Lamuslenis 2015 10 21 by Lamų slėnis

Spalis 2015 (45)

LAMŲ SLĖNIS

LA FAMIGLIA ALGĖ RAMANAUSKIENĖ

LAISVĖ RADZEVIČIENĖ

MONIKA REPČYTĖ

KAROLINA ALEKSANDRAVIČIŪTĖ

INGA NORKE

ŠARŪNĖ ZURBA

GUODA JUCEVIČIŪTĖ

VYGAILĖ SUKURYTĖ

KAMILĖ DŽIUGAITĖ

ELAS RAMANAUSKAS Kūrybos vadovas

MANTĖ JARUŠEVIČIŪTĖ

Redaktorė

Žurnalistė

Fotografė

Žurnalistė

Fotografė

Komunikacijos projektai

Žurnalistė

Fotografė

JURGITA KUNIGIŠKYTĖ

Reklamos projektų vadovė

BENDRAUKIME

info@lamuslenis.lt; reklama@lamuslenis.lt

LAMŲ SLĖNIS

REDAKCIJOS LAIŠKAS

r esate girdėję apie Šešių rankos paspaudimų (angl. Six degrees of Separation) teoriją? Ji teigia, kad kiekvienas žmogus ir įvykis vienas nuo kito nutolę vos per šešis (ar mažiau) žingsnius. Vadinasi, bet kurį žmogų pasaulyje galėtume pasiekti per šešias pažintis. Ši teorija gimė 1929-aisiais. Jos autorius – vengrų rašytojas Frigyes Karinthy. Aišku, ši teorija gimė tada, kai žemės paviršiumi vaikščiojo vos kiek daugiau nei 1,5 mlrd. žmonių. Tad teoriškai susitikti buvo kiek lengviau nei šiandien, kai planetos gyventojų padaugėjo beveik penkis kartus. Antra vertus, kai atsirado Šešių rankos paspaudimų teorija, dar nebuvo gimęs nei Markas Zuckerbergas, nei Reidas Hoffmanas, nei tuo labiau Kevinas Systromas ir Mike’as Kriegeris. Žodžiu, nebuvo nei „Facebook“, nei

LAMŲ SLĖNIS

„Linkedin“, nei „Instagram“. O juk socialiniai tinklai „mažą pasaulį“ susiaurino iki „miniatiūrinio“. Ir visai nesvarbu – vyras tu ar moteris, robotų konstruotojas, menininkas, chirurgas ar dainininkas – dar niekada nebuvome taip arti vienas kito, o mūsų mintys, gyvenimai, profesijos – taip persipynę. Tad jei nuo svarbiausių žmonių ir reikšmingiausių įvykių mus iš tiesų skiria vos šeši rankos paspaudimai, tuomet viskas šiame gyvenime įmanoma! O kai tai žinai, belieka sugalvoti, ką norėtum sutikti ir kur atsidurti ryt... Smagaus skaitymo! Algė R. Vyriausioji redaktorė „Lamų slėnis“

LAMŲ SLĖNIS

VYRIAUSIASIS BATŲ DALINTOJAS

SAPNUOTI AVĮ

194

LAMŲ SLĖNIS

DU, KURIE NORĖJO ŽINOTI VISKĄ

Reklaminiai straipsniai žymimi

KELYJE APLINK PASAULĮ: JI IR JOS MOTOCIKLAS

114 LAMŲ SLĖNIS

Naktinis stalelis

Diz. Goncalo Campos

NAUJIENOS

MIEGA ( MYLI ) MASIS

Krėslas „Bardi’s Bowl Chair“

Diz. Lina Bo Bardi

Ausinės

„Master & Dynamic“

Fotelis ir atrama kojoms Diz. „Vera & Kyte“

Veidrodis „Orion“

Diz. „Sofia designers“

Kabykla ir širma

Diz. „Vera & Kyte“

Namų kvapų difuzorius Diz. „Yen Object“

Padėklas smulkmenoms „Fushimi“ Diz. Ferreol Babin

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

VYRIŠKI RITUALAI Kompanija „Kérastase“ sukūrė vienintelę gaminių seriją, skirtą vyrų rūpesčiui Nr. 1 – išsaugoti plaukus tankius. Laikui bėgant dėl hormoninių priežasčių sumažėjus testosterono lygiui, taip pat dėl įvairių galvos odą dirginančių išorinių veiksnių – aplinkos taršos, cigarečių dūmų, UV spindulių poveikio ir net dažnai dėvint motociklininko šalmą, – vyrų plaukai ima retėti. „Kérastase Homme“ – tai pirmasis kasdien naudotinas energijos suteikiantis normalių plaukų šampūnas, padedantis išsaugoti plaukus tankius. Ši plaukų vonelė stimuliuoja ir atgaivina galvos odą, stiprina plaukus. Plaukai akimirksniu bus sustiprinti, žvilgantys ir kupini energijos. www.kerastase.lt

PRABANGA SU JŪROS DVELKSMU Laikrodžių yra įvairių, tačiau vieni jų – geresni už kitus. „Daniel Wellington“ – švaraus dizaino, plonučiai, elegantiški, be jokių nefunkcionalių detalių. Dar vienas jų skiriamasis ženklas – iš Didžiosios Britanijos laivyno kilę NATO dirželiai. Tai laikrodžiai, kuriuos vertina ne tik minimalizmo šalininkai, bet ir žmonės, mėgstantys vadinamąją preppy stiliaus prabangą.

www.madosprieskoniai.lt

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

LEGENDINIAI KAVINUKAI „BIALET TI“ – JAU LIETUVOJE „Bialetti“ Moka Express – toks tobulas, kad nuo 1933 m. visiškai nepakeistas gaminamas ir dabar. Jis eksponuojamas nuolatinėse ekspozicijose Dizaino ir Mokslo muziejuose Londone, Modernaus meno muziejuje Niujorke, įtrauktas į Gineso rekordų knygą! Italijoje tas pats moka perduodamas iš kartos į kartą kaip šeimos relikvija. Taip pat perduodamos ir espreso paslaptys Kalabrijoje. Tikrieji espreso vėliavnešiai yra mažos šeimų įmonės. Jų kuriama kava yra nuostabus skonių menas, receptai – originalūs ir išskirtiniai. Būtent tokie „espreso menininkai“ yra „Aiello“ šeima iš Rende miesto Kalabrijos regione. Sakoma, tikresnės Italijos nei Kalabrija nerasite. Juk net Italijos pavadinimas kilo iš šio regiono. Jau 50 metų „itališkojo bato“ apačioje „Caffe Aiello“ atrenka puikiausias pasaulio kavos pupeles ir kuria vieną tobuliausių kavų pasaulyje. Daugiau apie itališką kavą: www.kavaisitalijos.lt

LAMŲ SLĖNIS

NAUJIENOS

MIŠKO BROLIAMS IR PIEVŲ SESĖMS

www.kaupole.com

SKAIDRUS VAIZDAS – SAUGI KELIONĖ Šaltuoju metu laiku suprastėjus oro sąlygoms skaidrus vaizdas pro automobilio langą yra būtina saugios ir komfortiškos kelionės sąlyga. Stiklų plovimo skystis „Lesta 2 in 1“ – revoliucingas produktas, pasižymintis lietaus lašus skaidančiu efektu. Stiklo paviršius padengiamas hidrofobine danga, taip sukuriamas „lotoso“ efektas, pagerinantis matomumą lyjant ar sningant, o nešvarumai lengviau pašalinami nuo stiklo paviršiaus. Na, o važiuojant didesniu nei 70 km/val greičiu beveik nereikia valytuvų, nes lietaus lašai patys nuslysta nuo stiklo. Stiklų plovimo skystis „Lesta 2 in 1“ nekenkia automobilio dažams, lako dangoms, plastikui, neužšąla iki -21° C temperatūros.

www.lesta.lt

LAMŲ SLĖNIS

DU, KURIE NORĖJO ŽINOTI VISKĄ Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Jų dviejų draugystė yra viena iš kūrybos apraiškų. Jei tik norėtų filosofas, rašytojas, kino filmo „Lošėjas“ bendraautorius KRISTUPAS SABOLIUS ir idėjų gaudytojas, agentūros „New!“ kūrėjas, komunikacijos specialistas bei žmogus, sergantis kinu – TOMAS RAMANAUSKAS sugalvotų daugybę savo draugystės apibrėžimų. Prieš dešimt metų susitikę, šiandien jie kartu nardo po kūrybiškumo spalvas ir atspalvius, manydami, kad yra svarbu savo žinojimą perteikti kitiems.

LAMŲ SLĖNIS

- Kristupai, Tomai, panašu, jūs gerai žinote, kaip labai šių dienų pasaulio žmogų įtakoja kūryba? Kristupas: Kūrybiškumas – ir mūsų knygos „Žmogus, kuris žinojo viską“, ir mūsų mokymų, kuriuos rengiame kartu su Tomu, tema. Norime pasakyti, kad kūryba yra ne vien menininkų, kūrybininkų prerogatyva. Tai būdas reaguoti į kasdienybės būtį, iššūkius, kurie kyla darbe ir asmeniniame gyvenime. Dažnai renkamės iš dviejų galimybių – būti kūrybos arba stereotipų žmonėmis. - Norite pasakyti, kad kūrybos dvasia gali sklęsti ir virtuvėje? Tomas: O, taip! Virtuvėje – tikrai. Tik negalioja desertams, nes juos gaminant, privalu tiksliai skaičiuoti sudėtines dalis. Mes nuolat naudojome aktyvumo ir pasyvumo sąvokas. Technologijų laukas šiandien mus priverčia tapti pasyviais egzistuotojais, atima aktyvumą, galimybę stengtis pabendrauti. Užtenka mygtelėti žinutę, net nereikia tartis dėl susitikimo. Technologijos leidžia žmogui gulėti lovoje, prisijungus prie įvairių jutiklių ir deleguoti savo darbus pagalbiniams įrankiams, esame tarsi įkalinti „Matricoje“, filme, kuris neplanuotai greitai pildosi kaip pranašystė. Kūrybiš-

LAMŲ SLĖNIS

kumas – būdas iš jos išsiveržti, vėl bū- deda rūpintis sveikata neišeinant iš nati aktyviu. Įvairiose mūsų gyvenimo mų. Tačiau kartu jis ima kontroliuoti srityse. gyvenimą. Unitazas ne tik registruoja tavo duomenis ir siunčia juos kitam Kristupas: Paradoksas: kūryba yra įrenginiui, kurį valdantis robotas švelbūtina, kad galėtume išrasti naujus niai primena – klausyk, prasidėjo vaidalykus. Kasdien mirga marga žinu- singos dienos, jau reikėtų gaminti vaičių, ką naujo mokslas išrado... ką. Buvimas „Matricoje“ prasideda tada, kai nepastebime, jog mūsų pasirinTomas: O išradimai mus dar labiau kimai tėra iliuzija. Nyksta spontanišuždaro... kumas, galimybė pačiam spręsti, kada ir ką nori daryti. Imame gyventi algoKristupas: Pasyvumo dėl to netgi ritmų primestus gyvenimus. Mes su daugėja. Atsiranda milžiniška takos- Tomu pradedame nuo šios vietos. Mėkyra – vienoje pusėje galingi protai, giname paklausti, o kur tavo paties apnuolat siūlantys vaizduotę pranokstan- sisprendimas? Mums liepia žiūrėti tečias inovacijas, kitoje – jų išradimais levizorių, mes žiūrim, mums liepia besinaudojantis žmogus. Vis pasyves- naudotis feisbuku, mes naudojamės. nis, baikštesnis, vienišas ir kupinas nerimo. Technologinė pažanga išryškina Tomas: Nes juk visi naudojasi! jo individualų bejėgiškumą. Visiškai Technologijos šiandien kuria iliuziją, nebeaišku, ką su visu tuo daryti? kad visas pasaulis esą pritaikytas tik mūsų asmeninam patyrimui. AnksTomas: Arba jis – menamai socia- čiau vieną reklaminę žinutę siųsdavo lus, nes socialiniai tinklai ir internetas milijonui vartotojų, dabar milijonas lengvai kuria iliuzines tapatybes. Ir vis žinučių yra siunčiama milijonui vardėlto kūnas pradeda siųsti ženklus, totojų. Kiekvienam pagal jį parinkta. kad su tavimi kažkas negero darosi. Lyg ir kalba apie tau rūpimus dalykus, bet iš tiesų – uždaro. „Google“ paiešKristupas: Japonai išrado išmanųjį kos sistema prisitaiko prie tavo poreitualetą. Rodos, puikus daiktas – regis- kių, pradeda rodyti dalykus, kuriuos truoja šlapime cukraus kiekį, moterims ji mano, kad tu norėtumei matyti. Papraneša apie vaisingas dienas, taigi, pa- sijauti lyg personaliame kokone.

LAMŲ SLĖNIS

- Žinote, ką „Google“ paieška man pasiūlė, kai įvedžiau frazę „šiuolaikinis vyras“? Daugiausia nuorodų buvo apie krepšinį ir apie tai, ar vyrui verta dalyvauti gimdyme. Tai tiek tos vietos pasaulyje šiuolaikiniam vyrui? Kristupas: Čia būtų galima pasiūlyti seksistinį juokelį: „Google“ yra išmintingas tarsi moteris – rodos, renkiesi tu, o iš tiesų renkasi už tave. Bet akivaizdu, visa tai neturi nieko bendra nei su moteriškumu, nei su vyriškumu. Veikiau – su stereotipais ir vyraujančiosmis galios formomis. Prisipažinsiu, kadaise didžiulį įspūdį man padarė Valerie Solanas knyga „Vyrų išnaikinimo manifestas“. Joje dėstomos radikalios idėjos – na, kad ir vyrai yra nepilnavertės moterys, nes turi viena chromosoma mažiau... Tačiau kartu tose idėjose esama daug tiesos. Deja, nepaisant feministinių įtakų, mes, vyrai, esame kur kas labiau silpnaregės būtybės. Būtume stipresni, jei nebijotume į savo civilizaciją, kultūrą ir aplinką įsileisti daugiau moteriškumo. Mano akimis, klasikinis vyriškumas yra tam tikra infantilumo forma. Stereotipiniai vyrai yra vaikai, kurie nori įrodyti savo vertę. O mačizmas apskritai yra nebrandžios silpnaprotystės forma. Deja, Vakarų pasaulyje tai tapo standartu, kurį iki šiol sunku pakeisti. O juk galėjo būti kitaip. Senoji iki indoeuropietiška Europos civi-

LAMŲ SLĖNIS

lizacija buvo matriarchatinė. Vadina- Pavyzdžiui, man daug įdomau, kuo si, egzistavo ir kita galimybė. gali virsti Lietuva, nei išlaikyti tai, kuo ji buvo XIX amžiuje, tautinio atgimi- Šiandien riba tarp lyčių vis la- mo laikotarpiu. biau nyksta. Nežinia, kokią turėsime ateitį, o gal verta itin saugoti tuos - Ar įmanoma išskirti vyriškąjį vyro ir moters išskirtinumus? kūrybiškumo pradą ir moteriškąjį? Tomas: Tai labai sudėtinga tema, Tomas: Liuksemburge skaitėme čia jums - ne apie kūrybingumą kal- paskaitą ES vertėjams. Joje buvo pabėti. Mes, vyrai ir moterys, esame la- stebėta, kad pavyzdžiai, kuriuos naubai skirtingi, bet visas žavesys – tuose dojame daugiausia yra iš vyrų gyveskirtumuose. Absurdiška manyti, kad nimo. Knygą „Žmogus, kuris žinojo dėl šitų skirtumų vieni yra geresni, o viską“ rašėme rinkdami savo asmenikiti blogesni, tai atsilikusi, atgyvenu- nių favoritų istorijas, bet tai nereiškia, si pozicija, galiojanti ne vien skirtu- kad moterys yra mažiau kūrybingos. mams tarp vyro ir moters, bet ir tarp Galiu pasakyti, kad reklamos sferoje rasių, socialinių klasių, nacijų, valsty- didžiuma aplikuojančiųjų į darbą yra bių. Esame labai skirtingi ir kaip tik merginos ir moterys. Jei taip ir toliau todėl – labai žavūs. - vyrai lietuviškoje reklamoje išmirs. Kūrybingumui negalioja jokie, ne tik Kristupas: Lyčių lygybė nereiškia lytiniai stereotipai. Užmeskite akį į mūsų daugialypumo pašalinimo. Skir- dešimt reklamų ir pabandykite atspėtumų įvairovė yra begalinė – vyrai ski- ti, kas jas kūrė. Nebus lengva, lengviau riasi nuo vyrų, moterys – nuo moterų. suprasti, kokiai auditorijai reklama Turime siekti, kad tokioje įvairovėje skirta ir čia, deja, stereotipai siaučia. kiekvienas jaustųsi gerai. - O filosofijoje, Kristupai? Tomas: Ne moterys turi tapti labiau Kristupas: Turiu pripažinti, kad vyriškomis, ir ne vyrai labiau mote- Lietuvos filosofijoje vis dar dominuoriški, bet visi mes - dar labiau būti ja mačistinis mąstymas. Tuose proto savimi. rūmuose sklando užsistovėjęs vyriškas tvaikelis. Todėl nors labai daug gerų Kristupas: Arba save susikurti. Kū- filosofijos darbų parašo moterys, joms rybiškumas mums leidžia atrasti nau- sunku išsikovoti pozicijas universitejas tapatybes. Paversti mus tuo, kuo tuose. Absoliutus seksizmas. Ir man dar nesame buvę. Ir tai galioja viskam. dėl to gėda.

LAMŲ SLĖNIS

- Dabar kalbėsiu iš moters pozicijų: šiais laikais esame labai stiprios – mokomės, gimdome vaikus, prižiūrime namus, dirbame ir kartais uždirbame daugiau nei vyrai. Galime lengvai gyventi vienos pačios, taigi, nieko nuostabaus išgirsti: kam man tas vyras išvis reikalingas? Tomas: Jei moteriai kyla toks klausimas, tai ne jos, o vyro problema. Jei partneris įdomus, provokuojantis, palaikantis, suprantantis, tai būti kartu yra didesnė prasmė nei vien tik reprodukcinė ar instancijos funkcija. Tą patį galima pasakyti ir apie moteris. Jei vienintelė priežastis būti su moterimi yra tik todėl, kad ji pagimdys vaiką ir gal iškeps obuolių pyragą užjaučiu tas poras.

romantiniame gyvenime mes norime būti arčiau vieni kitų, obsesyviai žinoti viską apie savo partnerį. Kaip suderinti šiuos du, atrodo, nesuderinamus dalykus? Štai čia ir prasideda kūryba. - Kalbate savo mokymuose apie kūrybingumą šeimoje? Ar nedrįstate liesti šios temos? Kristupas: Kol kas trūksta kompetencijos. Nors knygoje esama pavyzdžių, kaip galima sukurti kūrybingus santykius.

Kristupas: Kam reikalinga šeima? Dažnai vadovaujamės klišėmis apie meilę, vaikus, bet iš tiesų tai – dviejų žmonių kūrybingas buvimas kartu. Reprodukcija irgi kūryba, tačiau vaikų gimdymas nieko neišspręs, jei nesukursi bendro pasaulio. Lengva pasėti suluošintų žmonių, kurie nemato prasmės gyventi ir dėl to kaltina savo tėvus. Vadinasi, pradėti reikia nuo to, kas sieja du žmones. Po to – kurti. Tai daug išradingumo reikalaujantis darbas. Santykiai yra eksperimentavimo sfera.

- Kaip? Egzistuoja auksinė taisyklė? Tomas: Nežinau, ar auksinė, bet ją galima lengvai išskaičiuoti. Kas yra įdomu? Įdomu, kas nenuobodu. Kas nenuobodu? Nenuobodu tai, kas yra kitoniška, nauja, nenuspėjama. Dar keli žingsniai ir pasieksi tiesą, tačiau sėkmės formulės tai nereiškia. Nežinau kaip kitiems, bet man santykiuose svarbus stebinimo efektas, stengimosi faktorius. Nebūtina įsitempus dėl jo dirbti, bet nėra baisesnio dalyko kaip nuobodulio pelėsis. Ilgiau trunkančiuose santykiuose lengva apaugti tingumo riebalu – viskas gerai, mes kartu, vienas kitą pažįstame totaliai, kam dar stengtis? Žmogaus prigimtis tokia – gyventi įjungus autopiloto rėžimą.

Tomas: Seksualiniame gyvenime turime nuolatinį poreikį vienas kitą stebinti, būti nenuspėjamais. Porų terapeutė Esther Perel sako, kad čia reikia trupučio tamsos, paslapties. Tačiau

Kristupas: Priešingai, nei skelbia mūsų knygos pavadiniams. Santykiai yra, kai tu dar visko nežinai. Kai pradeda atrodyti, jog žinai viską, ištinka krizė.

LAMŲ SLĖNIS

- Iš kur žinote visus mano klausimus? Kaip tik norėjau paklausti apie knygos pavadinimą – „Žmogus, kuris žinojo viską“. O kaipgi Sokratas? Aš žinau, kad nieko nežinau... Kristupas: Įtampa tarp šių dviejų frazių ir yra tai, ką norėjome pasiūlyti savo knyga. Pavadinimas yra provokacija. Tikrai negalvojame, kad galima žinoti viską. Arba kad egzistavo toks žmogus. Kur kas svarbiau, kad ieškome absoliutaus žinojimo ir kad tik tuose ieškojimuose suprantame, kiek iš tiesų mažai žinome. Tomas: Žingeidumas yra viena kūrybingumo sąlygų. Režisierius Carlosas Reygadas sakė: „Aš kuriu, nes noriu sužinoti“. Siekis sukurti, sužinoti yra dar vienas kūrybiškumo atspalvis. - Galvoju, gal nė neįdomu žinoti viską... Kristupas: O ką reiškia žinoti? Išvardinti faktus, visus įmanomus teiginius? Kartais žinojimas yra akimirkos suvokimas, kuris negali būti su-

LAMŲ SLĖNIS

dėtas į žodžius. Jis neturi vienareikšmiškos išraiškos. Tai, ką žinojo Johannesas Vermeeris ir Rembrandtas, tegalime pajausti. Mene žinojimo būsena dažnai ištinka kaip atsivėrimas. Tomas: Tai vadinama flow, aha momentu, budistai sako, jog tai – nušvitimas. Keista būsena, kai viskas tampa aišku. Kristupas: Paprastai tai trunka akimirką. Kai ji baigiasi, vėl nieko nežinai. Tos akimirkos – kūrybingumo leitmotyvas, didžiausias atpildas už tavo ieškojimus. - Ir galiausiai - apibendrinkite, koks yra kūrybingas žmogus? Kristupas: Tas, kuris drąsiai nebijo bijoti, jog patirs nesėkmę, jog susimaus. Kūrybingumas visada susijęs su rizika leistis į neišmėgintas teritorijas, nežinomybės zoną. Ir nesvarbu, kur – mene, versle, santykiuose. Kūrybingas žmogus bijo pasikeitimų, tačiau privalo būti drąsus, kad juos įgyvendintų. Jei pasiryžo – nesvarbu, kaip

pasiseks. Grąža būtinai griš. Tomas: Didžiuojamės tuo, kad esame blogi apibendrintojai. Perskaitę daugybę knygų, sužinoję begalę istorijų mes suprantame, kad nėra magiškos piliulės, kurią nurijęs sužinai TOP 7 būdus, kaip tapti sėkmingu žmogumi. Kuriančio žmogus žavesys man visada iškyla, kai atitraukiu menamą vaizdo kamerą iki Visatos. Tuomet geriau matosi, kokio nereikšmingumo ir kokio smulkumo yra mūsų pasaulis. Nepaisant to, kiekvienas iš mūsų dedame pastangas, kuriame ieškome, norime būti reikšmingi. Nuostabi žmogaus savybė – judėti į priekį, o ne gulėti susitaikius lovoje, kai viskas atrodo taip beprasmiška. Kūrybiškumas čia įžengia oriai – argi tai ne vienas geriausių būdų sukurti gyvenimo prasmę, pažaisti Kūrėją? Kristupas: Ir tuomet gali turėti kūrybingą laiką su šeima, su žmogumi, su kuriuo gyveni, draugais, su Tomu. Visatos požiūriu tai, žinoma, neturės jokios reikšmės, tačiau tavo gyvenime gali įvykti nepaprastų pasikeitimų.

LAMŲ SLĖNIS

TOBULAS ADATOS DYGSNIS Kai jaunasis ERMENEGILDO ZEGNA nusprendė vieną dieną tapsiąs svarbiausiu itališkų audinių gamintoju, jis turbūt neįsivaizdavo, kad 1910-aisiais savo gimtajame Trivere jis įkurs „Lanificio Ermenegildo Zegna“ (liet. Zegna vilnos malūnas). Ši veikla jį skatino ne tik ieškoti geriausios vilnos, kašmyro ir moherio vietinėje rinkoje, bet ir tęsti tobulumo paieškas Australijoje, Mongolijoje, Pietų Afrikoje.

