Lamų slėnis. Mada. 2015 balandis by Lamų slėnis

Balandis 2015 (39)

LAMŲ SLĖNIS

VILNIUS Didžioji g.28 Tel. +370 611 13515

ZEGNA.COM

Viršelio nuotrauka: Guoda Jucevičiūtė

LA FAMIGLIA

ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

Redaktorė

LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

LINA MRAZAUSKAITĖ

Žurnalistė

TINKLARAŠTIS

INDRĖ BLAUZDŽIŪNAITĖ

Žurnalistė

MONIKA REPČYTĖ

MONIKA SCINSKAS

GUODA JUCEVIČIŪTĖ

VYGAILĖ SUKURYTĖ

Žurnalistė

FACEBOOK

VAIDILUTĖ MALINAUSKAITĖ

Fotografė FACEBOOK

JURGITA KUNIGIŠKYTĖ

Reklamos projektų vadovė FACEBOOK

LAMŲ SLĖNIS

Fotografė

FACEBOOK

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

Komunikacijos projektai

TINKLALAPIS

ELAS RAMANAUSKAS Dizaineris

FACEBOOK

BENDRAUKIME

info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

TINKLALAPIS

LAMŲ SLĖNIS

REDAKCIJOS ŽODIS

era, kai pažvelgus pro langą, matai, kaip jau tuoj išsprogs kaštonų pumpurai. Žinau vieną slaptą namą, kurio kieme auga magnolija. Artimiausiu metu dažnai prasuksiu ta gatvele, vien tam, kad nepražiopsočiau grožio, kuris kiekvieną pavasarį išskleidžia savo milžiniškus žiedus ir stovi toks keistai rožinis vidury dar pilkokos gatvės. Žinau, kad stabtelėsiu ir keletą akimirkų sulaikiusi kvapą tiesiog gersiu į save tą sunkiai žodžiais nusakomą stebuklą. Jei tik turėčiau savo kiemą... Kalbėti apie grožį, madą, stilių – kad ir kokią prasmę šie žodžiai savyje slėptų, man sunkoka. Man grožis – tai pamąstymai akims, sunkiai pasiduodantys bet kokiems žodžiams, apibrėžimams ar apibendrinimams. Tikrai retai atrodau taip, kaip iš tiesų norėčiau. Pažvelgusi į veidrodį dažniau bėgu tolyn, nei stabteliu pasigrožėti vaizdu, kurį matau. O kartais apskritai ignoruoju veidrodžius. Dar dažnai nutinka taip, kad pačias įdomiausias savo mados vizijas palaidoju “kada nors” stalčiuje, nes neišdrįstu jų įgyvendinti. Arba nelieka laiko. Kai nusprendžiu, kad nusipelniau ko nors gražaus, paprastai iš parduotuvės grįžtu su dar vienu pilku megztuku, nors aplink jau plazda rožiniai paltukai. Be

LAMŲ SLĖNIS

džinsų neįsivaizduoju savo gyvenimo. Kvietimų į vakarėlius dažniau atsisakau ne dėlto, kad man ten būtų nuobodu, bet todėl, kad mano drabužinė (tos dvi nedidelės lentynos) visiškai neadaptuota vakarėliams… Ir dar – man jau seniai knieti paklausti: kaip jūs, apsiavusios aukštakulniais, sugebate pamiršti, kad jie tokie nepatogūs? Ar tai apskritai įmanoma?.. O gal mano kojos tiesiog nepritaikytos aukštiems kulnams? Taigi, apie madą kalbėti man sunku. Bet jeigu šiandien nelauktų milijonas nepabaigtų (arba dar net nepradėtų) darbų, aš mielai plazdenčiau magnolijos žiedų spalvos paltuko skvernais. Po juo, ko gero, vilkėčiau džinsinį kombinezoną. Gal tik aukštakulnius palikčiau tam karališkam vakarėliui, ir likčiau ištikima savo mylimiausiems sportiniams bateliams. Arba basomis įsispirčiau į smailianosius kūno spalvos laivelius ir valgyčiau pistacijų ledus kur nors saulės atokaitoje. Nes net jei grožis pasaulio ir neišgelbės, tai saulė tą pasaulį tikrai pavers gerokai gražesne vieta gyventi! Smagaus skaitymo! Algė R. Vyriausioji redaktorė „Lamų slėnis“

Svajokim kartu… @lamuslenis

LAMŲ SLĖNIS

SANDROS STRAUKAITĖS DEŠIMTUKAS

„AŠ MADĄ LABAI SUREIKŠMINU“

TOBULOS VIETOS BEIEŠKANT

LAMŲ SLĖNIS

90 Reklaminiai straipsniai žymimi

NUOGA TIESA APIE BRIUSĄ

MERGINA SU GĖLĖMIS PLAUKUOSE

166 LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

DEBESŲ GAUDYTOJAS DRĖKINS PLANETĄ Ar Pietų Korėjos architektų Taehan Kimo, Seoung Ji Lee and Yujino Ha utopija kada nors virs realybe? Kol kas niekas nežino, tačiau jų sukurto projekto „Cloud Capture“ koncepcija tikrai galėtų padaryti pasaulį šiek tiek geresne vieta. Inovatyvių idėjų konkursui „eVolo Skyscraper Competition“ architektai pateikė skraidančio objekto, kuris rinktų drėgmę ir skraidintų ją į nuo sausros kenčiančias teritorijas, viziją. Šio projekto tikslas – kovoti su sausrų ir potvynių keliamomis grėsmėmis planetoje, atkuriant drėgmės balansą. Besiplečiantį oro balioną primenanti struktūra padangėse ieškotų debesų, ypač virš vandenynų, kur didelė drėgmės koncentracija. Aptikusi debesis ši iš specialaus hidrofobinio audinio sukurta struktūra prisipildytų drėgmės. Tuomet „Cloud Capture“ vėjo srovės nuneštų į regionus, kuriems labiausiai trūksta drėgmės – dykumas ar smogo užterštus miestus.

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

DAIKTAI GRAŽESNEI KASDIENYBEI Elektroninės interjero dekoro parduotuvės “Aliter decor” įkūrėja antropologė Daiva įsitikinusi, kad interjero dekoras pirmiausia yra ne daiktai ir mados, bet žmonės ir tai, kaip jie gyvena. Todėl “Aliter decor” – tai vieta pakeliauti po daiktų bei žmonių istorijas, kurias rasite parduotuvės tinklaraštyje. Kuriant šią parduotuvę daugiausia buvo galvojama apie kokybę, tad atstovaumami tokie britų prekių ženklai, kaip “Hill Interiors”, “Sass & Belle” bei kiti, pasižymintys itin aukšta kuriamos produkcijos kokybe, ribotu gaminių tiražavimu ir giliomis šeimos verslo tradicijomis. “Aliter decor” daiktai alsuoja romantiška, bet tuo pačiu santūria ir nuosaikia, kartais net asketiška senojo Anglijos kaimo dvasia, dar vadinama shabby / country chic stiliumi. Taip pat tai daiktai su aiškiai juntama vintažo ir skandinaviško dizaino potekste.

www.aliterdecor.lt

KŪRYBINĖS DIRBTUVĖS, PASIILGUSIEMS ĮKVĖPIMO Antrosios kūrybinės dirbtuvės „Pasiganymai lamų slėnyje“ kviečia praleisti įkvepiantį trečiadienio vakarą. Gaminsime gėlėtus lankelius kartu su „Make Heads Turn“ dizainere Goda Narijauskaite. Klausysimės istorijų apie naujausias mados tendencijas ir grožėsimės naująja „LeMuse“ kolekcija. Fotografuosimės! Ragausime pavasariškų desertų ir uogomis kvepiančių arbatų. Be to, visi vakaro svečiai dalyvaus loterijoje ir turės galimybę laimėti pavasariu kvepiančią „LeMuse“ suknelę. Norintieji dalyvauti registruokitės el. paštu pasiganymai@lamuslenis.lt. Vietų skaičius ribotas, tad kvietimo sulauks pirmieji užsiregistravusieji. Susitiksime „Pasiganymuose“!

LAIKAS: balandžio 15 d., trečiadienis, 18-20 val. VIETA: Meno ir edukacijos centras „Rupert“ ADRESAS: Meškeriotojų g. 33, Vilnius KAINA: 30 Eur

LAMŲ SLĖNIS

Dekoratyvus rankų darbo gaubtas

Diz. Dieltlind Wolf „Rūpestingas vazonėlis“

Diz. „Hill Interiors“

Keraminės

Diz. Le

Paveikslas „Manuka“

Diz. Andrea Stark

Pakabutis su augalu „Wearable Planters“

Diz. Colleen Jordan

SPUSTELĖK IR PAMATYK DAUGIAU

NAUJIENOS

ŽYDĖJIMAS Šviestuvas „Plumage“

Diz. Vanessa Vivian

Gėlėti tapetai „Summer Squall“

Diz. „Ellie Cashman Design“

s lėkštės

ee Wolfe

Gėlėmis kvepianti žvakė „Tuberose“

Diz. “Atelier des Martyrs”

LAMŲ SLĖNIS

Sandros Straukaites

Dešimtukas

MANIPULIACIJOS. Mada – tai manipuliavimas žmonių jausmais, prisiminimais, asociacijomis ir instinktais. Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Paulius Gasiūnas

Dešimt mados apibrėžimų. Dešimt galimybių suprasti mados kūrėją. Savo mados filosofiją dėsto drabužių dizainerė, mados chuliganė SANDRA STRAUKAITĖ.

LAMŲ SLĖNIS

Nuotrauka: Modelis iš Yohji Yamamoto 2015 m.

pavasario / vasaros kolekcijos

AUTORITETAI. Mano autoritetai – alternatyviosios mados kūrėjai: Yohji Yamamoto, Rei Kawakubo, Martinas Margiela, Valteris Van Beirendockas, Alexanderis McQueenas. Novatoriai, turintys tvirtą stuburą. Nuotrauka: Robertas Riabovas

KRITIKA. Madoje neklysta ir nepasiklysta tik tie, kurie nieko nedaro. Labai gera sėdėti stiklo bokštuose ir visus kritikuoti. Geroji naujiena: jei kūrėjas padarys klaidą, niekas nemirs, nebent jis pats – iš gėdos.

Nuotrauka: Robertas Riabovas

FILOSOFIJA. Mada – ne paprasti rūbeliai. Mada – tai kūrėjo filosofija, jo asmeninis pojūtis, jo pripažinimas, svajonės ir galimybės.

Nuotrauka: Robertas Riabovas

NAMAS. Drabužis – tavo asmeninis namas. Jis turi būti patogus, gerai sukonstruotas, funkcionalus ir pagamintas iš gerų medžiagų. LAMŲ SLĖNIS

Nuotrauka: Paulius Gasiūnas

Nuotrauka: “Mados infekcijos” archyvo

Modelis iš Sandros Straukaitės kolekcijos “Bloody Mary”

Modelis iš Sandros Straukaitės kolekcijos “6 pojūtis”

SPALVOS. Nebijau spalvų madoje. Visos yra nuostabios, tikras malonumas jomis žaisti, nebijoti keisčiausių derinių. Jei gerai įsižiūrėsi, ieškojimuose gims tiesa.

IŠŠŪKIAI. Mada gali pakeisti jūsų gyvenimą, daryti jam įtaką.

AUDINIAI. Mada – kokybiški audiniai. Mėgstu viską, kas natūralu, bet nevengiu ir naujausių technologijų. Jei ką, galiu drabužį iš popieriaus ar kartono sukurti.

SEKSUALUMAS. Madoje lengviausia manipuliuoti ir greitą efektą pasiekti seksualumu. Tačiau man įdomu pasikapstyti giliau. Mada gali stebinti, žavėti, siutinti, pakelti nuotaiką, – svarbu, kad neliktum jai abejingas.

#10

JAUNYSTĖ. Kartais kyla mintis, kad mada trypčioja vietoje. Tačiau taip tikrai nėra. Žaviuosi jaunais, kūrybingais žmonėmis ir laukiu jų iššūkių. Nuotrauka: “Mados infekcijos” archyvo

LAMŲ SLĖNIS

Be Your Own Style 24:7

LAMŲ SLĖNIS

val., Milanas. Naujos dienos pradžia. Z ZEGNA vyras velkasi lengvą kostiumą, idealiai prisitaikantį prie jo judesių. Tai nauja intelektualios mados karta, leidžianti išgyventi nuotykių pilnose miesto džiunglėse.

LAMŲ SLĖNIS

Be Your Own Style 24:7

LAMŲ SLĖNIS

val., Milanas. Avėdamas klasikinės formos sportinius batelius iš specialaus Techmerino audinio, Z ZEGNA vyras lengvai susidoroja su dienos iššūkiais. Išmaniosios technologijos kuria išskirtinio komforto, pažangaus lankstumo ir besvorio judėjimo jausmą.

LAMŲ SLĖNIS

Be Your Own Style 24:7

LAMŲ SLĖNIS

val., Milanas. Ilga diena eina į pabaigą. Tačiau Z ZEGNA vyrui ji tik prasideda. Kosmopolitiško silueto minkštos Techmerino vilnos drabužiai nepriekaištingai dera tiek dieną, tiek vakarą. Tai – naujoji stiliaus paradigma.

LAMŲ SLĖNIS

VISOS JOS SUKNELĖS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

LAMŲ SLĖNIS

Tokia viena mergaitė mėgdavo žiūrėti pro didelius langus. Jie buvo be užuolaidų, todėl viskas gerai matėsi. Prie didžiulio stalo, nukloto piešimo popieriumi prieidavo jauna moteris. Krestelėjusi garbanas, kažką aiškindavo aplink susispietusioms vyresnėms už ją. Paskui jos aštriais smeigtukais prie manekenų tvirtindavo pastelinius medžiagų gabalus. Iš tolo žvelgdavo, mėgindamos įsivaizduoti tuoj tuoj gimsiančią suknelę, kostiumėlį ar minkštą, švelnų paltą. Vėliau ta mergaitė sužinojo, kad tuose languose švysčioja drabužių dizainerės RAMUNĖS PIEKAUTAITĖS garbanos, o prie manekenų lenkiasi jos mados namų siuvėjos. Dabar ta mergaitė studijuoja kostiumo dizainą.

– Ramune, ne visos tavo mados namuose gimstančios suknelės lieka Vilniuje, jos apsigyvena kituose Lietuvos miestuose esančiose spintose, iškeliauja ir labai toli – į Japoniją, Ameriką, Kanadą, Australiją. Ar tu žinai, kas nešioja tavo drabužius? Kokios moterys? – Drabužių dabar siuvame daug, neįmanoma pažinoti visų, kurios perka. Tačiau individualius užsakymus priimu aš, pati kuriu šventines, vestuvines sukneles. Pasaulyje mano drabužiais prekiauja nedidelės, jaukios parduotuvėlės, kurių savininkės – gražios ir itin stilingos moterys, labai tikiuosi, kad jų klientės – tokios pat. Galimybė parduoti savo daiktus kitose šalyse, yra savęs patikrinimas, įvertinimas ir įrodymas, kad įdomi gali būti ne tik Lietuvoje. Neseniai atidarėme parduotuvę Druskininkuose. Seniai apie

LAMŲ SLĖNIS

tai galvojau, – pasaulyje įprasta mados namų parduotuves įkurdinti SPA miestuose. Žmonės čia atsipalaidavę, turi daugiau laiko. Sulaukiau pirkėjų iš Maskvos, Rygos, Kijevo. Dabar jų kiek mažiau – važiuoti į Lietuvą Rusijoje, girdėjau, laikoma blogo tono požymiu. – Pirkėjai iš Vakarų, nuosavi mados namai, garsiai skambanti pavardė, – Ramune, ar liko kas iš ano laiko, kai tik pradėjai savo karjerą? – Liko pieštukas ir tuščias popieriaus lapas. Dabar taip sunkiai ir tiek daug dirbti nebegalėčiau... Anuomet atrodė, jog mane buvo įtraukęs pulsuojantis energijos kamuolys. Toji energija užkrėtė ir kitus žmones, kurie patikėjo manimi, o paskui visą kelią nuėjo drauge.

– Nes vienas mados namų nesukursi? – Kodėl nesukursi? Sukursi, bet daugiau nei keturių klientų per mėnesį neturėsi. Neįmanoma! – O juk kai pradedi, norisi vis daugiau ir daugiau... – Labiausiai mane žavi kūrybos procesas, momentas, kai gimsta idėja, forma. Gamyba manęs nedomina, užtat subūriau žmones, kurie gali ir moka tai daryti. Pabaigoje malonumas lieka man, kai matau laimingą ir patenkintą klientę. Kai pradėjau, tvirtai žinojau tik viena – noriu kurti drabužius, o tam man reikia kūrybos erdvės, kurioje gerai jausčiausi. Ir, štai, nepraėjo nė dvidešimt metų...

LAMŲ SLĖNIS

– Ir mes turime Ramunės Piekautaitės mados imperiją? – Imperija to negalima vadinti. Sakykime – kūrybos erdvę, kurioje galiu jaustis laisva ir leidžiu sau svajoti. – Tavo vyras Kęstutis – verslininkas. Kiek jo minčių tavajame versle? – Tai, ką darau, ir šiandien dar nėra verslas. Nežinau, kaip ir kodėl jis manimi patikėjo, įsivėlė? Gal toji mano energija, emocija ir jį užkrėtė? Nors... Tikrai ne iškart. Prieš dvidešimt dvejus metus kartu apsigyvenome, o mados namus įkūriau dar po ketverių, 1997-aisiais. Kęstutis apie juos išvis nekalbėjo kaip apie verslą, perspektyvą pradėjo matyti tik dabar, kai atsirado dėmesys iš užsienio, kai japonai pareiškė norą įsigyti mano kolekcijos drabužius. O dabar džiaugiuosi, kad vyras iš manęs perėmė didelę atsakomybės dalį. Nors menininkai mane nesuabejoję pavadintų verslininke... Užtat tarp verslininkų esu beviltiška kūrybinė (juokiasi). O tiesa yra tokia: šitiek metų dirbdama, žinau, kokius drabužius turiu kurti, kad žmonės juos pirktų. Tik tai – žiauriai nuobodu! Suknelės su rankovėmis, tobulas ilgis, plotis, spalvos... O jei norisi kažko naujo?! Ir vakar ginčijomės – mūsų, kūrybininkų, blokas sako viena, pardavėjai - kita. Galiausiai susipykome. „Ir gerai, ir siūkit tai, ko niekas neperka!” – netgi pyktelėjo. O man atrodo, kad mados namai sukurti ne tam, kad siūtume drabužius, kuriuos pirkėjai šluoja, ne, mes turime rasti savo klientą.

