Lamuslenis 2015 01 10 by Lamų slėnis

Sausis 2015 (36)

Viršelio nuotrauka: Florian Klauer

LA FAMIGLIA

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

Redaktorė

LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

ANETA ANRA

Žurnalistė

TINKLARAŠTIS

INDRĖ BLAUZDŽIŪNAITĖ

Žurnalistė FACEBOOK

GUODA JUCEVIČIŪTĖ

Fotografė FACEBOOK

JURGITA KUNIGIŠKYTĖ

Reklamos projektų vadovė FACEBOOK

FACEBOOK

VYGAILĖ SUKURYTĖ

Fotografė

VAIDILUTĖ MALINAUSKAITĖ

TINKLALAPIS

MARIA CAVALI

Fotografė

TINKLALAPIS

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

Komunikacijos projektai FACEBOOK

BENDRAUKIME info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

Lamų slėnis

Fotografė FACEBOOK

ELAS RAMANAUSKAS Dizaineris TINKLALAPIS

REDAKCIJOS ŽODIS

tebėdama, kaip greitai keičiasi žiniasklaidos industrija, rašau šią trumpą esė. Tikėdamasi, kad tai padės ir man pačiai rasti tinkamą atsakymą į klausimą, kurį, leisdami žurnalą – startuolį, girdime beveik kasdien: kuo jūs unikalūs? „Lamų slėnį“ įkūrėme, kai ne tik Lietuvoje, bet ir virtualioje pasaulio erdvėje buvo tik keletas elektroninių dizaino ir gyvenimo būdo žurnalų. Nauja leidybos era buvo ką tik prasidėjusi. Ir jausmas būti vieniems pirmųjų šioje įkvepiančioje, iššūkių pilnoje kelionėje buvo tikrai geras. Netrukus pasauliui buvo pristatyta pirmoji žurnalo „Wired“ interaktyvioji versija. Man tai atrodė kažkas nuostabaus – žurnalas, kuriuo galima žaisti, žurnalas, verčiantis stebėtis ir smalsauti, žurnalas, atveriantis tiek daug naujų galimybių ir paslapčių, kad tiesiog negali nustoti stebėjęsis: kurgi dabar žiniasklaidos ribos? Mūsų nedidelę komandą tiesiog užvaldė interaktyvaus žurnalo idėja. Karštai tikėjome, kad tai mūsų galimybė, proga, kurios negalime praleisti. Tad įkūrėme startuolį ir tapome „verslo žmonėmis“. Nors, atvirai kalbant, neturėjome jokio supratimo apie tai, kaip kuriamas verslas. Visa, ką veikėme iki tol, buvo kūrybinis darbas leidybos industrijoje. Tad būti pradedančiuoju verslininku mums buvo visiškai nauja ir beprotiškai viliojanti patirtis. Esu beveik tikra, kad ta ugnelė, degusi mūsų akyse, ir leido pirmajam mūsų startuolio investuotojui patikėti mumis. O mums tai suteikė galimybę išleisti pirmąjį interaktyvų dizaino žurnalą anglų kalba „Llamas’ Valley“, skirtą skaityti planšetėse „iPad“. Pasaulyje ir vėl buvome tarp pirmųjų. Tuo metu aš tvirtai tikė-

Lamų slėnis

MŪSŲ ISTORIJOS – LABIAU NETIKĖTOS NEI BLIZGIOS, SKANIOS, BET NE PRABANGIOS, NE TOKIOS POPULIARIOS, BET ORIGINALIOS

jau, kad tai „kažkas tokio“. Tai, kad dvejus metus iš eilės laimėjome tarptautinį apdovanojimą „Digital Magazine Awards“, tik patvirtino mano mintis. Tačiau netrukus dauguma didžiųjų pasaulio žurnalų pradėjo vieną po kitos pristatinėti savo skaitmenines žurnalų versijas. O mes ir vėl susidūrėme su unikalumo dilema. Būnant nepriklausomiems leidėjams, mums tai vis dar išlieka vienu svarbiausių gyvenimo klausimų. Nesistengiame konkuruoti su didžiaisiais banginiais. Tiesiog ieškome būdų, kaip jus, mūsų skaitytojus, sudominti ir įkvėpti. Ieškome ir stengiamės atrasti pačias gražiausias ir unikaliausias istorijas iš mūsų paprastos kasdienybės, kai ką, kas egzistuoja kažkur šalia, tik retai tai pastebime. Mūsų istorijos – labiau netikėtos nei blizgios, skanios, bet ne prabangios, ne tokios populiarios, bet originalios, mūsų ir jūsų kasdienybę priartinančios prie tokios, apie kokią slapčia pasvajojame. Ko išmokau būdama startuole? Sakyti, kad tai

niekada nesibaigianti kova už išgyvenimą – tai lyg nepasakyti nieko. Išmokau, kad būdamas šiek tiek alkanas sėkmės gali sukurti šiek tiek geresnes istorijas. Kai tau nereikia vaikytis populiarumo standartų, kaip tai dažnai daro dideli, žymūs ir kartais šiek tiek apsnūdę blizgūs žurnalai, turi daugiau laisvės kurti kai ką tikrai unikalaus, kas įkvėptų geresniam gyvenimui. Taip pat išmokau, kad neverta švaistyti laiko laukiant dar vieną dieną, kai jauti, kad turi neįkainojamai gerą idėją. Idėjos sklando ore. Ir jei tu jos neįgyvendinsi dabar, jau kitą akimirką ją gali pasigauti kas

nors kitas. Tad paprasčiausiai pradėk. Nesvarbu kaip. Net jei vienintelis dalykas, kurį turi, ir yra pati idėja. Pamatysi, bėgant laikui ji ras savo pasekėjų ir rėmėjų. Tik neleisk jai nuskristi tolyn. Jei nori būti unikalus, privalai reaguoti. Tai kita tiesa, kurios išmokau. Turi reaguoti į pokyčius kasdien. Ir būti pasirengęs pokyčiams – net atsisakyti savo ankstesnės idėjos ir ieškoti naujos. Šiandien žiniasklaidos pasaulis yra, ko gero, greičiausiai kintantis iš visų, jis evoliucionuoja taip greitai, kad nelieka laiko galvoti. Visa, ką gali padaryti, tai pasitikėti savo instinktais ir vaizduote. Galėčiau papasakoti dar vieną istoriją apie tai, ko išmokau būdama startuolė ir mama vienu metu. Bet palikime tai kitam kartui. O dabar skubu baigti šią istoriją, kol mano vaikas baigia valgyti keptas bulvytes, o padavėja jau neša sąskaitą. Nes tiesiog neturėjau laiko paruošti ko nors įmantresnio namie... Tad pavadinkime šiuos pietus išskirtiniais! Smagaus skaitymo! Algė R. Vyriausioji redaktorė „Lamų slėnis“ Lamų slėnis

DIZAINERIO D. KUDINO LOFTE - LIETUVIŠKASIS MINIMALIZMAS

APIE GYVENIMO ESTETIKĄ

Copyright © 2011-2015 UAB "Zubizu projects". Visos teisės saugomos. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB "Zubizu projects" sutikimą. LamųUžslėnis reklamos turinį redakcija neatsako.

G. PAULAUSKAS: „TĖVYSTĖ VEŽA!“ Reklaminiai straipsniai žymimi

182

GYVENTI IŠ ESMĖS

ATEITIES NAMAI

ŠOKOLADINIAI MORENGAI

PIKADILIO PASLAPTYS

192

216

NAUJIENOS

KOSMOSAS

Šviestuvas „Moon“ DIZ. EISUKE TACHIKAWA („NOSIGNER“) Meteorito pavidalo aukštakulniai DIZ. „STUDIO SWINE“

Neįgaliųjų vežimėlis „Carbon Black“ DIZ. ANDREW SLORANCE

Paltas „The Beekeeper“ DIZ. „STUDIO TOOGOOD“

Šviestuvas „Cosmo“ „DELIGHTFULL“

Modulinė spintelė „Booleanos“ DIZ. JOEL ESCALONA

Kosminių lenktynių įkvėptas laikrodis „Nookrono“ DIZ. „NOOKA“ Lamų slėnis

Lamų slėnis

PASIPASAKOJIMAI

SIELŲ ADVOKATĖ Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: asmeninio albumo ir „Alma Littera“ archyvo

Jei asmeninių pokyčių konsultantė LEONORA BLEKAITYTĖ būtų gimusi su laimingais marškinėliais, vargu ar jos mokymai skambėtų taip įtaigiai. Tačiau greta laimės, kurią jai pavyko susikurti Ispanijoje, Ibisos saloje, slepiasi visai kitokia patirtis: skaudūs nuopuoliai ir pakilimai, išdavystės, klajonės, vidinės ramybės paieškos ir atkaklus darbas su savimi. Netrukus pasirodysianti Leonoros knyga „Sielos aritmetika: praktinis gidas teigiamų pokyčių link“ (leidykla „Alma Littera“) – tai klausimai, su kuriais susiduriame kasdien, ir netikėtai paprasti atsakymai į juos. Lamų slėnis

– Leonora, koks buvo tavo kelias iki rojaus, kurį pavyko susikurti Ibisoje? – Man visada reikėjo laisvės, niekada netraukė vien tik standartiško gyvenimo siužetas. Nors ir stengiausi būti kaip visi, bet supratau, kad einu prieš save. Pamažu pradėjau ieškoti savęs, važinėti po kursus, seminarus. Tai buvo ilgas, bet labai įdomus savęs pažinimo kelias. Tuo metu mano vidus šaukėsi pagalbos, man atrodė, kad nėra jokios prasmės, – jei jau realybė tokia, tada man čia neįdomu. Nors iš tiesų tas vidinis klausimas – kas aš, iš kur aš, kaip išmokti gyventi – kirbėjo seniai. Stebėdavau draugų, artimųjų gyvenimus, klausinėdavau, kokios jų svajonės. Atrodė, aplink daug laimės, tik niekas nesijautė laimingas... Ir mane dar stipriau kankindavo egzistenciniai klausimai. Viename vakarėlyje sutikau įdomų vaikiną, su juo pagaliau galėjau pasidalyti temomis už materialaus gyvenimo ribų. Man tai buvo atsakymas, kad yra daugiau žmonių, ieškančių atsakymų į vidinius klausimus ir nesitenkinančių standartinio gyvenimo klišėmis. Tuo metu jis jau buvo pradėjęs vesti mokymus. Tai – Šarūnas Pečkus. Aš tiesiog rydavau informaciją. Jis mane supažindino su Emocinio intelekto metodikos autoriumi iš Maskvos Igoriu Kalinausku. Tai ir buvo pirmieji mano žingsniai iš materialaus pasaulio į gilesnįjį. Man tai buvo gyvybės ir mirties klausimas. Besimokydama pradėjau matyti giliau, jausti stipriau, aptikti savo emocijas, į visa žvelgti kitomis akimis, mažiau teisti žmones ir save. Tai buvo kaip gurkšnis gryno oro. – Tau tai padėjo susitaikyti su savimi? – Taip. Nustojau rytus pradėti automatišku dienos darbų kratiniu su puodeliu kavos. Atsiradus dėmesingumui savo pačios mintims, ėmė rastis vidinė ramybė ir atsakomybė už kiekvieną savo veiksmą. Atradau savo pačios jėgą. Nustojau kaltinti aplinką ir vidinė laisvė tapo mano geriausia drauge. Mano šypsena vis platėjo, emocijų daugėjo, pra-

Lamų slėnis

dėjau augti. Dažnai prisirišame prie žmonių, kurie mus menkina, aplinkybių, kurios mums visai nepadeda, tampame patys savo vergais. Išmokus pažinti save, man pasidarė nebeįdomu bendrauti su iki tol mane supusia aplinka, ėmiau žaisti su gyvenimo scenarijumi, daugiau laiko leisdavau gamtoje, lankiausi man neįprastose vietose, ten sutikdavau pačių įvairiausių žmonių, laisvų savo požiūriu į gyvenimą, menininkų, kūrėjų, įtakingų ir paprastų. Mano gyvenimas pradėjo šviesėti. Stengdavausi nepamiršti švęsti laisvės akimirkų su savimi. O apetitas auga bevalgant. Sakau taip, nes iš tikrųjų labai mėgstu valgyti (juokiasi). Mėgavimasis yra menas. Ne tik džiaugsmu, bet ir procesu, nors jis gali būti nelengvas, bet prasmingas. O švęsti gyvenimą – malonumus, pamokas, gerą nuotaiką, padarytas ir išmoktas klaidas, meilę, džiaugsmą – turime išmokti ir nepamiršti. – Kaip pagaliau iš mokinės pati tapai mokytoja? – Man labai įstrigo kartą mano mokytojo pasakyti žodžiai, kad ne teorija, o praktika keičia gyvenimus. Nors nėra paprasta įkvepiančius ir tiek daug mums girdėtus žodžius taikyti kasdieniame gyvenime, bet ėmiausi praktikos: pirmiausia įkūriau savo talentų agentūrą „Be You“. Aš ir pati vaikystėje svajojau būti modeliu, norėjau šokti, bet neturėjau tam sąlygų. Dažnai mes savo svajones užspaudžiame ir jos glūdi kaip akmenukai kažkur giliai. Nuosavas verslas buvo mano vidinė laboratorija, dvasinė mokykla. Daug kas mane gąsdino – milžiniška konkurencija, baimė, kad man nepavyks, bet tokia mūsų visuomenė, taip mes įpratę gyventi. Kas yra tikroji magija, supratau tik įkūrusi verslą, patyrusi laimėjimų ir pralaimėjimų. Būdavo beprasmių dienų, kai nesuprasdavau, dėl ko visa tai darau. Būdavo dienų, kai krykštaudavau iš džiaugsmo. „Be You“ ir gimė kaip filosofija, kad nereikia bijoti būti savimi, kad žmogus gali būti visoks, kad reikia tikėti savimi ir puoselėti savo talentus.

Lamų slėnis

– Tai kaip vis dėlto nuo talentų perėjai prie asmeninių pokyčių mokymų? – Kai pradėjau nebematyti prasmės tame, ką darau. Kai praradau prasmę imtis verslo. Vienu metu aš tiesiog nustojau mokytis. Atrodė, verslas – tai mano kūdikis, kaip galėčiau jį paleisti? Bet realybė ir vėl man pati padėjo laiku padėti tašką. Įmonės pajamos ėmė mažėti. Mes dažnai kažko labai norime, bet bijome prarasti. O aš tą kartą tiesiog pasidovanojau sau bilietą ir išskridau į Niujorką. Nusprendžiau vadovautis savo jausmais. Išskridome kartu su drauge dviem savaitėms. Norėjosi įkvėpti gaivaus oro, suvokti, kur eiti toliau, pasisemti kūrybinių minčių. Visuose kursuose, kuriuos lankiau, man sakė: nesusitapatink su tuo, ką darai, su tuo, kuo didžiuojiesi ar ko gėdijiesi. Tai tik emocijos. Niujorkas mus pasitiko išskėstomis rankomis. Ne veltui sakoma, kad emigracija nuo turizmo skiriasi. Mūsų turizmas buvo fantastiškas. Grįžau namo kaip ant sparnų ir supratau, kad talentų agentūroje reikia padėti tašką. Atsisveikinau su savo darbuotojais. Pinigų pakako tik dar vienam bilietui į Niujorką ir mėnesio nuomai. Rizikuoti mėgstu, tad sėdau į lėktuvą ir išskridau atgal. Taip prasidėjo mano kelionė į save. Net neįsivaizdavau, ką ten veiksiu. Sakiau, kad intuicija mane veda ir turiu ja pasitikėti. Vaikščiodavau į kursus, stebėdavau, kaip ten žmonės moko. Kildavo minčių, kad ir aš taip galėčiau, bet žinojau, kad iš to neišgyvenčiau.

Lamų slėnis

Mėnesiui einant į pabaigą, mane susirado vienas pažįstamas kazino savininkas. Jis pasiūlė rengti talentų atrankas. Darbas man leido pratęsti nuomos sutartį, atvėrė naujų pažinčių. Iš štai vieną dieną vėl lekiu ir suprantu: „Leonora, tu ir vėl grįžti į tą pačią vietą...“ Suvokiau, kad baimė neturėti pinigų, nesaugumas vėl atvedė mane ten pat. Po kelių mėnesių teko padaryti nedidelę pertrauką ir grįžti į Lietuvą. Atskridusi į Niujorką sužinojau, kad dėl pertraukos darbo netekau. Ir man tai padėjo apsispręsti. Mano kambario draugė vis kartodavo, kad privalau pradėti mokyti žmones. O aš vis atidėliojau. Kartą išsiruošėme į vakarienę. Ten susipažinau su vienu renginių organizatoriumi. Jis paklausė, ką veikiu. Kažkodėl spontaniškai atsakiau, kad vedu mokymus. Kartais magija prasideda nuo švento melo... Tas žmogus pažinojo daugybę įtakingų moterų ir pasiūlė surengti mokymus joms. Per kelias dienas turbūt tik per stebuklą pavyko išsinuomoti salę, į kurią susirinko daugybė reikšmingų „Prada“ tipo moterų.

Lamų slėnis

– Ir kaipgi sekėsi pirmoji paskaita? – Pamenu, įžengiu į salę ir jaučiu, kad erdvėje tvyro kažkoks nesusipratimas. Jos visos žiūri į mane ir tarsi klausia: Kiek jai metų? Kas ji tokia? Ką ji man gali papasakoti? Pasisveikinau ir pradėjau kalbėti apie tai, ką jaučiau tvyrant salėje. Pradėjau kartoti žmonių mintis (jas girdžiu jau seniai). Pasiūliau tiesiog išgerti kavos ar vyno ir išsiskirstyti, nes juk jūs taip pat nenorėtumėte kurti mados kolekcijų akliesiems ar muzikos kurtiesiems. Mano auditorija pasijuto nepatogiai, bet emocijos akimirksniu pasikeitė. Mes pradėjome kalbėtis apie moteriškumą, laisvę, vidinį kalėjimą, užsiblokavimus, apie tai, kaip nuodijame save mintimis, kodėl vienos sensta, o kitos ne ir pan. Taip ir prasidėjo mano asmeninės konsultacijos, kursai. Stebėjau, kaip keičiasi žmonių gyvenimai. Pas mane ateidavo ledinės karalienės, gražios, stilingos, bet viduje – vėjai staugia, skausmas, pamynimai, pyktis ant vyrų ir viso pasaulio. Aš keičiausi kartu su tomis moterimis. Jos buvo didžiosios mano mokytojos. Nors pinigų tada beveik neturėjau, bet dovanos liejosi laisvai – tai rankinė, tai batai, tai kokia nors brangi smulkmena. Iš tiesų laimingi galime būti ne tik patirdami komfortą. Mane tas laikas išmokė, kaip gyventi be pinigų, kaip pasitikėti savimi, būti niekuo ir viskuo. Išmokė nebijoti. Kai visa tai įvyko, kai nusiėmiau visas kaukes, visus ego, gyvenimas pasakė, kad dabar esu pasiruošusi. Grįžau į Lietuvą. Išsvajotosios vizos į JAV taip ir negavau. Gal tai irgi buvo dovana man? Gal Niujorke išlaikiau dar vieną egzaminą...

drabužiai, kiti daiktai, įdirbis, ryšiai. Bet todėl ir sakoma – neprisirišk prie nieko. Manęs daug kas klausė, ar nebaisu grįžti į Lietuvą? O aš visiškai nebijojau. Žinojau, kad tą pačią pasakų pilį galiu pasistatyti ir čia, nes ji yra manyje, – visai nesvarbu vieta, kur esu.