LAMŲ SLĖNIS

Iki šių dienų didžioji dalis geriausios pasaulio vilnos į „Lanificio Zegna“ keliauja iš įvairiausių planetos vietų, kol pasiekia 700 metrų virš jūros lygio kalnuose, Biella mieste, įsikūrusį „Zegna“ fabriką. Čia „Zegna“ natūralų pluoštą transformuoja į itin lengvą ir prabangų audinį, nepralenkiamą savo kokybe ir patvarumu. Nuo rankomis išskaptuotų sagų iki kliento vardo ar inicialų siuvinėjimo ant drabužių laikymo maišo, kiekvienas Su Misura žingsnis yra atliekamas itin kruopščiai ir patikimas tik geriausiems savo srities meistrams, suvokiantiems Ermenegildo Zegna aistrą tobulumui. Kaip baigiamasis akcentas į kiekvieną drabužio atlenkimą yra įsiuvamas kliento vardas.

LAMŲ SLĖNIS

„Zegna“ privačios paslaugos visuomet buvo paremtos tradiciniais metodais, ištobulintais per daugelį veiklos dešimtmečių. Pagerbianti turtingą rankų darbo tradiciją, kuri ir yra visos kompanijos pagrindas, paslauga Su Misura yra tarsi pareiškimas apie aukščiausios kokybės ir stiliaus svarbą, kuri nenunyks, kol egzistuos ištobulinto asmeninio stiliaus ir skonio sąvoka. Patiems išrankiausiems džentelmenams „Zegna“ sukūrė personalizavimo projektą, unikalią Su Misura paslaugos dalį – jo metu vos šimtas kostiumų per sezoną yra pasiuvami iš specialiai individualiems klientams sukurtų audinių. Paskutinė paslaugos Su Misura dalis – tai 2014 metais pradėtas Casual Luxury (liet. prabangaus kasdienio stiliaus) projektas, skirtas rankomis pagamintiems ir specialiai klientui pritaikytiems mažiau formaliems drabužiams: švarkams, kašmyro mezginiams, atspariems lauko drabužiams.

LAMŲ SLĖNIS

Personalizuota prabanga – Su Misura Kai kalbama apie prabangą, niekas negali prilygti tai kokybei ir rankų darbui, kuriuos siūlo „Ermenegildo Zegna“ Su Misura – personalizuotos paslaugos, kurios individualiam klientui pritaiko ne tik kiekvieną smulkią detalę ar siūlę, bet ir daikto charakterį. Su niekuo nesupainiojamas „Zegna“ Su Misura stilius yra nepakartojamai išbaigtas ir pasižymintis detalumu. Kiekvienas Su Misura gaminys atspindi tai, dėl ko mados na-

LAMŲ SLĖNIS

mai „Zegna“ žinomi jau daugiau nei šimtmetį: tai prabangių audinių ir stiliaus tradicijų kombinacija. Tiesa, Su Misura istorija prasideda gerokai anksčiau nei „Zegna“ siuvėjas išmatuoja klientą, su juo pasirenka modelį ir individualiems poreikiams geriausiai tinkantį audinį. Istorijos pradžia ir ašis – būtent pati medžiaga, kuri mados namams „Ermenegildo Zegna“ visuomet leis būti vienu žingsniu pirmiau konkurentų.

LAMŲ SLĖNIS

VYRIAUSIASIS BATŲ DALINTOJAS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: asmeninio albumo

Džinsiniai marškiniai, daug mačiusi skrybėlė, lengvi „TOMS“ aulinukai, saulės ir vėjo nugairintas veidas – BLAKE MYCOSKIE atrodo lyg paprastas vaikinas iš gatvės, jaunas tėvas, žavus banglentininkas. Tiesa, be viso to jis – dar ir viena didžiausių jaunųjų pasaulio verslo žvaigždžių. Nė 40-ies neturintis verslininkas – batų kompanijos „Toms“ įkūrėjas. Dėl jo sukurto unikalaus verslo modelio kiekvienas batų pirkėjas pasaulį padaro šiek tiek geresne vieta gyventi: kiekviena nupirkta batų pora reiškia naują batų porą skurstančiam vaikui. Ir taip – žingsnis po žingsnio – per devynerius metus Blake’o kompanija išdalijo nei daug nei mažai – 45 mln. porų batų. Jei ne šio žmogaus užsispyrimas, viso to galėjo ir nebūti, B. Mycoskie pokalbio metu prisipažino, kad net ketverius pirmuosius metus „Toms“ verslas net nebuvo panašus į sėkmingą...

LAMŲ SLĖNIS

GERIAUSIOS IDĖJOS GIMSTA KELIAUJANT - Atleiskite už įžūlų klausimą: kaip šiuo metu esate apsirengęs? - Dėviu JAV pagamintą vilnos skrybėlę „Westerlind“, „Navajo“ švarkelį iš „Ralph Lauren“ kolekcijos, mano sesers kuriamo prekės ženklo „Aviator Nation“ marškinėlius, „Hiut Denim Co.“ džinsus, segiu „Shinola“ laikrodį ir aviu tamsiai mėlynus zomšos batelius „TOMS Classics“. - Stilingas džentelmenas – koks jis? - Nėra vienos formulės, bet stilingas džentelmenas visuomet pasitiki savimi ir skleidžia charizmą. Jam taip pat puikiai tiktų stilinga skrybėlė ar gerokai po pasaulį pakeliavusi numylėta odinė rankinė. - Ką iš mados pasaulio norėtumėte pasikviesti vakarienės? - Ralphas Laurenas – vienas mano mėgstamiausių dizainerių ir mados verslo atstovų. Jis ne tik stiliaus ikona, gebanti ypač taikliai derinti raštus ir tekstūras, bet taip pat puikiai išmano, kaip suteikti unikalumo ir inovatyvumo klasikiniam stiliui. - Kaip jums pačiam paprastai kyla unikalios verslo idėjos, kaip iniciatyva „One for One“ (liet. – „Batai už batus“), kurios tikslas – už kie-

LAMŲ SLĖNIS

kvieną įsigytą batų porą dovanoti avalynę skurstantiems vaikams? - Beveik visi pradedantieji socialinio verslo atstovai, pristatę man savo idėjas, sakydavo, kad juos įkvėpė kelionės. Nepamenu, kad nors vienas jų būtų pasakojęs, jog idėja gimė sėdint auditorijoje, namie ar gulint lovoje – visi pradėdavo nuo kelionių istorijos: buvau ten, mačiau tą, supratau, kad galiu tai padaryti… Tikra mistika! Lygiai taip pat buvo ir man. „Toms“ pradžia – tai, ką patyriau 2006 m. keliaudamas po Argentiną. Mane sudomino tradicinis argentinietiškas apavas alpargata. Per tą pačią kelionę sužinojau, kad atokiuose kaimeliuose gyvena daugybė vaikų, kuriems trūksta batų ir apie sunkumus, kurių jiems dėl to kyla. Jaučiau privaląs rasti sprendimą: pelningo verslo modelį, kuris leistų vartotojams padėti vaikams kartu su kiekvienu įsigytu pirkiniu. Už kiekvieną nupirktą batų porą „Toms“ gali dovanoti batus vaikui, kuriam to labai reikia. Batai už batus. Nuo tada mano misija labai paprasta: išnaudoti verslą siekiant pagerinti gyvenimus. Tad jei nori imtis socialinio verslo, bet dar nežinai, ką norėtum veikti, gali būti, kad tai atrasi bekeliaudamas.

LAMŲ SLĖNIS

GYVENTI ŠIĄ AKIMIRKĄ - Ar sutiktumėt, kad pačios paprasčiausios idėjos dažniausiai yra pačios geriausios? - „Toms“ prasidėjo nuo labai paprastos idėjos: 250 vieno Argentinos kaimo vaikų, kuriems reikėjo batukų eiti į mokyklą. Kalbant apie verslą, kuris galėtų keisti pasaulį, nereikėtų galvoti apie didelius verslus, priešingai – tai gali daryti daugybė pradedančiųjų verslininkų. Mūsų paprasta idėja šiandien išaugusi į globalų judėjimą: „Toms batai“ nuo 2006 m. vaikams padovanojo daugiau nei 45 mln. porų batų, „Toms akiniai“ nuo 2011 m. grąžino regėjimą daugiau nei 325 tūkst. žmonių, o 2014 m. įkurta „Toms kava“ užtikrino daugiau kaip 175 tūkst. savaičių švaraus vandens. Šiemet buvo pristatyta „Toms“ rankinių kolekcija, kurios tikslas – suteikti pagalbą gimdyvėms. Tad taip, aš manau, kad viskas prasideda nuo paprastos idėjos, o tada ateina ir progresas. Tai nevyksta dideliais šuoliais; tam reikia daugybės gerų mažų sprendimų. Jei pačioje pradžioje man būtų reikėję įgyvendinti visas tas idėjas, galbūt niekada net nebūčiau pradėjęs. Bet viskas atrodė įmanoma, kai tai tebuvo vienas kaimas. Net jei šis projektas niekada nebūtų užaugęs iki dabartinių mastelių, tai vis tiek būtų geras projektas. Galiausiai visada grįžtame prie tų paprastų, bet prasmingų idėjų.

LAMŲ SLĖNIS

- Kiek jūs pats esate įsitraukęs į šią gražią iniciatyvą nuo pat jos pradžios? - Su „Toms“ veikla esu susijęs labai artimai nuo pat pradžių. Prieš devynerius metus aš pasirinkau būti vadinamas vyriausiuoju batų dalintoju, o ne tradiciškai – generaliniu direktoriumi, nes duoti yra „Toms“ verslo modelio esmė. Mano vaidmuo mane neša po visą pasaulį dalytis „Batai už batus“ misija, apauti vaikus naujais batukais, susitikti su pačiais nuostabiausiais įkvepiančiais žmonėmis. Taip pat palaikom artimus ryšius su kompanijos vadovybe. Manau, kad labai svarbu atrasti tinkamus žmones, skatinti juos bendradarbiauti ir sukurti aplinką, kurioje jie galėtų daryti tai, ką moka geriausiai, nepaisant to, ar aš šalia, ar ne. - Giliai širdyje turbūt esate idealistas? - Turiu labai aiškiai apibrėžtą viziją – išnaudoti verslą, kad pagerėtų žmonių gyvenimai. Tvirtai tikiu, kad verslo atsakomybė yra keisti pasaulį teigiama kryptim ir rinktis atsakingus filantropiškus sprendimus. Tai gali būti vadinama idealizmu, bet aš norėčiau, kad mes visi dirbtume dėl geresnio pasaulio ir gyventume remdamiesi moto „Carpe Momentum“ (liet. - gyventi šią akimirką).

LAMŲ SLĖNIS

SĖKMĖ ATĖJO PAMAŽU

REALI PATIRTIS KIEKVIENAM - Šiais laikais pačios inovatyviausios idėjos dažniausiai yra virtualios ir gimsta internetinėje erdvėje. Ar jūs pats esate uolus skaitmeninio pasaulio vartotojas? - Gaudytis skaitmeninėje erdvėje darosi vis svarbiau, bet dar svarbiau yra pati idėja, kuri, nors ir gyvena internetinėje erdvėje, gimsta iš kūrybingos ir paprastos idėjos mūsų galvose. O man – dar ir kelių brūkštelėjimų užrašų knygelėje. Technologijos padeda „Toms“ dalytis „Batai už batus“ judėjimu globaliai. Išnaudojame socialinius tinklus ir istorijų pasakojimą, kad ryšys su mūsų bendruomenėmis stiprėtų. Pasitelkdami technologijas visada galime būti žingsniu priekyje. Dėl virtualiosios realybės kiekvienas gali leistis į virtualią kelionę ir patirti, ką iš tiesų reiškia dalyti batus. Ši trimatė patirtis 360 laipsnių kampu – tai puikus būdas dalytis pasakojimais apie tai, kur

LAMŲ SLĖNIS

nukeliauja dar viena batų pora. - Ką labiausiai vertinate versle? - Verslas gali keisti pasaulį teigiama linkme. Ir aš tvirtai tikiu, kad mūsų pareiga taip ir daryti. Mano svajonė, kad dalijimasis taptų bet kokios komercinės veiklos ašimi. Norėčiau, kad kiekviena bendrovė suprastų, jog labdara yra perspektyvi augimo strategija, ir tai taptų standartine tiek privačių, tiek viešųjų įmonių praktika. Kad mes būtume atsakingi ne tik už pelno augimą, bet ir už mūsų įtaką visuomenei bei bendruomenei. Visi laimime, kai versle žmogaus teisės tampa prioritetu.

- Ar prisimenate karjeros momentą, kai supratote, kad laikas duoti atgal ir užsiimti filantropija? - Aš visada norėjau padėti žmonėms ir keisti pasaulį, bet pirmą kartą mintis, kad tai galėčiau pritaikyti versle, man kilo minėtoje kelionėje po Argentiną. Gimus „Toms“ iniciatyvai per pirmąją vasarą mes išpardavėme 10 tūkst. porų batų, o aš vis dar tai įsivaizdavau kaip nedidelį projektą. Iš tiesų šis verslo modelis nebuvo veiksmingas beveik ketverius metus. Prarasdavome daug pinigų, nes išdovanodavome dešimtis, jei ne šimtus tūkstančių batų. Bet mes vis tiek tikėjome šia idėja ir kad ji vieną dieną suveiks, nes gana anksti supratau, jog šio verslo esmė – jo apimtis. Žinojome, kad batų dalijimas mums kainuos, bet taip pat žinojome, kad jei augsime, gamybos kainos kris. Ir tai leis mums gauti didesnį pelną, kuris skatintų augimą.

LAMŲ SLĖNIS

- Ar turite asmeninių mentorių? Ir ką patartumėte jauniems ambicingiems žmonėms, norintiems pradėti savo verslą? - Mane labai įkvepia tokie verslo ir minties lyderiai kaip Richardas Bransonas ir Muhammadas Yunusas. Pradedant verslą, manau, svarbu prisiminti, kad jei ką nors darai su aistra, neverta jaudintis dėl rinkos dydžio. Pirmiausia pradėk mažu masteliu. Juk pačioje pradžioje ir aš bandžiau padėti vos 250 vaikų. Negalvojau apie 45 mln. vaikų... Svarbiausia, kad ir ką ketintum daryti, daryk tai labai gerai ir pamažu. Jei seksis, verslas išaugs. Tad mano svarbiausias patarimas: pradėkite nuo mažų dalykų, atlikite viską tinkamai, o tada aukite. - O ką darote, kai jums prireikia šviežio oro? - Judu ir keliauju. Tai labai didelė mano gyvenimo dalis. Žinoma, dabar tai ir mano darbo dalis, bet juk tai mane ir įkvėpė pačioje pradžioje. Svarbiausia išlaikyti pusiausvyrą. Tvirtai tikiu „time off“ (liet. – atsitraukimo, pertraukėlės) jėga. Tai ne tik sveika, bet taip pat svarbu santykiams su aplinkiniais ir kūrybingumui. Banglentės, buriavimas, skaitymas – visa tai man padeda atsipalaiduoti.

LAMŲ SLĖNIS

Svarbiausia, kad ir ką ketintum daryti, daryk tai labai gerai ir pamažu

LAMŲ SLĖNIS

BIJOTI – NORMALU - Ką veikėte iki „Toms“? - Visada užsiėmiau verslu. Dar universitete buvau įkūręs sėkmingą skalbimo paslaugų verslą. Vėliau mečiau mokslus dėl statybų verslo. Būdamas 22-ejų pastebėjau rinkoje tuščią nišą – lauko reklamų. Atkreipiau dėmesį, kad didžiųjų reklaminių stendų, kokius gali pamatyti Niujorke ar Los Andžele, trūksta mažesniuose miestuose, kaip Nešvilis. Pamažu persikrausčiau į Nešvilį, ten plėtojau šį verslą, o galiausiai jį pardaviau rinkos lyderiams, kompanijai „Clear Channel“. Tai buvo didžiulė sėkmė, tikras proveržis, o mane tai ir nemažai išmokė apie verslą. Bet tai nereiškia, kad man visada sekėsi. Vėliau aš bandžiau įkurti realybės televiziją. Tai buvo tikra tragedija ir mano pirmoji didelė ir vieša nesėkmė. Mums teko užsidaryti vos po trejų metų. 2000 m. aš vėl nėriau į verslą, pastebėjęs, kad paaugliai visą laiką leidžia portale „MySpace“. Tad sukūriau internetinę edukacinę programą, kuri leido jaunuoliams mokytis vairuoti internetinėje erdvėje. Aš jau nuo 19 m. prašiau žmonių ką nors iš manęs pirkti. Tad gimus „Toms“ baisiausia buvo ne tai, o pristatyti naują idėją visai kitu kampu, neturint jokios patirties vadovauti labdaros organizacijai. Kai kurie žmonės mokosi jau kurdami verslą. O aš stengiuosi edukuoti žmones, sakydamas, kad galima turėti pelningą verslą ir tuo pat metu – kilnų tikslą.

LAMŲ SLĖNIS

- Abejonės nužudo daug gražių idėjų, tiesa? Ar jūs prieš prasidedant „Toms“ istorijai turėjote abejonių ar baimių? - Mes visi nuolat abejojame, baimes galima įveikti aistra ir sunkiu darbu. Paprasta jaustis nesaugiam, kai pradedi ką nors absoliučiai nauja, kaip buvo su „Toms“. Bet aš vis judėjau pirmyn, nes tikėjau, kad mums gali pasisekti. - Batai, akiniai ir net „Toms“ kava! Ar manote, kad sėkmingas verslas – tik tas, kuris apima daugelį įvairių produktų ir sričių? - Visiškai ne. Tai vienas įdomus modelis, leidžiantis mums sustiprinti vartotojo ir gavėjo santykius, šis modelis bendruomenei suteikia galimybę dalytis. Jis labai paprastas, bet tikrai nėra pats geriausias ar vienintelis. „Toms“ pradžia – batai, tada sekė regėjimo ir švaraus vandens problemos, o dabar prisidėjo ir saugus gimdymas. Bėgant laikui suvokiau, kad mes nesame tik avalynės kompanija, mes esame „duodanti“ bendrovė. Įsivaizdavau, kaip panaudosime „Batai už batus“ modelį skirtingiems produktams ir kategorijoms, kad pasiektume dar didesnę auditoriją ir suteiktume jai galimybę tęsti davimą. Mes suteikiame progą savo pirkėjams daryti teigiamus pokyčius įsigyjant daiktus ir prisijungiant prie mūsų judėjimo. Žmonės nori būti kai ko didesnio nei jie patys dalimi ir grąžinti atgal.

LAMŲ SLĖNIS

NAMAI PILNI ISTORIJŲ - Ar apranga ir išvaizda jums svarbi per reikšmingus verslo susitikimus? - Aš mėgstu jaustis patogiai ir būti savimi. Laimė, mes gaminame gražius (ir patogius) brogus! - O kokią aprangą renkatės kasdienai? - Rengiuosi paprastai – džinsai, marškinėliai ar džinsiniai marškiniai, ir, žinoma, vieni iš „Toms“ batelių – klasikiniai arba „Mateo Chukka“ aulinukai rudenį ir žiemą. - Sakoma, kad mada – tai nuolat besisukantis ratas. Kaip jums pavyksta kasmet nustebinti savo klientus? - Mane įkvepia audiniai ir stiliai, kuriuos atrandu keliaudamas ir lankydamas mūsų partnerius įvairiuose pasaulio kampeliuose. Tai gali būti autentiška Nepalo avalynė, dailiai išdirbti indiški plokščiapadžiai ar spalvingi audiniai iš Gvatemalos… Man patinka visus atradimus pristatyti mūsų dizaino komandai, o jie nusprendžia, kaip tai būtų galima pritaikyti mūsų naujose kolekcijose. - Ar jums kada nors pritrūksta laiko? - Kaip tik neseniai nusamdėme naują generalinį direktorių, vadinasi, man liks mažiau kasdienių darbų. Noriu dar dažniau lankyti mūsų partnerius įvairiose šalyse. Dabar trečdalį metų praleidžiu biure, trečdalį – verslo kelionėse ir susitikimuose, o trečdalį atostogauju. Neslepiu to, bet daugelį tai stebina. Kaip jau sakiau, tvirtai tikiu „time off“ galia!

LAMŲ SLĖNIS

- Įdomu, kaip atrodo jūsų biuras? Ar jums apskritai svarbi erdvė? - Mano biuras – tai mano antrieji namai. Jis atspindi kompanijos kūrybišką kultūrą, jauno verslo nuotaiką ir inovatyvų požiūrį į labdarą. Tai patogi, labai jauki ir patraukli erdvė. Man buvo svarbu sukurti žmonėms erdvę, kuri skatintų norą dalytis idėjomis, bendradarbiauti, kad ir tolėliau nuo darbo stalo – ar tai būtų kavinė, ar retro sofutė – svarbu, kad idėjos visuomet virtų. Su žmona Heather ir sūnumi Summitu gyvename Topangos Kanjone, Kalifornijoje. Šioje vietoje jautiesi gamtos dalimi. Mūsų namai įkvėpti „brangenybių“ iš mūsų kelionių: vonios kambario durys iš Indijos, mano biuro stalas iš Balio, masyvi Budos statula sode. Mes nesame prašmatnūs žmonės, mums reikia netobulumų, kad visa būtų asmeniška, išgyventa – nieko per daug dizaineriško. Gyvenime svarbiau prisiminimai nei daiktai. Tad kiekvienas kambarys pilnas priminimų apie mūsų nuotykius, kvepia istorijomis ir patyrimais. Mūsų namai kalba apie tai, kas mes esame ir kas mums patinka. Tai šimtu procentų mes.

LAMŲ SLĖNIS

- Ar jums patinka sportas ir sveikas gyvenimo būdas? - Man labai patinka aktyvus laisvalaikis. Esu aistringas golfo žaidėjas, banglentininkas ir snieglentininkas. Mėgstu leisti laiką jachtoje. Tai būdai ištrūkti su draugais ir šeima, pailsėti. Pačios geriausios idėjos ateina, kai esu toli nuo biuro ir užsiimu kokia nors aktyvia veikla.

- Na, o kokie jūsų mėgstamiausi filmai, knygos, muzika? - Peterio Weiro filmas „Dead Poets Society“, Thich Nhat Hanh knyga „The Art of Power“. O muzikos klausau daug ir skirtingų stilių, bet labiausiai man, ko gero, patinka grupės, kurių muzika skamba autentiškai, ir kurios jaučia didžiulį malonumą atlikdamos savo muziką.

„TOMS“ INICIATYVOS Batai už batus. Kiekviena nupirkta „Toms“ batų pora reiškia naują batų porą skurstančiam vaikui. Regėjimo dovana. Už kiekvienus parduotus saulės akinius padedama žmogui, kuriam reikia akių gydymo ar operacijos. Vandens dovana. Nusipirkus puodelį kavos – „Toms“ dovanoja geriamo vandens parai, o nusipirkus pakuotę „Toms“ kavos – geriamo vandens savaitei tiems, kam vanduo yra didžiulė prabanga. Gyvybės dovana. 2015 m. pradėta nauja socialinė „Toms“ iniciatyva – įsigijus „Toms“ rankinę bus suteikiama pagalba gimdyvėms (profesionalūs apmokyti padėjėjai ir reikalingos priemonės) visame pasaulyje.

„Toms“ batų galite įsigyti internetinėje parduotuvėje

„Open24.lt“

LAMŲ SLĖNIS

SURINKTI SAVO NAMUS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: „Cherevichkiotvichki“ archyvo ir Cecilia Musmeci

Batų dizainerė ir mados namų „Cherevichkiotvichki“ įkūrėja VIKTORIJA ANDREJEVA – tas fenomenas, apie kurį labai mažai žino Lietuva, nors tuo pat metu jos kūryba žavisi visas likęs pasaulis. Su Viktorija pusryčių susitikome Vilniuje, vakare ji jau dirbo savo studijoje Londone, o po savaitės – pristatinėjo kolekciją Paryžiaus mados savaitėje. Kartu su dizainerės batais ir drabužiais į šią mados šventę keliavo ir tūkstančiai fotografo Antano Sutkaus darbų. Pokalbio metu Viktorija prisipažino labai laukianti kelionės į Paryžių, mat tai galbūt bus ir ilgai lauktoji proga susitikti su žymiuoju japonų dizaineriu Yohji Yamamoto bei akis į akį aptarti jų būsimą bendrą projektą – šio dizainerio mados namams lietuvė kurs avalynės ir aksesuarų kolekciją.

LAMŲ SLĖNIS

- Viktorija, man atrodo, batas turėtų būti panašus į meno kūrinį, kad sudomintų tokius žmones kaip fotografas Antanas Sutkus ar dizaineris Yohji Yamamoto… - Iš tikrųjų mano darbas – tai kiek daugiau nei batų dizainas. Kolekcija, kurią ką tik pristačiau Paryžiaus mados savaitėje, pavadinta „Present Past“ (liet. „Dabartinė praeitis“). A. Sutkaus fotografijų archyvas – tarsi tobuliausias šios idėjos atvaizdas. Mano kurti drabužiai ir batai turi kažką iš praeities, bet tai naujai išgrynintos idėjos ir medžiagų apdirbimo technika.

