keistam apšvietimui išgauti. O šiaip dažniausiai renkuosi juostinį fotoaparatą, seną „muilinę“, kuri savaip transformuoja spalvas, panašiai, kaip fotoaparatas „Polaroid“. Niekada negali tiksliai žinoti, koks bus rezultatas. Išryškinus nuotraukas pagal jas paišau piešinius tušu ir pastelėmis. Vėliau iš piešinių tapau, tapybos darbuose susisieja prisiminimai, fotografijos netikėtumai, piešiniai bei išgyventa patirtis bekuriant paveikslus. Tarp vaizdo ir savęs man reikia atstumo, distancijos, kurią suteikia fotografija, kad galėčiau jį transformuoti ir modeliuoti kaip noriu. Su molbertu į gamtą nevažiuoju, peizažus kuriu savo studijoje. Lamų slėnis

139

140

Lamų slėnis

141

142

Lamų slėnis

– Neseniai savo darbus pristatei Danijoje. – Orhuse (Godsbanen kultūros centre) ir Kopenhagoje (Laisvajame mieste Kristianijoje) vyko lietuvių dienos. Ten rodžiau savo peizažų fotografijas, o trumpametražių filmų programoje buvo rodomas mano „Barkodas“. – Gyveni gana aktyvų meninį gyvenimą ir dar spėji dirbti kitą darbą! – Norėčiau dirbti puse etato: mokyti suaugusiuosius ir vaikus kūrybos, dirbti su meno projektais, galerijomis, o visą laisvą laiką kurti, važinėti po gamtą, fotografuoti, dalyvauti meno festivaliuose ir parodose, keliauti po pasaulį ir Lietuvą, šokti, jodinėti žirgais. Tai būtų optimalus variantas. Galbūt ateityje su bendraminčiais atidaryti nedidelį menų centrą (galeriją, studiją, rezidenciją). – Mūzų paprastai lauki ar tiesiog dirbi? – Dirbu. Paryžiaus mokykla išmokė, kad tik dirbant galima daug pasiekti, vien talento neužtenka. Mūzos egzistuoja, bet, be darbo, jų neprisišauksi. – Kai susitikome, išsakei labai gražią mintį apie tai, kodėl išvažiavai iš Prancūzijos, sakei, kad ir kaip gerai būtum išmokusi prancūzų kalbą, savo lietuviškų minčių ta kalba negali išreikšti taip, kaip kalbėdama sava kalba... – Žodžiai, kaip ir peizažai, yra susiję su atsiminimais. Sava kalba jie daug gilesni nei svetima. Prancūzų kalbos man labai trūksta. Man labai malonu bendrauti su prancūzais. Pasiilgau ir Paryžiaus, planuoju keletą kartų per metus vis ten nuvažiuoti pažiūrėti parodų, aplankyti draugų. Lamų slėnis

143

– Kuo skiriasi tavo diena Paryžiuje ir čia? – Iš tiesų labai skiriasi. Man patinka, kad savo dieną gali gyventi labai skirtingai ir viskas priklauso tik nuo tavęs paties. Paryžiaus dailės akademija įsikūrusi priešais Luvro muziejų. Parodos, žirgų sportas, darbas tėvų keramikos galerijoje. Aktyviai dalyvavau Prancūzijos lietuvių jaunimo sąjungos veikloje, organizavome renginius, šventes. O dar pasisėdėjimai paupyje… Pasivaikščiojimai po Paryžių. Kartais pavykdavo sukurpti kelionę, kur nors išvažiuoti. Lietuvoje įsikūrinėju, pradėjau šokti autentišką džiazą ir lindihopą. Daug vaikštau po gamtą ir po Vilnių, žirgais jodinėju laukais, tapau, keliauju. Kartu su tėvais dirbu keramikos studijoje ir esu atsakinga už pardavimus, vedu keramikos užsiėmimus. O svarbiausia – kuriu. Pastaruosius šešerius metus į Lietuvą grįždavau tik akimirkoms, savaitei, dviems: žiema, pavasaris, vasara – gyvendavau tais momentais, jie buvo mano kūrybos įkvėpimo šaltinis. Kaskart peizažas būdavo pasikeitęs. O dabar jaučiuosi tarsi filme, nes viskas nuolat aplink mane keičiasi. Dabar stebėjimo etapas, daug fotografuoju, filmuoju, dairausi aplink ir netrukus kibsiu į tapybą. Kuriant man reikia pauzių, vis atsitraukti ir iš tolo pažvelgti į savo kūrybą, viską apmąstyti ir su nauja jėga ir įkvėpimu, surinkus naujos medžiagos, kibti į darbą. Tada kūryba kinta ir turtingėja.