LAMŲ SLĖNIS

– Praėjusią vasarą ištekėjai, koks jausmas buvo kurti sau vestuvių suknelę? – Tokio didžiulio streso nebuvau turėjusi! – Tai buvo tavo svajonių suknelė? – Kai tiek metų svajoji, svajonės keičiasi. Kai susipažinau su Kęstu, norėjau tuoktis su prigludusia baltos odos suknele. Buvo laikas, kai svajojau apie romantišką, lengvo šilko, plazdančią, vėliau tokių daug prikūriau savo klientėms. O sau pasisiuvau architektūrinę. – Esi ne kartą sakiusi, kad kuri intelektualiai moteriai. Intelektas ir stilius yra susiję? – Stiliaus esama visokio. „Olia lia pupytės“ irgi turi savą, Sodų gatvėje stovinčios moterys – taip pat. Stilius – tai ženklų kalba, pranešanti aplinkai, kas tu esi, kam pasirengęs, kokia tavo nuotaika, kokius iššūkius priimi, o gal nori tiesiog išnykti minioje. Kalba tavo makiažas, batų pakulnės aukštis, spalvos. Mano stilius – intelektualios miesto moters stilius, moters, kuri aktyviai gyvena, dirba, augina vaikus. Nes tos moterys išties gali viską, – vaikai jų karjerai netrukdo. Drabužius kuriu sau, matuojuosi juos pati, – galėsiu dėvėti ar ne. Nemėgstu prigludusių daiktų, nors kaip tik jie – geriausiai perkami. Prigludę drabužiai gerai atrodo vakarėliuose, jie tinka daugeliui moterų, ypač jei jų figūros sportiškos. Galime valgyti, ką tik norime, tačiau kūnas privalo likti tvirtas. Ir kurdama rūbus, aš negalvoju,

LAMŲ SLĖNIS

ką reiktų slėpti. Kiekvieno dizainerio svajonė – 180 cm ūgio, 34 dydžio, dvidešimt penkerių sulaukusi moteris, bet podiumas yra viena, o gyvenimas – kas kita. Užtat kuriu drabužius realiai, gyvai moteriai. Noriu, kad jie būtų patogūs, gerai dėvėtųsi. Nors su tuo „gerai dėvėtųsi“ visaip atsitinka, kai naudoji eksperimentinius audinius. Žiūrėk, ima ir susitraukia, susivelia, išsitempia... Bet eksperimentuoti vis tiek norisi. Tarp mano klienčių – daug medikių, verslininkių, nemažai žiniasklaidoje dirbančių moterų. Yra menininkių, bet ne tiek daug. – Labai gaila, bet jos tiesiog neįperka tavo drabužių... – Naujoji menininkų karta – kitokia. Jie visai kitaip žiūri į savo darbą ir išvaizdą. Laikai, kai moterys vaikščiodavo vilkėdamos ilgais sijonais, tikrai pasibaigę. – O tu pati? Juk kiekvieną dieną privalai gerai atrodyti. O kas, jei gatvėje sutiksi būsimą savo klientę? – Kai žinau, kad mieste neturėsiu susitikimų, o tik primatavimus savo mados namuose, šoku į kelnes, velkuosi nertinį, susuku plaukus į kuodelį. Iki darbo nuvažiuoju automobiliu, tiek to ir vaikščiojimo – iš jo, per kiemą, į studiją. Aš juk gyvas žmogus, galiu ir baisiai atrodyti, svarbiausia, kad gerai atrodytų mano klientės. Nors esu pastebėjusi: kai aš pasitempusi, kolektyvas irgi pasitempia. Juokauju: padarysime biure remontą, nė vienos neįleisiu be makiažo.

LAMŲ SLĖNIS

– Ramune, prisipažink, ar yra buvęs toks laikas, kai viskas atrodė nusibodę? – Būna dienų, kai suskamba žadintuvas, o aš galvoju – ir kam man taip anksti keltis? Apsiverčiu ant kito šono ir miegu toliau. – O kaip save padrąsinti, kaip „surinkti“, kai diena atrodo beviltiška? – Išeiti iš kiekvienos krizės – skirtingi keliai. Anksčiau atrodė, kad reikia bėgti, kažką daryti, o dabar nurimau. Na, baisiai čia, pamurksosiu penkias dienas nieko neveikdama. Juk būna dienų: atvažiuoji į darbą, išgeri kavos, pasikalbi, pabendrauji – dienos ir nebėra. Nebeišgyvenu dėl to. Atostogos tokiomis dienomis irgi ne į sveikatą: guli paplūdimyje, o katinai širdį drasko. Blogos mintys išdulka iš galvos nebent, kai slidinėji.

Iš krizių juk klientai išveda. Paskambina, kažkam reikia naujo daikto, kažkam – vestuvės, jubiliejus. Argi ne ženklas, kai pamatai gatvėje moterį, vilkinčią tavo suknele? Negalima imti ir mesti, ką esi pradėjusi. Tiesą sakant, dabar jau nė nesivarginu apie tai galvoti – žinau, kad nemesiu. – Išmintis ateina su metais, kai esi jaunas maksimalizmo ir norų juk daugiau? – Kai esi dvidešimt penkerių, turi daug laiko, atrodo, viską spėsi. Bet esu sau pažadėjusi, kad negalvosiu apie metus ir nuveiktus darbus, žiūrėsiu, ką galiu nuveikti šiandien, kokia bus mano naujoji kolekcija.

– Bijai senti? – Aišku, bijau. O kas nebijo? Labiausiai nerimą kelia mintys apie tai, kad nebeturėsi jėgų, fantazijos ir po– Juk iš tiesų galėtum būti tiesiog lėkio, bet gal dar ne šį kartą apie tai Kęsto žmona... kalbėkim? – Šeima apsidžiaugtų, jiems tikrai iš manęs būtų daugiau naudos. – Esi laikoma viena gražiausių moterų Vilniuje. Ar būna, kad žiūri – Pagalvoji apie namelį vaizdin- į veidrodį ir sau atrodai negraži? goje kalnų papėdėje? Arba apie gra– Imsiu, ir sakysiu! Kai pradedi žų namą kur nors šalia Kanų? kalbėti ir galvoti apie senatvę, vadina– Namelio man niekada nesinori, si, ji jau sliūkina. Bet jei tiesiog gyveesu viešbučių žmogus. Patupėti ant ni, mankštiniesi, džiaugiesi, dirbi, ji kalno gera, bet gyventi... Minčių iš- neprispaudžia galvos. Nesu nusistavykti iš Lietuvos man nekyla, pake- čiusi prieš plastines operacijas, neišliauti, pabūti – taip, tačiau Vilniuje sižadu jų, bet esu už garbingą senatvę, man gera. Gyvenimas čia labai koky- visi tie frankenšteinų variantai man biškas ir toji kokybė ne taip jau baisiai netinka. Renkuosi mankštas, gerą kainuoja. kosmetiką ir masažus.

LAMŲ SLĖNIS

– Girdėjau tave kalbant apie kūrybiškumą spintoje. Ar tikrai to galima išmokti? – Su savo spinta reikia elgtis atsakingai. Aš, pavyzdžiui, nemėgstu, kai ji perpildyta. Prieš kiekvieną sezoną pergalvoju, kas joje kabo. Taip nebūna – pamatau bliuską ir perku, gerai pamąstau, ką ir su kuo derinsiu. Nors aš – prasta patarėja, juk nešioju tik savo darbužius. – Nejau nekyla noras nusipirkti kokį gražų daiktą kokioje nors mažoje Paryžiaus krautuvėlėje? – Nekyla. Pirmiausia dėl to, kad mano figūra nėra standartinė, turiu ilgas rankas ir kojas, drabužių ilgis man dažniausiai netinka. Būna, nusiperku batus ar rankinę, bet vis rečiau ir rečiau, – aksesuarus patys pradėjome kurti savo mados namuose. Na, nebent visai nesusivaldau.

masažams ir grožio procedūroms. – Taigi, tavo spintoje šį pavasarį: trys suknelės, penki švarkai... Man patinka dėvėti savo drabužius. Dažniausiai jie gyvena tris sezonus, atsiranda, pabūna ir... išeina. Išdaliju, padovanoju. Mano spintoje visada yra daug patogių drabužių – nertinių, kelnių, švarkų vos vienas kitas, užtat suknelių daugiau. Turiu keletą paltų, nes paltas man – ne vien dėl šilumos, gražu, kai komplektas suderintas.

– Ar naujosios kolekcijos drabužių spintoje jau atsiradę? Kokia tavo vasara? – Kaip visada – romantiška, minimalistinė, su moderniais architektūriniais sprendimais. Standaus medvilninio krepo suknelės, paltukai, sijonai, išraiškingas dekoras, pastelinių ir sodrių spalvų kontrastai: rausva pudros ir indigo mėlyna, šviesiai žydra ir chaki, mano vasaroje nėra juodos spalvos. – O taip būna? Juk tikrai, moterys Ją pakeičiau tamsiai mėlyna. gelbėjasi nuo streso vaikščiodamos po parduotuves? – Paskutinysis tavo projektas – – Neatsispiriu kosmetikai, kre- Ramunės Piekautaitės kvepalai. mams, kaukėms, man negaila pinigų Kuo kvepia Ramunė?

– Viršutinėse natose – bergaminis citrinmedis, rožinis pipiras, viduriniosiose – champaca magnolija, heliotropas, rožė, pagrindinėse natose – vanilė, baltasis gintaras, muskusas, kedras, sandalmedis, pačiulis. Norėjau kvapo, su kuriuo galėtum gyventi visą dieną – nuo ryto iki vakaro. Jaukus, moteriškas, šiltas, bet jokiu būdu ne paprastas kvapas. Kvepalai – lyg braškė ant torto, jie vainikuoja viską, ką esu sukūrusi – dizaineriui svarbu tęstinumas. Su parfumeriu ilgai sėdėjome jo laboratorijoje Paryžiuje. Atradau bazinį kvapą, paskui ėjome toliau. Be galo įdomus, man visiškai naujas procesas. Galėjau papasakoti tik savo pojūčius – gaivu, saldu, įdomu, per stipru, šito nereikia, o šito gal reikėtų daugiau. Daug skaičiau, domėjausi, su parfumeriu susitikinėjome, rašėm vienas kitam laiškus, siuntinius su kvapo pavyzdžiais gaudavau kartą per savaitę. Užtrukom ilgiau nei metus, bet kvepalai išėjo puikūs, tokie, kokių tikėjausi. Niekada nesu pirkusi tų pačių kvepalų, bet šiais, įtariu, kvėpinsiuosi ne vienerius metus.

LAMŲ SLĖNIS

„AŠ MADĄ LABAI SUREIKŠMINU“ Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Nišinės komunikacijos agentūros „L.B.D. Baltics“ įkūrėja RITA PAŠKEVIČIENĖ nėra dirbusi jokio darbo, kuris nebūtų susijęs su mada. Jos klientai yra tarptautiniai mados namai ir lietuviškos mados kūrėjai. Jos požiūris į madą – nepaliekantis vietos kompromisams. Mados industrija – jos namai, jos darbas, jos gyvenimo meilė ir didžioji intriga.

LAMŲ SLĖNIS

Gyvenimas madoje – Rita, kaip tu atradai mados pasaulį? Domėjaisi tuo visą gyvenimą? – Visą! Pirmą kartą su mada susidūriau lankydama pramoginius šokius. Ten tai buvo aktuali tema. Nepasakyčiau, kad labai skoninga, bet kalba dažnai sukosi apie sukneles. Mada mane domino visada, bet ne fanatiškai. Man buvo įdomiau, kaip tai veikia iš vidaus, kaip atrodo parduotuvių vitrinos, kaip išdėlioti daiktai. Su mada buvo susijęs ir pirmasis mano darbas. Įsidarbinau drabužių parduotuvėje ir per mėnesį aš, pirmakursė, tapau parduotuvės vadove. Po to sekė kiti darbai ir visi jie buvo susiję su mados sritimi. Gerai žinojau, kad nieko kito man nereikia. Man būdavo pikta, kad mados sritį daugelis laiko paviršutiniška ir nerimta. Lygiai taip pat reagavo ir mano tėvai, kai pasakiau, kad išvykstu į Angliją studijuoti mados rinkodaros ir vadybos. Jiems buvo lengvas šokas – ką aš čia, Lietuvoje, su ta mada veiksiu? Bet taip prasidėjo mano kelias. Bėgant laikui akiratis plėtėsi. Nuėjau visą kelią – nuo mažmeninės ir didmeninės prekybos iki produkto kūrimo ir ryšių su visuomene. Galiausiai įkūriau savo komunikacijos agentūrą „L.B.D. Baltics“.

LAMŲ SLĖNIS

– Kaip gimė agentūros idėja? – Grįžusi po studijų Londone norėjau kur nors pritaikyti įgytas žinias. Kaip tik tuo metu lietuviškas mados ženklas „D.Efect“ ketino plėstis, norėjo užkariauti pasaulį. Pradėjau dirbti su jais. Man išeinant „D.Efect“ jau bendradarbiavo su parduotuvėmis Honkonge, Tokijuje, Paryžiuje, Londone, Kopenhagoje. Paskui asmeninės aplinkybės susiklostė taip, kad norėjosi sumažinti skrydžių kiekį. Taip ir atsirado nuosava agentūra. Buvo didžiulis tokios agentūros poreikis. Mūsų rinkoje profesionalios pagalbos tarptautiniams mados ženklams nelabai buvo. Mados sritis yra labai specifinė, turinti savo ciklus, savus terminus. Privalai gerai išmanyti, kaip ten viskas vyksta, kad kalbėtum viena kalba su mados ženklu. – Tavo specifinės žinios – iš mokslų ar iš asmeninio smalsumo? – Mokslai labai padeda, bet galima ir pačiam save ugdyti. Priimdama į darbą naują žmogų aš niekada nežiūriu į jo patirtį, svarbu, kaip plačiai jis žvelgia į pasaulį, kiek yra įsigilinęs į mados sritį, kaip kalba ir dėsto mintis. Patirtis kartais net nėra geras dalykas, ypač, jei per ilgai užsisėdi vienoje vietoje.

Kultūriniai skirtumai – Kaip ieškojai pirmųjų klientų? – Atvirai sakant, mes taip įsisukom, kad man dar neteko tiesiog sėdėti ir ieškoti klientų. Kol kas viskas išeina labai natūraliai, tiesiog susitinki, išsikalbi, kad štai vienas ar kitas ženklas ieško partnerio. Kiekvieną ženklą pirmiausia perleidi per savo vertybių prizmę. Norisi dirbti su tais, kurie tau iš tiesų įdomūs. Kol kas dirbame su mados ženklais, bet ateityje plėsimės į grožio, kelionių sritis. Įdomu dirbti ir su prabangos segmentu, ir su greitąja mada. Kiekvienas savaip unikalus. Įdomu kiekvieną jų pažinti, ypač susitikus su mados namų atstovais. Tuomet aiškiai pamatai, kaip skiriasi kiekvieno ženklo komunikacija, pradedant biuro interjeru ir baigiant jame dirbančiais žmonėmis. Pavyzdžiui, Milane viskas visiškai kitaip nei Londone. Londone aplinka labai draugiška, bet į reikalus žiūrima daug sudėtingiau, santūriau. Milane tave galbūt mato pirmą kartą, bet vis tiek apsikabina, bučiuoja, pasakoja dienos juokus ir nuotykius.

LAMŲ SLĖNIS

– Kokiuose miestuose yra daugiausia tavo klientų? – Šiuo metu Milane ir Londone. Bet ketiname plėstis, tad sąrašas turėtų pasipildyti Paryžiumi ir Niujorku.

– O kiek tuštybės, tarkime, teisininko veikloje? Gal net daugiau? Aš madą vertinu. Kartais gamta žmogui neduoda stulbinamos išvaizdos, bet jis gali turėti puikų stilių. Net tie, kurie sako, kad jiems visiškai nesvarbu, kaip jie atrodo, jau komunikuoja tam – Tavo gyvenimą būtų galima pa- tikrą žinutę. Tas pirmasis įspūdis, nuo vadinti „ant lagaminų“? kurio viskas ir prasideda, yra išvaizda. – Šiuo metu gyvenimas labiau O tuštybės tame matau ne daugiau vyksta virtualioje erdvėje. Lagaminų nei bet kurioje kitoje srityje. padaugėja tam tikrais etapais, kai mados namai rengia spaudos dienas, – Galbūt su arogancija tenka suvyksta madų savaitės. Norėdamas sidurti bendraujant su mados namų žengti koja kojon su mada, privalai atstovais? ten dalyvauti. Kad pajustum, kas tuo – Tai puikiausi žmonės. Turiu gametu vyksta gatvėse, kaip žmonės ren- limybę lankytis įvairiuose renginiuogiasi, kaip atrodo vitrinos, kuo visi gy- se tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, ir vivena. Dabar tų lagaminų nėra tiek sur sutinku tik labai draugiškus žmodaug, kaip būdavo anksčiau. Bet po nes. Juk tai, kad rūpiniesi savo išvaiztruputį vėl daugėja... da, dar nereiškia, jog visą dieną tik apie tai ir tegalvoji. Iš tiesų dauguma – Kiek kartų per mėnesį yra „ne tų žmonių – tai protingi, įdomūs ir tiek daug“? draugiški pašnekovai. – Trys keturi skrydžiai. Anksčiau per savaitę kartais tekdavo skraidyti – Kaip sprendi dilemą „ką apsišešis kartus... rengti“, vykdama susitikti su mados namų atstovais? Nevaldomas chaosas – Pirmiausia egzistuoja pagarbos faktorius. Važiuodama susitikti su tam – Egzistuoja požiūris, kad mado- tikro ženklo atstovais, stengiuosi apje labai daug tuštybės. Ar tai tiesa, sirengti to ženklo drabužiais. Bent jau juk šį pasaulį gerai pažįsti iš vidaus? vienas akcentas turėtų būti. Taip tie-

siog parodai, kad tau įdomu tai, kuo jie gyvena. – Ar mados verslas – sudėtingas? – Taip, pastaruoju metu jis tapo visiškai nevaldomas. Atrodo, kad pasaulinėje mados rinkoje tuoj tuoj turėtų įvykti kažkoks sprogimas. Visi visko persisotinę. Tai konvejeris, kai nebesupranti, kas ką įkvepia, kas ką vejasi ir seka. Mados ženklai, rodos, įkvepia mados tinklaraštininkus, bet tuo pat metu ir patys jais seka. Tai didžiulis chaosas, kurį pastebiu net nebūdama Paryžiuje, Milane ar Londone, o ten greitis tiesiog milžiniškas. Dizaineriams tai labai įtemptas laikas, kai nuolat privalai stebinti ir tai daryti greitai. Mados kalendorius taip pat prarado prasmę. Anksčiau per mados savaitę kolekcijos būdavo pristatomos rinktinei publikai, tik paskui, atėjus sezonui, jos pasiekdavo žurnalus. O dabar mes iš karto pamatome pristatymų užkulisius įvairiuose mados tinklaraščiuose ir kol produktas atkeliauja į parduotuvę, jau esame taip persisotinę vaizdų, kad tie drabužiai jau atrodo seniena. Mados industrija priversta taikytis prie to greičio, kad įtiktų klientams. Pavyzdžiui, siūloma iš karto po kolekcijos pristatymo užsisakyti modelius ir gauti juos pirmiesiems, prieš jiems pasiekiant parduotuves.