– Kaip statei tą pasakų pilį? – Čia neturėjau nieko – nei pinigų, nei verslo, nei namų. Bet šeimos palaikymas buvo neįkainojamas. Tad ir vėl pasiraitojau rankoves... Skaitau gyvenimo ženklus. Supratau, kad tai tik dar viena pamoka. Man buvo svarbu sugalvoti, ką veiksiu toliau. Vėl pradėjau susitikinėti su žmonėmis. Visiems pasakojau apie savo pokyčius, naujas idėjas. Buvo visai nesvarbu, kad iš to gali nieko neišeiti. Svarbiausia – paleisti į pasaulį vibraciją. Ir štai sulaukiu skambučio ir pasiūlymo devynioms dienoms atvykti į Maldyvus, prisijungti prie vieno šou projekto ir tapti jo komandos nare. Man visada patiko saulė... Tad susikroviau nedidelį lagaminuką ir išskridau. Tai buvo fantastiška komandiruotė. Bendravau su žmonėmis, klausiausi jų nuoskaudų, džiaugsmų ir atradimų, mokiau ir mokiausi pati. Devintą dieną nei man, nei komandai skirtis nesinorėjo. Tad likau... be bilieto atgal. Po gero mėnesio sužinojome, kad projektas neįvyks, man teko skubiai apsispręsti ir pranešti, kur grįžtu. Pirmoji šovusi mintis buvo mano mėgstama sala Ibisa. Buvo lapkritis, neturėjau jokių šiltesnių drabužių, bet sėdau į lėktuvą ir vėl viską pradėjau nuo nulio. Ibisoje žiemą beveik nėra žmonių, ten nieko ne– Viskas, ką buvai susikūrusi per tą laiką, taip pažinojau, ispaniškai nekalbėjau. Tačiau man buvo ir liko Niujorke? įdomu, ką dabar pasiūlys gyvenimas? Kelias ir vėl – Taip, viskas: išnuomotas butas Manhatane, buvo ilgas. Lamų slėnis

– Koks jis buvo? Nuo ko pradėjai kurti savo gyvenimą Ispanijoje? – Pirmiausia vėl ėmiau dirbti su savimi. Padėjo sesės. Žinojau, kad pinigų turėsiu, kai atsistosiu ant kojų. Pradėjau analizuoti save, medituoti, bėgioti, dirbti su savimi, svajoti, rašytis daugybę planų. Tai truko gerą pusmetį. Per jį įvyko daug stebuklų. Dar iš vaikystės turėjau didelę baimę – neturėti pinigų. Bet jaučiau, kad rasiu darbą, tik reikia sulaukti tinkamo momento. Saloje sutikau tokį draugą Angelo. Jis klausė, kaip galiu tiesiog sėdėti ir tikėti stebuklais? Sakydavau, kad nesėdžiu, o dirbu su savimi. Tik pati esu atsakinga už savo stebuklus. Ir štai birželio pabaigoje sulaukiau fantastiško pasiūlymo. Ibisoje buvo atidaromas prabangus restoranas „Cipriani Downtown Ibiza“. Jiems reikėjo žmogaus, atsakingo už renginius. Rengiau atrankas, vedžiau paruošiamuosius mokymvus komandai, buvau atsakinga už komandos gerą būseną, aplinkos estetiką, vakaro atmosferą. Gavau gerą atlyginimą, tad per vasarą atidirbau visas skolas. Grožio, skonio ir estetikos pasaulis, garsių ir įtakingų žmonių gyvenimo būdas man jau buvo gerai pažįstami, tad blizgusis šio pasaulio viršelis manęs nebesvaigino. Ši vasara buvo mano išmoktų pamokų įsisąmoninimo praktika. Pasaulis tapo įdomus už formos ribų.

Lamų slėnis

– Naujas etapas prasidėjo, kai Ibisoje pradėjai rengti atsinaujinimo atostogas „Kelionė į save“? – Atvažiavusi į Ibisą iš karto tuo degiau. Bet, kad įgyvendintum savo norus, reikia turėti kantrybės ir tikėjimo. Dirbdama „Cipriani“ užmezgiau daugybę tarptautinių pažinčių, tie žmonės tapo ir iki šiol yra kolegos, klientai, draugai. Taip pat ėmiau dirbti su žmonėmis iš Brazilijos, Japonijos, Rusijos, Anglijos ir kt. Ši tarptautinė praktika suteikė daug patirties apie kultūras, skirtingus energijos skambėjimus bei dar kartą patvirtino, kad skirtingos formos nekeičia vidinio turinio, visi mes ieškome laimės, laisvės, meilės ir vidinės ramybės. Dabar saloje organizuoju atsinaujinimo atostogas – asmenines, poroms, mažoms grupėms lietuvių, anglų ir ispanų kalbomis. – Koks dabar tavo gyvenime etapas? – Dabar – visiškas perteklius. Yra meilė, pagarba, daugybė klientų, mokinių, draugų, kolegų, vieni kitiems padedame realizuoti save. Man patinka kūno magija, tad dirbu pilateso centre. Ten treniruoju žmones, vedu meditacijas. Savaitgaliais vedu kursus, daug keliauju, rengiu atsinaujinimo atostogas. Žinau, kad viskas įmanoma, juk mano laimė prasidėjo ne nuo palankių išorinių aplinkybių. Visame šiame savo ieškojimų kelyje matau prasmę. Šios patirtys duoda viltį, gali įkvėpti, taip galime pasisemti tikėjimo savimi, meilės sau, gerbti savo svajones ir siekti savo tikslų. Gyvenimas yra mokykla, mes mokomės vieni iš kitų ir tai yra galinga.

Buvo lapkritis, neturėjau jokių šiltesnių drabužių, bet sėdau į lėktuvą ir vėl viską pradėjau nuo nulio.

Lamų slėnis

Daugiau apie Leonoros veiklą: www.leonorabeyou.com

– Tas vyras, kuris dabar šalia, yra ispanas? – Ne, jis iš Urugvajaus. Jau seniai gyvena Ibisoje. Daug medituoja, padeda kitiems, sportuoja. Mus sieja panašūs dalykai. Jis turi savo mokymosi kelią, koncentruotas darbas praeityje ir talentas kurti namus, nebūnant architektu, padėjo jam susikurti labai įdomią realybę – dabar jis leidžia sau nedirbti, kai nenori, o užsinori maždaug kartą per penkerius metus. Jis padeda žmonėms, lanko kalinius, ligonius. Perteklius jam neša dar didesnį perteklių. Ir jis taip pat nepamiršta pasidžiaugti paprastomis dienos akimirkomis, tampančiomis gyvenimo švente. Kai atskridau į Ibisą, mes lankėmės tose pačiose vietose, gėrėme tą pačią kavą, bet tada dar negalėjau jo sutikti. Sutikau tada, kai nustojau ieškoti, reikalauti iš savęs, norėti, kai nustojau jausti, kad man kažko trūksta. Iki tol mes tiesiog prasilenkdavome ir vienas kito nepastebėdavome.

tuvoje, pasisiūliau rašyti straipsnius vienam dienraščiui. Susitikau su žurnaliste Elena Nikonovaite, per interviu mes atradome daug bendrų minčių. Kitą dieną ji man parašė laišką ir pasiūlė kartu rašyti knygą. Ji – tikra žodžio meistrė, labai gera klausytoja ir provokuotoja. Sakau, gal pradėkime nuo straipsnių? Juk tam, kad pasiektum tikslą, reikia disciplinos. Tad kartą per savaitę mes susiskambindavome ir kalbėdavomės. Tai buvo klausimai ir atsakymai. Ji man užduodavo žemiškų, praktiškų klausimų, tai, kas buvo svarbu jai pačiai bei ją supančiai aplinkai. Tuose klausimuose kiekvienas skaitytojas galės atpažinti save. Taip pamažu tie mūsų pokalbiai kaip dėlionė susidėliojo į knygą. Jos įvade Elena rašo, kad dabar jau yra susituokusi, turi mėgstamą darbą, pasikeitusi jos finansinė padėtis. Ir ji nebūtų galėjusi tuo patikėti, kai tik pradėjo rašyti šią knygą. Šis mūsų bendras kūrinys apie tai, kaip skaniai ir – O kaip tavo gyvenime atsirado netrukus pa- gerai gyventi jau šiandien. Jei norisi pokyčių, bet sirodysianti knyga „Sielos aritmetika“? neieškai harmonijos, vadinasi, eini prieš gamtą. Ma– Kai buvau nusprendusi savo kelio ieškoti Lie- žuose dalykuose ir slypi didieji pokyčiai.

Lamų slėnis

@lamuslenis

Lamų slėnis

DIZAINERIO D. KUDINO LOFTE LIETUVIŠKASIS MINIMALIZMAS Tekstas: Sandra Kliukaitė Nuotraukos: Augis Narmontas

Kai pirmą kartą architektas DMITRIJUS KUDINAS įžengė į pastatą, kuriame dabar yra jo paties suprojektuotas loftas, viskas čia atrodė kitaip. Čia nebuvo nieko. Tačiau būrys loftų entuziastų susimetė kultine tapusia sumą – 500 Lt/kv. m – ir nupirko visą 1 000 kv. m gamybinę erdvę su tonomis šiukšlių.

Lamų slėnis

Hamakas iš Brazilijos Praėjo keletas metų, kol naujieji „loftinininkai“ viską sutvarkė, atliko visus būtinus cheminius tyrimus ir naujasis pastatas tapo gyvenamąja vieta su visomis šiuolaikiniam žmogui reikiamomis komunikacijomis. Dmitrijus čia atsikraustė prieš keletą metų. Beveik iškart čia pakibo ir hamakas – pagrindinis dabartinio lofto akcentas. Dmitrijus jį parsivežė iš Brazilijos, tačiau ilgą laiką hamakas gulėjo spintoje, nes jam vis neatsirado vietos. Architektas sako, kad dabar tai, ko gero, labiausiai naudojamas viso lofto baldas. Kadangi Dmitrijus apsisprendė gyventi be sofos, hamakas praktiškai atlieka ir šio baldo funkciją.

Lamų slėnis

Senelio archyvas lofte Į loftą Dmitrijus atsitempė nemažai iš senelio paveldėto turto. Visų pirma – šimtus knygų. Jos tvarkingai surikiuotos ant juodų lentynų. Beveik visas šias knygas Dmitrijus jau perskaitė, o labiausiai jį veža knygos apie keliones. „Įdomu paskaityti, kaip praeityje žmonės keliaudavo“, – sako architektas. Beje, Dmitrijus su drauge Kornelija daug keliauja. Pastaroji tolimiausia jų kelionė – Filipinai. Tad ant lofto lentynų ilsisi nemažai atsiminimų iš kelionių, pavyzdžiui, autentiška medžiotojo kepurė iš Austrijos. Taip pat yra blusturgyje pirktų senovinių statulėlių, beveik antikvarinis senelio skaidrių projektorius, šovinių dėžutė, kurioje Dima laiko... saldainius. Ant televizoriaus stalelio stovi didžiulė „Diesel“ vaza – ją Dima rado Londone ir parsivežė dviračiu...

Lamų slėnis

„Lietuviškasis minimalizmas“ Lofto tūris, kuriame yra atviros knygų lentynos, pereinančios į uždarą spintą, tapo pagrindine ekspozicine erdve. Apskritai pats loftas yra gana asketiškas – čia mažai daiktų, o daugiausia jų sudėta būtent lentynose, visa kita – balta erdvė. Nors daiktų ir detalių mažai, pats architektas minimalizmu to nevadina, o savęs asketu nelaiko. „Nebent tai lietuviškas minimalizmas“, – sako jis.

Lofto „derlius“

Virtuvės zonoje – iš senelio parsivežtas sovietinių laikų medinis sustumiamas stalas, netikėtai gerai Lamų slėnis

pritapęs prie šiuolaikiškų lofto baldų ir virtuvės prietaisų. Kaip ir kone antikvarinis skrudintuvas iš Vokietijos, beje, dar veikiantis! Ant palangės žaliuoja prieskoninės žolelės: šalavijai, melisos, pomidormedis. Jis šiemet jau davė derlių – lygiai vieną vyšninį pomidorą (dideliam šeimininkų nusivylimui...). Kitame kampe – apelsinmedis, dar nedavęs jokio derliaus, bet lofto sodininkai dėl to nenusimena. Išskyrus atvejį, kai geležiniame lofto balkone augintas namines salotas iki šaknų sulesė žvirbliai. Tada iš kelionės grįžusi Kornelija ne juokais įpyko ir pažadėjo balkone daugiau nieko neauginti. Beje, tai vienas iš nedaugelio loftų, turinčių spalvotą balkoną, tad kai kiti loftų gyventojai lipa vakarieniauti ant stogo, Dmitrijus tai daro savo balkone.

Lamų slėnis

Kur skalbimo mašina? Spintoje! Šiame lofte maistas ruošiamas gana dažnai, tai išduoda ir akmeninė prieskonių grūstuvė, stovinti šalia viryklės. Lofto gyventojai labai mėgsta vegetarišką kinų virtuvę, nors šiaip yra visiški mėsaėdžiai ir norėtų išmokti puikiai gaminti namuose. Jei tik tam būtų laiko... Beje, visi virtuvės atributai paslėpti. Štai šaldytuvas ir skalbimo mašina yra juodoje spintoje, o kitoje jos pusėje dar telpa ir visa drabužinė. Dmitrijus sako, kad vietos spintoje yra gana daug: vienam žmogui jos per daug, dviem – pats tas. Beje, ši spinta turi dar vieną funkciją – ji atskiria įėjimo (ūkinę) zoną nuo svetainės ir formuoja aiškias erdves.

Lamų slėnis

Sapnų zona „Meškos pėdos“ laiptais lipame į antrąjį lofto aukštą. Mediniai laiptai, pagaminti pagal vadinamąjį „meškos pėdos“ arba prasilenkiančių pakopų principą, atrodo linksmai ir atlieka net kelias funkcijas: ant jų galima sėdėti, o po jais yra sandėliukas daiktams susidėti. Taigi užlipame į antresolę, kurioje yra miegamasis ir darbo kambarys, tiesa, čia dirbama labai retai. Šeimininkai net patys iš to juokiasi. Naujausias Dmitrijus pasididžiavimas – jo paties suprojektuota lova. Šalia jos – gamyklinės medinės dėžutės su ratukais, atliekančios miegamojo stalelio funkciją. Tokios pat tik didesnės yra ir apačioje prie hamako – čia jos atlieka svetainės stalo vaidmenį. Šias dėžutės Dmitrijus sako pirkęs už 50 litų iš kitų loftų gyventojų, kurie jas rado buvusioje gamykloje (anksčiau šiose dėžutėse buvo laikomos įvairios elektros detalės ir matavimo prietaisai).

Lamų slėnis

Vonia – iš faneros Tokios vonios jūs turbūt dar nematėte – visa ji suprojektuota iš medžio (drėgmei atsparios faneros) ir nulakuota specialiu atspariu laku. Keraminėms plytelėms čia paskelbtas TABU. Net vonios grindys yra iš lieto poliuretano – šiltos ir minkštos medžiagos, kuria malonu vaikščioti basomis. Tokios pačios grindys yra ir visame lofte, susiliedamos su šviesa jos jaukiai blizga. Dimos lofte jau teko svečiuotis prieš trejus metus ir per visą tą laiką nei vonia, nei grindys nė kiek nepakito. Medis neatsilupo, o grindys neišsilydė. Štai toks tvirtas yra architekto loftas.

Lamų slėnis

GYVENTI IŠ ESMĖS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Robertas Riabovas

Pastarieji metai režisierei DALIAI IBELHAUPTAITEI ir jos vyrui aktoriui DEXTERIUI FLETCHERIUI buvo pokyčių, netekčių ir atradimų metai. Dalios pastangų dėka Lietuvoje gimė naujas teatras – „Vilniaus miesto opera“. Dexteris debiutavo kaip kino režisierius ir už debiutą buvo nominuotas britų „Oskarui“ – BAFTA apdovanojimui. Abu neteko brangių žmonių ir turėjo labai nedaug laiko pabūti drauge. Tačiau viena liko pastovu kaip inkaras jūroje – jų namai, erdvus Londono loftas, kur ne taip svarbu nubyrėjusios vonios plytelės, bet labai svarbu – buvimas kartu. Iš esmės.

Lamų slėnis

– Dalia, Lietuvoje esate ne tik savo spektaklių režisierė, bet ir prodiuserė. Ar kartais nesinori atsidėti tik kūrybiniam darbui? – Tai būtų svajonė... Dabar jau žinau, kad mano gyvenime ji niekada neišsipildys. Prodiusavimas yra labai sunkus ir alinantis darbas. Tenka užmiršti save, savo emocijas, turi eiti su šviesa ir tikėjimu, kad durys atsidarys. Bet svarbiausia, kad turiu didelę tarptautinę režisūros patirtį, esu dirbusi su daugybe prodiuserių. Todėl gerai įsivaizduoju, koks turėtų būti geras prodiuseris. Jų bėda – kad jie nėra sąžiningi. Visą laiką manipuliuoja pinigais. O aš esu sąžiningas prodiuseris. Juk ir prabanga ne visada turi būti prabangi. – Praėję metai jums abiem su Dexteriu buvo ypatingi: jo režisūrinis debiutas kine, jūsų įkurtas teatras „Vilniaus miesto opera“. Ar daug laiko lieka pabūti kartu? – Matyt, mūsų profesijos žmonių santykiai išgyvena tik tada, kai jie jaučiasi saugūs ir stiprūs viduje. Mes niekada nebūsime tie, kurie turės laiko sėdėti ant sofos ir žiūrėti televizorių. Dexteris sukūrė pirmąjį savo filmą „Laukinis Bilas“, daug važinėjo po pasaulį. Filmas buvo nominuotas BAFTA apdovanojimui. Tai buvo didelis ir gražus siurprizas. Tačiau Dexteris nieko nelaukė ir iš karto ėmėsi kurti antrą filmą „Sunshine on Leith“. Šis – gerokai sudėtingesnis, Dexteris dirba su labai rimta prodiuserių kompanija. Būtent jie ir pasiūlė man imtis prodiuserės darbo. Buvo juokinga, juk tai – tikri šio verslo rykliai, rimti vyrai. Gal jiems patinka mano humoro jausmas? Juodas... Aš niekada negaliu be humoro.