LAMŲ SLĖNIS

Pirmą kartą atvažiavusi į Vilnių susitikti su Antanu Sutkumi ir jo žmona Rima išdėsčiau jiems savo idėją – kad norėčiau atspausdinti 10 tūkst. mažo formato nuotraukų ant plonyčio perdirbto popieriaus ir suklijuoti jas ant senos Paryžiaus ateljė sienų, kur įsikurs mano showroomas. Tą kartą jie sureagavo santūriai, atsakė, kad pagalvos. Po poros mėnesių sulaukiau atsakymo – jie sutiko. Nors mes su A. Sutkumi iš skirtingų kartų, tarp mūsų užsimezgė šiltas ryšys. Jiedu su žmona suprato, kad mano kūriniai ir Antano nuotraukos tobulai dera greta.

- Ar per tą pirmąjį susitikimą vežėtės parodyti A. Sutkui savo batus? - Ne, tik nuotraukas. Dar iki susitikimo su Antanu kartu su jaunu skulptoriumi Džiugu Šukiu kūrėme didelę instaliaciją Tokijuje, žymiausioje šiame mieste avangardinių drabužių parduotuvėje „LIFT Etage“. Didžiulėje stiklinėje vitrinoje šešis mėnesius stovėjo mūsų kurtos gipso skulptūros. Beje, taip apie mane ir išgirdo dizainerio Y. Yamamoto komanda. Vėliau, per praėjusią Paryžiaus mados savaitę, viena žurnalistė atėjo imti interviu iš šio dizainerio avėdama

mano kurtais bateliais ir su mano kurta rankine. Tai ir vėl patraukė jo dėmesį. Pasibaigus mados savaitei jau kitą dieną sulaukiau laiško su klausimu, ar nenorėčiau bendradarbiauti. Paskui rengiau dar vieną parodą, šį kartą Londone, garsiojoje parduotuvėje „Hostem“. Čia eksponavau savo drabužius ir batus bei kūriau instaliaciją „Raištelis“ iš 200 metrų popieriaus. Pirmiausia ant popieriaus purškiau arbatą – taip jį pasendinau. Paskui dažiau skirtingomų spalvų dažais, kuriuos naudoju ir batų apdirbimui. Galiausiai jį reikėjo susukti it kokį mil-

žinišką sušį ir nugabenti į parduotuvę. Parodžiau A. Sutkui ir jo žmonai savo darbų nuotraukas ir jis nusiramino, kad su archyvu bus elgiamasi pagarbiai. Mes vienas kitą greitai supratome. - Vadinasi, 10 000 A. Sutkaus nuotraukų iškeliavo į Paryžių? - Taip, kasmet Paryžiuje pristatau savo kolekciją ir kaskart nuomojuosi tą pačią vyriškų kostiumų ateljė senajame Paryžiaus Marė rajone, trijų gatvių sankryžoje. Ateljė savininkas penkiasdešimt metų nebuvo išnuomojęs

savo patalpų, nors daugybė žmonių jo to prašė. Pirmą kartą jis man, žinoma, irgi pasakė „ne“. Tada aš jam parašiau laišką. Jis jį perskaitė ir galiausiai pasakė „taip“. Nuo tada savo ateljė jis kasmet išnuomoja tik man. Per šią Paryžiaus mados savaitę ir vėl ten rengiau savo showroomą. 10 tūkst. A. Sutkaus nuotraukų plazdeno vėjyje ir kėlė lengvą šurmulį. Pravėrus ateljė duris atrodė, tarsi įžengi į kokoną iš praeities dabartyje. Kiekvieną mano pristatymą papildo speciaiai sukurta skulptūra ar instaliacija, atspindinti kolekcijos esmę ir mano viziją.

LAMŲ SLĖNIS

- Turėti savo showroomą Paryžiaus mados savaitės metu – didelė prabanga, tiesa? - Visada įsivaizdavau, kad jei pristatinėsiu savo kolekciją, tai tik Paryžiuje. Tokia buvo mano svajonė. Pradėjau tai daryti 2011-aisiais ir taip kasmet du kartus per metus. Šios mados savaitės ypač laukiau, ir dėl pažinties su A. Sutkumi, ir dėl to, kad pirmą kartą pristatau ne tik batus, bet ir savo drabužių kolekciją. - Kokia ta pirmoji drabužių kolekcija? Papasakokite apie ją. - Kuriant avalynę funkcionalumas visada yra svarbiausias elementas. Taip pat ir su drabužiais. Kurdama juos naudoju daug įsiuvų – vienas švarkas jų gali turėti dešimt! Taip jie įgyja formą. Naudoju tik pačius pa-

prasčiausius audinius – medvilnę, liną. Su jais labai malonu dirbti, atrodo, tarsi jie iškart prisitaiko prie kūno linijų. Pavyzdžiui, dirbdama su šilku aš tokio efekto pasiekti negalėjau.

lia nemalonių prisiminimų. Iš to laiko atsimenu laisvės jausmą. Nes kai jauti trūkumą, tada ir gimsta tikroji laisvė, kai nepriklausai jokiems daiktams. Iš to aš asmeniškai daug pasisemiu kurdama dabar. Man labai svarbu nesidairyti į skirtingas puses, nebent tikslingai ieškočiau naujų audinių ar dažymo priemonių. Šią vasarą pradėjau medituoti. Tai vienintelis dalykas, kuris tikrai gelbėja ir padeda visiškai atsiriboti nuo dabarties – tarsi stebėti iš šalies tiesiogiai joje nedalyvaujant. Tas pasirinkimo trūkumas, atėjęs iš vaikystės, iš tiesų ir yra mano gyvenimo filosofija.

- Jūsų kūryboje svarbus istorijų momentas. Kokią prisimenate savo vaikystę? - Savo vaikystę prisimenu kaip nuostabiausią dalyką! Ji prabėgo Lietuvoje, Vilniuje, gyvenome miesto centre. Atsimenu tą prabangą, kai būdamas mieste vos už dešimties minučių jau gali būti miške. Gamta visada buvo šalia ir man tai padarė didžiulę įtaką. Užaugau dar Tarybų Lietuvoje, vėliau buvo laisvoji Lietuva, tačiau il- Londone atsidūrėte atsitiktinai? gą laiką egzistavo pasirinkimo trūku- Taip, mokiausi Lietuvoje, bet viemas. Trūko beveik visko. Galima dėl ną dieną nusprendžiau išvažiuoti. Net to skųstis, daugeliui turbūt tai net ke- nelabai atsimenu, kas mane pašaukė.

LAMŲ SLĖNIS

- O idėja kurti batus visada keliavo kartu? - Kurti norėjau visada, galvojau apie skulptūrą arba ką nors skulptūriško. Įdomu, kad kurdamas drabužį padarai klaidą ir beveik visada gali ją pataisyti. O jei kurdamas batus suklysi pradžioje, bedarydama medinę bato formą, proceso pabaigoje jau nieko nebegalėsi pakeisti, teks pradėti nuo nulio... Procesai taip persipynę, priklausomi vienas nuo kito, kad reika-

lauja didelės koncentracijos kuriant kiekvieną batų porą. Labai daug laiko praleidžiu Italijoje, kur turiu savo ateljė. Kiekvieną sezoną artėjant gamybos metui susėdame visi septyni ir sprendžiame, kas už ką bus atsakingas. Aš įprastai renkuosi odos apdirbimą, nes man tai labiausiai patinka.

nes „Cherevichkiotvichki“ batais prekiauja apie 40 parduotuvių visame pasaulyje. Be to, kuriame specialią kolekciją dizaineriui Yohji Yamamoto „Cherevichkiotvichki for Yohji Yamamoto“. Darbo daug – esame atsakingi ir už kūrybą, ir už gamybą. Kai kuriems procesams naudoju mechanizuotą techniką, kad pasiekti geresnių - Tai šimtaprocentinis rankų dar- rezultatų. Šimtaprocentinis rankų bas? darbas ne visada leidžia pasiekti ko- Gamyba pamažu tampa masine, kybiškiausią rezultatą.

LAMŲ SLĖNIS

- Gal bendradarbiavimas su Y. Yamamoto nebus vienkartinis projektas? - Kol kas nežinau. Tikiuosi, kad ne. Sužinosiu po Paryžiaus mados savaitės... - Japoniškas pasaulis jums labai artimas, tiesa? - Taip. Tas ypatingas dėmesys detalėms ir istorijai... Jų išraiškos pasirinkimas. - Viktorija, esate toks pat žmogus, kaip daugelis mūsų, čia užaugusių. Ko reikėjo, kad atsidurtumėte ten, kur esate dabar? Kolekcijos Paryžiuje, studijos Londone ir Italijoje, jūsų darbų geidžia garsiausi pasaulio dizaineriai. Ir visa tai juk nėra šimto metų įdirbis... - Aš mėgstu sakyti, kad man pasisekė. Mano draugai ir žmonės, su kuriais aš dirbu, mėgsta juoktis iš šio

LAMŲ SLĖNIS

mano pasakymo, nes žino, kad labai sunkiai dirbu. Pabundu ryte ir iš karto po pusryčių bei meditacijos skubu į darbą. Beveik visą dieną praleidžiu studijoje. Man pasisekė, nes aplink mane visada buvo teisingi darbuotojai, žmonės ir, be abejo, kontaktai. Su jais tiesiog atradome bendrą kalbą tinkamu metu. O iš tiesų gyvenimas Londone vienu metu buvo sunkus, kitu metu nuostabus. Dabar jis yra toks greitas, kad aš jo net nebepastebiu. Niekas nepraeina be pasekmių. Mano šeima yra rusakalbė, aš užaugau Lietuvoje, paskui išvažiavau gyventi į Londoną. Bėgant laikui lyg ir praradau savo homogeniškumą. Kartais mąstau lietuviškai, kartais rusiškai, kartais angliškai. Taip, aš susikūriau savo kūrybinį pasaulį, dėl to labai džiaugiuosi, bet dabar turiu surinkti kitą savo pasaulio pusę – savo namus.

LAMŲ SLĖNIS

ŽAVUS EPOCHŲ DIALOGAS

Tekstas ir nuotraukos: Monika Repčytė

Jaukiame Marė kvartale, Rue de Thorigny gatvelėje, įsikūrusioje galerijoje Paryžiaus mados savaitės metu buvo juntamas ne tik prancūziškos, bet ir lietuviškos mados dvelksmas – čia konceptualus prekės ženklas „Cherevichkiotvichki“ kvietė susipažinti su kolekcija „Present Past“, skirta 2016 metų pavasario/vasaros sezonui. Praeities ir dabarties santykį in-

LAMŲ SLĖNIS

terpretuojanti istorija pasakojama ne tik drabužiais, bet ir Antano Sutkaus fotografijomis – legendinis Lietuvos fotomenininkas specialiai šiam showroomui sutiko paskolinti savo darbus iš itin reto archyvo. Kaip teigia „Cherevichkiotvichki“ dizainerė Viktorija Andrejeva, nuotraukos leido filosofiškai pristatyti kolekciją. ,,Norėjau, kad fotografijos kalbėtų, įgarsin-

tų mano drabužius,“ – pasakoja ji. Charakteringas kolekcijas kuriantis ženklas moka apgaubti išskirtine aura, priversti pasijusti tarsi kitoje epochoje: 10 tūkst. fotografijų fone atsiskleidžia drabužių, smarkiai nutolusių nuo šiuolaikinės modernumo estetikos, savitumas (ir net į galeriją užsukantys svečiai primena žmones, atkeliavusius

iš tolimos praeities!). Kolekcijos rak- paaulis, ir ilgaaulis, tad atstoja dvejas tažodžiai: natūralumas, žemiški tonai, poras batų. Lygiai taip pat gali būti lengvos tekstūros, tradicijos. transformuojami ir sijonai, suknelės, marškiniai – svarbiausią vaidmenį atDizainerė, pasakodama apie savo lieka detalės, keičiančios drabužio pakūrinius, atskleidžia, kad ją domina skirtį. Sutaupyti leidžiantys dizaino ne praeities stilistika, o socialiniai sprendimai eina greta kontrastingų klausimai, paskatinę eksperimentuoti aksesuarų, pavyzdžiui, aukso spalva su avalynės ir drabužių funkcionalu- dažytų tradicinio „Cherevichkiotvimu: tas pats batas gali būti ir trum- chki“ dizaino rankinių. Praeityje ak-

tualūs dizaino klausimai išsprendžiami netikėtais ir originaliais būdais – šių būdų paieška yra vienas įdomiausių kūrybinio proceso rebusų. Ši kolekcija – pirmoji iš dviejų „Present Past“ dalių, antroji bus pristatyta rudens/žiemos sezono metu, tad kūrėja pažada ir toliau plėtoti praeities ir dabarties sintezės temą.

LAMŲ SLĖNIS

KARALIŠKO MIEGO UŽKULISIAI Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Kartais geros idėjos gimsta naktį, o kartais – tik gerai išsimiegojus. Apie tobulo miego receptą vieną ūkanotą rytą mažame Švedijos miestelyje, Šiopinge, kalbėjomės su Janu Ryde, seniausios Švedijoje miegamojo baldų įmonės „HÄSTENS“ vadovu. Iš kartos į kartą perduodamas skandinaviškas tradicijas vertina tiek Švedijos karališkoji šeima, tiek Holivudo žvaigždės – simetriškais langeliais margintoje lovoje miega Angelina Jolie ir Bradas Pittas, Arnoldas Schwarzeneggeris bei daugybė kitų garsenybių.

LAMŲ SLĖNIS

– Janai, „Hästens“ miegamojo baldai gaminami jau daugiau nei 160 metų, jūs – jau penktosios lovų kūrėjų kartos atstovas. Kaip „Hästens“ istoriją jums pasakodavo jūsų tėtis, senelis, o gal net prosenelis? - Augdamas daug laiko praleisdavau su mama, jos seserimi ir močiute, tad istorijų yra labai daug! Kai kūrėsi „Hästens“, manęs, žinoma, dar nebuvo, bet nuo mažens girdėdavau pasakojimus, kad kompanijos istorija prasidėjo 1852-aisiais. Pirmosios kartos atstovas Pehras Adolfas Jansonas bu-

LAMŲ SLĖNIS

vo neturtingas balnininkas. Sunkiai versdamasis jis suprato, kad geriausiai tais laikais gyveno žmonės, įvaldę amatus, tad ir jis savo darbe siekė aukščiausios kokybės. Tais laikais balnininkai gamino ir čiužinius. Taigi, 1852 m. iš Švedijos karaliaus gavęs kvalifikuoto meistro sertifikatą mano proproprosenelis pradėjo verslą. Tiek mama man, tiek mamai jos tėtis pasakojo, kad pirmoji karta buvo net kiek pamišusi dėl kokybės. Jie šventai tikėjo, kad jei kurs aukščiausios kokybės produktus, pirkėjai pas

juos sugrįš. Mane visada pralinksmina faktas, kad XIX a. „Hästens“ produkcijos registrų knygoje, kurioje buvo pažymėti visi anuomet gauti užsakymai, buvo ir visų kaimelio gyventojų vardai. Mūsų įmonė pažinojo kiekvieną vartotoją ir vos tik kuriam iš jų prireikdavo odos gaminių, buvo kreipiamasi į Pehrą Adolfą Jansoną, geriausią balnininką! Esant tokiam glaudžiam ryšiui su vartotojais, privalai gaminti aukščiausios kokybės produkciją, negali apgaudinėti ar susimauti.

LAMŲ SLĖNIS

– Buvote gana jaunas, kai įsiliejote į šeimos verslą. - Augdamas šią kompaniją aš labai mylėjau, su tėčiu dažnai čia atvykdavau, bet kartu prisimenu ir tai, kiek daug rūpesčių patirdavo mano tėvai plėtodami šį verslą. Pamenu, kad jie niekada nevykdavo atostogauti, išskyrus vieną savaitę per metus, kai keliaudavo į baldų mugę, tačiau tai juk tas pats darbas. Buvau vienturtis, tad vykdavau su jais. Penkerių, šešerių, septynerių ir taip visus kitus metus man tai būdavo pati nuobodžiausia savaitė metuose. ( Juokiasi.) Jaunystėje norėjosi šiek tiek nutolti nuo tėvų verslo. Išvažiavau mokytis, baigiau

magistrantūros studijas, po to universitete dėsčiau rinkodaros strategiją. Vieną dieną (man buvo 25-eri) grįžęs namo užėjau aplankyti gamyklos ir bevaikščiodamas čia pamačiau gražią 19-metę merginą... Nebuvau matęs gražesnės už ją, tad pagalvojau: „Na, gal šis verslas ir visai įdomus... Reikėtų ir man čia padirbėti.“ Atsikrausčiau į Šiopingą ir pradėjau dirbti turėdamas vienintelį tikslą – užkariauti tos merginos širdį. Teko gerokai pasistengti. Jai patiko šokti, o aš visiškai nemokėjau – pradėjau lankyti šokių pamokas. Vakarais šioje senoje salėje išstumdydavau kėdes, stalus ir treniruodavausi po šešias valandas. Ir taip kasdien...

Prabėgus devyniems mėnesiams mes pradėjome draugauti, susituokėme ir susilaukėme keturių sūnų. Kartu dirbome kompanijoje, ji man padėjo valdyti verslą. Nors prieš dešimtį metų išsiskyrėme, dabar esame labai geri draugai. Kai man buvo dveji su puse, fabrikas atrodė labai didelis. Tuo metu dar nebuvo pastatytas priestatas, tik ši senoji dalis. Tėtis man sakydavo, kad šalia galėsiu pastatyti naują fabriką, tik man reikės įsilieti į verslą. Esame nusipirkę ir žemes kitoje fabriko pusėje, tad savo vaikams dabar sakau, jog kai jie perims „Hästens“ valdymą, galės ten statyti naujus fabrikus.

LAMŲ SLĖNIS

– Kokių patarimų apie šeimos verslą gavote pačioje pradžioje iš savo tėvų? - Manau, svarbiausia buvo tai, jog pats patyriau ir supratau, koks iš tikrųjų geras yra mūsų gaminamas produktas. Tuos devynis mėnesius stengdamasis užkariauti Anos Lee širdį atidžiai tyrinėjau „Hästens“ lovas ir stebėjau, kiek daug įgūdžių reikia joms pagaminti. Kartu su žmona supratę, jog niekur kitur nėra tokių lovų, užsibrėžėme tikslą pagerindami miego kokybę padaryti šį pasaulį geresne vieta gyventi. Norime, kad žmonės pradėtų domėtis miego reikšme organizmui ir kokį svarbų vaidmenį miego procese atlieka lova. Vienas iš esminių veiksnių gerai savijautai ir ilgaamžiškumui ir yra miegas. Žinoma, maistas ir

LAMŲ SLĖNIS

sportas taip pat svarbūs, bet miegas – pats svarbiausias. Viena iš tradicijų, kurią man perdavė tėtis, buvo žinojimas, kad patys geriausi meistrai renkasi tik aukščiausios kokybės medžiagas. Niekada nesileidžiame į jokius kompromisus – įsigijęs „Hästens“ ženklu pažymėtą prekę pirkėjas gali būti tikras, kad lova pagaminta pagal aukščiausios kokybės reikalavimus ir iš geriausių medžiagų. Senelis nereikalavo gaminant rinktis tik natūralias medžiagas, tad testuojame ir daug įvairių modernių pluoštų, tačiau nė viena iš žmogaus pagamintų medžiagų neprilygsta natūralioms. Tad ir toliau naudojame natūralų liną, medvilnę ir vilną, aukščiausios rūšies švedišką medieną bei hipoalerginius arklio ašutus.

LAMŲ SLĖNIS

– Kiek jūs pats esate įsitraukęs į gamybos procesus? Ar dažnai lankotės šiame fabrike? - Šioje įmonėje dirbu jau dvidešimt penkerius metus. Galiausiai supratau, kad kasdien dirbti biure nuo 6 val. ryto, kaip buvau įpratęs, nėra pats tinkamiausias būdas. Tad pastaruosius penkerius metus sunkiai dirbau, kad suburčiau profesionalią produktų vystymo komandą. Dabar kartais jau galiu šiek tiek atsitraukti nuo verslo ir tiesiog skirti laiko pamąstymams. Tada ir gimsta pačios geriausios mintys. Labai dažnai susitinkame su produktų vystymo direktore Perla, aptariame reikalus, tad nuolat žinau, kas vyksta, bet pats nesu atsakingas už gamybos procesus.

– O kaip palaikote ryšį su darbuotojais? Galbūt turite kokių nors tradicijų? - Dauguma fabriko darbuotojų čia dirba jau ilgą laiką, su jais santykiai labai šilti, susitikę visada apsikabiname, pasikalbame, pasipasakojame, kaip sekasi mūsų vaikams. Kartu rengiame Kalėdų vakarėlius, rudenį – vėžių valgymo šventes. Apskritai visi mūsų darbuotojai, kad ir į kokią vietą pretenduotų, pirmąsias dvi savaites visada praleidžia gamyklos sektoriuje. Taip kiekvienas suvokia, kokio kruopštumo reikalauja lovų gamyba, kaip apdirbami arklio ašutai, kaip skiriasi įvairios lovų rūšys ir pan. Pamatę, kiek daug laiko ir jėgų reikia lovai pagaminti, darbuotojai ima iš tiesų vertinti mūsų produkciją ir pačią kompaniją.

– Ar sunku išlaikyti senąsias tradicijas šiandieniniame inovacijų kupiname pasaulyje? - Ne, nes kardinalių inovacijų mums nereikia. Žinoma, kasmet tobuliname savo produktus, tačiau „Hästens“ stiprybė ir išskirtinumas – tai mūsų miegamojo baldų gyvavimo ciklai. Gamindamas turi atsižvelgti į tai, kad lovos tarnautų ilgai. Štai prieš keletą metų ieškojome seniausių vis dar naudojamų „Hästens“ lovų – atsiliepė daugiau nei tūkstantis žmonių, jų lovos buvo 50 metų senumo, o pati seniausia įsigyta 1907-aisiais, daugiau nei prieš šimtą metų! Lovos savininkas papasakojo, kad jo prosenelio prosenelis šią lovą pirko tuokdamasis. Paklaustas, ar galėtume lovą iš jo nupirkti, jis nesutiko: „Ji tarnavo penkioms mūsų šeimos kartoms ir tarnaus dar penkioms.“

LAMŲ SLĖNIS

– Miegoti šiose lovose renkasi net Švedijos karališkoji šeima. Kas turi nutikti, kad prisibelstum į karališkuosius miegamuosius? - Karališkajai šeimai savo produkciją teikiame nuo 1952-ųjų – mūsų bendradarbiavimas trunka jau daug metų. Karališkoji šeima yra tokie patys vartotojai kaip ir kiekvienas mūsų: išgirdę apie kokybiškas „Hästens“ lovas jie tiesiog užsinorėjo vienos. Per visus tuos metus karališkieji rūmai iš mūsų įsigijo jau daugiau nei 50 lovų. – Atskleiskite, koks yra gero miego receptas? - Pastebėjau, kad keliaujant ir miegant viešbutyje net po 7-8 miego valandų aš vis tiek nesijaučiu pailsėjęs. Kai miegu namie, užtenka 5-6 valandų, kad pabusčiau žvalus dar prieš suskambant žadintuvui. Tad man svarbiausia yra miego kokybė, o kai miegi patogioje lovoje, kokybę iškart junti.

LAMŲ SLĖNIS

– Labai patogios lovos turi vieną bėdą – iš jų nesinori keltis! - Kartais pas mus išsirinkti lovos užsukę klientai prisipažįsta, kad jiems nesinori išeiti iš parduotuvės. Kiti pasakoja, kad įsigiję lovą nebenori niekur eiti iš namų... Tačiau, patikėkite, kokybiškai išsimiegojus ir keltis iš lovos nebėra taip sunku. – Turite keturis sūnus, du iš jų jau dirba kartu su jumis. Ką stengiatės perduoti jiems? - Taip, du vyresnėliai jau dirba „Hästens“. Marcusas būna čia, gamykloje, o Lukas šiuo metu mokosi, bet beveik kasdien skambina man ir dalijasi idėjomis apie verslo plėtojimą. Jie dažnai man priekaištauja, kodėl nepadariau to ar ano. Netgi manau, kad tai ne aš jiems, o jie man duoda daugiau naudingų patarimų.

„Hästens“ miegamojo SPA rasite ir Vilniuje: Rūdninkų g. 16.

LAMŲ SLĖNIS

MADA

BALANDŽIO AVANTIŪRA Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Šarūnė Zurba (www.sarunezurba.com)

Vyriškos mados ženklus Lietuvoje būtų galima suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų. Vieno jų – žaviai minimalistinių aksesuarų „April Look“ – galėjo ir nebūti, jei ne avantiūristiškas dviejų draugių noras patekti į dizaino renginį. Vyriškų peteliškių idėja ir pirmoji kolekcija gimė vos per kelias savaites, o jų autorės – Agnė Kundrotė ir Vaida Bučelienė, tada dar net neįtarė, kad jų spontaniškai sukurtos švaraus dizaino, minimalistinės estetikos peteliškės netrukus pasklis po pasaulį ir taps jų nuolatine veikla.