LAMŲ SLĖNIS

Duoklė lietuviškai madai – Jūsų agentūra bendradarbiauja ne tik su užsienio ženklais, bet ir su Lietuvos mados kūrėjais. – Taip, savo showroome skiriame jiems vietos. Būtent čia gimsta žurnalų fotosesijų idėjos, čia stilistai renkasi daiktus, čia vyksta daug veiksmo. Tik nedaugelis lietuvių dizainerių turi erdves, kur galėtų pristatyti savo kūrybą ar pasikviesti nuolat užsiėmusius stilistus. O čia jie visą laiką yra matomi. Ir tai jiems nieko nekainuoja. – Vadinasi, tai savotiška duoklė lietuviškai madai? – Taip. Aš tikiuosi, kad ta duoklė tik didės, kai atsiras bent pora laisvų minučių... – Ką tu apskritai manai apie lietuvišką madą? – Situacija gerėja. Esame kūrybingas kraštas, čia vyksta daug veiksmo. Bet žvelgiant iš mano pozicijos, ieškant produktų, kurie galėtų būti potencialiai įdomūs užsienio rinkoms, jų nėra daug. O pirmiausia ir norėtųsi keisti užsienio požiūrį į lietuvišką madą. Nes čia vis dar likę daug to priemiesčio prie vienos didelės valstybės sindromo, daug kas mus painioja su latviais, nors lietuvių estetika ir kūrėjų lygis, mano asmenine nuomone, yra daug aukštesnis. Tad išskirti vieną labai stiprų, kūrybingą ir komerciškai sėkmingą ženklą, yra gana sudėtinga. – Ko gi trūksta? – Dabar keičiasi kartos. Jaunimo,

kuriam teko studijuoti užsienyje, kuris užaugo kartu su internetu, akiratis platesnis. Laikai drastiškai ir greitai pasikeitė. Manau, labiausiai trūksta edukacijos. Didžiausios problemos slypi mūsų mokslo įstaigose, ugdančiose dizainerius, menininkus. Per daug akcentuojama, kad jūs esate tik menininkai ir žmonės tuo labai įtiki. Bet madą kažkas juk turi „dėvėti“. Kita vertus, labai mažai dizainerių iš tiesų gali būti ir patys sau vadybininkai. Dauguma jų yra gana uždari žmonės. Jie labai kuklūs, nemoka savęs parduoti. O tie, kurie moka, kartais geriau jau to nedarytų, nes jų produktas yra, švelniai tariant... Kartais drąsos tiesiog per daug. Vienintelis pas mus vykstantis mados renginys taip pat visiškai neorientuotas į tai, kad padėtų dizaineriui prasimušti į užsienio rinkas.

– Ką tik tas vienintelis renginys praėjo. Ar daug ten potencialo pamatei? – Galbūt du. Iš tikrųjų lietuviai pasirodė gerokai stipriau už svečius iš užsienio. Bet nenorėčiau vertinti mūsų talentų potencialo pagal šį renginį. Nes kriterijai atrenkant dalyvius yra gana keisti. Apskritai keista ta mūsų rinka. Pirmiausia manau, kad pas mus per daug rankdarbininkų, kurie save vadina dizaineriais. Be to, yra klaidingas supratimas apie tai, kas yra kolekcija. Jei sukūrei tris drabužėlius, tai dar nereiškia, kad sukūrei kolekciją. Tai net savotiška nepagarba dizainerio profesijai. Juk kolekcija – tai visuma su stipria idėja. – Ar pati mėgsti dėvėti lietuvių dizainerių drabužius? – Taip, drabužinėje rastumėte ne vieną ir ne du.

LAMŲ SLĖNIS

kviečia į vakarą su

Aleksandru Vasiljevu tema

SekSaS ir mada Naujas požiūris į mados istoriją per seksualumo prizmę balandžio 21 dieną „Teatro arenoje“

Aleksandras Vasiljevas papasakos, kaip seksas veikia madą, o mada – seksą. Tai naujas požiūris į mados istoriją per seksualumo prizmę ir visuomenės normas nuo seniausių laikų iki šių dienų. Kokių priemonių imdavosi žmonės visais laikais, kad patiktų priešingai lyčiai? Kaip keitėsi požiūris į seksą ir kaip tai atspindėjo mada? Kokie grožio kanonai vyrų ir moterų išvaizdai buvo taikomi skirtingais žmonijos raidos periodais? Paskaita vyks 18.00–21.00 val. (15 minučių pertrauka) „Teatro arenoje“ (Olimpiečių g. 3, Vilniuje) Bilietus platina „Ticketpro“ Amžiaus cenzas N-14 Paskaita vyks anglų kalba

Daugiau informacijos www.madosakademija.lt, info@madosakademija.lt arba telefonais +370 612 25826, +370 687 35203

LAMŲ SLĖNIS

Mažiau vis dar yra daugiau – Koks tavo mėgstamas aprangos stilius? Kaip apsirengusi gerai jautiesi? –Turi būti stilinga ir patogu. Svarbiausia, kad drabužis nevaržytų. Ir jokiu būdu nesirinkti stiliaus, kuris tau nėra artimas. Nekalbant apie batus... Batai – tai atskira tema. Kartais tiesiog reikia šiek tiek pakentėti. Savo stilių reikėtų kurti. Yra toks angliškas terminas „uniformity“. Kiekvienas turėtų žinoti, kas yra jo uniforma, ką apsirengęs jis jaučiasi geriausiai. Aš puikiai jaučiuosi avėdama kokybišką avalynę, vilkėdama siauras kelnes ar sijoną ir kokį nors labai įdomų viršutinį drabužį. – Ar yra tendencijų, kurios tau vis dėlto patinka? – Tendencijos kartojasi cikliškai. Aš visą laiką esu už minimalizmą. Mano drabužinė tai labai gerai atspindi. Mažiau yra daugiau. Vartojimo mažėjimas dabar aktualus. Geriau

jau pirkti mažiau daiktų, bet ilgaamžiškesnių, tvaresnių, kuriuos būtų galima apžaisti aksesuarais. Kalbant apie tokius ženklus, kurie dabar iš tikrųjų gyvuoja geriausiai ir auga sparčiausiai, turiu paminėti „Saint Laurent“. Šių mados namų parduotuvėse – vien rankinės, batai ir gal 20 vienetų drabužių: juodas švarkas, aptemptos kelnės, balti marškiniai, maža juoda suknelė, įdomesnė suknelė. Man tai artima. – Kokia yra mados prasmė? – Mados prasmė yra padėti išreikšti save. Kodėl net tiems, kurie visiškai nesidomi mada, patinka gražūs estetiški filmai, kur svarbų vaidmenį atlieka kontekstas, aplinka, kostiumai? Tiesiog gražus gyvenimas patinka daugeliui. Mada, mano manymu, labai artimai susijusi su tais vaizdiniais, kurie išlieka atminty. Aš ją labai sureikšminu. Kodėl eilėje prie lėktuvo mes vis dar taip išsiskiriame iš minios? Todėl, kad visa yra susiję: gyvenimo džiaugsmas, optimizmas, estetika, mada. Mada – svarbus dalykas, kurį daug kas nuvertina.

LAMŲ SLĖNIS

MAŽŲ VERSLŲ NUOTYKIAI Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Nors mokėjimo kortelė šiuolaikiniame pasaulyje toli gražu nebėra didelė inovacija, nutarėme paeksperimentuoti ir paklausti jūsų, ar vis dar atrandate vietų, kur atsiskaityti maloniai prašoma tik grynaisiais? Pasirodo, tokių vietų – visa jūra. Nuo mažų užkandinių iki gėlių parduotuvėlių, mokyklos ir net bažnyčios. Užsukome į kelias jų pasikalbėti. Ne tik apie bankinius reikalus, bet ir apie kitus jauno verslo nuotykius.

Į turgų – ne tik daržovių Bene dažniausiai „Lamų slėnio“ surengtos apklausos dalyviai minėjo, kad mokėjimo kortelėmis mielai norėtų atsiskaityti turguje. Tad mūsų kelias pirmiausia ir vedė ten – į senąjį Halės turgų. Čia prieš keletą mė-

nesių duris atvėrė „Halės bistro“ – jauki kavinė, kur kepami vieni skaniausių beigelių Lietuvoje. Fenomenali vieta, į turgų viliojanti ne tik išsiilgusius pavasariškos daržo žalumos, bet ir tiesiog norinčius skaniai užkąsti bei praleisti pusvalandį malonioje aplinkoje.

Dar visai neseniai „Halės bistro“ darbuotojai savo klientų maloniai prašydavo atsiskaityti tik grynaisiais. Didelės nuostabos tai nesukeldavo, juk čia – turgus. Tačiau neseniai ši kavinukė įsidiegė atsiskaitymo mokėjimo kortelėmis skaitytuvą,, nes vis daugiau klientų to prašydavo.

LAMŲ SLĖNIS

„Žmonės nesipiktindavo, draugiški mūsų klientai, tad tiesiog eidavo ieškoti kur netoliese esančio bankomato, – pasakoja „Halės bistro“ rinkodaros vadovė Rūta Želvytė. – Iš pradžių ir mums atrodė, kad čia turgus, o juk eidami į turgų žmonės visada turi grynųjų. Bet ilgainiui paaiškėjo, kad poreikis atsiskaityti mokėjimo kortele didelis, nes paprastai pas mus užsukama puodelio kavos ir beigelio jau apsipirkus turguje ir išleidus grynuosius pinigus… Be to, nemažai žmonių į turgų traukia specialiai norėdami apsilankyti pas mus. Kadangi žmonės to prašė, nusprendėme, kad turime suteikti jiems galimybę atsiskaityti mokėjimo kortele. Tiesiog taip patogiau. Beveik kas trečias žmogus klausdavo, ar galėtų mokėti kortele, taip jau esame įpratę.“

Ypatinga kultūra „Halės bistro“ idėja kadaise kilo draugams besidalijant įspūdžiais iš kelionių. Vieni pasakojo apie pasakiškus beigeliais pagardintus pusryčius Niujorke, kiti dalijosi tokiais pat skaniais įspūdžiais iš Olandijos. Galiausiai paaiškėjo, kad Lietuvoje yra turbūt visko, išskyrus skanių beigelių, tad dvi draugų šeimos nusprendė imti ir užpildyti šią spragą. Turgus kavinei atidaryti buvo pasirinktas ne atsitiktinai. Pasak Rūtos,

LAMŲ SLĖNIS

turgaus kultūra visame pasaulyje yra ypatinga, tai savotiškas kultūrinis reiškinys: „Lietuvoje turgūs gal ir ne tokie gražūs, kaip kokioje Prancūzijoje, bet mes labai užsidegėme ta idėja. Mums norėjosi, kad ir čia būtų gražių vietų, juk pasaulyje jaukios kavinės turguose yra labai populiaru.“ „Halės bistro“ beveik viskas gaminama iš to, ką galima nusipirkti turguje. Iš vietoje pirktų daržovių verdama sriuba, taip pat jomis gardinami beigeliai, iš šviežių mėtų verdama kvapni arbata. Taip kavinės įkūrėjai stengiasi palaikyti vietos ūkininkų iniciatyvą, o ir visada turi galimybę savo svečiams patiekti iš šviežiausių produktų paruoštų patiekalų.

Niša, vardu beigeliai Vis dėlto didžiausias „Halės bistro“ išskirtinumas – beigeliai, dar vadinami didriestainiais ar beygl jidiš kalba. Šie skanėstai kilę iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos žydų bendruomenių. Tik Lietuvoje, priešingai nei Niujorke ar kai kuriuose Europos didmiesčiuose, iki šiol buvo nepelnytai primiršti. Rūta pasakoja, kaip draugams teko išbandyti ne vieną receptą, kol atrado tą vienintelį – tobulą. „Iš pradžių nebuvome tikri, ar beigelių Lietuvoje nėra, nes niekam jų nereikia, ar todėl, kad niekas jų tiesiog nepasiūlo, – pa-

sakoja R. Želvytė. – Kai atsidarėme, netikėtai paaiškėjo, kad lietuviams beigeliai labai patinka. Pasirodo, visi juos puikiai žino ir mėgsta. Mus ypač nudžiugino, kai į svečius užsuko Niujorke keliolika metų gyvenantis žmogus ir negailėjo komplimentų mūsų keptiems beigeliams. Kiti pasakoja, kad jie skanesni nei teko ragauti Londone. Išklausėme daug įkvepiančių komplimentų!“

Kasdieniai iššūkiai Paklausta apie iššūkius, su kuriais tenka susidurti jaunam verslui, Rūta pasakoja, kad netikėtos situacijos ištinka beveik kasdien. „Nuo pat pradžių sutarėme, kad kavinę atidarysime dėl smagumo ir nesinervinsime dėl visokių netikėtumų. Priešingu atveju, visi labai greitai susipyktume ir tik nervintume klientus, – juokiasi Rūta. – Tad kai neįmanoma pakeisti situacijos, tiesiog stengiamės keisti požiūrį. Pavyzdžiui, vieną šeštadienį sugedo kavos aparatas. Galėjome tiesiog pulti į ašaras, uždaryti kavinę ir pakabinti lentelę „Techninė profilaktika“. Bet mes nusprendėme į tai pažvelgti pozityviai, sakydami, kad šiandien pas mus arbatos diena. Visus klientus iš anksto įspėdavome ir galiausiai niekas nepyko, keli išeidami net pasidžiaugė netikėtai atradę šviežių mėtų arbatą ar „Chai latte“.

LAMŲ SLĖNIS

Idėjos, kurios susiranda Apie „Vieversio Kulniukus“ pirmą kartą išgirdau iš draugės. „Ten – gražu kaip užsienyje!“ – užsidegusi pasakojo ji. Tad nusprendžiau būtinai užsukti. Pasirodo, tai mažytė, beprotiškai jauki gėlių parduotuvėlė Trakų gatvėje. Mokėjimo kortele kol kas čia atsiskaityti dar negalima, bet ne visada ir reikia – salono šeimininkė Žana Pužauskienė kartais gėles tiesiog... dovanoja. Su ja ir susėdame trumpo pokalbio apie verslo pradžią, ankstyvus jos rytmečius ir daržo gėlę, kurią pats Williamas Shakespeare’as kadaise pakrikštijo „Vieversio Kulniuku“. Šį žiedą galima vadinti šarkakoju, pentiniu, arba kur kas romantiškiau, „šekspyriškai“, – vieversio kulniukais. „Praėjusią vasarą skaičiau daug knygų apie floristiką. Ir vieną vakarą radau tas kelias eilutes – man tiesiog apsvaigo protas... – šypsosi Žana. – Tokie dalykai tiesiog susiranda tave, viskas ateina pamažu. Niekada nesėdėjau ir negalvojau, kad štai noriu turėti gėlių saloną. Tokia idėja man buvo kilusi dar prieš penkerius metus, bet tada kažkaip viskas nesusidėliojo. Bet štai prabudau vieną dieną ir tiesiog supratau, kad noriu pabandyti.“ Atidariusi gėlių saloną Žana viską nuo nulio kūrė pati: „Man įdomu tai, kas gražu, kad ir nepelninga. Kol kas

tai dar tikrai nėra verslas. Tiesiog graži idėja, kuri man leidžia reikštis taip, kaip aš noriu. Pats procesas labai įdomus – vien iššūkiai. Nieko nežinai, tiesiog įkrenti į balą ir privalai kapanotis. Tai ir yra įdomiausia. Čia viskas priklauso nuo manęs – pradedant grindų plovimu, baigiant puokščių formavimu. Ir taip kasdien nuo 5 val. ryto iki 20 val. vakaro...“

Ištikimybė ir pasitikėjimas Nors atrodytų, romantikos tokiame darbe maža, čia užsukę žmonės negali atsistebėti: viskas lyg ir taip pat, bet kartu visai kitaip nei kitose gėlių parduotuvėlėse. Ši vieta – kažkokia paslaptinga, viliojanti, šiek tiek mistiška, paskendusi sodriuose alyviniuose, pilkšvuose, vyšniniuose gėlių žiedų atspalviuose. Žana pasakoja kitoniškumo specialiai niekada nesiekusi. Tiesiog viską daranti taip, kaip mato, kaip liepia širdis. Tad ir pusė daiktų čia sunešta iš jos pačios namų. O dėl vienos sienos, kurią įsivaizdavo tik taip, o ne kitaip, Žana juokiasi vos neišsiskyrusi su vyru, tapytoju, interjerų dekoratoriumi Antanu Pužausku. „Dėl šitos sienos kilo didelės peštynės. Aš turėjau viziją, nenorėjau nusileisti, o vyras sakė, kad gyvenime dar nebuvo sutikęs tokios užsakovės...“ – juokiasi „Vieversio Kulniukų“ vadovė.

LAMŲ SLĖNIS

Lapkritį duris atvėrusi gėlių parduotuvė per beveik pusmetį jau spėjo įgyti žmonių pasitikėjimą ir suburti ištikimų klientų ratą. Vieni užsuka tiesiog smagiai paplepėti, kiti pasisiūlo įsukti naują lemputę, treti ilgai stoviniuoja prie lango, negalėdami atsigrožėti pirmaisiais pavasario šaukliais. „Kartais eina kokia močiutė iš bažnyčios, sustoja prie tulpių ir žiūri. Žinau, kad jai tie keliasdešimt centų yra daug, tad kartais tiesiog padovanoju, – pasakoja Žana. – Štai pas mus nėra galimybės atsiskaityti mokėjimo

LAMŲ SLĖNIS

kortelėmis. Jei užsukęs žmogus neturi grynųjų, tiesiog leidžiu jam neštis gėles, o pinigus atnešti vėliau. Iš pradžių stengdavausi prisiminti skolininkus, dabar jau net pamirštu. Žmonės tiesiog grįžta ir susimoka. Paprasčiausiai pasitikiu savo klientais. Viena draugė stebisi, sako, kad išprotėjau. Bet juk nebuvo nė vieno, kuris nesugrįžtų, apgautų. Ką paleidi, tas ir grįžta“. Kol gėlių verslas dar tik žengia pirmuosius žingsnius, Žana turi tiek rūpesčių, kad kartais net papietauti tie-

siog pamiršta. Arba neranda laiko. Tad ir sukti galvą dėl mokėjimo kortelių jai tiesiog nėra kada. Kol kas tai – planas ateičiai. „Būna, kartais žmonės šiek tiek piktinasi, bet juk jei aš einu į kokią mėgstamą kavinukę ir žinau, kad ten nėra galimybės atsiskaityti kortele, tiesiog pasižiūriu, ar turiu grynųjų, – dėsto Žana. – Daug ką būtų galima daryti geriau, bet kol kas tai yra verslo pradžia, o pradžia visada nelengva. Smagu, kad klientai negaili teigiamų atsiliepimų ir komentarų. O svarbiausia – sugrįžta.“

Etiškas požiūris į gėles Gėlės „Vieversio Kulniukuose“ paprastai nugyvena visą savo gyvenimą – kol nubyra paskutiniai žiedlapiai. „Visa, kas susiję su gėlėmis, man turi būti etiška, – pasakoja Žana. – Nesu floristė, bet esu mačiusi, kaip kitur elgiamasi su gėlėmis, ir niekada taip nedarysiu. Mes visus likučius sukaišiojame į puokštes arba tiesiog išdovanojame. Štai ėjo pro šalį mergaitės ir pradėjo aikčioti bijūnus pamačiusios.

Jie pas mus nuo kovo 8-osios buvo užsilikę, ne patys šviežiausi. Padovanojau. Paskui jos grįžo ir pasakojo, kad bijūnai namie dar savaitę pagyveno. Dėl bijūnų mergaitės čia dažnai užsuka, jų net tie keturi eurai negąsdina... Arba štai vienas vaikinas pirko gėlę, kad ji sudžiūtų, kol jis keliaus. Visokių istorijų čia prisiklausai.“ Šiandien „Vieversio Kulniukuose“ jau darbuojasi ir Žanos pagalbininkė, talentinga floristė Simona, žymaus floristo Sigito Kaminsko mokinė. Iš pradžių puokštes moteris kurdavo pa-

ti. Taip, kaip jausdavo, kaip jai atrodydavo gražu. „Niekada nesistengiu pataikauti. Tiesiog jaučiu kompoziciją, spalvas, faktūras, – sako Žana. – Būna menininkų, kurie nėra baigę jokių akademijų – jei žmogui duota, tai duota. Nesakau, kad esu viena jų, žmonės atsirenka tai, kas jiems patinka. O ir šiaip senamiesčio publika – ypatinga. Su kiekvienu turi pakalbėti ir dar žinoti, apie ką kalbėti, o apie ką geriau patylėti. Viena – „užsukti“ tokį nedidelį verslą, kita – jį išlaikyti. Pažiūrėsim, kaip čia mums seksis...“

LAMŲ SLĖNIS

NUOGA TIESA APIE BRIUSĄ Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: asmeninio albumo

Ji primena švelnią ir įdomią mergaitę iš pasakos. Atvira ir nuoširdi iki negalėjimo. O kai pradeda pasakoti apie savo kuriamas tampres „Naked Bruce“, tiesiog negali jų neužsinorėti… Susipažinkite: politologė, virtusi drabužių dizainere – MONIKA ir jos „briusas“.