Lamų slėnis

Dexteris labai daug laiko praleido Škotijoje. Aš – čia, Lietuvoje. Bet mūsų laukė dar vienas išbandymas. Mirė Dexterio tėtis, paskui – mano mama. „Vilniaus miesto opera“ atsirado sudėtingu metu, nors į tai ėjome pastaruosius dvejus metus. Mano namai yra Londone. O čia, Lietuvoje, buvo mano tėvai, mano darbas, žmonės, kuriuos aš myliu. Jaučiau, kad čia galiu kažką pakeisti, kad galiu suteikti vilties jauniems žmonėms. Čia buvo mano tėvai, pas kuriuos visada būdavo galima užsukti. Neturiu nei brolių, nei seserų. Kai tai įvyko, atskridau iš Berlyno, įėjau į butą, kur gimiau ir užaugau. Ir tada aš pirmą kartą gyvenime supratau, kad nieko neturiu. Visiškai. Manęs daugiau niekas nesieja su Lietuva. Viduje tuščia. Neturiu kur nueiti. Yra darbas, draugai, bet aš kalbu apie esmę. Kai tavo namai Londone, tavo vyras dirba Škotijoje, o tu esi čia, sėdi ir jauti tuštumą. Pasirašyti tuos dokumentus buvo labai svarbus sprendimas. Taip aš likau čia dar bent keleriems metams. Lamų slėnis

– Nes kitu atveju jūsų čia jau nebebūtų? – Taip. Tai savotiškas inkaras, tik man jau nebeįdomu juokauti. Jei jau esu čia, kiekvieną minutę gyvenu iš esmės. Kitaip nematau prasmės. Gal tai keistas atsakymas į jūsų klausimą, bet mes su Dexteriu kartu praleidžiame nelabai daug laiko, maždaug pusę jo. Bet turime išradę savotišką sistemą. Mes visada susitinkame kas tris savaites ir savaitę praleidžiame kartu. Važiuojame į tolimas keliones. Tai būtina, nes tada esi tik su tuo žmogumi, tau neskambina visi tie žmonės. Tai svarbu, kad tvirtai stovėtum ant žemės ir nepasiklystum. O šiaip abu esame darboholikai. Ir taip gyvename, bet mus džiugina ta prasmė. Aš negalėjau nepasirašyti teatro steigimo dokumentų. Juk į mamos laidotuves atėjo visi solistai ir pasakė: tu negali išvažiuoti, nes čia turi labai daug vaikų. Bet tai nėra liūdna istorija, tai linksma istorija. Daug žmonių nugyvena gyvenimą ir nepatiria, ką reiškia kiekvieną dieną gyventi iš esmės. Ne taip seniai su Dexteriu praleidome fantastiš-

ką laiką Vietname. O Londone iš lėto kuriame savo namus. Jie – tokie, kokių visada norėjome. Gyventi lofte užsinorėjome dar tada, kai aš dirbau Niujorke. Mums patiko tas atviras gyvenimas vienoje didelėje erdvėje. Tai ypač svarbu, kai daug laiko praleidi atskirai. Daugeliui imponuoja dailūs angliški sodeliai, o mums patinka urbanistinis peizažas. Man patinka miesto šurmulys, nes tai garantuoja anonimiškumą. Mums tai svarbu. Gyvename normalų gyvenimą dideliame mieste. Įsigijome loftą, kuris nebuvo idealus, remonto iki šiol reikia. Aišku, jei vonioje plytelės iškritusios, į tai gali žiūrėti kaip į meninę instaliaciją... Kaskart, kai jau atrodo, kad pribrendome remontui, atsisėdame ir pagalvojame: daryti remontą ar važiuoti į Braziliją ir plaukti Amazonės upe? Žinoma, išplauki, o grįžęs ir vėl žiūri į tas iškritusias plyteles, bet už tai grįžai iš Amazonės! Mūsų namai nėra išblizginti, nors užsukę garsūs dizaineriai visada sako, kad čia – „cool“. Lamų slėnis

Lamų slėnis

– Tai kokie tie jūsų namai? – Spalvų čia gana mažai, nes mūsų gyvenimas gana spalvotas. Širdyje esu visiška minimalistė, tik kažkodėl mano vyras yra absoliutus maksimalistas. Nusiperkame dailų lentynų komplektą ir nesuprantu, kodėl po trijų mėnesių lentynos lūžta nuo knygų, DVD diskų, žurnalų… Tada vėl perkame naujas lentynas. Gerai, kad butas didelis, gali vis palei sieną statyti ir statyti… Matyt, minimalizmas yra puikus dizainas, kuris visa tai paslepia. Mums abiem su Dexteriu labai patinka italų dizainas. Gal todėl, kad tai modernu, elegantiška ir paprasta, bet ne prasta. Jokių priraitymų, užsukimų, paauksavimų. Tuos kelis baldelius, kuriuos turime, įsigijome italų dizaino namuose. Neturime nenaudojamų daiktų. Tiesa, turime maniją, apie kurią dar niekam nesu pasakojusi. Kad ir kur važiuotume, mėgstame įsigyti daiktų namams: indų, vazų, biuro reikmenų, staltiesėlių. Vyno dekanteris – iš Vienos, stiklinės – iš Milano, lėkštės – iš Paryžiaus. Mes visada ieškome kitokių daiktų. Lamų slėnis

– Ir atrandate juos ekspromtu ar prieš kelionę domitės, daug skaitote? – Aš esu tikra maniakė – jeigu nesusiplanuoju, man mirtis… Privalau turėti planą kiekvienai dienai. Galiu jo nesilaikyti, svarbu, kad jis būtų. Visada prieš kelionę perskaitau daug knygų, žurnalų. Ekspromtas yra šaunu, bet grįžęs gali sužinoti, kad štai praleidai tris fantastiškus muziejus. Tad visada pasidomime, kokios tame mieste interjero dizaino parduotuvės, kokie dizaineriai verti dėmesio. Daug išmokau iš savo draugės, amžinatilsį Marios Bjornson. Italijoje su ja stačiau savo pirmąją operą „Don Žuanas“. Maria buvo klasikinės operos scenografė. Jos namuose visada būdavo daug šiuolaikinių interjero žurnalų. Ji užsisakinėjo ir komplektavo juos visus, žinojo absoliučiai viską. Iš jos supratau, kad net jei visą gyvenimą statysi istorinius spektaklius, vis tiek privalai žinoti, kas vyksta šiandien, kas

Lamų slėnis

vyko Antikos laikais, kur juda pasaulis. Režisierius turi išmanyti madą, kostiumo dizainą, interjero dizainą, architektūrą. Turi turėti vidinę erudiciją, suprasti aplinkinį pasaulį. Viena didžiausių prabangų, kurią sau leidžiu, – užsisakau man įdomių interjero dizaino ir kelionių žurnalų. Tikriausiai kitame gyvenime galėčiau būti kelionių rašytoja arba interjero dizainerė. – Kas namuose jums svarbiausia? – Šį butą įsigijome dėl beprotiškai didelių industrinių langų, kurie atsidaro sukant rankeną – kaip senoviniuose laivuose ir gamyklose. Namuose labai daug šviesos. Praktiškai nėra sienų be langų. Pro langus matyti industrinis vaizdas, vienoje pusėje – daugiaaukštis, kitoje – uždaras vidinis kiemas. Dar lofte yra didžiulės autentiškos priešgaisrinės durys.

Lamų slėnis

– Mėgstate auginti gėles? – Žinote, man patinka. Neturiu tokios sodininko gyslelės, kokią turėjo mano tėtis, bet moku tai daryti. Tik man labiau patinka pats vaizdas, negu auginimo procesas. Kadangi daug keliaujame, labai dažnai tas mūsų balkonėlis „užlūžta“... Kartą ištyriau, kad kai Dexteris būdamas vienas namuose pamiršta palaistyti gėles ir koks nors augalas nudžiūsta, jis nusiskina to augalo lapą ir eina į turgų. Nusiperka tokį patį, o seną išmeta. Grįžtu ir matau – šakos kažkokios kitokios... Taip pat auginame daug prieskoninių žolelių. Ne tiek iš entuziazmo, kiek todėl, kad mūsų draugas, virtuvės šefas Jamie Oliveris, yra visiškas prieskoninių žolelių maniakas. Tai ir mes negalime atsilikti, nes paskui atėjęs bamba, kodėl pas mus tas ar anas neauga. Aišku, paskui būna labai skanu nusiskinti ir suvalgyti.

– Ar dažnai pasikviečiate svečių į namus? – Visada jų būna. Mūsų namai atviri. Ir mano tėvų tokie buvo. Tik mes su Dexteriu nesame tokie superkulinarai, bet juk svarbiausia – buvimas kartu. O dėl tų iškritusių vonios plytelių... Mūsų draugas Jamie Oliveris kartą per metus rengia labdaros vakarienes – aukcionus. Prieš porą metų sėdžiu aš tame aukcione ir girdžiu, kaip Dexteris su Jamie ant scenos pardavinėja vakarienę aštuoniems žmonėms mūsų bute su Jamie gamintu maistu ir pokerio žaidimu. Vos infarkto negavau! Juk mūsų namams remonto reikia. Draugai gali ateiti, bet žmonės, sumokėję tūkstančius... Betgi nerėksi. Visiškam mano siaubui ta vakarienė buvo parduota už 22 000 svarų sterlingų. Iš karto pradėjau galvoti, kad reikėtų skubiai plyteles suklijuoti, paremontuoti. Bet galiausiai nusprendėme, kad nereikia jaudintis – bus autentiška egzotika. Šiaip ar taip nesame auksinių kranų ir aksominių užuolaidų šalininkai. Ne materialūs dalykai svarbiausi, o atmosfera ir žmonės. Lamų slėnis

Lamų slėnis

APIE GYVENIMO ESTETIKĄ

Lamų slėnis

Kažkada vasarą buvome pakviesti į juvelyro MARTYNO VILČINSKO ir jo žmonos MONIKOS namus Kaune pasikalbėti po graikišku riešutmedžiu. Susiviliojome! Bet kol nukakome iki Kauno, atėjo ruduo. Tame kiemelyje sunoko vynuogės, o ir su rudenėjančio miesto palete darniai susiliejantis sodriai rusvos spalvos fasadas kūrė iliuziją, kad patekome į kažkurią romantišką pietų šalį... Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Vaidilutė Malinauskaitė

– Martynai, jūsų namai primena įspūdingą vilą kur nors Toskanoje... Kaip juos kūrėte? – Daug laiko praleisdavome savo tėvų ir senelių sodyboje Pavilkijy, prie Nemuno. Tad tas kaimo gyvenimas mums nesvetimas, ten daug smagių dalykų, laisvės. Bet kaime gali užsižaisti ir visiškai pamesti miesto, žmonių, bendravimo ritmą. O to taip pat norisi. Norisi miesto, centro, būti arčiau įvykių, bet norisi ir kelių kvadratinių metrų žolės, kur galėtum išsitiesti šezlonge su arbata ir knyga. Todėl ir svarstėme, kaip tą kalambūrą išspręsti, koks būtų tas to-

Lamų slėnis

bulasis variantas. Kaunas mums patinka, mes jį mylim ir gerbiam, bet kartu norėjosi Prancūzijos, Italijos miestukų nuotaikos. Taip pamažu nevalingai atsirado viena kita detalė – tai jaukumo suteikiančios langinės, tai dar kas nors. Kai čia atsikėlėm, vyravo europinių remontų tendencijos. Viskas šviežiai, naujai išlyginta, bet praeina keleri metai ir viskas taip greitai pasensta, atsibosta... Štai vaikštai kokioj nors Kuboj ir matai ištryptus, nutrupėjusius laiptus, bet net minčių nebūtų ką nors keisti ir gadinti. Laikas tik pridėjęs to gero prieskonio. Kažkaip net gaila, kad

darbas, energija, galų gale pinigai, kuriuos įdedi, taip greitai netenka prasmės. Vaikai užauga ir nejaučia jokios vertės. O juk istorija, daiktai šildo. Ir mums norėjosi, kad namai turėtų išliekamąją vertę. Štai statėme geležines kolonas – buvo galima pastatyti paprastą tuščiavidurį vamzdį, jį pripūsti putų. Bet norėjosi tikrų metalinių, kad atrodytų kaip prieš šimtą metų ištekintos, kad niekas jų versti nenorėtų. Taip ir statėme jas patys kaip kokie archimedai... Kūrėme vaizdą, nuotaiką taip, kaip įsivaizdavome, kad čia norėtųsi gyventi. Taip pat ir su laiptais. Galima juos

perdažinėti šimtą kartų kokiom tik nori spalvom, bet man atrodo – tegu jie trypiasi, išsivaikšto, po šimto metų tik gražės nuo to. Arba plytelės – joms apie šimtą metų, kažkada jomis buvo išklotas toks senas smetoniškas namas, kažkas jas norėjo išmesti... Aišku, jos apskaldytos, bet man labai gražios. Kaip galima tokius dalykus išmesti? Taip ir rinkome viską – po kvadratą, po kvadratą... Beveik viską įrengdami namus darėme patys. Šviestuvus, kurie anksčiau buvo traukinio lempos, radome Aleksoto turguje, perdarėme, pritaikėme, sukabinome. Viskas čia pačių iščiupinėta, nudažyta. Lamų slėnis

– Namuose įsirengėte ir juvelyro dirbtuves. Tai dar viena, jau visai kitokia kūrybos oazė. – Man įdomu kurti. Tiek namą, tiek juvelyrikos dirbinius. Jei kūrybos proceso neliktų, būtų baisiai liūdna, net nežinočiau, ką daryti. O kūryboje turbūt natūraliai atsispindi tai, kuo kūrėjas gyvena. Nemanau, kad būtų įmanoma kardinaliai perjungti smegeninę – čia aš kūryboje, o čia – gyvenime. Aš, jei jau įsitraukiu į procesą, tai ir keliuosi, ir gulu su ta mintimi, ir šiaip puodelio kavos prisėdęs tik apie tai galvoju. Užkrauni galvą tuo maloniu procesu ir viskas. Kūrybinis procesas tampa neatsiejamu nuo gyvenimo būdo ir to, kaip tu stengiesi matyti pasaulį. Mano gyvenime tam tikru metu atsirado buriavimas, burlentės. Vis juokiamės su draugais, kad mums tik vėjas galvoje. Kol nepradėjau buriuoti, man buvo visai nesvarbu – pučia vėjas ar ne. Dabar tik medžiai sulinguoja, lapai sujuda ir iš karto žiūri prognozes. Jei tik šakos triskart sulinguoja, iškart skambina draugai – lekiam! Nori nenori tai tampa gyvenimo dalimi. O malonumas tikrai nežmoniškas. Gal ir primityviai skamba, bet tai laisvė, kai gauni didelį fizinį krūvį ir atsipalaiduoja galva, manau, tikri sportininkai taip jaučiasi. Tas vėjas, vanduo, saulė, lietus, būna, ir sniegas, šaltis – visa tai turi jėgos ir teigiamai veikia žmogų. O paskui po truputį pradedi pastebėti, kad ir kūryboje atsiranda tai karabinų, tai kitų specifinių detalių... Tuos elementus pradedi jungti vieną su kitu. Tiesiog toks dabar periodas. Mintys ir idėjos lekia greičiau, nei spėju jas fiziškai realizuoti. Tai, žinoma, šiek tiek erzina.

Lamų slėnis

Esu mėgėjas knibinėtis, susikoncentruoti į mažus dalykus. Vienus tai erzina, jie greitai susinervina ir trenkia viską. O man tai kaip meditacija. Kuo smulkiau, tuo labiau veža. Galiu ypač susikaupti į tą vieną milimetrą ir man ten atsiveria daugybė erdvės. Taip ir supratau, kad tai, ko ieškau, yra juvelyrika, mažoji plastika, miniatiūros. Taip labai pamažu priėjau prie jos. Ir dabar jau apie dešimt metų nieko kito nebesinori. – Kas jums yra estetika? Ar jūsų darbe ir gyvenime ji užima svarbią vietą? – Estetika – tai tavo vidinės kultūros atspindys. Ir tuo viskas pasakyta. Nelabai suprantu, kaip galima gyventi bet kaip, chaotiškai. Mano supratimu, tai pirmiausia yra laiko švaistymas. Juk jei daiktai neturi savo vietos, tai jų ieškodamas jau susikuri problemų kalną. Gyvename tarp žmonių, tad kiekvieno pareiga turėtų būti kuo mažiau kitam primesti, rodyti negražių, dėmesio nevertų dalykų. Reikėtų stengtis kitam rodyti tai, kas yra gera ir gražu. Štai Monika grįžusi iš Japonijos pasakojo apie ten tvyrančią pagarbą viskam: žmogui, aplinkai, daiktams, maistui, pinigams. Tarkime, ką nors perkant kupiūra paduodama tiesi, nesuglamžyta, ant padėkliuko, dviem rankomis. Tai pagarba žmogui ir jo uždirbtiems pinigams, jo darbui. Man tai atrodo svarbu. Tik, žinoma, ne visada pavyksta taip gyventi. Juk kad tai perduotum vaikams, reikia tikrai daug laiko ir pastangų. Jie į viską mėgsta paprasčiau žiūrėti. Tikrai nesu pedantas, panašus į ligonį, manau, viskam turi būti saikas ir ribos. Tai gyvenime taip pat yra labai svarbu. Jei peržengi riba, kai pasidaro nepatogu, kai pradedi kažkam tarnauti, tai tampa beprasmiu dalyku. O kai estetiškai gyventi sugebi neeikvodamas brangaus laiko, išloši visomis prasmėmis.

Lamų slėnis

Daugiau apie Martyno Vilčinsko kūrybą – „MARTO Jewelry“ paskyroje „Facebook“.

Lamų slėnis

ATEITIES NAMAI Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Augis Narmontas

Jų miegamasis – 16 kv. metrų namelis iš molio ir šiaudų. Svetainė – erdvi pieva. Vonia – nedidelis prūdas. Virtuvė – akmenimis apstatytas laužas po giedru, o kartais ir apniukusiu dangumi. Tolyn nuo miesto, tiesiai į gamtos glėbį, skulptorius VYTAUTAS ŽALTAUSKAS ir jo antroji pusė EGLĖ MICHALAUSKAITĖ pasitraukė, nes jiems nepatiko tai, kaip gyvena šiuolaikinė miesto visuomenė. Tiesa, iš pradžių, pusantrų metų, jiedu gyveno... iš šiaudų suręstame „name“, kuriame žiemą tebūdavo trimis laipsniais šilčiau nei lauke.

Lamų slėnis

Be įsipareigojimų „Kai užsiknisome mieste, viską ten ir palikome. Tiesiog atsivežiau čia šieno kitkas, sukroviau kupetą. Toks įdomus pastebėjimas: gyvenant lauke, žiemą, kai temperatūra -14, nusirengi nuogai ir tau nėra labai šalta“, - pasakoja Vytautas. Šiandien jiedu su Egle jau miega patogioje lovoje savo namuose, pačių nulipdytuose iš molio ir šiaudų. „Toks gyvenimo būdas suteikia naujų pojūčių. Kai pravažiuoja mašina, gali net negirdėti, bet užuodi. Arba jauti, kad kaimynas už poros šimtų metrų pasikvėpinęs eina, girdi kaip kaimynės žąsys už poros kilometrų girgena. Mieste žmogaus pojūčiai užbukinti. O dabar paimi telefoną ir jauti, kaip jis kažkokį foną sukuria“, - gyvenimo gamtoje pasekmes dėsto Vytautas.