LAMŲ SLĖNIS

100

LAMŲ SLĖNIS

- Vaida, Agne, šiek tiek apie jus pačias – kaip gimė judviejų duetas? Agnė: Labai spontaniškai. Buvome neseniai baigusios studijas, aš grafinį dizainą, o Vaida – fotografiją. Susitikome išgerti kavos ir spontaniškai sugalvojome, kad norime sudalyvauti viename dizaino renginyje. Taip ir gimė pirmosios peteliškės. - Kodėl būtent vyriški aksesuarai? Agnė: „April Look“ atsirado per tris labai įtemptas savaites, pasiruošti minėtajam renginiui buvo likę nedaug laiko. Tuo metu dar neturėjome nieko

– nei produkto, nei pavadinimo, tik registraciją į renginį. Vaida: Kurti vyriškus aksesuarus pradėjome natūraliai, vos pagalvojus, kam mūsų darbai galėtų būti skirti, iškart atėjo mintis, kad moterims jau daug visko sukurta, o štai vyrams visko trūksta. Svarstėme, ko jiems labiausiai reikia, norėjosi nedidelio smulkaus daikto, tad prisiminėme visų užmirštas peteliškes. Buvome nusprendusios, kad tai greičiausiai bus tik laikinas projektas, neturėjome jokių ateities vizijų. Bet paskutinę renginio dieną mus pastebėjo vieno ma-

dos butiko savininkas. Jis nupirko visas likusias peteliškes. Teigiama žmonių reakcija ir susidomėjimas po renginio ir paskatino mus tęsti veiklą. - Linas – kodėl jis? Agnė: Norėjosi grubesnio audinio, kontrastingo blizgančiam šilkui ar sintetikai. Vaida: Dėl įvairios tekstūros linas gali būti ir labai grubus ir labai dailiai suaustas. Taip pat gražu, kad audimo siūlai yra ne tolygūs – vienur suplonėja, kitur išstorėja, tai toks labai gyvas audinys.

LAMŲ SLĖNIS

101

102

LAMŲ SLĖNIS

103

104

LAMŲ SLĖNIS

- Šių laikų vyras – koks jis jūsų akimis? Vaida: Šiandien vyras jau nebėra tik maitintojas, šeimos galva. Jis yra linkęs labiau pasitempti, jam svarbu, kaip jis atrodo. Nebėra baugios grožio procedūrų temos. Seka madą. Mano nuomone, jiems nereiktų persistengti, vyras turėtų likti vyriškas. Agnė: Smagu matyti, kad vyrai pradėjo labiau rūpintis savo išvaizda, man atrodo, vyrai tiesiog išgražėjo!

- Beje, kokia „April Look“ pavadinimo istorija? Vaida: Kaip atspirties tašką pasirinkome balandžio mėnesį, tą mėnesį pradėjome savo veiklą. Norėjosi gražaus ir lengvai įsimenančio skambesio. - Ilgą laiką kūrėte gyvendamos skirtinguose miestuose, kaip vykdavo tas kūrybinis procesas? Agnė: Bendraudavome internetu, telefonu ir siuntomis. Sunku buvo dirbti atskiruose miestuose, daug ne-

susikalbėjimo, bet per tai išmokome pasiskirstyti darbais ir nusibrėžti terminus, iki kada darbas turi būti atliktas. Taip pat stengdavomės bent po kartą per mėnesį susitikti gyvai. - Iki maksimumo išgryninta minimalistinė estetika – ar tokios jūs pačios ir gyvenime? Vaida: Galbūt Agnė labiau išlaiko šią stilistiką. Manau, ji – mūsų estetikos atstovė. Agnė: O Vaida labai mėgstą tvarką, jai viskas turi būti sudėta pagal sistemą.

LAMŲ SLĖNIS

105

106

LAMŲ SLĖNIS

107

- Kaip jums pavyko apie „April Look“ papasakoti pasauliui? Aš, pavyzdžiui, buvau sužavėta, kai pamačiau jūsų peteliškes britų žurnalo „Cereal“ puslapiuose ir internetinėje parduotuvėje! Agnė: Kad gal dar nepavyko, vis nelieka laiko tuo užsiimti, vis atsiranda svarbesnių darbų. Žurnalas „Cereal“ mus tiesiog netikėtai pastebėjo, pasisiūlė apie mus parašyti, o vėliau mūsų peteliškė atsidūrė jų internetinėje parduotuvėje. Turėjome pagaminti peteliškę iš tam tikro pilko tono, būtent specialiai jiems. Mūsų gaminiais prekiaujama įvairiose šalyse – Kanadoje, Jungtinėse Valstijose, Australijoje ir kt. Pavyzdžiui, Japonijoje „April Look“ peteliškių galima rasti mažoje, jaukioje ir labai specifinėje parduotuvėje „UGUiSU“, Belgijoje – ryškioje ir spalvotoje „Yes I Do“, į kurią mėgsta užsukti būsimi jaunavedžiai. - Kur jums gimsta pačios geriausios idėjos? Vaida: Su idėjomis ne taip paprasta. Būna visaip. Atrodo, sugalvojai visišką nesąmonę, bet papasakojus kitiems mintis stipriai palaikoma. O kartais viskas „per skausmą“, kai riboja terminai, priemonės… Kur? Tikriausiai nėra konkrečios vietos – kartais ruošiant vakarienę, kartais pabėgus iš miesto, o dažniausiai – prisėdus prie tuščio popieriaus lapo. Agnė: Man geriausiai mąstosi važiuojant traukiniu.

108

LAMŲ SLĖNIS

109

110

LAMŲ SLĖNIS

111

- Kokie kūrėjai, knygos, filmai, žurnalai įkvepia jus? Vaida: Konkrečiai įvardyti būtų sunku. Mane labiausiai įkvepia vizualioji pusė – leidinio viršelis ar jo maketas, kino kadro kompozicija, nuotraukos. Gražūs dalykai įkvepia daryti gražius dalykus. Skatina kurti, nebijoti klysti ir patys artimiausi man žmonės. Esu linkusi į negatyvumą, o štai jie kažkaip moka įžiebti pasitikėjimą, norą pildyti idėjas, tęsti ar bandyti iš naujo. Agnė: O mane labiausiai įkvepia nuoširdūs žmonės, kurie tiki tuo, ką daro, ir daro tai nuoširdžiai, nesvarbu, ar jie kuria filmus, gamina kavą, ar rašo knygas. Tokie žmonės atrodo užsidegę, laimingi, realizavę save. - Kur matytumėte „April Look“ po kelerių metų? Vaida: Tikiuosi, kad po kelerių metų turėsime dar didesnį parduotuvių ir butikų, pardavinėjančių „April Look“ produktus, skaičių. Taip klientai galėtų paliesti ir gyvai įsigyti gaminius. Internetu pirkti yra patogu, bet gyvas apsipirkinėjimas vis dėlto suteikia daugiau šiltų emocijų.

112

LAMŲ SLĖNIS

113

114

LAMŲ SLĖNIS

KELYJE APLINK PASAULĮ: JI IR JOS MOTOCIKLAS Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė ir Eglė Gerulaitytė

Jei nepažinočiau EGLĖS GERULAITYTĖS, pagalvočiau, kad ji tiesiog puikiai valdo plunksną ir turi itin lakią vaizduotę. Žodžiu, tikra nuotykinių romanų meistrė. Bet Eglę pažįstu neblogai ir žinau, kad tai, ką perskaičiau jos kelionių dienoraštyje ir išgirdau iš jos pačios lūpų, – nepagražinti ir neišgalvoti (nors ir sunkiai įtikėtini) nuotykiai iš jos kelionės motociklu aplink Pietų Ameriką. Pavasarį Eglė vėl leisis į kelią. Jos didysis užmojis – tapti pirmąja lietuve, motociklu apvažiavusia Žemės rutulį. Net neabejoju, kad anksčiau ar vėliau jai tai pavyks. Iš Eglės dienoraščio: „Motociklininkai man visuomet atrodė šiek tiek įtartini. Žiūrėdavau į juos su susižavėjimu, bet kartu – šiokia tokia pagarbe baime. Pasvajodavau, ką reiškia vairuoti motociklą, bet vis nebūdavo tai laiko, tai pi-

nigų, o dažniausia – nei to, nei to. Tačiau motociklininkai visuomet traukdavo akį. Mėgindavau nuspėti, ką gi tokio jie slepia nuo mūsų, automobilinių civiliokų; neabejojau, kad motociklininkų brolija saugo kažkokią labai svarbią ir

seną paslaptį. Kai galiausiai pati persėdau ant dviejų ratų, supratau, kad neklydau. Motobrolija iš tiesų turi be galo brangų dalyką: laisvę...“

LAMŲ SLĖNIS

115

116

LAMŲ SLĖNIS

117

- Egle, tai ką gi veikei pastaruosius ketverius metus? - Išvažiavau į Angliją studijuoti žirgų psichologijos. Paskui įsidarbinau privačiame dvare, treniravau jaunus medžioklinius žirgus, mokiau juos paskui lapes lakstyti. Bet galiausiai kažkaip nyku pasidarė, sielos skausmai pradėjo kamuot nuo visų lietų ir rūkų… O bičiulis pakvietė paviešėt pas jį Los Andžele. Ir išskridau. Ten bandžiau mokytis čiuožinėt banglente, bet nepavyko, tad pradėjau galvot – ką čia veikti toliau? Svarsčiau apie Australiją, buvau susiradusi savanoriavimo programą Zimbabvėje. Bet tada netikėtai atradau nebrangų skrydį į Peru. Nusipirkau bilietą ir atsidūriau Limoje. Iš pradžių šiek tiek savanoriavau – dirbau su vietos vaikais, mokiau juos anglų kalbos. Bet labai greitai man pasidarė šiurpiai baisu. Priemiesčiuose žmonės taip skurdžiai gyvena, kad mums teko vaikams aiškinti, kas yra dantų šepetukas ir ką su juo daryti, pavalgydinti juos. Viena šeima per dieną turi pagaminti 500 plytų. Ir tie maži vaikiukai eina gaminti plytų nežmoniškame karštyje... Visame kaime – viena vandens pom-

118

LAMŲ SLĖNIS

pa. Supratau, kad esu visiškai „skysta“, mano širdis neatlaikė tų vaizdų ir aš nusprendžiau pakeliauti po Peru. Iš pradžių keliavau autobusais. Nakvynės namuose (hosteliuose) vis sutikdavau kokį motobrolį. Klausiausi jų istorijų ir jaučiau, kad jie kažkaip kitaip viską mato, kiti dalykai jiems nutinka. Supratau, kad ir aš noriu motociklo. Teisių aš neturėjau. Bet vienuose Naskos nakvynės namuose sutikau tokį amerikietį ir paprašiau, kad išmokytų mane vairuoti. Jis keistai mane nužvelgė, bet galiausiai sutiko – parodė, kaip pavaras perjungti, kaip pasukti ir sustoti. Man pasirodė nesudėtinga. Ryanas man padėjo išsirinkti motociklą... skalbimo parduotuvėje. Ten visur gali visko rasti: skalbimo mašina, magnetola, alpaka ir motociklas... Iš Eglės dienoraščio: „Iki tol motociklo niekuomet nebuvau vairavusi, bet arogantiškai nusprendžiau, kad išmokti veikiausiai nėra sunku. Baimės visiškai nejaučiau – kadangi nuo vaikystės jodinėju žirgais, galvojau, jog plieninis arkliukas vis dėlto turėtų būti kur kas lengviau nuspėjamas, nei gyvas. Pasisekė,

kad hostelyje, kuriame buvau apsistojusi, tuomet viešėjo amerikietis Ryanas, keliaujantis nediduku kinišku motociklu. Šiek tiek jį pakamantinėjusi, kas ir kaip, paprašiau, kad pamokytų vairuoti. Po poros valandų praktikos su Ryano motociklu jau gaudžiausi, kaip perjungti pavaras, sugebėjau susukti įtartinos trajektorijos aštuoniukę, sustoti – mano šviesia galvele, to ir užteko...“ - Ir koks gi buvo tavo pirmasis mocas? - Kiniškas 150 kubinių litrų „ponis“. Tada man jis atrodė didžiulis, nuostabus ir galingas. Dabar juokinga… Aš jį nusipirkau, o Ryanas išmovė į šiaurę. Pradėjau tvarkytis viena. Iš pradžių buvo baisu, bet paskui nusiraminau. Ketinau tik kiek pasivažinėti po Peru, bet po kiek laiko atsidūriau prie Titikakos ežero, čia pat – Bolivijos siena. Pervažiavau Boliviją, o ten – Argentina… Prasidėjo ir nesibaigė, kol neišvažinėjau visos Pietų Amerikos: Peru, Bolivija, Argentina, Čilė ir atgal – Peru, Ekvadoras, Kolumbija. Neaplankyta liko tik Brazilija. Bet ten manęs kažkaip netraukė.

LAMŲ SLĖNIS

119

120

LAMŲ SLĖNIS

121

<...> sutikau tokį amerikietį ir paprašiau, kad išmokytų mane vairuoti. Jis keistai mane nužvelgė, bet galiausiai sutiko – parodė, kaip pavaras perjungti, kaip pasukti ir sustoti. Man pasirodė nesudėtinga.

- Keliaujant turbūt teko nakvoti keisčiausiose vietose? - Dažniausiai – nakvynės namuose ar palapinėje. Naujuosius metus sutikau palapinėje šalia autostrados, nes netikėtai baigėsi benzinas. Bolivijoje nakvynės namus galima rasti ir už 2 eurus, aišku, jie bus be langų ir vandens, bet vis tiek stogą virš galvos turėsi. Argentinoje, Čilėje civilizacijos daugiau, ten net kempingų su dušais ir wifi radau. Teko nakvoti vieno kaimo griuvėsiuose. Tiesiog užstrigau ten, penkių kilometrų aukštyje. Sukosi galva, peršalau, teko praleisti ten tris ar keturias dienas. O aplink ganėsi daugybė lamų. Ne-

122

LAMŲ SLĖNIS

žinau, laukinės jos ar ne, bet kiekvieGaliausiai kelias pradeda leistis ženą rytą bandoje atsirasdavo penki myn, nudžiungu, kad netrukus pamašeši nauji mažyliai su trumpom tysiu Chivay slėnį, bet tuomet pradeda minkštom uodegytėm... lyti, lietus virsta šlapdriba, šlapdriba – pūga. Nuostabu. Kiaurai peršlampu, Iš Eglės dienoraščio: „Apie septintą sušąlu taip, kad visa drebu, nieko nevakaro jau buvo aklinai tamsu, kelias simato, galvoju – na va, mieloji, prisikartais virsdavo žvyro takeliu, teko ma- dirbai. nevruoti, stengiantis išvengti uolų nuoGaliausiai išvystu Chivay slėnio skilų ir akmenų, o kartais spaustis prie šviesas, kurios atrodo kaip nuostabiaupat kalnų pašonės, nes kelias vietomis sia vizija. Dar gerą valandą slidinėapgriautas nuošliaužų. Eismo jokio, ab- dama šiaip ne taip riedu serpantinais soliučiai tamsu, šalta, o kelyje vis pasi- žemyn; pasiekus Chivay galva plyšta, rodo balti vaiduokliai – lamos. Kartą nuo šalčio jau net nebedrebu, o tiesiog teko tiesiog prasistumti motociklą pro kratausi, ir sustojus prie jaukiai atrolamų bandą, nes į mano pypsėjimus jos dančio restoranėlio nuvirstu su visu žiūrėjo atlaidžiai, bet su ironija. motociklu“.

LAMŲ SLĖNIS

123

- Ko gero, ekstremalių situacijų per kelionę buvo ne viena... - Nebuvo jų labai daug. Dažniau aš jas pati sukurdavau. Pavyzdžiui, kai įsigudrinau su visu motociklu nuo tilto nusiristi į upę. Neaukštai buvo tas tiltas ir upė negili, bet vis tiek... Kartą pasiklydau dykumoje, Bolivijos pietuose. Ten kelių tiesiog nėra. Norėjau pamatyt didžiausią pasaulyje druskos dykumą Salar de Uyuni. Iki jos vedė kelias per dykumą. Ten ir Dakaro ralis vyksta. Galvojau, kad tai turistinė vieta, kad kelias tiesiog privalo būti. Pasirodo, tik automobilių vėžės per smėlį. Važiavau, važiavau ir pasiklydau. Iš pradžių galvojau, kad kelią tiesiog taiso, kad jis tuoj atsiras. Bet ne. Pasiklausti nėra ko, aplink – nebent indėnai, bet jie toliau savo kaimo niekur nėra buvę. Motobrolių nesutikau, nes dauguma jų važiuoja Panamerikos greitkeliu. O aš sekdama „Google Maps“ taškiuką, judantį į pietus, galiausiai radau dar vienas vėžes ir išvažiavau. Iš Eglės dienoraščio: „Pakyla vėjas, aplink sukasi smėlio verpetai, smėlis striukėje, smėlis šalme, aš esu Smėlio Žmogus, suima toks isteriškas juokas – na va, Egluže, bus tau vienai plavinėti po dykumas. Staiga tiesiai prieš nosį išdygsta metro aukščio smėlio kopa, kurioje užklimpę du autobusai. Autobusų vairuotojai mėgina iškasti padangas, o

124

LAMŲ SLĖNIS

keleiviai kapoja ‘chicharron’ (toks keptos mėsos patiekalas) ir smalsiai žiūri, kaip čia dabar beprotė gringa perlips smėlio kliūtį su motociklu. Man irgi smalsu, tik nelabai juokinga, nes moto ir taip klimpsta, o per tokį smėlio monstrą pervažiuoti tikrai jokių šansų. Bandau stumtis, nieko gero, tik labiau klimpstu; galiausiai įstrigusių autobusų vairuotojai pasisiūlo padėti, ir šiaip ne taip išsikapstau“. Dar vienas nelabai smagus nuotykis nutiko Amazonės džiunglėse, Peru. Po tris dienas trukusio žygio į džiungles grįžome į Puerto Maldonado miestuką ir jau ruošėmės išvažiuoti, bet prasidėjo aukso kasyklų darbuotojų streikas. Miestelio centras visiškai užsidarė, pagrindinėje aikštėje – tik riaušių policija, kareivukai. Gatvėse – barikados, žmonės siautėja. Ir su kiekviena diena vis blogiau. Galiausiai prasidėjo susišaudymai. Nakvynės namuose gal dešimt dienų ausis suglaudę praleidom. Kasdien eidavom pas komandantę klausti – gal jau galima? Galiausiai išgirdom, kad išvažiuoti saugu, bet vos išsukus iš miesto mus pasitiko barikados ir ginkluoti protestuotojai. Bet streikas staiga baigėsi, nes atėjo Velykos, o jie visi – uolūs katalikai. Vienai dienai viskas nurimo, o mes pasinaudoję proga pabėgom.

LAMŲ SLĖNIS

125

Iš Eglės dienoraščio: „Tiesą sakant, Bolivija nuo Peru skiriasi nedaug, tik yra dar skurdesnė. Tačiau žmonės tokie patys: indėnai, vargiai šnekantys ispaniškai ir gyvenantys molio lūšnelėse žemiau skurdo ribos, ir miestiečiai, gyvenantys iš turizmo, narkotikų bei varganų valstybinių tarnybų. La Pazo policininkai neretai laisvu laiku dirba taksistais arba kokaino kurjeriais, mokytojai – batų šveitėjais ir gatvės prekeiviais. Dėka prezidento Evo Moraleso (pirmojo indėnų prezidento) politikos ir pasisakymų, vietiniai į gringos, vakariečius, žiūri labai atsargiai, o neretai ir priešiškai. Tą savo kailiu pajuntu ir aš – kai kur degalinėse man atsisako parduoti benzino, La Paze ne kartą išgirdau ‘gringo go home’ rėkavimų“.

kad Bolivijoje: riedėjau tuščiu šunkeliu, aplink nieko nėra. Po kiek laiko už manęs atsirado sunkvežimis. Važiuoja iš paskos, bet nelenkia. Galiausiai aplenkia, bet vis tiek važiuoja greta. Ir taip gal pusantros valandos. Sustojau. Ir jis sustojo. Žiūriu, išlipa dėdė ir eina link manęs. Keistai jaučiaus. O paaiškėjo, kad žmogus pamatė, jog mano kuprinė baigia nukrist ir atnešė man virvę, kad ją pritvirtinčiau... Su realiu pavojumi, kad kas nors grasintų, nesusidūriau nė karto. Tik tos močiutės indėnės su šimtais sijonų arba manimi žavėdavosi, arba labai pykdavo. Kartą Peru paklausiau tokios močiutės, kur parduotuvę rasti, o ji klausia – tai kur gi tavo vyras? Sakau, nėra. Kaip tai nėra? Sakau, viena keliauju. Tada ji baisiai supyko - Didžiąją dalį laiko keliaudavai ir reikalavo pasakyti, kur yra mano viena, tiesa? mama. - Taip. Dalį Argentinos ir Čilės įveikiau kartu su vokiečiu Marku. Kelia- Pasakojai, kad kada nors norėvom kartu apie pusę metų. Keliauti tum leistis į panašią kelionę motovienai nebuvo baisu. Gal tik kartais ciklu, tik jau su konkrečiu tikslu – pasitaikydavo nejaukių situacijų... Kaip išpildyti tų indėnių svajonių.

126

LAMŲ SLĖNIS

- Dauguma tų moterų augina keturis penkis vaikus. Jų vyrai paprastai užsiima turistų reikalais, o jos privalo vaikus užauginti, visus pamaitinti, jei turi kokius nedidelius nakvynės namus, tai ir jo svečiais pasirūpinti, ir šiaip visus keturis namų kampus laikyti. Jos daro viską, bet nieko už tai negauna. O tos moterytės tokios mielos, šiltos, jos nori kalbų mokytis, keliauti, bet kur tau... Štai man ir kilo mintis, kad būtų smagu keliauti su būriu kitų moterų, lankyti tas indėnes ir pildyti jų svajones. Prisimenu, kartą užklydau į tokį kaimelį, kurio automobiliu net nepasieksi, ten gyvena tokia Rocio, augina tris mergaites, jos vyras rengia turistams turus su žirgais, o ji viskuo rūpinasi: pati balnus taiso, valgyti verda, alpaką gano ir dar jūrų kiaulytę maistui augina. Pati išmoko prancūzų kalbą, mokosi anglų. Savo vaikams ji liepė eiti su manimi pasišnekėti, nes – va – viena po pasaulį keliauju, angliškai moku!

LAMŲ SLĖNIS

127

- Atleisk už nekuklų klausimą, bet iš ko tu pati keliavai? Gal pakeliui sustodavai padirbėti? - Buvau susitaupiusi šiek tiek pinigų dar iš Anglijos. Šiek tiek padirbėdavau pakeliui su žirgais. Argentinoje radau privačią hasiendą, ten buvo aštuoni pusiau laukiniai žirgai. Pratinau juos prie balnų ir pan. O šiaip Pietų Amerikoje viskas labai pigu. Mėnesiui pakakdavo kokių 300 eurų. Ir benzinas labai mažai kainuoja. Per pusantrų metų Pietų Amerikoje įveikiau apie 40 tūkst. kilometrų. Galiu pasakyti, kad gražiausi vyrai gyvena Argentinoje, bet mieliausi žmonės – Kolumbijoje.

128

LAMŲ SLĖNIS

- Grįžai, o tada nusprendei, kad Pietų Amerikos maža. Keliausiu aplink pasaulį! - Galėjau keliauti toliau po Centrinę Ameriką, o tada – Jungtinės Valstijos. Bet nusprendžiau grįžti į Europą, šiek tiek pasitaupyti pinigų ir tada vėl grįžti į kelią. Labai noriu apvažiuoti Afriką. Bet kol kas ten per daug pavojinga. Ko gero, pirmiausia keliausiu į Aziją: Iranas, Turkmėnija, Uzbekija, Tadžikija, Kirgizija, Kinija, Indija, Bangladešas, Mianmaras, Laosas, Vietnamas, Kambodža, Tailandas, Malaizija. Į Australiją ir Ameriką dar suspėsiu, ten galima ir senatvėje nukeliauti. O dabar man norisi grįžti į smėlį, džiungles, į kokį purvą įklimpti...

- Ką tau kelionė davė? - Kelionės gydo sielą. Pasidarai toks lengvutis. Tik grįžus būna sunku. Gal pusę metų danguje Pietų Kryžiaus ieškodavau, o man Grįžulo Ratai vis akis žlibino... Kelyje visą laiką buvai judesy, o čia viskas taip statiška. Būna, žmonės taip tiesiog nebegali. Keliaudama sutikau vyriškį, kuris jau 15 metų keliauja. Tiesiog nebegali grįžt namo. Aš kol kas gyvenimo plano neturiu. Kaip bus, taip. Dabar aš noriu tik važiuoti. O kai viską apvažiuosiu, tada – į Karibus...