– Kurti „Naked Bruce“ pradėjai, kai tavo dukrelei Liepai buvo metukai, tiesa? Koks tai buvo laikas? – Atsimenu, „briusą“ paleidau į gyvenimą gegužės 27-ąją, buvo pirmadienis, pirmosios mūsų su vyru santuokos metinės. Tiesiog įkėliau į „Facebook“ įvaizdinę fotosesiją ir nuėjau kepti kalakutienos ir ruošti Lieputei tyrelės. Maždaug po valandos man paskambino mados butiko „Boho Chic“ savininkai ir pasakė, kad norėtų prekiauti mano tamprėmis. O juk buvau nusiteikusi eiti ir prašyti, kad butikai tuos mano kūrinius priimtų.

Bet procesas įsisuko daug greičiau. Niekada neturėjau auklės, tik retkarčiais, kai reikėdavo važiuoti į siuvyklą, pasikviesdavau pusdieniui vyro sesers auklytę. Aišku, dažniausiai kartu veždavausi ir Liepą, sėdėdavome kartu susirinkimų kambaryje ir derindavome kainas. Bet daugiausiai dirbdavau per jos pietų miegą ir naktimis. – To ir tikėjaisi, kai viskas tik prasidėjo? – Žinojau, kad norint išplėtoti mados verslą, kad ir nedidelį, reikės mažiausiai dvejų trejų metų. Kalbėjausi su

kitais kūrėjais. Tarkime, aksesuarų dizaineriams gal kiek lengviau, ten ne toks svarbus sezoniškumas, tad kūrinius galima realizuoti daug greičiau. Be to, jiems lengviau dalyvauti parodose – susikrovei viską į lagaminą ir vyksti. Su drabužiais – kitaip. Pirmiausia privalai koja kojon pataikyti į sezonus ir būti visada dviem žingsniais priekyje. Naujam, mažam prekės ženklui tai pasiekiama per trejus ketverius metus. Be to, egzistuoja mados tendencijos, kurios atsiranda prieš metus, jas irgi reikia sekti, nes jei kursi nemadingus dalykus, gali būti mažiau aktualus.

LAMŲ SLĖNIS

– Bet juk mados dizaineriai dažnai ginasi, kad visiškai neseka jokiomis tendencijomis, bando būti unikalūs, viską daryti savaip... – Man patinka gyvenimo pulsas, naujienos, tendencijos, todėl tai, ką sukuriu, yra ne tik aktualu, bet ir asmeniška. Visa, kas nugula į siūles, raštus yra mano patirtys, vaizdai ir pojūčiai. Prieš ketverius metus mano gyvenime įvyko lūžis, po kurio ir pradėjau kurti „Naked Bruce“. Važiuodamas dviračių taku nuo dviračio nukrito ir sunkią galvos traumą patyrė tėtis. Buvome ką tik palaidoję senelį. Gydytojai neteikė vilties tėčiui išgyventi. Tačiau titano plokštės, varžtai ir geras chirurgų darbas išgelbėjo jo gyvybę. Kauno klinikose praleidome bemaž du mėnesius ir nors tuo metu turėjau stoti į magistrantūros studijas, slapčia nuvažiavau į darbo pokalbį bendrovėje „Hewlett-Packard“. Kai tėtis sustiprėjo, o man gimė dukra Liepa, išdrįsau kardinaliai pakeisti savo gyvenimą. Tad galima pasijuokti, kad sugebu sekti tendencijas, tačiau mano gyvenimo posūkiai – unikalūs. – Tėčio išgijimas panašus į mažą stebuklą... – Aš ir pati tuo negalėjau patikėti. Jis – iš titano plokščių sulipdytas žmogus. Galutinai pasveikti jam padėjo optimizmas, nepalaužiama valia ir netradicinė medicina – nuo dėlių iki manualinės terapijos.

LAMŲ SLĖNIS

O aš dirbau. Daugeliui atrodė keista, kad baigusi tarptautinius santykius noriu dirbti administratore. Kolegos manė, kad ilgai neužsibūsiu, kad ieškosiu įdomesnio darbo. Panašiai ir nutiko. Tik išėjau dėl kiek kitų priežasčių. Tuomet sutikau savo būsimą vyrą. Mes pradėjome draugauti, susituokėme, paskui gimė Lieputė. Ir mano gyvenime prasidėjo ramybės periodas. Žinojau, kad į buvusį darbą jau nebegrįšiu. Ir vyras mane labai skatino pradėti ką nors savo. Nuo mažens mėgau piešti, bet abu tėvai buvo sportininkai, tad mane išleido šokti. Aišku, dėl to visiškai nesigailiu. Buvo laikas, kai net norėjau tapti profesionalia šokėja, ketinau eiti šokti į „Žuvėdrą“. Bet mano partneris susirgo liga, vardu „paauglystė“. Bandžiau šokti su kitu, bet šiame sporte, jei pusmetį rimtai nesitreniruoji, prarandi formą ir tampi niekam neįdomus. Tad šokėjos karjera nesusiklostė.

Iki tol daugiausia buvo audiniai ir tam tikra jų pasiūla, o paskui atsirado naujos technologijos ir naujos galimybės. Aš naudoju sublimacinį metodą, kai karštu presu piešinys prilydomas prie medžiagos. O viskas prasidėjo nuo audinių paieškų. Kai laukiausi, paskutinius mėnesius leidau laiką Ignalinoje, daug maudydavausi ežere, bet išlipus iš vandens man imdavo labai niežėti odą, nors niekada neturėjau jokių alergijų. Pasirodo, nėščiosios organizmas po oda išskiria toksiną, kuris ir sukelia niežulį. Laiku tai pastebėjus galima užkirsti kelią ilgalaikiams padariniams. Bet mano gydytoja to nepastebėjo, nors ir skundžiausi. Ji pasiūlė pagerti arbatyčių, kad nurimčiau. Tad man tai liko visam gyvenimui. Dabar kaskart išsimaudžius oda pajautrėja. Būna, išlipu iš vandens, susisuku į rankšluostį ir laukiu, kol praeis. Bet tai mane paskatino ieškoti nealergizuojančių audinių, nes nebega– O kaip gimė mintis apie tam- lėjau dėvėti nekokybiškų sintetinių, pres ir „Naked Bruce“? odą erzinančių drabužių. Atradau lie– Prieš kurį laiką pasaulyje prasi- tuvišką audinių gamintoją. Nuvažiadėjo spaudinių (angl. – prints) mada. vau į Šiaulius ir pasakiau tėčiui, kad

LAMŲ SLĖNIS

noriu pasiskolinti pinigų. Sakiau, pradėsiu siūti „kalgotkes“. Jis juk net neįsivaizdavo, kas tos „tamprės“. Tėtis sakė – bandyk. Kadangi gerai jį pažįstu, jo veide perskaičiau, kad jis man duoda kokius du tris mėnesius, o paskui grįšiu ir sakysiu, kad nepavyko... Bet taip nenutiko. – Tai koks gi tas tavo atrastas audinys? – Tai sertifikuotas poliesterinis audinys, jis nealergizuoja, neturi statinio krūvio, iš jo galima net vaikams drabužius siūti. Ir šiaip jis labai malonus. Tuo pat metu – ir šiek tiek delikatus. Pavyzdžiui, kinų gamybos poliesteris daug storesnis ir atsparesnis. O čia atsisėdus ant atšipusio suoliuko audinyje gali atsirasti skylutė, kaip pėdkelnėse, tik akys nenubėgs. Skalbti „Naked Bruce“ tampres visiškai paprasta – skalbimo mašinoje, 40 laipsnių temperatūroje. Vasarą vėjyje jos išdžiūna per 15 minučių. Nenusiskalbia ir neišsitampo. Dėvint metus ar ilgiau gali atsirasti natūralus pasipūkavimas, nes audinys yra austas.

LAMŲ SLĖNIS

– Ši veikla tau teikia daug džiaugsmo? – Aš ilgai nežinojau, kas man patinka. O dabar pirmą kartą jaučiuosi savo vietoje. Juokiuosi, kad mano gyvenime nutiko du geriausi dalykai: vaikas ir tamprės. Tai mane išlaisvino. Iki tol labai bijojau klysti, klausti, atrodydavo, kad viską reikia labai gerai apgalvoti, pasiruošti. Gimus Liepai gyvenau Vilniuje, tėvai – Šiauliuose, vyro tėvai daug dirbo, tad viskuo teko

LAMŲ SLĖNIS

rūpintis pačiai. Tada ir kilo mintis – kodėl negalėčiau pabandyti ką nors kita? Ir kažkaip surizikavau. Tada ir atsirado tas geras jausmas, nors pridariau daug klaidų, juk pradėjau nieko nežinodama. Mados pasaulis – tai tarsi kažkoks iliuzijų pasaulis. Man įdomu nuėjus į parduotuvę liesti audinius, apie kuriuos nieko nežinai. Visada įdomu, kas iš to išeis. Kai nuvažiuoju pas konstruktorius, siuvėjus, suprantu, kad jų darbas yra savotiška

magija. Šiais laikais atsiranda vis daugiau galimybių, kad ir patiems užsiauginti audinius. Kada nors būtų įdomu išbandyti ir tai. – Kokie buvo didžiausi iššūkiai, kuriuos teko įveikti? – Man viskas yra vienas didelis iššūkis. Kai pirmą kartą su sukirpėja susėdome kalbėtis apie audinius, ji man vis kartojo žodį „lekalas“. O aš vis svarsčiau, ką jis galėtų reikšti. Ji

blogai, tiesiog žinai, kad reikia tai padaryti ir viskas, kad niekas už tave nepadarys. Tad dažnai gal kiek mažiau kūrybingi žmonės turi daugiau užsispyrimo ar kitų būdo bruožų, kurie padeda save išstumti iš komforto zonos. Svarbiausia bijoti tiek, kad galėtum kurti. – Šiuo metu laikinai persikėlei gyventi į Šiaulius. Kaip tau ten sežiūri ir mato, kad aš nesuprantu, tada kasi? šnabžda: „Čia gi iškarpos...“ Lietuva – Baigus mokyklą didžiausias maapskritai yra labai kūrybingas kraštas. no noras buvo išvažiuoti iš Šiaulių. Siuvėjų, dailininkų, menininkų kon- Nes ten visą laiką jaučiausi šiek tiek centracija čia labai didelė. Tad rasti, kitokia. Atvažiavusi į Vilnių ir pamakas kažką padarytų, nėra sunku. Di- čiusi, kiek čia įdomių, veiklių žmonių, desnė bėda yra ta, kad kūrybingi buvau labai laiminga. Todėl daug možmonės nesugeba suvaldyti savo kū- kiausi, kad įstočiau į universitetą. Pasrybos, apskaičiuoti, suplanuoti. Gal- kui buvo devyneri labai smagūs metai būt mano privalumas – kad esu bai- sostinėje, Stambule, Londone, o dabar gusi politologiją, disciplinos suteikė aš vėl Šiauliuose. Tik dabar viskas ir sportas. Net kai tau skauda ir labai kiek kitaip. Tai laikinas etapas. Dabar

vertinu visišką ramybę ir komfortą. Tėvai gyvena prie miško. Kai Liepa išeina į darželį, sėdžiu viena ir galiu galvoti apie ką noriu. Ir taip keista, nes iki šiol viską tik naktimis darydavau. Atsimenu, kai ji pirmą dieną išėjo į darželį, aš tiesiog nieko neveikiau, sėdėjau namie ir pati negalėjau tuo patikėti... Aš labai mėgstu landžioti po visokias keistas vietas, man patinka dėvėtų drabužių ar šiaip keistos parduotuvės „Drabužiai moterims“, kuriose netikėtai gali rasti „Acne“ ar kito garsaus prekės ženklo daiktą. Šiauliai – senas pramonės miestas, tad čia daug siuvyklų, mezgyklų. Ir visokių rūsių, kur atėjusi randi kašmyrinių megztinių už 30 litų. Bet ir į Vilnių dažnai atvažiuoju. Čia mano klientės laukia, vienos nori pasimatuoti, kitos – tiesiog susipažinti. Ir dabar mašina pilna tamprių...

LAMŲ SLĖNIS

– Bet „Naked Bruce“ – tai jau ne tik tamprės, o ir marškinukai, džemperiai. – Tampres įsimylėjau atlikdama praktiką Londone, lietuviškame laikraštyje „Londono žinios“. Visada buvo įdomu pabandyti žurnalistinį darbą, nes kažkada stojau ir į žurnalistiką. Atsiradus galimybei išvykti pagal mainų programą, pasirinkau Londoną. O ten tamprės labai populiarios. Nesakau, kad dabar prastai atrodau, bet tada dar labiau savimi pasitikėjau! Kai pagaliau išlindau iš džinsų ir nepatogių kelnių, man buvo taip gera, kažkoks išsilaisvinimo jausmas. Puikiai atsimenu, kaip nusileidau Kauno oro uoste vilkėdama tamprėmis, trumpu odiniu švarku, įsisegusi gėlę į plaukus... Jaučiausi graži. Bet einu ir jaučiu, kad visi žiūri į mane, užpakalis, atrodo, dega... Visiškai nepataikiau. Lietuvės yra tikros gražuolės, bet kartu ir labai savikritiškos. Tad uždirbusi pirmuosius pinigus už tampres pradėjau galvoti, ką dar būtų galima padaryti, kad žmonės drąsiai jas dėvėtų. Taip atsirado marškiniai ir palaidinės. Ir maudymo-

si kostiumėliai su bijūnais, nes tiesiog vau dėl kokybės ir kainos santykio. labai mėgstu plaukioti. Dabar, kai žinau procesą, suvokiu, kad geras gaminys turi adekvačią kainą. – Turi idėjų, kurių dar nespėjai Kuriant svarbu žinoti, ko tu tikiesi: ar įgyvendinti? nori, kad žmogus pas tave grįžtų bent – Oi, jų milijonas... Be „Naked du sezonus ir būtų patenkintas, o ir Bruce“, kuris yra lengvų viršutinių tau pačiam nebūtų gėda, ar tau svarbu drabužių prekės ženklas, yra minčių tiesiog dabar užsidirbti tą eurą ir po kurti paltus, batus, aksesuarus. Ape- to net bijoti pažiūrėti žmogui į akis. titas auga besidomint. Vis dėlto to- Mano tikslai buvo kiti. Aš norėjau, kad kiems žingsniams reikia ruoštis atsa- žmonės dažniau dėvėtų tampres ir kad kingai. Kol kas visas malonumas – jiems būtų smagu tai daryti. „Naked Bruce“. Atsimenu, kai pirmą kartą užsivilkau savo kurtas tampres, man norė– Kaip manai, kas mažam kūrėjui josi save glostyti... Ir tas pavadinimas yra geriausia rinkodaros žinutė, kaip „Naked Bruce“ kilo iš to jausmo. Jos padaryti, kad apie tave sužinotų? buvo tokios švelnios, tokios patogios, – Iki šiol nelabai suprantu, kaip visiškai neerzino odos. Vėliau domėapie mane sužinojo. Vis dėlto šiais lai- jausi, kaip reikia kurti prekės ženklo kais puikios platformos yra socialiniai pavadinimą ir, panašu, sulaužiau visas tinklai, tad pradžioje užtenka susikur- įmanomas taisykles... ti „Facebook“ profilį. Aišku, be įdirbio stebuklų nenutinka. Viskas yra psichologija, turi mylėti tai, ką darai, anDAUGIAU APIE „NAKED BRUCE“: traip nebus žmonių, kurie mylės tavo gaminius. Anksčiau, kai pati neturėjau WWW.NAKEDBRUCE.COM jokio supratimo apie drabužių savikainą, apie siūles, tiesiog dažniau klysda-

LAMŲ SLĖNIS

TOBULOS VIETOS BEIEŠKANT Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė Makiažas: Tania Popova Modelis: Eglė Lazauskaitė ("Vilnius Models") Stalo dekoras: "Flower Couture by Mantas Petruškevičius"

Aukštadvario regioniniame parke, šalia Trakų, ant Ungurio ežero kranto, įsikūręs penkių plius žvaigždučių „IDW ESPERANZA RESORT“ tyliai ruošiasi pavasariui ir jau tuoj tuoj prasidėsiančiam baltų suknelių bruzdesiui. Nuotakos veidą švelniai kutena pudros šepetėlis, pro langą į kambarį dvelktelėjęs vėjas šiurena suknelės šilką. Lauke, grožėdamasis lėtai tyvuliuojančia ežero ramybe, gali užuosti iš restorano dvelktelėjusį paslaptingą aromatą. Tobulų vestuvių vieta? Ko gero, taip...

LAMŲ SLĖNIS

REMIGIJUS MILAŠIUS „IDW Esperanza Resort“ įkūrėjas

Subtili prabanga Pasauliniam vienetinių, nedidelių ir prabangių viešbučių tinklui „Small Luxury Hotels of the World“ priklausantis „IDW Esperanza Resort“ – unikali vieta, kur subtili prabanga slepiasi už sunkių karališkai mėlynų užuolaidų, krištoliniuose induose, tobulai pastabiuose aptarnaujančiojo personalo žvilgsniuose. Unikali ji savo didingais raudonojo kedro statiniais ir Alpių chalet stiliaus vila išskirtiniams svečiams, kokią tikėtumeisi išvysti elitiniuose Šveicarijos ar Kanados kalnų kurortuose, bet, rodos, tik ne čia, Trakų pašonėje. Unikali ši vieta ir savo ekologišku daržu, kuriame jau netrukus sudygs pirmieji pavasario daigeliai. Į tris čia įsikūrusius gurmaniško maisto restoranus iš šio daržo keliaus ekologiškos

daržovės: agurkai, ridikėliai, svogūnai, moliūgai, cukinijos; vaisiai ir uogos: obuoliai, serbentai, žemuogės, braškės, šilauogės; įvairios prieskoninės žolelės; sezono metu patiekalus išskirtiniu grožiu puoš valgomosios gėlės – kapucinai ir medetkos. Visus kitus ekologiškus produktus viešbučiui tiekia įmonė „Frische Paradies“, aptarnaujanti „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintus restoranus. Tik nepaprastai gardi duona, vestuviniai tortai, pyragai ir kiti konditerijos gaminiai kepami čia, vietoje. Viešbučio svečiai gali pasigrožėti ir čia gyvenančiais egzotiniais paukščiais: putpelėmis, fazanais, povais. Beje, „Esperanza“ teritorijoje gyvenantys povai Pavo muticus, kilę iš Javos salos Azijoje, ne tik traukia žvilgsnį savo ypatingu grožiu, bet ir negąsdina svečių garsiais klegesiais.

Nuotakos namai Kai pernai vienas populiariausių kelionių tinklalapių „Trip Advisor“ paskelbė geriausiųjų Europos viešbučių „Top 25“ ir „IDW Esperanza Resort“ jame užėmė 17-ą vietą, šį viešbutį jau seniau atradusių svečių tai nė kiek nenustebino. Kultūros, pramogų, mados ir sporto pasaulio garsenybės jau seniai pasitiki „Esperanza“ aptarnavimo kokybe ir žino, kad čia ras aukščiausios klasės poilsį. „Tai mūsų svečių įvertinimas. Jis mums pirmiausia buvo skirtas už aptarnavimo kokybę, tam skiriame labai daug dėmesio“, – pasakoja „IDW Esperanza Resort“ įkūrėjas verslininkas Remigijus Milašius.