Kraštutinumai Nors šiandien jo gyvenimas sukasi apie molinius namus, jis nesijaučia nutolęs nuo kūrybos. Priešingai, sako kasdien kuriantis, nes menas – „tai aplinkos kūrimas“. O Vytauto aplinkoje pagrindiniu smuiku griežia žodis „laisvė“. „Aš čia visur galiu atsisėsti, ką noriu daryti. Mies-

Lamų slėnis

te tu turi tik atrėžtą betono lopą ir visi, kas netingi, tave varžo. Atsigulk ant šaligatvio, atsisėsk parke ant žolės, sakys: „Gal tau bloga?..“. Kai mes čia ilgesnį laiką pagyvenome ir vėl nuvažiavome į miestą, pirmas įspūdis buvo, kad mieste žmogui visiškai nėra vietos. Tu niekur negali jaustis laisvas. Turi apsirengti, atrodyti, yra masė apribojimų, ypač tuose daugiabučių rajonuose. Todėl toks gyvenimo stilius, kaip mūsų, turi daug privalumų. Aišku, nuolat esi tarp dviejų polių, nes tradicinis gyvenimo būdas palieka vėžes. Menininkai kartais rengia tokius vakarėlius, sueina visokie žvaigždės ir ne žvaigždės. Ir mes ten pasipuošę nuvykome. Pamenu, grįžtame rudenį, čia dar buvo toks stogelis, nusikabinau savo suglamžytą švarką ir pradėjau juoktis, kad mes neturime kur eiti. Grįžome į mišką. Belieka staugti kaip vilkui. Todėl tai, ką aš dabar kalbu, eiliniam žmogui gali pasirodyti egzotika, kraštutinio gyvenimo forma. Papasakoti gana sunku, kol pats to neišgyvenai. Tai duoda laisvę. Ir tau vis vien, ar tu neteksi darbo, ar turėsi pinigų, ar jų neturėsi, ar turėsi būstą, ar ne. Atsimenu, kaip mus tai spaudė, kai tik išėjome ir susidūrėme su realybe. Saulė, vėjas, šaltis, lietus, o tu neturi kur įeiti. Pradžioje tai spaudžia smegenis. Bet iki tam tikros ribos. Dabar mes apie tai visiškai negalvojame. Ir tai – viso to, ką čia matote, dėka“.

Lamų slėnis

Turtai Dar viena gyvenimo gamtoje pasekmė – šiandien Vytautas jaučiasi kur kas geriau, nei būdamas 20ies. Pėstute įveikti keletą kilometrų iki kaimynės jiems su Egle – ne iššūkis, o kasdienybė. „Aš noriu ne šokiruoti, bet parodyti visiškai kitą požiūrį į elementarias gyvenimo vertybes. Kas yra turtingas žmogus? Esu sutikęs daug turtingų žmonių, kurie dirba po 12 valandų per parą ir neturi laiko pagulėti pievoje. Nors tai – galbūt vienintelis jo noras. Turėdamas tiek pinigų, tiek milijonų kišenėje, jis negali daryti bet ko, nes pirmiausia turėtų likti vienas. O kada jis bus vienas, jei yra užimtas 12 valandų per parą? Tad kyla klausimas, ko gailėtumeisi, jei tai būtų paskutinė tavo gyvenimo diena? Juk nesigailėtum, kad neuždirbai paskutinio milijono, kad nepanaršei internete, kad neperskaitei spaudos. Ilgėtumeisi kažko visai kito. Jurgos Ivanauskaitės frazė: „Nesigailėtum nepanaršęs dar porą valandų internete“. Aš ir sakau savo tėvui: „Išėjau į pensiją, tėvai“. Tik nelaukiau tų 60 metų, nes nemanau, kad jie man duos pensiją, esant dabartinei ekonominei, demografinei situacijai. Mūsų pensija štai – pomidorai auga. Tik, aišku, nuo kompiuterio nuėjęs aš irgi turiu perprasti, kaip čia kas auga...“.

Lamų slėnis

100

Lamų slėnis

101

102

Lamų slėnis

103

104

Lamų slėnis

Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Ugnė Neverbickaitė

Lamų slėnis

105

106

Lamų slėnis

Netoli Vingio parko, toje Vilniaus vietoje, kur namai alsuoja kultūra, aplankėme dizainerį MANTĄ LESAUSKĄ ir jo žmoną GODĄ GASIŪNAITĘ. Būna tokių vietų, kurios paprastą žmogų priverčia tapti operatoriumi. Jau atvėrus senas laiptinės duris, galvoje kažkas šūktelėjo: „Veiksmas!“ Vidinės kameros taip ir nesugebėjau išjungti per visą pokalbį. Manto ir Godos namų etiketas, jaukus ir erdvus kambarys, kuriame kalbėjomės, temos, kurias lietėme, Godos keičiamos plokštelės – atmosfera, kurią sunku nupiešti žodžiais.

M. Lesausko vardas turėtų būti žinomas tiems, kas domisi dizainu. Visų pirma dėl to, kad dar visai neseniai jis buvo aktyvus ir ryškus baldų, objektų ir interjerų dizaineris. Na, o šiuo metu Mantas ugdo ir, kaip pats sako, kuria per jaunąją kartą – vyras vadovauja Vilniaus dizaino kolegijos Kūrybinių industrijų dizaino katedrai, taip pat dėsto Mykolo Romerio universitete ir Dailės akademijos Telšių filiale. Goda siekia istorijos magistro laipsnio, ją domina XIX a., o ypač tų laikų virtuvė. Paklaustas, kokius daiktus tiesiog išbrauktų iš mūsų kasdienybės, Mantas šyptelėjo ir papasakojo, kad prieš aštuonerius metus, kai jo ir aplinkos santykis buvo konfliktiškas, būtų išbraukęs labai daug ką: „Daug dalykų mieste man trukdydavo – nedemokratiški objektai, jei juos taip galima pavadinti. Kritiškai vertinau praeities imitavimą – „disneilandizaciją“. Tačiau juk pats objektas neatsiranda. Jį

sukuria žmogus. Tad kyla klausimas, kodėl žmogui to reikia? Jei tai sukuria komfortą, jei tokioje aplinkoje jis jaučiasi gerai, tada nieko negali padaryti.“ Namams, kuriuose kalbamės su Mantu ir Goda, daugiau dėmesio skiria Goda, jai tai tiesiog patinka. Šiai porai gražu, kai žmonės gyvena harmoningoje aplinkoje, kuri, kaip ir jų gyvenimai, yra pilna visko: keistų ir įprastų objektų, gražių ir mažiau gražių dalykų. Paklausti, kas jiems patiems jų namuose yra svarbiausia, jiedu pamini muziką, žmones ir maistą. Jų namuose dažnai vyksta vakarėliai. Jiems visą savaitę ruošiamasi pareigingai ir atsakingai. Goda visus stebina savo kulinariniais gebėjimais: „Man atrodo, jei jau pas tave ateina svečiai, turi tam rimtai pasiruošti. Pavyzdžiui, penkias dienas vartau kulinarines knygas, renkuosi patiekalus. Gal tai ir apsunkina, bet labai malonu.“ Lamų slėnis

107

108

Lamų slėnis

109

110

Lamų slėnis

Atsakingas pasirengimas sutinkant svečius puikiai iliustruoja šios poros gyvenimo būdą. Jiems svarbi juos supanti aplinka ir tai, kas vyksta joje. „Su Goda turime kai ką bendra, šiandien tai yra gana retas dalykas, ypač jaunajai kartai. Jie nebeturi noro puoselėti miestietišką kultūrą. Šis paveldas yra sunaikintas, turime likusias kultūringas tik sienas ir fasadus, o visa tai, kas yra viduje, sukapota prieš tiek metų, kai tavęs dar nebuvo. Kažkas turi ne pamažu atkurti tą kultūrą, o sukurti ją iš naujo, – dėsto Mantas. – Štai kad ir restoranai: sėdi ir matai, kad aplink – tik užsieniečiai. Tavo mieste. Tai lyg ir nieko bloga, bet ką veikia lietuviai? Kur jie? Tai nėra piniginis klausimas, juk nebūtina kas vakarą vakarieniauti restorane. Galų gale reikia palaikyti ir kitų iniciatyvas. Kažkas atsidaro restoranėlį, visi ploja katučių, bet kai reikia ateiti ir užsisakyti maisto, staiga kyla problemų...“ Lamų slėnis

111

112

Lamų slėnis

113

114

Lamų slėnis

115

116

Lamų slėnis

117

Mantą ir Godą būtų galima pavadinti socialiai atsakingais miestiečiais. „Kaip, būdamas miesto gyventoju, gali nelankyti parodų? Juk jas atveža tau, ne kam kitam“, – šypsosi abu. Ši pora tiki, kad tokių žmonių kaip jie tikrai yra daugiau, tačiau miesto kultūra turėtų būti savaime suprantamas dalykas, o netikėjimas, kad ji egzistuoja, kyla iš nepasitikėjimo. Goda antrina primindama lietuvišką virtuvę – mitas, kad tai – kaimo paveldo virtuvė. Pasak Godos, XIX a. pabaigoje lietuviai suvokė save kaip etninį vienetą, tad kalbėdami apie lietuvišką virtuvę turėtume kalbėti apie bajorų virtuvę. O šaltibarščiai su vėžių uodegėlėmis – tai patiekalas, kuriuo turėtume didžiuotis!

118

Lamų slėnis

Po šio pokalbio dar ilgai nesinori išsiskirti su žmonėmis, kurie nuoširdžiai, atsakingai ir sąmoningai žiūri į kulinariją, dizainą, juos supančią aplinką ir pirmiausia, pradėdami nuo savęs, tarp miesto sienų ir gražių fasadų kuria kultūrą.

Lamų slėnis

119

BUVĘS „EXEM“ NARYS TOLIAU KEIČIA MUZIKOS PASAULĮ Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Renatas Neverbickas

Prie didžiausios pasaulyje dalijimosi muzika platformos „SoundCloud“ sėkmės prisidėjo ir lietuvis, buvęs grupės „Exem“ narys MATAS PETRIKAS, jau daugiau nei 15 m. su šeima gyvenantis Berlyne.

120

Lamų slėnis

121

Septintas komandos narys Matas vienas pirmųjų įsiliejo į šiandien vienu garsiausių pasaulio startupų vadinamo „SoundCloud“ gretas. Tai buvo 2008-ieji, kai nusivylęs reklamos pasauliu lietuvis pradėjo ieškoti darbo, kuris ne tik teiktų malonumą jam pačiam, bet ir suteiktų vertės kitiems. Netikėtai sužinojęs, kad jo geras draugas Ericas Wahlforssas (vienas „SoundCloud“ įkūrėjų – aut. past.) steigia naują įmonę, parašė jam, išklausė draugo vizijos, papasakojo, ką norėtų ir galėtų padaryti pats, ir netrukus prisijungė prie šešių bendraminčių komandos. „Buvau septintas, turbūt tai laimingas skaičius!“ – juokiasi Matas, prisimindamas „SoundCloud“ kūrimosi pradžią. Per penkerius metus „SoundCloud“ tapo didžiausiu socialiniu muzikos tinklu pasaulyje. Šiandien įmonėje dirba daugiau nei 200 žmonių. Dauguma jų, kaip ir M. Petrikas, įsikūrę Berlyne, tačiau startupas turi biurų Londone, San Franciske, Niujorke, Sofijoje ir sparčiai auga, į jo gretas nuolat įsilieja naujų talentingų žmonių, norinčių keisti garso ir muzikos pasaulį. Matas užėmė „SoundCloud“ produkto vadovo pareigas. Jis kartu su komanda rūpinosi, kad tinklalapis tenkintų vartotojų ir pačios įmonės verslo po-

122

Lamų slėnis

reikius, stabiliai veiktų ir atlaikytų lankytojų antplūdį. Tiek jam, tiek daugumai kitų darbuotojų dažnai tenkdavo tiesiogiai bendrauti su pačiais „SoundCloud“ įkūrėjais – E. Wahlforssu ir Alexanderiu Ljungu. Nors didžiulės bendrovės vadovai yra beprotiškai užsiėmę, tačiau su savo darbuotojais stengiasi praleisti kuo daugiau laiko. „SoundCloud“ vidinė darbo kultūra pagrįsta kolegų ir įmonės skyrių atvirumu, stengiamės, kad darbuotojai žinotų kiek įmanoma daugiau ne tik apie savo komandos darbą, bet ir tai, ką daro kitos grandys, – apie milijonų muzikos gerbėjų pasaulį pakeitusio startupo „virtuvę“ pasakoja M. Petrikas. – Kiekvienas naujas darbuotojas pereina ilgą atrankos procesą, norime būti tikri, kad naujas žmogus yra ne tik savo srities specialistas, bet ir įdomi asmenybė, malonus žmogus. Berlynas yra unikalus tuo, kad čia susiduria labai aktyvus kultūrinis gyvenimas ir nuolat augantis technologijų pasaulis. Menininkai, muzikantai, programišiai ir jauni verslininkai iš viso pasaulio keliauja į Berlyną pasisemti įkvėpimo ir daugelis jų lieka čia išbandyti savo jėgų ir galimybių. Aš džiaugiuosi pažinodamas daugybę žmonių tiek iš meno, tiek iš technologijos sričių ir visada stengiuosi jiems padėti atrasti vietą po saule.“

Lamų slėnis

123

Ideali vieta gyventi Berlynas buvo pirmas užsienio miestas, kurį prieš daug metų aplankė M. Petriko šeima. Tą kartą jie nusprendė būtinai čia sugrįžti. Taip ir nutiko. Laikui bėgant, Berlyne apsigyveno Mato mama, sesuo, o pagaliau – ir jis pats su žmona. Daug po pasaulį keliaujantis lietuvis įsitikinęs, kad Berlynas – ideali vieta gyventi, nes šiame mieste gali mėgautis aukšta gyvenimo kokybe už prieinamą kainą. Per čia praleistą laiką Matas sako spėjęs pažinti du skirtingus Berlynus: XX a. paskutinį dešimtmetį centriniame Mitte rajone stūksojo apleisti namai, gyvenimas virė nelegaliuose klubuose, o po dešimtmečio šią erdvę okupavo hipsteriai. Menininkų ir hipių oaze vadinamas Prenzlauer Bergo rajonas pamažu tapo advokatų ir milijonierių iš Skandinavijos prieglobsčiu. „Esu leidęs vakarus ir pankų skvotuose, ir ant turtuolių stogų terasų, maudęsis upėje vidury miesto ir šokęs buvusiuose karalių rūmuose, – pasakoja M. Petrikas. – Apie Berlyną sakoma: tik vienas dalykas čia garantuotas – tai nuolatiniai pokyčiai. Neseniai persikraustėme iš Rytų į Vakarų Berlyną. Efektą sulyginčiau su persikėlimu į kitą miestą, viskas kitaip ir viskas vėl įdomu, nepažįstama.“ Laisvalaikiu Matas mėgsta Berlyne ieškoti dar neatrastų, naujų, įdomių gero maisto „taškų“. „Nesame visiški maisto fanatikai, bet stengiuosi žinoti, kiek įmanoma daugiau ir apie gastronominę miesto sceną“, – pasakoja M. Petrikas, be kita ko, dar pasinėręs ir į kokteilių istorijos tyrinėjimus.

124

Lamų slėnis

125

126

Lamų slėnis

127

128

Lamų slėnis

Buvusi sėkmė padeda nepamesti galvos Didžiąją laiko dalį atiduodamas „SoundCloud“, Matas nepamiršta ir kūrybos. Kūryba pastaruoju metu Matas užsiima kiek mažiau, tačiau per metus jis įrašo bent kelis naujus kūrinius. Juos galima rasti Mato paskyroje „SoundCloud“ (https://soundcloud.com/matas). Kažkada Lietuvoje jis ir pats buvo žvaigždė, kartu su kitais grupės „Exem“ nariais buvo vadinamas muzikos eksperimentatoriumi. Ar pasiilgsta tų laikų? „Vargu ar mus buvo galima vadinti „didelėmis žvaigždėmis“, tai daugiau Marijono ir Egio kategorija, – juokiasi M. Petrikas. – Mes buvome gana populiarūs, kad gyvenimas būtų nelabai patogus, bet per mažai, kad galėtume iš to susikrauti kapitalą. Turiu daug gražių prisiminimų apie mūsų koncertus, gerbėjus, žmones, su kuriais teko garbės kartu dirbti. Turiu pasakyti, kad mūsų sėkmės paslaptis padeda nepamesti galvos ir šiandien. Maloniausia, kad vis dar palaikome ryšį su tų laikų draugais, vis dar bendraujame „Facebook“ ir, jei pasiseka, – realybėje, kai jie lankosi Berlyne, ar aš būnu Lietuvoje. Su Kryžium (Mindaugas Kazakevičius-Kryžius, vienas „Exem“ įkūrėjų – aut. past.) kartkartėmis susirašome, pasimatome. Kas žino, gal ateityje kas nors įdomaus atsitiks ir su „Exem“. Lamų slėnis

129

130

Lamų slėnis

131

132

Lamų slėnis

133

134

Lamų slėnis

135

136

Lamų slėnis

MATO MUZIKINIAI ATRADIMAI Šiemet labai laukiu savo draugų „Mighty Oaks“ debiutinio albumo. Tikiuosi, kad lietuviai „mmpsuf“ įrašys ką nors nauja. Nenustoja žavėti legendinio „Basic Channel“ prodiuserio Marko Ernestuso naujas ženklas „Ndagga“. Aišku, DJ Koze ir „Pampa Records“. Ir, žinoma, atiduodu duoklę Sixto Rodriguezui. Patys naujausi mano albumai visada matomi čia:

https://soundcloud.com/matas

Lamų slėnis

137

138

Lamų slėnis

139

Kai matai, kaip smagiai ketverių metukų Jonas kerta tartą su baravykais ir gorgonzola, pasidaro aišku, kad šiuose namuose maistas ir valgymo kultūra turi ypatingą reikšmę. Didžiausi ir svarbiausi LAUROS DONĖLĖS kulinariniai eksperimentai ir atradimai ir įvyksta čia, erdvioje namų virtuvėje. Ir tik po to, išragauti ir įvertinti sūnaus Jono ir vyro Alvydo, iškeliauja į Lauros įkurtą kepyklą „Tie kepėjai“. Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Simas Linkevičius

– Laura, įtariu, kad žodis „maistas“ tavo gyvenime turi ypatingą reikšmę… – Galiu papasakoti trumpą istoriją, kaip šių namų statybos prasidėjo nuo viryklės pirkimo… Įsigijome ją net nežinodami, kaip čia viskas atrodys. Man maistas turbūt yra diagnozė. Apie jį mūsų šeimoje sukasi labai daug kas – draugai, šeimos susibūrimai, šventės, patirtys, kelionių įspūdžiai, visa susiję su maistu. Man asmeniškai šiandien tai ir laisvalaikis, ir pomėgis, ir darbas. Į žodį „maistas“ telpa labai daug.

140

Lamų slėnis

– Su maistu susijusi ir viena tavo gyvenimo avantiūrų – „Tie kepėjai“. – „Tie kepėjai“ atsirado labai natūraliai. Maistas mano gyvenime buvo visada, tik tai buvo pomėgis, ne darbas. Kurį laiką profesinėje srityje buvau nutolusi nuo maisto. Bet pagaliau pribrendau ir įkūriau savo kepyklą.