- Tai ko tau dabar trūksta, kad pavasarį imtum ir vėl išskristum? - Motociklo ir šiek tiek pinigų. Įsimylėjau motociklą „Honda Africa Twin“. Vienas pažįstamas visiškai rimtai siūlė man imti jo motociklą ir važiuoti. Tik jis prašė po metų grįžti, o aš to negaliu pažadėt... Svajoju, sapnuoju tą motociklą. Daug kas sako, kad jis merginoms netinka, kad per sunkus, kad nepakelsiu. Pakeliu! O apskritai svarbiausia – išvažiuoti. Tada jau kažkaip savaime viskas susidėlioja. Tikrajame kelyje Visata viską sutvarko. O tikrasis kelias yra tiesiog kelias. Aš esu iš Jacko Kerouaco kartos ir esu beviltiškai romantiška sielelė...

Iš Eglės dienoraščio: „Kitą dieną važiavosi kur kas smagiau: posūkiai ir pamišę vairuotojai taip nebegąsdino, ėmiau įprasti prie motociklo, nebesibaidžiau smėliu apneštų kelio dalių ir iš esmės jaučiausi esanti baisiai didelė nuotykiautoja, motožvaigždė ir apskritai bebaimis laisvės pranašas. Dabar, žvelgiant atgal, be abejo, juokinga, bet tuomet pirmųjų motodienų pakilimas buvo visaapimantis, o kiekvienas įveiktas iššūkis, kad ir nedidelis, rodėsi lyg to paties Che Guevaros motodienoraščių vertas žygdarbis“.

LAMŲ SLĖNIS

129

130

LAMŲ SLĖNIS

131

132

LAMŲ SLĖNIS

133

134

LAMŲ SLĖNIS

135

136

LAMŲ SLĖNIS

ŠIMTAMETĖ ISTORIJA VISKIO STIKLE Tai buvo 1887-ųjų Kalėdos. Tą dieną išsipildė ilgai laukta škoto WILLIAMO GRANTO svajonė – jo pastatytoje viskio gamykloje „GLENFIDDICH“ pagaliau pakvipo viskiu – iš varinių distiliatorių išlašėjo pirmieji salstelėjusio aromato ir aitraus skonio lašai. Tą dieną viskio istorijoje atsirado naujas įrašas.

Nuotraukos: „Glenfiddich“ archyvo

Viskio gamyklą atokiame Daftauno miestelyje, Škotijos aukštumose, W. Grantas statė savo rankomis, padedamas žmonos Elisabeth, septynių sūnų ir dviejų dukterų. Šiandien „Glenfiddich“ šeimos verslui vadovauja jau penktoji karta, o daugiau

nei 125 metus besitęsianti viskio kelionė po pasaulį kupina neįtikėtinų istorijų. Kad Grantų šeimos protėviai buvo tikri inovatoriai ir avantiūristai gerąja šio žodžio prasme, byloja štai kad ir šis faktas: 1909 m. W. Granto sū-

nėnas Charlesas Gordonas leidosi į 12 mėnesių trukusią kelionę aplink pasaulį laivu, siekdamas paskleisti žinią apie savo šeimos aistrą ir užsidegimą gaminti geriausią škotišką viskį bei atverti naujas rinkas Tolimuosiuose Rytuose, Azijoje ir Australijoje.

LAMŲ SLĖNIS

137

William Duncan Grant Gordon

Charles Grant Gordon

Sandy Grant Gordon

Akivaizdu, kad legendinio viskio gamintojams rūpėjo ne tik šio gėrimo skonis, bet ir tai, kaip jis pateikiamas. 1961 m. kompanija paprašė vieno žymiausių to meto grafikos dizainerių Hanso Schlegerio sukurti išskirtinį „Glenfiddich“ butelio dizainą. Taip gimė žymusis trikampis viskio butelis – visame pasaulyje atpažįstamas išskirtinis „Glenfiddich“ bruožas. Dar vienas šios viskio daryklos produkcijos išskirtinumas – etiketėje pavaizduotas gražuolis elnias. Beje, jis pirmą kartą pasirodė 1968-aisiais JAV rinkai skirtoje viskio versijoje. Šis viskis

taip išpopuliarėjo, kad galiausiai buvo nuspręsta sukurti ir specialią elnio versiją Didžiosios Britanijos rinkai. Šį logotipą įkvėpė karalienės Viktorijos laikų sero Edwino Landseero nutapytas paveikslas „Monarch of the Glen“. Tačiau, ko gero, vienas reikšmingiausių posūkių „Glenfiddich“ istorijoje įvyko 1963-iaisiais. W. Granto proanūkiai Sandy ir Charlesas Grant Gordonai ryžosi tam, ko niekas nedrįso anksčiau – jie nusprendė sukurti pirmąjį „Straight Malt“, arba vieno salyklo, viskį ir aktyviai jį reklamuoti kaip geriausią viskį už Škotijos ribų. Iki tol

pasaulyje dominavo maišytas viskis. Kaip parodė istorija, šis rizikingas jų sprendimas pasiteisino – šiandien „Glenfiddich“ salyklinių viskių šeima –labiausiai apdovanota pasaulyje. Siekdamas vėl priminti šį įvykį, visiems laikams pakeitusį viskio pasaulį, „Glenfiddich“ vyriausiasis maišytojas Brianas Kinsmanas tiksliai atkartojo istorinį gaiviai vaisinį „Straight Malt“ skonį ir šiandien pristato naują išskirtinį šios šeimos kolekcijos narį – „The Original“, pažymėtą „limited edition“ (liet. riboto leidimo) ženklu.

138

LAMŲ SLĖNIS

139

140

LAMŲ SLĖNIS

141

Atkurti legendinį skonį B. Kinsmanui pavyko pasitelkus per daugybę metų išugdytą meistrystę bei sekant originaliojo receptus aprašymus, rastus senuose viskio daryklos užrašuose. „The Original“ yra tikras istorijos skonis, – teigė pats B. Kinsmanas. – Mums garbė pristatyti šį išskirtinį viskį, pasižymintį švelniu vaisiniu aromatu ir chereso natomis iš europietiškų ąžuolinių chereso statinių, kurios daugiausia ir buvo naudojamos 1960-aisiais.“ Pasak „Glenfiddich“ direktoriaus Peterio Gordono, naujasis viskis – tai šios šeimos vizijos ir nepriklausomybės liudininkas. „Šie bruožai mums leido nuolat siekti inovacijų ir kurti aukščiausios kokybės viskius. Viskis „The Original“ yra geriausias to pavyzdys ir duoklė mano tėvui, Sandy bei dėdės Charleso pasiekimams pristatant mūsų sukurto vieno salyklo viskį pasauliui“, – kalbėjo P. Gordonas. Išskirtinis ne tik naujojo viskio skonis, bet ir jo dizainas. „The Originals“ pristatomas legendiniame trikampiame butelyje, klasikinėje juodoje paauksuotoje dėžėje. Šis viskis pasižymi sodriai auksine spalva, vaisiniu, gėlių aromatu, juntama ir kriaušių nata. Gėrimo skonis – maloniai saldus, gaivus, turintis švelnaus vanilinio ąžuoliškumo. Šiandien drąsiai galima sakyti, kad B. Kinsmanas atkūrė istoriją. Ir gurkšnelį tos istorijos galite paragauti kiekvienas jūsų.

142

LAMŲ SLĖNIS

143

144

LAMŲ SLĖNIS

145

146

LAMŲ SLĖNIS

ROBOTŲ KŪRĖJAS AUGINA 1500 IŠRADĖJŲ ARMIJĄ Tekstas: Inga Norke Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

KRISTIJONAS VASILIAUSKAS yra žmogus, kurio klausimai apie ateitį nei kiek netrikdo. Jis daugiau mažiau žino, kas mūsų laukia 2020 m., 2030 m. ir 2050 m. Kristijonas ne tik kuria robotus, tačiau šiuo metu beveik šimtu procentų yra susikoncentravęs į jaunųjų išradėjų armijos ugdymą. Jis su savo šeima Vilniuje įkūrė „Robotikos akademiją“. Joje šiuo metu mokosi daugiau nei 1500 vaikų, jaunųjų išradėjų, vunderkindų. Jau dabar dalis jų savo galva uždirba pinigus kurdami robotukus komerciniams projektams ir yra ateities išradėjai, generaliniai direktoriai, strategai ir inovatoriai.

• Kas: Kristijonas Vasiliauskas. • Jam: 23 m. • Baigė mokyklą Floridoje ir politikos mokslus Anglijoje (anksčiau nei bendraamžiai). • Augina crazy 1500 išradėjų armiją. • Pats kuria robotus. • Neabejoja, kad Lietuva bus viena įtakingiausių šalių robotikos sferoje. • Interviu atsako į klausimus apie ateitį, virtualią realybę, 3D spausdintuvus ir kt. • Lapkričio 6-7 d. jis kalbės ir iliustruos ateitį atradimais konferencijoje „What’s Next“.

LAMŲ SLĖNIS

147

148

LAMŲ SLĖNIS

Trumpai užbėgant už akių šio interviu santrauka būtų tokia: darbo greitis tik dar labiau didės, vis dėlto robotai nepakeis žmonių, virtuali realybė suteiks galimybes pažinti pasaulį ir galbūt netgi pakeisti didžiųjų politikų mąstymą, 3D spausdintuvai žudys kapitalizmą, žmonės savo namuose taps kūrėjais, mes nesitaikysime prie aplinkos, ji taikysis prie mūsų.

- Girdėjau, kad tavo namuose yra daugybė technologinių naujovių... - Taip. Jos visur aplink mane. Turiu 3D pieštuką, kuriuo gali piešti ore, elektromagnetiniais impulsais valdomą apyrankę, kai dviejų pirštų spragtelėjimu perverčiu skaidrę prezentacijoje arba perjungiu dainą savo kambaryje tuo metu būdamas virtuvėje ir t. t. Dalį jų pamatysite ir konferenci- Kaip svajodamas būti diploma- joje „What’s Next?“. tu pats tapai robotų kūrėju? - Kuo daugiau mokiausi apie po- Žinau, kad turi ir „Google Glaslitiką ir žmones, tuo labiau mane pra- ses“ – ar naudojiesi jais? dėjo traukti robotai. Moderniosios - Taip, kai buvo „bumas“, tai buvo technologijos užvaldė pasaulį ir mane. kiekvieno geek’o svajonė. Vis dėlto Tuo metu Lietuvoje moderniųjų tech- „Google Glasses“ – tik priedas prie nologijų ir robotikos užsiėmimų ne- išmaniojo telefono. Smagu, tačiau buvo, tad su šeima įkūrėme Robotikos žmonės gatvėje keistai žiūri į žmogų akademiją. Dar studijuodamas Angli- su keistais akiniais. O po pusės metų joje politikos mokslus tuo pat metu intensyvaus naudojimo viena akis pramokiausi ir Karnegio Melono univer- dėjo žvairuoti... siteto robotikos akademijoje Pitsburge ( JAV) bei Lego mokslo akademi- O! Tu išties taip dažnai naudojoje Danijoje. Grįžęs į Lietuvą pradė- davai „Google Glasses“, kad pradėjau mokyti mokytojus, kaip integruo- jai žvairuoti? ti lego ir robotiką į švietimo sistemą. - Taip, visą laiką. Užsidėdavau akinius ir dar tokias ausytes, kurios rea-

guoja į tavo emocinę būseną. Taip pasipuošęs vaikščiodavau mieste. Taip, aš iš tų žmonių (juokiasi). - Minėtosios ausytės – tai tavo vienas pirmųjų robotų, reaguojančių į mąstymą? - Ne visai. Mūsų laboratorija gali skirtingų gamintojų įrenginius sujungti visiškai kitiems tikslams. Pavyzdžiui, paimu legorobotą, paimu biosignalų skaitytuvą, kuris nuskaito smegenų bangas, ir jeigu anksčiau su tokiu prietaisu kažką veikti galima buvo tik kompiuteryje, tai dabar su kompiuteriu galiu judinti fizinį daiktą. Tai vadinama „Neuro Sky Mindwawe“. Tai priklauso nuo tavo paties susikoncentravimo. Jei kas nors svajodavo mintimis judinti daiktus – tai techniškai dabar jau absoliučiai įmanoma. - Tai juk magų svajonė! - Taip, technologijos mus išlaisvina. Tai yra evoliucijų evoliucija. Beje, tai tik pradžia. Virtuali realybė, biopotencialai – mūsų kartos dar laukia daugybė įdomybių.

LAMŲ SLĖNIS

149

150

LAMŲ SLĖNIS

151

- O kas yra tie biopotencialai? - Tai būdas netradiciniais būdais valdyti techniką. Aplink mus yra įvairiausių spindulių, kurie pilni informacijos. Pavyzdžiui, interneto bangos. Mes matome daiktus, jaučiame kvapą, girdime, tačiau tų bangų – ne. Vis dėlto jas jaučia įrenginiai. Tad būtent dėl technologijų, pavyzdžiui, lankeliais ar apyrankėmis, kurios gali užfiksuoti mano susikaupimą (tai yra generuojama tam tikrų hercų bangomis), ir naudodamas kompiuterį galiu valdyti tas ausytes.

kau „Robotų akademijos“ reikalus, pristatinėju robotus bei mūsų veiklą konferencijose. Tačiau labai noriu grįžti prie kūrybos. Turiu silpnybę neišrastoms arba ką tik pasirodžiusioms technologijoms. Pamatau vaizdinę medžiagą apie kokią nors naujieną ar išradimo viziją ir negaliu užmigti, galvoju apie tai ir svajoju, kada galėsiu tai pats išbandyti. Panašiai moterys svajoja apie patikusius batus (juokiasi). - O kalbant apie vaikų potencialą, ar nesunkiai pamatai tuos talentingiausius? - Taip, tokie iškart krenta į akis. Anksčiau psichologiškai buvo labai sunku pripažinti, kad devynmetis yra už tave gerokai protingesnis. Dabar jau su tuo susitaikiau (juokiasi).

- Minėjai, jog retai būni namie. Ar turi laisvo laiko draugams ir vakarėliams? - Jau nebe. Buvo laikai, kai išbėgdavau į aikštelę, o dabar tik šildau atsarginių suolelį. Savaitgaliais dabar dėlioju darbus ir strategiją – mano tikslas suvaldyti 1500 vaikų-genijų ar- Girdėjau, Tu pats gyvenai garamiją. že, kaip koks Steve’as Jobsas ankstyvoje jaunystėje. - O ar pats dabar atrandi laiko - Taip, ir dabar ten gyvenu. Tačiau kurti robotus? norėčiau būti didesnis išradėjas nei - Pastaruoju metu nelabai. Tvar- dabar esu. Turiu daug pamišusių idė-

152

LAMŲ SLĖNIS

jų, kurių kartais net pabijau įgyvendinti. Tačiau viskas priklauso nuo komandos, vienas šiais laikais nieko nepadarysi. Vis dėlto mano etalonas yra Tony Starkas – tik gaila, kad jis yra išgalvotas veikėjas (juokiasi). - Kokias idėjas norėtum įgyvendinti technologijų ir inovacijų srityje šiandien? - Visą laiką buvo taip, kad žmonija išgyvendavo, nes prisitaikydavo prie aplinkos: šalta – susiranda kailių, karšta – atvirkščiai. Mano svajonė – sukurti tokią aplinką, kuri prisiderintų prie tavęs. Pavyzdžiui, grįžus namo aplinka transformuojasi pagal tai, kaip jautiesi. Baldai, vakarienė, muzika – viskas prie tavęs prisiderina nustačius tavo emocinę būseną tam tikromis bangomis. - Manai, tai yra realu? - Taip, tai yra visiškai įmanoma. Dabartinės technologijos skaitys ne tik mūsų biologinį signalą, kaip kad kiek vitaminų ar miego trūksta, tačiau matys ir mūsų emocinį intelektą.

LAMŲ SLĖNIS

153

154

LAMŲ SLĖNIS

155

- Dabar išradėjai yra vieni daugiausiai uždirbančių žmonių, tačiau ateityje tai bus įprasta profesija. - Čia turbūt bus taip pat, kaip su programavimu. Pavyzdžiui, prieš 200 metų buvo normalu nemokėti nei skaityti, nei rašyti. Tai mokėdavo tik kilmingieji arba dvasininkai. Dabar būtų keista nemokėti skaityti. Taip pat yra su programuotojais šiais laikais – normalu nemokėti programuoti. Manau, po 20-30 metų dauguma mūsų mokės programuoti.

matai, jog Sirijoje vyksta karas, vos užsidėjęs akinius galėsi tai pamatyti savo akimis bei patirti, ką reiškia ten būti. Galbūt žmonės, užimantys aukštas pozicijas, tai pajutę savo kailiu, priiminėtų visai kitokius sprendimus.

- Tai išties labai įdomi įžvalga. Kur dar matai virtualios realybės privalumų? - Virtuali realybė turi neribotų resursų. Kam klasėje geografijos vadovėlis, jei gali moksleivius virtualioje - Neįsivaizduoju savęs progra- realybėje nuskraidinti į bet kurią pamuojančios po 20 metų, jei to ne- saulio šalį? Ir kol kas kalbu tik apie moku daryti dabar... galvą. O jei į virtualiąją realybę per- Kol kas programavimas yra su- keltume ir kojas, ir rankas? dėtingas, tačiau ateityje jis paprastės. Naujos kartos produktai gaminami - Turi omenyje, jei galėtume virtaip, kad patys vartotojai galėtų juos tualioje realybėje daryti bet ką, kas priderinti prie savęs. Vienas įrenginys nepakenktų realybėje? tiks daugeliui dalykų. Tiesa, kol kas - Panašiai. Taip, pavyzdžiui, atlikidaugumos technologijų privalumų nėtume bandymus nesukeldami panemokame suprasti. Kišenėse turime vojaus ir neeikvodami resursų. Mokssuperkompiuterius, su kuriais turime las, potyriai, informacijos dalijimasis prieigą prie viso pasaulio informaci- – virtuali realybė atveria visiškai naujos, tačiau pasirenkame mėtyti paukš- jas ribas. Aš jau dabar naudoju esamus čiukus į kiaulytes arba sprogdinti sal- virtualios realybės privalumus: būna, dainius. su draugu, kuris sėdi Amerikoje, o aš biure Vilniuje, susitinkame pasivaikš- O koks bus virtualios realybės čioti ugnikalnio krateriu. Jis girdi mavaidmuo kasdieniame gyvenime? ne, aš – jį. Deja, kol kas matome tik - Virtuali realybė yra naujas me- vienas kito avatarus, į virtualią realydiumas. Pavyzdžiui, jei žiūri žinias ir bę perkelti tik kai kurie mūsų judesiai.

156

LAMŲ SLĖNIS

157

158

LAMŲ SLĖNIS

159

- Tikiu, kad virtuali realybė nėra vien tik gražu... Taip žmonės taps vienišiais. - Jei taip atsitiks, tai tikrai ne dėl technologijų. Technologijos yra tik įrankis, o kaip jį panaudosime priklauso tik nuo mūsų pačių. Pasitelkdami technologijas tiesiog turime daug daugiau pasirinkimų ir galimybių. Sakyčiau, netgi čia matau privalumų. Pagalvok, kiek daug žmonių nenusižudys, nes turės galimybę gyventi tokį gyvenimą, kokį jie trokšta, tik virtualioje erdvėje. - O kaip manai, kaip 3D spausdintuvai pakeis mūsų ateitį? - 3D spausdintuvai pakeis ateitį, tačiau ne tokie, kokie yra gaminami dabar. Kol kas jie yra per brangūs ir per primityvūs. Tačiau jau dabar nuostabu, kai su kamieninėmis ląstelėmis

160

LAMŲ SLĖNIS

spausdinami žmogaus organai. Gali- nos-roboto? Svajojai jau? ma spausdinti odą, plaukus, maistą. - Dar neteko svajoti (juokiasi). NeNaudodami 3D spausdintuvus visi žinau, kaip ten bus. Dauguma bijo, kad galės būti kūrėjais savo namuose. juos pakeis robotai. Manau, nereikia bijoti, kad mus pakeis robotas, reikia - Grįžtant prie robotų, ar norė- bijoti to, ką tu darai su savo gyvenimu, tum turėti merginą-robotą? jei tave gali pakeisti robotas. Jei darai - Manau, ateity didžioji dalis po- savo darbą tikrai gerai, nieks niekada puliacijos mylėsis su robotais. Vibra- nenorės tavęs pakeisti robotu. torius buvo išrastas, berods, 1880 m. Ir vis dar šis išradimas gamintojams - Kaip manai, mūsų karta turės neša neįtikėtinus pinigus. Jeigu vibra- galimybę gyventi ilgiau? torius padarė tokį perversmą – tai ką - Jei ne ilgiau, tai bent jau visiškai padarytų robotas? Prašnekus apie sek- kitaip nei anksčiau. Tai yra tik pradžia są – sekso industrija yra pati inovaty- ir mes dar pamatysime didžiuosius viausia pasaulyje. Pirmieji interneti- pokyčius. niai mokėjimai, pirmieji vaizdo įrašai internete – sekso industrijos atstovai nebijo investuoti didelių pinigų į inoIšgirsk Kristijono pranešimą apie vacijas. ateitį vienintelėje kūrybos konferencijoje „What’s Next“ lapkričio 6-7 d. menų - O vis dėlto kaip dėl mergi- fabriko „Loftas“ kieme.

LAMŲ SLĖNIS

161

162

LAMŲ SLĖNIS

OLIMPINĖS RAMYBĖS LINK Tekstas: Jurgita Kunigiškytė Nuotraukos: “Monika Penkūkū Photography”

Anksčiau ar vėliau susitinki tai, ko labai nori. Nesvarbu, kur tai įvyktų: koncerte miesto šventėje ar netikėtai sutapus vietoms lėktuve. Galiausiai atsiduri tinkamu laiku ir vietoje ilgesniam pokalbiui. Su grupės „Golden Parazyth“ nariais GIEDRIUMI ŠIRKA ir AURIMU VILKIŠIUMI susitikome jų studijoje Vilniaus centre ir pasikalbėjome apie tai, kas svarbiausia šiam duetui. - Giedriau, Aurimai, ką spėjote nuveikti šiandien? Aurimas: Matau, Giedrius spėjo atsikelti, viską gražiai sutvarkyti... Giedrius: Aš atsikeliu ir viena mintis galvoje: kur rasti lokaciją naujam klipui. Aurimas: Jau labai ilgą laiką šia mintim gyvename.

Giedrius: Visomis pasaulio temomis. Aurimas: Viena pagrindinių temų yra muzika, – mums tai ne tik pomėgis, bet ir darbas, ir visa kita. Giedrius: Man, pavyzdžiui, įdomu sekti pasaulio muzikines tendencijas – nuo indie iki elektroninės muzikos. Manau, tiek man, tiek Aurimui viena didžiausių inspiracijų yra kitų kuriama muzika. Kartais šnekam apie po- Apie ką paprastai sukasi jūsų vy- litiką, bet stengiamės per daug neįsiriškos kalbos? jausti. Politika reikia domėtis, bet neAurimas: Mes su Giedrium apie reikia ja gyventi, nes pasaulyje yra taip viską kalbame, juk kasdien esame daug žmonių, kurie ja jau gyvena. Ir kartu. apie moteris nemažai kalbame.

Aurimas: Na taip, apie kasdienybę apskritai. Dalijamės asmeniniu gyvenimu, turime bendrų draugų, net ir mūsų tėvai mums yra tarsi bendri. Giedrius: Taip, ir vaikai, ir tėvai – į koncertus visada einame kartu. Mes jiems visiems stalą rezervuojame. Jie mus labai palaiko, jiems patinka mūsų muzika. Aurimo mama yra muzikos mokytoja, vaikus moko. Dar viena dažna mūsų pokalbių tema yra apie rūkyto sūrio pynutes, kurias Aurimas prieš metus atrado Prahoje ir dėl jų net kovoja parduotuvėje.