LAMŲ SLĖNIS

TOMAS MAKNICKAS „IDW Esperanza Resort“ direktorius

Neretai visas poilsio kompleksas tampa tikrais nuotakos namais, kur įgyvendinama kiekviena jaunavedžių svajonė. Ypatingosios dienos išvakarėse jaunieji gali apsilankyti čia įsikūrusiame SPA centre, kur grožio terapeutės padės atsipalaiduoti ir susikurti tobulą įvaizdį. Vestuvių dieną netyčia iširus suknelės siūlei tereikia paprašyti viešbučio darbuotojų pagalbos, ir po kelių minučių jaunoji jau gali suktis šokių sūkuryje. Kiekvienam svečiui (o šie į „Espe-

LAMŲ SLĖNIS

ranza“ dažnai atvyksta iš skirtingų pasaulio kampelių) čia teikiamos personalizuotos paslaugos. Viešbučio darbuotojai stengiasi įsigilinti į šalies, iš kurios atvyko svečias, kultūrą ir gerbti jo tradicijas. Jauniesiems nereikia rūpintis svečių pasitikimu, jie gali atsipalaiduoti ir mėgautis savo išskirtine diena, o viešbučio vairuotojai jų svečius pasitiks vos lėktuvui nusileidus Vilniaus oro uoste. Artėjantį vestuvių sezono įkarštį „Esperanza“ restoranai pasitinka at-

sinaujinusiu meniu, kuris įtiks išrankiausio skonio gurmanams. Virtuvei čia vadovauja prabangiuose „Michelin“ klasifikacijos restoranuose Niujorke, Las Vegase ir Ženevoje dirbęs šefas Mickey Bhoite. Indijoje gimęs M. Bhoite nuo vaikystės gyveno Italijoje, kur ir užsimezgė jo aistra maisto gaminimui. Nuo pat pirmų virtuvės meistro karjeros dienų jis garsėja kaip virėjas, kuriam svarbiausia svečias ir aukščiausia inovatyvių patiekalų kokybė. Be to, pabrėžia kitas mūsų pašnekovas, „IDW Esperanza Resort“ direktorius Tomas Maknickas, vyno rūsyje saugoma viena geriausių kolekcijų Lietuvoje: tai išskirtiniai senųjų vyno kraštų – Italijos, Prancūzijos, – taip pat kitų šalių vynai. Kuriant naująjį meniu garsus italų someljė Nicola Panelli „Esperanzoje“ praleido beveik mėnesį derindamas vynus prie naujųjų patiekalų bei išmokė restoranų personalą aukščiausio lygio vyno kultūros standartų.

LAMŲ SLĖNIS

100

LAMŲ SLĖNIS

Dėmesys ekologijai „Pas mus atvykstantys žmonės paprastai ieško išskirtinės aptarnavimo kokybės, ramybės ir skoningos aplinkos, – pasakoja T. Maknickas. – Ši vieta – tai tikra natūralaus gamtos grožio, stilingos prabangos oazė, kurią vertina net tie, kurie yra matę daug pasaulio.“ Kai pro debesis išlindęs saulės kraštelis nušviečia restorano terasą, suraibuliuoja ežero vanduo, o ką tik prasiskleidusiuose medžių lapuose lengvai sušiurena vėjas, kyla nenumaldomas noras čia likti šiek tiek ilgėliau. Sustoti, užsimiršti ir leistis užliūliuojamam pušynų ošimo ir kvapo. „Mus supanti gamta – beveik žmogaus nepaliesta. Mums rūpi ekologija, tad įrenginėdami viešbutį stengėmės nepaliesti medžių. Vasarą tik žolę aplink viešbutį pjauname. Kiek tolėliau, miške, įrengta malūnsparnių aikštelė, kad šia transporto priemone atvykę svečiai nedarkytų aplinkinių medžių šakų“, – pasakoja R. Milašius. Vienu metu viešbutyje gali ilsėtis iki 100 svečių. Vieni galbūt tiesiog mėgausis ramybe, kiti galės išmėginti pirčių kompleksą, sporto aikštynus, pasilepinti grožio procedūromis ar tiesiog pasimėgauti pavasario saule greta įrengtuose paplūdimiuose. „Tai tikrai daugiau nei viešbutis. Tai tobulos ramybės ir išskirtinės prabangos sintezė“, – patikina „IDW Esperanza Resort“ įkūrėjas R. Milašius. O pro mus it drugelis praplazdena žavinga raudonplaukė nuotaka...

Daugiau informacijos apie „IDW Esperanza Resort“ rasite čia:

www.idwesperanzaresort.com

LAMŲ SLĖNIS

101

Nuotrauka: Lina Aidukė

LAURA VAGONĖ Vestuvių planuotoja

www.lapesvestuves.lt – Laura, pabandykime pafantazuoti: kokios jums būtų tobulos vestuvės? – Kiekvienai porai tobulos vestuvės reiškia skirtingus dalykus. Man, kaip vestuvių planuotojai, niekada nebūna tobulų vestuvių. Pastebėjau, kad bėgant laikui keičiasi ir vestuvių koncepcijos, dekoro, drabužių mados, interjerai, produktai, paslaugų kokybė ir spektras. Bet jei pasvajotume… Aš tai įsivaizduoju kur nors Sicilijoje, kalnuose, kaimelyje su tobulai paprastu maistu, kur pomidorai kvepia pomidorais, kur pigus ir geras vynas, šviežia žuvis... Bet taip pat man tobulos vestuvės būtų kur nors mieste, loftinėje aplinkoje vilkint minimalistinę skulptūrišką suknelę, o bažnyčioje Sauliui Prūsaičiui atliekant „Meile, tu“. Vestuvėse svarbiausia tai, kas yra tarp dviejų žmonių ir nieko daugiau. Dauguma planuojančiųjų vestuves Lietuvoje įsivaizduoja, kad tobulos vestuvės turi vykti gamtos apsuptyje. Populiariausios vietos su civilizuotomis apgyvendinimo

102

LAMŲ SLĖNIS

sąlygomis, kai svečių būriui nereikia dalytis vienu kambariu ir dušu. Pranašumas – gera virtuvė ar galimybė atsivežti savo šefą. Tokių vietų, pasirodo, nėra tiek jau daug. – Kuo, jūsų manymu, „IDW Esperanza Resort“ yra išskirtinė, unikali vieta, patraukli vestuvėms rengti? „Esperanzoje“ nuostabi virtuvė, aukščiausio lygio aptarnavimas ir išskirtinė gamta. Bet taip pat daug medžio interjere, tai primena prabangų Šveicarijos kalnų kurortą. Man visada norisi, kad vestuvės taptų išskirtine diena žmonėms, kuriems padedu. Man pačiai šventė, kai sėdžiu prie gražaus stalo, kai kokybišką maistą patiekia taip, kad pasijunti ypatingu. Aišku, kai už lango matai saulėje raibuliuojantį ežerą, miesto triukšmas paliktas kažkur už daugybės kilometrų, o taip pat žinai, kad visos daržovės ant stalo – iš šalia esančio daržo, jauti, kad tai šventė. Ir visa tai čia galima rasti, šis derinys ir daro šią vietą unikalia.

LAMŲ SLĖNIS

103

104

LAMŲ SLĖNIS

GYVENIMAS KAIP ITALIŠKAS DESERTAS Tekstas: Monika Repčytė Nuotraukos: asmeninio albumo

Pokalbis su EIGIRDU ir MONIKA SCINSKAIS prasideda netradiciškai – nuo apsikeitimo barikadų pusėmis. ,,Ar žinai, kokiems žmonėms reikalinga fotografija?“ – tarsi užbėgdamas už akių bet kokiems su fotografo profesija susijusiems klausimams, provokuoja Eigirdas. Slapčia tikėdamasi itin poetiško atsakymo, sulaukiu skambaus Monikos juoko ir pragmatiškos Eigirdo replikos, jog nuotraukos skirtos žmonėms, kurie… neturi atminties.

LAMŲ SLĖNIS

105

Grožio pasaka Jau dvylika metų fotografijos pasaulyje besisukantis Eigirdas geriausiai žinomas kaip vestuvių fotografas, turintis išskirtinį braižą. Pavadinime „White Fashion Photography“ tarsi užkoduoti esminiai elementai, būdingi Eigirdo kuriamos vestuvių pasakos DNR: švari, išgryninta estetika, balta spalva, itališka elegancija. Kūrybos ir grožio pasaulyje jis gyvena ne vienas, o duetu su žmona Monika. Ji – Eigirdo kolegė, Mūza ir gyvenimo palydovė, lydinti meniškos sielos vyrą kiekviename žingsnyje ir savo ambicijomis bei idėjomis nė kiek jam nenusileidžianti. Poros gyvenimas primena džiaugsmingiausių emocijų ir sprogstamo kūrybinio užtaiso prisodrintą egzotišką pasaką, kurioje netrūksta kelionių, meilės, grožio ir elegancijos. Pokalbį pradedame nuo šviežių įspūdžių, parsivežtų iš atostogų Pietų Prancūzijoje. Kelionės – neatsiejama kūrybinio dueto gyvenimo dalis. Dirbdama su klientais iš užsienio, po-

106

LAMŲ SLĖNIS

ra turi galimybę aplankyti gražiausius pasaulio kampelius. ,,Pietų Prancūzijoje buvome pirmą kartą. Aplinka ten neįtikėtinai graži, tvarkinga, elegantiška“, – pasakoja Monika. Į kelionės maršrutą įėjo ir apsilankymas Portofine, kur prieš dvejus metus įvyko jų vestuvės. ,,Susitarėme, jog kiekvienais metais grįšime į šią vietą. Juokaujame, kad kai būsime senukai, bus sunku užkopti aukštais laiptukais ir pasivaikščiojimui turėsime skirti visą dieną“, – juokiasi ji. Kaip atsitiko, kad pora, įamžinanti svetimas meilės istorijas, savąją nupynė Portofine? ,,Juk prancūzų dainininkė Dalida dainavo: I found my love in Portofino! Išgirdusi šią dainą, iš karto nusprendžiau, jog tuoktuvės vyks ten. Pasidomėjome ir šio miestelio istorija, kuri yra be galo žavinga. Portofine telkėsi visa elegancijos ir estetikos grietinėlė – šį Italijos perlą mylėjo Audrey Hepburn, Grace Kelly, Marilyn Monroe“, – pasakoja Monika. Apsilankyti Prancūzijos Rivjeroje Moniką ir Eigirdą pakvietė klientai

iš Majamio, panūdę surengti ištaigingą šventę svajonių apipintame krašte, kurio pakrantės karūną lyg vienas už kitą įspūdingesni brangakmeniai puošia prabangios pilys ir pilaitės. Netoli Monte Karlo esančioje ,,Le Château De La Chevre D’or“ pilyje vykusios vestuvių iškilmės poros atmintyje išliks kaip vienos įspūdingiausių. ,,Kiekvienos vestuvės skirtingos. Esame turėję tikrai be galo įspūdingų vestuvių, pavyzdžiui, vienos iš jų vyko dviejuose miestuose, Neapolyje ir Kapryje. Svečiai buvo plukdomi specialiu laivu, miestuose užtvertas eismas, vaišės rengtos skirtingose vietose. Vis dėlto šios iškilmės Prancūzijoje buvo vienos jaukiausių. Tuokėsi pora, kuri buvo beprotiškai įsimylėjusi. Mums įspūdį kelia ne torto dydis ar gėlių kiekis, bet jaunųjų santykis, draugiškumas vienas kitam, – pasakoja pora. – Labai matosi, kai pora nuoširdžiai myli vienas kitą ir jungtuvės yra jausmų išraiška, o ne koks nors sandoris. Jų akys žvilga iš laimės.“

LAMŲ SLĖNIS

107

108

LAMŲ SLĖNIS

109

110

LAMŲ SLĖNIS

Chameleoniškoji darbo prigimtis Jau dvylika metų fotografijos pasaulyje besisukančio Eigirdo įkvėpimo ištakos glūdi jaunystės metuose. Paklaustas, kas suformavo jo, kaip menininko, pasaulėžiūrą, Eigirdas teigia: ,,Visą jaunystę, kiekvieną dieną, kiek tik rasdavau laiko, žiūrėdavau Fashion TV. Šis kanalas man dvelkė naujovėmis, kažkuo neatrastu. Dar prieš tampant fotografu dovanų gavau fotografo Helmuto Newtono fotografijų kalendorių, kuriame buvo 12 nuotraukų. Praėjo metai ir išplėšiau visas fotografijas. Jas išsiklijavau ant sienos ir dar metus kiekvieną dieną į jas žiūrėjau. Tai, ko gero, buvo svarbiausios mano estetinės atspirtys. Būdamas maždaug 28 metų, pradėjau fotografuoti pats. Visada klausdavau žmonių nuomonės, ką darau gerai, ką darau blogai, tačiau tuo metu mažai kas galėjo tinkamai nurodyti geros nuotraukos parametrus. Neturėjau jokių kriterijų. Visi sakydavo: gražu arba ne. Pradėjau mokytis iš interneto – naršydamas jame išsisaugodavau nuotraukas, kurios man atrodydavo pa-

trauklios. Tai pamažu padėjo atsirinkti, kas man yra artima. O su laiku išmokau ir techninių dalykų.“ Pasakodamas apie kūrybinius impulsus, fotografas ne kartą užsimena, jog akimirkų įamžinimo mene slypi daug psichologijos. ,,Nuotraukos parodo, kaip fotografas mato pasaulį. Pas mane ateina daug moterų, kurios teigia nekenčiančios fotografuotis, nes visur atrodo negražiai, tačiau taip nutinka tik dėl to, kad jas fotografuoja arba mėgėjai, arba nemokantys fotografuoti profesionalai. Aš noriu pateikti geriausią žmogaus versiją, parodyti tokį, koks jis nori būti, o ne koks yra normaliomis sąlygomis.“ Eigirdas teigia, jog toks požiūris yra įgimta charakterio savybė. ,,Fotografas privalo mokėti valdyti aplinką. Jis – ir dirigentas, vadovaujantis orkestrui, ir režisierius, kuriantis kino kadrą vien tik savo jėgomis. Kai dirbu, esu savotiškoje transo būsenoje ir niekas man negali sutrukdyti padaryti gero kadro, kad ir kokių priemonių tam reiktų. Daugelis fotografų dirba iš anksto numatydami nuotraukos siužetą, o aš dirbu be pasiruošimo. Jeigu visad dirbi pagal pavyzdį, nesivysto kūrybingumas.“

LAMŲ SLĖNIS

111

112

LAMŲ SLĖNIS

Dar vieną – psichologo – vaidmenį fotografas atlieka ir bandydamas parengti jaunuosius vestuvių ceremonijai. ,,Pasiruošimas vestuvėms trunka metus, kartais dvejus. Monika bendrauja su klientais, susirašinėja elektroniniais laiškais, dėlioja būsimų vestuvių vaizdus. O aš su jaunaisiais susipažįstu tik šventės dieną. Ateinu ir išvystu akis, pilnas lūkesčių, baimės, juk nuotakos – ne modeliai. Dažniausiai jos primena mergaites, pirmą kartą dalyvaujančias fotosesijoje ir visiškai nežinančias, ko tikėtis. Tačiau ne-

paisant stipraus jaudulio ir per kraštus besiveržiančių emocijų antplūdžio, jos įsijaučia į procesą visu šimtu procentų.“ Monika su džiaugsmu priduria, jog ne kartą per vestuves susiformavęs glaudus ryšys peraugo į draugiškus santykius. ,,Esame buvę aplankyti savo klientų Pietų Afrikoje, Los Andžele, kituose kraštuose. Turbūt galėtume besti į bet kurią vietą žemėlapyje ir ten lankyti fotografuotas poras. Kitais metais kaip tik vyksime į Sidnėjų, kur taip pat gyvena mūsų klientai.“

LAMŲ SLĖNIS

113

114

LAMŲ SLĖNIS

Monika mano, jog išskirtinis požiūris į grožį ir jo pateikimą yra jų dueto sėkmės paslaptis. Knietint paklausti, kokios buvo judviejų pažinties aplinkybės, jauna moteris išsiduoda pati, jog juos suvedė… fotosesija. ,,Susipažinome per mano fotosesiją. Mane pakerėjo jo estetizmas, perfekcionizmas, skvarbus žvilgsnis. Dėl to net praminiau jį grožio peiliu. Iš fotosesijos išėjau galvodama, jog esu tobulai graži – jis sugeba priversti kiekvieną moterį save matyti ypatingą.“ Tuo metu Eigirdas vykdė projektą JAV ir ieškojo žmogaus, gebančio komunikuoti ir galinčio padėti rinkodaros klausimais. Ekonomiką

studijavusi Monika noriai pasinėrė į nauju iššūkiu jos kasdienybėje tapusį bendradarbiavimą. Kolegiški santykiai netrukus peraugo į stiprų bičiulišką ryšį, o galiausiai virto stipresniais jausmais. ,,Viskas prasidėjo nuo to, jog tapome geriausiais draugais. Jeigu tokie nebūtume, negalėtume kartu praleisti tiek daug laiko“, – samprotauja Monika. ,,Monika – žmogus, su kuriuo gali ginčytis, bet nesusipykti. Nerandu joje jokių erzinančių savybių. Galbūt blogų savybių neieškojimas ir yra didžiausia vertybė. Džiaugiuosi, jog taip gyvename jau metus“, – žmonai komplimentų negaili Eigirdas.

LAMŲ SLĖNIS

115

116

LAMŲ SLĖNIS

117

Pasaulis yra gražus ir su tokiu nusiteikimu mes žvelgiame į kiekvieną jaunųjų porą

118

LAMŲ SLĖNIS

119

Pakilę virš žemės Porai ne kartą teko išgirsti savotiškus kaltinimus, esą jie fiksuoja tik gražius žmones. Monika teigia, jog į juos kreipiasi žmonės, turintys savitą estetikos sampratą, tvirtai žinantys, ko nori. Dėl šios priežasties dar nė karto duetui nėra tekę atsisakyti klientų. ,,Pasaulis yra gražus ir su tokiu nusiteikimu mes žvelgiame į kiekvieną jaunųjų porą. Nesirenkame klientų pagal svorį, ūgį ar plaukų spalvą. Klientai renkasi mus. Jeigu sulaukiame tokių atsiliepimų, vadinasi, dirbame geroje rinkoje – gražių žmonių rinkoje“, – juokiasi Monika. Jau ketvirtą sezoną Scinskai darbuojasi Italijoje, Prancūzijoje, JAV, Australijoje. Kodėl ne Lietuvoje? ,,Lietuvoje dirbau daug metų ir ši rinka iš esmės yra išsemta. Nežinau, ar yra kokia nors plytelė Vilniuje, kurios nesu nufotografavęs“, – šypsosi Eigirdas. Pora mano, jog fotosesijos keliaujant po pasaulį ir žvalgantis užsienio kraštuose lavina ne tik žvilgsnį, bet ir skatina tobulėti kaip asmenybes. ,,Kelionės, įspūdžiai, aplinka neišvengiamai daro įtaką. Esame vaizdų, garsų ir maisto gurmanai.“

120

LAMŲ SLĖNIS

121

Pora nuolatos pasinėrusi į begalę skirtingų veiklų, tad fotografija nėra vienintelė juos dominanti meninė išraiška. ,,Širdyje šiuo metu esu labiau dailininkas negu fotografas, – mintimis dalijasi Eigirdas. – Dailę norėjau atrasti jau prieš kelerius metus, tačiau ją būtina prisijaukinti. Džiaugiuosi, kad keliaudamas po pasaulį turiu galimybę aplankyti žymiausias dailės galerijas, iš kurių ir semiuosi įkvėpimo. Mokausi iš didžiųjų tapytojų, mane įkvepia praeito šimtmečio pradžios dailininkų, besibūrusių aplink Coco Chanel, ratelis. Pablo Picasso, Henri Matisse, Amedeo Modigliani… Trokštu dailės srityje pasiekti nors dalelę tiek, kiek esu pasiekęs su fotografija.“ Pokalbiui einant į pabaigą, maga užduoti klausimą, kaip keliais žodžiais kūrybingasis duetas galėtų apibūdinti savo kasdienybę. Ilgai nesvarstęs, Eigirdas atsako, jog jie gyvenantys laukimu. ,,Mūsų gyvenimas yra pastovi kūryba. Vienu metu plėtojame kelis projektus įvairiomis kryptimis. Dailė, interjero projektai, straipsnių arba knygos rašymas… Jeigu kitiems pradedame viską vardyti, skamba gana idiotiškai, – juokiasi jis. – Stengiamės kelti sau kuo daugiau iššūkių.“ Monikos nuomone, tinkamiausias žodis būtų tiramisu. ,,Šis itališkas desertas vadinasi ,,pakilk virš žemės“. Pakilimo nuotaikomis būtent ir gyvename. Esame tikri, kad turime dar daug neišnaudoto potencialo. Tikriausiai mes itin stipriai vienas kitą įkvepiame ir tai yra labiausiai džiuginantis dalykas.“

122

LAMŲ SLĖNIS

123

JUST MARRIED!