Lamų slėnis

141

142

Lamų slėnis

143

– Greičiausiai esi iš tų žmonių, kurie turi labai gražių prisiminimų iš vaikystės, susijusių su skoniu, kvapais? – Tai įgimta. Mūsų šeimoje ir seneliai, ir tėvai labai puoselėjo maisto kultūrą. Grįžimas namo visada asocijavosi su maisto kvapu, taip pat šventės ir paprasta kasdienybė. Bulviakasis ar derliaus nuėmimas – visada šalia maistas. Uogų rinkimas – ne tik jų valgymas, bet ir uogienės virimas. Mano močiutė buvo panirusi į konditeriją, ji daugiausia žinių man ir perdavė. Kartu virdavome šokoladinį glaistą, darydavome cukrines rožytes ar pasikeisdami su seneliu sukdavome biskvitui 40 kiaušinių... Dar vienas prisiminimuose iškylantis ryškus kvapas ir skonis – tai senelių namuose kepama kvietinė duona. Raikydavome ją dar šiltą, tepdavome storai naminio sviesto ir valgydavome kaip didžiausią delikatesą. Tad kai nusprendžiau atidaryti kepyklą, artimiesiems tai nebuvo didelė staigmena. Gal didesnė žmonėms, kurie mane pažinojo kaip teisininkę. Artimiesiems tai buvo natūralus mano žingsnis. Niekada to nesigailėjau, kartais tik pagalvoju, kodėl aš anksčiau to nedariau? Aišku, ne visada būna lengva, juk tai nėra tik pyragėlių kepimas. Kasdien privalai galvoti, skaičiuoti, surasti ir mokyti žmones. Bet tos mažos problemėlės išsisprendžia, o pats procesas – džiugina.

144

Lamų slėnis

145

– Žiūrint į „Tų kepėjų“ keksiukus, pyragėlius, sausainius, atrodo, kad į juos sudėta labai daug visko. Iš kur tie įkvėpimai, nuo kurių raibsta akys? – Turbūt visa tai iš paties gyvenimo. Kelionės, skaitymas, ieškojimas ir eksperimentai namų virtuvėje, vėliau tiesiog perkelti į kepyklą. Tai, kas prinoksta darže: užauga moliūgai – kepam moliūgų pyragą ar vupius. Užauga cukinijos – verdam cukinijų džemą. – Ką dar savo darželyje augini? – Kol kas tik planuoju auginti. Čia bus visi prieskoniai: čiobreliai, šalavijai, mėtos, bazilikai, kalendros, arbatžolės, ramunėlės, medetkos. Ir daržovės – tai, ko reikia kasdien: bulvės, moliūgai, cukinijos. Pernai bandėme net melioną ir arbūzą užauginti. Užaugo melionas, ne toks didelis, ne toks saldus, bet valgomas. – Daržo reikalai tau, žinoma, ne prievolė ir ne kankinimasis? – Ne! Tai irgi iš šeimos. Vieną pomėgį jau paverčiau darbu, tad dabar ieškau kito. Matyt, tas pomėgis ir bus sodininkystė. Planuojame auginti įvairius vaismedžius, Lietuvoje juk puikiai auga graikiniai riešutai, persikai, abrikosai ir vynuogės saldžios labai. Tikrai gali užsiauginti daugiau nei obuolį ir kriaušę. Tad kodėl to nepadarius, jei jau turi lopinėlį žemės. Kitaip ir neįsivaizduoju, turi žemės ir joje nieko neaugini?.. Gaila tada tos žemės... Kol kas ir mūsų Jonas su entuziazmu į tai žiūri – ir žolę sėja, ir planuoja, kokią obelį pirksim ir kur ją sodinsim. Mes kartu ir sodiname, ir laistome. Stengiuosi šeimai skiepyti nuo mažumės, kad tavo užaugintas pomidoras – didelis džiaugsmas. Šiemet dar neturėjome daržo, tai pomidorus auginome vazonuose ir puikiai augo – viename vazone užsimezgė 32 pomidorai!

146

Lamų slėnis

147

– Kokios jūsų šeimos kulinarinės tradicijos ir įpročiai? – Kaip ir visose šeimose. Pusryčiams: varškėčiai, blynai, kiaušiniai, košė, grikiai ar riestainiai. Pietaujame dažniausiai mieste. O vakarienė – man šventas reikalas. Grįžusi namo pirmiausia ją ir ruošiu. Dažnai užsuka draugai, todėl ir mūsų virtuvės stalas toks nemažas, kad viskas čia suktųsi apie maistą, kad būtų kur susėsti, pabendrauti. Kažkaip mūsų vakarai visada bėga prie stalo – ar mažesnė, ar didesnė ta mūsų virtuvė būtų. – O kokios tos tavo ypatingos vakarienės? – Iš tikrųjų man jos atrodo labai paprastos. Būna, ir kugelį iškepu, ir paprastas salotas paruošiu, būna kepti moliūgai ar ėrienos, antienos kepsniai – pagal sezoną ir nuotaiką, pagal tai, kokių produktų turiu. Dažniausiai tą dieną suplanuoju, ką gaminsiu vaka-

148

Lamų slėnis

re. Pamatau kokį gražų mėsos gabalą, nusiperku ir tada jau galvoju, ką daryti iš kokios nors ėrienos mentės. Man labai svarbu, kad daržovės būtų kokybiškos, todėl jas dažniausiai perkame turguje. Jei jau valgome mėsą, tai taip pat tik kokybišką, iš ūkininko pirktą. Tiesiog gaminant iš gerų produktų ir maistas skanus būna. Nieko įmantraus ir nereikia. – Kokie tavo mėgstamiausi receptai? – Tikėjausi tokio klausimo ir apie tai galvojau, bet taip nieko ir nesugalvojau... Tiesiog nemėgstu kartotis, labai retai gaminu tuos pačius patiekalus. Nors turbūt labiausiai tokiu verti vadintis ant laužo kepti zefyrai. Ne tik todėl, kad gana dažnai jų pasikepame, bet ir dėl to, kad patys zefyrai gaminami mano kepykloje pagal mano receptą.

Lamų slėnis

149

150

Lamų slėnis

151

152

Lamų slėnis

153

154

Lamų slėnis

Alvydas: Lauros patiekalai priklauso nuo sezono. Ateina ruduo ir, aišku, kad bus troškinių metas. Laura: Taip, rudenį iš tiesų būna troškiniai, mėsa, šakninės daržovės, petražolės, pastarnokai, burokėliai. Dar grybai, riešutai – tai taip pat ruduo. Rudenį mėgstam kepti vaisius – obuolius, kriaušes, slyvas. Tada atsiskleidžia jų kvapas. Labiausiai turbūt mėgstu orkaitėje kepamus patiekalus. Bet nėra vieno, kurį nuolat gaminčiau. Atsibostų, norisi paieškoti ko nors naujo, įdomaus. – O ką mėgsta valgyti Jonas? Negaliu atsistebėti, kaip skaniai jis šiandien valgo tartą su gorgonzola... Jonas: Lazdyno riešutus. Laura: Bet yra vienas patiekalas, kuris, kaip sakei, tau skanesnis ir už bulvių košę, ir už manų košę... Jonas: Lazanija!

– Turbūt svečius pas jus nuolat traukia ne tik maistas, bet ir tai, kad čia labai jauku. Kokia šių namų istorija? Laura: Mums net norisi, kad mūsų namai būtų kaip traukos centras. Rinkdamiesi namus turėjome kelis kriterijus. Jokiu būdu nenorėjome didelės erdvės. Norėjome mažo namuko, kad būtų patogu ir ekonomiška gyventi, nereikėtų daug tvarkytis. Ir kad būtų jauku. Man didžiulės erdvės su didelėm laiptinėm ir nenaudojamais šaltais kambariais nėra jaukios. Norėjosi tiek vietos, kiek jos reikia trijų asmenų šeimai. Taip pat norėjosi turėti žemės lopinėlį ir kad aplink sodininkai gyventų, nes labai smagu dalytis pomidorais, cukinijomis. Turime labai gerus kaimynus. Alvydas: Grįžti iš darbo ir atrandi maišą pomidorų... Laura: Kitą dieną – stiklainį pieno. Čia kaip kaime. Ieškojome panašių žmonių, kad būtų bendruomenė. Kai čia atvažiavome, mus iš karto užkalbino, pavaišino. Kalbant apie interjerą, man visada norėjosi baltų namų, kad aplinka netrikdytų dėmesio, kad namuose matytųsi žmonės. Alvydas: Skandinaviškos tendencijos interjere jau tapo norma. Manau, tam yra labai objektyvios priežastys. Nuolat esame atakuojami didžiulio informacijos kiekio, žmogus natūraliai nuo to pavargsta. Tad grįžus namo norisi harmonijos. Laura: Mums smagu, kad pavyko susikurti namus, į kuriuos norisi sugrįžti, čia būti. Lamų slėnis

155

156

Lamų slėnis

M. JACOVSKIS: „TEATRAS IR GYVENIMAS NETURI NIEKO BENDRA“ Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Sergej Puzanskij

„Lamų slėnis“ lankėsi namuose, kuriuose gimsta spektakliai, pasakyčiau aš, bet turbūt būčiau sudrausminta už per didelį poetizavimą. Mus priėmė scenografas MARIJUS JACOVSKIS. Kalbėjomės apie teatrą, taip pat – apie namus. Scenografija – minimalistinė. Kostiumai – modernūs. Uždanga kyla, prasideda pirmas veiksmas… Lamų slėnis

157

158

Lamų slėnis

– Kaip patekote į scenografiją? – Kažkaip taip... Mano tėvas Adomas Jacovskis – dailininkas ir scenografas. Nuo vaikystės lankiau J. Vienožinskio dailės mokyklą, čia, S. Konarskio gatvėje. Buvo tarsi iš anksto aišku, kad eisiu mokytis į Dailės akademiją. Gal nebūtinai scenografijos, bet buvo aišku, kad mokysiuos Dailės akademijoje. Na, ir įstojau į scenografiją, baigiau. Taip ir patekau.

Ir daugiau nieko nereikia. Kartais režisieriams atrodo, kad aš jiems nieko nesiūlau (šypteli).

– Scenografui geriau, kai režisierius „kietas“ ar kai viską leidžia? – Kaip čia pasakius. Kai viską leidžia, būna labai lengva. Bet tai parodo, kad režisierius nežino, ko nori ir ką jis nori sukurti. Tada aš jam galiu pasakyti, kad scenoje bus penkių metrų ilgio valdymo pultelis, o režisierius tik pakraipys galvą ir pagalvos: – O dabar jūs esate kietas scenografas. Mačiau „Na, jeigu M. Jacovskis siūlo, gal ir gerai…“ – padaryta milijonas darbų… – Kur jūs čia žiūrėjote? Nežinau kas tas kietu– Yra taip buvę? mas… (Juokiasi.) Čia gal kiti gali pasakyti, ar aš kie– Ne, aš taip nesielgiu. Pakenkčiau sau pačiam. tas, ar ne. Dirbu ir tiek. Nežinau, ar esu kietas sce- Tai – mano atsakomybė. Su tokiais režisieriais iš nografas, tik žinau, kad yra ir kietesnių. tikrųjų būtų nelabai įdomu dirbti. Įdomiau su tais, kurie moka suformuluoti, ką patys nori matyti sce– Pavyzdžiui? noje. Aišku, su tais, kurie kalba apie labai konkrečius – Pavyzdžiui? Lietuvoje? Amžinatilsį Jūratė Pau- įvaizdžius, irgi nėra paprasta. lėkaitė buvo labai kieta. Mano tėvas A. Jacovskis kietas. Jonas Arčikauskas. Yra tų kietų… – Tuomet nelieka vietos fantazijai? – Geri tie, kurie moka papasakoti atmosferą, mo– Kartą esate sakęs, kad pati gražiausia scena ka papasakoti nuotaiką, bendrą spektaklio stilistiką – juoda scena. apibūdinti – reikia tik tiek. – Na, aš mėgstu mažai daryti... Kai mane žmonės vadina minimalistu, aš nesuprantu, ką jie turi gal– Kokia scenografija jūsų namuose? Koks čia voje. Todėl, kad tai, kas man atrodo daug, kitam gal spektaklis vyksta? atrodo nieko? O man atrodo, kad aš kažką padariau. – Čia ne scenografija, aš čia gyvenu, kaip matote… Lamų slėnis

159

160

Lamų slėnis

161

162

Lamų slėnis

163

164

Lamų slėnis

– Gyva! – Purvina labai… Aš negaliu prisiverst tvarkytis, trankiausi dabar. Baltarusijoje buvau. Su režisiere Ramune Kudzmanaite Adomo Mickevičiaus „Vėlines“ baltarusiu kalba statome. Todėl čia ir purvina. Negaliu prisiversti tvarkytis, dirbti. Ai... Marijus išbėga kalbėti telefonu. Grįžęs: „Kur mes baigėme?“

– Ar jūsų namų daiktai turi savų istorijų? – Štai paveikslas iš mano močiutės namų. Čia – tapytojo Ivano Šiškino replika, atrodo. Man patiko, aš parsivežiau. Dėl tų rėmų visi sako, kad aš kvailas. Kad tai kičiniai rėmai, kad reikia pakeisti. Na, gal ne visi... Bet dauguma. O man patinka ir nekeičiu. Čia – mano portretas, tėvo tapytas. Televizorius „LG“. Ten – mano paveikslas, bet aš jau seniai nebetapau. Po akademijos dar tapiau porą metų, bet – Pasakojote apie savo namus. Kad grįžote, kad paskui mečiau. purvina. – Taip taip taip... Bet dabar vėl per savaitę turiu – Kodėl? sukurti maketą ir atiduoti Nacionaliniam dramos – Man tai buvo per daug rimtas užsiėmimas. Reiteatrui. Net nežinau, ar čia tvarkytis... kėjo pasirinkti – arba tapyti, arba gyventi gyvenimą. Tapybai, žinote, daug visko reikia… – Daiktai po truputį suėjo į namus? – Taip, kai įsikėliau, čia buvo tik stalas ir sofa. – Į ją tenka panerti visam, nuskęsti? Nusipirkau keletą daiktų, o paskui išvis nustojau tuo – Absoliučiai. Aš negaliu taip, kaip kiti. Nežinau, rūpintis. Nebeįdomu pasidarė. Kai tik atsikraustai, ar tai nuo charakterio, nuo požiūrio priklauso. Kiti viskas būna įdomu – kažką pirkti, kažką pakabinti, gali tapyti po paveikslą per dieną ir jiems pavyksta, pastatyti. jie gyvena tokį gyvenimą. Man taip neišeidavo. Be to, aš žiauriai kompleksuodavau eksponuoti savo – Man įdomus ryšis tarp scenografijos ir inter- darbus. Dalyvavau poroje parodų ir man tai buvo jero, aišku, tai nėra labai artimos sritys, bet juk tarsi pragaras. Po to nusprendžiau, kad man to nekuri sau aplinką, veiksmo vietą savo spektakliui... reikia. – Aš negyvenu jokio spektaklio, nevaidinu ir nekuriu jokios dekoracijos savo gyvenimui. Gal kiti – Bet į jūsų kurtą scenografiją taip pat žiūri... scenografai ir kuria, bet čia nieko bendra su teatru. – Dėl scenografijos aš nekompleksuoju taip, kaip Teatras yra profesija. O gyvenimas yra gyvenimas. dėl tapybos. Scenografija – ne toks rimtas užsiėmiIr aš nenoriu poetizuoti nei vieno, nei kito dalyko. mas kaip tapyba. Dirbu teatre ir man užtenka, paArba kaip nors jų sieti. tenkinu savo kūrybines ambicijas be tapybos. Lamų slėnis

165

166

Lamų slėnis

167

– Dirbti su choreografe Anželika Cholina pradėjote dar nebaigęs Dailės akademijos. Kaip pasisekė iškart pakliūti į teatrą? – Pirmo spektaklio scenografiją kūriau dar 1991-aisiais, tai buvo antro kurso pradžia. Buvo jaunas režisierius, kažkoks diplomantas... Statė jis Jeano Anouilh „Orkestrą“ tuomečiame Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro Mažojoje scenoje. Tai ir buvo mano pirmasis spektaklis. Paskui – didelė pertrauka. 1994 m. Klaipėdoje dirbau su režisiere Regina Steponavičiūte ir taip po truputį. Po to buvo labai nemalonių pauzių.

168

Lamų slėnis

– Priverstinių? – Taip susiklostė, kad negaudavau pasiūlymų, pastatymų, būdavo blogai. Dabar taip jau nebebūna. – Ar jausmas panašus, kai statėte pirmą spektaklį ir dabar? – Faktas, kad statai spektaklį, buvo toks džiuginantis. Ir jaudinantis. Kad padarysi darbą ir jį pamatys žmonės. Ir dar už tai mokės pinigus… Na, jaunatviškas, paaugliškas jausmas. Dabar tokių emocijų nebepatiriu. Ir tai natūralu. – Tas paaugliškas emocijas tikriausiai pakeitė kitos emocijos? – Dabar svarbu sukurti gerą spektaklį, o tada buvo svarbu daryti bet kokį spektaklį.

Lamų slėnis

169

170

Lamų slėnis

MAŽI NAMŲ DŽIAUGSMAI Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Vaidilutė Malinauskaitė

Ką tik iškeptu rudeniniu kriaušių pyragu kvepiantys fotografės JUSTĖS BOREIKAITĖS namai – mažas meno kūrinys, daiktas po daikto, lenta po lentos sudėliotas jos pačios ir vyro Vyčio. Namuose – ir nedidelė studija, kur Justė gilinasi į juvelyrikos paslaptis. Šių namų atmosferą kuria natūralios medžiagos, šilti žemiški tonai, šviesa ir pro langus atsiverianti senamiesčio stogų panorama.

Lamų slėnis

171

172

Lamų slėnis

Prie ilgo medinio stalo su Juste kalbamės apie paprastus kasdienius dalykus, kurie vyksta čia, tarp šių jaukių namų sienų. Justei patinka čia leisti laiką, niekur neskubant užsidaryti darbo kambaryje ir kurti tyloje. Baigusi fotografijos ir medijų meno studijas, ji kelerius metus buvo įnikusi į fotografiją. Kol netyčia pradėjo žaisti su karoliukais. Taip pamažu, žingsnis po žingsnio į jos gyvenimą įsliūkino juvelyrika. Verdama mažytes istorijas iš medinių karoliukų Justė pajuto, kad jos istorijos įdomios ne tik jai pačiai, jos draugams, bet ir svetur gyvenantiems svajotojams.

„Turėjau kontaktų Japonijoje, Naujojoje Zelandijoje, mano darbai buvo labai spalvingi, o tos šalies žmonėms spalvos, matyt, yra viskas. Tad ten sulaukiau didžiulio pasisekimo. Niujorke keletas butikų vis dar prekiauja mano darbais, – pasakoja Justė. – Bet atėjo laikas, kai supratau, kad ir su šitais karoliukais reikia baigti. Tiesiog atsibodo, pavargau. O kai man pačiai atsibosta, stengiuosi atrasti ką nors nauja. Norėjosi prisiliesti prie metalo, suvokti, kaip su juo dirbama. Tad pradėjau rimčiau mokytis juvelyrikos meno. Trokštu tikrumo. Ir kol kas man tai labai patinka.“ Dabar kiekviena Justės diena vis kitokia. Kartais ji tiesiog mėgaujasi buvimu namie, kartais užsiima širdžiai mielais fotografijos projektais, o štai trečiadieniai – jos mažieji savaitgaliai. „Ryte einu į jogą, paskui dirbu namie, o tada 4–5 val. praleidžiu juvelyrikos studijoje, – dėsto Justė. – Išeiti iš namų man – lyg maža šventė.“ Lamų slėnis

173

174

Lamų slėnis

175

Šios Kalėdos Justei ir jos vyrui buvo jau antrosios naujuose namuose. Jauna šeima namus atrado kiek mažiau nei prieš metus. Justei norėjosi lofto tipo erdvės, Vytį bendra erdvė šiek tiek gąsdino. Tad pora rado kompromisą – erdvų butą aukštomis lubomis, su laiptais ir vieta židiniui. „Beveik namukas, tik be kiemo“, – juokiasi Justė. „Man patinka faktūriški daiktai. Namie noriu jaustis laisvai, kad nebijočiau ko nors išteplioti, sugadinti. Kai kuri, norisi, kad viskas būtų organiška. Nemėgstu per daug nupoliruotų paviršių, – pasakoja fotografė. – Man norėtųsi, kad ir šios grindys būtų senstelėjusios, suskeldėjusios, bet teko ieškoti kompromiso, sutarėme su vyru, kad dabar tegu jos bus naujos, o kada nors ateityje gal joms savaime kas nors nutiks…“ Pagrindinė šių namų medžiaga – natūralus medis. Iš grubių, nenudailintų lentų sukonstruotas virtuvės stalas, prie kurio ir ragaujame kriaušių pyrago. Iš tų pačių lentų – ir miegamojo lova, darbo kambario lentynos. Tos pačios medinės lentos, atremtos į sieną, tapo ir pagrindiniu svetainės akcentu. Jos taip organiškai įsilieja į namų atmosferą, tarsi čia būtų prisidėjusi talentingo dizainerio ranka.