LAMŲ SLĖNIS

163

164

LAMŲ SLĖNIS

- Tai pradėkim nuo tos svarbiausios jums – muzikos. Kaip jums sekėsi Maskvos muzikos savaitėje, iš kurios ką tik grįžote? Giedrius: Rusijoje muzikos savaitė vyko pirmą kartą. Tai tik pradžia, tad buvo daug padrikų dalykų. Skyrėsi ir atlikėjų mentalitetas. Į kai kuriuos dalykus turbūt reikėtų užsimerkti ir nekreipti dėmesio. Aurimas: Kaip toj reklamoj: protu Rusijos nesuprasi. Giedrius: Pavyzdžiui, kelios grupės koncertuoti tiesiog neatvyko, tad liko pusantros tuščios valandos ir mums niekas apie tai nepranešė. Atėjome pas garso vadybininką, klausiame, kaip čia dabar taip, o jis sako: „Eikit į sceną, jūsų laikas tiksi, pagrokit kelias dainas ir viskas“. Maskvoje buvome pirmą kartą. Ji paliko įdomaus, galingo miesto įspūdį. Jos neaprėpsi, ten yra visko. Ir vakarietiškos kultūros apraiškos čia su vietos prieskoniu: pavyzdžiui, „McDonald‘s“ užrašyta kirilica. Niekur taip nėra, tik Rusijoje. Mieste tvarką prižiūrinčių kareivių, policininkų. Turime tokį nuotraukų projektą, kur Aurimas mane fotografuoja iškėlusį ranką. Rusai į tai įdomiai reagavo. Už rankų susikibus ten vaikščioti nederėtų, net juokais…

LAMŲ SLĖNIS

165

166

LAMŲ SLĖNIS

- Panašu, fotografija jums – taip pat svarbi tema. Aurimas: Svarbi. Ir dar mums svarbu saviraiška per humorą. Mėgstam juokauti, juokas ilgina gyvenimą. Giedrius: Juokas – neatsiejama mūsų dalis. Mes mokame pajuokauti net ir rimtai šnekėdami. Pats mėgstu fotografuoti ir fotografuotis. Fotografija yra neįtikėtinas dalykas, ji tik – pumpt! – ir lieka visam gyvenimui. Tai unikalus ir vienas geriausių žmonijos išrastų dalykų. Takšt! Ir gali pasikabinti ant sienos, pasidaryti marškinėlius ir visada būti su tuo atvaizdu, prisiminti. Pavyzdžiui, mano tėčio nebėra jau 15 metų, bet jo nuotrauka kabo ant sienos ir žvelgia į mane. Štai ten – mūsų draugų trijulė. Kartais nereikia važiuoti milijono kilometrų, kad atsirastum kur nors – pažiūri į nuotrauką ant sienos ir atrandi tą jausmą, gal net kvapą prisimeni. Net nežinau, kodėl čia taip, bet vis su fotografėmis draugauju... - Neblogos tos fotografės! Kiek jos padeda įkvėpimams ir gyvenimui? Giedrius: Vienareikšmiškai – labai daug. Gera šalia turėti žmogų (nebūtinai širdies draugę), išmanantį vizualiąją sritį, jaučiantį spalvas. Šiame pasaulyje žmonės vaizdui skiria labai daug dėmesio. Ir mums tai gyvybiškai svarbu. Tai ne tik pirmasis įspūdis, bet ir galimybė būti pakviestiems į koncertus ar įrašams. Tos merginos fotografės gali padėti, patarti. O mes galime joms padėti, kai reikia sukurti muziką ar dar ką nors.

LAMŲ SLĖNIS

167

168

LAMŲ SLĖNIS

- Abipusė nauda... Giedrius: Humoristine fotografija, kokią mes mėgstame, išreiškiame tam tikrą savo poziciją. Aurimas: Mes mėgstame pasijuokti ir iš savęs, ir iš visuomenėje įprastų dalykų, kuriuos dažnas žmogus priima kaip natūralius. O mums tai juokinga. Būna, besikalbant gimsta tokios mažos mizanscenos, kai įsijaučiame į kokius nors vaidmenis, pavyzdžiui, Giedrius tampa biču iš kaimo, o aš jo pusbroliu ir kalbam pakeitę balsus. Toks inkliuzas į pokalbį, o paskui vėl grįžtam prie savų temų. Giedrius: Ar gali būti linksmiau nei kur nors Šilalės rajone užklimpęs limuzinas, kur vestuvininkai per vestuves sugalvoja tapti bajorais ir važinėjasi po purvynus... Man tai juokinga, kaip ir tradicijos fotografuoti prie mirusiojo karsto. Kartais tereikia žmogui pasakyti ir jam atsiveria akys – o juk tikrai, kam taip daryti? Arba štai atėjo sportinių batelių „New Balance“ mada ir visi jais avi, nors gal tai net visai nepatogu. Masinė kultūra turi labai daug juokingų pusių.

humoristinė, ironiška muzika, susijungianti su liaudiškais motyvais ir popstiliumi. Juokauti galima, bet daryti tai scenoje man būtų ėjimas prieš save. Dainuoju apie rimtus dalykus. Darome tai solidžiai ir rimtai. Kai barzdotas vyras dainuoja „traleliūškes“, man tai nelabai patinka. Aš scenoje negaliu juokauti.

- O kaip gimsta dainos, jų tekstai? Giedrius: Taip ir gimsta: juokauji, juokauji... Iš tiesų apie tai negalvojam. Aurimas: Nebūna, kad Giedrius ateitų su tekstu ir sakytų: „Darom taip...“ Kažkaip viskas išsigrynina proceso metu, žodžiai gimsta bėgant laikui. O dažniausiai viskas prasideda nuo muzikos. Giedrius: Žodžius dažniausiai rašau aš. Rugsėjo pradžioje man sukako 32 metai ir supratau, kad gyvenime negalima nieko forsuoti, versti ką nors daryti. Viskas turi vykti organiškai, natūraliai. Tada šiame išprotėjusiame pasaulyje būsi matomas, tave vertins. Man labai gaila atlikėjų, kuriuos televizija greitai išpopuliarina, o paskui jiems, ko gero, būna labai sunku. Pas - Ar savo humorą perkeliat ir į mus viskas vyksta iš lėto. dainų tekstus? Aurimas: Kai eini sunkesniu keliu Abu: Ne! ir nesieki greito tikslo ar greitos sėGiedrius: Buvo toks projektas, kuris kmės, rezultatas, kurį pasieksi, bus laskambėjo tik kartą: „Kalės vaikai“. Tai biau užtikrintas.

- Ar tai, ką darote dabar, panašu į tai, apie ką anksčiau svajojote? Aurimas: Man atrodo – taip. Ne viskas taip paprasta, kaip įsivaizdavome vaikystėje, paauglystėje. Antra vertus, kai pagalvoju, kas esu, ką mes veikiame, kai kurias svajones ir praeities vizijas net pranokome. Giedrius: Kai užlipi į kalną, nors gyvenime tų kalnų daug, viršūnė jau nebeatrodo taip aukštai. Pasijunti gal net šiek tiek nelaimingas. Bet kai pasižiūri, koks buvai ir koks esi dabar, ar esi reikalingas, kokią vietą visuomenėje užimi, ar tau įdomu tai, ką tu darai – kai visa tai apgalvoji, supranti, kad iš tikrųjų esi laimingas. Aurimas: Juolab kad kiti dalykai yra svarbesni, nei tai, kas svarbiausia atrodė anksčiau. Pavyzdžiui, stovėti scenoje. Kai buvau mažas, norėjau turėti grupę, kurios muziką grotų tik radijo eteryje, jokių koncertų, nes kai muzikos mokykloje tekdavo atsiskaityti per egzaminus, man tai būdavo didžiausias „peilis“ ir baimė. Todėl ir sakiau, kad niekada negrosiu scenoje. Laimė slypi procese, gyvenime, siekiuose, kurie dažnai yra tavo galvoje, kai turi tikslų. Kai tikslą pasieki, reikia naujų svajonių. Svarbiausia – ėjimas tikslo link.

LAMŲ SLĖNIS

169

170

LAMŲ SLĖNIS

171

- Kokių dabar turite tikslų? Giedrius: Dabar turime tikslą išleisti vinilą, jam ruošiame muziką. Norime gražaus atvarto, autorinės muzikos. Norime pasiruošti pirmam „blynui“. Muzika, kurią kuriame, to verta. Taip pat koncertuojame. Stalius drožia medį, o mes koncertuojame, kad išgyventume. Tai mūsų darbas ir džiaugsmas. Pasitaiko kelionių į užsienį, bendrų projektų su užsieniečiais. Tai didžiausia laimė. Tikėtis, kad vieną dieną tapsi Freddie Mercury ir nušluosi visą pasaulį, sudėtinga, nes pasikeitė laikai, požiūris. Muzika tampa tikru verslu. Tai gremėzdiškas mechanizmas, kuriame būtina turėti daug pažinčių. Aurimas šiame versle šešeri metai, o man kitąmet sueis dešimt. Turime kelias idėjas, kaip tai paminėti.

Platelius. Dar įsikrauni būdamas su tikrais draugais. Džiaugiuosi, kad jų turiu, nes kai kurie per visą gyvenimą nesuranda draugo, kuriuo pasitikėtų, su kuriuo galėtų leisti laiką tylėdamas. Keista, kad kai kurie net neįsimyli.

- O jūs vienas kitą laikot geriausiais draugais? Giedrius: Nežinau... Sunku pasakyti. Aurimas: Man nesinori išskirti vieno geriausio draugo. Bet esame vieni geriausių draugų. Mūsų ryšys gana ypatingas. Giedrius: Mes kartu keliaujame, beveik gyvename kartu, vos ne pora esame! Buvo visko, apsipykę buvom. Būna, perkaista makaulės ir susipyksti, bet per šešerius metus, kiek esame kartu, vienas kito dar nepasmaugėm... Kai jaučiam, kad reikia pailsėti, pail- Jei muzika jums yra darbas, ką sime. Aš dažnai mėgstu vienas pabūveikiate laisvalaikiu? ti. Bet mūsų draugystė tikrai stipri. Aurimas: Dažnai jis vis tiek susijęs su muzika. Labai mėgstam gamtą. - Gal turite sukūrę dainą apie Stengiamės būti miške, pievoje, prie draugystę? jūros. Nes tai – įkvėpimo šaltinis. Abu: Ne. Mėgstame leisti laiką su draugais. Aurimas: O jei ir gims tokia, tai gal Giedrius: Gal žmonėms atrodo, kad net nežinosim, tik vėliau suvoksim, tai „tralialiūškės“ – atvažiuojam, va- kad tai apie mus. landą pagrojam ir išvažiuojam. Bet Giedrius: Kartais atrodo, kad mūsų kad ta valanda įvyktų, mes sėdime ir himnu ar mūsų daina kiek netiesiogiai sėdime studijoje ir labai daug dirba- būtų galima pavadinti kūrinį „98“. Tai me. Tad laisvo laiko ne tiek jau daug galėtų būti apie mus. lieka. Vasarą daug važinėjame po LieAurimas: Taip, panašu. Na štai, ištuvą. Tai nuostabu. Tiesiog įsimylėjau siaiškinom.

172

LAMŲ SLĖNIS

- Įsivaizduojate save dirbančius kokiame nors biure? Giedrius: Jei atvirai, aš įsivaizduoju save bet kur. Per savo gyvenimą esu daręs daug dalykų. Iki 18-os gyvenau kaime. Ten dirbau visus įmanomus fizinius darbus. Esu dirbęs kavinėse padavėju ir barmenu. Šita duona man pažįstama. Esu dirbęs net parduotuvėje „Norfa“ kasininku ir salės darbuotoju. Paskutinis mano darbas buvo kavinėje „Presto“ Kaune, prie savivaldybės, kokiais 2006-aisiais. Paskui išėjau, nes dar dirbdamas kavinėje kartu ir grodavau. Turiu seną nuotrauką, kurioje su „Presto“ prijuoste pakuoju kompiuterį prieš išvykstant į „Tundros“ festivalį. Kaip tėtis sakydavo, jei nori išmanyti muziką, turi suprasti kantri stilių, žvelgti plačiau. Lygiai taip pat – jei nori būti pilnavertis žmogus, turi nebijoti išbandyti skirtingų darbų. Aurimas: Kartais sunkesnėmis akimirkomis, kai nebūna taip šviesu, pagalvoju, kuo aš dar galėčiau būti. Blogiausiu atveju save įsivaizduoju prie vairo, dirbant kurjeriu. Kartais su Giedrium pagalvojam, kad atsidarytume savo bulvinių patiekalų užkandinę, Giedrius suktųsi virtuvėje, o aš vežiočiau produktus. Bet iš tiesų, kuo labiau giliniesi į vieną sritį, tuo sunkiau save įsivaizduoti kitur. Norisi visas jėgas atiduoti tam, ką darai, kad nereikėtų eiti niekur kitur. Svarbiausia, kad mums patinka tai, ką darome.

LAMŲ SLĖNIS

173

174

LAMŲ SLĖNIS

175

Giedrius: Mane dar veža mintis, kad galima įsidarbinti kur nors vienam mėnesiui. Galėčiau mėnesį padirbėti, pavyzdžiui, „Senukuose“. Vien tam, kad pajusčiau kontrastą. Arba miške, kur vyrai sunkiai dirba, užkanda lašinių ir eina kirsti medžio. Kartais pajuntu, kad pasidariau šiek tiek tinginys, tada ir norisi išbandyti ką nors nauja. Aurimas: Aš jaučiu, kad kartais nesuvaldau savo laiko. Bet tai jau asmeninis bruožas. Malonu žinoti, kad esi pats sau šefas, bet yra subtilumų, kad laiką leistum produktyviai ir judėtum pirmyn, nes niekas tau nereguliuoja. Tam tikra rutina reikalinga, kad per daug nemąstydamas darytum tai, kas naudinga. Giedrius: Taip vystosi asmenybė. Kuo mažiau priklausai kam nors kitam, tuo daugiau priklauso nuo tavęs. Gyvenime reikia suprasti, kas tau naudinga, kas ne, kas gera, jausti savo kūną, laiką, jausti, kada reikia pasistengti, o kada pailsėti. Kol to nesupranti, būni toks „lopas“, kurio niekam nereikia. - Skamba labai brandžiai ir sąmoningai. Giedrius: Man 32-eji. Jaučiu, kad pagaliau tapau tikru vyru. Būdamas 25-erių dar visai nieko nesuprasdavau. Reikia laiko, kad suvoktum tam tikras temas, apie kurias kalbėdavo tėvas ar senelis. Aurimas: Aš tikiuosi, kad mes visuomet mokysimės ir vis ką nors nau-

176

LAMŲ SLĖNIS

jo atrasim, o prieš pat mirtį mus aplankys visa ko žinojimas. Tuomet sakysim, kad jau ramu ir merkiam akeles. Giedrius: Man vienas gražiausių vaizdų – kai eina žilas septyniasdešimtmetis vyras smėlio spalvos lietpalčiu, nešasi tašelę, o jo veide – olimpinė ramybė. Savo gyvenimo rudenį jis palaimingai laimingas. Eina ramus, daug supratęs, nieko bloga nepadaręs, ir švenčia gyvenimą. Tikiuosi, ir mums taip bus. Ir visiems galime to palinkėti. - O ką jūs dažniausiai švenčiat? Giedrius: Šiemet labai gerai atšvenčiau gimtadienį, nors paprastai jo nešvenčiu, niekada neturėjau torto valgymo tradicijų. Bet šiemet užrištomis akimis buvau nuvežtas prie upės, kur grojo Rodrigezo „Searching for sugar man“... Jei galima vadinti šventimu, nepraleidžiu progos nueiti į gerą koncertą, pavyzdžiui, Peterio Gabrielio, po jo išeini šiek tiek pasikeitęs. Aurimas: Koncertus, aišku, galima dėti į laisvalaikio stalčiuką, bet aš, jei žymiuosi kalendoriuje (o ten žymiuosi viską), koncertus žymiu kaip asmeninę šventę. Einu ten pasikrauti. Giedrius: Aurimą supa įvairiausi įrenginiai. Ryte, kol viską įjungia ir susižymi... Štai jo laikrodis išmanus, jame visą laiką kas nors pypsi, primena... O aš viską nešiojuosi galvoje, tik vakar gavau pirmąjį išmanųjį telefoną.

- Jūs puikiai vienas kitą papildote... Aurimas: Kartais bedėliodamas viską į tuos skyrelius irgi susipainioju. Tada galvoju, kad gal viskas iš tiesų nėra taip sudėtinga. Bet dažniausiai noriu viską susisteminti ir matyti tarsi kompiuteriniame žaidime, kur rodoma visa statistika. Tik ne visada to reikia. Reikia iškvėpti orą ir gyventi. - Ką norėtumėte pasikviesti į savo koncertą? Giedrius: Daugelis tų žmonių jau mirę. Norėčiau pasikviesti (bet jis ir nekviestas ateina) tą tikrąjį mūsų klausytoją. Aurimas: Aš tą patį norėjau pasakyti. Giedrius: Sakoma, auditorijos nepasirinksi, todėl ir norisi, kad mūsų klausytojas išliktų toks pat. Man net keista, kad mums rašo, dėkoja. Tada pagalvoju, kad gal viskas gerai. - Vadinasi, palaikymas yra svarbu? Aurimas: Faktas! Labai svarbu, kad žmonės, būdami kartu su mumis per koncertus, išgyventų, nebūtinai taip pat kaip mes, bet stipriai. Giedrius: Geriausia energija būna mūsų autoriniuose koncertuose. Bet, būna, nustebina. Pavyzdžiui, šventė Mažeikiuose – kiek ten buvo žmonių ir kaip mus priėmė! - Ar ne laikas gerbėjų klubui? Giedrius: O kaip tai daroma?..

LAMŲ SLĖNIS

177

178

LAMŲ SLĖNIS

CHIRURGO NAMAI Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Darbe su juo visi sveikinasi vienodai: „Laba diena, aš jūsų labai bijau.“ O kaip kitaip gali sveikintis su burnos chirurgu?! Laimė, gydytojas odontologas ANDRIUS PETRAUSKAS jau seniai išmoko visas mintis apie darbą palikti už namų durų. Taip pat – ir jo žmona, šeimos gydytoja EMILIJA PETRAUSKIENĖ. Grįžę namo jie – trijų vaikų tėvai, vietoje nenustygstančio Hablo šeimininkai, sidro gamintojai, uogienių virėjai, jis dar ir aistringas akvariumų gerbėjas, buriuotojas, kaituotojas, jų namų sienas puošia monumentalios jos fotografijos, o ir pats įspūdingas daržinės tipo namas Pavilny – tai bendras šeimos kūrinys. Sakote, medicina ir dizainas neturi nieko bendra? Anaiptol…

Į jų kiemą svyrą galingos maumedžio šakos. Patvoriais pamažu plečiasi Emilijos gėlynas ir nedidelis darželis. Pro didžiulius juodo it anglis namo langus į vidų veržiasi šviesa. Lygiai tiek, kiek jos reikia namui ir jo gyventojams. Andriaus ir Emilijos namus architektas Aleksandras Gvildys

suprojektavo orientuojantis į aukščiausius energetinio efektyvumo standartus. Iki energiją taupančio pasyvaus, arba ekologiško, namo vardo šiam juodam gražuoliui, ko gero, trukdo tik garažas (Andriui jis buvo būtinas) ir kaminas (o kaip gi namas be židinio?).

LAMŲ SLĖNIS

179

180

LAMŲ SLĖNIS

- Kuris iš jūsų šiuose namuose daugiau rankos pridėjęs? – klausiu Andriaus ir Emilijos. Andrius: Aš visada norėjau namo, bet Emilija prieštaravo. Tad pirma įsigijome butą, gražų, per du aukštus. Vis išeidavom į balkoną ir matydavom, kaip aplink dygsta individualūs namai, Emilija žiūrėjo, žiūrėjo ir po poros mėnesių užsinorėjo namo. Tuo metu auginome du berniukus, tad nusprendėme: jei trečia bus dukrelė, statysim namą, o jei berniukas – galės visi trys viename kambaryje gyventi. Ir gimė mergaitė… Iškart ir nusipirkom šį sklypą. - Kodėl būtent čia, Pavilny? Andrius: Ėmiau skriestuvą, dūriau į Gedimino pilį ir brėžiau apskritimą. Iki šios vietos – vos šeši kilometrai, viskas labai arti. Be to, tai senas rajonas, turintis vienintelę Vilniuje medinę bažnyčią, vienintelį Lietuvos serpantiną. Mums čia patiko. - Ir kokio gi jums norėjosi to namo – juk turėjot galimybę viską kurti nuo pat pradžių? Andrius: Aš norėjau garažo ir rūsio. ( Juokiasi.) Kartais iš obuolių gaminu sidrą. Prisiragavome jo keliaudami po Ispaniją, grįžęs pabandžiau pasigaminti pats ir išėjo toks visai ispaniškas! Turime tokią seną apleistą sodybą, kur auga daugybė obelų. Pernai

išspaudėme gal 300 litrų sulčių. Be to, Emilija verda uogienes, daug ką vakuojame. Tam mums ir rūsio reikėjo. O garaže tiesiog mėgstu krapštytis – tai koks dviratis, tai burlentė, tai jėgos aitvaras ar motociklas...

lika stoglangių statybininkams sukėlė nemažai galvos skausmo... Aš daugybę vakarų „pramirkau“ internete, naršydama dizaino tinklaraščius, elektronines parduotuves. Štai danišką vonios spintutę radau „eBay“. Šiems namams norėjosi ilgaamžių baldų. Daug - Tas garažas ir trukdo namą va- kas čia – lietuvių gamintojų: ąžuolinės dinti pasyviu, tiesa? grindys, laiptai, kėdės, virtuvė, nors Andrius: Aš esu taupus. Tiesiog ieš- pirkta „Ikea“, pagaminta Lietuvoje. kojau, kaip sutaupyti, kaip padaryti, kad namą būtų galima išlaikyti kaip butą. - Kur namie jaukiausia? Ir iš tiesų dabar čia gyvename kaip buEmilija: Čia, apačioje. Ne, tikrai ne te. Čia įrengtas geoterminis šildymas, dėl televizoriaus, jo praktiškai nežiūtad namas pats save sušildo ir vėsina, rime. Gal tik vaikai filmukus. tik už elektrą susimokėti belieka. Andrius: O šiaip esu rūsy kino salę suplanavęs... Vaikai visą laiką aplink - O kokie vis dėlto turėjo būti šie mus malasi, o mes vis čia – tai valgyt namai, juk ir jų interjerą kūrėte patys? darome, tai dar ką nors. Emilija: Mums norėjosi šviesių namų. Išėjo gražus kontrastas – namo - Anksčiau prisipažinote, kad naišorė juoda, o viduje viskas balta. Tos mie judu dažnai tik prasilenkiate... šviesos labiausiai ir norėjosi. Daržinės Emilija: Taip, ko gero, tik savaitgatipo namo erdvės gana lengvai supro- liais pavyksta ilgiau kartu pabūti. jektuojamos. Tai klasikinio tipo namo modelis – dvišlaitis stogas, toks tarsi - Bet laiko bendroms vakarienamukas iš „Monopolio“. nėms ar kitiems mažiems maloniems Andrius: Aš ilgai laikiausi minties, ritualams atrandat? kad name nereikia laiptų. Bet galiauEmilija: Savaitgalio pusryčiams! Ir siai supratome, kad norime didesnio visą laiką valgome kiaušinienę su pukiemo, tad teko mažinti namo užsta- pelėmis. tymą ir taip atsirado antras aukštas. Andrius: Dabar daug labiau norisi Emilija: Atsimenu, kai pamatėme būti namie, sodybos visai nebereikia. projektą, mums didžiulį įspūdį pada- Kol gyvenome bute, į sodybą lėkdarė antrame aukšte per visą sieną išsi- vome kiekvieną savaitgalį. O šiemet dėsčiusios lentynos. Aišku, tie vienuo- aš ten dar nebuvau.

LAMŲ SLĖNIS

181

182

LAMŲ SLĖNIS

183

184

LAMŲ SLĖNIS

- Tos nuotraukos ant sienų – tai jūsų darbai, Emilija? Emilija: Dauguma mano, kai kurie – mano pažįstamų, su kuriais susipažinome interneto platybėse besimokydami fotografuoti. Dar prieš gimstant pirmam vaikui Andrius man padovanojo fotoaparatą ir vis klausinėdavo, kodėl nesidomiu ir nesimokau? Dabar skaitmenos visai nebenaudoju, tik juostą. Andrius: Rūsy kada nors bus ir darkroomas. O aš ten dar noriu pastatyti akvariumą. Akvariumai mane žavi gal nuo 15 metų. Atsimenu, archeologiniuose kasinėjimuose užsidirbau pirmąjį atlyginimą ir iškart nusipirkau akvariumą. Buvau priėjęs iki tikro jūrinio. Bet paskui jo vieton stojo spinta... - Visi tie pomėgiai, užsiėmimai – fotografija, dizainas, akvariumai – kam jums jų reikia? Kad galvas pravėdintumėt nuo medicinos terminų? Andrius: Tiesa, nei vienas iš mano draugų neturi tiek daug pomėgių kaip aš. Užsiima kokiu vienu konkrečiu, o aš – daugybe. Kažkaip smagu įgyvendinti vis kokį naują projektą, ir liūdna, kai jis baigiasi. Pernai buvo du projektai: išlaikiau buriavimo teises, plaukiojau po Baltiją, o šį pavasarį jau buriavome Karibuose, dvi savaites keliavome su projekto „Kapitono Granto vaikai“ dalyviais. Nuo kranto visiems buriavimas atrodo labai prabangus, o iš tikrųjų tai juodas darbas, tik kažkodėl į tą katorgą vis norisi grįžti. Keistas jausmas... Be to, dar išsilaikiau motociklo teises ir išmokau kaituoti.