Nuotraukos: iš knygos “Just Married” (leidykla “Gestalten”)

Garsenybių vestuvių planuotoja Fiona Leahy knygoje „Just Married. How to Celebrate your Wedding in Style“ (liet. „Ką tik susituokę. Kaip stilingai švęsti vestuves“) dalijasi įkvepiančiomis idėjomis, kaip surengti šventę, kuri ne tik atitiktų jaunųjų troškimus, bet ir virstų pačiu linksmiausiu, nepamirštamu vakarėliu. Stilistė, dizainerė ir vestuvių planuotoja pateikia praktiškų patarimų, kaip surengti originalią šventę – nuo bohemiško vakarėlio po atviru dangumi iki ekstravagantiškos puotos. Kaip sukurti autentišką kvietimą? Kaip dekoruoti vestuvių stalą? Kaip iškepti patį skaniausią vestuvių tortą? Kokią suknelę ir puokštę pasirinkti? Perskaitę šią knygą būsimieji jaunavedžiai galės atrasti sau tinkamiausią unikalią viziją ir paversti ją realybe. Knygos autorė F. Leahy yra dirbusi stiliste įvairiuose žurnaluose, taip pat mados namuose „Louis Vuitton“, bet galiausiai atrado savo tikrąjį pašaukimą, kai jai buvo patikėta surengti garsenybių poros Ditos von Teese bei Marilyn Mansono vestuves.

124

LAMŲ SLĖNIS

Gwyneth & Monko

This is not a wedding. No, really. We know it looks like one — blushing bride, handsome groom, live band — but it is actually make believe. Clever Girl Consulting and Edyta Photography created these photos to inspire couples looking for an affordable, intimate wedding in the California country-

side. The bride’s fern bouquet was picked fresh from the redwood forest on the grounds of Mendocino Farmhouse. Folk-singer duo Gwyneth and Monko did a great job playing the newlyweds, but seeing as they really are in love, it can’t have been all that hard.

161

Stacy & Josh

Jugglers, fire breathers, and stilt walkers are not your average wedding-day entertainment. That suited Stacy and Josh just fine, because the last thing they wanted was average. Being massive fans of 1940s circus culture, they decided to hold their big day in a big top. Stacy’s lace

dress and netting veil were forties through and through, and her green Mary Janes matched the peacock feathers in her hair. Leaning against a rusty vintage car, Josh looked every inch the star performer in his sleek black suit and quiffed hair.

109

Talia & Zac

Talia and Zac are not whitewedding types. When they tied the knot, Talia wore pink, Zac rolled up his trousers, and they invited everyone to a houseparty in the Australian outback. The credits for creating the eclectic style read like a magazine photo shoot: chandeliers and invi-

tations by Talia, signs by her brother, wedding favor bowls by her mum, coffee by her dad, Malaysian treats by Zac’s parents. Tables with checked cloths and clusters of flowers were pure picnic magic, and the cake buffet kept energy levels up for the party.

Impressive Dress The delicate lace of Fiona’s dress matched the Edwardian glamour of the pool where they married. Jonny’s plaid suit, high-collared button-down shirt, and tan brogues provided a very British backdrop to his brilliantly cheeky smile.

LAMŲ SLĖNIS

125

Food & Tables A cheesecake (no, not the New York kind) is a fun alternative to the usual board. Decorated with fresh figs and grapes, it can look just as pretty as a traditional wedding cake. Emily and Jonny kept their table design simple and let the amazing food steal the show.

FIONA & JONNY | 188

LYNETTE & GRIS | 177

NY | 188

126

LAMĹ˛ SLÄ&#x2013;NIS

LAMŲ SLĖNIS

127

128

LAMŲ SLĖNIS

129

Akimirku dievai

#trendseteriai

Joyce Croonen Olandų mados ir dizaino tinklaraštininkė www.mydubio.com Instagram: @joycecroonen

130

LAMŲ SLĖNIS

131

Akimirku dievai

#trendseteriai

Max Poglia Niujorke gyvenantis brazilų dizaineris www.poglia.co Instagram: @maxpoglia

132

LAMŲ SLĖNIS

133

Akimirku dievai

#trendseteriai

Garance Doré Prancūzų mados fotografė, iliustratorė, tinklaraštininkė www.garancedore.fr Instagram: @garancedore

134

LAMŲ SLĖNIS

135

136

LAMŲ SLĖNIS

LAIKAS SUKNELĖMS! Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Ieva Jūraitė („StepDraw“)

Tas rytas, kai pramerkęs akis pamatai skaisčiai žydrą dangų, lengvai įsliuogi į šilkinę suknelę, įsispiri į mėgstamiausius batelius ir lengvais žingsneliais bėgi pasitikti saulės… Apie mėgavimąsi buvimu čia ir dabar, apie pavasario lengvumą ir visus jo pustonius kalbėjomės su LINA PLIŪRAITE, lietuviškų drabužių ženklo „LeMuse“ siela.

– Kuo kvepia ir apie ką pasakoja „LeMuse“ pavasaris? – „LeMuse“ pavasaris ir vasara dvelkia švelnumu, šiluma, laisve ir ramybe. Kiekviena vasara dovanoja nuostabų laiką, kai ilsimės, keliaujame, mėgaujamės šiluma ir saule. Tad „LeMuse“ vasara kalba apie šias aki-

mirkas, kai mėgaujamės kiekviena nuostabia vasaros diena. Svarbu, kad drabužis išlaisvintų ir padėtų atsiskleisti moters individualumui. Todėl siluetai šią vasarą laisvi, o spalvos – pastelinės. Paletėje daug kūno spalvos. Gaivumo pavasariui dovanoja mėtos žaluma. Taip pat reikšmingos

dangaus mėlynumo, pelenų rožės spalvos. Atgijusios gamtos spalvos ir taip ryškios, todėl „LeMuse“ moteris renkasi pastelinius tonus. Ji skleidžia švelnumą ir jaukumą, ramybę, pastelinės spalvos padeda šiems jausmams sužydėti.

LAMŲ SLĖNIS

137

– Ką naujo gražaus pavyko sukurti žydinčių pievų ir šilumos išsiilgusioms mūzoms? – Šio pavasario ir vasaros siluetai labai minimalūs ir švarūs. Formos laisvos, lengvos, švelnios ir aiškios. Šie siluetai sukuria jaukumą ir ramybę bei dovanoja laisvę. Vasarą norisi jaustis nevaržomai, drabužis ir turi suteikti tą laisvę. – Kaip drabužis gali pakeisti žmogaus gyvenimą? – Kiekvienas iš mūsų savyje turime tam tikrų jausmų ir savybių. Tačiau jei norime naujų potyrių, renkamės kitus siluetus ir spalvas. Ilgainiui šie jausmai ir savybės tampa asmenybės dalimi. Taip mes dėvėdami drabužius galime formuoti save ir patirti naujų dalykų. Kiekviena moteris turėtų atrasti harmoniją savyje, todėl svarbu, kokius drabužius ji pasirenka. „LeMuse“ svarbu, kad drabužis padėtų atskleisti moters vidinę charizmą, kad ji jaustųsi laisva ir galvotų apie sau svarbius dalykus, galėtų išreikšti save. Drabužis jai turi padėti atsiskleisti, o ne varžyti. – Madinga istorija, neseniai nutikusi tau pačiai? – Šį pavasarį mane aplankė didelis įkvėpimas. Negalėjau paleisti pieštuko iš rankų. Nauji modeliai gimė vienas po kito. Beliko iki rudens visas vizijas įgyvendinti.

138

LAMŲ SLĖNIS

139

140

LAMŲ SLĖNIS

– Kas tave nustebino, pradžiugino, palepino akis ir sielą? – Kiekvieną pavasarį džiugina atbundanti gamta. Kai viskas keičiasi, atsiranda ir be galo didelis įkvėpimas. Pavasaris man – įkvėpimo metas, kai džiugina kiekviena akimirka. Bet labiausiai – kūryba. – Ką iš naujosios kolekcijos įsimestum į krepšelį, jei šiandien gautum dovanų lėktuvo bilietą į pietus? – Manau, kad į kelionę pasiimčiau ne vieną suknelę. Mano krepšyje tikrai atsirastų mėtų spalvos teniso suknelė. Ją vilkčiausi keliaudama. Būtinai pasiimčiau kūno spalvos šilkinę suknelę. Man labai patinka šilkas, jis sukuria lengvumo ir trapumo pojūtį. Taip pat būtinai turėčiau kūno spalvos plačią suknelę. Na, o vakarui rinkčiausi kūno spalvos balerinos suknelę. Į krepšelį taip pat įsimesčiau baltus sportinius batelius, jie dera su kiekviena „LeMuse“ vasaros kolekcijos suknele ir puikiai papildo lengvą, paprastą, jaukų siluetą. – O ką vilktumeisi, jei vakare lauktų romantiškas pasimatymas? – Man būtų svarbu, kad jausčiausi natūraliai, kad drabužis padėtų atskleisti save. Tad pasirinkčiau vieną iš vasarinių suknelių. Manau, labiausiai tiktų kūno spalvos šilkinė suknelė. Beje, šis siluetas puikiai tinka ir paprastą dieną, ir ypatingomis progomis. Juk norisi, kad nuostabi jaustumeisi nuolat. Pasitelkiant aksesuarus galima kurti skirtingas nuotaikas.

LAMŲ SLĖNIS

141

142

LAMŲ SLĖNIS

– Šio pavasario sentencija. – Natūralumas ir laisvė. – Ką skaito „LeMuse“ mūzos? – Labai skirtingas knygas. Kiekvienai mūzai – savos aistros ir pomėgiai. Tad kaskart ji pasirenka knygą, kuri ją tuo metu įkvepia. Tačiau knygos – labai svarbu. Juk mūzos nuolat tobulėja ir ieško įdomių dalykų. – Kokia erdvė ir laikas geriausiai atspindi nuotaiką ir emocijas, kurias perteikia šiltojo sezono kolekcija? – Kaip jau minėjau, norisi, kad drabužis atskleistų kiekvienos moters individualumą. Tad jis pats nekomunikuoja erdvės ir laiko – kiekviena mūza tai susikuria pati. Būtent tokią akimirką, apie kurią ji svajoja. Drabužis tik padeda tai padaryti.

LAMŲ SLĖNIS

143

144

LAMŲ SLĖNIS

145

146

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: Rasa Kuzmauskaitė, Nelė Chomičiūtė

LAMŲ SLĖNIS

147

148

LAMŲ SLĖNIS

149

150

LAMŲ SLĖNIS

151

152

LAMŲ SLĖNIS

JULIJA IR MEILĖ Tekstas: Monika Scinskas Nuotraukos: asmeninio albumo

Stilinga ir šiuolaikiška išore, emocinga ir įkvepianti savo vidiniu pasauliu, mados prekės ženklo ,,Wear Mad by July“ įkūrėja JULIJA ŽIŽĖ su šypsena pasakoja apie meilę ir desertus, atvirai kalba apie laimingos santuokos paslaptį ir jos kuriamos mados logotipo „Mikio“ šlovę.

Meilė – Julija, abu su vyru fotografu Laurynu Žižiu esate kūrėjai. Ar daug asmeninės erdvės jums reikia kūrybai? – Kad mes nuolat susikabinę! Mums geriausias poilsis tik kartu. Svarbiausia – jo nuomonė. Nors ji visada yra teigiama, man vis tiek be galo svarbu tai išgirsti.

– Ką tavyje suformavo santuoka? – Šeima yra tarsi mano gyvenimo tikslas ir siekiamybė, ir visada taip buvo. Net ne karjera. Karjera ir kūryba mane gelbsti nuo visiško pasinėrimo į meilės liūną. O galvoje daug minčių, daug naujų kūrybinių idėjų, tad be galo džiaugiuosi, kad galiu išreikšti save ir taip būti įdomi tiek pati sau, tiek savo vyrui.

– Ar gali teigti, kad jau žinai laimingos santuokos paslaptį? – Taip. Trys sudedamosios dalys: lova, maistas ir pagarba. Būtina jausti pagarbą ir gerbti žmogų, su kuriuo leidi kartu beveik tiek laiko, kiek su savimi. Juk tai – du skirtingi žmonės, ne brolis ir sesuo, kad galėtų ieškoti panašumų, taigi toleruoti, gerbti, o toliau – desertai... (Juokiasi.)

LAMŲ SLĖNIS

153

Žalia veja – Kaip apibūdintum tobulą dieną? – Tai būtinai saulėta diena, prasidedanti gardžiais pusryčiais, besitęsianti su skaniu maistu visą dieną, bet svarbiausia – saulė, jos spinduliai, įkvepiantys kūrybingiems darbams, naujoms idėjoms ir mintims. Diena kaip ši. (Mums besikalbant restorane ,,Stebuklai“ saulės spinduliai nušviečia erdvę – aut. past.) – Ar Vilnius tave įkvepia? – Taip, labai, nenorėčiau gyventi kitur. Esu klaipėdietė ir nors gyvenu čia tik aštunti metai, man Vilnius be galo žavus miestas. – Kaip trimis žodžiais apibūdintum Vilnių? – Miestas, turintis dvasią. Čia daug jaukių gatvelių, malonių, pažįstamų skersgatvių. Gyvename visai netoli senamiesčio, mėgstame išeiti pasivaikščioti, užtrunkame porą valandų, kol apeiname visas judėjimo pilnas gatveles. Vadinasi, miestas tikrai gyvas ir kupinas žavios bohemos, įvairių žmonių, suvažiavusių iš visos Lietuvos. Nors, kaip pati sakau, esu daugiau kaimo, gamtos žmogus. Svajoju gyventi užmiesty, auginti kvepiančius pomidorus, basomis kojomis braidyti po rasą. Ši svajonė patenka į mano artimiausius penkmečio planus (šypsosi).

154

LAMŲ SLĖNIS

155

– Galbūt žalios vejos planas susijęs su laukimu ir būsimu šeimos pagausėjimu? – Taip, šis planas nebūtų toks aktualus, jei ne šeimos pagausėjimas. Kol gyvename vieni, mums puikiai tinka ir senamiestis, tos dulkėtos gatvės, trumpi atstumai iki bet kurio miesto taško. Bet laukimo periodas jau įpusėjo, tad mes įnirtingai ieškome tos žalios vejos – tik terasoje įsivaizduoju mūsų vasaros vakarus, tik ant žalios vejos matau švysčiojančias mūsų mažosios pėdutes...

156

LAMŲ SLĖNIS

Muzika – Jeigu tavo gyvenimas būtų daina, koks būtų jos pavadinimas? – ,,Leave my footprints on the sands of time.“ (liet. - ,,Palikti pėdsakus laiko smėlyje”) – Ar muzika tau artima? – Labai. Ji imponuoja man, mano kūrybai ir emocinei nuotaikai kiekvieną dieną. Galėčiau pabusti su jūros ošimo muzikos garsais ir užmigti su melancholiškai kapsinčių lašelių skambė-

jimu. Visą dieną skambanti muzika mane veikia teigiamai. Ypač vertinu dainininkus, kurie muzika ir dainos žodžiais geba perteikti gyvenimo esmę ir įkvėpti kitus kūrybai, meilei, akimirkos žavesiui. Pasaulinės scenos karalienės Beyonce dainos, atsidavimas scenai, publikai mane labai įkvepia, ir ne vien tik jos muzika, bet ir mintys, dainų žodžiai, skleidžiamos emocijos. Nežinau, ar tai jos toks susikurtas vaidmuo, ar tai jos asmenybės spalvos, bet mane tai veikia ir skatina nesustoti tikėti savimi, nenustoti kurti ir tobulėti.

– Kaip manai, mada susijusi su muzika? – Taip, visa susiję su muzika. Visa susiję su mada. Nėra nesusijusių dalykų mūsų aplinkoje.

nelabai mėgstamas darbas ir tarsi koks vidinis spardymas, kad be galo noriu daryti tai, kas man patinka, kas teikia malonumą. Ne visiškas pilnavertiškumas mane ir stūmė į paieškas. Norėjosi viduje jausti, kad darau ką nors Julija ir Mikis naudinga, ir įvertinimo iš aplinkos. Pradėjusi žengti pirmuosius žingsnius, – Koks įvykis paskatino sukurti sulaukiau daug teigiamos reakcijos, žilaisvalaikio mados prekės ženklą noma, buvo ir yra neigiamų atsiliepi„Wear Mad By July“? Kaip manai, mų, bet tai tik skatina tobulėti. ar likimas tave vedė šio tavo gyvenimo projekto link jau seniai? – Ar galėtum teigti, kad Mikis yra – Didžiausią įtaką tikriausiai turėjo tarsi tavo talismanas?

– Man atrodo, man pačiai nesuvokiant, taip ir yra. – Ar rastume tavo namuose bent vieną Peliuką Mikį, išskyrus tuos, kurie stilingai nugulė ant tavo kuriamų drabužių? – Ne, neturiu jokio pliušinio ar kitokio Mikimauzo. Tačiau vaikystėje, pasirodo, turėjau. Mama palėpėje rado iš vaikystės kambario labai stilingą metalinę lempą, ant kurios puikuojasi Mikio veido siluetas, labai panašus į dabartinį logotipą. Likimas turbūt (juokiasi).

LAMŲ SLĖNIS

157

158

LAMŲ SLĖNIS

– Jei galėtum nusikelti į praeitį, ką pasakytum sau dešimtmetei, ką ji turėtų žinotų? – Nieko nekeisk. Daryk visas klaidas, kad 28-erių būtum tokia, kokia esi dabar. Paglostyčiau, pasakyčiau, kad bus sunku, bet daryk viską, kad šiandien sėdėtum čia ir kalbėtum apie savo sukurtą mados prekės ženklą su žavia žurnaliste. – Kaip manai, kodėl iš keturių skirtingų tematikų kolekcijų Mikis yra populiariausiųjų viršūnėje ir, atrodo, net nesiruošia apleisti šios pozicijos? – Man irgi keista, kad jau metai kiekvieną dieną vis džiaugiamės bent viena atsiradusia nauja Mikio pirkėja. Vadinasi, yra paklausa, yra kur plėstis, dar daug širdžių ir spintų užkariauti.