176

Lamų slėnis

177

178

Lamų slėnis

179

Iš tiesų šių namų interjeras – daugiausia Justės idėjos. „Visas medis – tėčio dovana. Jis per gyvenimą buvo prikaupęs lentų. Senatvėje žadėjo ką nors skaptuoti, gal skulptūras daryti, gal drožinėti. Ir kaupė tas lentas, – pasakoja Justė. – Iš pradžių norėjau apskrito virtuvės stalo, bet pagaliau supratau, kad man labai gaila būtų pjauti ir gadinti tas gražias lentas. Tad tiesiog pastatėme jas čia, o vėliau pažiūrėsime, ką su jomis daryti. Čia apskritai daug daiktų atkeliavo iš mano tėvų namų. Jie mėgsta pasivaikščioti po sendaikčių parduotuvėles, atranda įdomių dalykų. Štai kilimus, arbatinukus, vazonus pati radau tarp sendaikčių. Ten ieškau įvairių smulkmenų, be to, labai mėgstu ką nors radusi perdaryti.“

180

Lamų slėnis

Natūralumo pomėgis – paveldėtas jausmas. Justės mama – tekstilininkė, tėtis kažkada mėgo pinti iš vytelių, močiutė pynė verbas, sodus. Bet Justei patinka natūralius žemiškus tonus „praskiesti“ ryškiu akcentu. Taip, žiūrėk, namuose atsiranda sodriai raudona kėdė ar kokia kita ryški detalė. „Anksčiau buvau tikra, kad mano namai bus vienspalviai: juoda, balta, medis. Bet paskui kažkaip natūraliai čia atsirado paveikslų, kitų akcentų. Kai nėra spalvų, man šiek tiek trūksta energijos. Ypač, kai lauke taip apsiniaukę. O dabar leidiesi žemyn iš antro aukšto ir ta raudona kėdė iškart pakelia nuotaiką!“

Lamų slėnis

181

182

Lamų slėnis

G. PAULAUSKAS: „TĖVYSTĖ VEŽA!“ Tekstas: Unė Dabužinskaitė Nuotraukos: Lina Gavėnaitė

Dizainerių GIEDRIAUS PAULAUSKO ir AISTĖS KRASUCKAITĖS namų muzikai diriguoja jųdviejų sūnus Bernardas ir pilkasis kardinolas šuo Bucas. Ant stalo tvarkingai sudėtos guli kniedžių ir sagų dėžutės, sienas užstoja nuo drabužių linkstančios kabyklos. Pro langus galima stebėti lėtai vaikštinėjančius senamiesčio praeivius. Čia Giedrius ir Aistė kuria savo kasdienybę.

– Dabar 11 valanda ryto, ar jau spėjote šiandien ką nors įdomaus nuveikti? Giedrius: Žinoma, juk namus susitvarkėme! Vakar net nebandėme, nes… na, tai suprasti gali tik tie, kurie turi vaikų. Vakar aštuntą vakaro turėjome susitikimą, nors paprastai aštuntą jau einame miegoti – kartu su Bernardu. Aistė: Prigulame šalia, kad jis nepabustų. Giedrius: Mūsų darbo diena dažniausiai taip ir baigiasi. Bet tvarką namuose turime palaikyti, nes čia ateina klientai, čia ir dirbame. O ir šiaip kūrybinės netvarkos mūsų namuose nebūna, būna kūrybinė tvarka – aš mėgstu, kad dėžutės būtų gražiai sudėtos, viskas savo vietose. Kuriant drabužius, tenka

žiūrėti, kad kiekvienas kraštelis, kiekvienas peltakys būtų lygus, tad estetika mums nėra svetima. Šįryt tiesiog sustumdėme daiktus į vietas. Bernardas atsikėlė šeštą, mes po septynių. Sūnus atsibudęs dar ilgai pasakoja, ką sapnavo. Ir šiaip jis viską reguliuoja. Jo vieno nepaliksi, Bucas jo neprižiūri, tad gyvenam vis keisdamiesi. Aistė prausiasi pirma, po jos – Bernardas, na, o aš jau paskutinis. Tada Aistė leidžiasi ruošti pusryčių. Po pusryčių aš vedu Bucą į lauką, turim su juo tokį smagų ritualą. Grįžę pasikalbame: ką veiksime, ką perskaitėme, kokios naujienos, kokie planai ir darbai laukia. Tada dirbam. Šiandien šeimyna dar spėjo numigti, kad būtų geros nuotaikos, ir štai atėjote jūs. Lamų slėnis

183

184

Lamų slėnis

– Darbas ir laisvalaikis jūsų gyvenime persipynę ar tai – atskiros stichijos? Giedrius: Dažniausiai viskas persipina. Labai džiaugiamės, kai ateina savaitgalis, tada šiek tiek atsipalaiduojame, nors nebūna, kad visai nedirbtume. Juk galvojame, šnekamės apie reikalus, o tai irgi yra darbas. Atsipūsti stengiamės sekmadienį. Kai tavo darbas tau patinka, jis natūraliai tampa didele gyvenimo dalimi ir nebėra kaip jo atskirti. Pastaruoju metu atsiranda šiokia tokia rutina, o gal sistema – kas kada kelsis, kada eisim į parką, kada miegoti. Tai ir yra žavesys, džiaugsmas. Aišku, gerai, kad gyvename gražioje vietoje, viskas šalia. Aplinka mūsų neslegia, galime kūrybiškai dirbti, susitikimai vyksta greta, na, aš dar kartais ištrūkstu į Kauną. Aistė: Aš nelabai ištrūkstu. Geriausia, kai išeiname į lauką, tada nereikia Bernardo nešioti, galiu pailsėti, pastumdyti vežimą, o kartu ir pravalyti galvą.

– O kas judu gyvenime veža? Giedrius: Kol kas – tėvystė. Grįžti ir pamatai kažką naujo – vaikas ką nors pasako, žaidžia, paima daiktą, pasižiūri. Tai ir yra džiaugsmas. Be to, veža kūrybinis procesas – tai, ką dabar kuriam, kaip norim apie tai papasakoti žmonėms. Ir begalė kitų dalykų. Pirmiausia – šeima, vaikas. Paprastai kalbant, tai yra didelė dovana. Kai tokią dovaną gauni, būtų keista tuo nesidžiaugti. Bernardas veža! Aistė: Taip, dabar toks gyvenimas, anksčiau gal būtume sakę, kad labiausiai veža darbas, kūryba, idėjos. Dabar tai liko antrame plane. Giedrius: Kūrybos procesas yra tarsi kūdikis, labai įdomu ką nors padaryti nuo A iki Ž, bet tai eina kažkur šalia, iš kūrybos negauni tiek, kiek bendraudamas su vaiku, matydamas, kaip jis auga, kaip jis susibraižo, gumbą gauna. Kūryba turi etapus su pertraukomis, o čia nuolat matai, kaip vaikas formuojasi, suvokia pasaulį. Tai toks nesibaigiantis gyvas performansas. Čia yra tęstinumas, o kūryboje pabaiga ateina gana greitai. Lamų slėnis

185

– Kaip du skirtingi žmonės vieną dieną tampa duetu? Aistė: Mūsų specialybės gana artimos: scenografija ir kostiumo dizainas. Viskas išėjo labai natūraliai, esame kartu, duetas, nes tai labai patogu, nes artimas žmogus šalia. Giedrius: Vienam kurti labai sudėtinga. Artimas žmogus tave supranta, žino, kaip tu dirbi, kokia tavos stilistika, tu žinai, kaip ir ką ji įsivaizduoja. Tai taip natūralu. Aistei patiko dirbti su kostiumo dizainu. Aistė: Būtų nepatikę, nebūčiau įsitraukusi, užsiimčiau kita veikla. Daug tokių šeimų. – Kas jums namuose svarbiausia? Aistė: Be žmonių, nieko čia nebūtų, tad žmonės namuose ir yra svarbiausia. Tik tai. O kas gi dar čia? Tik sienos. Visą namų jaukumą kuria žmonės. Giedrius: Taip. Galbūt dar yra daiktų, kurie mums svarbūs, pavyzdžiui, drabužiai... Aistė: Čia smagi vieta, pro langus atsiverianti panorama. Grįžti ir galvoji, kaip gera, kad čia gy-

186

Lamų slėnis

vename, o ne kur nors toli. Pavyzdžiui, vasarą daug laiko praleidome gamtoje, vienkiemyje. Čia grįždavome tik reikalų susitvarkyti. Po to vėl bėgdavome. Giedrius: Vasarą gaila gaišti laiką čia. Vasara mieste yra toks keistas dalykas. Taip, čia kultūra, civilizacija, bet kartais nuo jos labai gerai atsitraukti ir išsivalyti. Tada kitaip į viską žiūri, daug paprasčiau. Vasara, praleista ne Vilniuje, mums suteikė daug tikrumo. – Ar turite kokių nors šeimos tradicijų? Aistė: Pasivaikščiojimai, pusryčiai, vakarienė. Giedrius: Pietūs – mažiausiai džiaugsmo sukeliantis dalykas, nes Aistei reikia juos ruošti... Aistė: Aš irgi tokia laukianti įkvėpimo, mūzos virtuvėje, o ji retai mane lanko... Kai maistą tenka gaminti dažnai, mūzos nebelieka. Giedrius: Jei dirbtume ne namie, gaminti maistą savaitgaliais būtų pramoga. Aistė: Mielai duočiausi aš toje virtuvėje savaitgaliais, bet kai tenka kiekvieną dieną...

Lamų slėnis

187

188

Lamų slėnis

189

190

Lamų slėnis

191

Nuotrauka: Marcello Arena

192

Lamų slėnis

193

194

Lamų slėnis

MOKOS SUVOZTINIAI PYRAGÉLIAI SU KARAMELE DULCE DE LECHE Marcello Arena Baleto šokėjas Maisto tinklaraščio „Mela e Cannella“ autorius Milanas, Italija Nuotrauka: Marcello Arena

TUZINUI PYRAGĖLIŲ

Reikės:

1 šaukštelio vanilės esencijos; 1 šaukštelio kepimo miltelių; 75 g nesaldintos kakavos miltelių; 60 g pasukų; 120 g kavos.

100 g minkšto sviesto; 150 g smulkaus cukraus; 1 kiaušinio; 230 g miltų;

Dulce de leche įdarui: 395 g saldinto kondensuoto pieno; verdančio vandens.

Procesas:

Dulce de leche: įkaitinkite orkaitę iki 220°C ir pripilkite į kepimo skardą verdančio vandens. Į kitą skardą supilkite kondensuotą pieną ir uždenkite folija. Įstatykite skardą su kondensuotu pienu į karštą vandenį ir dėkite į orkaitę. Kaitinkite 90–105 minutes.

Suvožtiniams pyragėliams: įkaitinkite orkaitę iki 180°C, skardą išklokite kepimo popieriumi. Dubenyje suplakite sviestą su cukrumi, supilkite pasukas, kavą ir vanilę, toliau maišykite. Suberkite miltus, kakavą ir kepimo miltelius. Šaukštu suformuokite iš tešlos kalnelius ir dėkite juos ant kepimo skardos kiek toliau vieną nuo kito. Kepkite 10–15 minučių. Išimkite pyragėlius iš orkaitės ir palikite atvėsti. Kai pyragėliai visiškai atvės, sulipdykite juos po du šaukštu karamele Dulce de leche. Lamų slėnis

195

196

Lamų slėnis

ŠOKOLADINIAI MORENGAI Mimi Thorisson Maisto tinklaraščio „Manger“ autorė Médoc, Prancūzija Nuotrauka: Oddur Thorisson

Reikės:

6 labai didelių kiaušinių baltymai, kambario temperatūros; 1 + ½ arbatinis šaukštelis kukurūzų miltų;

2 šaukštai aukštos kokybės kakavos miltelių; žiupsnelis smulkios druskos; 320 g smulkaus cukraus.

Procesas: Morengai (5-6 vnt.) Įkaitinkite orkaitę iki 140° C. Kepimo skardą išklokite kepimo popieriumi. Dideliame stikliniame dubenyje greitai išplakite kiaušinių baltymus (galite panaudoti porą elektrinio plaktuvo impulsų) ir druską, kol plakinys pasidarys putotas – stenkitės indą laikyti kuo horizontaliau. Pamažu supilkite kukurūzų miltus ir cukrų (pilkite po 1–2 šaukštus) ir plakite toliau. Cukrų berkite nedideliais kiekiais iki pat proceso pabaigos. Kai kiaušinių baltymai virs standžiomis putomis (paprastai tai užtrunka 10–15 min.), atsargiai supilkite kakavos miltelius. Pasistenkite baltymuose sukurti dailius sūkurius. Dviem dideliais šaukštais kiaušinių baltymus perkelkite ant kepimo skardos. Morengai turėtų gautis 10–12 cm pločio ir 6 cm aukščio. „Suktelkit“ šaukštą aplink ir suformuokite smailias viršūnes. Galiausiai apibarstykite kiekvieno morengo viršų kakavos milteliais ir maža šakute suformuokite dar kelis sūkurius. Kepkite 70 min., išjunkite ugnį ir palikite morengus atvėsti orkaitės viduje, šiek tiek pravėrę dureles. Maždaug 15 min.

Šokoladinis padažas 40 g aukštos kokybės kakavos miltelių; 100 ml vandens; 50 g cukraus; 40 g auksinio sirupo (arba kukurūzų sirupo); 20 g juodojo šokolado, sulaužyto mažais gabalėliais.

Nedideliame puode sumaišykite kakavos miltelius, vandenį, cukrų ir auksinį sirupą ir lengvai pavirinkite. Nukelkite nuo ugnies ir suberkite šokolado gabalėlius. Maišykite, kol šokoladas ištirps. Prieš patiekdami palikite valandai kambario temperatūroje. Lamų slėnis

197

198

Lamų slėnis

ŠIENE KEPTI LANGUSTAI SU AGURKAIS, CIOBRELIAIS IR CITRINOMIS Mikkelis Karstadas Šefas, knygos „Spis“ autorius Kopenhaga, Danija Nuotraukos: Anders Schønnemann (knygai „Spis“)

Reikės: 4 porcijos

12 langustų; 1 saujos šieno; 10 mėtų stiebelių; pusės agurko; 40 g raudonųjų serbentų; 1 citrinos;

100 ml kokybiško alyvuogių aliejaus; 1 šaukštelio akacijų medaus; 5 stiebelių čiobrelių; jūros druskos; šviežiai maltų juodųjų pipirų.

Procesas: Sudėkite langustus į lėkštę ir uždenkite šienu bei mėtomis. Langustus, šieną ir mėtas dėkite tiesiai ant grotelių ir kepkite 3–4 min., kol šienas ir mėtos beveik visai sudegs suteikdami langustams malonų dūmo ir gaivų mėtų kvapą. Nulupkite agurką ir susmulkinkite. Suberkite į indą kartu su raudonaisiais serbentais, sutarkuota citrinos žievele ir sultimis, alyvuogių aliejumi, me-

dumi, susmulkintais čiobreliais, druska ir pipirais. Gerai išmaišykite ir paruoškite tirštą užpilą. Nukėlę langustus nuo grotelių sudėkite juos į lėkštę. Tokius juos ir patiekite, kad svečiai patys galėtų išlukštenti langustus, užsipilti užpilo ir užkąsti rieke gardžios duonos. Langustus galima išlukštenti ir patiekti lėkštėje kartu su užpilu, atsižvelgiant į tai, kokia vakarienės nuotaika ir atmosfera. Lamų slėnis

199

200

Lamų slėnis

JOGURTINIS SMIDRU PYRAGAS Gintarė Marcel Kulinarinių knygų bei maisto tinklaraščio „Gourmantine“ autorė Utrechtas, Olandija Nuotraukos: Gintarė Marcel

Reikės: Tešlai:

Įdarui:

200 g miltų; 105 g sviesto, supjaustyto kubeliais; žiupsnio druskos; 2 arbatinių šaukštelių šviežiai grūstų juodųjų pipirų; 1 arbatinio šaukštelio cukraus; 1 kiaušinio, lengvai suplakto; 1–2 arbatinių šaukštelių šalto vandens.

2 šaukštų alyvuogių aliejaus; 2 svogūnų, nuluptų ir plonai supjaustytų; 2 arbatinių šaukštelių rudojo cukraus; 3 kiaušinių; 250 ml graikiško jogurto; druskos ir šviežiai grūstų pipirų; 1 citrinos tarkuotos žievelės; 1 arbatinio šaukštelio garstyčių; 250 g smidrų; šviežių čiobrelių.

Procesas: Virtuviniu kombainu sumaišykite miltus, druską, cukrų ir pipirus. Sudėkite sviestą ir toliau maišykite, kol tešla atrodys kaip trupiniai. Supilkite išplaktą kiaušinį ir toliau maišykite, kol tešla pradės lipti (jei ne, įpilkite truputį šalto vandens). Išėmę tešlą iš kombaino, suspauskite taip, kad suliptų, ir susukę į maisto plėvelę padėkite į šaldytuvą mažiausiai pusvalandžiui. Įkaitinkite orkaitę iki 180 laipsnių. Atšaldytą tešlą iškočiokite iki 3–4 mm storio, išklokite ja kepimo skardą ir vėl padėkite į šaldytuvą 20 minučių. Išėmę iš šaldytuvo, šakute subadykite dugną, užklokite kepimo popieriumi, ant viršaus išdėliokite pupeles arba bet kokius kitus svarelius ir kepkite 15

minučių. Tada nuimkite popierių ir pupeles, kepkite dar 10 minučių. Tuo metu keptuvėje įkaitinkite aliejų ir ant vidutinės ugnies apie 10 min. pakepinkite svogūnus, kol šie suminkštės. Įmaišykite cukrų ir kepinkite dar apie 5 min., kol svogūnai apskrus. Suplakite jogurtą su kiaušiniais, citrinos žievele ir garstyčiomis, pagardinkite druska ir pipirais. Išėmę tešlą iš orkaitės lygiai paskleiskite svogūnus, smidrus ir užpilkite išplaktu jogurtu. Kepkite 25–35 minutes. Patiekite šiltą arba atvėsusį, pagardintą šviežiais čiobreliais. Lamų slėnis

201

202

Lamų slėnis

BUROKÉLIU SRIUBA SU LEŠIAIS Ditte Lykke Ingemann Thuesen Maisto fotografė, tinklaraščio „The Food Club“ autorė Kopenhaga, Danija Nuotraukos: Ditte Lykke Ingemann Thuesen

Reikės: 2 porcijos 1 šaukšto alyvuogių aliejaus; 1 raudonojo svogūno; 2 česnako skiltelių; 2 arbatinių šaukštelių maltų kuminų; 500 g burokėlių, nuluptų ir supjaustytų; 1,5 l kokybiško sultinio; 230 g grietinėlės; 100 g lęšių; druskos ir pipirų; 1 arbatinio šaukštelio obuolių sidro acto; jogurto ar grietinės sriubai pagardinti.