LAMŲ SLĖNIS

185

186

LAMŲ SLĖNIS

187

188

LAMŲ SLĖNIS

- Medikų humoras paprastai būna labai specifinis. Ar jūsų namuose taip pat nuolat skamba ciniški juokeliai? Andrius: Būna to ciniško humoro... Emilija: Darbe sunku ištverti tą nuolatinį susidūrimą su sunkiomis ligomis. Andrius su mirtimi nesusiduria, o aš susiduriu. Būna, pacientas ilgai serga, o paskui sužinai, kad jis išėjo. Tarp šeimos gydytojo ir paciento dažnai užsimezga kiek artimesnis ryšys. Andrius: O manęs darbe visi bijo. Standartinis pasisveikinimas: „Laba diena, aš jūsų labai bijau.“ Nuo tos baimės net atbunki ir tampi šiek tiek cinišku. Bijo? Tai normalu, bijoti sveika. O ką dar sakyti žmogui? Nebijok? Juk nemeluosi...

- Dauguma chirurgų yra vyrai. Kodėl moterys taip retai renkasi šią profesiją? Emilija: Aš iš pradžių buvau įstojusi mokytis vaikų chirurgijos, man labai patiko rankų darbas. Gimus antram vaikui išėjau dirbti į neurochirurgijos skyrių, bet po pirmojo budėjimo verkiau kaip vaikas ir pasakiau, kad nebenoriu gelbėti gyvybių. Tai psichologiškai sunkus darbas. Be to, norėdamas būti geru chirurgu, turi praktiškai gyventi ligoninėje. Atbudėjus naktį tenka likti, jei žinai, kad dar laukia įdomi operacija. Rankas privalai nuolat lavinti. Tai reiškia, kad negali išeiti motinystės atostogų dvejiems metams. Ir jei tau paskambina iš darželio ir sako, kad tavo vaikas susirgo, negali visko mesti ir lėkti pas vaiką. Nebent turėtum žmogų, kuris augintų tavo vaikus. O man teko persikvalifikuoti.

LAMŲ SLĖNIS

189

190

LAMŲ SLĖNIS

191

- Pastaruoju metu tampa madinga turėti mažiausiai tris vaikus. Jūs taip pat tų madų vaikėtės? Andrius: Kai studijavau mediciną, bendrabučio kambaryje gyvenome trise. Du iš mūsų jau turi po tris vaikus, o vienas – net keturis. Emilija: Aš pati esu iš trijų vaikų šeimos. Visada įsivaizdavau, kad tai labai geras skaičius. Ir dabar matau, kad taip ir yra. - Ar jums tikrai pavyksta už namų durų palikti problemas, su kuriomis susiduriate darbe? Andrius: Man mano darbas dėl to ir patinka, kad grįžęs namo niekada nebedirbi. Išeinu pro duris ir viskas.

192

LAMŲ SLĖNIS

193

194

LAMŲ SLĖNIS

SAPNUOTI AVĮ Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Pirmą kartą SIMO ir RIMOS BIELINIŲ istoriją išgirdau Egėjo jūros vidury. Sėdėjome jachtoje, atsukę veidus į karštą Graikijos saulę, gurkšnojome ryto arbatą ir kalbėjomės apie gyvenimą, – vanduo juk turi savybę giliausiuose sielos kampeliuose sušiaušti būties bangas. Simas tąsyk pirmą kartą užsiminė apie savo avių bandą ir apie tai, kodėl nusprendė išsikraustyti iš miesto. Tada pagalvojau, kad būtų neteisinga jų istoriją pasilaikyti tik sau. Ar žinote, ką reiškia sapnuoti avį? Avių banda sapne reiškia netikėtą turtą. Ramiai rupšnojančios žolę jos lemia stiprius ir įtakingus žmones jūsų kelyje. Jei kada nešiojote avis ant pečių, labai gali būti, sulauksite didelės žmonių pagarbos ir laimės. Jei atsidūrėte baltų avių būryje, vadinasi, savo draugais galite pasitikėti, o jei užsivilkote avikailį, rasite laimę mylėdami.

Gali ir netikėti tais sapnais, tačiau avys nelemia nieko blogo. Atvirkščiai, sako Simas, atsidūręs tarp jų, pajunti, kaip nuskaidrėja mieste ištampytos mintys. Tiesiog prisėdi, kasai garbanotą vilnos kailį, galvoji, – meditacija, ne kitaip. Iki Simo ir Rimos namų miške, šalia Baltarusijos sienos – vos pusvalandis kelio. Tą kelią jie įveikia kas-

dien, štai, jau beveik dvejus metus. „Žemę pirkome žiemą, ji buvo sniege paskendusi, nematėme, kokie šabakštynai ir pelkė aplink, – prisimena Simas. – Krūmynus išpjovėm, iškasėm tvenkinį, avių aptvare dar ir dabar stovi pirmasis sodybos ugniakuras. Kiek kartų čia su draugais važiuota, kiek medžių kapota ir kiek alaus išgerta!“

LAMŲ SLĖNIS

195

196

LAMŲ SLĖNIS

Namą statyti jie pradėjo savo rankomis. Kažkur dar likusi nuotrauka: Simas iki pusės pamatų duobėje moja kastuvu, o Rima sėdi šalia su didžiausiu pilvu. „Po trijų savaičių gimė Jurgis, – šypteli, prisiminusi, – dar po trijų savaičių Simas jau stovėjo ant namo pirmojo aukšto perdangos, o aš šalia jo laikiau trijų savaičių sūnų.“ Jie abu žino: namai nekyla greitai. Juo labiau, kai statai pats. „Kartais lėčiau eidavosi, kartais greičiau, priklausydavo nuo to, kiek turėjome pinigų, – pasakoja šeimininkas, – mano trisdešimties metų gimtadienį jau šventėme name, jis atrodė beveik taip, kaip atrodo dabar.“ Į naują namą, ne visai išdažytomis sienomis, jauna šeima atsivežė nedaug daiktų. „Beveik viskas tilpo į du autobusiukus“, – juokiasi. Viename iš jų į miškuose skendinčią sodybą atkeliavo pirmosios škudės – ypatingai senos lietuviškos veislės avys, po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje visiškai išnaikintos. Pasakojama, kad lietuviškas škudes išgelbėjo Berlyno zoologijos sodas, o pastaruoju metu avių augintojai jas parsigabeno namo ir noriai augina – škudės neišrankios maistui, nebijo šalčio ir mažai serga.

LAMŲ SLĖNIS

197

198

LAMŲ SLĖNIS

199

200

LAMŲ SLĖNIS

„Norėjom tų avių, pirmą kartą išgirdau apie jas iš draugų, kurie irgi išsikraustė gyventi į kaimą, – savo avių augintojo pradžią prisimena Simas. – Grįžęs iš svečių parašiau laiškus avių augintojų asociacijoms, maniau, paklausiu. Atsakymą gavau tik vieną, pasiūlė pirkti jauną avinuką, o netrukus avinuko šeimininkas persigalvojo ir pardavė viską, ką turėjo. Jo avys gyveno aptvare, buvo pasamdęs žmogų, kuris prižiūrėtų, tačiau aplinkiniai gyventojai pradėjo deginti žolę, avys pradėjo dūsti, o jis nusprendė nebekankinti gyvulių. Pasiūlymą gavau Vokietijoje, tuomet dalyvavome statybų parodoje. Tai ką, ženklas, imu!“ Namo parsivežė septynias. Savo

rankomis sunešė į autobusėlį, suguldė ant šieno. Su bičiuliais prieš tai surentė pašiūrę, užtvėrė tvorą. Apdairiai buvo nusipirkęs avižų maišą, – kad naujosios kaimo gyventojos iškart pamėgtų ir pripažintų naująjį šeimininką. Tris mėnesius avys ramiai sau rupšnojo žolę aplink namus, Simas dar kompanijos joms nupirko. Nelaimė nutiko vasarą, kai į aptvarą įsisuko kaimynų šunys. Iš visos bandos liko didysis avinas ir viena avis su dviem mažais avinukais. Tai šeimininko entuziazmo nesumažino, netrukus į jo aptvarą atkeliavo dar septynios iš Lenkijos. „Tai jokia verslo idėja, tiesiog labai mėgau avieną, norėjosi žinoti, ką valgai. Natūraliai kilo noras

užsiauginti mėsą pačiam, o paskui viskas tiesiog taip susiklostė“, – mėgina argumentuoti savo sprendimą. Dabar Bielinių ūkyje – 42 avys. „Pavasarį bus du kartus tiek“, – džiaugiasi ir tikina, kad prie visų ūkio darbų jau įprato. „Daugybė dalykų tampa natūralūs, kai apsigyveni gamtoje“, – sako. Be jokios abejonės priimti gimdymą, globoti ką tik gimusius avinėlius, glostyti švelnų jų kailį ir netgi kartais, kai reikia, maitinti juos iš buteliuko yra daug maloniau, nei dalyvauti kruvinoje pabaigos ceremonijoje. Rima sako vaikus iš pradžių mėginusi nuo tokių vaizdų saugoti, bet kaime jų neįmanoma sulaikyti, – eina ten, kur jiems reikia.

LAMŲ SLĖNIS

201

202

LAMŲ SLĖNIS

203

204

LAMŲ SLĖNIS

Ir tikrai, šiek tiek nejauku stebėti, kaip guminiais botais apsimovęs šešiametis Jurgis tiesiai pro avių aptvarą žingsniuoja į mišką ieškoti dar šalnos nepakąstų grybų. Išdidžiai atneša du kazlėkus ir jam visai neįdomu, kad kažkas aplinkui spragsi fotoaparatais. Dar po kelių akimirkų Jurgis su Agota jau straksi prie tvenkinio. „Čia vasarą man galima maudytis, o ten – ne“, – moja ranka. Labiausiai dėl vaikų Simas ir Rima yra čia. Augina avis, lesina vištas, gano žąsis, sodina morkas, bulves, kopūstus, nokina pomidorus ir arbūzus. Vaikai noriai padeda ūkyje: mėgsta

sodinti, laistyti, vėliau nuimti derlių, eina surinkti kiaušinių ar nekantriai laukia, kada išsiris viščiukai, nuneša grūdų žąsims. „Smagu stebėti juos taip besidarbuojančius, – sako Rima ir prisimena miestą. – Gyvenome Šiaurės miestelyje, atėjo laikas, kai Jurgis pradėjo prašytis pats vienas eiti į lauką. Liūdna būdavo žiūrėti, kaip žaidžia kieme, tarp automobilių, kiekvieną kartą pagalvodavau apie sodybą. Penktadienį atvažiuoji, paleidi ir jiems – laisvė. Sekmadieniais grįždavome dulkini, pavargę, bet miške būdavo gera. Draugai irgi ragino: nėra dušo, nieko tokio, nėra karšto vandens

– pasišildysite. Apsisprendėm, nors namas dar nebuvo visiškai įrengtas.“ „Bet geriau jau įrengti, nes paskui rankos sunkiai kyla“, – tokia Simo patirtis, o jų abiejų prisiminimuose – Rimos rankomis nudažytos sienos, abiejų kartu išvedžiotas grindų šildymas, Simo paklotos grindys. Stebėtis gali tik jo užsispyrimu, juk supranti, kad Gedimino technikos universitete jį šio bei to išmokė. Nors daug kam atrodė, kad Simas turėtų mokytis režisūros, jis pasirinko transporto inžineriją. „Pas senelius kaime nuo trylikos metų visiems kaimynams šieną vežiojau“ – pasakoja.

LAMŲ SLĖNIS

205

206

LAMŲ SLĖNIS

207

Traktorių ir dabar turi. Be jo kaime sunkiai išsiverstų. Kaip ir be visureigio, kuriuo miško keliuku kasdien važiuoja į biurą Vilniuje. Jame dirba ir Rima. Baigusi sociologijos studijas, pagimdžiusi Jurgį ir Agotą, ji nusprendė pakeisti savo darbo profilį ir šiais metais gavo verslo finansų magistrės diplomą. Beje, pasiplaukiojimas jachta po Graikijos salas jai buvo dovana diplomo gavimo proga. Ir šiais metais bus dešimt metų, kai jiedu susituokę. Jaunos sociologės ir baikerio pažintis galėtų tapti puikiu romantinio filmo scenarijumi: Rima rašė bakalauro darbą apie pažintis internete. Registravosi visuose pažinčių puslapiuose, kiek tik yra Lietuvoje ir mėgino atlikti tyrimą. Vienas iš tiriamųjų buvo Simas. „Tą dieną kaip tik turėjau filmuotis Vytauto V. Landsbergio filme. Iki filmavimo buvo dar likę šiek tiek laiko, pamaniau, vis tiek pakeliui, pakviesiu tą mergaitę ledų“, – pažinties pradžią prisimena jis ir priduria, kad Rimai tada visai nepatikęs. „Su motociklu, su odiniais drabužiais, ne, galvoju, ne, nors nuotraukoje įstrigo jo šypsena.“ Ledai tąsyk buvo suvalgyti, o mergaitę Simas užsisodino ant motociklo ir nusivežė. Po metų jiedu susituokė ir ketverius gyveno tik sau – kelionės, muzikos festivaliai, baikerių suvažiavimai. Kai gimė vaikai, motociklas vis dažniau likdavo garaže. Dabar Simas ant jo sėda, kai nori pasiblaškyti po rudens purvais nutaškytą ar apsnigtą mišką. „Nebėra laiko tokiems žaidimams“, – šypteli.

208

LAMŲ SLĖNIS

209

210

LAMŲ SLĖNIS

211

212

LAMŲ SLĖNIS

213

Na taip, dabar jo žaidimai kiti. Aną dieną važiavo iš Rygos, nusprendė paimti pakeleivį. Tas pasirodė esantis iš vieno miesto į kitą keliaujantis prancūzas, už maistą ir tai, kad šeimininkai jam parodys šalį, padedantis ūkyje. Ir sutapk tu man! „Paskambinau Rimai, pasakiau, kad noriu priimti į mūsų namus prancūzą, ar ši neprieštaraujanti? Neprieštaravo“, – sako, pristatydamas Remi. Prancūzas gyvenimo lietuviškame kaime papročius greitai perprato. Rytais jis su šeimininkais išvykdavo į miestą, o vakarais padėdavo jiems nudirbti darbus, kurių ūkyje yra nuolat. „Aš visai nesėdžiu ant sofos, – ištaria

214

LAMŲ SLĖNIS

Rima. – Kai grįžtu po darbo, nuolat ką nors veikiu – reikia vaikus, vištas, žąsis ir daržus apžiūrėti. Užaugau Šiaulių priemiestyje, mano tėvai visada turėdavo daržą, prisimenu begalines vagas, kurias ravėdavome vasarą. Kai baigiau mokyklą, atsidusau, pagaliau išvažiuosiu ir man viso to nebereikės. Tačiau metai daro savo ir man vėl labai norisi sukišti rankas į žemę.“ Rimos daržas prasidėjo nuo braškių, pirmąjį pavasarį pasisėjo salotų, ridikėlių, burokėlių, pasodino kopūstų. „Bet atėjo kaimynų karvės ir suvalgė visą mano daržą, kitais metais kopūstus nugraužė kiškis“, – prisime-

na, kaip mokėsi daržininkystės. Dabar kiškius išvaiko po laukus bėgiojanti, avis gananti ir svetimus aplojanti Azijos aviganė Aza. Pažįstami dažnai Simo ir Rimos klausia, kaip jiems sekasi visą parą būti drauge. „Aš be žmonos būčiau niekas, kas žino, gal dabar gyvenčiau palapinėje, – juokauja Simas. – Ji rami, aš impulsyvus, ji skaičiuoja, o man įdomiau idėja.“ Apie ateitį miške, mieste ar jūroje jiedu nekalba. Neabejoja, kad visada duodamas ženklas, ką toliau veikti ir kaip gyventi, reikia tik tą ženklą pastebėti. Kas žino, kokie sapnai ir kur juos nuneš.

LAMŲ SLĖNIS

215

216

LAMŲ SLĖNIS

217

218

LAMŲ SLĖNIS

PERFORMANSAS PRASIDEDA… Tekstas: Algė Ramanauskienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Per interviu su menininku, aplinkybių vadybininku, patafizikos instituto įkūrėju ROBERTU NARKUMI taip ir neuždaviau jam nė vieno padoraus klausimo. Tik klausiausi neįtikėtinų istorijų, tarsi grandinė apjuosiančių visą jo kūrybinį kelią: nuo batų parduotuvės „Chance N° 5“ vienoje Helsinkio galerijų iki kaktusų fotografavimo Paryžiuje, absurdiško Patafizikos instituto Panerių tunelyje ir benzinu praskiestos „Fantos“ menamame restorane XII Baltijos trienalėje.

Dangaus mėlynumo sienos ir pro milžiniškus studijos langus atsiverianti Naujamiesčio stogų bei kaminų panorama – laikina Roberto stotelė. Dar vakar jis buvo Amsterdame. Šiandien tvar-

ko reikalus Vilniuje. Vakare keliaus į Nidos meno koloniją. Netrukus dviem mėnesiams išvyks į meno rezidenciją Islandijoje. O paskui... Robertas tik skėsteli rankomis: kol kas jis dar neap-

sisprendė, kur norėtų gyventi. Svarstė apie Seulą, bet vasarą jam labai patiko Vilniuje; įdomu ir dar liko ką nuveikti Amsterdame, kuris Robertą ir jo šeimą per dvejus metus jau spėjo prisijaukinti.

LAMŲ SLĖNIS

219

Aplinkybių vadyba Prie savo kūrinių visada nepastovėsi. Todėl kartais man visai patinka, net jaučiu pareigą apie juos kalbėti, paaiškinti, ką ir kodėl darau. Nėra temų, kurios man labai rūpėtų. Man įdomiausia, kur visa tai gali nuvesti. Anksčiau daug dirbau su fotografija. Prieš keletą metų pradėjau savęs tobulinimo programą, deterministinį eksperimentą, kurį pavadinau „Dvylika su puse šanso“. Tai turėjo būti dvylikos įvykių per metus seka. Eksperimentas turėjo parodyti, kaip aš priimu sprendimus. Tapau žymiai atidesnis atsitiktinumams. Tiesiog nu-

220

LAMŲ SLĖNIS

stojau programuoti savo norus. Kartą pasakiau sau, kad pirmą kito mėnesio sekmadienį nuvažiuosiu į Kauno zoologijos sodą ir ten susitiksiu su kažkuo, kas man pametės mintį, ką turėčiau veikti toliau. Keistas sutapimas – pirmas mėnesio sekmadienis buvo balandžio 1-oji. Atvažiavau su didele fotokamera, pasistačiau ir laukiu, kol kas nors ateis. Ateina porelė. Sakau: „Sveiki, aš ilgai laukiau progos su jumis susitikti, gal galiu jus nufotografuoti?“ Jie pažadėjo apsukti ratą ir pagalvoti. Bet nesugrįžo. Man liko tik tuščias kadras. Vėliau sutikau dar keletą žmonių, vienas jų buvo batsiuvys. Tad po šio su-

sitikimo Helsinkyje atidariau batų parduotuvę „Šansas Nr. 5“ (angl. „Chance N° 5“).

Patafizika Tokia keista istorija. Sausio 2 d. gaunu anoniminį laišką: „Labas, Robertai, gal norėtum kitą pirmadienį nuvažiuoti į Paryžių nufotografuoti kaktusą?“ Atsakiau – taip. Gaunu bilietus, ruošiuosi važiuoti. Tuo metu jau šiek tiek domėjausi patafizika. Tai daugiaprasmis įsivaizduojamų sprendimų mokslas (science of imaginary solutions), tam tikra akademinė subkultūra. Man ji labiausiai priimti-

na kaip logika, galinti apversti kitas dominuojančias logikas. Yra fizika, metafizika ir patafizika. Fizikas sako: „Aš turiu brolį ir jis mėgsta sūrį“. Metafizikas: „Galbūt aš turiu brolį ir galbūt jis mėgsta sūrį“. O patafizikas sakytų: „Aš neturiu brolio, bet jis mėgsta sūrį“. Patafizika atsirado XIX a. pradžioje. Jos pradininkas – prancūzų avangardistas Alfredas Jarry. Patafizikos pagrindu atsirado siurrealizmas, dada, atskira mokslinės fantastikos kryptis tuo pagrįsta. Pagrindinė patafizikos institucija – Paryžiuje esantis Patafizikos koledžas (pranc. College de ‘Pataphysique). Jos nariai iš skirtingų laikotarpių – A. Jarry, Marcelis

Duchampas, Umberto Eco, Thierry Foulcas ir kt. Nusprendžiau jiems parašyti, kad atvažiuoju į Paryžių fotografuoti kaktuso ir norėčiau susitikti. Jie man pasiūlė susitikti sekmadienį vakare. Atvažiavau tiesiai iš lėktuvo. Patekau į didelę studiją, ten kokie penki žmonės, vakarieniaujame. Jie klausia: „Ar žinai, kodėl mums buvo įdomu su tavimi susitikti?“ Vienas jų nuėjo į biblioteką ir atnešė daugybę aštuntojo dešimtmečio polaroidų, juose – naktį žydintys kaktusai. Tai buvo keistas ir svarbus atsitiktinumas. Dar net nepradėjęs fotografuoti, aš jau turėjau nuotraukas, kurias pats norėčiau būti padaręs.

Vakarienės metu nutiko dar vienas keistas sutapimas. Keliaudamas aš gal pusę metų visada su savimi vežiojausi nedidelę smegenų atlieją. Kažkodėl per vakarienę ją padėjau ant stalo. Pasirodo, patafizikai turi savo atskirą kalendorių, jį sudaro trylika mėnesių. Sausį jie vadina Décervelage, išvertus į lietuvių kalbą tai reikštų „išsmeginimas“. Patafizikos koledžas domisi visomis su smegenimis susijusiomis praktikomis: nuo akmens amžiaus trepanacijų, Renesanso laikų tyrinėjimų iki Levo Trockio ir t. t. Patafizika kaip subkultūra yra be galo tiksli, bet kartu nukrypstanti iki absurdo.

LAMŲ SLĖNIS

221

222

LAMŲ SLĖNIS

223

cijose tai praktikuojama kaip tam tiInstitutas oloje kra muziejinė praktika, dažnai pereinanti net į absurdo fetišizavimą. Man Galiausiai pakviečiau Thierry Fo- tai ne visai prie širdies. Galiausiai mūulcas, pagrindinį koledžo redaktorių, sų institutas pradėjo programą „Viziatvažiuoti į Vilnių ir įkurti Patafizikos onierius“. institutą Panerių tunelyje. Yra tokia Vizionierius A. Jarry pjesė „Karalius Juoba“. Jos veiksmas vyksta Lenkijoje, kuri, anot „Vizionierius“ – tai savotiška meautoriaus, yra „vidury niekur“. Blogasis karalius galiausiai išverčiamas iš nininkų įdarbinimo (angl. – artist plasosto ir bėga slėptis į olą Lietuvoje. cement) programa. Menininkas eina Tam tikra prasme šis siužetas išsipil- į high tech kompanijas ir dirba čia dė, nes Panerių tunelis ir yra ola. atviros užduoties principu. Jis nepriTraukinio bėgiai nutiesti šalia jo. Iš valo nieko padaryti, tik atlieka kūryesmės tas tunelis visiškai nereikalin- binių procesų auditą, stebi, kaip viskas gas. Yra hipotezių, kad tai buvo im- vyksta ir turi galimybę prisidėti prie peratoriaus kaprizas. Tuneliai tais lai- naujo produkto sukūrimo. Tai gali būkais buvo kaip internetas šiandien. ti prototipas, neįmanomas, menamas Prie tunelio prikabinome marmurinę produktas. Kol kas vyksta „VizioniePatafizikos instituto lentelę. Susifor- riaus“ demonstracinė versija, aš pats mavo grupelė žmonių, kuriems įdomi tai išbandau. Pradėjau dirbti su virtupatafizika. Kurį laiką sukome galvas, aliosios realybės kompanija „Gluk kaip patazifiką būtų galima aktuali- media“. Šios programos kontekste buzuoti. Tradicinėse patafizikos institu- vo sukurta ir „Baltijos trienalėje“ pri-

224

LAMŲ SLĖNIS

statyta mobilioji programėlė „Tunarolloranut Myriad“. Apskritai išmokau daug dalykų, o ir pati įmonė atrado naujų sprendimo būdų. Tai buvo abipusiai naudingas apsikeitimas žiniomis. Užsimezgė naujų kontaktų. Norėčiau, kad „Vizionierius“ taptų žmonių, kurie kitu atveju niekada nesusitiktų, klubu. Gal vienas jų dirba virtualiosios realybės įmonėje, kitas – genetikos kompanijoje, trečias galbūt prekiauja „Nike“ bateliais ar dirba žaidimų industrijoje. Taip atsirastų terpė, kur tęstųsi tiek ekonominiai, tiek žinių generavimo metodai. Šiandien visur, taip pat ir kūrybiniuose procesuose, jaučiama frustracija: kiekvienas privalo sugalvoti ką nors nauja. Paradoksalu, kad kuo daugiau suvokiame apie tam tikrus dalykus, tuo labiau kai kurie dalykai tampa nesuvokiami iš esmės, nesuprantami ir nesuprasti. Ir tada galima atsigręžti į patafiziką, kaip būdą praktikuoti visiškai atvirkštinį mąstymą.