144

Lamų slėnis

– Papasakok apie savo namus! – Paryžiuje didžiąją dalį laiko gyvenau mažose nuomojamose erdvėse. Supratau, koks didelis džiaugsmas yra nuosavi namai ir kokia svarbi yra sava erdvė. Čia, kur gyvenu dabar, kadaise buvo arklidės, po to tai tapo namo priestatu ir, kai atsikraustėme su tėvais čia gyventi, keramikos dirbtuvėmis, kai jos išsikėlė, čia liko laisva erdvė, kuri turėjo tapti poilsio zona. Tada grįžau aš, žinojau, kad noriu gyventi čia, nes Antakalnis man labai gražus, o ir namai savi. Tėvai gyvena vos už sienos, bet jaučiamės labai gerai – atskiras įėjimas viską išsprendžia. Buvusios dirbtuvės – mano erdvė, o namas – tėvų. Už tai esu jiems labai dėkinga. Daug daiktų čia atkeliavo iš mūsų Paryžiaus galerijos – molbertas, rudas baras, balta sekcija. Tai daiktai su istorija. Juos mums paliko buvęs galerijos savininkas. Smagu, kai nubudusi per langą matai peizažą. Žinai, kad čia pat miesto centras, o gyveni, galima sakyti, miške. Kaimynai seniau turėjo vištų, čia pilna varnų, genių, šunų ir kačių – toks užmiesčio vaizdas. Todėl mano rytai labai smagūs, ypač kai nereikia skubėti ir lėkti į darbą.

Lamų slėnis

145

– Jeigu ne menas, ne peizažai, kur dar save matytum? – Labai mėgstu jodinėti, ruošti žirgus ir mokyti jodinėti žmones. Nedalyvauju varžybose kaip profesionalė, bet jau 12 metų jodinėju. Esu dalyvavusi varžybose, išjodinėjimo, konkūrų ir kaskadininke esu dirbusi. Ir tikrai buvo akimirka, kai rinkausi, galvojau pabaigti Paryžiaus dailės akademiją ir papildomai įgyti jojimo trenerio diplomą. Vis dėlto nusprendžiau, kad mano pagrindinė sritis bus menas. Iki tol žirgai ir menas ėjo greta. Jodinėjimas žirgais po laukus, po pajūrius dabar yra daugiau malonumas. Na, o menas... žmonėms patinka tai, ką aš darau, man taip sako, kartais net laiškų gaunu. Žmonės atranda save mano darbuose, taip pat ir Lietuvą.

146

Lamų slėnis

Vienas menininkas yra sakęs, kad turi būti tiek pat tarptautinis, kiek vietinis. Žmonės iš tavo krašto turi atpažinti kažką savita, bet taip pat tavo darbai turi būti suprantami ir japonui, ir prancūzui. Paveikslas turi būti savarankiškas meno kūrinys, nepriklausomai nuo jo konteksto. Ne lietuviai, pamatę mano darbus, dažnai sako, kad tai Šiaurės Rytų Europos šalių peizažai. O lietuviai sako – „labai lietuviški peizažai“ arba „kaip pas mane sodyboje“. Vadinasi, atpažįsta. – Kokios tavo silpnybės? – Dar man patinka slidinėti, keliauti... – Viskas apie veiklas! O kaip batai, suknelės? – Suknelėms, auskarams – „taip“. Na, dar „taip“ mieliems daiktams, ypač su kaspinėliais. (Juokiasi.)

Lamų slėnis

147

IDĖJOS GALI KILTI BET KUR A. HITCHCOCKAS

www.lamuslenis.lt

148

Lamų slėnis