– O gal čia ne Mikio logotipas daro tokią įtaką? Nebijai taip ir likti ,,na, ta Julija, kuri kuria džemperius su Mikio logotipu“? – Ne, nebijau, nes aš tokia ir esu. Julija ir Mikis (juokiasi). Prekės ženklą ,,Wear Mad by July“ žino dar ne visi, o Mikio logotipą, nugulusį ant mano sukurtų drabužių, žino. Tačiau aš nesistengiu tuo apsiriboti, turiu dar be galo daug idėjų, kaip išnaudoti gatvės mados tendenciją, kaip sukurti stilingus laisvalaikio kostiumus, laisvalaikio švarkus ir kt. Tikslas ir misija yra pritraukti prie sukurto prekės ženklo geriausius mados profesionalus. Tikiu, kad tik profesionalios komandos dėka, kurioje kiekvienas narys yra tarsi nenutrūkstamos grandinės dalis, išmanantis geriausiai savo sritį, yra įmanoma sukurti komerciškai sėkmingą projektą.

– Kaip trimis žodžiais apibūdintum savo asmeninį stilių? – ,,Little bit classy“, ,,little bit mad“, ir... toks ,,free to wear“ (liet. „šiek tiek klasikos“, „šiek tiek valiūkiškumo“, „laisvo stiliaus“). Mano kuriamas stilius atitinka mano kuriamus drabužius. Visi drabužiai yra mano spintos ,,must have“ (liet. „privalai turėti“). Juokauju, kad tik tada, kai pati prisijaukinu, dėviu mielu noru kiekvieną dieną ir jaučiuosi puikiai bei stilingai, drabužis atsiranda tarp parduodamų. – Kokia bus netrukus pasirodysianti nauja kolekcija? – Gaivi, pašėlusi, spalvota, gyva, nauja.

LAMŲ SLĖNIS

159

160

LAMŲ SLĖNIS

161

162

LAMŲ SLĖNIS

– Kokios spalvos dominuos tavo – Yra toks posakis, kad šiuolaikidrabužinėje šį šiltąjį sezoną? nė mada lyg kokia Nuobodulio Es– Pastelinės, mergaitiškos, švelnios, tetika, kai tarsi nerūpi ką rengiesi: neįpareigojančios per daug derinti. sportinė avalynė, kiek per dideli megztiniai, vadinamieji ,,boyfriend“ – Kas yra tavo stiliaus mūza? džinsai / odinės siauros kelnės. Kaip – Skirtingi stiliai, skirtingos stiliaus tu apibūdintum dabartinę madą ir ikonos. Bet viena iš mūzų – tai mėgs- jos tendencijas? tama dainininkė Ciara. Ji puikiai de– Aš neturiu nieko prieš šiuolaikirina laisvalaikio drabužius būdama su nę madą, nei prieš ,,boyfriend“ džinvaiku, o ant raudonojo kilimo sužiba sus, nei prieš sportinę aprangą. Svarvisu gražumu – elegantiškos suknelės, biausia – suderinamumas. Moteris švarkas ar vyriško kostiumo interpre- turi būti kaip laputė – gudri, sumani. tacija. Taip pat Victoria Beckham ža- Taigi jeigu gali suderinti laisvalaikio vi savo stiliaus griežtumu, persipynu- aprangą su aukštosios mados elemensiu su moteriškumu, spalvų koloritu. tais, kodėl gi ne. – Kaip apibūdintum moters grožį? – Savimyla (juokiasi). Moteris turėtų be galo save mylėti. Ankščiau visos stengdavosi investuoti tik į savo išorinį grožį, bet dabar daugelis pradėjo kalbėti apie dvasinį grožį. Ir tai yra gražu. Manyčiau, meilė sau, meilė šeimai, meilė vyrui, meilė vaikams – tai daro moterį gražią, spinduliuojančią šilumą iš vidaus.

LAMŲ SLĖNIS

163

Asmeniškumai – Į kokį laikotarpį pati norėtum nusikelti? – Praleisti dieną Renesanso epochoje. Londonas. Šerlokas Holmsas. – Tave įkvepianti frazė. – Mano perfrazuotas perliukas: ,,Daryk viską šiandien taip, kad nenorėtum atsukti laiko atgal ir padaryti kažką kitaip. Čia ir dabar.“ – Filmas. – ,,Pirmoji nuodėmė“ su Angelinos Jolie ir Antonio Banderaso duetu. Gal kad esu romantiška meilės vergė mane taip įkvepia įtraukiantis ir aistringas šio filmo siužetas. – Mini, midi ar maxi? – Maxi. – Juodasis ar pieninis šokoladas? – Pieninis. – Safaris ar hamakas? – Hamakas. – Būsima kelionė. – Tailandas. Puikus vandenyno, saulės ir nuostabaus maisto derinys. – Ko palinkėtum sau šiandien. – Nenustoti norėti tobulėti, neužgesinti savo vidinio užsispyrimo ir visada žinoti, ko noriu. Esu visiška optimistė, taigi linkiu sau ir toliau į viską žiūrėti tik pozityviai.

164

LAMŲ SLĖNIS

165

166

LAMŲ SLĖNIS

MERGINA SU GĖLĖMIS PLAUKUOSE Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Kai ji Vilniaus gatvėmis mina baltą dviratį, o jos tamsūs plaukai plevėsuoja vėjyje, atrodo, tokios dabar negyvena. Kai užsideda gėlėmis puoštą lankelį ir žvelgia didžiulėmis akimis, mėgindama suprasti pasaulį, atrodo, lyg būtum aptikęs ją senovinėje knygoje. Ir kai mažas paukštelis iš gėlių parduotuvės nutupia jai ant galvos, juk tu pagalvoji – taip nebūna. „Būna...“ – trepteli ilgaauliu guminiu batu apautą koją Vilniaus dailės akademijos studentė, lankelių fėja GODA NARIJAUSKAITĖ. Ji žino, ką sako – daugybė jos svajonių jau virtę realybe. O kiek dar virs!

LAMŲ SLĖNIS

167

– Goda, juk buvai dar mokykloje, kai pasaulį išvydo tavo pirmasis lankelis. Jis ir dabar kabo tavo namuose, tas mažas paukštelis? – Visai neturėjau pinigų, o labai norėjau pasipuošti. Paukštelį radau floristikos reikmenų parduotuvėje. Priklijavau jį prie lankelio ir tokia, štai, pasipuošusi, nuėjau į mokyklą. Buvo kas šaipėsi, o man paukštelis patiko. – Tuomet ir gimė mintis lankelius papuošti gėlėmis? – Buvo dvylikta klasė. Mokykloje nuo rudens paklaikimas – kuo pasipuošti, ką vilkėti per išleistuves? Mokykloje panelės tik apie tai tekalbėjo. Dvi sukneles pirkti ar penkias? Ką daryti su plaukais, kur rasti gerą vizažistę? Man tas triukšmas per daug nerūpėjo, išleistuvės mokykloje – lyg Valentino diena mieste, geras laikas tiems, kas daro verslą. Natūralu: kai tau kiekvieną dieną kala į galvą, kad reikia, tai ir reikia. Išleisti tris tūkstančius litų suknelėms, bateliams, plaukams, nagams, soliariumui ir priklijuotoms blakstienoms neatrodė protinga. Pamaniau, kad būtų gerai kažką tokio užsidėti ant galvos. Plačiabrylė skrybėlė lyg ir netinka, skry-

168

LAMŲ SLĖNIS

bėlaitė – ne jaunai merginai, šukuosenos nenorėjau. Mama pametėjo idėją – kaip Frida Kahlo. Ir tikrai – kodėl ne? Mėginau ieškoti panašaus lankelio interneto parduotuvėse, nieko neradau, tuomet gimė mintis pasigaminti pačiai. Didžiules raudonas gėles prie lankelio pritvirtino mano draugas, – žinojau, ko norėčiau, bet nežinojau, kaip tai padaryti. Su didžiuliu raudonu gėlių vainiku ant galvos ir raudona suknele pasirodyti išleistuvių vakarą buvo gana drąsu. Vieną akimirką netgi suabejojau: o gal nereikia, gal tegu tai ir lieka graži idėja? Vis dėlto išdrįsau. Negatyvių vertinimų buvo gerokai daugiau nei pozityvių. Kaip čia atrodai? Baisu – kaip lenkė, kaip čigonė! Net močiutė nelabai suprato. Tiesą sakant, keletas merginų, kurios tada ironiškai šypsojosi, yra nusipirkusios mano lankelius. Į vakarinę išleistuvių dalį nuėjau su conversais. Nusisegiau apatinę suknelės dalį, įsinėriau į blizgantį trumpą sijoną ir šokau iki nukritimo. O vėliau, visai netikėtai mano išleistuvių nuotrauka atsirado TV3. Mergina su lankeliu, pirštais rodydama rock ženklą, pasiima brandos atestatą. Tą pačią nuotrauką išsiunčiau į konkursą „Mano išleistuvių sti-

lius“ „Lietuvos ryto“ interneto portale. Konkursą laimėjau, o netrukus po jo feisbuke merginos pradėjo klausinėti, iš kur tokį lankelį gavau, kur pirkau? Kai pasakiau, kad gaminome namuose, pasipylė prašymai sukurti lygiai tokį pat arba šiek tiek mažesnį. Pagalvojau – kodėl gi ne? – Ir štai, abiturientė pradeda savo verslą? – Kuris pelno neneša, tik nuostolį... Buvau nepatyrusi, nepasitikėjau savimi, nemokėjau pardavinėti. Man tiesiog buvo smagu skirtingose vietose prisirinkti visokių keistų dalykėlių, pagaminti ką nors gražaus ir parodyti tai žmonėms. Vasarą prekiaudavau Vilniaus mokytojų namų blusų turguje, čia ir nusprendžiau išmėginti, ar mano lankeliai kam nors įdomūs. Ten mane pamatė Vilniaus senamiestyje atsidariusios krautuvėlės „Boho Chic“ savininkai. „Ateik pas mus, – pasiūlė, – darai smagius dalykus.“ Nuėjau, nunešiau keletą lankelių, per vasarą jų nupirko ne daugiau kaip dešimt. O tuomet atėjo Lanos Del Rey banga. Atrodo, kad atvykusi koncertuoti į Lietuvą, ji atvežė lankelių madą, – prasidėjo didieji užsakymai ir pirkimai.

LAMŲ SLĖNIS

169

170

LAMŲ SLĖNIS

171

172

LAMŲ SLĖNIS

173

– Ir tau reikėjo tik sugalvoti savo kūriniams pavadinimą? Kaip šovė „Make heads turn“ ? – Atsitiktinai. Prisiminiau pirmąjį savo lankelį, žmonių reakcijas, ir supratau, kad tai, ką darau, priverčia žmones atsisukti. Gerąja ar blogąja to žodžio prasme galvos sukasi, kai eini su sodu ant galvos. Ieškojimų kelias nebuvo labai lengvas, jaunai merginai nėra paprasta rasti tiekėjų, reikėdavo sugalvoti, iš kur gauti gėlių lankeliams. Pirkdavau jas prekybos centruose prieš Vėlines, iš bobučių, kurios stovi prie kapinių, blusų turguose, padėvėtų drabužių parduotuvėse. Ilgai ieškojau būdų, kaip tas gėles pritvirtinti, kad gerai laikytųsi, kad lankelis būtų kokybiškas. Vaikščiodama apgraibomis, tiesa, randi ir naujų idėjų. Vieną vasarą pradėjau gaminti gėlėmis puoštas full cap kepures, praėjusią žiemą ėmiau siūti kepures. Minčių galvoje – galybė, tačiau visai nenoriu nuklysti nuo pagrindinės savo idėjos – įdomūs aksesuarai ant galvos priverčia į tave pasisukti ir kitų galvas. – Kaip save vadini? – Vardu – Goda (juokiasi). Šį pavasarį, Londono mados savaitėje, turėjau galimybę apeiti kontaktų mugę. Dvi dienas vaikščiojau, vizitinių kortelių prisirinkau tiek, kad į lagaminą nebetilpo drabužiai, teko juos palikti pas draugę. Toje kontaktų mugėje prisistatydavau aksesuarų dizainere, tai skamba geriau nei dizainą studijuojanti studentė.

174

LAMŲ SLĖNIS

175

– Į Vilniaus dailės akademiją įstojai praėjus dvejiems metams po mokyklos. Ko ieškojai? – Apie Dailės akademiją buvau visko prisiklausiusi. Pasikalbėjau su keletu žmonių, kuriais kažkodėl patikėjau ir akademijos net neįrašiau į planuojamų specialybių sąrašą. Vilniaus dizaino kolegijoje galėjau rinktis – nemokamos interjero ar kostiumo dizaino studijos. Tėvai patarė rinktis interjerą, sakė, daugiau perspektyvų. Po pusantrų metų studijas mečiau, atėjus vasarai įstojau mokytis kostiumo dizaino Vilniaus dailės akademijoje. Laikas kolegijoje nepraėjo veltui, – tai, ką turiu dabar, vertinu daug labiau. – Tavo tėvai – programuotojai, tu mokaisi Dailės akademijoje, o brolis Pijus studijuoja aktorystę. Kaip čia taip? – Tėvai programuotojai, senelis – chemikas, močiutė – fizikė, tiesa, tačiau kitas mano senelis groja trombonu, o mūsų giminėje yra aktorė Nijolė Narijauskaitė , tapytojas Audrius Gražys. Mama nuo vaikystės mus su broliu skatino kurti, mudu piešėme, šokome, vaidinome. Ji dirbdavo pusę dienos, o paskui veždavo brolį į „Ąžuoliuką“, mane į šokius, paskui brolį į teatro stu-

176

LAMŲ SLĖNIS

diją, mane – į piešimą, tada brolį atgal į chorą, į pianino pamokas. Nuo pirmadienio iki penktadienio po mokyklos mudu turėdavome būrelių maratoną. Iki paauglystės tai buvo normalu, atrodydavo keista, kai draugės sakydavo nieko nelankančios. Dvylikos norėjosi viską mesti, aš nustojau lankyti šokius ir nuo Pijaus nusižiūrėjau teatro studiją „Elementorius“. Mano draugas Edvinas netrukus baigs VGTU telekomunikacijų inžineriją. Nevisiškai tiksliai suprantu, ką ten mokosi, tik žinau, kad tokie kaip jis, labai reikalingi – jau dabar turi keturis darbo pasiūlymus. Abejoju, ar taip bus, kai aš baigsiu kostiumo dizaino studijas. Pas mus darbo vietą turi susikurti pats.

LAMŲ SLĖNIS

177

178

LAMŲ SLĖNIS

179

180

LAMŲ SLĖNIS

181

– Tačiau pasaulis - platus, gal kartais savęs tiesiog nevertiname... – Aš labai noriu gyventi Lietuvoje, gal naiviai galvoju, būdama čia, juk galiu kurti, o savo darbus pardavinėti pasaulyje. Jau patyriau, kad ten – kitos kainos, kitas bendravimas. Vis daugiau mano lankelių išvyksta į Londoną, juos pardavinėja vienas butikas Olandijoje, susirašinėju su Kopenhaga, siunčiu juos į Aziją, Kanadą, Čikagą, Niujorką. – Užsienietės drąsesnės, renkasi puošnesnį stilių? – Ne, jos santūresnės. Orientuojuosi į Lietuvos rinką, čia juk savo darbų parduodu daug daugiau nei užsienyje. Lietuvoje keistų užsakymų daugiau, juk klientų daugiau. Savo lankelius matau muzikos festivaliuose, klubuose, koncertuose, teatre, net gatvėje. – Pati juos nešioji? – Paukštelis likęs ir pirmasis, raudonų gėlių. Tai mano relikvijos. Kai pagaminu kažką išskirtinio, kitokio, tuojau pat nutraukia nuo galvos – aš noriu, tu juk sau pasidarysi. Ir nebepasidarau... Taip buvo ir su full cap kepurėmis Pirmiausia pasidariau sau, užsidėjau per dizaino mugę. Na, ir pasipylė – padaryk, padaryk. Dabar vasarai galvoju, ką čia naujo...

182

LAMŲ SLĖNIS

– Gal – kokią skrybėlę? – Skrybėlių pasaulis – ypatingas. Pirkti ir dekoruoti nenoriu, o gaminti pačiai dar reikia daug mokytis. Skrybėlės man įdomu, nemetu šios idėjos, pasilieku ateičiai. Užtat dvi naujos idėjos – akiniai nuo saulės ir kailiniai burbulai batams jau beveik įgyvendintos. – Ar tavo draugas Edvinas vis dar padeda kurti? – Eina penkti metai kaip draugaujame su Edvinu. Atsitiko taip, kad jis pirmiau tapo mano geriausiu draugu, o paskui įsitvirtino širdyje. Man ypač svarbus jo palaikymas, vis dar kovoju su savuoju nepasitikėjimu, kartais atrodo, kad man tik vienai gražu, ką darau. Mugėse man praverčia ir jo fizinė pagalba – sunešioti daiktus, stendus. Edvinas puikus pardavėjas, ne taip kaip aš. Juk pirmais kartais būdavo, kad bijodama didesnę kainą pasakyti, lysdavau po prekystaliu arba lėkdavau į tualetą. Jis išmokė mane labiau pasitikėti savimi, jausti savo vertę ir bendrauti su žmonėmis.

LAMŲ SLĖNIS

183

184

LAMŲ SLĖNIS

185

– Goda, o kada pajutai, kad tavo hobis gali tau nešti pelną? – Savęs visiškai neišlaikau, gyvenu pas tėvus, dažnai būnu pas Edviną, kur kartais įsirengiu studiją. Už tuos pinigus, žinoma, galėčiau nuomotis būstą, tačiau tuomet neturėčiau galimybės eksperimentuoti, kada noriu eiti į teatrą, keliauti. Kelionės – kūrybos inspiracija, būtina išvykti, stebėti kitus žmones, kad galėtum kurti. Žinoma, kad norėčiau turėti nuosavą studiją, visai kas kita dirbti ne ten, kur miegi, tinginiauji ir mokaisi. Tačiau viskas – priešaky. Studija – dar viena mano svajonė, kuri tikrai išsipildys. – Kaip ir svajonė kurti madą? – Aš nekuriu dėl mados. Kūryba man tiesiog svarbi. Mada įdomu, tačiau ji – negyva, žiauri, didžiulis verslas, kuriame kartais kūrybai vietos nebelieka. Tačiau žmones ji priverčia išsinerti iš juodų drabužių ir pasijusti kitokiais, ypatingais. O tai yra nuostabu.

186

LAMŲ SLĖNIS

187

188

LAMŲ SLĖNIS

189

190

LAMŲ SLĖNIS

Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Pasiilgę įkvėpimo į pirmąsias kūrybines dirbtuves „PASIGANYMAI LAMŲ SLĖNYJE“ susirinkę svečiai čia atrado tikrą pavasarį. Tautodailininkė Laisvė Ašmontienė pasakojo apie autentišką kiaušinių marginimą vašku. Kaligrafas Tadas Čiudaras atskleidė kelias kaligrafijos paslaptis. O floristė, studijos „Buketai“ įkūrėja Aurimė Aleksandravičiūtė „Lamų slėnio“ skaitytojas mokė, kaip pasidaryti autentišką žaliuojančią floristinę dekoraciją namams. Tie, kas nepabijojo įmerkti rankų į juodą žemę, namo grįžo su originaliais samanų „vazonėliais“. „PASIGANYMŲ“ serija tęsis jau ateinančią savaitę – užsukite įsikvėpti!