Procesas: Puode įkaitinkite aliejų. Susmulkinkite svogūną ir suberkite į puodą kartu su česnaku ir kuminais. Pakepinkite 3–4 min., suberkite burokėlius ir gerai išmaišykite. Supilkite sultinį, uždenkite puodą ir virkite apie 30 min. arba kol suminkštės burokai. Sutrinkite sriubą rankiniu plakikliu, kol ji pasidarys

kreminė. Tada supilkite grietinėlę ir lęšius. Pavirkite sriubą dar 15–20 min., kol suminkštės lęšiai. Paragavę pagardinkite sriubą druska ir pipirais, įpilkite acto ir, jei norite, įberkite šiek tiek aitriųjų paprikų. Patiekite sriubą pagardintą šaukšteliu jogurto ir susmulkintų petražolių.

Lamų slėnis

203

204

Lamų slėnis

VANILINIS APELSINU PYRAGAS Melina Hammer Maisto stilistė ir fotografė, tinklaraščio „Licking the plate“ autorė Niujorkas, JAV Nuotrauka: Melina Hammer

Reikės: Pyragui:

Įdarui:

130 g kvietinių miltų; 110 g migdolų miltų; 4 kaimiškų kiaušinių; 225 g cukraus; 150 g sviesto; 1 arbatinio šaukštelio vanilės esencijos.

170 g cukraus; 125 ml vandens; 1 vanilės ankšties, perskeltos pusiau; 2 apelsinų, supjaustytų plonais griežinėliais.

Procesas: Cukrų, vandenį ir vanilės ankštį supilkite į nedidelį puodą ir maišydami virkite ant vidutinio stiprumo ugnies, kol cukrus ištirps. Sudėkite apelsino griežinėlius ir pavirkite dar maždaug 12 min., kol apelsinai suminkštės. Tuomet nukelkite puodą nuo ugnies ir palikite vėsti. Įkaitinkite orkaitę iki 160 °C. Į didelį dubenį

įmuškite kiaušinius, supilkite vanilės esenciją ir cukrų. Plakite kiaušinius 8 min. elektriniu plakikliu (plakinys turi sutirštėti ir pasidaryti standus). Tuomet į kiaušinių plakinį suberkite miltus ir lengvai pamišykite. Sudėkite sviestą ir migdolų miltus, pamaišykite. Mišinį užpilkite ant apelsinų ir kepkite 35 min. Iškepusį pyragą apverskite ir patiekite!

Lamų slėnis

205

206

Lamų slėnis

PATATES STO FOURNO – GRAIKIŠKAI KEPTOS BULVYTÉS Peter Georgakopoulos Maisto fotografas, keliautojas, tinklaraščio „Souvlaki for the soul“ autorius Melburnas, Australija Nuotrauka: Peter Georgakopoulos

Reikės:

4-5 vidutinio dydžio bulvės, nuplaukos, nusausintos ir supjaustytos lazdelėmis; 1 šaukštas džiovintų graikiškų raudonėlių; 1 citrinos sulčių; ½ - ¾ puodelio alyvuogių aliejaus; ½ puodelio vandens; žiupsnelis druskos ir pipirų.

Procesas: Įkaitinkite orkaitę iki 180 laipsnių. Bulves lengvai apšlapkstykite alyvuogių aliejumi. Apibarstykite raudonėliais, druska ir pipirais. Prieskoniais pagardintas bulves išdėliokite kepimo skardoje (10x15). Į tarpelius tarp bulvių supilkite likusį aliejų, citrinų sultis ir pusę vandens (jei pilsite vande-

nį ant bulvių, nuplausite raudonėlį!). Kepkite 45 min. – 1 val. Nuolat patikrinkite, ar nereikia įpilti dar šiek tiek vandens. Bulvės bus iškepusios, kai įbedus šakutę jos bus minkštos. Patiekite nedelsiant, ant bulvių užpylę šiek tiek aliejaus iš kepimo skardos.

Lamų slėnis

207

208

Lamų slėnis

JURINIAI EŠERIAI SU PANKOLIAIS Béatrice Peltre Maisto stilistė, fotografė, tinklaraščio „La Tartine Gourmand“ autorė Bostonas, JAV Nuotrauka: Béatrice Peltre

Reikės:

alyvuogių aliejaus; jūrinio ešerio; 1 Mejerio citrinos (arba 1 žaliosios citrinos); 3 citrininio čiobrelio šakelių; 3 kalendros šakelių; 1 Kaff ir žaliosios citrinos lapo; 1 česnako skiltelės, nuluptos ir supjaustytos; australietiškos sluoksniuotosios druskos (pagal skonį); Sičuano pipirų (pagal skonį); 1 pankolio svogūno, susmulkinto.

Procesas: Įkaitinkite orkaitę iki 200 °C. Paimkite didelį sviestinio popieriaus (arba folijos) lapą ir išklokite juo darbastalį. Apšlakstykite alyvuogių aliejumi ir padėkite ant jo žuvį. Perpjaukite citriną pusiau. Vieną pusę supjaustykite griežinėliais, kitą pasilikite. Į žuvies vidų įdėkite česnako skiltelę, 1 žaliosios citrinos lapą, citrininių čiobrelių, kalendros

šakeles ir 2 citrinos griežinėlius. Paskaninkite druska ir Sičuano pipirais. Ant viršaus išdėliokite lazdelėmis supjaustytą pankolį ir apšlakstykite citrinų sultimis bei alyvuogių aliejumi. Uždenkite žuvį dar vienu sviestinio popieriaus lapu ir abu galus užriškite virvele. Kepkite 25-30 min. Skanaukite su ryžiais ir salotomis. Lamų slėnis

209

210

Lamų slėnis

JUODOJO ŠOKOLADO BROWNIE SU OZKOS SURIO IR AVIECIU KREMU Eglė Mačerauskė Maisto stilistė ir fotografė, tinklaraščio „Žaidimų aikštelė“ autorė Vilnius, Lietuva Nuotrauka: Eglė Mačerauskė

Brownie: 230 g kapoto karčiojo šokolado (50%); 60 g kapoto juodojo šokolado (72%); 180 g nesūdyto sviesto, supjaustyto gabalėliais; 125 ml pieno; 350 g cukraus; 1 vanilės ankštis; 4 dideli kiaušiniai; 1 stiklinė miltų; ¼ šaukštelio kepimo miltelių; ½ šaukštelio druskos.

Reikės:

Avietėms: 400 g aviečių, šviežių arba šaldytų; 2 šaukštai cukraus.

Ožkos sūrio ir aviečių kremui: 230 g minkšto ožkos sūrio, kambario temperatūros; 100 g grietinėlės sūrio, kambario temperatūros; 30 g nesūdyto sviesto, kambario temperatūros; 1 kiaušinis; 50 g cukraus.

Procesas:

Įkaitinkite orkaitę iki 180 C, sviestu patepkite 24 cm skersmens apvalią kepimo formą (arba 32,5 x 23 cm) kepimo skardą, jei norite tradicinių keturkampių brownie). Lengvai patraiškykite aviestes ir sumaišykite su cukrumi, kol pastarasis ištirps. Išilgai pusiau perpjaukite vanilės ankštį ir į dubenėlį išgremžkite sėklytes. Sumaišykite su cukrumi ir atidėkite. Garų vonelėje ant nedidelės ugnies ištirpinkite šokoladą ir sviestą iki vientisos masės. Kai šokoladas visiškai ištirps, nukelkite nuo ugnies, įmaišykite kambario temperatūros pieną ir leiskite mišiniui atvėsti, apie 5 min. Įmaišykite vanilės cukrų. Po vieną įmuškite kiaušinius, kaskart masę gerai išsukdami. Dubenyje sumaišykite miltus, kepimo miltelius ir druską, atsargiai įmaišykite į šokolado masę. Maišykite tik tiek, kad neliktų miltų gumuliukų, o tešlą bū-

tų vientisa. Į šokoladinę tešlą įmaišykite maždaug pusę aviečių ir viską sukrėskite į paruoštą kepimo formą. Dubenyje gerai išsukite ožkos sūrį kartu su grietinėlės sūriu, kambario temperatūros sviestu, kiaušiniu ir cukrumi iki kreminės ir purios masės. Atsargiai įmaišykite likusias avietes ir jų išleistas sultis. Šaukštu sukrėskite ožkos sūrio kremą ant tešlos, tada peiliu išlyginkite paviršių. Kepkite 30 min., kol pyragas viršuje pradės stingti ir formuotis plutelė, o paviršius vos parusvės. Uždenkite aliuminio folija ir kepkite dar 30-35 min. Tačiau neperkepkite, pyragas turi būti drėgnas. Prieš ištraukdami iš orkaitės, patikrinkite mediniu pagaliuku – tešla turi nelipti, bet ištraukus pagaliuką ir palietus jį lūpomis, pagaliukas turėtų būti drėgnas. Prieš pjaustant pyragą palikite jį pravėsti bent 10 minučių. Lamų slėnis

211

KOKOSINÉ PANA COTTA Aline Caron Maisto fotografė ir stilistė Tinklaraščio „My Little Fabric“ autorė Paryžius, Prancūzija Nuotrauka: Aline Caron

Reikės:

250 g grietinėlės; 250 g kokosų pieno; 80 g cukraus; 2 želatinos lapelių.

212

Lamų slėnis

Procesas: Želatiną įmerkite į ledinį vandenį. Užvirkite grietinėlę, kokosų pieną ir cukrų. Nukelkite nuo ugnies, palaukite 2 minutes ir supilkite želatiną. Pamaišykite. Supilstykite į nedidelius indelius ir palikite atvėsti šaldytuve (apie 3 valandas).

Lamų slėnis

213

214

Lamų slėnis

215

216

Lamų slėnis

PIKADILIO PASLAPTYS Nuotraukos: Eglė Xiapin Tekstas: Sandra Kliukaitė

The secrets of the drawing room (liet. „Piešimo kambario paslaptys“) – taip vadinasi vienas Londone gyvenančio rankinių dizainerio ALIAUS MAKACKO ir fotografės Eglės Xiapin projektų, gimęs greta Bakingamo rūmų legendomis apipintuose Pikadilio užkaboriuose esančiame paslaptingame name... Kadaise buvusiame viešbutyje dabar gyvena menininkai, tarp jų – ir Alius, į Londoną emigravęs prieš keletą metų. Lietuvio kurtos rankinės keliauja po visą pasaulį, o mes žvalgėmės, kur ir kaip jos gimsta. Gera Aliaus draugė ir kūrybos partnerė fotografė E. Xiapin sutiko padėti atskleisti ne tik dizainerio odos studijos, bet ir Pikadilio namų paslaptis. Lamų slėnis

217

– Aliau, kaip nutiko, kad gyveni 200 kv. m plo– Kokia įprasta tavo darbo diena? Juk nuo lovos to namuose su studija greta garsiųjų Bakingamo iki darbo vietos – vos keli metrai… rūmų Londone?! – Mano diena visada prasideda puodeliu kavos, – Tai – atsitiktinumas. Visiškas atsitiktinumas... visada. Tada – internetas, laiškai, darbas, susitikimai, kitas darbas... Darbas namuose turi pranašu– Tavo namai – paslaptingas istorinis pastatas. mų, bet turi ir labai daug trūkumų. Jei žinau, kad Kas čia buvo anksčiau ir kas tavo kaimynai šian- visą dieną teks dirbti namuose, stengiuosi išbėgti dien? bent trumpam, kitaip viskas tampa labai pilka ir – XIX a. šiame name buvo įkurtas Karališkasis monotoniška. Kūrybingumas tokiomis sąlygomis arklių klubas, vėliau – viešbutis, o dar vėliau čia bu- neveši. vo architektų biurai. Dauguma dabartinių mano – Kas nešioja tavo kurtas rankines? Į kokias šakaimynų yra teatro aktoriai, režisieriai, keletas žur- lis, miestus jos iškeliauja? nalistų ir muzikantų. – Manau, daugelyje Europos didmiesčių jų atrastume bent po kelias. Yra iškeliavusių ir į Aus– Savo namų interjerą kūrei pats ar visa liko traliją, Naująją Zelandiją, Jungtines Valstijas, Kataip, kaip radai atsikraustęs? nadą. – Ne, čia nebuvo nieko, išskyrus sienas ir daug biuro baldų. Viskas čia kūrėsi po truputį. Nors šią – Kur ieškai odos ir kitų audinių rankinėms gadidelę erdvę apgyvendinau gana greitai. minti? – Na, tai nėra paslaptis. Perku iš gamyklų, sen– Girdėjau, šalia jūsų namų yra „raudonoji“ ga- daikčių turguose, ieškau visur, kur tik galima rasti. tvelė, mėgstama kino filmų kūrėjų. Papasakok, koks ten gyvenimas verda? – Kada ir kaip tau šovė į galvą kurti rankines? – Tiesą sakant, tai pastebėjome visai neseniai, pra- Kur to išmokai? bėgus daugiau nei metams… Tad viskas, kas ten vyks– Pradėjau siūti, kai rankinės prireikė man pata, vyksta labai diskretiškai. Pasirodo, raudonai švie- čiam. Vėliau siuvau draugams, pradėjau pardavinėti. čiantis langas – tai daugiau nei tik raudona šviesa… O siūti mane išmokė tėtis.

218

Lamų slėnis

219

– Kurių dizainerių kūryba tau patinka? – Ką skaitai šiuo metu? – Visada labai žaviuosi japonais, jų estetika, ypač – Scoto D. Ryerssono ir Michaelo Orlando Yacšiuo laikotarpiu man patinka „Comme des Garçons“, carino knygą „Infinite variety: The life and legend Yohji Yamamoto, Issey Miyake. Nepaprastai graži of the Marchesa Casati“. Albero Elbazo kūryba. – Geriausias tavo kada nors matytas filmas? – Tau patinka gyventi Londone? Neplanuoji – „Orlando“ ir „Tango pamokos“. persikelti kur nors kitur? Į Paryžių ar Niujorką… – Labai norėčiau bent metus pagyventi Niujorke, – Geriausia muzika? ši mintis manęs niekaip nepalieka... – Niekaip nenustoju klausytis „Antony and the Johnsons“, o šiuo metu galvoje skamba dainininkės – Ką veiki savaitgaliais? Grimes daina „Oblivion“. – Dažniausiai dirbu, o jei nedirbu, stengiuosi susitikti su draugais, aplankyti parodas, paskaityti kny– Na, ir paskutinis klausimas: Aliau, į Lietuvą gą, pasivaikščioti parke. dar ketini grįžti? – Kaip tik rytoj skrendu. (Juokiasi.)

220

Lamų slėnis

221

222

Lamų slėnis

223

224

Lamų slėnis

225

226

Lamų slėnis

227

228

Lamų slėnis

229

230

Lamų slėnis

231

232

Lamų slėnis

233

234

Lamų slėnis

235

Minimalistinių žaismingų aksesuarų kūrėjams „Okiiko“ nepaprastai tinka banalus terminas „du viename“. Tikrai ne dėl to, kad jų istorija būtų banali. Priešingai! Už pavadinimo „Okiiko“ slepiasi du žmonės: grafikos dizainerė LAURA TULAITĖ ir jos vyras architektas EIVARAS RASTAUSKAS. Abu jie kuria originalius papuošalus. Nors architektai, rodos, tuo užsiima retai, tačiau tarp Lauros ir Eivaro draugų yra ne vienas toks kūrybininkas plačiąja prasme. Yra net tokių, kurie kaime augina ožkas ir dirba reklamos agentūroje...

236

Lamų slėnis

„OKIIKO“: „DU VIENAME“ Nuotraukos: Augis Narmontas Tekstas: Sandra Kliukaitė

Tai štai Laura su Eivaru gyvena bute Vilniaus senamiestyje. Čia – ir jų namai, ir darbo vieta. Abu pasakoja jau senokai ruošęsi iššūkiui mesti darbus (Laura anksčiau dirbo reklamos agentūroje, Eivaras – architektų biure) ir kurti „ką nors savo“. Kai tai įvyko, kone visas pirmas buto aukštas virto darbo studija. Čia telpa ir darbo stalai, ir kompiuteriai, ir papuošalų kūrimo zona, ir svetainė, ir virtuvė, ir šimtai knygų, ir mažieji augintiniai – kaktusai, ir šuo vardu Lapė. Iš prieglaudos į civilizuotą gyvenimą sugrąžinta Lapė kartais būna šiek tiek „nemandagi“, bet jos šeimininkai sako, kad per trejus metus ji jau beveik socializavosi ir tapo puikiu naminiu šunimi.

Bute, pro kurio langus atsiveria puikus senamiesčio vaizdas, Laura ir Eivaras gyvena jau dešimt metų. Per tą laiką palėpiniame bute, išsidėsčiusiame per du aukštus, buvo visko: sienos iš kadaise madingos persikų spalvos tapo baltos, palėpėje esantis miegamasis taip pat buvo kiek patobulintas, standartinė lova, apvilkta naujais pilko audinio drabužiais, pakeitė visą miegamojo įvaizdį. O kartą Laurai šovė mintis viską nudažyti juodai... Pradėjusi nuo vazonų, ji ėmėsi darbuotis su viena siena, bet ją nudažius paaiškėjo, kad ši idėja nėra tokia jau gera, todėl balti namai vis dėlto nevirto juodais.