LAMŲ SLĖNIS

225

226

LAMŲ SLĖNIS

227

Eksperimentinės inžinerijos stovykla Dar vienas mano plėtojamas projektas – tai eksperimentinės inžinerijos stovykla „eeKūlgrinda“. Jau antrus metus rugpjūtį dvi savaites renkamės Kartenoje. Ten gali tiesiog būti, neprivalai nieko daryti. O gali prisidėti prie kokio nors projekto. Kūlgrinda – tai slaptas nematomas kelias per pelkes. Savotiškas senovinis gynybinės inžinerijos projektas. Šiemet stovyklos tema buvo lenktynės. Lenktynės kaip abstrakcija, kaip progreso variklis, labiau dinozauro ir lemputės lenktynės. Greta vyko gamtamokslinės fantastikos miuziklo filmavimas, kurį irgi buvo galima išvysti „Baltijos trienalėje“. Atvykę vietos žurnalistai tą filmą patys pavadino „Lenktynėmis“. Taip ir prigijo. Kitąmet stovyklos tema bus architektūra. Norime pasikviesti žaidimų kūrėjų, konstruktorių, menininkų, dirbančių su alternatyviomis valiutomis.

Venecijos bienalė Lietuvos paviljone Venecijos bienalėje organizavau vakarėlį/performansą „Rotten Dice“ (liet. „Supuvę kauliukai“). Jį specialiai rengėme kitą dieną po oficialaus bienalės atidarymo. Pakviečiau įdomių atlikėjų: Norą Turato, kuri grafinį dizainą pateikia kaip hiphopą, „Young Boys Dance Group“ rengė performansą su lazeriais užpakaliuose, „Sun“ atliko optimistic epic pop muziką, Xui Poxui aka Požemis parengė technomuzikos programą. Sulaukėme daug gerų atsiliepimų.

228

LAMŲ SLĖNIS

229

230

LAMŲ SLĖNIS

231

Lengva sakyti, kad Venecijos bienalė – tai posas, tuštybė. Tam tikra prasme – tai visos kultūros, civilizacijos atspindys. Joje yra visko. Man bienalės atidarymo savaitė – kaip Naujieji metai kas dvejus metus. Visi suvažiuoja, nori pamatyti vieni kitus, kasdien kas nors vyksta, tiesiog šventė. O kalbant apie tuštybę... kartais juokinga, kokie mes čia visi dvasingi. Po ta tuštybe gali rasti labai daug įdomių, svarbių dalykų. Tai visuomenės pulsas, įvykių fontanas. O mėšlo visur gali rasti. Ten – lygiai taip pat. Gal kažkas pirko paviljono vietą, kažkas ją pardavinėjo. Bet taip yra visur: mados, sporto pasaulyje. Tuštybė tai ar ne tuštybė?

Amsterdamas Turiu namus Vilniuje, bet su šeima gyvename Amsterdame. Turime vaiką, jam penkeri, Olandijoje vaikai į mokyklą pradeda eiti ketverių. Jis jau kalba olandiškai, išmoko angliškai. Mes tuo džiaugiamės. Pastaruosius dvejus metus Amsteryje mokiausi, tad buvimas ten buvo užprogramuotas. Vasarą praleidome čia, Vilniuje. Kol kas man grįžti į Amsterdamą vis dar nepavyksta. Likau čia dėl Trienalės, kitų projektų. Dabar dviem mėnesiams išvažiuoju į Islandiją. Keistu

232

LAMŲ SLĖNIS

metu klausimas, kur mano namai, nes pats nežinau, kaip bus. Viena vertus, čia smagu, čia yra įdirbis – tik imk ir daryk. Kita vertus, ten irgi galima daug ką nuveikti, gal kiek kitu masteliu. Per tuos dvejus metus ten viskas gerai įsisuko, esu kviečiamas dalyvauti parodose. Lyg ir ne visai logiška būtų išvažiuoti ir mesti viską, kas pradėta. O gal apskritai reikėtų važiuoti kur nors kitur. Pavyzdžiui, į Seulą. Kaip tik prisiminiau, kad šiandien buvo paskutinė diena pateikti prašymą rezidencijai Seule... Beje, šiandien mano gimtadienis. Man atrodo, aš sąmoningai pamiršau pateikti tą prašymą, pasiilgau Amsterdamo, pirmą kartą nenoriu niekur iš jo važiuoti. Ten tokia truputėlį pasaka. Viena koja ateity labiau jauties. Kartu gąsdina, kaip viskas ten apgalvota, suplanuota, kaip valstybė gali nuspręsti tam tikrus tavo gyvenimo aspektus. Tai veikia, tai efektyvu, bet kai tai persikelia į žmonių santykius... Amsterdame labai marga publika, ten daugiau skirtingų tautybių nei Niujorke – 182 tautos. Miestas – ne didesnis nei Vilnius, automobilį paliekame už miesto, pernai į jį taip ir nebuvau įsėdęs. Visur galima nuvažiuoti dviračiu. Prisijaukinom mes Amsterdamą. Tiksliau – miestas prisijaukino mus.

LAMŲ SLĖNIS

233

234

LAMŲ SLĖNIS

JUODA. IR SPALVOTAS GYVENIMAS Tekstas: Laisvė Radzevičienė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė

Na ir kas, kad jis mėgsta rengtis juodai. „Juodi drabužiai slepia spalvingą gyvenimą“, – pamerkia akį. Kartais jį palaiko vienu iš tų, kurie skelbia Biblijos tiesas. Matyt, dėl akių, kurios tarsi kviečia skrydžiui į plačias pasaulio erdves. Žurnalistas, viešųjų ryšių ir rinkodaros specialistas, prekės ženklo „Julia Janus“ eksporto vadovas ARNOLDAS REMEIKA tokiems skrydžiams pasirengęs. Apversti savo gyvenimą aukštyn kojomis jam užtrunka vos vieną dieną.

- Arnoldai, septynerius metus pardavinėjai Lietuvos aukštąjį mokslą, šiais metais pradėjai pardavinėti madą. Ar ne per staigus posūkis? - Daugelis pažįstamų gūžčioja pečiais. Dirbau LCC tarptautiniame universitete Klaipėdoje korporatyvinės komunikacijos vadovu. Universitete mokėsi studentų iš 28 pasaulio

šalių, taigi, tekdavo daug keliauti – tarptautinėje rinkoje pardavinėjome universiteto studijų programas. Puikiai moku rusų kalbą, taigi, rinkau studentus iš Kaukazo ir Centrinės Azijos. Dar ankstyvą pavasarį skridau į parodą Taškente, o gegužė jau atnešė permainas. LCC universitete baigiau anglų kal-

bos ir literatūros studijas. Anuomet tai buvo prestižinė specialybė, vėliau Vytauto Didžiojo universitete studijavau viešuosius ryšius ir integruotą komunikaciją, – reikėjo kažkur pritaikyti savo anglų kalbos žinias. Supratau viena – jei gyvenimas siūlo, reikia imti. Visi lemtingi mano posūkiai buvo padaryti tuomet, kai gavau pasiūlymą.

LAMŲ SLĖNIS

235

236

LAMŲ SLĖNIS

- Nereikia daug pastangų, kai viskas padėta ant lėkštutės... - Stengiamės tuomet, kai patys inicijuojame pokyčius ir kartais tos pastangos būna bevaisės. Kai siūlo – didžiulis komplimentas. „Julia Janus“ mados namai ieškojo eksporto vadovo. Gavęs pasiūlymą supratau, jog tai – daugiau nei darbo pasiūlymas, tai galimybė save išmėginti. Jei kas leistų atsukti laiką atgal, mokyčiausi mados vadybos, bet anuomet tokios specialybės nė nebuvo. Penkerius metus Klaipėdoje su bičiuliais turėjome siuvimo ateljė. Buvome skambiai ją pavadinę – mados studija, dabar tai kelia juoką, o 2007-aisiais susitiko geri bičiuliai, kiekvienas išmanė savo sritį – vienas galėjo siūti, kitas – apie tai pasakoti. Jau tada supratau, kad žmonės noriau perka ne paprastą paltą, o paltą su istorija. Mados verslas mums visai sekėsi – turėjome žinomų žmonių, kurie siūdindavosi drabužius, aktorė Nelė Savičenko netgi ant raudonojo Kanų kino festivalio kilimo pasirodė su mūsų suknia. Tačiau tai nebuvo lengva, didžiulė konkurencija mus spraudė į kampą, dirbdamas universitete turėdavau primesti savų pinigų, kad kaip nors sumokėtume už nuomą, labai nuo to pavargau. O gal tiesiog nebuvo atėjęs laikas? Optimizmo ir ambicijų turėjome sočiai,

išmanymo ir supratimo, kaip reikia dirbti – gerokai mažiau. - Ir tuomet mintis apie madą tu pasidėjai į lentyną? - Meluočiau, jei sakyčiau, jog planavau grįžti į madą. Nuostabu, kad gyvenimas suteikė galimybę dirbti tai, kas man patinka progresyviai mąstančioje komandoje. Žinau, parduoti mokslą nėra paprasta. Parduoti gražius, madingus, brangius drabužius irgi nėra tas pats, kas pardavinėti ledus ar duoną. Privalai įrodyti, kad žmonėms jų reikia, taigi, pravertė ir viešųjų ryšių studijos, ir žurnalisto patirtis. Daug bendrauju su būsimais pirkėjais, reikia, kad jie manimi patikėtų – gerų, kokybiškų, įdomių drabužių šiais laikais daug siuvama. - Mėgstame sakyti – naujas iššūkis. Ar tai iššūkis iš Klaipėdos persikelti į Vilnių? - Miestas man nėra svarbu. Gyvenau Klaipėdoje, kurį laiką Kaune, pusmetį praleidau Londone, pusmetį – Osle. Pagrindinis motyvas, kuris veda į priekį – įdomus darbas. Tikiu, kad kiekvienoje vietoje gali sukurti sau artimą aplinką. Na, taip, lietuviai uždari, tačiau ne tokie uždari, kad nerastų naujų bičiulių ir draugų, taigi, mano daiktai labai greitai sugulė į dėžes, vieną dieną atvykau į Vilnių, o kitą dieną atėjau į darbą.

LAMŲ SLĖNIS

237

- Vilnius priėmė svetingai? - Kad ir kokiame mieste gyvenčiau, į kokį miestą nuvažiuočiau, stengiuosi pamatyti jį geriausioje šviesoje. Man sakė Kaunas blogas, čia visi treninguoti vaikšto, tačiau miesto centre man taip nepasirodė. Vilnių pažįstu tokį, kokį noriu pažinti. Gyvenu netoli senamiesčio, jau radau vietas, kur patinka būti, kur susitinku įdomių žmonių, bėgioju Vingio parke ir tik kartą važiavau į naują Vilniaus rajoną, į Fabijoniškes, pas draugą pietų. Nė nežinau, gal ir ten būtų visai smagu gyventi... - Atėjęs į drabužių dizainerės Julijos mados pasaulį, privalai priimti jos diktuojamas taisykles. Ar pavyksta? - Man nebuvo tas pats, su kokiu prekės ženklu dirbti. „Julia Janus“ diktuojamų pilkų, žemės spalvų, minimalizmo, geometrijos, konceptualumo nesibaidau, tai tarsi mano tapatybės išraiška. Su Julija suprantame vienas kitą, kalbame ta pačia kalba. - Įdomu, nuo ko prasidėjo tavo paties stiliaus ieškojimai? - Esu tikras: stiliaus pojūtį galima išlavinti. Tiesą sakant, neturiu nieko

238

LAMŲ SLĖNIS

bendro su savimi prieš penkiolika metų. Baigęs universitetą, į išleistuvių vakarą „Klaipėdos “ viešbutyje atėjau su raudonais ispaniško šilko marškiniais, žabo po kaklu, juodomis kliošinėmis kelnėmis. Salėje, prisimenu, buvo prieblanda, kurso draugai nepažino, manė, kažkas pakvietė šokėjus. Anuomet, prieš dvidešimt metų, daug kam iš mūsų norėdavosi skirtis iš minios, į galvą šaudavo visiškai netikėtų, neprotingų derinių. Tai dabar visi madingi – jei su barzdomis, tai visi, jei kuodelis ant galvos, tai pas visus, jei mergaitė apsivelka suknelę su saulės kliošu, tai, žiūrėk, visa klasė. Metams bėgant dariausi nuosaikesnis, dabar mano spintoje – beveik juodos-baltos spalvų deriniai, patinka santūrūs, detalėmis neapkrauti drabužiai. Neseniai grįžau iš parodos Niujorke, negalėjau atsistebėti, kiek šio miesto gatvėse yra juodos ir baltos spalvų. Bet aš žinau, kad juodai vilkintys žmonės gyvena spalvingus gyvenimus. Mano gyvenimas nėra nuobodus. Neabejoju, metų patirtys išgrynina ne tik mintis, bet ir stilių. Kai dingsta chaosas, stilius tampa nuosaikesnis. Šiandien niekaip neužsivilkčiau tų raudonų marškinių.

LAMŲ SLĖNIS

239

240

LAMŲ SLĖNIS

241

- Kiekvienas laikotarpis turi savo stilių. Galėtum apibrėžti šiandienį? - Kur? Lietuvoje? Vilniuje? Klaipėdos draugams buvau pažadėjęs nieko blogo apie mūsų miestą nekalbėti, bet pykstu: Klaipėda tampa vis labiau provinciali. Vis dar esama žmonių, kurie rengiasi konceptualiai, bet jų pastebimai mažėja. Rengtis gražiais, brangiais rūbais nėra stilius, apranga turi atspindėti tavo požiūrį į gyvenimą, tavo mintis. Vilniaus minioje yra daug daugiau perliukų, o Paryžius prieš keletą savaičių mane išvis nužudė. Atrodo, kad ten kiekvienas yra individas, meno kūrinys. Sportbačiai, timpos, trumpas sijonas, masyvūs karoliai, skrybėlė ir kuprinė ant pečių, – argi ne super? Nemanau, kad Vilniaus gatvėse atsiras daug tokių drąsuolių, tikriausiai dar nepametėme kolektyvinio jausmo, kad visi turi atrodyti vienodai ir kad išsišokti yra negerai. O man visada smagu, kai atsisuka žmonės, kurių stilius ir tau patinka. Tikriausiai stilingi tiesiog pastebi vienas kitą. - Ar tau neatrodo, kad stilius tampa prabanga? Žmonės pernelyg skuba, pernelyg užimti, kad kreiptų dėmesį į aprangos detales. Įšokai į džinsus, užsivilkai sportinį bliuzoną ir gerai! - Pats dažnai taip darau, tačiau egzistuoja pastebima riba tarp patogu-

242

LAMŲ SLĖNIS

mo ir visiško abejingumo savo išvaizdai. Mada šiais laikais kuriama miestui. Tai itin gerai matėsi parodoje Paryžiuje – urbanistiniam stiliui skirta salė buvo didžiulė, nesimatė pabaigos. Pagrindinis urbanistinio stiliaus akcentas – patogumas. Ir aš nemanau, kad užima daug laiko nusipirkti porą gerų marškinių, dvi poras batų, dvejas kelnes ir švarką. Svarbu žinoti, ko nori ir ką nori savo drabužiais pasakyti aplinkiniams. - Ką nori pasakyti dirbantieji mados pasaulyje? - Žmonės iš mados pasaulio, kaip ir studentai, žurnalistai ar menininkai gali rengtis, kaip jiems patinka. Ryte pasirodyti su nusmukusiais džinsais ir per dideliu paltu, o vakare priblokšti elegancija. Turiu ir vienokių, ir kitokių drabužių, – kokiais rengiuosi, priklauso nuo situacijos. Neslėpsiu, drabužių turiu daug. - Kai skrendi į parodą Niujorke ar Paryžiuje, ką dedi į lagaminą? - Būtinai juodas kelnes, juodus ir baltus marškinius, paltą, sportbačius, klasikinius juodus batus, kvepalus. Aksesuarų beveik nenešioju, man jie gražu, bet viešųjų ryšių dėstytojai universitete mokė: jei nori nukreipti dėmesį nuo savęs ir to, ką kalbi, užsidėk daugiau papuošalų. Bet man nereikia, kad aksesuarai mane užgožtų.

LAMŲ SLĖNIS

243

244

LAMŲ SLĖNIS

245

246

LAMŲ SLĖNIS

- Ar į Niujorką tave palydi provincijos jausmas? - Niujorkas nustebino gražiai atrodančių žmonių kiekiu, niekur kitur tiek nesu matęs. Ameriką galima nustebinti kokybe, Europą – tapatybe. Ir viena, ir kita „Julia Janus“ mados namai turi. Triukšmingoje Paryžiaus parodoje atrodėme santūriai, bet ne provincialiai, Niujorke išvis sulaukėme labai daug dėmesio ir komplimentų, kaip gražiai ir stilingai atrodėme. Mokėmės komplimentus priimti ir sakyti ačiū. - Ar gali pasakyti, kurion pusėn suka vyriška mada? Vyrai šiandien neabejotinai daug daugiau dėmesio skiria savo išvaizdai? - Tokio proveržio, kad galėtume ploti, nėra, tačiau, sutinku – vyrai daug keliauja, mokosi, kopijuoja. Domėtis mada – nebėra jokia stigma, nieko gėdingo. Vyrai varto madų žurnalus, darosi manikiūrą, kirpykloje

tvarkosi barzdas ir plaukus. Žinau itin stilingų vyrų, kurie žino visus padėvėtų parduotuvių adresus, perka drabužius iš ten, persiuva ir puikiai atrodo. Įdomių drabužių galima rasti ir įprastose parduotuvėse, sėkmingai derinami su vienu geru, brangiu daiktu jie gali sukurti originalią visumą. Nėra nieko blogiau už suvaidintą stilių. Galima sekti madą, tačiau visiškai neturėti stiliaus, prisipirkti madingų drabužių, bet juose pamesti save. - Tai kur ieškoti to stiliaus? - Stilių įkvepia kasdienybė, knygos, sutikti žmonės, pažiūrėti filmai, muzika, kurią išgirdai. Nebūtinai tai nutiks tuojau pat, gal savitą stilių susikursi po metų, dvejų, gal parduotuvėje nusipirksi daiktą, į kurį prieš metus nebūtum pažiūrėjęs. Kai nuvažiuoju į Romą, labai mėgstu prisėsti gatvėje su vyno taure. Valandų valandas galiu stebėti žmones. Tai irgi inspiracija. Išsiskirti iš minios yra didžiulis pasiekimas.

LAMŲ SLĖNIS

247

248

LAMŲ SLĖNIS

VINILO RENESANSAS Tekstas: Mantė Jaruševičiūtė Nuotraukos: Guoda Jucevičiūtė ir „Crop Shop“ archyvo

Kaip smagu dovanoti dovaną, kai ją išpakavus brangaus žmogaus veide suspindi šypsena. „Crop Shop“ dirbtuvių įkūrėjai ŽILVINAS KUPRĖNAS ir LAURYNAS MAZELIAUSKAS tokias netikėtas dovanas gamina – senas vinilo plokšteles jie prikelia naujam gyvenimui, iš jų sukurdami laikrodžius. Laimingoms akimirkoms skaičiuoti.

– Žilvinai, Laurynai, kas buvo prieš „Crop Shop“? Laurynas: Prieš „Crop Shop“ dirbome darbus, susijusius su rinkodara bei reklama. Netikėtai su Žilvinu susitikome viename darbo pokalbyje/ stovykloje. Nei vieno iš mūsų į darbą nepriėmė, tad nusprendėme daryti bendrą projektą drauge, jis sėkmingai auga iki šiol. Žilvinas: Kaip ir sakė Laurynas, dirbome tradicinius darbus, o mūsų pažinties istorija iš ties nepaprasta – keletą kartų su Laurynu susimąstėme,

kad jeigu ne nesėkmingas mūsų darbinimosi procesas – „Crop Shop“ laikrodžiai turbūt taip ir nebūtų išvydę dienos šviesos. – Kiek laiko trunka pagaminti vieną tokį laikrodį? Papasakokite apie gamybos procesą. Laurynas: Serijinius laikrodžius gaminame nuolat, tad iki kliento jie dažniausiai nukeliauja per trumpiau nei savaitę. Asmeninių, individualių laikrodžių dizaino procesas kur kas sunkesnis. Pirmiausia vizija piešiama ran-

ka, tuomet vizualizaciją kuriame skaitmeniniu formatu ir su klientu suderinus bei patvirtinus maketą, maketas siunčiamas į lazerį, kuris išpjauna tiksliai tai, kas pavaizduota brėžinyje. Dažnai tenka gerokai paplušėti siekiant išgauti norimą rezultatą – reikia numatyti visas smulkmenas, mažas detales, nes vinilas linkęs lydytis prie didesnės temperatūros ir skilti prie mažesnės. Tačiau viskas ateina su patirtimi, ir kadangi jau dirbame su šiais laikrodžiais porą metų, jaučiame, kad stipriai patobulėjome.

LAMŲ SLĖNIS

249

250

LAMŲ SLĖNIS

251

252

LAMŲ SLĖNIS

– Iš kur gi gaunate tiek plokštelių? Gal esate melomanai? Žilvinas: Mėgstame „oldschool“ muziką, tačiau tokios plokštelės tapimo laikrodžiais dažniausiai išvengia – stengiamės pjauti nevertingas, subraižytas arba kitaip pažeistas plokšteles, kurios nebeatlieka savo funkcijos. Dažniausiai tai būna Sovietų Sąjungoje gamintos „Melodijos“, tačiau neretai gauname specialių pageidavimų, kai žmonės prašo perdirbti originalias, vertingas plokšteles. Tuomet atsakomybė kur kas didesnė – stengiamės, kad ranka nesudrebėtų. Pati pradžia buvo iš tėvų, senelių plokštelių, kurias radome rūsiuose, palėpėse, sandėliukuose. Dabar žmonės patys aukoja, atiduoda senas ir nereikalingas plokšteles, nori, kad padarytume iš jų meną. Tokiems atsi-

dėkojame savo laikrodžiais, paprastai 50 paaukotų vinilų atitinka vieną serijinį laikrodį. – Kokio keisčiausio užsakymo esate sulaukę? Laurynas: Man asmeniškai įsiminė užsakymas virtuvės šefui, jis, kad ir kokiame restorane bedirbtų, vis pasigamina naują laikrodį. Žilvinas: Linksmiausias užsakymas iki šiol man turbūt buvo vienos pagyvenusios poros prašymas jų fotosesijos be drabužių nuotrauką paversti laikrodžio maketu. Dažnai pasitaiko visiškai nesuprantamų ir absurdiškų tekstų arba idėjų, kurias turbūt supranta tik patys užsakovai. Būna labai juokinga gauti tokius užsakymus, kuriuos dažnai galima suprasti labai dvejopai.

LAMŲ SLĖNIS

253

– Šiuo metu gaminate laikrodžius. Ar planuojate plėsti produkciją? Laurynas: Nors galvoje daug idėjų, tačiau šiuo metu daugiausiai laiko skiriame darbui garsinti savo produkciją užsienyje. Galvoje daug minčių, o ir ribų nėra – mūsų asortimentą greitai turėtų papildyti užrašų knygelės, aksesuarai ir pakabukai melomanams, telefonų dėklai ir daug kitokių smulkmenėlių, kurios džiugina prijaučiantį „vinilo“ kultui. – Kokią dovaną gavę patys labai apsidžiaugtumėte? Laurynas: Visada malonu gauti tai, ko nesitiki. Tai neturi būti brangi dovana – svarbiausia, kad būtų dovanota iš širdies. Žilvinas: Su manimi gan paprasta. Bet kokia dovana, kuri padėtų fotografijoje, man labai tinka.

254

LAMŲ SLĖNIS

255

Akimirku dievai

#dzentelmeno #dienorastis

256

LAMĹ˛ SLÄ&#x2013;NIS

Darius Garvin

Vyriškos mados fotografas, Niujorkas, JAV Instagram: @dariusmgarvin

LAMŲ SLĖNIS

257

Akimirku dievai

#dzentelmeno #dienorastis

258

LAMĹ˛ SLÄ&#x2013;NIS

Mark Asuncion

Reklamos fotografas, Bergenfildas, JAV http://markasuncion.com Instagram: @markasuncion

LAMĹ˛ SLÄ&#x2013;NIS

259

Akimirku dievai

#dzentelmeno #dienorastis

260

LAMĹ˛ SLÄ&#x2013;NIS

Oddur Thorisson

Fotografas, Medokas, Prancūzija Instagram: @oddthor

LAMŲ SLĖNIS

261

Iki pasimatymo lapkritį!

www.lamuslenis.lt

262

LAMŲ SLĖNIS