LAMŲ SLĖNIS

191

192

LAMŲ SLĖNIS

193

194

LAMŲ SLĖNIS

195

196

LAMŲ SLĖNIS

197

198

LAMŲ SLĖNIS

199

200

LAMŲ SLĖNIS

201

202

LAMŲ SLĖNIS

203

Renginio rėmėjai:

www.rupert.lt

204

LAMŲ SLĖNIS

205

206

LAMŲ SLĖNIS

GROŽIS YRA RAMYBĖ Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: asmeninio albumo

Būdama paauglė ji praleisdavo valandų valandas tyrinėdama žymių Italijos dailininkų paveikslus Romos nacionalinėje modernaus meno galerijoje. Grįžusi namo bandydavo atkurti paveiksluose regėtus motyvus kurdama sukneles lėlėms… Po kelerių metų aistra grožiui ir madai ją nukėlė į Londoną ir Paryžių. Šiandien, grįžusi į gimtąją Romą, jauna italų mados dizainerė FLAMINIA SACCUCCI toliau gilinasi į mados subtilybes, o jos karjera tiesiog žydi.

– Flaminia, tavo kūryba alsuoja laime, jausmingumu, moteriškumu, natūraliu ir tuo pat metu sofistikuotu grožiu. Kokią žinutę stengiesi perduoti savo klientėms ir gerbėjams? – Būtent visa tai, ką čia išvardijote!

Dar pridėčiau inovatyvumą, nes visada stengiuosi būti kitokia, ir rankų darbą, nes man iš tiesų labai svarbi mano kūrinių kokybė. – Kaip manai, kiek grožis yra svarbus mūsų kasdienybėje?

– Grožio supratimas yra subjektyvus. Aš asmeniškai manau, kad didžiulė laimė, jog kiekvienas mūsų turime skirtingus skonius, bet juk aplinkoje ir žmonėse visi ieškome to paties – harmonijos. Harmonija yra ramybė, tad ramybė yra grožis.

LAMŲ SLĖNIS

207

- Koks buvo tavo kelias į grožio ir mados pasaulį? – Mane visada domino meno istorija. Būdama paauglė leisdavau popietes Nacionalinėje modernaus meno galerijoje savo gimtojoje Romoje, vos keli žingsniai nuo namų. Ten ilgai stebeilydavau į Italijos menininkų, kaip Giacomo Balla, Umberto Boccioni, Alberto Burri ar Lucio Fontana, darbus. Paskui namie bandydavau matytų meno kūrinių fragmentus perkelti ant lėlių suknelių… Tokia ir buvo mano kelio į mados ir grožio pasaulį pradžia. – Keletą metų praleidai Londone, kur Šv. Martyno meno ir dizaino koledže studijavai kostiumo dizainą. Vėliau persikėlei į Paryžių, o dabar štai grįžai į Romą. Tai trys nuostabūs ir labai skirtingi miestai. Kas kiekviename jų tau patinka labiausiai? – Taip, man pasisekė pagyventi vienuose gražiausių pasaulio miestų.

208

LAMŲ SLĖNIS

Londonas – tai miestas, priimantis kiekvieną atvykėlį, ten niekada nesijaučiau svetimtaute, nes tai labai kosmopolitiška ir atvira aplinka. Tai padėjo atsiskleisti ir mano kūrybiškumui. Paryžius yra svajonių, aistros ir minčių miestas. Šiame mieste išmokau neskubėti, skirti laiko meditacijai, dvasios dalykams. Romoje aš gimiau ir užaugau, tad šiuo atveju mano jausmai gali būti šališki! Visi žino apie šio miesto grožį ir istoriją, galiu tik pridurti, kad saulė ir šviesūs žmonės mane čia verčia visada šypsotis. – Kaip baigusi mokslus atsidūrei Paryžiuje ir ką reiškia dirbti tokiuose garsiuose mados namuose kaip „Givenchy“? – Aš labai norėjau įsidarbinti mados namuose, o „Givenchy“ buvo tarp mano favoritų. Tačiau viskas susiklostė labai netikėtai – darbą gavau pra-

ėjus vos kelioms savaitėms po koledžo baigimo. Tai buvo nuostabi ir labai įdomi patirtis. Kiekviena diena mados namuose gali būti kitokia, juk kalbame apie kūrybinį darbą. Per dieną gali nutikti visko: susitikimai su tiekėjais, tyrimai, dizaino darbai, audinių rinkimasis, primatavimai, taisymai, dizaino darbai, taisymai, pokalbiai su tiekėjais, primatavimai, taisymai, taisymai, dizaino darbai… – Kodėl galiausiai nusprendei grįžti į Romą? Su kokiais projektais dabar dirbi? – Keliaudama ir gyvendama svetur slapčia visada svajojau vieną dieną sugrįžti į Romą. Dabar grįžau ir dirbu kelių prabangos prekių ženklų konsultante. Gyvenu Romoje ir iš čia keliauju po visą Europą. Taip pat dirbu asmenine įvaizdžio konsultante, o vieną dieną svajoju pradėti kurti naują savo pačios drabužių kolekciją.

LAMŲ SLĖNIS

209

210

LAMŲ SLĖNIS

211

212

LAMŲ SLĖNIS

213

214

LAMŲ SLĖNIS

215

– Dainininkės Beyonce sesuo Solange Knowls – ne vienintelė garsenybė, pasipuošusi Flaminia Saccucci kurta suknele… Kokią paslaptį reikia žinoti, kad priverstum garsų žmogų užsivilkti būtent tavo suknelę, kai aplink – tiek daug kitų gražių suknelių ir talentingų dizainerių? – Neturiu atstovo spaudai ar vadybininko. Man tiesiog pasisekė, kad garsenybių stilistams patinka mano kūryba, juk renkasi pirmiausia jie. – Ką apskritai manai apie mados verslą? Jis labiau sudėtingas nei gražus, ar priešingai? – Šis verslas tikrai labiau sudėtingas nei gražus. Tai gražus ir svajingas

216

LAMŲ SLĖNIS

pasaulis, bet norėdamas jame išgyven– Kokių dar turi pomėgių, be mati privalai tvirtai stovėti ant žemės, dos? Ko gero, būdama italė, puikiai nes dažnai būna labai sunku. Visada ruoši maistą? privalai iš anksto nuspėti žmonių lū– Gaila, bet teks jus nuvilti. Virtukesčius. vėje esu visiška nemokša! Man patinka sportuoti, tai suteikia energijos ir – Ką pati mėgsti vilkėti paprastą padeda atsipalaiduoti. Kai tik galiu, dieną, kaip ši? Kur ieškai įdomių einu paplaukioti. Ir, žinoma, man padrabužių? tinka lankytis parodose, koncertuose, – Man patinka dėvėti siauras kel- teatre ir turguose – visa tai man kūnes ar džinsus ir džemperį ant papras- rybai suteikia įkvėpimo. tų medvilninių ar laisvų šilkinių marškinėlių. Puikių dalykų galėčiau atras– Kur matai save po kokių penketi bet kur – nuo prabangos prekių iki rių metų? populiariųjų ženklų ar internetinių – Nuspėti ateitį sudėtinga, bet tiparduotuvių, net turguje. Svarbiausia kiuosi, kad vis dar jausiu tą pačią ais– kaip derinsi ir dėvėsi drabužius. trą ir meilę darbui, kurį šiuo metu dirbu.

LAMŲ SLĖNIS

217

218

LAMŲ SLĖNIS

TAS KOMPLIKUOTAS JAUSMAS: MEILĖ Tekstas: Karolis Vyšniauskas Nuotraukos: asmeninio albumo

Lietuviškų šaknų turinti Pietų Afrikos Respublikos režisierė JENNA CATO BASS pirmąjį savo filmą pati režisavo, filmavo ir net montavo. Bet buvo verta: istorija apie amžiną temą – meilę – sužavėjo Afrikos nepriklausomo kino žiūrovus ir atnešė Jennai tarptautinius apdovanojimus. Bet viso to nebūtų, jei ne... magija. Tiesiogine žodžio prasme.

LAMŲ SLĖNIS

219

„Mylėk tik tą, kurią myli“ („Love the One You Love“) – taip pavadintas debiutinis J. C. Bass filmas, pristatytas ką tik pasibaigusiame didžiausiame Lietuvos kino festivalyje „Kino pavasaris“. Netradicinis, jautrus ir stilingas filmas lygiagrečiai pasakoja dvi istorijas – laimingos ir nelaimingos meilės, į kurias įsivėlę trys pagrindiniai herojai. Filmas dar kartą parodo, koks sudėtingas šis jausmas yra, nesvarbu, kuriame pasaulio krašte jį patiriantys žmonės gyventų. Durbano (Pietų Afrika) kino festivalyje „Mylėk tik tą, kurią myli“ gavo apdovanojimą už geriausią filmą, o filme vaidinusi zimbabvietė Chiedza Mhende apdovanota kaip geriausia aktorė. Švedijos miesto Gioteburgo kino festivalyje J. C. Bass nominuota kaip geriausia debiutantė, o Prancūzijos Nantes kino festivalyje ji laimėjo publikos prizą kaip geriausia jauna režisierė („Young Audience Award“).

220

LAMŲ SLĖNIS

Į „Kino pavasarį“ J. C. Bass atvyk– Taip! Būdama mokykloje ėjau į ti šiemet nepavyko – senelių gimtinė „Magijos koledžą“ – tuo metu tai buvis dar liko neaplankyta. Tačiau susi- vo, ir gal vis dar tebėra, vienintelė tosiekėme su ja internetu. kia magijos mokykla pasaulyje. Mokėjau įvairių triukų, atlikdavau juos – Tavo seneliai yra iš Lietuvos. žmonėms. Taip užsidirbau pinigų pirKokia jų istorija? majai kamerai. – Mano prosenelis iš senelės pusės yra iš Vilniaus. Jis paliko Lietuvą am– Nuostabu, kiek darbo idėjai į žių sandūroje: keliavo per Rytų Eu- „Mylėk tik tą, kurią myli“. Filmą ne ropą, tada į Jungtinę Karalystę, Pietų tik režisavai, bet ir prodiusavai, ir Afriką, galiausiai nuvyko į Zimbabvę, netgi pati nufilmavai. Kaip pavyko kur apsistojo. Visų mano prosenelių tiek daug pačiai padaryti? šaknys yra Rytų Europoje: Lenkijoje, – Tiesą sakant, dar buvau ir filmo Rusijoje, Lietuvoje, Latvijoje – kaip meno vadovė bei iš dalies – montuoir didžiosios dalies Žydų bendruome- toja... Tikrai, daugybė darbo! Bet tai nės žmonių Pietų Afrikoje. Jie turėjo buvo vienintelis būdas šį filmą subėgti iš Rytų Europos XIX a. pabai- kurti. Negalėjau samdyti visos filmagoje – XX a. pradžioje. vimo komandos, tad samdžiau pigiausiai apmokamą žmogų, kurį pa– Ar pati esi lankiusis Lietuvoje? žįstu: save. Bet man patiko daryti – Deja, kol kas dar ne. visus šiuos darbus. Filmą kūriau „Pasidaryk pats“ principu, visa tai atrodė – Ar tiesa, kad prieš pradėdama logiška. kurti filmus buvai magė?

Galvodama, ką apsirengti, mėgstu žaisti savotišką kodų žaidimą – juk būtent tai stilius visų pirma ir yra

LAMŲ SLĖNIS

221

– Kaip jauteisi filmą užbaigusi? – Kaip ir kalbant apie bet ką, kam atiduodi daug laiko ir energijos, jausmas buvo dvejopas. Jaučiuosi, tarsi filmo niekada ir nebūčiau užbaigusi. Atrodo, kad žmonės patys filmą užbaigia kaskart žiūrėdami – kaskart vis kitaip. – „Mylėk tik tą, kurią myli“ yra ir labai stilingas filmas. Kiek kreipei dėmesį į tai, ką vilkės tavo herojai? – Apranga buvo tikrai svarbi. Mano sesė studijuoja drabužių dizainą – ji daug padėjo šiuo aspektu. Diskutavome apie filmo herojus ir kaip jie tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai išreikš save per rūbus, kuriuos vilkės. Norėjome, kad drabužiai duotų užuominų į tai, kokie šie veikėjai yra. Pavyzdžiui, ilgai ieškojome megztinio,

222

LAMŲ SLĖNIS

kuris priklausytų Sandilui (vienas iš filmo herojų), bet kurį Terri (kita filmo herojė) su juo dalytųsi. Arba – Terri vilki daug rūbų su širdutėmis ar užrašu „Love“, kad įtikintų save, jog yra įsimylėjusi, kad jos ir vaikino santykiai tokie pat geri kaip ir kitų porų. Kitas filmo veikėjas Mo vilki marškinėlius, ant kurių užrašyti buki pokštai, pavyzdžiui, „Mano mergina yra išvykusi iš miesto...“, taip parodydamas nepasitikėjimą savimi. – Iš kur gavote rūbus? – Pirkome – daugiausia iš dėvėtų drabužių parduotuvių. Kai kuriuos pirkome ir naujus, bet tam turėjome labai mažą biudžetą. Ne pagrindiniai aktoriai vilkėjo ką nors iš savo pačių spintų.

– Kiek tau pačiai svarbu tai, kaip rengiesi? – Dažniausiai man tai visiškai nesvarbu, bet kartu man labai patinka gražūs dalykėliai. Galvodama, ką apsirengti, mėgstu žaisti savotišką kodų žaidimą – juk būtent tai stilius visų pirma ir yra. – Ar Pietų Afrikoje nepriklausomus filmus kurti sunkiau nei Europoje ar Amerikoje? – Niekada nekūriau filmų ne Pietų Afrikoje, tad negaliu atsakyti visiškai tiksliai. Bet neabejoju, kad kurdami Pietų Afrikoje turime tokių iššūkių, kurių filmų kūrėjai neturi Europoje ar JAV. Bet tuo pat metu turime ir daug privalumų. Pavyzdžiui, nors Pietų Afrikoje labai daug žmonių kuria

kiną, industrija nėra tokia prisotinta filmų. Tai reiškia, kad turi daugiau šansų sukurti kažką dar nematyto ir būti pastebėtas. Kita vertus, dalis problemų yra bendros visame pasaulyje: gauti finansavimą ir užtikrinti sklaidą nepriklausomam filmui yra sudėtinga – kad ir kurioje pasaulio vietoje bebūtum. – Kino pasaulyje daug diskutuojama apie tai, kad moterims režisierėms kurti filmus yra sudėtingiau, jų filmai nesulaukia tokio pat pripažinimo, kaip režisuoti vyrų. Ar patyrei tai? – Tiesą sakant, niekada nejaučiau, jog esu atstumiama dėl savo lyties. Didesni iššūkiai buvo dėl mano amžiaus, patirties trūkumo – bet ne dėl to, kad esu mergina. Arba, jeigu taip ir buvo

atsitikę, į tai tiesiog nekreipiau dėmesio. ma, jie įtraukiami į žaidimą, kuris yra didesnis negu jų dviejų santykiai. – „Mylėk tik tą, kurią myli“ nekalTaip matau pasaulį, kuriame gyveba apie politiką, socialinę atskirtį, name. Mes manome, kad kontroliuorasizmą – temas, kurios yra įprastos jame savo gyvenimus, bent jau savo filmuose apie Afriką. Tu kreipi dė- jausmus, bet iš tiesų nuolat esame veimesį į žmonių jausmus, tarpusavio kiami tokios gausybės veiksnių kaip supratimą. Kodėl nusprendei paro- reklama, įvairi propaganda. Gyvendadyti tokį Afrikos visuomenės veidą? ma Pietų Afrikoje tai stipriai jaučiu. – Norėjau sukurti politinį filmą, Kasdien vis girdi, jog gyvename dekuris apie politiką kalbėtų netradiciš- mokratiškoje, lygiateisiškoje visuomekai. Ypač Pietų Afrikoje politika daro nėje, bet iš tiesų yra kitaip. Tad disįtaką kiekvienam gyvenimo aspektui, kutuočiau, kad šis filmas nėra apie įskaitant ir žmonių jausmus vieni ki- politiką ar socialinę atskirtį – visa tai tiems. Norėjau į tai pažiūrėti per ne- yra filme, tik tai lengviau pamatyti įprastą, meilės ir romantikos prizmę Pietų Afrikos žiūrovams. Bet kalbant – tokią, kuri būtų suprantama kiekvie- apie žiūrovus iš kitų šalių – taip, tikrai nam. Filmas parodo, kad pagrindinių nenorėjau jiems vėl pateikti jau maherojų meilė nepriklauso tik jiems – tytų afrikietiškų temų ir vaizdų, nes jie nuolat stebimi, jais manipuliuoja- tai niekur neveda.

LAMŲ SLĖNIS

223

– Peržiūrėjęs filmą padariau išvadą, kad reikia būti su tuo žmogumi, su kuriuo jau esi ir jautiesi gerai, negalvoti, kad kažkur galbūt yra kitas žmogus, su kuriuo jaustumeis dar geriau. Ar tokia ir yra pagrindinė filmo žinutė? – Nemanau, kad yra tik viena teisinga filmo žinutė. Jame persipina daug skirtingų idėjų. Norėjau, kad skirtingi žmonės filmą interpretuotų skirtingai, ypač kalbant apie meilę. Juk meilėje negali būti vieno teisingo atsakymo. Čia ir slypi visa esmė: meilė yra individualus dalykas, ji negali būti tokia pati visiems. Tai, ką jauti tu, niekada nebus visiškai suprasta kito – nes jis ar ji turi savo meilės patirtis. Tikrai nenoriu būti ta, kuri pasako žmonėms, kaip jie turėtų spręsti santykių klausimus. Jeigu žinočiau visus atsakymus, tuomet ir filmo kurti nereikėtų.

Filmo „Amžinai stilingos“ režisierės, Niujorke kuriančios Linos Plioplytės įspūdžiai, pamačius „Mylėk tik tą, kurią myli“: „Kodėl žmonės tokie komplikuoti? – paklaustų ateiviai, pažiūrėję šį filmą. Pietų Afrikoje, kaip ir visame pasaulyje, žmonės myli, nemyli, nori,

224

LAMŲ SLĖNIS

skiriasi, vėl taikosi, ieško atsakymų į širdį virpinančius klausimus – kartais neregėtai painiais būdais. Filmas intymiais kameros judesiais įsileidžia žiūrovą į sudėtingą poros pasaulį, kuriame potvyniai ir atoslūgiai kovoja su audromis ir štiliais. Režisierė, kuri pati ir filmavo, išgauna iš aktorių pasimetimą, pažei-

džiamumą ir tas kiekvieną kankinančias meilės abejones – kas ką myli, kas ką myli labiau ar per mažai – ir taip iki proto pametimo ribos. Visa apimantį jausmų galingumą paryškina retkarčiais ekrane atsirandanti kompiuterinės grafikos bangų mūša ir kosminiai vaizdiniai, tarsi patvirtinantys meilės, kaip Visatos filosofijos, jėgą. Filmas įtraukia kasdieniais, pažįstamais, visų išgyventais kivirčais, nežinia, spėliojimais. Filmo metu vaizdų ir jausmų šokis toks nenuspėjamas ir painiai paprastas, tačiau pabaigoje užduodi sau klausimą – ar meilė toks reikalingas ir toks svarbus dalykas, kad būtų vertas visos tos išsekinančios painiavos? Atrodo, autorė kužda ir atsakymą – meilės ieškoti reikia ne kitame, o savyje.“

Išgerk kavos su Jurgita reklama@lamuslenis.lt

LAMŲ SLĖNIS

225

226

LAMŲ SLĖNIS