Lamų slėnis

237

238

Lamų slėnis

„Okiiko“ istorija prasidėjo maždaug prieš šešerius metus, kai Laura su Eivaru gurkšnojo karštą vyną viename Užupio restoranėlyje ir sugalvojo kurti įdomius aksesuarus, pasivadinę kiek japoniškai skambančiu žodžiu „Okiiko“. Pradžia buvo kiek „prisvilusi“. Pirmuosius papuošalus – ordinus – „Okiiko“ pardavinėjo Kaziuko mugėje. Deja, gavo prekystalį pačiame mugės gale tarp obuolių ir bulvių prekeivių... Laimė, po kurio laiko jiedu susipažino su „Daiktų viešbučio“ įkūrėjais ir dalyvavo tada dar tik pirmuosius žingsnius žengusiame lietuviškame dizaino turguje.

semburge, Danijoje, Vokietijoje, o Berlynas per tą laiką Laurai su Eivaru spėjo tapti pačiu mėgstamiausiu miestu. Tad vos užsimanę nuo visko atitrūkti jiedu važiuoja į Vokietijos sostinę. Daugiausia laiko praleidžia Berlyno knygynuose. Lauros ir Eivaro namuose knygos sukrautos ne tik dizainerio Naurio Kalinausko sukurtoje knygų lentynoje, bet ir visur, kur tik įmanoma. Kai kurias knygas jie net vadina biblijomis. Pavyzdžiui, Lauros biblija yra fotografo Toddo Selby knyga „The Selby is in your place“. Eivaro mėgstamiausiųjų arsenale, aišku, – architektūros albumai. Jis sako, kad Lietuvoje sunku gauti išskirtinių knygų, nes čia dažniausiai atvežama plačiajai auditorijai skirtų Per tuos metus pomėgis tapo vienu pagrindinių jų leidinių, o nišinių, gerų dizaino knygų labai trūksta. darbų. „Okiiko“ papuošalai išsibarstė po platųjį pasau- Taigi ir iš kelionių Laura su Eivaru dažnai parsiveža lį. Buvo pardavinėjami Prancūzijoje, Olandijoje, Liuk- knygų ir jas greitai apgyvendina savo interjere. Lamų slėnis

239

240

Lamų slėnis

241

242

Lamų slėnis

243

244

Lamų slėnis

245

246

Lamų slėnis

247

248

Lamų slėnis

249

250

Lamų slėnis

MAŽOSE ERDVĖSE JAUKIAU Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Robertas Riabovas

Dizainerė SANDRA STRAUKAITĖ svajoja apie Tokijų, bet savo kolekcijas kuria toli nuo jo – šviesioje studijoje pačioje Vilniaus senamiesčio širdyje, kelių šimtų metų senumo name. Studija įrengta virš Sandros namų. Čia – ir dizainerės miegamasis. Pirmame aukšte – virtuvė, sūnaus kambarys ir visa kita. Kai Sandra čia įžengė pirmą kartą, gal prieš 20 metų, čia nebuvo nieko, tik daug šiukšlių, kurių ankstesni buto šeimininkai kažkodėl nesivargindavo nešti į lauką, ir senų čerpių, kurias darbininkai čia supylė, kai taisė stogą. Beliko pasiraitoti rankoves ir kibti į darbą. Lamų slėnis

251

Sandra savo studijoje norėjo kuo daugiau šviesos. Tad tamsius balkius nudažė balta spalva, šviesino senas grindis. Čia įsitaisė didelis patogus stalas, lentynos pamažu prisipildė knygų ir mados žurnalų, juodai baltos nuotraukos ilgai nelaukdamos pasirinko raudonų plytų sieną. Dažnai studijoje dizainerė užsibūna iki vidurnakčio ar dar ilgiau. Palinkusi virš balto stalo eskizuoja teatro kostiumus, čia pat – dešimtys audinių ritinių ir manekenas, pirmasis išbandantis audinių drapiruotes, dar – lyginimo presas. Daugiau nieko ir nereikia.

252

sigenda. Kaip Berlyne ar Paryžiuje. O jei vieną dieną tektų staigiai viską susikrauti ir iškeliauti į kitą pasaulio miestą, ji neabejotinai pasirinktų Tokijų. „Man ten labai patinka. Tokijus suskirstytas į zonas. Tarkime, pačiame miesto centre, tačiau miegamajame rajone, tylu kaip kame. Tuo tarpu pramogų zonoje daugybė triukšmo, šviesų. Tokijuje visur jautiesi labai gerai. Ir kaip dizainerei man ten įdomu. Juk gali pamatyti apsipirkti išsiruošusią japonę, vilkinčią tradicinį kimono, ar metro važiuojantį sumo imtynininką. Arba visiškai ekstremaliai apsirengusį jauJi – ne iš tų, kurie svajotų apie milžiniškas erdves. ną vaikinuką... Ten mada visą laiką gyva“. Sandrai patinka, kai namuose šilta. Tad jaukiausiai ji jaučiasi mažyčiame sūnaus kambarėlyje. „Tiesą O štai audinių ar madingų pirkinių Sandra kesakant, norėčiau kuo mažesnio buto, kuo mažiau liautų į Italiją arba Vokietiją. Ji vertina tik natūralius erdvių, kad būtų šilta, jauku ir gera, – sako dizaine- audinius: odą, vilną, liną, medvilnę. Visai kaip virrė. – O čia, studijoje, jaukiausia vasarą, kai šilta, kai tuvėje, kur dizainerė taip pat leidžia pasireikšti savo ateina draugai, kai švenčiame gimtadienius“. fantazijai. Čia karaliauja tik autentiški, egzotiniai prieskoniai ir skoniai. „Daug keliauju, prisižiūriu Tad tikrai nenustembu, kai Sandra sako, jog nė keisčiausių patiekalų, mėgstu vietnamiečių, tailanuž ką nekeistų senamiesčio į užmiesčio namą. Jai čia diečių, japonų virtuvę, daug prieskonių ir kūrybos“, patinka, gal tik daugiau parkų ir viešųjų erdvių pa- - juokiasi Sandra. Lamų slėnis

Lamų slėnis

253

254

Lamų slėnis

255

256

Lamų slėnis

257

258

Lamų slėnis

259

260

Lamų slėnis

261

262

Lamų slėnis

BARSELONA À LA INDRA KARP Tekstas: Indrė Blauzdžiūnaitė Nuotraukos: Anna Schnauss

Šviesi oda, lengva eisena, svajinga šypsena – tai tik detalės auros, iškart išduodančios, kad manęs link einanti mergina – ne vietinė ispanė. Ketverius metus Barselonoje gyvenanti juvelyrė INDRA KARPAVIČIŪTĖ nė kiek nesistengia slėpti, kad jos prigimtis – labiau lietuviška nei pietietiška, o Vilnius visada bus pati mėgstamiausia jos vieta.

Lamų slėnis

263

264

Lamų slėnis

JAV juvelyrikos mokslus pradėjusi Indra sako, kad viskas jos gyvenime dėliojasi gana netikėtai, bet galiausiai, atrodo, sugula į tas vietas, kuriose ir turi būti. Karjeros posūkiai, gyvenimas įvairiuose kraštuose, netikėtai Škotijoje sutiktas vaikinas iš svajonių Barselonos – rodos, nesuderinami kontrastai, bet papildantys vienas kitą ir verčiantys Indrą sakyti: „Man gyventi labai gera!“ „Ne veltui ir papuošalai tokie...“ – pagalvoju. Griežtas juodų kampų aštrumas ir ramiai viduryje įsitaisęs aptakus perliukas, rodos, netikėtai, bet puikiai draugauja Indros ausyje.

kol policija mandagiai paprašė muziką pritildyti. Ir niekas per daug nesuko galvos, kad yra neišsimiegoję, be makiažo ar nesuplanavę šiandien šėlti. Tai ir yra atsipalaidavimas ir šio miesto grožis. – Ar gyvenamoji vieta turi įtakos vizualinei tavo kūrybos išraiškai? – Nemanau. Savo kampuotą stilių susiformavau dar Glazge, baigusi mokslus. Žinoma, kelionės, kultūros, žmonės formuoja mano asmenybę, savitumą. Kolekcijose tai atsispindi turbūt netiesiogiai.

– JAV, Didžioji Britanija, Ispanija, greitai ir – Kaip pati matai savo darbus? Brazilija... O kur Indra Karpavičiūtė savo papuo– Forma. Kampai. Kokybė. šalus lipdys po 20-ies metų? – Norėtųsi Lietuvoje... Vilnius man visada yra – Ar lengva tą kokybę, griežtumą, geras medžiatikrieji namai. O jei dar įsikurčiau kokioje nors vie- gas parduoti ispanams? telėje prie ežero ar upelio... Ko dar reikia? – Nelengva. Dauguma mano darbų keliauja į Didžiąją Britaniją ir Lietuvą. Vis dėlto ten moterys – Tuomet kas tave atnešė į tą Barseloną? labiau vertina klasiką, kokybę, nori investuoti į savo – Kaip ir ne vieną lietuvaitę turbūt... Meilė! (Juo- įvaizdį. Taip pat klientės nori sužinoti apie kūrėją, kiasi.) medžiagas – papuošalą perka ne kaip atsitiktinį produktą, o kaip savo įvaizdžio dalį. Ir dėl to man labai – O be meilės? Kas Ispanijoje tave daro laimingą? smagu! Vertinu kūrėjo ir kliento ryšį. O jei žinau, – Tiesiog čia jaučiuosi labai gerai. Barselona man kad mano auskarėliai papuoš ką nors Lietuvoje – visų pirma yra atsipalaidavimas... Visa kita – saulė, džiaugiuosi dvigubai. šiluma, žmonės, vaisiai, mėlynas dangus, jūra, tautų maišalynė – visa tai sudaro tą laimę, kuri leidžia – Kaip atrodo INDROS KARP papuošalus nenuolat gyventi atostogų nuotaika. šiojanti moteris? – Tiesą sakant, to paveikslėlio niekada neįsivaiz– Kas pastarąjį savaitgalį tau buvo labiausiai duoju kurdama naujus gaminius. Koncentruojuosi į „Barselona“? gaminį. Jis turi būti gražus ir mielas man pačiai. – Netikėtai su drauge užsukom į sekmadieninį Tačiau nesistengiu jo pritaikyti jokiai konkrečiai sendaikčių turgelį. Paprastai jis vyksta vidurdienį, asmenybei. Šiaip ar taip įsivaizduoju, kad greičiauskleidžia ramybę ir yra puiki vieta visiems atsipūsti siai mano papuošalų mėgėja yra šiuolaikiško gyvepo savaitgalio fiestų. Prekybos įkarštyje pradėjo gro- nimo būdo atstovė, turinti tvirtą nuomonę ir aiškų ti keli diskžokėjai. Ir ką manai? Visi įsišėlo iki nakties, stilių. Lamų slėnis

265

266

Lamų slėnis

267

– O ar pati puošiesi savo kūriniais? – Taip, turiu kelis taip prikibusius dirbinius, kad net nelabai sugebu juos kuo nors pakeisti. Man taip jau būna, kai kažką labai prisijaukinu (šypsosi). Tačiau pasitaiko, kad užbaigtus papuošalus po kurio laiko tiesiog išlydau žaliavoms. Jei man pačiai kūrinys nepatinka, jo ir neparduodu. Juk tai – mano vizitinė kortelė, labiausiai matomi mano „bruožai“ – kaip galiu kažkam siūlyti tai, kas nedžiugina manęs pačios?

268

– Kaip atrodys juvelyrė Indra po kelių dešimtmečių? Svajoji turėti juvelyrikos fabrikėlį? – Nesvajoju. Planuoju! (Juokiasi.) Išties, visada tikiu, kad labai stipriai ko nors norint ir to siekiant, padaryti galima labai daug. Norėčiau būti žinoma. Tačiau ne poelgiais ar viršelių nuotraukomis, kaip, deja, dažnai pasitaiko. Svajoju būti vertinama už savo darbus. Lamų slėnis

– Kaip atrodytų papuošalas „Barselona“ à la INDRA KARP? – Barselona man yra forma. Tad ir papuošalas būtų labai aiškus, grynas, išraiškingas, kampuotas. Greičiausiai naudočiau matinį sidabrą. Nors šis miestas daug kam asocijuojasi su spalva ir padrikomis konstrukcijomis, aš čia visur matau persipynusias aiškias formas. Pastatuose, gatvių tinkle, eksterjere, parkuose... - O papuošalas „Vilnius“? – Vilniuj neabejodama skirčiau Spalvą! – Vilniuje matai daugiau spalvų nei Barselonoje? – Žinai, taip. Man Vilnius – gaivos ir natūralios spalvos oazė. Tai mirguliuojanti žalia lapija, gigantiški bijūnai močiutės sode, visa įmanoma raudonos spalvos paletė šviežiose uogose. Taip, man Vilnius yra spalva.

Lamų slėnis

269

270

Lamų slėnis

271

272

Lamų slėnis

273

274

Lamų slėnis

IŠŠŪKIŲ PARYŽIUS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Nadia Gric

Prieš šešerius metus dizaineris ARTŪRAS SARGAITIS persikraustė gyventi į Prancūziją, nors tuo metu nelabai žinojo, ką čia veiks. Šiandien Artūro namai Paryžiaus priemiestyje Le Vésinet pilni keisčiausių jo kūrinių: šviestuvų, baldų, net rankų darbo avalynės. Šiuose namuose akį traukia daugybė netikėtų smulkmenų. Apie kiekvieną jų šeimininkas galėtų papasakoti bent trumpą istoriją. Didžiausia Artūro aistra – šviestuvai. Jis užsidegęs pasakoja, kaip pirmiausia dirba kompiuteriu, vėliau braižo brėžinius, tada kuria popierinius modelius, o galiausiai vykusias idėjas lanksto iš plastiko. Darbas – itin kruopštus: mažiausia paklaida – ir lankstinys nepavyksta. Kalbėdamas Artūras rodo vis naujus lankstinius, o jų pilni visi namai. Atrodo, jų – begalybė.

sluoksniuotas padas – iš storos kiaulių odos, tad ši avalynė sveria nemažai, už tai įspūdis – nepriekaištingas.

Dizaineris toliau pasakoja, kaip pats dažė namų sienas, kaip darbo kambaryje iš spintos sumontavo stalą dvigubu stalviršiu, o jo paviršių apklijavo drabužių iškarpomis iš senų mados žurnalų. Kaip patobulina gatvėje rastas senas mokyklines kėdes: vienoms prisuka ratukus, kitas aptraukia karvių kailiu ar oda arba tiesiog nudažo. Kad staliuką dengianti Vėliau paaiškėja, kad Artūras – dar ir batsiuvys. daili staltiesė iš tikrųjų yra… gelžbetonis. Kad koJis demonstruoja savo paties kurtas tris poras batų. ridoriaus šviestuvą sumontavo iš indaplovės grotelių. Kiekviena skylutė basutėse išmušta jo rankomis, Kad jei tik norėtų, galėtų sukurti praktiškai bet ką. Lamų slėnis

275

276

Lamų slėnis

277

278

Lamų slėnis

279

280

Lamų slėnis

Su Artūru leidžiamės į garažą, kur dizaineris dirba su medžiu ir fotografuoja savo šviestuvus. Iš dėžių jis traukia dar keistesnius savo kūrinius – šviestuvus iš plunksnų. Jie – tarsi gyvi! Kiekviena plunksna pritvirtinta vielute, vieną šviestuvą sudaro apie 900 vielučių... Kol nuo įspūdžių neapsvaigo galva, grįžkime iš garažo į Artūro namus viename Le Vésinet daugiabučių namų ir pasiklausykime jo istorijos nuo pradžių. – Artūrai, kokia tavo paryžietiška istorija? Kaip atsidūrei šiame mieste? – Po studijų būdamas bedarbis, bet kišenėje turėdamas dizainerio ir pedagogo diplomą, supratau, kad su šia specialybe nelabai turiu ką veikti. Mintis dirbti mokytoju neviliojo, nesinorėjo ir kokioje nors reklamos agentūroje gaminti katalogus ar vizitines korteles. Į Paryžių keliaudavau gana dažnai, ten turėjau draugų. Visada norėjau išmokti prancūzų kalbos, bet anksčiau nebuvo nei galimybių, nei būtinybės. Tad besvarstydamas, ką gi veikti šviežiai iškeptam bedarbiui, sulaukiau pasiūlymo iš draugų atvažiuoti. Ilgai negalvojęs susikroviau lagaminą ir išvykau. Iš pradžių, aišku, buvo sunku. Be prancūzų kalbos čia nelabai buvo ką veikti. Tačiau po mėnesio susiradau darbą. Ne visai pagal specialybę, bet pedagoginį (juokiasi). Dirbau aukle rusų ir prancūzų šeimoje. Sutikau dirbti su viena sąlyga – kad išmoksiu prancūzų kalbos. Taip prabėgo dveji metai, pramokau kalbos, supratau, kad toliau taip nebegaliu, pradėjo aiškiai skirtis mūsų keliai, be to, vaikas ėmė lankyti mokyklą. Vėl tapau bedarbiu. Parašiau skelbimą, kad galėčiau vesti dailės pamokas ir ruošti vaikus stojamiesiems egzaminams į dailės ar dizaino mokyklas. Mane susirado vienos privačios mokyklos direktorė ir tapau dailės mokytoju. Lamų slėnis

281

282

Lamų slėnis

283

284

Lamų slėnis

285

286

Lamų slėnis

– Kodėl šviestuvai, kaip ėmeisi jų kūrybos? – Lankstiniais pradėjau domėtis dar pradinėse klasėse, lanksčiau visokius gyvūnus, gėles... Bėgant laikui lankstiniai darėsi vis sudėtingesni, o maždaug prieš dešimt metų sužinojau apie origamių mozaikas. Vieną dieną šovė mintis, kad būtų smagu tokias mozaikas pritaikyti interjero dekorui. Po daugybės bandymų pasirinkau kurti šviestuvus. Maketus ir mėginius lankstau iš popieriaus, o galutinius šviestuvus – iš plastiko. Gamindamas visiškai nenaudoju klijų. Šviestuvus iš plunksnų pradėjau kurti visai netikėtai, paprašius vienai klientei. Pirmiausia kilo klausimas, kaip plunksnas pritvirtinti prie šviestuvo. Pagaliau nusprendžiau susieti dvi skirtingas medžiagas: plunksnas ir plieną. Tad kiekviena plunksna pritvirtinta plienine vielyte, šviestuvas atrodo kaip gyvas – plunksnos „juda“. Klientei labai patiko, tad ji užsisakė du šviestuvus „Plumeria“ ir „Passiflora“, kiekvienas – maždaug 2 metrų skersmens. Jiems sukurti prireikė apie 3 km vielos ir 10 000 plunksnų.

suknelę!), rankines. Kažkada pradėjau domėtis batsiuvyste, nes rasti batus, kurie man patiktų, būdavo labai sunku. Pirmiausia išstudijavau senas odines šlepetes, man pasirodė, kad tokias pasisiūti labai paprasta – tik „švyst“ ir yra. Vėliau internete radau filmuką, kuriame buvo aiškinama, kaip kuriami klasikiniai odiniai rankų darbo batai. Nustebino, kad šis procesas nėra toks jau sudėtingas, o svarbiausia, kad tam nereikia daug įrankių. Man tai buvo naujas iššūkis – pasisiūti batus. Dabar galiu atskleisti, kad batus įmanoma pasisiūti per 2–4 dienas (dirbant tik vakarais). – Ar lengva tau buvo pritapti Paryžiuje, atrasti šiame mieste savo vietą? – Gal verčiau reikėtų klausti, ar aš to noriu... Miestas didelis, jame – daug užsieniečių. Mano draugai ir žmonės, su kuriais dirbu, bendrauju, mane priima tokį, koks esu, tad apsimetinėti prancūzu tikrai nėra reikalo. Kol kas jaučiuosi gerai čia, o kai bus nebe taip gerai, skleisim sparnus ir keliausim kitur.

– Kitas tavo kiek netikėtas užsiėmimas – rankų darbo avalynė. Taip pat labai įspūdinga... Tiesiog – Kokių turi tikslų, ambicijų, svajonių, susijusių vieną rytą nubudai ir supratai, kad norėtum pasi- su kūryba? siūti batus? Nejau tai taip paprasta?! – Būtų smagu sugebėti išgyventi vien tik iš kū– Man yra tekę nemažai dirbti su oda: rišti kny- rybos, įkurti nedidelį fabrikėlį studiją ir toliau kurgas, siūti drabužius (taip, galiu pasiūti net vestuvinę ti šviestuvus ar ne tik juos. Lamų slėnis

287

288

Lamų slėnis

289

www.lamuslenis.lt 290

Lamų slėnis